ketvirtas skyrius
taip išeina, kai sėdi namie ir nieko neveiki (bet uch, kaip gera
)
Jo, pomidorai. Pasak vienos Kishi-san personažų faktų knygos, pomidorai - mėgstamiausias Sasukės maistas.
Keistas bičas.
To Nakviša: nu tai aišku, kad man patinka ilgi komentarai, bet tamsta irgi genijus, kad sugebat tokius ilgus rašyt. Aš visuomet gailiuosi palikusi jūsų temoj kokį trumpą komentarą. Tiesiog man visa skyriaus medžiaga taip nusėda, kad lieka įspūdis, o žodžių - nau.
kažkaip jaučiu, kad šitam skyriuj silpnai padarytas aplinkos aprašymas. bet aš taip nenoriu plėstis iki ala tolkien stiliaus... kartais man atrodo, kad svarbiau pats momentas, o ne peizažas... hmm.. beje, pasiruoškit ilgoms pastaboms skyriaus gale, nes šiandien ne tik rašiau ^^;;
Badaujanti,
E.
--4--
Kai už trečio posūkio į kairę ji vėl atsitrenkė į sieną, tai jau pasidarė nebejuokinga ir Hinata, sėdėdama ant grindų ir trinkdama sumuštą kaktą, atsimerkė. Ji nė pati dorai nesuvokė, kodėl vos tik grįžusi namo iš miestelio centro užsimerkė ir ėmė aklai klaidžioti po Hjūgų valdas. Atrodytų, visą gyvenimą praleidęs tuose pačiuose namuose, turėtum pažinoti juos kaip savo penkis pirštus ir net aklinoj tamsoj rasti kelią į savo kambarį, tačiau Hinata vis neapskaičiuodavo žingsnio ar kito ir atsitrenkdavo į kokią pertvarą.
Tuomet pro šalį ėję atšakos šeimos nariai tik keistai ją nužvelgdavo, ko gero, galvodami, kad su tokia įpėdine Hjūgoms greitai bus galas. Tačiau Hinatai nerūpėjo. Visų pirma įpėdinės vardas daugiau figūravo, taip sakant, „ant popieriaus“. Taip, oficialiai ji vis dar buvo būsima viso klano galva, tačiau Hinata jau seniai nebetikėjo, kad ilgainiui šeimos vairas bus patikėtas jai. Aišku, kautis ji mokėjo ir buvo pakankamai stipri, ypač po to, kai prieš porą metų ją pradėjo treniruoti Nedžis, tačiau jos stiprioji pusė vis dėlto glūdėjo medicinoje ir sodininkystėje, o su nindzių, kurios buvo žudymo įrankiai, gyvenimu tai nelabai siejosi. Aišku, mediko sugebėjimai buvo svarbūs, tačiau kaip ir visos labai tradicinės šeimos (ar tautos), Hjūgas sunkiai galėjai išjudinti iš seniai pagautos inercijos. Kitokius negu kovos įgūdžius jie menkai tevertino. Jau vien tai, kad Nedžis buvo laukiamas pagrindinės šeimos pasitarimuose buvo pakankamai didelis pokytis senių mąstyme. Dar vienam jie kol kas dar nebuvo pasirengę.
Negana to, Hanabi pasižymėjo daug labiau vadui tinkančiu charakteriu negu Hinata. Vyresniosios Hjūgos manymu, peršokti vieną laiptelį ir tapti įpėdine jaunylei beveik nieko nereiškė. Hinata tik slapčia vylėsi, jog tą dieną, kai Hjūgoms bus paskirta nauja galva, kas nors paklaus (ar paklausys) jos nuomonės ir ji galės užtarti Nedžį. Galų gale jis buvo pats talentingiausias klano narys ir per pastaruosius metus netgi jo būdas šiek tiek sušvelnėjo. Udzumakis Naruto įkrėtė jam pakankamai proto, kad Hjūga suvoktų, jog kai kurios likimo gijos yra tavo rankose.
– Normalūs žmonės paprastai žiūri, kur vaikšto, - Hinata pamatė vilnonėm kojinėm apmuturiuotas pėdas ir truputį susigūžė, kai pusbrolis pritūpė priešais ją, rinkdamas aplinkui išmėtytus daiktus – kuprinę, rankraščio ritinėlį, kelis pieštukus, kelis kartus perlenktą lapą...
Normalūs žmonės paprastai žiūri, kur vaikšto, pagalvojo Hinata, bet aš norėjau pajusti, ką tai reiškia, būti aklu. Ji pakėlė akis į Nedžį. Dalį jo veido dengė ilgi šilkiniai plaukai, kurių jis niekuomet nerišdavo.
– Baisu... – ištarė ji nerišliai sujungdama ankstesnes mintis.
Nedžis trumpam stabtelėjo, prieš sukišdamas ritinėlį ir pieštukus atgal į jos kuprinę. Jis kreivai šyptelėjo ir pažvelgė į ją.
– Tikrai, kad baisu, - jis ištiesė ranką ir padėjo jai atsistoti.
– Dėkui,- ištarė Hinata, kai Nedžis įdavė jai kuprinę ir jau buvo beketinąs atiduoti ir popieriaus lapą, bet smalsumo kupinas jį išlankstė.
Jis suraukė antakius. Dailia Hinatos rašysena tvarkingu stulpeliu buvo surašyti galybės Konohos krautuvių pavadinimai. Ir visi jie išbraukti. Tarsi ji būtų kažko ieškojusi ir neradusi.
– Bakalėja? – nepatikliai paklausė jis, rodydamas jai sąrašą.
– O... – Hinata truputį nutirpo, spoksodama į popieriaus lapą pusbrolio rankose. – Taip, - ji nuleido galvą.
