Būtent tai, kaip teigia pavadinimas. Versdama Kronikas pastebėjau, kad jau ima šlubuoti mano sintaksė (rezultatas to, jog tiesiogiai lietuviškai nieko nerašau jau beveik trejus metus), todėl nusprendžiau taip pamėginti belenką. Va, atsidariau wordą ir privariau. Jau seniai nerašiau mangos fan-fic (nuo DBZ laikų xD). Negana to, pasirinkau grynai vadinamą "crack pairing" dėl grynai "crack" tikslų. Niekada nebuvau iš tų, kurie moka visas technikas atmintinai, tad nesitikėkit labai tikslaus aprašymo. Taigi, mano pirmas Naruto rašinys, skirtas mano lietuvių kalbos įgūdžiams atgaivinti. Dėl to viskas visiškai sulietuvinta *pasistato skydą Naruto fanų akmenims atremti*.
Kas norit sugalvot geresnį pavadinimą? :] Ir prašom komentuoti. Man komentarai vietoj sausainių - 0 kalorijų, o poveikis tas pats <3
明日は來るから
--1--
Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko. Kai nieko nematai, tai reiškia vieną iš trijų:
a) apakai;
b) regos sutrikimas laikinas arba sukeltas tam tikrų vaistų;
c) kambary pernelyg tamsu.
Šiuo atveju, ko gero, tiko visi variantai. Negana to, Sasukė gulėjo užsimerkęs ir jo visai nedomino galimybė ką nors pamatyti. Vidurnaktį ir dar žiemą buvo tamsu nors į akį durk. Jis to nežinojo, tačiau danguj nebuvo nė vienos žvaigždės. Dangus buvo aptrauktas tankiu debesų sluoksniu, kuris neleido žemei greitai atšalti, tačiau tuo pat metu ir slėgė kaimo gyventojus. Gatvių žibintai padėjo ne per labiausiai. Dėl slogaus oro paprastai ryški šviesa dabar buvo blausi ir išplaukusi, tarsi kas būtų žiūrėjęs pro apmusijusį butelio stiklą.
Jo palatos langas buvo užtrauktas tamsiomis užuolaidomis, kurios net ir pačią skaisčiausią dieną nebūtų vidun praleidusios saulės spindulių. Tam mažan kambary viskas buvo niūru – baltos sienos, kurios atrodė vaiduokliškos. Spartietiška kėdė greta ligonio lovos ir netgi pats ligonis, kuris labiau priminė giltinę negu jauną vyrą, ką tik įkopusį į trečią dešimtį.
Sasukė buvo aklas. Jau keletą savaičių. Ir nuo to dienos, kai Sakura tarsi viesulas įsiveržė į jo palatą ir, pasinaudojusi čakros kanalais, užspaudė jam regos nervą, jis nė karto nebuvo atmerkęs savo tamsių akių. Akių, kurios jau keletą metų kėlė jam migreną. Jos tai užgesdavo, tai vėl rega patapdavo ryškesnė už bet kurio plėšriojo paukščio. Kai jis su didžiausiais skandalais grįžo į Konohą (prieš tai kelis kartus bandęs ir planavęs savo gimtinę nušluoti nuo žemės paviršiaus), Sasukė stengėsi kaip įmanoma rečiau naudoti šaringaną ir pasitikėti vien savo gendžiutsu bei nindžiutsu, tačiau kraujas buvo tarytum prakeiksmas. Kuo daugiau žinojai, tuo daugiau reikėjo paaukoti, kad galėtum tas žinias išlaikyti ar jomis naudotis.
Aišku, kai kokia nors liga ilgai nepraeina, galiausiai prie jos pripranti ir su susigyveni, tad ilgainiui Sasukės visai nebestebino tai, jog vidury baltos dienos staiga pradingsta rega ir tenka kliautis klausa bei lytėjimu, stengiantis nusigauti namo judria Konohos gatve. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios jis nesiėmė jokių misijų. Galbūt penktoji senė ir būtų jam patikėjusi sunkiausios klasės užduotis, tačiau jis nebuvo taip pametęs galvos dėl savo sugebėjimų, kad aklai siūlytųsi atlikti bet kokį darbą ir rizikuotų misijos sėkme. Galbūt jis buvo individualistas ir nuolat depresuojantis brūdas, tačiau šiek tiek košės galvoj dar turėjo.
