SasuHina (mokausi lietuviškai)

[InuyashaGirl]

Greit rasai. . gal nepatingetum imesti linko kur Kishimotas rase apie Sasuke ir pomidorus? Aciu .. ir vel man patiko. .

[Zack]

na jooo.....Pomidoru lovers saunuole, taip pat patiko si sestoji dalis ^^ laukiam sekancios

[Karolina1515]

greitis

[Light]

Nors jis valgė ,pomidorus ,atrodė daro kažką intymesnio geras čia ,pats gazas laukiam tesinukų ,tikrai gerą humoro jausmą turi pastebėjau ,taip ir toliau

[Nemu]

WoOot, perskaiciau viska ! tiesiog nuostabu ! skaitai ir negali atsitraukt ;DD
bet turbut man labiausiai istrigusi, vieta kuria perskaiciau kelis kartus tai buvo ,
,Per kelis mėnesius jis neparodė tiek entuziazmo norėdamas pagyti, kiek šiandien per kelias minutes, dorodamas pomidorus. Tai reiškė vieną iš dviejų. Pirma, ligoninės maistas buvo pati didžiausia bjaurastis. Arba antra, jam reikia psichologo pagalbos." reiks kur issirasyt ;DD o siaip labai laukiam tesinio, labai labai !!

[Nakviša]

Chooo...*Atsidūsta iš palengvėjimo*
Visą dieną turėjau pragyventi be interneto ir jį atgavau tik 12 nakties.... Nu bet ir "sekasi" kartais... O aš taaaaaaaaip laukiau naujo skyriaus... ir tuo pat metu bijojau kad negalėsiu jo paskaityt dėl Interneto nebuvimo....
Visgi pavyko perskaityt... Nors dabar ir 00.54
Ir... nani nani??? Mano nosis užuodė artėjančias treniruotes???? waaai, kaip tik aš norėjau kažką panašaus rašyt savo naujam skyriuje.... Kaip mane išmokė sakyti mano draugužė Robbu-chan "Great minds think alike" (It's not that I think I'm great or anything... just a thought though...)

Ha.... tavo genialumas genialėja ne dienom bet valandom
jau matau tą vaizdą kaip Sasukė be sustojimo kemša pomidorus... O Hinata, šiek tiek prikandusi apatinę lūpą, išvynioja popierinių rankšluosčių rulonėlį...

Turėti tokias akis ir nematyti, tai tas pats... kaip pasakytų Naruto, kaip turėti dubenį karštų garuojančių ramen makaronų ir jų nevalgyti (arba atiduoti juos šuniui).

Pure genius...

Waaaaai, ir aš tokia laiminga kad Sasukės dainelė skyriaus gale truputį pasikeitė...
Love is in the air

man rodos, aš darausi priklausoma nuo tavo SasuHina...
Laukiu nesulaukiu tęsinio...

[Bagy]

Vaje vaje, o viskas prasidejo nuo netycinio apsilankymo jo palatoja. Varyk Hinata is judink Sasuke is to amzino isalo. Labai idomu kas vyks toliau laukiu tesinio.

[dattebayo]

Keep up! Tikrai neeilinis fanficas. Graziai parasei, smagiai skaitosi. Na, kas del pairing'o, tai gerai kad pasirinkai SasuHina, jie visai idomiai atrodo kartu. Juk fanfiction tam ir yra, kurti savas istorijas su nesavais veikejais!

[Eglaya]

septintas skyrius

Labai ačiū visiems, kurie skaito ir vis dar laukia. Kaip ir sakiau, per duos midtermus (nors ir nesimokau) sumaišiau dieną su naktim ir nebeliko noro rašyt. Bet, man atrodo, kad tuojau vėl įsivažiuosiu

Tereikia pakreipti siužetą šiek tiek kitokia linkme xD

(Vėl pamačiau DBSK~ Ir dar F.T. Island <333.. dabar kad taip arti su jais sutikus T.T)

InuyashaGirl, pačios knygos parodyt negaliu, nes japoniškai nemoku, bet galiu duoti nuorodas į forumą, kuriame yra vertimas
http://forums.animesuki.com/showthread.php?t=13632
http://forums.animesuki.com/showpost...3&postcount=31






--7--

Blogas sumanymas. Blogas sumanymas. Hinata pasirėmė į sieną, lėtai nurijo seiles ir pajudėjo toliau. Skrandyje raitėsi gyvatės ir kas minutę viena ar kita grasino išlįsti lauk, bet Hinata stūmėsi apsnigta gatve tolyn, jau nebe pirmą kartą tyliai keikdama save ir savo įprotį tesėti pažadus.

