SasuHina (mokausi lietuviškai)

[Nemu]

O.I.S.H.I. !!! love love love it !!!
,, Bet... – Hinata prikando lūpą. – Aš negaliu tavęs palikti...
– Tai nepalik.
roar want more !!!!

[Cheshiro]

taaaa... nice

[Eglaya]

dešimtas skyrius

T.T

Ui, šitą skyrių buvo labai sunku parašyt. Pastaroji savaitė, kažkokia kvaila... prašau atleisti ir pernelyg neteisti...

Comment please?








--10--

Vokai buvo sunkūs, bet tam tikras lengvumas galvoje įkyriai tikino, kad poilsio jau tikrai per akis. Ji tyliai suinkštė ir pasimuistė, įkišdama nosį į minkštą ir švelnią pagalvę. Miegui pamažu traukiantis, Hinata giliai įkvėpė ir jai staiga aptemo protas, tarsi būtų gerai patraukusi haliucinogeninių medžiagų. Tarytum viršugalvyje būtų susidaręs ypatingas spaudimas, slėgęs jos smegenis žemyn ir užtraukęs ant sąmonės tamsią užuolaidą. Keisčiausia buvo tai, kad toks pojūtis jai patiko.

Ji darkart giliai įkvėpė, godžiai gerdama į savo stiprų, tačiau gaivų kvapą, bandydama visiškai sulįsti į vilnonę pagalvę. Ji priminė katę, besirąžančią ir besitrinančią į širdžiai mielą daiktą. Hinata darkart suinkštė ir lėtai pramerkė akis. Ir smegenyse įsijungė aliarmo signalas.

Pagalvė buvo tamsi ir raštuota. Hinata tiksliai žinojo, kad jos pagalvė yra balta. Virš galvos čirptelėjo paukštis ir Hinata staigiai atsisėdo. Ji markstėsi dėl staiga akis užplūdusios skaisčios šviesos, o veidas buvo kiek patinęs. Kelios melsvai juodos sruogos viršugalvyje susivėlusios netvarkingai styrojo išsikišusios į šalis.

Aplinkui buvo žalia. Žydėjo įvairiaspalvės gėlės, aplink jas skraidė lengvi tarsi pūkas drugeliai. Sodas, prisiminė Hinata ir pažvelgė žemyn. Ji gulėjo ant vešlios pievutės, skyrusios gėlių ir daržovių lysves, o dešinėj rankoj gniaužė... tamsų megztinį. Prireikė vienos sekundės dalies, kad ji suvoktų, kieno tas megztinis. Hjūga atšoko nuo drabužio tarsi nuplikyta.

Tačiau jos dešinė ranka vis dar gniaužė megztinio rankovę. Hinata sumirksėjo ir kiek nurimusi ištiesė kairę ranką. Tvirtai suėmusi drabužį, jis prisitraukė jį sau prie veido ir, įtarimo vedama, užmerkusi akis giliai patraukė per nosį. Jusles vėl užvaldė tas pats kvapas ir ji nustebusi atitraukė megztinį nuo savęs. Tai buvo ne kvepalai ir ne naftalinas. Tik kažkoks natūralus į drabužį įsisunkęs kvapas, kurio ji įvardyti negalėjo.

Hinata pakilo nuo žemės su megztiniu rankose, dairydamasi aplinkui. Ji gerai neprisiminė, kaip ir kada užmigo, tačiau faktas, jog ji pati atsitempė Učihą į savo prieglobstį, giliai įstrigo jos atminty.

Palyginus su jos pirmąja kelione į sodą, kuomet viskas vyko taip greitai, kad viskas liejosi priešais akis, vakar jiedu lėtai ir atsargiai stūmėsi per mišką. Hinata, vesdama jį už rankos paskui save, jautė, koks įsitempęs Učiha buvo.

Tai buvo keista įtampa, nes jo raumenys buvo atpalaiduoti, jo kvėpavimas ir žingsniai lygūs... Nė nebūtum galėjęs pagalvoti, kad tas individas aklas. Tačiau ta keista įtampa tvyrojo ore, tarsi jis būtų buvęs įelektrintas ir kiekvieną akimirką galėjai sulaukti žiežirbų.

Ji stengėsi to nepastebėti ir tyliai žengė į priekį. Apeidama sudėtingesnes kliūtis ir įspėdama Sasukę apie kelyje tykančias duobes ar kauburį. Neskaičiuojant tų kelių tylių žodžių, padėjusių jam nesuklupti, jiedu visai nešnekėjo. Juodu lydėjo tik kartais trakštelinčios sausos šakos ir po kojomis girgždantis sniegas.

Net kai jiedu pagaliau atsidūrė sode, Hinata nieko nepaaiškino, tik nusvirduliavo iki pievutės, skyrusios gėlių ir daržovių lysves, ir susmuko ant jos tarsi be sąmonės. Kas nutiko Sasukei, ji nežinojo.

Ji stipriai sugniaužė megztinį ir paliko pievelę, pro tankias gėlių lysves pasukdama išėjimo link. Vos už kelių žingsnių ji sustojo ir įbedė akis žemyn į tamsią žemę tarp lysvių. Jos dešinė pėda stovėjo greta kietai įspausto pėdsako, kuris buvo per didelis, kad būtų jos. Akimis sekdama paskui įmantraus pado rašto pėdsakus ji pastebėjo, kad jais apvesta kiekviena lysvė ir kiekvienas takelis, tarsi pėdsakų savininkas būtų bandęs savo paties pėdomis išmatuoti sodą ir susidaryti bendrą vaizdą.

Jautri klausa užfiksavo menką garsą ir ji staigiai pakėlė akis vien tam, kad pamatytų visu greičiu į ją skriejantį Učihą. Ji neišleido jokio garso, akys pačios išsiplėtė iš nuostabos ir, nors galvą dar šiek tiek maudė, ji akimirksniu išsiblaškė ir tamsioj smegenų kertėj tūnanti esybė užvaldė jos kūną.

Baltais auliniais apauta pėda jau buvo visai čia pat, kai Hinata švystelėjo megztinį viršun ir, vos tik dešinė Učihos koja įsipainiojo į klostes, ji truktelėjo drabužį žemyn ir Sasukei neliko nieko kita kaip tik verstis per galvą virš Hjūgos ir tiesti dešinę ranką į priekį, kad sušvelnintų smūgį.

Jis apsivertė ore virš Hinatos ir krito stačiai galva žemyn jai už nugaros, tačiau vos tik dešinysis delnas atsirėmė į žemę, jis atsistūmė nuo paviršiaus tarsi ant spyruoklės ir darkart apsisuko ore 360° kampu, prieš išrausdamas pėdomis gilias vėžes ir sustodamas už dešimties metrų nuo jos.