Vis dėlto tai ilgai tęstis negalėjo, nes galiausiai tas blondinas viską suprato ir paskundė jį Sakurai. Ta savo ruožtu papasakojo senei ir Sasukė nė pats nepajuto kaip prieš savo valią atsidūrė ligoninėje ir kiekvieną dieną jam teko kęsti pačius įvairius tyrimus bei eksperimentus. Nuo paties paprasčiausio regos patikrinimo uždengus vieną akį žiūrint į geometrijos formų lentelę ant sienos iki pačių nežemiškiausių medikų džiutsu, kurie tik sukeldavo jam alkį arba nenusakomą niežulį nugaroj ties šeštu kairės pusės šonkauliu.
Jis buvo taip pavargęs nuo visko, kad net neturėjo jokio noro prieštarauti. Jis kentė viską tyliai ir nerodydamas jokių teigiamų ar neigiamų emocijų. Jis nė necyptelėjo, kai net ir Hjūgos buvo paprašyti padėti „išgelbėti Učihą Sasukę“, nors įprastomis aplinkybėmis jam būtų ėmusi trūkčioti dešinė akis, o skrandį suėmę žiaurūs spazmai, tačiau dabar jam buvo visiškai vis vien. Jis būtų laisvai galėjęs pasikviesti Sakalo komandą, kuri pastarosiomis dienomis pradėjo vykdyti misijas Konohos užsakymu, prilygstančiam S lygio užduotimis. Tačiau tegu. Jis neturėjo jokio noro jiems trukdyti. Be to, ta beprotė Karin vėl imtų dėl jo svaigti... aišku, po tiek metų jis pamažu ėmė vertinti žmonių rūpestį, bet dabar jis norėjo tik ramybės. Sasukė buvo įsitikinęs, kad galimybių pasveikti labai mažai. Učihą išgydyti galėtų tik kitas Učiha. Bet jis liko vienintelis iš viso klano. Dabar TIKRAI vienintelis. Kakašis gal ir turėjo akį, bet jis nebuvo Učiha.
Tad po kelių mėnesių nevykusių ligos šaltinių paieškų, pasiuntusi visas Hjūgas velniop (Sasukė iš dalies tikėjo, kad tas klanas nė nesistengė padėti, tiesiog pastovėjo keletą dienų prie tyrimų medžiagos vien dėl vaizdo), Sakura nusprendė užspausti jam regos nervą, kad rega toliau neprastėtų, kol ji atras priežastį, kodėl mangekjo taip nevykusiai gadina akis. „Vis tiek anksčiau ar vėliau apaksi, jeigu tavęs neišgydysim,“ tuomet pasakė ji. „Tai koks skirtumas – dabar truputį pabūti aklu, ar paskui gyvent tamsoj visą gyvenimą?“
Jis tik gūžtelėjo ir leidosi apakinamas. Ji bent jau nebebuvo panaši į tą dėl jo pakvaišusią mergiūkštę iš nindzių akademijos. Ji į viską žiūrėjo labai profesionaliai ir tikrai nuoširdžiai stengėsi išsiaiškinti, kas blogai. Ji gyveno toliau. Kvailys blondinas gyveno toliau. Visas prakeiktas Konohos kaimas gyveno toliau. Jis buvo sustojęs laike.
***
Sakura pasitrynė pavargusias akis ir pažvelgė pro langą. Vėl snigo. Dideliais gražiais kąsniais. Snaigės ginė viena kitą, lengvai pleveno virš Konohos tamsią žiemos naktį, nuklodamos kaimą baltu puriu šaltu patalu, kurio grožis buvo daugiau negu apgaulingas. Ji atsiduso ir vėl sutelkė visą dėmesį į šūsnį popierių sau ant stalo. Dabar, kai ji buvo Konohos ligoninės vyriausiojo mediko pavaduotoja, darbo apimtis išaugo dvigubai, tačiau tai iš esmės reiškė, kad jai ant galvos buvo kraunami visi popierizmai. Kartais būdavo dienų, kai ji norėdavo tiesiog sugniaužti kumštį ir iš visų jėgų suvaryti tas popierių krūvas į ligoninės grindis, bet tai būtų sukėlę grėsmę ir viso ligoninės pastato saugumui, tad ji šiaip ne taip susitvardydavo ir rašydavo toliau.
