SasuHina (mokausi lietuviškai)

[hamunaptra]

Nu cia tai geras!!!!! laukiu kas bus toliau

[Valkyrie]

Dar vienas puikiai parasytas skyrius Laukiu tesinio

[InuyashaGirl]

awww. ^^ More. we want more ^^

[inge]

DAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAR

[inge]

jau savaitę laukiam!

[Eglaya]

o man sesija...

(greit bus)

[Bagy]

Neprievartaukit taip Žiauriai Eglay'os. Ir taip žmogus labai stengias. Be šito Fanfiction manau jai darbu yra iki kaklo. Kada bus jos darbas tada ir bus. Kantrumo visiems. Nors aš irgi laukiu tesinio.

[Eglaya]

aštuonioliktas skyrius

ėėėėėėė... tikiuosi bus gerai ^^;;
mano apskaičiavimais dar liko vienas ar du skyriai (nebent netyčia labai išsiplėsčiau, bet abejoju, be to, I miss Chronicles )

Bet tai nereiškia, kad nemėgstu SasuHina... myliu ir šitą baby

weirdo~ - tas seilėjimasis ant pečių hmm... nesuprask visiškai tiesiogiai... kaip čia geriau paaiškinus. viena reikšmė yra, aišku, kai pamatai super gerai atrodantį žmogų ir kaip animėj ima dribti seilė. xD Toks seilėjimasis. Antras variantas yra... na, pvz, kai ankstensniame skyriuje Sasukė nešė Hinatą sau ant kupros. Įsivaizduok panašų vaizdą su miegančios merginos galva vaikinui ant pečių ir kartais, kai miegi, miegi pravira burna (šiaip šitas įprotis turėtų būti išaugamas, bet ne visiem pavyksta), tai va, o kai miegi pravira burna, seilė driiiiiiiiibt xD Na, šiaip ar taip, seilėtis ant pečių ar įsikandus laikytis už tų pečių... tai daugiau yra kaip metafora arba posakis, kurį mes (dėl pečių pamišusios mergos) vartojam išreikšti minčiai, kad pečiai tikrai gražūs xD kaip antai:

droooooooooooooooooooool~ xD








--18--



Aišku buvo viena – ji niekada nesugebėtų išmokti atlikti džiuindžiutsu per kelias dienas. Klausydamasi dviprasmiško tėvo pasakojimo, Hinata mintyse viską vertė į sau suprantamą kalbą. Ir, bėgant sekundėms, ji krito į vis gilesnę duobę.

Esmė buvo tame, kad po kelių metų intensyvių treniruočių Hinata būtų įvaldžiusi tą nelemtą džiutsu. Gal netgi ir greičiau. Bet jį dar būtų reikėję modifikuoti. Tačiau, kad pasiektum tą lygmenį, dar būtų reikėję įveikti aukštą sieną – Hjūgą Hijašį.

Jis būtų reikalavęs paaiškinimų. Paaiškinimų, kurių Hinata suteikti nebūtų galėjusi. Arba paaiškinimų, kurie klano galvai nebūtų patikę. Todėl ji tik išklausė viską iki galo ir, mandagiai padėkojusi, tyliai išėjo iš tėvo kabineto. Ir nebeliko jokio aiškaus tikslo. Jos smegenys tik virškino gautą informaciją.

Galiausiai ji atsidūrė Hjūgų bibliotekoje ir užsikniaubė ant stalo prie knygų lentynos tolimiausiame patalpos kampe. Jai skaudėjo galvą ir griaužė akis. Ji norėjo rėkti ir plėšyti knygas į skutus, bet niekam nebeturėjo jėgų. Ją tik ėmė siaubas pagalvojus apie artėjantį savaitgalį. Ji negalėjo pasiūlyti jokios išeities. Jai buvo gėda vėl eiti pas jį. Ir ne tik gėda, bet ir baisu.

Hinata pakėlė akis ir įsispoksojo į rašalinę ant stalo. Šalia jos gulėjo keli tušti lapai. Ji susiraukė. Čia ir slypėjo pagrindinė dilema: ji norėjo grąžinti jam regėjimą, tačiau ji būtų išdrįsusi vėl susitikti tik aklą Sasukę. Vien pagalvojus, kad vieną dieną jai tektų susidurti su matančiomis juodomis akimis... Kažkodėl po viso to, ką iškrėtė, aklumas jai teikė keistą saugumo jausmą. Vien mintis, kad jis galėtų pamatyti ją dabar, kai...

