SasuHina (mokausi lietuviškai)

[Karolina1515]

Kaip visada super pabaiga

"Jo dešinę koją prislėgė pusė Hjūgos kūno, kai ji, tarsi būdama visiškai be sąmonės, nukrito jam tiesiai į glėbį. Tylus gilus kvėpavimas rodė, kad ji užmigo. Sasukė atsiduso ir iškišo dešinę plaštaką iš plačios šiltos rankovės. Jo pirštai lėtai nusileido ant šilkinių Hinatos plaukų. Jis ketino ranką iškart atitraukti, tačiau nė nepajuto, kaip atsargiai perbraukė pirštais jai per plaukus, paskui vėl. Ir vėl. Učihai per nugarą perbėgo šiurpas. Hjūga Hinata įsitaisė jo sterblėje tarsi brangus, retos rūšies pomidoras."

Na jei mane palygintų su pomidoru tai nebūtų labai linksma nei man nei tam kas palygino
O šeip iš juoko kritau nuo kėdės beskaitydama puikus skyriukas laukiam tesinio

[Nakviša]

Whaaaaa.... Jėgelė. Šnd pusę dienos knisausi prie daiktų (buvau palikusi pas draugę vasaros atostogų metu daiktus... o ji tik prieš porą dienų grįžo, tai tik šnd galėjau pasiimt ). Kai parvilkau visus daiktus (reikėjo eit du kartus pirmyn ir du atgal) į savo baraką, net šiurpas nupurtė kiek reikėjo visko rūšiuot, dėliot, rast vietą ir pan bet už tai dabar kambarys daug mieliau atrodo nei prieš tai... (prieš tai buvo pustuštis - ant stalo tik barako telefonas ir mano laptopas gulėjo)... waaaa. Tai pagaliau baigiau knistis su tais daiktais ir prisėdau patikrint ar atsirado naujas skyrius... Ir yes, jis atsirado
Ech, negaliu, man taip patinka kai tu įdedi nuotraukų ar paveiksliukų kokių skyriaus gale. taip iš karto miela širdžiai pasidaro, ir aš išgirstu save sakant "awwww"
Taaaaip mielai tas vaizdas mano mintyse atrodo, kur Sasukei ant kelių miega Hinata, o jis glosto jai plaukus...
Man žr patinka kai tu viską taip gyvenimiškai parašai. Lb gerai jaučiasi ta tokia "kasdienybė".

Ai beje, radau klaidą :

Jeigu ne ligoninės aplinka ir tamsi naktis būtum galėjęs, kad čia tiesiog vyksta fotosesija, o jis – naujo stiliaus drabužių nindzių pasaulyje modelis.

Po galėjęs pamiršai įdėti "pamanyti" ar kažką tokio

Einu ko nors užvalgyt, nes puse dienos nieko burnoj neturėjau
Ai, ir sėkmės egze

[Bagy]

Visu pirma dekui uz nauja ir nuostabu nauja skyriu.
O antra sekmes Egzamine.

Varkse Hinata, Sulygino ja su pomidoru.
Labai ilgai juokiaus is tos Frazes " Jai nemoki gert tai gerk kefyra"

Gerulis sitas skyrius dabar vel puse nakties prisimindama juoksiuos.

[Nemu]

love it !! tie pomidorai mane isvarys isproto negaliu nustot juoktis
norim dar !!! nes mes dar alkani !! ;D

[Bagy]

Eglaya kada mums tiketis naujo skyrelio? Mirstu is smalsumo.