O dar tas Sasukės atvejis. Ji nenorėjo pripažinti, kad nežino ligos priežasties. Juk turėjo būti kažkoks pagrindas. Kažkokia užuomina, paslėpta jo rainelėj, ar akių dugne, kraujyje ar DNR. O gal jai tiesiog trūko žinių kraujo ribų srityje. Dėl to ji prašė Hjūgų pagalbos, tikėdamasi, jog bent jau Nedžis ar Hinata padės įtikinti senas nesukalbamas klano galvas padėti buvusiam bendražygiui (arba buvusiam išdavikui, dauguma vis dėlto laikėsi pastarosios nuomonės). Galų gale, juk buvo tikima, kad šaringanas atsirado iš bjakugano. Tačiau jaunajai kartai nė nebuvo leista prieiti prie Učihos. Seniai tik pastovėjo keletą kartų, stebėdami tyrimus, ir galiausiai pasitraukė, mestelėję keletą labai abstrakčių ir dviprasmiškų patarimų.
Sakura negalėjo jų kaltinti. Učiha su aukšto lygio mangekjo šaringanu buvo labai parankus, tačiau nestabilus ginklas, kita vertus aklas Učiha buvo niekam nepavojingas vidutinės klasės džioninas ir neišsemiamas informacijos šaltinis. Ypač dabar, kai jis paklaustas atsakydavo į visus su bet kuria jam žinoma technika susijusius klausimus. Kol neliesdavai jo paties, Učiha buvo romus ir tingus kaip per daug prisirijęs leopardas.
Sakura pasirašė ant dar vieno blanko ir užkišo už ausies neklusnias sruogas. Rožiniai plaukai vėl siekė alkūnes ir ji rimtai svarstė galimybę juos gerokai patrumpinti grynais praktiniais sumetimais. Viena, jie kartais kliudė misijose ir darbe. Antra, ji darėsi vis panašesnė į Penktąją, o būti lyginama su savo mokytoja ji nenorėjo. Juolab kad Naruto nuolat uoliai primindavo, kad „iki babos Tsunadės papų tau dar reiktų daaugt.. gal išgerk kokio gėralo?“
Medikė perlaužė pieštuką į dvi lygias dalis ir nustebusi pažvelgė sau į delną. Na va, ir vėl užsigalvojo. Ji papurtė galvą ir atsistojo. Jos kabinetas buvo erdvus, tačiau be visų tų spintų su galybe segtuvų ir knygų, jis būtų buvęs dar didesnis. Ji kartais norėjo turėti kokį nors mechaninį įtaisą ar informacijos saugojimo laikmeną, ne ką didesnę už jos mažąjį pirštelį ar bent jau žmogaus galvos dydžio. Reikės apie užsiminti Konohos mokslininkams. Užteks tobulinti nindžiutsu. Reikia pagalvoti apie techniką.
Ji užgesino stalinę lempą ir pakilo nuo kėdės su keliais dokumentų segtuvais, ketindama nunešti juos į viršininko kabinetą ir dar prieš išeidama aplankyti Učihą Sasukę. Tiesą pasakius, ji būtų mielai praleidusi tą paskutinį apsilankymą, tačiau reikėjo stebėti jo sveikatos rodiklius, be to ji buvo pažadėjusi Naruto užmesti akį į jų buvusį komandos draugą. Tai nebuvo jos pareiga ar prievolė, tiesiog jis nuolatos būdavo vienas. Vienas ir visiškoje tamsoje. Turėjo būti baisu.