Jau buvo praėjusi beveik savaitė nuo tada, kai ji apsilankė Učihos palatoje. Vėlai šiokiadieniais ji vėl įsliūkino į klano biblioteką ir nukopijavo keletą pastraipų apie akių ligas iš didelės storos knygos, kuri taip pat užsiminė apie kažkokį šaringano ir bjakugano ryšį. Ji pranešė apie tai Sakurai ir susitarė su ja susitikti savaitės pabaigoje. Tiesą pasakius, ją netgi šiek tiek nustebino, kad Sakura taip vertina jos nuomonę. Bet dabar Hinata tikrai ketino vėl pasirodyti ligoninėje ir Učiha jai niekaip neišėjo iš galvos.
Tiksliau – jo prašymas. Nereikėjo jai išvis siūlytis ką nors atnešti. Dabar ji tarsi patrakusi kasdien lakstė apsnigtomis Konohos gatvėmis, naršydama bakalėjos krautuves, ieškodama šviežių pomidorų. Bet viskas buvo arba vakuota, arba marinuota, druska sūdyta, dar kaip nors kitaip užkonservuota, užšaldyta arba kaip nors ypatingai išlaikyta nuo vasaros bei rudens. Šviežių, tik ką nuskintų vaisių nors užsimušk niekur nebūtum galėjęs rasti. Hinata netgi galvojo pasinaudoti iškvietimo technika ir per kitą matavimą persikelti į Ugnies šalies pietus. Tačiau tai jau būtų buvę pernelyg ekstremalu.
– Kažko ieškai? – paklausė Nedžis, atiduodamas jai sąrašą.
– M... – Hinata linktelėjo, įsikišo popierių sau į kišenę ir patraukė savo kambario link.
– Ar galiu paklausti ko? – Nedžis nusekė paskui. Jis ėjo tiesus ir išdidus, tačiau visa jo povyza neskleidė jam įprastos paniekos aplinkiniams. Jis truputį dėl to pyko, bet po truputį, per kelerius metus ta mergina prisijaukino jį kaip laukinę katę. Hinata užsimetė ant pečių kuprinę.
– Šviežių pomidorų, - ji pakėlė akis į aukštą pusbrolį, - supranti, ŠVIEŽIŲ.
– Tik ką nuskintų nuo krūmo? – pakreipė galvą Nedžis.
– Mm... – linktelėjo Hinata ir kiek susikūprinusi ėjo toliau.
– Išsitiesk, - paliepė Nedžis ir ji išsitempė kaip styga, - Hina-čan, pomidorų? – perklausė jis. – Tu nemėgsti pomidorų...
– Bet jie vis tiek skanūs, - tyliai paprieštaravo Hinata ir Nedžis sulaikė ją už alkūnės. Jiedu abu sustojo priešais Hinatos kambario duris.
– Per didelis kiekis pomidorų tau ima gelti liežuvį, - rimtai pasakė jis žiūrėdamas į ją savo balzganomis akimis, - ir tau išvis labiau patinka agurkai. Kam tau prireikė šviežių pomidorų? – jis palenkė galvą, kad Hinata būtų jo akių lygyje.
– Aš... aš pažadėjau... – Hinata nervingai nurijo seiles. – Vienam žmogui. Pažadėjau atnešti.
Nedžis atsiduso ir nusuko į šalį akis. Jeigu Hinata ką nors pažada, ji visuomet tai ištęsi. Anksčiau ar vėliau. Tai šiek tiek vargino. Nepaisant švelnaus būdo ji buvo ganėtinai užsispyrusi.
– Tau reikia liautis dalinti pažadus į kairę ir į dešinę, - pasakė jis, - ir liaukis buvusi pavyzdinė Jamato Nadešiko. Dėl to visi tavimi ir naudojasi.
Hinata sučiaupė lūpas ir nieko neatsakė. Ji tik stipriai sugniaužė kuprinės petnešas ir įsmeigė akis tiesiais priešais save. Į Nedžio apykaklę. Ji nežinojo, ar čia ji buvo tokia mažutė, o gal Nedžis buvo nesveikai aukštas, tačiau jos nosis buvo jo pečių lygyje.
Nedžis kurį laiką žiūrėjo į ją, kol galiausiai sugniaužė kumštį ir, pagriebęs ją už rankos, nusitempė Hjūgų rūmų koridoriais su savim.
– Einam, - teištarė jis, spitriai vydamas koją už kojos. Hinata risnojo paskui.
– Nedži-niisan? – nustebusi sušvokštė ji. Jos plaukai plaikstėsi su kiekvienu žingsniu.
– Jaučiuosi ganėtinai kvailai kopijuodamas Šikamaru, - burbtelėjo jis, - bet... めんどうくさい*...
Nedžis tiksliai nežinojo, kas jį labiau vargino – Hinatos užmojai ar tai, kad jis tuos užmojus nori patenkinti, tačiau jiedu greitai atsidūrė ant Hjūgų valdų slenksčio ir, nieko nelaukdamas, jis įšoko į šiltus aulinius batus. Hinata stovėjo tarsi žadą praradusi. Ji mirksėjo nieko nesuprasdama. Nedžis atsisuko atgal ir, pamatęs, kad jis vis dar stovi su kojinėmis, staigiai pribėgo prie drabužių kabyklos, pagriebė jos striukę, ištraukė iš rankovės storą šaliką, apmuturiavo juo Hinatos kaklą ir burną, užmetė jai ant pečių striukę ir stumtelėjo ją šiltų, trisdešimt šešto dydžio aulinukų link. Kol Hinata tarsi apspangusi ovėsi batus, Nedžis susisagstė striukę ir užsimaukšlino gobtuvą.
Lauke pūtė žvarbus vėjas, kuris būtų į visas puses draikęs ir taip per ilgus plaukus.
– O! – atsivėrė lauko durys ir vidun įgriuvo visa apsnigta Hanabi. – Niisan~!