[Eglaya]

greitai

Pardon pardon, savaitgalį prasitrynėm mieste, pražiūrėjau akis į Lee Junki vienam seriale, o pirmad-antrad buvom išvažiavę į kalnus, tai neturėjau komputero T.T
Jeigu kambariokė šiandien neužtruks l. ilgai parduotuvėj rinkdamasi batus, tai gali būt, kad sulauksit jau šiandien (apie septintą vakaro Lietuvos laiku). Jeigu ne, tai žinokit, kad lūžau berašydama... Vis dėlto, laiko skirtumas gi nemažas, o man dar į paskaitas reikia vaikščiot (nuo 9 iki 6) ir dar DBSK pažiūrėt ir paklausyt xD


<3

[Shadow"]

nuostabu
taip ir toliau

[Zack]

Sugoi!!!! laukiam 9 skyriaus Na ka pomidoru lovers

[Eglaya]

Chotto matte kudasai

Aigoo... -.- persiprašau. Jau beveik baigiau rašyt, bet nebegaliu, net muzika nebepadeda, rimtai kaip zombis jaučiuos. Beveik vidurnaktis, rytoj į paskaitas, o be aštuonių valandų miego būnu kaip sudaužyta. Net pastebiu, kad rašau kažkokias nesąmones. Net pykstu ant savęs, kad negaliu surast žodžių išreikšt tai, apie ką galvoju, o paskui susizgrimbu, kad galvoju angliškai ><'''' -trenkia galvą į sieną- reikia poilsio jau.

Rytoj tikrai bus Rytoj niekur neinu, sėdžiu namie stebeilijuos į kompą po paskaitų... Taigi prašom truputį kantrybės ir palaukti truputį

Kyšis:


^ Būsimasis skyrius rašoma su šitos grupės muzika. Nusipirkau albumą ir suku nuolatos. Jauni berniukai valdo, lol. Klausaisi tik muzikos ir negalvoji daugiau apie nieką kitą - kadangi jie jaunesni, net negali pagalvot apie kokius nors "blogus" ketinimus xDDDD Be to, mačiau juos gyvai. Labai faini =]

Ok, einu miegot, ir galvot, kaip užbaigt ateinantį skyrių...

<3

[Bagy]

Yayy ryt gausim nauja skyriuka.

[Zack]

Sugoi...stebiuosi, kad dar tau uztenka fantazijos rasyt. Tu ir taip manau turi daug reikalu. Tad per daug neskubek

[Eglaya]

devintas skyrius




Prašau atleisti už šito skyriaus keistumą. Vienu metu galvojau, nusisuksiu sprandą berašydama - sakinio struktūra ėmė darytis panaši į korėjiečių kalbos. Bėda tik tame, kad tuomet lietuviškai viskas skamba pernelyg poetiškai ir taip... xD

Anyways. Man regis po šito, stengsiuos viską atlikti greičiau. Tas gumos tampymas, jaučiu, man tuoj nusibos...





--9--

Tai tarytum skleistum didelį žemėlapį ant lygios žemės. Tarsi viskas aplinkui būtų paskendę tamsoje, o žemėlapio linijos būtų negatyvas išpaišytas baltomis linijomis. Visas Konohos reljefas buvo perpjautas ir apverstas kelis kartus tarsi geometrijos pamokoje. Tai buvo plonais siūlais išaustas erdvinis vaizdas, kuris būtų išnykęs vos tik būtum ėmęs blaškytis. Susikaupk, susikaupk. Detalūs Konohos griaučiai tamsioje erdvėje buvo apsukti dar po kelis kartus, kol galiausiai buvo atrastas tinkamas kampas – iš ligoninės kiemo perspektyvos.

Sasukė taukštelėjo pėda į ligoninės vartų koloną pasitikslindamas, ar tikrai yra ten, kur įsivaizdavo esąs, ir krestelėjo naštą ant pečių šiek tiek aukščiau, tvirčiau suimdamas jos kojas, surakindamas jas savo alkūnėmis. Hjūga Hinata kabojo jam ant nugaros tarsi bulvių maišas, nosim įsikniaubusi į aukštą jo megztinio apykaklę. Jos rankos karojo jam ant krūtinės ir jeigu ne vos juntamas raumenų įtempimas būtum galėjęs pamanyt, kad jis įsitaisė ant kupros negyvėlį.