Sakura šyptelėjo. Žodžio „baisu“, ko gero, nebuvo Sasukės individualiame žodyne. Tačiau eidama savo kabineto durų link, ji pajuto, kaip iš nerimo jai susitraukė skrandis. Mergina žinojo kodėl. Ji bijojo pamačiusi Sasukę pajusti jam gailestį. Ji bijojo, kad jis pajus jos gailestį. Ji praleido su juo pernelyg daug metų, kad nežinotų, jog gailestis jį prislėgtų dar labiau.
Kai ji jau siekė durų rankenos pasigirdo tylus beldimas. Sakura nustebusi atidarė duris ir susidūrė su permatomomis rūko spalvos akimis. Hinata nustūmė apsnigtą, kailiais apsiūtą gobtuvą atgal ir nedrąsiai šyptelėjo.
– Hinata-čan? – sumirksėjo Sakura.
– Sakura-čan, - Hinata prasisegė pūkinę striukę ir ištraukė tamsiai mėlyną sąsiuvinį, - aš nurašiau skyrių apie kraujo ribas iš knygos apie mūsų klaną, kaip ir žadėjau, - ji ištiesė sąsiuvinį Sakurai, - tikiuosi, padės.
Sakura priblokšta paėmė sąsiuvinį ir atsivertė pirmą puslapį. Tvarkinga Hinatos rašysena bėgo eilutės apie akių sandarą ir ypatingus tam tikrų klanų sugebėjimus. Ji prisiminė, kad Hinata buvo žadėjusi paieškoti kokių nors žinių apie tai, kas padėtų Sasukei, bet ji turėjo būti atsargi, kad nesukeltų tėvo įtarimo. Visi šeimoj iškart būtų supratę, kad klano įpėdinė bando padėti Učihai. Nuo pažado iki jo išpildymo praėjo pora savaičių. Staiga Sakura panoro, kad pasaulyje būtų daugiau tokių žmonių kaip Hinata, kurie padeda tau nesitikėdami sulaukti jokio atlygio, padeda tau vien todėl, kad jie yra geri iš prigimties.
– Dėkui tau labai... – tyliai ištarė Sakura, varydama sąsiuvinį. Ji prikando lūpą, bandydama sutramdyti pamažu gerkle kylantį gniužulą.
– Ar... ar viskas gerai? – per kelis metus Hinata išmoko nebemikčioti net Naruto akivaizdoje, tačiau ji vis dar kalbėdavo labai tyliai ir nedrąsiai.
– Tiesą pasakius... – Sakura atsirėmė į duris ir pažvelgė į merginą priešais. Jos niekuomet nebuvo pakankamai artimos. Hinata – tai ne Ino, tačiau kažkas toj tamsiaplaukėj tiesiog vertė ja pasitikėti. – Nenoriu eiti į jo palatą... nenoriu imti jo gailėtis, - Hinata nuleido galvą, kai Sakuros turkio spalvos akys ėmė blizgėti, - bet ir nenoriu, kad jis būtų vienas... o dar reikia popierius vadui priduot... – ji staiga atkuto. – Ar tau įvesta komendanto valanda?
– Prašau? – Hinata nustebusi pakėlė akis. – Aš... man... nėra jokios komendanto valandos. Aš... pilnametė.
– Gal galėtum bent trumpam su juo pabūti? – Sakura suėmė viena ranka Hinatos delnus. – Mane tai jau ima slėgti, neiškęsiu dar vienos nakties.
– Aš? – Hinata sumirksėjo. – Bet aš... aš jo nė dorai nepažįstu... gyvenime nesu su juo dorai kalbėjusis...
– Kalbėtis nereikia, - Sakura papurtė galvą, - tiesiog pasėdėk šalia, prašau? Bent dešimt minučių. Labai prašau, - Hinata gurktelėjo, kai tos melsvai žalios akys įsmigo tiesiai į ją.