– Perduok dėdei, kad mes greičiausiai vėluosim vakarienės, - jis prabėgomis palietė sudrėkusią paauglės galvą, sugriebė šiltai apsirengusią Hinatą už riešo ir išlėkė su ja laukan į pūgą.
– O... – Hanabi sumirksėjo stebėdama, kaip vyresnioji sesuo ir pusbrolis dingsta už baltos sniego sienos. – Bet kad dar tik vidurdienis!! – sušuko ji pavymui, tačiau jie jos jau nebegirdėjo.
Hinata visą kelią nematė nieko tik plačią pusbrolio nugarą. Ji bėgo paskui, aukštai keldama kojas, klimpdama į sniegą. Vėjas nurausvino jai skruostus ir ji tyliai padėkojo Nedžiui, kad tas apsuko šaliką beveik iki pat ausų. Ji markstėsi nuo į akis patenkančių snaigių ir nė nebandė įsivaizduoti, kokį sniego kiekį reikia įveikti Nedžiui, kuris lėkė priešais, iš dalies užstodamas ją nuo vėjo.
Jis netraukė į miestą. Hjūgų valdos buvo beveik prie Konohos ribų ir, kai jie išbėgo pro pagrindinius vartus, Hinata galvojo, kad jis pasuks gyvenvietės centro link, tačiau, kiek palėkę pagrindine, į Konohos vidurį vedančia, gatve, jiedu pasuko už kampo. Tiesiai į mišką, kuris tęsėsi beveik iki pat administracinių kaimo ribų.
Medžiai augo kalnuotoje vietovėje ir, užuot šokinėję per šakas, jiedu toliau bėgo žeme, nes ant žieminio miško patalo buvo mažiau sniego. Takas darėsi vis statesnis ir Hinata pajuto, kad jai ima trūkti kvapo. Vis dėlto tempo ji nesumažino ir atkakliai sekė paskui pirmyn tarsi viesulas lekiantį Nedžį.
Jis sustojo tik tuomet, kai atsidūrė toli kalvose. Toli nuo Konohos. Atsisukusi Hinata pamatė namų stogus mažesnius už smeigtukų galvutes. Ji giliai kvėpavo stebėdamasi, kad jai pavyko įveikti tokį sudėtingą maršrutą per ganėtinai trumpą laiką. Dabar vos pastebimai snigo ir dar net nebuvo pradėję temti.
Nedžis patraukė prie didelės grupės apsnigtų medžių, kurių sniego kepurės darė juos panašius į milžinišką kupolą.
– Čionai, - pasakė jis ir Hinata sutrikusi priėjo prie pusbrolio, kuris stovėjo greta seno medžio kamieno.
– Aš nesupran... – sumurmėjo Hinata, tačiau Nedžis apkabino ją iš už nugaros ir suėmęs kilstelėjo jos dešinę ranką.
Hinatos širdis daužėsi kaip išprotėjus. Nedžio prilaikoma, pirštine apmauta jos plaštaka palietė tamsiai pilką medį ir kažkas spragtelėjo. Ji išsigandusi pažvelgė aukštyn, kur turėjo būti krūvos tankių šakų. Atsivėrė keista anga. Hinatai nespėjus nė cyptelėti, Nedžis tvirtai apkabino ją per liemenį ir liuoktelėjo aukštyn, inercijos jėga įstumdamas juodu abudu pro angą vidun.
Ji užsimerkė, laukdama smūgio, tačiau Nedžio prilaikoma ji lengvai ir saugiai nusileido ant žemės. Pro vokus vidun veržėsi šviesa ir Hinata lėtai pramerkė akis. Pramerkė lėtai, kad jos priprastų prie skaisčios šviesos, bet galiausiai išpūtė jas iš nuostabos. Ji nusitraukė striukės gobtuvą ir ėmė pamažu rištis šaliką. Jai atsivėrė žandikaulis.
Tai buvo šiltnamis. Ne. Sodas. Didelis stiklinio karkaso sodas paslėptas tarp sniegu apklotu medžių. Čia tikrai neapsieita be tam tikrų nindžiutsu. Ir gal netgi gendžiutsu. Hinata apsidairė. Jai raibo akys nuo žalios spalvos. Lauke buvo pilka ir balta, o čia viskas žaliavo, žydėjo gėlės, tarsi būtų tikras pavasaris.
Įvairiausių rūšių augalai augo susodinti į tvarkingas lysves ir ši tvarka labai priminė jos pačios sodą namuose. Hinata žengė vieną žingsnį į priekį staiga suvokusi, ką tai galėtų reikšti. Jai priešais akis vėrėsi mažiausiai šešios įvairiausių gėlių lysvės. Ilgiausi trys takai plytėjo skersai sodo ir ji jau galėjo įsivaizduoti, kur jie veda. Čia nebuvo medžių, kurie paprastai žymėtų ribas, bet Hinata žinojo, jog už gėlių turėtų augti vaistažolės, o už vaistažolių...
Ji žengė dar vieną žingsnį. Paskui kitą ir dar kitą, kol galiausiai tekina metėsi į priekį, numetusi ant žemės striukę, šaliką ir pirštines. Ji bėgo pro nesuskaičiuojamų rūšių gėlės, vaistažoles ir kitokius augalus. Kai kuriuos, pastebėjo ji, jau seniai būtų norėjusi įsigyti, jeigu tik būtų žinojusi, kurioje šalyje jų ieškoti. Ji pralėkė pro pirmą vaistažolių lysvę. Žinojo, kad negražu šitaip lakstyti po kito žmogaus valdas, bet ją buvo apėmęs klaikus jausmas, kurį galėjo išsklaidyti tik patikrinusi, jos įtarimai tiesa ar ne.
Vaistažolės baigėsi ir ji jau lėkė pro geltonai žydinčių agurkų lysves. Už agurkų jau matėsi prismaigstyta nemažai lazdelių ir prie jų pririšti augalai, kurie turėjo stovėti tiesiai. Taip buvo lengviau nuraškyti derlių...