Sunku buvo pasakyti, kodėl viskas baigėsi būtent taip. Tam priežasčių buvo daug. Tačiau klausimas, ar tai išvis buvo galima pavadinti atomazga. Kažkodėl Sasukė nujautė, kad jo vargai tik prasideda. Tereikėjo sudėlioti mintis į vietą.

Visų pirma nepaisant to, jog ant suoliuko dalis jo kūno neturėjo jokių problemų dėl oro sąlygų ir lengvai gėrė Hinatos teikiamą šilumą, galų gale tai sukėlė tam tikrų nepatogumų. Nebuvo jokios pusiausvyros. Dėl ilgo sėdėjimo vienoj vietoj jam surakino nugarą ir po truputį per storą megztinį stuburo link ėmė skverbtis šaltis. Tuo tarpu dešinė koja nutirpo ir po truputį ėmė prakaituoti. Jis tik džiaugėsi, jog tai buvo koja. Visa laimė, jog Hjūga nesugalvojo miegoti jam ant rankos. Gal knygose tai atrodo labai gražiai ir romantiškai, tačiau tik tie, kurie jau kada nors yra tai patyrę supranta, kokia kankynė yra kęsti kažkieno galvą tau ant rankos kelias valandas. Kraujo apytakai galas.

Taigi jam reikėjo išjudinti sustingusį kūną. Antra, jis nebuvo iškrypęs, tačiau ir vos liesdamas ją suprato, jog Hjūga pamažu šąla. Ne tik dėl oro temperatūros, bet ir dėl to, kad buvo akivaizdžiai apsinuodijusi alkoholiu (ir, ko gero, nelabai geru maistu). Jis svarstė galimybę ją pažadinti ir nutempti atgal į ligoninę, bet dabar, kai jis pagaliau po kelių mėnesių išlindo į dienos... arba tiksliau pasakius – nakties šviesą (kita vertus, šviesa jam buvo vis viena), Učiha nebenorėjo taip paprastai sugrįžti į tą mažą palatą. Galų gale oficialiai jo niekas toj ligoninėj ir nelaikė. Tereikėjo laiku pasirodyti apžiūrai ir niekas daugiau nebūtų prie jo kabinėjęsi. Taigi beliko dvi išeitys – nugabenti ją arba į Hjūgų, arba į Učihų valdas. Tačiau Učihų namai dabar buvo šaltesni už pačią žiemą ir paliegusiam žmogui tokia aplinka tikrai neišeitų į gerą. Beliko Hjūgų dvaras.

Klaidžioti po miestą vidury nakties aklam ir dar su vieno garsiausių Konohos klanų įpėdine ant kupros buvo visai rimtas iššūkis. Bet Učiha Sasukė nebūtų buvęs Učiha Sasukė, jeigu nebūtų to iššūkio priėmęs. Jeigu jau buvo kalbama apie užsispyrimą, tai jis būtų galėjęs galva sieną pramušti, kad tik ką nors įrodytų aplinkiniams. Iš dalies toks elgesys buvo užprogramuotas jo paties kraujyje, iš dalies jį perėmė iš tam tikro asilo blondino. Nieko nepadarysi, drauge būdami žmonės dažnai supanašėja.

Užsimesti Hjūgą sau ant nugaros buvo gana lengva, išeiti iš ligoninės kiemo irgi, tačiau po to prasidėjo ilgas ir lėtas žingsniavimas pirmyn ir atgal, kiekvienoj sankryžoj vis patikrinant ar tikrai esi ten, kur manaisi esąs, ar tikrai žemėlapis tavo galvoje atitinka realybę. Kartais jis netgi skaičiavo žingsnius, kad nepasiklystų, pernelyg išdidus, kad pažadintų Hjūgą, ir pernelyg užsispyręs, kad pasiduotų. Jis buvo šinobis. Aklumas neturėtų išmušti jo iš vėžių.

Danguje kybanti pilnatis skaisčiai apšvietė kiekvieną gatvę ir metė šešėlį ant namų. Kai baltais auliniais avintis Sasukė žengė per sniegą jo šešėlis vis ilgėjo ir ilgėjo, kol galiausiai jis lėtai pasuko kairėn ir pradingo už kampo.