– G-gerai.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Muzika, su kuria rašyta (su skyriaus nuotaika visai nedera, bet pastaruoju metu esu priklausoma nuo tos dainos... ir dar dešimties kitų iš to paties albumo xD):
Kas norit sugalvot geresnį pavadinimą? :] Ir prašom komentuoti. Man komentarai vietoj sausainių - 0 kalorijų, o poveikis tas pats <3
明日は來るから
--1--
Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko. Kai nieko nematai, tai reiškia vieną iš trijų:
a) apakai;
b) regos sutrikimas laikinas arba sukeltas tam tikrų vaistų;
c) kambary pernelyg tamsu.
Šiuo atveju, ko gero, tiko visi variantai. Negana to, Sasukė gulėjo užsimerkęs ir jo visai nedomino galimybė ką nors pamatyti. Vidurnaktį ir dar žiemą buvo tamsu nors į akį durk. Jis to nežinojo, tačiau danguj nebuvo nė vienos žvaigždės. Dangus buvo aptrauktas tankiu debesų sluoksniu, kuris neleido žemei greitai atšalti, tačiau tuo pat metu ir slėgė kaimo gyventojus. Gatvių žibintai padėjo ne per labiausiai. Dėl slogaus oro paprastai ryški šviesa dabar buvo blausi ir išplaukusi, tarsi kas būtų žiūrėjęs pro apmusijusį butelio stiklą.
Jo palatos langas buvo užtrauktas tamsiomis užuolaidomis, kurios net ir pačią skaisčiausią dieną nebūtų vidun praleidusios saulės spindulių. Tam mažan kambary viskas buvo niūru – baltos sienos, kurios atrodė vaiduokliškos. Spartietiška kėdė greta ligonio lovos ir netgi pats ligonis, kuris labiau priminė giltinę negu jauną vyrą, ką tik įkopusį į trečią dešimtį.
Sasukė buvo aklas. Jau keletą savaičių. Ir nuo to dienos, kai Sakura tarsi viesulas įsiveržė į jo palatą ir, pasinaudojusi čakros kanalais, užspaudė jam regos nervą, jis nė karto nebuvo atmerkęs savo tamsių akių. Akių, kurios jau keletą metų kėlė jam migreną. Jos tai užgesdavo, tai vėl rega patapdavo ryškesnė už bet kurio plėšriojo paukščio. Kai jis su didžiausiais skandalais grįžo į Konohą (prieš tai kelis kartus bandęs ir planavęs savo gimtinę nušluoti nuo žemės paviršiaus), Sasukė stengėsi kaip įmanoma rečiau naudoti šaringaną ir pasitikėti vien savo gendžiutsu bei nindžiutsu, tačiau kraujas buvo tarytum prakeiksmas. Kuo daugiau žinojai, tuo daugiau reikėjo paaukoti, kad galėtum tas žinias išlaikyti ar jomis naudotis.
Aišku, kai kokia nors liga ilgai nepraeina, galiausiai prie jos pripranti ir su susigyveni, tad ilgainiui Sasukės visai nebestebino tai, jog vidury baltos dienos staiga pradingsta rega ir tenka kliautis klausa bei lytėjimu, stengiantis nusigauti namo judria Konohos gatve. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios jis nesiėmė jokių misijų. Galbūt penktoji senė ir būtų jam patikėjusi sunkiausios klasės užduotis, tačiau jis nebuvo taip pametęs galvos dėl savo sugebėjimų, kad aklai siūlytųsi atlikti bet kokį darbą ir rizikuotų misijos sėkme. Galbūt jis buvo individualistas ir nuolat depresuojantis brūdas, tačiau šiek tiek košės galvoj dar turėjo.
Vis dėlto tai ilgai tęstis negalėjo, nes galiausiai tas blondinas viską suprato ir paskundė jį Sakurai. Ta savo ruožtu papasakojo senei ir Sasukė nė pats nepajuto kaip prieš savo valią atsidūrė ligoninėje ir kiekvieną dieną jam teko kęsti pačius įvairius tyrimus bei eksperimentus. Nuo paties paprasčiausio regos patikrinimo uždengus vieną akį žiūrint į geometrijos formų lentelę ant sienos iki pačių nežemiškiausių medikų džiutsu, kurie tik sukeldavo jam alkį arba nenusakomą niežulį nugaroj ties šeštu kairės pusės šonkauliu.