Hinata staigiai atsisuko į jį, jau numetusi ant žemės megztinį ir pasirengusi gintis kaip tik įmanydama. Jos širdis daužėsi tarsi paukštis, patupdytas per mažame narvelyje. Ji jautėsi tarsi būtų išspirta iš lovos tiesiai į mūšio lauką. Na, tai ir buvo kažkas panašaus. Hinata atidžiai nužvelgė Sasukę.

Jis klūpojo ant dešinio kelio, kairę koją visiškai pritraukęs prie savęs, dešine ranka remdamasis į žemę. Po jo panagėmis kaupėsi žemės gruntas. Dabar būdamas be megztinio, jis vilkėjo tamsius berankovius marškinėlius, kurie tik išryškino jo blyškią odą ir atrodė, kad jis švyti. Hinata papurtė galvą, užlenkdama pirštus, pasiruošdama kautis Hjūgų stiliumi. Ji nenorėjo su juo kautis. Ji net nenorėjo su juo treniruotis. Ji neturėjo nė žalio supratimo, kas jam užėjo. Kita vertus, su Učiha, jį galėjo išprovokuot bet kas – netgi jam ant peties nutūpęs drugelis.

Anglies juodumo plaukai buvo sudrėkę nuo prakaito ir prilipę jam prie kaktos. Jo akys buvo atmerktos ir žvelgė kažkur tiesiai priešais jį, tačiau Hinata matė, kad jis klausosi. Kažkur giliai Hinata pajuto, kaip sutrūkčiojo jos nervas. Tačiau koks nervas, ji tiksliai pasakyti negalėjo. Jos protas jai diktavo, kad negalima kautis su Učiha, nes


a) jis pernelyg pavojingas; ir

b) jis aklas ir naudoti prieš jį bjakuganą būtų nesąžininga.



Bet jos visas kūnas tiesiog drebėjo, negalėdamas sulaukti būsimo susidūrimo.

– U... – atsiduso ji. – Učiha-kun.... kodėl? Kaip? – sumirksėjo ji.

– Tu per garsiai kvėpuoji, - iškvėpė Sasukė ir šoko priekin tarsi katinas ant pelės.

Hinata sukryžiavo rankas ir atrėmė jo smūgį, atšokdama atgal ir išvengdama jo pėdos, nutaikytos jai tiesiai į veidą. Kol ji karštligiškai mąstė, kas gi jam nutiko, jos kūnas automatiškai atliko visus veiksmus, bandydamas išsisukti nuo Učihos atakų. Keista, bet Hinata nebijojo. Ji tiesiog nenorėjo sportuoti taip anksti iš ryto.

Ji kilstelėjo galvą, norėdama pro stiklinį sodo stogą įsitikinti, ar tikrai buvo rytas ir tą akimirką Učihos gniaužtai stipriai sugniaužė jos marškinius. Hinata aiktelėjo per vėlai supratusi savo klaidą, bet jis jau buvo stipriai įsiręžęs ir, užsukęs ranką, išrovė ją nuo žemės ir švystelėjo per save tarsi pūkelį.

Hinata pernelyg ilgai treniravosi Nedžiu, kad dabar būtų iškart pasidavusi. Jos išdidumas plykstelėjo. Tą sekundės dalį, kai ji skriejo žemyn, jos panieka plykstelėjo. Į paviršių iškilo visos emocijos, kurioms vėl nusėdus ji galėjo blaiviai mąstyti ir rimtai įvertinti savo priešininką. Tvirtai nusileidusi ant kojų Hinata nusprendė – ji nenaudos bjakugano.

Sasukė nenaudojo jokių nindžiutsu ir pasikliovė vien paprastais taidžiutsu judesiais. Ji negalėjo jam prilygti fizine jėga, tačiau tai buvo jos sodas, ji buvo vikri. Ir ji galėjo matyti.

Galbūt jai tik pasivaideno, tačiau Hinata galėjo prisiekti, kad tą akimirką, kai ji puolė, ji pamatė Sasukę kreivai vyptelint. Jeigu jis ir vyptelėjo, tas vypsnis dingo iškart, kai jos delnas įsirėžė jam į krūtinę ir jis atšoko atgal, kostelėdamas.

– Hjūga... – žemai suurzgė jis. – Kas tai? Priešinimasis?

Hinata suraukė antakius. Pastarosios dienos buvo pernelyg sunkios, kad ji lengvai priimtų juokus.

– Esi mano teritorijoj. Esi mano svečias, - ramiai ištarė ji, - aš ką tik pabudau. Man su.ka skrandį...

– Tik nevemk...

– Aš juokams nenusiteikus! – netikėtai šūktelėjo Hinata ir staigiai užsidengė ranka burną, nustebinta savo pačios protrūkio.

– Oho... – dabar Sasukė tikrai vyptelėjo. – O tai kam nusiteikus?

Hinata suraukė antakius ir puolė. Ji negalėjo tuo patikėti, bet ji puolė. Učiha turėjo gintis. Buvo sunku. Hinata dar spėjo pagalvoti, kad jeigu aklas Učiha verčia priešininką lieti prakaitą, visiškai sveikas Učiha turėjo būti tikras pabaisa. Ji pabandė įsivaizduoti save, užstrigusią jo sukeltame gendžiutsu ir vėl praleido smūgį į petį.

– Nežiopsok, - patarė Sasukė.

– Neaiškink, - Hinata nustūmė jo ranką ir staigiai tūptelėjusi, pakirto pėda jo kojas per čiurnas.

Sasukė aukštielninkas virto į gėlių lysvę, tačiau paskutinę akimirką sugriebė Hinatą už rankos ir viskas baigėsi tuo, kad ji stipriai susimušė apatinį žandikaulį jam į krūtinę. Jai atrodė, kad smegenyse kažkas sumušė būgną, kai grėsmingai subarškėjo jos dantys. Hjūga stipriai užmerkė akis, liežuviu (kurio, visa laimė, neįsikando) tikrindama, ar visi dantys vietoje. Učiha smarkiai užmerkė akis, ranka trindamas sumuštą pakaušį, kuris turėjo garbės patikrinti sodo žemės tankį. Ir tuomet jis pajuto...

Na, jis iš pat pradžių suprato, kad pagriebęs Hjūgą už rankos, jis parvirto į gėlių lysvę drauge su ja. Tiksliau – su ja ant savęs. Iš pradžių jo tokia mintis visai netrikdė, bet dabar...

– Ai... – ištarė Hinata, kilstelėdama galvą ir trindama sumuštą smakrą, visai nekreipdama dėmesio į tai, jog guli ant Učihos – alkis darė savo, kiti dalykai visiškai išnyko iš jos suvokimo zonos.