Savaitė prasidėjo linksmai. Visų pirma ji pagaliau priėmė Kibos pasiūlymą ir nuėjo drauge su savo komandos draugai į barą atšvęsti savo gimtadienio. „Galų gale, dabar tu jau tikrai pilnametė, Hinata-čan~“ energingai tuomet pareiškė Kiba, kuriam lodamas pritarė Akamaru. Nežinia, kaip jie sugebėjo atrasti barą, kuris įsileidžia šunis, tačiau netrukus prie jų prisėjo dešimtoji komanda su suirzusiu Šikamaru priešaky („Nu ir kankynė...“), o tada ir prasidėjo.

Hinata nelabai suprato, kokį girtumo laipsnį ji jau buvo pasiekusi, kai staiga nusprendė galynėtis su Čodžiu sakės gėrimo rungtyje, tačiau viskas baigėsi tuo, jog ji buvo pargabenta namo ant Akamaru ankstyvą kitos dienos rytą ir jos komandos draugai buvo pakankamai drąsūs, kad ištvertų Nedžio pyktį ir grasinimus suluošinti (ko gero, alkoholis irgi pridėjo drąsos).

Pusbrolis padėjo nuslėpti nedidelį Hinatos nuotykį nuo šeimos galvų akių, tačiau ji visą rytą praleido apsikabinusi tualetą, neaiškiai burbėdama apie kažkokią įtartinos kilmės žuvį, vos tik atšakos moterys paklausdavo, ar ji tikrai gerai jaučiasi. Nereikia nė sakyti, jog Hinata jautėsi sumautai ir mieliau būtų griuvusi į lovą po bemiegės nakties, bet jos galva dar nebuvo visiškai šviesi nuo pavėluoto gimtadienio vakarėlio, kai Hjūgų namuose tą patį vakarą buvo atšvęsti Naujieji Metai ir ji vėl gavo dozę alkoholio (kad ir labai nedidelę), tačiau to užteko, kad pavargusios smegenys vėl atsijungtų.

Ką ir bekalbėti apie tai, jog visiems nuėjus miegoti ji liko tvarkyti kambarių, nes tai buvo šeimininkės pareiga. Nedžis skaudančia širdim stebėjo ją, berankiojančią šiukšles, niekuo negalėdamas padėti, nes iškart po vidurnakčio jam teko išvykti į misiją į Suną. Kad ir koks nusivylęs jis buvo, Nedžio nusiminimas negalėjo prilygti Šikamaru nusivylimui, kuris Penktosios įsakymu turėjo keliauti drauge ir nenustodamas burbuliavo „Nu ir kankynė, vėl reikės su ta varginančia moterim susitikt, kas per kankynė...“ Tad pasidžiaugęs draugo nelaime ir supratęs, kad jo padėtis šiek tiek geresnė, Nedžis surinko visas ant grindų buvusias šiukšles pakeliui iki laukujų durų ir, mintyse palinkėjęs Hinatai sėkmės ir geros sveikatos, išnyko kaip dūmas. Galų gale įsakymas buvo įsakymas. Tsunadė jam būtų nurėžusi visas nereikalingas ataugas (o jos manymu, tai būtų buvę ne tik velniškai ilgi plaukai), jeigu jis būtų nepaklusęs komandai.

Hinata nebūtų buvusi Hinata, jeigu ji nebūtų iščiustijusi kiekvienos namų pakampės. Ir, kai dabar buvo baigtas, žiū jau buvo ir rytas, ir reikėjo keltis pusryčiams ir atlikti įprastą dienos rutiną.

Paprastai balzganos, kartais šviesių levandų spalvą įgaunančios jos akys dabar buvo pasruvusios kraujais ir būtum galėjęs pamanyti, kad Hjūga kažkokios specialios operacijos metu įsitaisė sau nuosavą šaringaną.

Daugiau negu 48 valandas tinkamai nemiegojusi mergina sustojo sverdėdama priešais ligoninės vartus, bandydama nesusivemti, stebėdamasi tokia savo būkle. Tiksliau, ji labiau stebėjosi tuo, jog vis dar gali paeiti. Vis dėlto autopilotas yra nuostabus dalykas. Kūnas gali atlikti daugybę veiksmų be jokio smegenų kišimosi. Bet dabar ji suraukė antakius ir prisivertė galvoti.

Jau buvo netoli vidurnakčio, kai ji netvirtai statydama kojas įžengė pro ligoninės vartus ir galiausiai atsidūrė pastato viduje. Širdis daužėsi kaip išprotėjus ir jos dūžių aidas skausmingai atsimušė į jos smilkinius, nosį ir akis. Hinata užsimerkė ir toliau traukė koridoriumi vien tik graibydama už sienos, bandydama bent šiek tiek pailsinti akis. Jeigu iš pradžių žiauriai skaudėjo tik skrandį, tai dabar ji negalėjo pasakyti, kas diegė labiau – spazmų išvargintas skrandis, ar nemigos kamuojama galva.