Jis buvo taip pavargęs nuo visko, kad net neturėjo jokio noro prieštarauti. Jis kentė viską tyliai ir nerodydamas jokių teigiamų ar neigiamų emocijų. Jis nė necyptelėjo, kai net ir Hjūgos buvo paprašyti padėti „išgelbėti Učihą Sasukę“, nors įprastomis aplinkybėmis jam būtų ėmusi trūkčioti dešinė akis, o skrandį suėmę žiaurūs spazmai, tačiau dabar jam buvo visiškai vis vien. Jis būtų laisvai galėjęs pasikviesti Sakalo komandą, kuri pastarosiomis dienomis pradėjo vykdyti misijas Konohos užsakymu, prilygstančiam S lygio užduotimis. Tačiau tegu. Jis neturėjo jokio noro jiems trukdyti. Be to, ta beprotė Karin vėl imtų dėl jo svaigti... aišku, po tiek metų jis pamažu ėmė vertinti žmonių rūpestį, bet dabar jis norėjo tik ramybės. Sasukė buvo įsitikinęs, kad galimybių pasveikti labai mažai. Učihą išgydyti galėtų tik kitas Učiha. Bet jis liko vienintelis iš viso klano. Dabar TIKRAI vienintelis. Kakašis gal ir turėjo akį, bet jis nebuvo Učiha.
Tad po kelių mėnesių nevykusių ligos šaltinių paieškų, pasiuntusi visas Hjūgas velniop (Sasukė iš dalies tikėjo, kad tas klanas nė nesistengė padėti, tiesiog pastovėjo keletą dienų prie tyrimų medžiagos vien dėl vaizdo), Sakura nusprendė užspausti jam regos nervą, kad rega toliau neprastėtų, kol ji atras priežastį, kodėl mangekjo taip nevykusiai gadina akis. „Vis tiek anksčiau ar vėliau apaksi, jeigu tavęs neišgydysim,“ tuomet pasakė ji. „Tai koks skirtumas – dabar truputį pabūti aklu, ar paskui gyvent tamsoj visą gyvenimą?“
Jis tik gūžtelėjo ir leidosi apakinamas. Ji bent jau nebebuvo panaši į tą dėl jo pakvaišusią mergiūkštę iš nindzių akademijos. Ji į viską žiūrėjo labai profesionaliai ir tikrai nuoširdžiai stengėsi išsiaiškinti, kas blogai. Ji gyveno toliau. Kvailys blondinas gyveno toliau. Visas prakeiktas Konohos kaimas gyveno toliau. Jis buvo sustojęs laike.
***
Sakura pasitrynė pavargusias akis ir pažvelgė pro langą. Vėl snigo. Dideliais gražiais kąsniais. Snaigės ginė viena kitą, lengvai pleveno virš Konohos tamsią žiemos naktį, nuklodamos kaimą baltu puriu šaltu patalu, kurio grožis buvo daugiau negu apgaulingas. Ji atsiduso ir vėl sutelkė visą dėmesį į šūsnį popierių sau ant stalo. Dabar, kai ji buvo Konohos ligoninės vyriausiojo mediko pavaduotoja, darbo apimtis išaugo dvigubai, tačiau tai iš esmės reiškė, kad jai ant galvos buvo kraunami visi popierizmai. Kartais būdavo dienų, kai ji norėdavo tiesiog sugniaužti kumštį ir iš visų jėgų suvaryti tas popierių krūvas į ligoninės grindis, bet tai būtų sukėlę grėsmę ir viso ligoninės pastato saugumui, tad ji šiaip ne taip susitvardydavo ir rašydavo toliau.