Hinata sustojo kaip įbesta. Pomidorai. Tikri, gyvi, jau šiokią tokią spalvą įgavę pomidorai. Ji žiūrėjo į kelias tos daržovės eiles, negalėdama patikėti tuo, ką mato. Paskui ji darkart apsižvalgė aplinkui, gerdama į save tą žalumą ir ją čia atvedusį žmogų. Nedžis stovėjo greta, visai nesušilęs. Jo veidas neišdavė jokių emocijų. Hinata ėmė dar tankiau kvėpuoti. Sutikęs jos žvilgsnį, Nedžis nusuko akis.
– Dar neturėjai to pamatyti... – burbtelėjo jis. – Dar trūksta paukščių ir drugelių... – pridūrė jis, o Hinata pasijuto tarsi kas jai būtų per veidą šlapiu skuduru užvožęs. Ji staiga susiėmė už burnos, kad nepradėtų garsiai juoktis.
– Kas? – Nedžis atsisuko į ją, šiek tiek suirzęs.
– Tiesiog, - tyliai sukikeno ji, - žodis „drugeliai“ nelabai tinka tau prie veido, - toliau kikeno ji.
– Ko gero, - jis sukryžiavo ant krūtinės rankas, - šiaip ar taip, tie pomidorai dar ne visai prisirpę. Reikia kiek palaukti... bet kuriuo atveju, ketinau tau viską parodyti po trijų dienų... – su kiekvienu žodžiu jo balsas darėsi vis tylesnis.
– Po trijų dienų... – atkartojo Hinata ir jai žadą užkando. Ji nuleido rankas. – Nedži... – ji apsižvalgė. – Visa tai...
– Jo... ko gero, - jis pakėlė akis ir pažvelgė į ją tarsi nuskriaustas, namo grįžtantis šuo, - su gimtadieniu.
Hinatos veidą ėmė smaigstyti adatos. Ji atsiduso. Ir staiga labai švelniai nusišypsojo. Hjūgų klane visi buvo konkurentai ir varžovai, bet tą akimirką ji suprato, kad bent vienas šeimos narys yra tikra šeima. Tikras draugas, kuriuo ji gali pasitikėti.
Ji pamažu priėjo arčiau ir ištiesė rankas. Nedžis nė nekrūptelėjo, kai ji nurišo jam nuo kaktos protektorių, atidengdama prakeiktą įspaudą. Jei jis ir buvo nustebintas, Nedžis to neparodė. Hinata atsargiai perbraukė švelniais pirštais per ženklą ir pasistiebusi jį pabučiavo. Kitaip negu daugeliui Hjūgų, ženklas niekuomet nebuvo jai atgrasus. Tik keldavo liūdesį.
– Ačiū, - atsitraukusi ištarė ji, silpnai šyptelėdama.
Nedžis pravėrė lūpas tarsi ketindamas ką nors sakyti, tačiau jis galiausiai nurijo seiles ir pasilenkė į priekį, tiesdamas į ją rankas. Hinata akimirką nustojo kvėpuoti, išsigandusi, jog jis ketina ją bučiuoti, tačiau pusbrolis tik stipriai ją apkabino, prisitraukęs prie savęs, ir įkniaubė nosį jai į pečius. Jis užsimerkė ir atsiduso taip, tarsi būtų dingusios visos pasaulio bėdos.
– Nėra už ką.
Pomidorai: yra.
Drąsos pasirodyti Učihos palatoje: programos įkelti nepavyko. Paspauskite bet kurį klavišą, jeigu norite tęsti.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------
* Yamato Nadeshiko - tobulos moters sinonimas vyrų dominuojamoje visuomenėje.
* mendoukusei - Nu ir kankynė (nuotalinė Šikamaru frazė)
Taigi... čia ko gero, buvo mano duoklė visiems NejiHina fanams. (Pasak visokių profilių, Hinatos gimtadienis yra gruodžio 27, tai žiek tu man, kaip viskas patogiai susiklostė xD). Tiesą pasakius, jie būtų visai graži pora, jeigu nebūtų pusbroliai. Nuo kraujo ryšio man taip nemaloniai sutraukia pilvą. Tai va... Kažkaip primena vieną mano originalią istoriją, kur pusbrolis labai norėjo bet negalėjo turėt pusseserės. Ahahaha, buvo pats pirmas gyvenime mano angliškas angst gabalas xD
Nu bet ne esmė. Duoklė Nedžiui, mano mėgstamiausiam bishounen iš visos Naruto plejados (man dar labai patinka Itačis, bet kad Kishi-san jį nugalabijo tai... T.T). Mano visų laikų mėgstamiausias Nedžio fan-art'as:
http://idnar.deviantart.com/art/CG-Adult-Neji-27281755
Ir kadangi čia vis tiek SasuHina:
http://mausmouse.deviantart.com/art/...-quot-56806471
<33333
Ir taigi, ką aš veikiau dieną... pamaniau padaryt "plakatą". Bet mano photoshop'o įgūdžiai tokie apgailėtini, kad "Hinata" vis dar atrodo kaip zombis. Tam ta dam ta daaaaaaaaam:
Uždėjau žodžius iš mano vienos mėgstamiausių visų laikų japoniškų dainų. Vertimas maždaug toks:
Kai lis lietus, tapsiu tavo skėčiu,
Kai vėjas pūs, tapsiu tavo siena
Kad ir kokia gili būtų vakaro tamsa
Rytojus būtinai ateis
Įdedu ir dainą. Kuo daugiau jos klausau, tuo arčiau ašarų jaučiuos
(Dabar jau tikrai viskas xDDD)
Oyasumi~
taip išeina, kai sėdi namie ir nieko neveiki (bet uch, kaip gera
)Jo, pomidorai. Pasak vienos Kishi-san personažų faktų knygos, pomidorai - mėgstamiausias Sasukės maistas.