Hinata suinkštė ir ištiesė ranką į rašalinę. Ji paėmė baltą popieriaus lapą, panardino ploną teptuką į tamsų rašalą ir ėmė piešti ir tapyti. Spontaniškai. Nė neįsivaizduodama, ką daro.

Ji piešė saulę ir jos spindulius. Ir saulėje beatsirandančias juodąsias dėmes, kurios temdė šviesą, tačiau visiškai neiškrito iš konteksto. Atrodė, kad tie juodi sūkuriai ten ir turėjo būti. Ji brėžė ratą, paskui dar vieną ir dar vieną, apvežiodama ir išpaišydama kiekvieną iš jų šimtais smulkių, kraujagysles primenančių spindulių. Kai ji baigė ir atsitraukė, Hinata atidžiau įsižiūrėjo į savo piešinį ir suraukė antakius. Ji manė bepiešianti saulę, bet tai labiau priminė...

– Hinata?

Ji išsigandusi krūptelėjo ir uždengė rankomis piešinį tarsi tai būtų pornografijos žurnalas. Kai kuriose vietose dar neišdžiūvęs rašalas įsismelkė jai į delnų odą. Hjūga nedrąsiai pakėlė galvą ir jai burna išdžiūvo pamačius prie pat savęs stovintį tėvą. Jo tarsi iš marmuro iškaltas veidas ir lygūs ilgi plaukai bei tamsūs klano galvos rūbai susiliejo į darnią visumą, kuri bet kurį praeivį būtų palikusi be žado. Nuo jo sklido didybė ir šaltis, kurio Hinata negalėjo įveikti. Ji tik įprato per visus tuos metus apsimesti, kad viso to nepastebi.

– Man sakė, kad pastarąsias savaites ypač daug laiko praleidi bibliotekoje, - ištarė Hijašis ir Hinata skaudžiai nurijo seiles įsispoksodama sau į krumplius,- ir tikrai ne sodininkystės skyriuje, - pridūrė jis ir Hinata susigūžė – tėvas niekuomet nerodė jokio pritarimo jos pomėgiui.

– Aš... – ji sugniaužė kumščius, pakeliui suliedama kelis spindulius į vieną. – Aš tiesiog...

– Kas tai? – jis ištiesė ranką ir dviem pirštais palietė popieriaus lapą. Jai nebebuvo kur trauktis.

– T-truputį... piešiau, - tarstelėjo Hinata kilstelėdama rankas ir leisdama tėvui paimti iš jos piešinį.

Hijašis lėtai pakėlė lapą į savo akių lygmenį ir į jį įsižiūrėjo. Jo žandikaulis įsitempė. Jis mestelėjo piešinį ant stalo ir lėtai apėjo aplinkui, galiausiai atsiremdamas į knygų lentyną priešais Hinatą. Biblioteka buvo didelė ir tuščia, tačiau tėvas vaikščiojo taip tyliai, kad nė nesigirdėjo jo žingsnių aido. Hinata ėmė sukti tarp pirštų popieriaus lapo kampą. Ji nedrįso pakelti akių.

– Hjūga Hinata, gal kartais norėtum man ką nors pasakyti? – Hijašis susikišo rankas į plačias haorio rankoves.

– Prašau? – ji nustebusi pakėlė galvą ir susitiko su tėvo akimis. Sumišusi ji vėl nudūrė akis žemyn.

– Pastarąsias kelias savaites tu reguliariai lankai Učihą. Tave netgi matė su juo naktį Konohos gatvėse... Hinata, manei, nesužinosiu? – jo balsas buvo ramus ir be jokių emocijų, tačiau Hinata jautė, kaip jos odą pjausto aštrūs liežuviai.

– Aš nepadariau nieko bloga, - tyliai atsakė ji.

– Padarei, ar ne, problema slypi ne tame. Reikia truputį jausti ribas ir elgtis pagal savo padėtį visuomenėje.

– Manęs paprašė padėti ir aš sutikau, - atkakliai ir tyliai kalbėjo Hinata, - ir tai neturi nieko bendra su mano padėtimi visuomenėje, - ji pakėlė akis ir atlaikė tėvo žvilgsnį, - visi ligoniai yra lygūs.

– Ar ir kitus lankai taip stropiai? – Hjūga Hijašis vos pastebimai kilstelėjo antakį.