– Garantuotai liks mėlynė, - pareiškė Sasukė, turėdamas omeny savo krūtinkaulį.

– Nereikėjo manęs pasičiupti, tuomet, - Hinata įrėmė rankas į žemę Učihai iš šonų ir kilstelėjo save aukštyn, tuo pačiu metu bandydama kojomis įsispirti į žemę, tarsi darydama atsispaudimus, liesdama viską, kas pasitaikė jos kelyje.

Sasukė staigiai atmerkė akis ir giliai įkvėpė.

– Nejudėk, - iškošė pro stipriai sukąstus dantis.

– Ką? – Hinata sumirksėjo ir pažvelgė žemyn į jį.

– NE.JU.DĖK, - paskiemeniui pakartojo jis.

Hinata, nieko nesuprasdama, stebeilijosi į jo blyškų veidą, kuris palaipsniui įgavo šiokį tokį atspalvį. Keistas jo nuotaikos pokytis buvo kažkas nepaaiškinama. Sode jiems tikrai negrėsė joks pavojus. Jiedu čia buvo visiškai vieni. Tai kodėl jis...

Kintanti jo veido spalva pagaliau nukreipė ją teisinga linkme ir sutelkė dėmesį ne į aplinką, o į tai, kas buvo visai čia pat po ja. Jos pirštai susmigo į žemę tarsi katės nagai. Į galvą šovė visas galonas kraujo ir ji sunkiai nurijo seiles.

– Ar... ar tikrai? – sumikčiojo ji.

– Tu gal pramiegojai visas biologijos pamokas, ką? Hjūga? – pašaipiai ištarė Učiha.

To užteko, kad Hinata akimirksniu atšoktų nuo jo tarsi nuplikyta. Sasukė lėtai atsisėdo ir nuleido galvą. Hinatos skrandis suurzgė.

Jiedu abu buvo alkani. Tik, ko gero, ne to paties.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------




jaučiuosi kvailai... >.>''

[InuyashaGirl]

na. . neblogai god . .gal ketini tapti rasytoja?

[Nakviša]

Waaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaa.
Naujas skyrius!!!!
Chū, einu atsidarysiu langą nes čia darosi karšta...
Awww... labai įdomiai aprašei kovos sceną, mane tiesiog traukte įtraukė. Viskas taip netikėtai, taip staiga ir taip... aaa net nėr žodžių apsakyt Patiko, kad Hinata nebuvo tokia kaip visada nuolanki ir gerietė.
Kaip pvz čia :

– Nežiopsok, - patarė Sasukė.

– Neaiškink, - Hinata nustūmė jo ranką ir staigiai tūptelėjusi, pakirto pėda jo kojas per čiurnas.

Labiausiai džiaugiuosi, aišku, dėl Sasukės... Jis gi irgi žmogus

Ir aaaa. Dabar visi perskaitę dar labiau nekantraudami lauks naujo skyriaus, kaip ir aš...

WE WANT MORE SASUHINA!!!!!!

[Bagy]

Jėga Idomūs dalykai čia pas juos klostos. Varkšės Hinatos visa soda išmalė, tikuos pomidoru jie ten visų nesutraiškė.

Ir aaaa. Dabar visi perskaitę dar labiau nekantraudami lauks naujo skyriaus, kaip ir aš...

WE WANT MORE SASUHINA!!!!!!

Dėkui ir laukiam daugiau

[Nemu]

hrrr, islepinsi mus tu tokiais skanumynais
way way way, norim dar, norim dar !!!!
mane jau nervas ima, kaip noriu dar, kas bus toliau ???
wat rimtai rimtai, kaip Inuyashagirl sake, gal ketini tapt rasytoja???
manau tikrai iseitu kazkas neitiketino
ps. mhm, as jau alkana kada gausim dar ??

[Eglaya]

vienuoliktas skyrius

Aiyaaaaaaaa~ dar vienas keistas skyrius. Manau, mane taip veikia Seulo oras. Lapkritis, o šiandien buvo +17 C laipsnių x__x


InuyashaGirl & Nemu, uhu... rašytoja visuomet norėjau būti. Nuo pat ketvirtos klasės, bet turiu tokią vieną nedidukę problemėlę - niekaip nesugebu užbaigt rašyt to, ką pradedu xD Fan-fic'us dar kažkaip (kartais) pribaigiu, bet su originaliais darbais yra kažkoks krachas. Tiesiog man labai daro įtaką tai, kas man tam tikru mano gyvenimo metu patinka, ir tai atsispindi darbuose. Bėda tame, kad rašymas užtrunka ilgiau negu tam tikras pomėgis ir paskui viskas taip ir užsilieka. Manau, imsiu rimtai rašyti tuomet, kuomet visai jokio darbo nebegausiu ir reikės dėti grašį prie grašio. Bet man labiau patinka rašyt savo malonumui. Aišku, būtų nerealu kokią knygą išspausdint, bet vien pagalvojus apie redaktorius ir deadline'us man ima sukti pilvą.... Man reik vadybininko... >.>''


Kuo toliau, tuo labiau bijau, kad nukrypsiu nuo pradinės viso šito minties. Bet paprastai visuomet taip būna, kai įsivažiuoji į kažką nauja...



Comment please!







--11--

Viskas buvo paskendę permatome rūke, kurio įkvėpusi ji ėmė suktis aplinkui tarsi paklaikusi, nors giliai viduje suvokė, kad sukasi greičiausiai tik jos smegeninė, paveikta tam tikro cheminių medžiagų derinio. Apsvaigusi ji negalėjo pajudėti, tačiau tuo pat metu žinojo, kad yra mėtoma iš vieno kampo į kitą.

Kažkas užspaudė smegenis ir ji aiktelėjo, nes impulsas pasiekė kiekvieną jos kūno ląstelę. Dar viena karščio banga ir smilkiniuose ėmė mušti kraujas. Sunkiai nusakomas vaizdas praskriejo jai pro akis, bet ji buvo tikra, kad užmatė blyškų apnuogintą petį.

Smilkinius tarsi kas replėmis suspaudė ir jai ėmė trūkti oro. Vos tik pabandydavo įkvėpti, visus pojūčius užpuldavo tas pats grynas ir stiprus kvapas, kuris svaigino labiau negu deguonies trūkumas.

Ji ištiesė ranką, bandydama už ko nors užsikabinti, ką nors sugriebti. Jai reikėjo atramos, jai reikėjo kažko tvirto tarp viso šito ūko. Ir ji nesuprato, jos delnas perskrodė miglą ar užčiuopė tą patį petį. Buvo sunku susikaupti, nes bespalvis pasaulis priminė mirštančią žvaigždę, kuri pamažu traukiasi, traukiasi ir traukiasi iki žirnio dydžio grūdo ir įtampa tokia didelė, kad regis tuo plyš visos sausgyslės. Ir tuomet, kai daugiau nebėra kur trauktis, kai patampi mažesnis už atomo branduolį... tu sprogsti į nesuskaičiuojamą galybę saulės dulkių...