Keistas bičas.To Nakviša: nu tai aišku, kad man patinka ilgi komentarai, bet tamsta irgi genijus, kad sugebat tokius ilgus rašyt. Aš visuomet gailiuosi palikusi jūsų temoj kokį trumpą komentarą. Tiesiog man visa skyriaus medžiaga taip nusėda, kad lieka įspūdis, o žodžių - nau.
kažkaip jaučiu, kad šitam skyriuj silpnai padarytas aplinkos aprašymas. bet aš taip nenoriu plėstis iki ala tolkien stiliaus... kartais man atrodo, kad svarbiau pats momentas, o ne peizažas... hmm.. beje, pasiruoškit ilgoms pastaboms skyriaus gale, nes šiandien ne tik rašiau ^^;;
Badaujanti,
E.
--4--
Kai už trečio posūkio į kairę ji vėl atsitrenkė į sieną, tai jau pasidarė nebejuokinga ir Hinata, sėdėdama ant grindų ir trinkdama sumuštą kaktą, atsimerkė. Ji nė pati dorai nesuvokė, kodėl vos tik grįžusi namo iš miestelio centro užsimerkė ir ėmė aklai klaidžioti po Hjūgų valdas. Atrodytų, visą gyvenimą praleidęs tuose pačiuose namuose, turėtum pažinoti juos kaip savo penkis pirštus ir net aklinoj tamsoj rasti kelią į savo kambarį, tačiau Hinata vis neapskaičiuodavo žingsnio ar kito ir atsitrenkdavo į kokią pertvarą.
Tuomet pro šalį ėję atšakos šeimos nariai tik keistai ją nužvelgdavo, ko gero, galvodami, kad su tokia įpėdine Hjūgoms greitai bus galas. Tačiau Hinatai nerūpėjo. Visų pirma įpėdinės vardas daugiau figūravo, taip sakant, „ant popieriaus“. Taip, oficialiai ji vis dar buvo būsima viso klano galva, tačiau Hinata jau seniai nebetikėjo, kad ilgainiui šeimos vairas bus patikėtas jai. Aišku, kautis ji mokėjo ir buvo pakankamai stipri, ypač po to, kai prieš porą metų ją pradėjo treniruoti Nedžis, tačiau jos stiprioji pusė vis dėlto glūdėjo medicinoje ir sodininkystėje, o su nindzių, kurios buvo žudymo įrankiai, gyvenimu tai nelabai siejosi. Aišku, mediko sugebėjimai buvo svarbūs, tačiau kaip ir visos labai tradicinės šeimos (ar tautos), Hjūgas sunkiai galėjai išjudinti iš seniai pagautos inercijos. Kitokius negu kovos įgūdžius jie menkai tevertino. Jau vien tai, kad Nedžis buvo laukiamas pagrindinės šeimos pasitarimuose buvo pakankamai didelis pokytis senių mąstyme. Dar vienam jie kol kas dar nebuvo pasirengę.
Negana to, Hanabi pasižymėjo daug labiau vadui tinkančiu charakteriu negu Hinata. Vyresniosios Hjūgos manymu, peršokti vieną laiptelį ir tapti įpėdine jaunylei beveik nieko nereiškė. Hinata tik slapčia vylėsi, jog tą dieną, kai Hjūgoms bus paskirta nauja galva, kas nors paklaus (ar paklausys) jos nuomonės ir ji galės užtarti Nedžį. Galų gale jis buvo pats talentingiausias klano narys ir per pastaruosius metus netgi jo būdas šiek tiek sušvelnėjo. Udzumakis Naruto įkrėtė jam pakankamai proto, kad Hjūga suvoktų, jog kai kurios likimo gijos yra tavo rankose.
– Normalūs žmonės paprastai žiūri, kur vaikšto, - Hinata pamatė vilnonėm kojinėm apmuturiuotas pėdas ir truputį susigūžė, kai pusbrolis pritūpė priešais ją, rinkdamas aplinkui išmėtytus daiktus – kuprinę, rankraščio ritinėlį, kelis pieštukus, kelis kartus perlenktą lapą...
Normalūs žmonės paprastai žiūri, kur vaikšto, pagalvojo Hinata, bet aš norėjau pajusti, ką tai reiškia, būti aklu. Ji pakėlė akis į Nedžį. Dalį jo veido dengė ilgi šilkiniai plaukai, kurių jis niekuomet nerišdavo.
– Baisu... – ištarė ji nerišliai sujungdama ankstesnes mintis.
Nedžis trumpam stabtelėjo, prieš sukišdamas ritinėlį ir pieštukus atgal į jos kuprinę. Jis kreivai šyptelėjo ir pažvelgė į ją.
– Tikrai, kad baisu, - jis ištiesė ranką ir padėjo jai atsistoti.
– Dėkui,- ištarė Hinata, kai Nedžis įdavė jai kuprinę ir jau buvo beketinąs atiduoti ir popieriaus lapą, bet smalsumo kupinas jį išlankstė.
Jis suraukė antakius. Dailia Hinatos rašysena tvarkingu stulpeliu buvo surašyti galybės Konohos krautuvių pavadinimai. Ir visi jie išbraukti. Tarsi ji būtų kažko ieškojusi ir neradusi.
– Bakalėja? – nepatikliai paklausė jis, rodydamas jai sąrašą.
– O... – Hinata truputį nutirpo, spoksodama į popieriaus lapą pusbrolio rankose. – Taip, - ji nuleido galvą.
Jau buvo praėjusi beveik savaitė nuo tada, kai ji apsilankė Učihos palatoje. Vėlai šiokiadieniais ji vėl įsliūkino į klano biblioteką ir nukopijavo keletą pastraipų apie akių ligas iš didelės storos knygos, kuri taip pat užsiminė apie kažkokį šaringano ir bjakugano ryšį. Ji pranešė apie tai Sakurai ir susitarė su ja susitikti savaitės pabaigoje. Tiesą pasakius, ją netgi šiek tiek nustebino, kad Sakura taip vertina jos nuomonę. Bet dabar Hinata tikrai ketino vėl pasirodyti ligoninėje ir Učiha jai niekaip neišėjo iš galvos.