– Aš pažadėjau. Be to, kai mūsų šeima buvo paprašyta padėti...

– Hinata, tik nepradėk...

– Aš negaliu PATIKĖTI, - jos balsas priaugo kelis decibelus, - kad patys šviesiausi šeimos protai nesugebėjo atrasti Sasukės ligos priežasties...

– Sasukės?

– Juk tai buvo taip paprasta, negi taip sunku būti humaniškam ir padėti vienišam žmogui?! – ji nejučia pratrūko ir staiga užsidengė burną suvokusi, kad jos balsas nuaidėjo per visą biblioteką. Jos plačiai atmerktos akys buvo pilnos baimės ir nuostabos. – A-atsiprašau, - sumikčiojo ji.


Hijašis nė raumenėlio nepajudino. Jo veidas puikiai slėpė visas jo mintis. Jis kurį laiką žiūrėjo tiesiai į ją, o paskui nukreipė žvilgsnį į popieriaus lapą.

– Ar dėl to ir suprojektavai naują ženklą? – paklausė jis.

– M? – silpnai atsiliepė ji pirma pakeldama akis į tėvą, o paskui įsispoksodama į savo piešinį.

– Trys šaringano tomoe saulės fone, - paaiškino Hijašis ir Hinata apstulbusi abiem delnais užsidengė burną pagaliau supratusi, ką nupiešė, - struktūra panaši į iškvietimo technikos ženklo, tačiau tai labiau primena užrakto ir Hjūgų džiuindžiutsu fuziją... – Hijašis nutilo ir įsižiūrėjo į ją tarsi būtų pamatęs savo dukrą visai kitoje šviesoje. – Ką tu nori padaryti? Užrakinti šaringaną jo viduje ir atkirsti bet kokią išeigą?

– K-kažkas panašaus... – linktelėjo Hinata, pasislėpdama už juodų plaukų sienos. Hijašis pamažu dėliojo į vietą mintis, stebėdamas savo dukrą ir galvodamas, kad galbūt iš lėto jam teks viską apsukti aukštyn kojomis, kitaip mechanizmas neveiks.

– Tačiau tokiu atveju, šaringano nebebus įmanoma perduoti palikuoniams...

– Jeigu žinotum kitokią išeitį, - Hinata lėtai pakėlė galvą, - ar man pasakytum? – jos žvilgsnis buvo ledinis ir Hijašis sukando dantis supratęs, kad Hinata jį bando. Ir, ko gero, laukia jo pikto atsako arba netgi smūgio. Tačiau galiausiai jis tik ištiesė ranką ir sugriebė popieriaus lapą su nupaišytu ženklu.

– Jis neišbaigtas, - pasakė sukdamas lapą į ritinį tarsi pergamentą, - užrakto tobulinimas šiek tiek užtruks, - susuktą lapą jis įsikišo į ilgą rankovę ir tyliai pasišalino iš Hinatos kampo.

Palikta viena Hinata nieko nematančiomis akimis įsispoksojo į tašką knygų lentynoje ten, kur ką tik stovėjo jos tėvas. Ji tylomis sužiopčiojo tarsi ant kranto išmesta žuvis. Ji jautėsi tarsi gavusi antausį, tačiau taip buvo lengva ant krūtinės, kad bet kurią akimirką ji būtų galėjusi pakilti į orą. Tarsi būtų prisirijusi helio dujų. Jos kvėpavimas pamažu ėmė tankėti ir sėdėdama ant kietos kėdės Hinata išsigando, jog ją ištiks hiperventiliacija.

Ji staiga pašoko ant kojų, parversdama kėdę, ir, visai nekreipdama į nugriautą baldą dėmesio, išbėgo iš bibliotekos tarsi akis išdegusi.







Jos kojos drebėjo kaip vaiko, pirmą kartą vedamo pas dantų gydytoją. Ji sunkiai nurijo seiles ir palypėjo dar viena pakopa aukštyn, tvirčiau prispausdama prie savęs rudą traškantį popierinį maišelį, kuriame tebuvo trys pomidorai. Na, bent jau tam ji turėjo svarią priežastį. Ji galėjo pasiteisinti tuo, kad jos nešamos naujienos buvo daug geresnės už bet kokį maistą. Tačiau, kita vertus, Učiha Sasukė buvo nenormalus ir jo vertybių skalė neatitiko paprasto žmogaus tad, kas žino, gal jis ją perlauš per pusę už per mažą pomidorų dozę.