Hinata pašoko lovoje, tiesdama į priekį rankas, tarsi bandydama sugriebti beišnykstančią viziją. Ji giliai kvėpavo, kaktą buvo išmušęs prakaitas, naktiniai marškiniai lipo jai prie nugaros. Akimirką ji nesuprato, kur yra, ir tankiai sumirksėjo.

Šviesios medinės sienos, keli augalai aplinkui, drabužių spinta už slankiojančių durų, pro langą besiskverbiantys žiemos saulės spinduliai, lova baltais patalais. Ji pridėjo ranką prie krūtinės, kad numaldytų smarkiai mušančią širdį. Tai buvo jos kambarys. Kita diena. Ji namie. Visa tai tebuvo tik...

Ji pakėlė akis ir dėmesys užkliuvo už kalendoriaus ant sienos greta veidrodžio. Trečia pirmo naujų metų mėnesio savaitė buvo apibraukta raudonu pieštuku ir iki jos buvo likusios penkios dienos. Hinata tyliai suniurnėjo ir panarino galvą, slėpdama veidą delnuose. Prasideda. O blogiausia, kad tarp tų penkių dienų pakliūna ir sekmadienis, kuomet ji turėtų eiti lankyti Učihos...

Iš tiesų niekur nebuvo raštu aiškiai išdėstyta, kad ji turi jį lankyti. Nebuvo jokios sutarties, tačiau tai, ko gero, buvo panašu į patogų įprotį, kurio negali lengvai atsižadėti. Kad ir kas benutiktų.

Hinata vėl šlumštelėjo ant pagalvės ir privertė smegenis dirbti, apmąstydama viską, kas nutiko nuo naujų metų pradžios. Ji pasigėrė. Ji ištraukė Učihą Sasukę iš ligoninės ir dėl to galiausiai nukentėjo jos sodo lysvės. O dar tas...




– Gal aš tave geriau parvesiu į ligoninę, - tuomet pasakė ji, kai veidas pamažu vėl įgavo natūralią spalvą.

– Gerai, - sutiko Učiha nurimęs ir susitvardęs.




Ir baigtas kriukis. Jiedu tylėdami apsitvarkė ir ji parvedė jį atgal į Konohą, atgal į ligoninę, sukeldama šnabždesių bangą gatvėse ir ligoninės koridoriuose. Bet tuomet, kai jie pagaliau pasiekė jo palatą, ji buvo tokia išalkusi, kad daugiau apie nieką negalvojo kaip tik apie didelį ir riebų ramen makaronų dubenį.

Ji lengviau atsiduso, kai ligoninės personalas neprašė nieko paaiškinti. Sakuros irgi nebuvo niekur matyti, tad ji nusprendė traukti tiesiai namo ir šįkart tikrai gerai išsimiegoti. Tačiau esmė tame, kad prieš išeidama ji nepamiršo pasakyti „Ateisiu sekmadienį“.

Kas mane traukė už liežuvio, Hinata pasislėpė po antklode, stipriai užmerkdama akis. Nuo keistos viduržiemio išvykos jau buvo praėjusios kelios dienos, bet ji vis dar negalėjo pasigirti ramiu miegu. Ji dirstelėjo pro nedidelį tarpelį antklodėje į kalendorių ant sienos. Ir artimiausiu metu ramus miegas jos tikrai neaplankys. Kuo toliau, tuo bus tik blogiau. Kodėl sekmadienis turėjo pakliūti tarp tų kelių neramių dienų?

Hinata norėjo rėkti. Bet tai nelabai derėjo su jos įvaizdžiu. Todėl ji tik stipriai sukando antklodę, nekreipdama dėmesio į tai, kad į medžiagą geriasi seilės ir kad burnoje jaučiasi audinių minkštiklio skonis, ir tyliai sucypė.

Į jos duris kažkas tyliai pasibeldė ir Hinata išspjovė lauk antklodę.

– Prašom, - ištarė ji, bandydama išlyginti sudrėkusį ir susiglamžiusį medžiagos lopą.

Slankiojančios durys buvo lengvai nustumtos į šalį ir vidun įėjo Nedžis. Tiesus ir aukštas, nors veide atsispindėjo nuovargis. Hinatai toptelėjo, kad jis, ko gero, tik ką grįžo iš misijos Sunoje.

– Labas rytas, - ištarė jis, uždarydamas duris ir nužvelgdamas ją tiriančiu žvilgsniu.

– Labas rytas, - Hinata užsitraukė antklodę iki pat smakro, stengdama paslėpti ne savo kūną, o mintis.

Nedžis kilstelėjo antakį ir, jeigu būtų galėjęs, būtų aktyvavęs žmogaus mintis galintį skaityti bjakuganą, bet, deja, tokiu sugebėjimu Hjūgos kol kas nepasižymėjo. Todėl jis tarsi nujausdamas žvilgtelėjo sau per petį. Jo balzganos akys užkliuvo už kalendoriaus ir jis gerai įsižiūrėjo į trečią mėnesio savaitę. Paskui atsisuko į Hinatą ir, užuot priėjęs arčiau, atsitraukė nuo jos per kelis žingsnius.

– Nesijaudink, ant tavęs tikrai nešoksiu, - Hinata susigėdusi paleido antklodę ir nusuko galvą į šoną.

– Niekuomet negali žinoti, - gūžtelėjo Nedžis ir susiraukė, kai nuvargusius raumenis surakino spazmai, - sako, kad tylios kiaulės gilią šaknį knisa.

Hinata sunerimusi lėtai išsiropštė iš lovos ir nutipeno prie pusbrolio.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė žiūrėdama jam tiesiai į akis.

– Tik truputį pavargęs, bet viskas gerai, - lygiai taip pat ramiai ir be jokių emocijų atsakė jis.

– Kur skauda?

– Sprandą.

– Nusirenk.

Nedžis be jokių ceremonijų nusitraukė per galvą ir smėlio spalvos megztinį, ir baltus marškinius. Hinata skaudžiai nurijo seiles, stovėdama priešais jo apnuogintą, plačią nugarą. Periodinės cheminės reakcijos jau tikrai veikė jos smegenis, bet Hinata tik papurtė galvą ir aktyvavo bjakuganą, tiesdama į pusbrolį rankas, pasirengusi numalšinti raumenų skausmą.

Jis sėdėjo tyliai ir ramiai kelias minutes, kol ji žaidė su čakros kanalais ir jo oda. Jis pajuto, kaip palengva atsipalaiduoja visas jo kūnas, tačiau jo protas vis dar buvo šiek tiek įsitempęs.