Hinata pavargusi atsiduso ir pakreipė galvą į kitą pusę, panardindama nosį nebe į minkštą megztinį, bet į minkštus varno sparno juodumo plaukus. Sasukė krūptelėjo, kai jos šaltas nosies galiukas prisilietė jam prie kaklo. Jos rankos irgi atgijo ir tarytum refleksinio judesio vedamos stipriau prisispaudė jam prie krūtinės. Ji prie jo prilipo. Sasukė kažką neaiškiai suburbuliavo gerklės gale. Tai netgi nebuvo žodis. Tik vos juntamas urzgimas, privertęs vibruoti jo krūtinę.

Kol ji nejudėjo, viskas buvo tvarkoje, bet jei ji ims muistytis, žemėlapis jo galvoje pradings. Kol ji nejudėjo, ta našta ant nugaros tebuvo keista nuo pagirių kenčianti mergina. Kol ji nejudėjo, ta mergina buvo Hjūga Hinata iš neliečiamo ir uždaro Konohos klano. Kai ji sujudėjo, Hjūga Hinata pavirto įkyriu diegliu, kuris visų pirma ligoninės kieme nuspaudė jam koją, o dabar vertė prakaituoti, nes Sasukė buvo atpratęs nuo fizinio krūvio. Nepasakysi, kad ji buvo sunki, Učiha galėjo lažintis, kad ta stambių kaulų moteriškė Haruno Sakura svėrė daug daugiau, bet vieną akimirką jis ironiškai pagalvojo, jog, ko gero, Hjūgos krūtinė sudaro pusę jos svorio.

Ir jis sustojo. Plaukai užkrito jam ant veido. Ne, pala... Sasukė nurijo seiles ir prisivertė galvoti logiškai. Jeigu kieno nors papai ir sudarė pusę gyvo svorio tai tik Penktosios. Ta moteriškė neturėjo lygių. Kartais jis sunkiai suvokdavo, kaip ji dar sugeba kautis su tokiu svoriu. Hinata nė iš tolo negalėjo su ja lygintis, nors ir nereikėjo. Ji buvo labai... tvarkingai sudėta. Ir jis visai nebūtų apie tai pradėjęs galvoti, jeigu ne tos pačios kūno dalys, kurias jis slapčia lygino... Učiha viską jautė net per savo storą megztinį ir Hjūgos pūkinę striukę. Jis prikando lūpą ir stipriau suėmė jos kojas, prisiversdamas išmesti talijų vaizdus sau iš galvos ir sugrąžindamas sterilų žemėlapio brėžinį į mąstymo centrą.

Po dar kelių posūkių kairėn ir dešinėn jis jau buvo prakeikęs save keliskart už tai, jog jo mintys nukrypo ten, kur paprastai jos klaidžioja, kai tau keturiolika ar šešiolika metų. Jis buvo Učiha Sasukė. Šaltas ir neprieinamas. Reikėjo ne tik įvaizdį išlaikyti, bet ir sveiką protą. Naruto jį užjuoktų negyvai, jeigu kada pamatytų Sasukę pametusį galvą dėl kokio nors daikto, arba dar blogiau – žmogaus. Jis niekam nebūtų leidęs pamatyti savęs palaužto ar, neduok Dieve, susidrovėjusio. Arba dar blogiau – paraudonavusio nuo kaktos iki ausų galiukų. Tik naktį jis galėjo sau leisti šiek tiek atsipalaiduoti.

Nenorėdamas gilintis į pakrikusius nuosavos sąmonės labirintus jis nusprendė, kad taip jį veikia šviežias oras, ir lėtai stūmėsi Konohos gatvėmis toliau. Nebuvo jokio reikalo knistis po priežastis ir rezultatus. Sasukė jau seniai buvo pastebėjęs, kad kovos metu ir tuomet, kai tema sukdavosi apie nindzių reikalus, niekas negalėjo palaužti jo geležinės logikos. Intelektu jis nusileido nebent tik Kakašiui ir Šikamaru. Tačiau gyvenimiškuose reikaluose jis niekuomet negalėjo pasikliauti logika ar racionaliai ką nors paaiškinti. Tam tikrų sprendimų metu jo protas atsijungdavo ir Učiha veikdavo vien instinktyviai. Dėl to vėliau rezultatas būdavo pats keisčiausias.