Tiksliau – jo prašymas. Nereikėjo jai išvis siūlytis ką nors atnešti. Dabar ji tarsi patrakusi kasdien lakstė apsnigtomis Konohos gatvėmis, naršydama bakalėjos krautuves, ieškodama šviežių pomidorų. Bet viskas buvo arba vakuota, arba marinuota, druska sūdyta, dar kaip nors kitaip užkonservuota, užšaldyta arba kaip nors ypatingai išlaikyta nuo vasaros bei rudens. Šviežių, tik ką nuskintų vaisių nors užsimušk niekur nebūtum galėjęs rasti. Hinata netgi galvojo pasinaudoti iškvietimo technika ir per kitą matavimą persikelti į Ugnies šalies pietus. Tačiau tai jau būtų buvę pernelyg ekstremalu.
– Kažko ieškai? – paklausė Nedžis, atiduodamas jai sąrašą.
– M... – Hinata linktelėjo, įsikišo popierių sau į kišenę ir patraukė savo kambario link.
– Ar galiu paklausti ko? – Nedžis nusekė paskui. Jis ėjo tiesus ir išdidus, tačiau visa jo povyza neskleidė jam įprastos paniekos aplinkiniams. Jis truputį dėl to pyko, bet po truputį, per kelerius metus ta mergina prisijaukino jį kaip laukinę katę. Hinata užsimetė ant pečių kuprinę.
– Šviežių pomidorų, - ji pakėlė akis į aukštą pusbrolį, - supranti, ŠVIEŽIŲ.
– Tik ką nuskintų nuo krūmo? – pakreipė galvą Nedžis.
– Mm... – linktelėjo Hinata ir kiek susikūprinusi ėjo toliau.
– Išsitiesk, - paliepė Nedžis ir ji išsitempė kaip styga, - Hina-čan, pomidorų? – perklausė jis. – Tu nemėgsti pomidorų...
– Bet jie vis tiek skanūs, - tyliai paprieštaravo Hinata ir Nedžis sulaikė ją už alkūnės. Jiedu abu sustojo priešais Hinatos kambario duris.
– Per didelis kiekis pomidorų tau ima gelti liežuvį, - rimtai pasakė jis žiūrėdamas į ją savo balzganomis akimis, - ir tau išvis labiau patinka agurkai. Kam tau prireikė šviežių pomidorų? – jis palenkė galvą, kad Hinata būtų jo akių lygyje.
– Aš... aš pažadėjau... – Hinata nervingai nurijo seiles. – Vienam žmogui. Pažadėjau atnešti.
Nedžis atsiduso ir nusuko į šalį akis. Jeigu Hinata ką nors pažada, ji visuomet tai ištęsi. Anksčiau ar vėliau. Tai šiek tiek vargino. Nepaisant švelnaus būdo ji buvo ganėtinai užsispyrusi.
– Tau reikia liautis dalinti pažadus į kairę ir į dešinę, - pasakė jis, - ir liaukis buvusi pavyzdinė Jamato Nadešiko. Dėl to visi tavimi ir naudojasi.
Hinata sučiaupė lūpas ir nieko neatsakė. Ji tik stipriai sugniaužė kuprinės petnešas ir įsmeigė akis tiesiais priešais save. Į Nedžio apykaklę. Ji nežinojo, ar čia ji buvo tokia mažutė, o gal Nedžis buvo nesveikai aukštas, tačiau jos nosis buvo jo pečių lygyje.
Nedžis kurį laiką žiūrėjo į ją, kol galiausiai sugniaužė kumštį ir, pagriebęs ją už rankos, nusitempė Hjūgų rūmų koridoriais su savim.
– Einam, - teištarė jis, spitriai vydamas koją už kojos. Hinata risnojo paskui.
– Nedži-niisan? – nustebusi sušvokštė ji. Jos plaukai plaikstėsi su kiekvienu žingsniu.
– Jaučiuosi ganėtinai kvailai kopijuodamas Šikamaru, - burbtelėjo jis, - bet... めんどうくさい*...
Nedžis tiksliai nežinojo, kas jį labiau vargino – Hinatos užmojai ar tai, kad jis tuos užmojus nori patenkinti, tačiau jiedu greitai atsidūrė ant Hjūgų valdų slenksčio ir, nieko nelaukdamas, jis įšoko į šiltus aulinius batus. Hinata stovėjo tarsi žadą praradusi. Ji mirksėjo nieko nesuprasdama. Nedžis atsisuko atgal ir, pamatęs, kad jis vis dar stovi su kojinėmis, staigiai pribėgo prie drabužių kabyklos, pagriebė jos striukę, ištraukė iš rankovės storą šaliką, apmuturiavo juo Hinatos kaklą ir burną, užmetė jai ant pečių striukę ir stumtelėjo ją šiltų, trisdešimt šešto dydžio aulinukų link. Kol Hinata tarsi apspangusi ovėsi batus, Nedžis susisagstė striukę ir užsimaukšlino gobtuvą.
Lauke pūtė žvarbus vėjas, kuris būtų į visas puses draikęs ir taip per ilgus plaukus.
– O! – atsivėrė lauko durys ir vidun įgriuvo visa apsnigta Hanabi. – Niisan~!
– Perduok dėdei, kad mes greičiausiai vėluosim vakarienės, - jis prabėgomis palietė sudrėkusią paauglės galvą, sugriebė šiltai apsirengusią Hinatą už riešo ir išlėkė su ja laukan į pūgą.