Hinata papurtė galvą ir, pagaliau įveikusi paskutinę pakopą, neskubriai nužingsniavo koridoriumi, kaip ir kadaise skaitydama pacientų pavardes ant palatų durų. Pasakyk, palik, išeik, pasakyk, palik, išeik, pasakyk, palik, išeik – kartojo ji mintyse tarsi ypatingą mantrą, neleisiančią jai prarasti savitvardos. Ji norėjo, kad viskas vyktų profesionaliai. Jai mažų mažiausia norėjosi pakartoti tai, kas įvyko praeitą savaitę (bent jau šitaip mąstė logiška jos smegenų dalis), nes tuomet paprasčiausiai būtų sunku susikaupti ir įvykdyti savo misiją, kuri susidarė iš trijų dalių – pasakyk, palik, išeik.

Ji pabeldė į pilkšvas duris ir, nelaukusi atsako, įėjo vidun. Jis stovėjo atsirėmęs į palangę veidu į ją ir vilkėjo tik tamsiai mėlynus marškinėlius ir juodas treningo kelnes. Buvo įsispyręs į paprastas ligoninės šlepetes ir laikė sukišęs rankas į kišenes. Jo plaukai kaip visuomet styrojo pasišiaušę į visas puses, tačiau vien jį pamačius, Hinatai ėmė mušti smilkiniuose ir ji mintyse sau įspyrė tuo pat metu džiaugdamasi, kad jis negali matyti jos raudonuojančio veido.

Jai įėjus, jis stovėjo panarinęs galvą ir užmerkęs akis, klausydamasis visko aplinkui. Vos tik durys užsidarė jis pakėlė galvą ir lėtai atmerkė tamsias akis.

Ji avėjo smėlio spalvos aulinius batus ir aulo viršuje buvo matyti dalis bato viduje esančio kailio. Tamsios siauros kelnės nebuvo pasikeitusios nuo Konohos akademijos laikų. Blyškiai violetinė striukė buvo gal kiek per pūsta ir su ja ji atrodė kaip ledinukas ant pagaliuko, tačiau tokią mintį iškart reikėjo išmesti lauk, nes ji vedė nelabai geru keliu.

Kumštinėmis pirštinėmis apmautos rankos spaudė popierinį maišelį, o pusė veido buvo apmuturiuota šiltu baltu šaliku, kuris tik paryškino jos išraudusią kaktą, kurios dalis slėpėsi po kone melsvai juodais plaukais. O akys... jos akys buvo beveik tokios pat baltos kaip ir tas storas šalikas. Ir jos išsiplėtė ir pasidarė apvalios kaip du dideli mėnuliai.

– T-tu matai! – sucypė Hjūga išmesdama ant žemės maišelį su pomidorais. Daržovės nuriedėjo po lova. Sasukė nusivylęs caktelėjo liežuviu ir pasitraukė nuo palangės.

– Taip, matau, - patvirtino jis, traukdamas jos link ir Hinata kone sulindo į duris, tačiau jis tik priklaupė prie lovos, net nepriėjęs iki Hinatos, ir ištraukė iš po palovio pomidorus. Visus tris. Vieną paskui kitą, - tu truputį kerėpla, ne? – jis pakėlė į ją akis ir Hinata vos susilaikė nežagtelėjusi. Tie juodi šuliniai buvo gyvi. Tačiau jo veidas liko toks pat šaltas. Jis atrodė dar pavojingesnis negu anksčiau.

– K-kodėl? – išstenėjo ji.

– ANBU, - jis gūžtelėjo stodamasis ir patraukė vonios kambario link, ketindamas daržoves nuplauti.

– Tačiau misija tik rytoj, - ištarė ji pamažu įsidrąsindama ir sekdama paskui. Arba šiandien, pataisė balsas jos galvoje, primindamas, kad jau po vidurnakčio.

– Iš ankstaus ryto, - atsiliepė Učiha ir jo balsui pritarė kriauklėje bėgantis vanduo.

– Bet... – Hinata atsidūrė ant vonios kambario slenksčio.

– Hjūga, nedramatizuok. Per kelias dienas neapaksiu, - jis nupurtė pomidorus ir pasisuko eiti.

– Bet... – Hinata nesustojo ir įsirėžė jam į krūtinę. – Oi, - ji susiraukė trindama sugūrintą nosį.