– Hina... – galiausiai prabilo jis.

– M? – atsiliepė ji, pernelyg susikoncentravusi į juodai baltą čakros kanalų vaizdą priešais.

– Kas buvo sode?

Jai nutirpo kojos, tačiau rankos vis dar dirbo nesustodamos. To ir reikėjo tikėtis. Nedžis nieko nepraleidžia pro akis. Nors jau buvo praėjusios kelios dienos ir ji sutvarkė sodą kaip tik galėdama, kai kurių pėdsakų taip greitai paslėpti negalėjai žmogus – pavyzdžiui, skersai išilgai išartos našlaičių lysvės.

– Učiha Sasukė, - atsidusdama ištarė ji.

Nedžis atsisuko į ją, nutraukdamas masažo seansą. Jo ilgi plaukai užkrito jam ant nugaros ir Hinata negalėjo nepastebėti, kad ta tamsi juoda masė yra ilgesnė negu jos.

– O.

– Kas?

– Įdomu.

– Įdomu? – Hinata nieko nesuprasdama suraukė antakius.

– Učiha yra nestabilios psichikos, bet jis – pagarbos vertas priešininkas, - paaiškino savo logiką Nedžis.

– Tai neužrakinsi manęs po devyniais užraktais ir neliepsi likti namie? – negalėdama tuo patikėti sumirksėjo Hinata.

– Daryk, kaip išmanai, - jis atsistojo ir pasirąžė, užstodamas pro langą sklindančią saulės šviesą, - tik neprisidirbk ko nors, dėl ko vėliau turėčiau jį užmušti.

Hinatai per nugarą perbėgo šaltas šiurpulys.

– Aš tik noriu jam padėti, - pasiteisino ji.

– Ir kaip sekasi? – paklausė Nedžis, vilkdamasis marškinius.

– Nekaip, - pripažino Hinata, sėsdamasi ant kėdės, kur ką tik sėdėjo pusbrolis, - fiziškai jo akys visiškai sveikos.

– Esmė ne akyse, o kraujo riboje, - pasakė jis, pagriebdamas smėlio spalvos megztinį.

– Prašau?

– Šaringanas. Akių technika. Bet kraujo ribos dalykas, - patraukė pečiais Nedžis ir atsisėdo ant Hinatos lovos, - tos raudonos akys – kaip perdegusi elektros lemputė. Kaip Li atidaromi čakros vartai...

– Nori pasakyt... – Hinata pamažu dėliojo mozaikos dalis į savo vietas. – Kad apakindama Učihas gamta savotiškai apsidraudžia nuo nežabotos jėgos?

– Taip tik spėju. Bet neribotų galimybių šaringanu apsiginklavęs Učiha būtų ne ką mažiau pavojingas negu rinnegano nešiotojas. Kita vertus, seniai tau pasakytų, kad bjakugano atšaka negali pralenkti originalaus savo šaltinio, todėl gamta sukūrė natūralų stabdį.

– Bet... jeigu aklumas yra natūrali pernelyg intensyviai naudojamo šaringano pasekmė, kaip tuomet jį gydyti? – Hinata pajuto, kaip staiga jos tuščias skrandis patapo sunkesnis už sunkiausią švino gabalą. – Juk tai tas pats, kas bandyti visiškai sustabdyti senatvę.

– Kažkokia išeitis turėtų būti, - Nedžis pakilo nuo lovos ir pažvelgė į ją, - aišku tik, kad šaringanas yra tikras prakeiksmas ir gali džiaugtis, jog esi Hjūga.

– Džiaugiuosi, - ištarė ji su tokia pagiežos doze, kad Nedžiui net negera pasidarė. Ji vėl žvilgtelėjo į kalendorių ir sučiaupė lūpas galvodama, kaip čia nepradėjus keistai elgtis vos tik įžengus į jo palatą. Kelias ateinančias dienas reikės užsikrauti daug darbo ant kupros, geriausiai fizinio.

– Tai tu dėl to ir vaikštai kiekvieną savaitgalį į ligoninę, - pastebėjo Nedžis, daugmaž teisingai nuspėjęs jos minčių kryptį.

– M, - linktelėjo ji. Nedžio nuomonė apie šaringaną turėtų nukreipti ją teisinga linkme. Hinata jau dėjosi į galvą numerius lentynų Hjūgų bibliotekoje, kurias turėtų peržiūrėti prieš eidama į ligoninę. – Šis savaitgalis bus keistas, - pasakė.

– Tik neišprievartauk jo.

– Nejuokinga.

– Žinau. Dėl to ir sakau.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------


*pabėga*

[Bagy]

Ui net nesitikejau, kad gausim nauja skyriuka taip greit. Didis Dekui.

Eglaya jai negali uzbaikt originaliu darbu tai gal tau reikia pastoviai zyzianciu zmoniu, kurie visada zystu kad rasytum daugiau ir neduotu pastoviai ramybes kaip vat mes cia visi darom.

Nes kaip matai mes nepaliksim taves ramybei kol negausim visko iki galo.

O del sito skyriuko, labiausiai man patiko paskutines eilutes

"– Tik neišprievartauk jo.

– Nejuokinga.

– Žinau. Dėl to ir sakau."


Mano sypsena kazkaip nesitrauia is veido. Laukiam naujo skyriaus.

[Nakviša]

Wooo.... Naujas skyrius...

Pats tas atsipalaidavimui nuo ilgo darbo.... AAAA, užkniso visą dieną kirmyt prie kompo *užverčia galvą ir įsilašina atpalaiduojančių akių lašų"...

Aaa... vėl pasirodė Nedžis.... Kuo jo daugiau, tuo man smagiau . Aišku reik nepamiršt ir super kawaii pagrindinių veikėjų... Ir jie tikrai tikrai labai kawaii

Nors Hinata ir yra tikra Yamato Nedashiko, aš vistiek giliai širdyje tikiu kad ji vis dėlto išprievartaus Sasukę Būtų toks didelis ir netikėtas BOOOOM

Ir kaip sakė Bagy:

mes nepaliksim taves ramybei kol negausim visko iki galo.