O dar tas Sasukės atvejis. Ji nenorėjo pripažinti, kad nežino ligos priežasties. Juk turėjo būti kažkoks pagrindas. Kažkokia užuomina, paslėpta jo rainelėj, ar akių dugne, kraujyje ar DNR. O gal jai tiesiog trūko žinių kraujo ribų srityje. Dėl to ji prašė Hjūgų pagalbos, tikėdamasi, jog bent jau Nedžis ar Hinata padės įtikinti senas nesukalbamas klano galvas padėti buvusiam bendražygiui (arba buvusiam išdavikui, dauguma vis dėlto laikėsi pastarosios nuomonės). Galų gale, juk buvo tikima, kad šaringanas atsirado iš bjakugano. Tačiau jaunajai kartai nė nebuvo leista prieiti prie Učihos. Seniai tik pastovėjo keletą kartų, stebėdami tyrimus, ir galiausiai pasitraukė, mestelėję keletą labai abstrakčių ir dviprasmiškų patarimų.
Sakura negalėjo jų kaltinti. Učiha su aukšto lygio mangekjo šaringanu buvo labai parankus, tačiau nestabilus ginklas, kita vertus aklas Učiha buvo niekam nepavojingas vidutinės klasės džioninas ir neišsemiamas informacijos šaltinis. Ypač dabar, kai jis paklaustas atsakydavo į visus su bet kuria jam žinoma technika susijusius klausimus. Kol neliesdavai jo paties, Učiha buvo romus ir tingus kaip per daug prisirijęs leopardas.
Sakura pasirašė ant dar vieno blanko ir užkišo už ausies neklusnias sruogas. Rožiniai plaukai vėl siekė alkūnes ir ji rimtai svarstė galimybę juos gerokai patrumpinti grynais praktiniais sumetimais. Viena, jie kartais kliudė misijose ir darbe. Antra, ji darėsi vis panašesnė į Penktąją, o būti lyginama su savo mokytoja ji nenorėjo. Juolab kad Naruto nuolat uoliai primindavo, kad „iki babos Tsunadės papų tau dar reiktų daaugt.. gal išgerk kokio gėralo?“
Medikė perlaužė pieštuką į dvi lygias dalis ir nustebusi pažvelgė sau į delną. Na va, ir vėl užsigalvojo. Ji papurtė galvą ir atsistojo. Jos kabinetas buvo erdvus, tačiau be visų tų spintų su galybe segtuvų ir knygų, jis būtų buvęs dar didesnis. Ji kartais norėjo turėti kokį nors mechaninį įtaisą ar informacijos saugojimo laikmeną, ne ką didesnę už jos mažąjį pirštelį ar bent jau žmogaus galvos dydžio. Reikės apie užsiminti Konohos mokslininkams. Užteks tobulinti nindžiutsu. Reikia pagalvoti apie techniką.
Ji užgesino stalinę lempą ir pakilo nuo kėdės su keliais dokumentų segtuvais, ketindama nunešti juos į viršininko kabinetą ir dar prieš išeidama aplankyti Učihą Sasukę. Tiesą pasakius, ji būtų mielai praleidusi tą paskutinį apsilankymą, tačiau reikėjo stebėti jo sveikatos rodiklius, be to ji buvo pažadėjusi Naruto užmesti akį į jų buvusį komandos draugą. Tai nebuvo jos pareiga ar prievolė, tiesiog jis nuolatos būdavo vienas. Vienas ir visiškoje tamsoje. Turėjo būti baisu.
Sakura šyptelėjo. Žodžio „baisu“, ko gero, nebuvo Sasukės individualiame žodyne. Tačiau eidama savo kabineto durų link, ji pajuto, kaip iš nerimo jai susitraukė skrandis. Mergina žinojo kodėl. Ji bijojo pamačiusi Sasukę pajusti jam gailestį. Ji bijojo, kad jis pajus jos gailestį. Ji praleido su juo pernelyg daug metų, kad nežinotų, jog gailestis jį prislėgtų dar labiau.
Kai ji jau siekė durų rankenos pasigirdo tylus beldimas. Sakura nustebusi atidarė duris ir susidūrė su permatomomis rūko spalvos akimis. Hinata nustūmė apsnigtą, kailiais apsiūtą gobtuvą atgal ir nedrąsiai šyptelėjo.
– Hinata-čan? – sumirksėjo Sakura.