Šitaip jis patapo geriausiu Naruto draugu. Taip jis atsidūrė ten, kur yra dabar ir jis tikrai negalėjo paaiškinti, kodėl daro tai, ką daro. Vaizdingai sakant, jį tarytum kablys buvo pagavęs už krūtinės ir vis traukė į priekį tarsi paklusnią lėlę.

Sasukė klausėsi visko aplinkui. Kaip trakšteli šalimais stovinčio namo sija. Kaip šasteli nuo priebučio katė ir nutipena skersai kelio (Sasukei nerūpėjo, ji buvo juoda ar ne). Jis gerte gėrė į save savo žingsnius klausydamasis, kaip po odiniais batais girgžda sniegas. Retkarčiais išgirsdavo praeinant vieną ar porą žmonių, tačiau niekas pernelyg nekreipė į juodu dėmesio. Tai buvo ne šinobių ir ne užeigų rajonas. Tiesiog ramus gyvenamasis kvartalas. Jei kas ir būtų labiau juodu nužiūrėjęs, būtų pamanęs, jog vaikinas padeda alkoholio padauginusiai merginai parsirasti namo. Kai geriau pagalvoji, iš dalies taip ir buvo.

Tolumoje amtelėjo šuo ir Sasukė sustojo. Pagal jo apskaičiavimus iki Hjūgų rajono turėjo būti likęs vienas kvartalas ir, kad ir kaip stabiliai jis buvo padėjęs ant visko, jis neturėjo jokio noro pasirodyti ant Hjūgų slenksčio su Hinata ant kupros. Jis kol kas dar norėjo truputį pagyventi be rūpesčių.

– Hjūga... – ištarė jis pakreipdamas galvą ir Hinatos kakta nuslydo jam ant peties. Ji vis dar pūtė sau į akį.

– Ei... – Sasukė truputį ją krestelėjo, bet atsako nesulaukė.

Učiha tyliai suurzgė.

– Oi, Hinata, - jis šoktelėjo ir negrabiai nusileido ant žemės, kad gerai ją papurtytų, - alio!

– Hm! – Hinata stipriai užmerkė akis, kai jos smakras atsitrenkė į kažką kieta ir skaudžiai subarškėjo dantys. Ūkas galvoje truputį išsisklaidė, tačiau vos tik visi miegai išlakstė į šalis, smegenis vėl ėmė trankyti nematomas kūjis.

Ji lėtai pramerkė akis ir vos negavo širdies smūgio. Učihos veidas buvo visai čia pat. Taip arti, kad jai dvejinosi akyse bežiūrint. Ji giliai ir staigiai įkvėpė ir jau norėjo atšlyti, be su siaubu suvokė, kad ji tikrai nebesėdi ant suoliuko.

– U—Učiha... kun? – sumikčiojo ji.

Karštas oras tvoskė jam į veidą ir Sasukė nusuko galvą į kitą pusę nustebęs, kad jai nedvokia iš burnos.

– Tavo namai toli? – paklausė.

Hinata, pamiršusi visus nepatogumus, priblokšta apsižvalgė. Jos namų nesimatė, tačiau šitą gatvę ji žinojo kaip savo penkis pirštus. Jos pirštai tvirtai įsikibo į Sasukės megztinį. Galvoje vienu metu ėmė šėlti toks minčių uraganas, jog buvo sunku išskirti ką nors aiškesnio. Vienas po kito ėmė sproginėti teiginiai ir klausimai.