More SasuHina please

[Nemu]

yay !!!!!! naujas skyrius ir taip greit !!!!! mmm, pataisei nuotaika visam vakarui ^^
ahh Neji ir vel cia, skaitydama taip ir isivaizdavau Hinata masazuojancia jam spranda
woot tiesa , rimtai rimtai rimtai, tu tikekimes nemanai kad musu taip lengvai atsikratysi !!
reikalausim kol isgausim tai ko norim!! o wat del rasymo tai man ir taip buna, daugybeje darbu, kad pradedu bet nesugebu pabaigt, raik ikvepimo bet cia tu tai wisalaik gausi tad nenuleisk ranku !!
labai nekantraujam kada bus sekantis skyrius ^^

[love SasuHina]

[Karolina1515]

Kuo toliau tuo netikėčiau man labiausiai patiko šitas pasakymas :

" tik neprisidirbk ko nors, dėl ko vėliau turėčiau jį užmušti."
Kietai čia xD

o,šeip net keista galvojau ,kad kai Nejis sužinos kur gastroliuoja jo puseserė labai supyks,bandys ją sulaikyti ir pan.
Šeip tikrai idomus skyriukas tikriausiai jau net nebereikia pridėti ,kad laukiam darrrr

[BlooDy]

num tika perskaiciau pirma daly atrodo gan ir idomei bet ties juo ir baigiu, because this is 100% sauske x hinata fanglirl fanfict xD ir sekmes eglaya toliau tobulinant lietuwisko rasymo igudzius kurie ir tj labaj geri pas tawe

[Eglaya]

dvyliktas skyrius

BlooDy - viskas tvarkoj. Aš ir pati čiut negavau infarkto pirmąkart užtikus SasuHina, bet po truputį šita pora mane pagavo. Aš puikiai suprantu, kad mangoj taip niekuomet nenutiks ir netgi esu pasirengus iškęsti visų pagrindinių personažų mirtis (galų gale autorius yra savo paties sukurto pasaulio dievas), tačiau fanai gali sau leisti truputį pakreizėti savo pasaulyje xD Galų gale, man asmeniškai labiau patinka NaruSaku, tai kur nors tą Sasukę iškišti reikia xD Ir sorry, kad Kronikos taip suvėlintos. Aš jas ir angliškuose forumuose ant HIATUS užstačiau, nes pirma noriu pabaigt su SasuHina



You guys.. Kaip malonu žinoti, kad visuomet bus žmonių, kurie nuolat man zys ką nors, kad rašyčiau... T.T I wuv u... <3

,kad kai Nejis sužinos kur gastroliuoja jo puseserė labai supyks,bandys ją sulaikyti ir pan.

Visų pirma - nerealus žodis "gastroliuoti". Jau buvau jį primiršus xD Visų antra, čia jie šiek tiek vyresni negu mangoj/animėj ir nebe tokia karštakošiai (beveik). Galų gale, Hinata yra suaugus ir gali daryti ką nori. Bet tai nereiškia, kad Nedžis jos neprižiūri. Jis tikrai nusuktų Sasukei sprandą jeigu tas ką nors iškrėstų, visai tuo neabejoju. xD Hmm... Sasuke Vs. Neji? O... gal ne... nežinočiau visų kovos stilių ir technikų pavadinimų x'''''DDD




Skyrius su labai daug plepalų. Dar tiek daug šitoj rašliavoj nebuvo. Norėjau sukišti dvigubai daugiau, bet ir taip pernelyg išsiplėtė tai pomidorų puota nr. 2 bus kitam skyriui...

Random SasuHina (lol)


Ir tai, ko niekada nebus (ir dėl ko man labai labai labai liūdna T.T, vargšai Učihos... žiaurus Kishimoto-sama T.T) kita vertus, ko neduoda autorius, duoda fanai









--12--

Tušinukas periodiškai barškėjo į stalo paviršių, tačiau smūgius švelnino popieriaus lapai, dėl to tai nekankino šalimais sėdinčių žmonių. Iš tiesų ji net nejuto, kad žaidžia su tušinuku. Jos mintys buvo visai kitur.

Vakar ji nusivarė nuo kojų kiaurą dieną ardama vaikų rūpybos centre. Namo grįžo vėlai vakare skaudančia galva ir vos vilkdama kojas. Gerą valandą išmirkusi vonioje ji šiaip ne taip įsiropštė į lovą ir iškart užmigo, gilioje sąmonės kertelėje tikėdamasi, jog miegas bus gilus ir tuščias, be jokių sapnų. Bet kur tau. Paryčiais jos pasąmonė iškrėtė dar vieną pokštą ir dabar ji sėdėjo apsupta rimtos kompanijos, tačiau galvoje aiškiai regėjo, kas dėjosi sapne šįryt.

Ją vėl buvo užplūdęs tas pats kvapas. Vėl tarsi replėmis buvo suspaudę smilkinius, tačiau šįkart ji pamatė ne tik vieną apnuogintą petį, bet ir kur kas daugiau. Tiksliai suformuluoti minčių apie matytą vaizdą ji netgi nedrįso, bijodama apie tai akivaizdžiai pagalvoti. Paliko mintyse skrajoti tik vaizdinius, kurie ir taip mėtė ją iš vėžių. Dar kiek ir būtų reikėję ryti raminamuosius.

– Hinata-san.

– M? – ji greitai pakėlė akis, staiga nutupdyta ant žemės. Ji sėdėjo už apvalaus stalo dideliame, skaisčiai šviestuvų nutviekstame kabinete. Be Sakuros ir Naruto čia taip pat buvo keli patyrę Konohos gydytojai ir ANBU frakcijos atstovas su triušio kauke ant veido.

– Ar jūs sutinkate? – pakartojo ANBU karys maloniu balsu. Hinata sumirksėjo.

– Prašau? – ji suraukė antakius, neturėdama nė žalio supratimo, apie ką eina kalba.

– ANBU nori pasinaudoti Sasukės sugebėjimais artimiausioje misijoje, - su kartėliu balse paaiškino Naruto, - aš sakiau hokagei, kad jis dar neišgydytas, bet slaptosios tarnybos vis tiek laikosi savo...

– Betgi jis aklas, - tyliai ištarė Hinata.

– Aš galiu atblokuoti regos kanalą, - ištarė Sakura akivaizdžiai nusivylusi, - nemanau, jog standartinis šaringanas dar labiau sugadintų jo regą, tačiau, jei tektų panaudoti mangekjo, jam iki visiško aklumo liktų tik vienas žingsnis...

– O ANBU tikrai nori tik mangekjo, - burbtelėjo Naruto.

– Pernelyg skubi daryti išvadas, Udzumaki...

– Ką skubu daryt išvadas! – užsiplieskė Naruto, nepaisydamas vyresniųjų. Jo mėlynos akys įgavo violetinį atspalvį, o žymės ant skruostų tik pagilėjo. – Manot, nežinau, kaip veikia nindzių kaimas? Išspausk iš žmogaus viską, ką gali, paskui jį numesk ir ieškok kito durnelio!