– O... – Hanabi sumirksėjo stebėdama, kaip vyresnioji sesuo ir pusbrolis dingsta už baltos sniego sienos. – Bet kad dar tik vidurdienis!! – sušuko ji pavymui, tačiau jie jos jau nebegirdėjo.
Hinata visą kelią nematė nieko tik plačią pusbrolio nugarą. Ji bėgo paskui, aukštai keldama kojas, klimpdama į sniegą. Vėjas nurausvino jai skruostus ir ji tyliai padėkojo Nedžiui, kad tas apsuko šaliką beveik iki pat ausų. Ji markstėsi nuo į akis patenkančių snaigių ir nė nebandė įsivaizduoti, kokį sniego kiekį reikia įveikti Nedžiui, kuris lėkė priešais, iš dalies užstodamas ją nuo vėjo.
Jis netraukė į miestą. Hjūgų valdos buvo beveik prie Konohos ribų ir, kai jie išbėgo pro pagrindinius vartus, Hinata galvojo, kad jis pasuks gyvenvietės centro link, tačiau, kiek palėkę pagrindine, į Konohos vidurį vedančia, gatve, jiedu pasuko už kampo. Tiesiai į mišką, kuris tęsėsi beveik iki pat administracinių kaimo ribų.
Medžiai augo kalnuotoje vietovėje ir, užuot šokinėję per šakas, jiedu toliau bėgo žeme, nes ant žieminio miško patalo buvo mažiau sniego. Takas darėsi vis statesnis ir Hinata pajuto, kad jai ima trūkti kvapo. Vis dėlto tempo ji nesumažino ir atkakliai sekė paskui pirmyn tarsi viesulas lekiantį Nedžį.
Jis sustojo tik tuomet, kai atsidūrė toli kalvose. Toli nuo Konohos. Atsisukusi Hinata pamatė namų stogus mažesnius už smeigtukų galvutes. Ji giliai kvėpavo stebėdamasi, kad jai pavyko įveikti tokį sudėtingą maršrutą per ganėtinai trumpą laiką. Dabar vos pastebimai snigo ir dar net nebuvo pradėję temti.
Nedžis patraukė prie didelės grupės apsnigtų medžių, kurių sniego kepurės darė juos panašius į milžinišką kupolą.
– Čionai, - pasakė jis ir Hinata sutrikusi priėjo prie pusbrolio, kuris stovėjo greta seno medžio kamieno.
– Aš nesupran... – sumurmėjo Hinata, tačiau Nedžis apkabino ją iš už nugaros ir suėmęs kilstelėjo jos dešinę ranką.
Hinatos širdis daužėsi kaip išprotėjus. Nedžio prilaikoma, pirštine apmauta jos plaštaka palietė tamsiai pilką medį ir kažkas spragtelėjo. Ji išsigandusi pažvelgė aukštyn, kur turėjo būti krūvos tankių šakų. Atsivėrė keista anga. Hinatai nespėjus nė cyptelėti, Nedžis tvirtai apkabino ją per liemenį ir liuoktelėjo aukštyn, inercijos jėga įstumdamas juodu abudu pro angą vidun.
Ji užsimerkė, laukdama smūgio, tačiau Nedžio prilaikoma ji lengvai ir saugiai nusileido ant žemės. Pro vokus vidun veržėsi šviesa ir Hinata lėtai pramerkė akis. Pramerkė lėtai, kad jos priprastų prie skaisčios šviesos, bet galiausiai išpūtė jas iš nuostabos. Ji nusitraukė striukės gobtuvą ir ėmė pamažu rištis šaliką. Jai atsivėrė žandikaulis.
Tai buvo šiltnamis. Ne. Sodas. Didelis stiklinio karkaso sodas paslėptas tarp sniegu apklotu medžių. Čia tikrai neapsieita be tam tikrų nindžiutsu. Ir gal netgi gendžiutsu. Hinata apsidairė. Jai raibo akys nuo žalios spalvos. Lauke buvo pilka ir balta, o čia viskas žaliavo, žydėjo gėlės, tarsi būtų tikras pavasaris.
Įvairiausių rūšių augalai augo susodinti į tvarkingas lysves ir ši tvarka labai priminė jos pačios sodą namuose. Hinata žengė vieną žingsnį į priekį staiga suvokusi, ką tai galėtų reikšti. Jai priešais akis vėrėsi mažiausiai šešios įvairiausių gėlių lysvės. Ilgiausi trys takai plytėjo skersai sodo ir ji jau galėjo įsivaizduoti, kur jie veda. Čia nebuvo medžių, kurie paprastai žymėtų ribas, bet Hinata žinojo, jog už gėlių turėtų augti vaistažolės, o už vaistažolių...
Ji žengė dar vieną žingsnį. Paskui kitą ir dar kitą, kol galiausiai tekina metėsi į priekį, numetusi ant žemės striukę, šaliką ir pirštines. Ji bėgo pro nesuskaičiuojamų rūšių gėlės, vaistažoles ir kitokius augalus. Kai kuriuos, pastebėjo ji, jau seniai būtų norėjusi įsigyti, jeigu tik būtų žinojusi, kurioje šalyje jų ieškoti. Ji pralėkė pro pirmą vaistažolių lysvę. Žinojo, kad negražu šitaip lakstyti po kito žmogaus valdas, bet ją buvo apėmęs klaikus jausmas, kurį galėjo išsklaidyti tik patikrinusi, jos įtarimai tiesa ar ne.
Vaistažolės baigėsi ir ji jau lėkė pro geltonai žydinčių agurkų lysves. Už agurkų jau matėsi prismaigstyta nemažai lazdelių ir prie jų pririšti augalai, kurie turėjo stovėti tiesiai. Taip buvo lengviau nuraškyti derlių...