Kaip jis sugebėjo atrasti kelią iš ligoninės? Kokia gėda būti šitaip nešamai. Kodėl Učiha išvis pajudėjo iš ligoninės? Kodėl jis mane neša? Kodėl aš vis dar ne ant žemės? Kodėl užmigau? Kodėl galvą vis dar skauda? Ką namiškiai pasakys, kai...

Hinata tyliai cyptelėjo ir išplėtusi akis įsistebeilijo į Učihos profilį. Ji jokiu būdu negalėjo šitaip grįžti namo. Su Učiha ar be jo, jau buvo ganėtinai vėlu. Nežinia, kiek laiko jis užgaišo klaidžiodamas po Konohos gatves. Negana to, jai vis dar žiauriai skėlė galvą ir jeigu dar būtų reikėję klausytis namiškių priekaištų... jau geriau tada mušti ta pačia galva sieną. Jeigu tik ji galėtų rasti kokį prieglobstį... bet kaip tuomet Učiha... reikia parvesti jį į ligoninę.

– Aš... nenoriu namo, - pasakė ji.

Sasukė atsiduso ir paleido jos kojas, leisdamas jai nuslysti jo nugara ant žemės. Hinata, vos tik kojomis palietusi gatvės grindinį, paleido jo kaklą ir Sasukė atsisuko į ją. Jo vyzdžiai buvo nukreipti žemyn ir Hinatai atrodė, kad jis žiūri tiesiai į ją.

– Tuomet ką siūlai? – paklausė jis ramiai.

Hinata nurijo seiles. Truputį prablaivėjus galvai ji pastebėjo, kad... ne, ji niekuomet anksčiau nebuvo pastebėjusi, kad Učiha yra toks aukštas. Žinoma, Nedžiui neprilygo, bet ji buvo pratusi prie lovoje gulinčio Sasukės ir dabar, kai reikėjo žiūrėti į jo veidą šiek tiek atlošus galvą... tai buvo keista. Ir truputį baugino.

– Pa—parvesti tave į ligoninę? – pasiūlė ji.

Sasukė suraukė nosį.

– Nenoriu.

– Bet... – Hinata prikando lūpą. – Aš negaliu tavęs palikti...

– Tai nepalik.

Ji sumirksėjo. Ką daryt? Ką daryt? Mintis veja mintį, o tai, kad jis pats pilnas įvairiausių prieštaravimų tikrai nepadėjo rasti išeities iš susidariusios padėties. Ji žinojo tik vieną vietą, kur galėtų jaustis kaip namie, bet Učiha... įsileisti jį ten... Jam tai nieko nereikštų, bet ji nenorėjo, kad tai, kas jai TIKRAI svarbu būtų sutrypta.

Jis stovėjo gatvės vidury. Žiemos vidury. Su baltais odiniais batais ir storu vilnoniu megztiniu ir Hinata galėjo matyti kaip pamažu šiurpsta jo kaklo oda ten, kur megztinio apykaklė buvo šiek tiek atlenkta atgal. Ir ji apsisprendė.

Hinata ištiesė ranką ir suėmė Sasukės delną. Jo pirštai buvo šalti kaip ledas ir nutirpę. Hinata sudrebėjo. Ji ištraukė iš savo striukės kišenės kumštines pirštines ir, nieko nesakiusi užmovė jas Sasukei ant plaštakų. Jos buvo kiek per mažos, tačiau ji užtraukė ant riešų ilgas megztinio rankoves, truputį stebėdamasi, kad jis neprieštarauja jos veiksmams.

Ji tvirtai suėmė jo dešinę ranką.

– Eime.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

[Zack]

Oh Yeah... Stai ir lauktas devintasis skyrius! Saunuole

[Bagy]

Yataa Dekui uz nauja skyriu.

Sauke uzsispures kaip avinas, bet Hinata jam irgi nenusiliaidzia. Grazi is ju pora iseina.
Butu idomu pamtyt istysusi Sakuros veida, kai ji pamatytu kad tokia rami avele kaip Hinata sugeba susitvarkyt su Sasuke.

[Shadow"]

nuostabu nuostabu ir dar daug kartu nuostabu