– Naruto-kun... – prikando lūpą Hinata, sujaudinta jo veido išraiškos. Įsiutęs Naruto greitai įgaudavo Kjūbio bruožų, tačiau pastaraisiais metais jis saviškiams nebekėlė siaubo, nes, padedamas Hačibio džinčiūrikio, išmoko bendradarbiauti su ta lape viduje. Jiedu netgi galėdavo kalbėtis – Naruto kartais užsimiršdavo ir pradėdavo dėstyti savo mintis garsiai, tuo priversdamas jo nepažįstančius žmones manyti, kad jam visai varžteliai atsisuko.

– Jis yra Konohos Nindzių Akademijos auklėtinis, - pareiškė pagarbus, šviesiu apsiaustu apsirėdęs vyras kiek žilstelėjusiais plaukais, - visi, kas pasirenka nindzės gyvenimą turi...

– Jis yra mano draugas, - Naruto sugniaužė drebančius kumščius, kalbėdamas žemu, grėsmingu balsu, - mano pareiga – ištraukti jį iš šitos duobės, o ne dar giliau įstumti.

– Šaringanas... – pradėjo Hinata, sukiodama tušinuką tarp pirštų. – Šaringanas turi savo ribas,- visų dėmesys nukrypo į ją ir ji iškart užkaito, tačiau prisivertė kalbėti toliau, - mano supratimu, aklumas yra natūrali pernelyg intensyvaus mangekjo naudojimo pasekmė.


– Vadinasi, privalome tuo pasinaudoti, kol dar ne per vėlu...



TAUKŠT!



Hinata krūptelėjo, kai Sakura trenkė delnu į stalą.

– Sasukė jau kelis mėnesius rimtai nesitreniravo, - suurzgė ji, - baikit tuos savo svaičiojimus iš fantazijų srities.


Bet jis vis dar pakankamai vikrus, pagalvojo Hinata, prisimindama tą „nuotykį“ sode. Jai vėl užkaito skruostai.

– Ma... manau, jog šiuo atveju, - vėl prakalbo ji kiek strigdama, - turite nuspręsti, kas svarbiau – šaringanas ar akys.

– Ką jūs tuo norite pasakyti, Hjūga-san? – paklausė greta ANBU nario sėdinti moteris akiniais raginiais rėmeliais. Hinata nurijo seiles. Kelios valandos Hjūgų bibliotekoje pagaliau turėjo atsipirkti.

– Akivaizdu, jog jeigu ne šaringanas – jo akys būtų visiškai sveikos, - pasakė ji.

– Siūlote atsikratyti šaringano?

– Mes negalime sau to leisti, - papurtė galvą ANBU narys, - šaringanas, kaip ir Kjūbis bei bjakuganas yra vieni geriausių Konohos ginklų.

– Jūs juk suprantat, kad aš vis dar čia sėdžiu, ką? – burbtelėjo Naruto, pažvelgdamas į po kauke besislepiantį vyrą. – Ir Kitsunė-čan viską girdi.



Darkart pavadink mane „Kitsune-čan“ ir sudeginsiu tave iš vidaus, NARU-ČAN, – Naruto galvoje suskambo žemas Kjūbio balsas.

Tik pamėgink, - mintyse atsakė Naruto ir vėl susitelkė į besirutuliojantį pokalbį.



– Sasukė ir be šaringano būtų pakankamai pavojingas ginklas, - ištarė Sakura, - ką esi sugalvojus, Hinata? – ji atsisuko į tamsiaplaukę Hjūgą.

– Na, aš dar nežinau, kaip tai padaryti, - Hinata staiga pajuto palengvėjimą, kad pagaliau gali išdėstyti viską, kas sukosi jos galvoje kelias pastarąsias dienas. Prie jos kėdės pastatytas, šviežių pomidorų pilnas popierinis maišelis kryptelėjo dešinėn ir atsirėmė jai į koją, suteikdamas dar didesnį akstiną kalbėti. – Teoriškai reiktų visiškai izoliuoti kraujo ribą, kad regėjimas išliktų.

– Bet tuomet... – Sakura atidžiai perleido Hinatos žodžius per savo minčių sietą. – Tuomet pasikeistų ir dalis Učihų paveldimumo informacijos. Jis nebegalėtų perduoti šaringano savo palikuoniams.

– Bet jis vis dar matytų, - tyliai paprieštaravo Hinata.

– Sasukė visuomet norėjo atgaivinti savo klaną... – pridėjo Naruto.

Hinata kiek suirzusi atsilošė atgal. Kaip jiems paaiškinti, jog kartais tiesiog neįmanoma vienu šūviu nušauti dviejų zuikių. Kita vertus, iš kitos pusės ją užpuolė kita mintis. Žodis „atgaivinti“ buvo teigiamas ir gražus, tačiau sudėjus jį drauge su Sasuke, turinys pasidarė ne itin padorus. Ji vos neperlaužė tušinuko pusiau.

– Nemanau, jog kalbėdamas apie klano atkūrimą Sasukė-san turėjo omeny šaringano išlikimą, - staiga pasakė ji ir atsisuko į Naruto, - klanas visų pirma reiškia šeimą.

Naruto keistai, netgi ilgesingai į ją pažvelgė ir, sunėręs pirštus, nudūrė akis žemyn į stalo paviršių.



Hjūga pataikė į dešimtuką, a ne? Naručiuk... piktai sukikeno Kjūbis.

Dar žodis ir vėl sėsi ant rupūžių kaimo dietos... pagrasino Naruto.



– Na, misija suplanuota už poros savaičių, - pareiškė ANBU atstovas, - ir jeigu iki to laiko nesugalvosit kaip izoliuoti tą jūsų kraujo ribą – jis mūsų.

– Tokiu atveju mes teiksim apeliaciją Hokagei, - patikino Sakura.

– Sėkmės, - jo veidą dengė kaukė, bet Hinata galėjo prisiekti, kad po ja jis suktai šyptelėjo. Jai magėjo aktyvuoti bjakuganą ir pamatyti jo tikrąjį veidą, tačiau karys greitai suformavo džiutsu raktą ir išnyko kaip dūmas.





– Ar tikrai manai, kad izoliavus kraujo ribą įmanoma išsaugoti jo regėjimą? – paklausė Sakura, kai ligoninės vadovo kabinete beliko tik ji, Hinata ir Naruto. Pradingus ANBU nariui, kiti irgi greitai išsiskirstė, nes nebeliko, ko aptarinėti.

– Na, norint išgydyti ligą, reikia pašalinti jos priežastį, - Hinata pasilenkė ir pakėlė nuo grindų daržovių pilną maišelį, - o jo ligos priežastis yra šaringanas.

– Sasukė pasius, kai sužinos, - atsiduso Naruto.

– Nereikia niekur skubėti, - įspėjo Sakura, rinkdama ant apvalaus stalo paliktus popierius, - dar net nežinom, ar toks gydymo metodas būtų veiksmingas. Net nežinom, kaip tai padaryti.