– Sakura-čan, - Hinata prasisegė pūkinę striukę ir ištraukė tamsiai mėlyną sąsiuvinį, - aš nurašiau skyrių apie kraujo ribas iš knygos apie mūsų klaną, kaip ir žadėjau, - ji ištiesė sąsiuvinį Sakurai, - tikiuosi, padės.
Sakura priblokšta paėmė sąsiuvinį ir atsivertė pirmą puslapį. Tvarkinga Hinatos rašysena bėgo eilutės apie akių sandarą ir ypatingus tam tikrų klanų sugebėjimus. Ji prisiminė, kad Hinata buvo žadėjusi paieškoti kokių nors žinių apie tai, kas padėtų Sasukei, bet ji turėjo būti atsargi, kad nesukeltų tėvo įtarimo. Visi šeimoj iškart būtų supratę, kad klano įpėdinė bando padėti Učihai. Nuo pažado iki jo išpildymo praėjo pora savaičių. Staiga Sakura panoro, kad pasaulyje būtų daugiau tokių žmonių kaip Hinata, kurie padeda tau nesitikėdami sulaukti jokio atlygio, padeda tau vien todėl, kad jie yra geri iš prigimties.
– Dėkui tau labai... – tyliai ištarė Sakura, varydama sąsiuvinį. Ji prikando lūpą, bandydama sutramdyti pamažu gerkle kylantį gniužulą.
– Ar... ar viskas gerai? – per kelis metus Hinata išmoko nebemikčioti net Naruto akivaizdoje, tačiau ji vis dar kalbėdavo labai tyliai ir nedrąsiai.
– Tiesą pasakius... – Sakura atsirėmė į duris ir pažvelgė į merginą priešais. Jos niekuomet nebuvo pakankamai artimos. Hinata – tai ne Ino, tačiau kažkas toj tamsiaplaukėj tiesiog vertė ja pasitikėti. – Nenoriu eiti į jo palatą... nenoriu imti jo gailėtis, - Hinata nuleido galvą, kai Sakuros turkio spalvos akys ėmė blizgėti, - bet ir nenoriu, kad jis būtų vienas... o dar reikia popierius vadui priduot... – ji staiga atkuto. – Ar tau įvesta komendanto valanda?
– Prašau? – Hinata nustebusi pakėlė akis. – Aš... man... nėra jokios komendanto valandos. Aš... pilnametė.
– Gal galėtum bent trumpam su juo pabūti? – Sakura suėmė viena ranka Hinatos delnus. – Mane tai jau ima slėgti, neiškęsiu dar vienos nakties.
– Aš? – Hinata sumirksėjo. – Bet aš... aš jo nė dorai nepažįstu... gyvenime nesu su juo dorai kalbėjusis...
– Kalbėtis nereikia, - Sakura papurtė galvą, - tiesiog pasėdėk šalia, prašau? Bent dešimt minučių. Labai prašau, - Hinata gurktelėjo, kai tos melsvai žalios akys įsmigo tiesiai į ją.
– G-gerai.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Muzika, su kuria rašyta (su skyriaus nuotaika visai nedera, bet pastaruoju metu esu priklausoma nuo tos dainos... ir dar dešimties kitų iš to paties albumo xD):
saunuole 
Hey,Feed Me!
Jūs net neįsivaizduojat, kaip yra faina pabust ryte ir prieš paskaitas perskaityt komentarus. Ir diena prašviesėja, ir nebesigaili, kad teko taip anksti keltis... Kadangi esu šešias valandas į priekį nuo Lietuvos (greit būsiu septynias), tai komentarus visuomet perskaitau kitos dienos rytą ar popiet... Ačiū jums labai, kuo daugiau komentarų, tuo greičiau parašysiu naują dalį (didėja motyvacija, suprantat). Šiandien atnaujinau net ir savo anglišką Kronikų variantą (rezultatas - dėl dviejų "ficų" visiškai neatlikti namų darbai ir nemiga antrą valandą nakties, bet verta =)). Nuoširdžiai dėkavoju m(_ _)m
Viskas aprašyta labai tikroviškai, o jau antro skyriaus pabaiga tai išvis 
Sėkmės 
Comment