– Jau baigei? – paklausė Sasukė žvelgdamas žemyn ir atsargiai laikydamas savo pomidorus. Hinata pakėlė akis ir turėjo tankiai sumirksėt, nes tose juodose akyse tikrai galėjai paskęsti. Jis atsiduso ir apėjo aplink ją, išeidamas iš vonios kambario. Hinata papurtė galvą ir nusiėmė šaliką.

Matantis Učiha buvo kaip per pirštus tekantis vanduo. Čia jis yra, čia jo nėra.

– Bent jau pažadėk, kad nenaudosi mangekjo, - ji nusekė paskui ir prisėdo ant kėdės prie mažojo staliuko, kol jis gražiai sudėliojo daržoves į baltą porceliano lėkštutę, - mes jau kelias dienas dirbam prie užrakto džiutsu ir antspaudo. Liko visai nedaug...

– Kodėl nesakei, kad mano batai balti? – paklausė jis atsisėdamas ant kėdės priešais ją ir užmesdamas koją ant kojos.

– Prašau? – Hinata sumirksėjo išmušta iš vėžių.

– Mano batai, - jis parodė galvą į spintą jai už nugaros, - kodėl nesakei, kad jie balti?

– O koks skirtumas? – nesuprato ji. Jis tikrai mokėjo pakeisti temą. Jeigu tai nebūtų buvęs Učiha Sasukė, būtum galėjęs pagalvoti žmogus, kad jis iš visų jėgų stengiasi išvengti kuo artimesnio kontakto su Hjūga, nes jam... drovu?

Hinata nesusivaldžiusi prunkštelėjo ir užsitarnavo iš Sasukės kilstelėtą antakį. Jis ją nužvelgė nuo galvos iki kojų. Ji buvo visai graži. Su visomis kūno dalimis tose vietose, kur jos ir turėtų būti. Na, Učiha tą jau žinojo, bet geriau vieną kartą pamatyti, negu kelis kartus apčiupinėti... Jis susiraukė. Ne, šitai skambėjo truputį negerai. Ir buvo ne visai tiesa...

– Koks skirtumas? – jo balsas išliko ramus ir nieko neišduodantis. – Su baltais batais mano kalibro žmogus atrodo... nesveiko proto, - jam liežuvis neapsivertė pasakyti, kad, jo nuomone, su tokiais batais jis labiau primena... netradicinės orientacijos... individą.

– Tau nereikia batų, kad atrodytum nesveiko proto, - burbtelėjo Hinata visai negalvodama apie pasekmes.

– Nejaugi? – Sasukė žybtelėjo akimis, barbendamas į stalą pirštais. Hinata nejaukiai pasimuistė ir sukišo rankas į striukės kišenes.

– Kodėl nevalgai? – ji parodė smakru į pomidorus, neatitraukdama atidžių akių nuo grobuonio priešais.

– Galvoju... – jis įrėmė į skruostą krumplius. – Gal velniop tą aperityvą ir imtis deserto.

– Deserto? – Hinata apsižvalgė ir sučiaupė lūpas. – Man sakė, kad tu nemėgsti saldumynų. Koks dar desertas?

– Ledinukas ant pagaliuko, - kreivai šyptelėjo Sasukė.

– Kaaaaas?

– Tu.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Skyrius trenktas, nes dabar yra 4:39 ryto ir nuo kambariokės valgomų makaronų kvapo man s.uka pilvą... yayyyyyyyyyyyyy~ -sukasi kaip nesveika aplink savo ašį-

[Renata]

didelis aciu skyrius labai patiko ir tas trenktumas visai i tema
laukiam kaip viskas baiksis
sekmes

[Nemu]

yaaay!!!!
ledinukas ant pagaliuko ^^
jeega, laukiu nesulaukiu sekancio skyriaus ;p
bet daros liudna pagalvojus kad liko tik keli skyriai, mhm ;//

[inge]

Omg! Daaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaar <3333

[hamunaptra]

(be zodziu)..... laukiu nesulaukiu kas bus toliau.........!!

[PaperAngel]

Jau galvojau, kad mus apleidai skyrius man labai patiko ir tie paskutiniai sakiniai labai nuteike laukti tesinio

[Cheshiro]

idomu ji nuo tokiu daznu nuotykiu vaiko nesusilauks.... laukiu tesinuko ^^

[Bagy]

idomu ji nuo tokiu daznu nuotykiu vaiko nesusilauks.... laukiu tesinuko ^^

Na cia butu geras, isivsizduok (byakugan+sharingan).