– Bet įspėti žmogų tai reikia, - Naruto užsimetė ant pečių kuprinę ir pasitaisė ilgo juodo palto klostes. Drabužis buvo atlapotas, tarsi jam visai nerūpėjo už lango tvyranti žiema. Palto vidus buvo išmuštas ryškiai oranžiniu kailiu.

– Aš galiu jam pasakyti, - Hinata atrėmė maišelį sau į klubą, pristumdama prie stalo kėdę.

Naruto ir Sakura tarsi susitarę susižvalgė. Hinata susigūžė manydama, jog tuojau kils audra, tačiau netrukus jie toliau tęsė tai, ką buvo pradėję. Sakura sukišo visus popierius į didelį segtuvą, o Naruto iš naujo susivarstė juodos odos batus traktoriniais padais.


– Girdėjau, kad lankai jį kas savaitę, - ištarė Sakura, eidama prie ligoninės direktoriaus knygų spintos – galų gale savo pasitarimams jie visuomet naudodavo šį kabinetą.

– M, - linktelėjo Hinata, padėdama ant stalo dar vieną sąsiuvinį, pilną jos ranka prirašytos informacijos apie kraujo ribas, - tiesiog... ligonis, kuris nenori pasveikti... tokio vieno palikti negalima.

– O aną sekmadienį netgi ištempei jį laukan, - Sakura atidžiai stebėjo Hjūgos veido išraišką.

– Tuomet buvau nekokios būklės, - Hinata susidrovėjusi nudūrė akis žemyn, - atsiprašau.


– Dėkui.


– A? – ji nustebusi pakėlė akis į Naruto, kuris stovėjo tiesiai priešais ją.

– Be mudviejų su Sakura jis daugiau nieko nebeturi, - Udzumakis uždėjo jai ranką ant peties ir pažvelgė į ją savo šiltomis mėlynomis akimis, - Sasukei reikia draugų, o tu... kaip matau, - jis vyptelėjo žvilgtelėjęs į pro maišelio viršų raudonuojančius pomidorus, - jau nemenkai jį pažįsti.


Hinatai užkaito ausys.


– Ne-nereikia man dėkoti, Na-Naruto-kun...

– Lauksiu tavęs savo kabinete, Naruto, - jos susinepatoginimą perskrodė Sakuros balsas, - Hinata-čan, - ji nuoširdžiai šyptelėjo, - Sasukė ir jo akys... yoroshiku onegaishimasu, - ji nusilenkė ir išėjo iš kabineto su gelsvu dokumentų segtuvu po pažastimi.


Hinata sutrikusi mąstė, kaip čia atsitiko, kad staiga ji patapo pagrindine figūra žaidime „Išgelbėkim Sasukės regėjimą“. Vos prieš kelias savaites ji vargiai ką nutuokė apie Učihą, o dabar jis kone nuolat įkyriai lindėdavo jos galvoje ir pasąmonėje, kiekvieną savaitgalį sugrąžindamas ją į ligoninę. Darėsi truputį nejauku.

– Hinata-čan, - Naruto balsas nutraukė jos užsisvajojimą ir ji sumirksėjusi sutelkė į jį visą savo dėmesį.

– M?

– Čia... – jis nusiėmė medžiaginę kuprinę ir ištraukė iš jos nemažo formato sąsiuvinį kietais juodais viršeliais, - Hokagė jau seniai perkėlė mane dirbt į bokštą, bet tik neseniai visiškai įsikūriau greta Šidzunės-san... tai šian baigiau tvarkyt visą savo šlamštą... che che... – jis nusijuokė šiek tiek susigėdęs ir Hinata kilstelėjo antakį, galvodama, kur link jis suk@.

– Ir? – paklausė ji.

– A, taip... tai va... – susizgribo jis, padėdamas kuprinę ant stalo ir suimdamas abiem rankom sąsiuvinį. Jis surimtėjo. – Kai pasakei, kad Sasukei svarbiau šeima, o ne šaringanas... pamaniau, kad tau reikėtų tai perskaityti, - jis ištiesė sąsiuvinį Hinatai.

– Kas čia?

– Mano užrašai, - patraukė pečiais Naruto, - vienas iš keleto sąsiuvinių, kuriuos ketinau parsinešti namo, bet... – supratęs, jog krypsta nuo temos, jis sugrūdo rankas į palto kišenes. – Kai Sasukė grįžo į Konohą ir galiausiai baigėsi visos problemos su Madara... Baba Tsunadė liepė man apklausti Sasukę dėl Itačio ir surašyti raportą. Jis, šiaip ar taip, buvo Konohos nindzė ir viskas turėjo būti uždokumentuota.

– Itačis?

– Sasukės vyresnysis brolis. Učiha Itačis, - paaiškino Naruto.

– Taip, žinau, aš...

– Čia mano raporto juodraštis, - nutraukė ją Naruto, - originale aš daug ką praleidau, nes nesitikėjau, jog Sasukė taip atvirai viską papasakos, - jis atsiduso, - tai, kas surašyta šitam sąsiuviny žinom tik aš, Sasukė ir Sakura. Net Tsunadė-san turėjo tenkintis tik mano oficialia ataskaita.

– Tai kodėl...

– Nes tu suprasi, - šyptelėjo Naruto, - ir atleisk, kad mano raštas toks išklypęs. Iki, - mirktelėjo jis ir išėjo iš kabineto.


Hinata žvilgtelėjo į juodą sąsiuvinį rankose visiškai susimaišiusi. Ją pagavo smalsumas, tačiau tuo pat metu jai buvo dėl nežinia ko gėda. Ji sutriko. Emocijos maišėsi jos galvoje tarsi pašėlusios, kol galiausiai joje neliko nieko. Tik rimtas pasiryžimas eiti iš šito kabineto į tam tikrą palatą.


Na, ji tvirtai suspaudė sąsiuvinio nugarėlę lipdama laiptais, bent jau turėsiu ką veikti, kol jis ės tuos pomidorus.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------


* Kitsune - lapė japoniškai.

* Rupūžių kaimo dieta - siūlau pasiskaityti 409 Naruto mangos skyrių xD

* Yoroshiku onegaishimasu - šiuo atveju - palieku viską tau. (mes puikiai žinom, kiek daug vertimų variantų priklausomai nuo situacijos šita frazė turi)




P.S. Gal man parašyti Daan'ui dėl žodžio "su.ka"??? Neįmanoma normalaus lietuviško veiksmažodžio parašyti vien dėl to, kad jis dubliuojasi su rusišku keiksmažodžiu. Blyn.

[Bagy]

Viskas rutuliojasi tap nenuspejamai. O del to darosi tik dar idomiau.