Hinata sustojo kaip įbesta. Pomidorai. Tikri, gyvi, jau šiokią tokią spalvą įgavę pomidorai. Ji žiūrėjo į kelias tos daržovės eiles, negalėdama patikėti tuo, ką mato. Paskui ji darkart apsižvalgė aplinkui, gerdama į save tą žalumą ir ją čia atvedusį žmogų. Nedžis stovėjo greta, visai nesušilęs. Jo veidas neišdavė jokių emocijų. Hinata ėmė dar tankiau kvėpuoti. Sutikęs jos žvilgsnį, Nedžis nusuko akis.
– Dar neturėjai to pamatyti... – burbtelėjo jis. – Dar trūksta paukščių ir drugelių... – pridūrė jis, o Hinata pasijuto tarsi kas jai būtų per veidą šlapiu skuduru užvožęs. Ji staiga susiėmė už burnos, kad nepradėtų garsiai juoktis.
– Kas? – Nedžis atsisuko į ją, šiek tiek suirzęs.
– Tiesiog, - tyliai sukikeno ji, - žodis „drugeliai“ nelabai tinka tau prie veido, - toliau kikeno ji.
– Ko gero, - jis sukryžiavo ant krūtinės rankas, - šiaip ar taip, tie pomidorai dar ne visai prisirpę. Reikia kiek palaukti... bet kuriuo atveju, ketinau tau viską parodyti po trijų dienų... – su kiekvienu žodžiu jo balsas darėsi vis tylesnis.
– Po trijų dienų... – atkartojo Hinata ir jai žadą užkando. Ji nuleido rankas. – Nedži... – ji apsižvalgė. – Visa tai...
– Jo... ko gero, - jis pakėlė akis ir pažvelgė į ją tarsi nuskriaustas, namo grįžtantis šuo, - su gimtadieniu.
Hinatos veidą ėmė smaigstyti adatos. Ji atsiduso. Ir staiga labai švelniai nusišypsojo. Hjūgų klane visi buvo konkurentai ir varžovai, bet tą akimirką ji suprato, kad bent vienas šeimos narys yra tikra šeima. Tikras draugas, kuriuo ji gali pasitikėti.
Ji pamažu priėjo arčiau ir ištiesė rankas. Nedžis nė nekrūptelėjo, kai ji nurišo jam nuo kaktos protektorių, atidengdama prakeiktą įspaudą. Jei jis ir buvo nustebintas, Nedžis to neparodė. Hinata atsargiai perbraukė švelniais pirštais per ženklą ir pasistiebusi jį pabučiavo. Kitaip negu daugeliui Hjūgų, ženklas niekuomet nebuvo jai atgrasus. Tik keldavo liūdesį.
– Ačiū, - atsitraukusi ištarė ji, silpnai šyptelėdama.
Nedžis pravėrė lūpas tarsi ketindamas ką nors sakyti, tačiau jis galiausiai nurijo seiles ir pasilenkė į priekį, tiesdamas į ją rankas. Hinata akimirką nustojo kvėpuoti, išsigandusi, jog jis ketina ją bučiuoti, tačiau pusbrolis tik stipriai ją apkabino, prisitraukęs prie savęs, ir įkniaubė nosį jai į pečius. Jis užsimerkė ir atsiduso taip, tarsi būtų dingusios visos pasaulio bėdos.
– Nėra už ką.
Pomidorai: yra.
Drąsos pasirodyti Učihos palatoje: programos įkelti nepavyko. Paspauskite bet kurį klavišą, jeigu norite tęsti.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------
* Yamato Nadeshiko - tobulos moters sinonimas vyrų dominuojamoje visuomenėje.
* mendoukusei - Nu ir kankynė (nuotalinė Šikamaru frazė)
Taigi... čia ko gero, buvo mano duoklė visiems NejiHina fanams. (Pasak visokių profilių, Hinatos gimtadienis yra gruodžio 27, tai žiek tu man, kaip viskas patogiai susiklostė xD). Tiesą pasakius, jie būtų visai graži pora, jeigu nebūtų pusbroliai. Nuo kraujo ryšio man taip nemaloniai sutraukia pilvą. Tai va... Kažkaip primena vieną mano originalią istoriją, kur pusbrolis labai norėjo bet negalėjo turėt pusseserės. Ahahaha, buvo pats pirmas gyvenime mano angliškas angst gabalas xD
Nu bet ne esmė. Duoklė Nedžiui, mano mėgstamiausiam bishounen iš visos Naruto plejados (man dar labai patinka Itačis, bet kad Kishi-san jį nugalabijo tai... T.T). Mano visų laikų mėgstamiausias Nedžio fan-art'as:
http://idnar.deviantart.com/art/CG-Adult-Neji-27281755
Ir kadangi čia vis tiek SasuHina:
http://mausmouse.deviantart.com/art/...-quot-56806471
<33333
Ir taigi, ką aš veikiau dieną... pamaniau padaryt "plakatą". Bet mano photoshop'o įgūdžiai tokie apgailėtini, kad "Hinata" vis dar atrodo kaip zombis. Tam ta dam ta daaaaaaaaam:
Uždėjau žodžius iš mano vienos mėgstamiausių visų laikų japoniškų dainų. Vertimas maždaug toks:
Kai lis lietus, tapsiu tavo skėčiu,
Kai vėjas pūs, tapsiu tavo siena
Kad ir kokia gili būtų vakaro tamsa
Rytojus būtinai ateis
Įdedu ir dainą. Kuo daugiau jos klausau, tuo arčiau ašarų jaučiuos
(Dabar jau tikrai viskas xDDD)
Oyasumi~
)...
Nejis tikrai nerealiai aprašytas ir šeip viskas taip paprasta žmogiška 
Man ir vėl labai patiko skyriaus pabaiga : 
Taip ir toliau 
kazkada buvau pradejas ziuret naruto...daziurejau lygtaijs iki 160 serijos ir tada pradejau shippuuden 
niekada nedaziuriu iki idomiausio 
ir man tai patinka 
nekantriai laukiam kito skyriaus 
*peržegnoja Miglę-san*
Comment