Ji atsargiai pastatė koją ant pirmos laiptų pakopos ir ėmė kopti viršun iš dalies džiaugdamasi, kad Učiha negali jos matyti. Ko gero, ji atrodo kaip vaiduoklis. Hinata tyliai nusijuokė, laikydamasi už turėklo ir eidama pirmyn. Dabar, pamatyti drauge Učiha ir Hjūga turėjo būti panašūs į giltinę ir vaiduoklį. Du ne šio pasaulio padarus, truputį pasiklydusios Ugnies šalyje.

Nematomi gniaužtai užspaudė stemplę ir Hinata išsigandusi sustojo laiptų aikštelės vidury. Ji ėmė giliai ir ramiai kvėpuoti, bandydama nustumti šleikštų gniužulą atgal, ten, kur jam ir vieta. Visur po ligoninės koridorius sklandantis vaistų ir dezinfekcijos priemonių kvapas tikrai nebuvo geras pagalbininkas. Ji dar kartą labai lėtai įkvėpė, nelabai suprasdama, iš kur tas jos skrandis dar turėjo tiek jėgų sukelti tokius požeminius smūgius. Po dviejų dienų nuolatinių susitraukinėjimų jis turėjo būti toks išsekęs, kad išvis... pagal idėją turėtų tik gulėti toks susitraukęs maišelis ten kažkur netoli kasos ir kepenų. Negana to, Hinata specialiai beveik nieko nevalgė, kad tas žaltys neturėtų nieko išmesti lauk. Ji tik gėrė vandenį, nes nuolatos džiūvo burna.

Kas per nesąmonė, susiraukė ji, ir patraukė toliau. Melsvai žalsvas koridorius buvo nebe toli. Nors smegenys dabar sunkiai galėjo apdoroti menkiausius signalus ir net galvoti buvo sunku, viena Hinata suvokė – jos miglotas treniruočių pažadas šiandien tikrai liks neišpildytas. Tačiau šiaip ar taip, ji niekada ir neketino rimtai treniruotis su Učiha Sasuke. Nors ir aklas, jis vis dar buvo S klasės šinobis. Nors tai ir buvo savigarbos reikalas, Hinata labiau vertino sveikus kaulus. Be to, ji buvo tikra, kad bet kokiu atveju jis jau bus viską pamiršęs.

***

O tai jau buvo dilema. Lipti iš lovos ar nelipti. Rengtis ar nesirengti. Iš dalies jis stebėjosi Hjūgos atkaklumu, kuris leido daryti išvadą, kad ji ir šiandien pasirodys, bet Sasukė taip... ... ... gėda prisipažinti, bet TINGĖJO lipti iš lovos, kad baisu. Atmetus visas psichologines problemas ir dirbtinai sukeltą aklumą, jis turėjo dar vieną priežastį, neleidžiančią jam išeiti laukan – jis priprato nieko neveikti. Ne dėl to, kad jis būtų veltėdis iš prigimties, tačiau jis nematė nieko, kas jį galėtų sudominti. Konoha ir visos likusios žemės už Ugnies šalies ribų negalėjo jam pasiūlyti nieko, kas būtų privertęs jį lipti iš lovos...

Nebent pomidorų.

Bet čia jau atskira tema.

Tačiau Hjūga Hinata pomidorų jam atnešė, tad, pagalvojo Sasukė savo amžinoje tamsoje, jis galėtų ir pasistengti. Truputį. Jis atsimerkė grynai vien iš įpročio ir atsisėdo lovoje. Galimybė likti aklam visą gyvenimą jo nė kiek netrikdė. Kai neturi, kas tave domina ir iš tiesų net nesivargini į ką nors mestelti akį, kai dar gali matyti, tikrai nesuki sau galvos dėl to, kad visai nieko nematai.

Kita vertus, būdamas šimtaprocentinis patinas jis vis dar pasižymėjo kruopelytė puikybės ir gerai išvystyta savimeile. Prausdamasis rytais jis jau ne kartą buvo pastebėjęs, kad tam tikrose kūno vietose raumenų ir sausgyslių santykis gerokai sumažėjęs. Štai, ką reiškė kelis mėnesius išbūti tame pačiame kambaryje. Kadaise jis būtų žiemos metu išėjęs laukan vien marškinėliais trumpom rankovėm ir storu šaliku ant kaklo – kad tik žmonės pasigėrėtų jo išvaizda. Jis niekuomet to garsiai neafišavo, tačiau kartkartėmis žmonių dėmesys jam patikdavo. Išskyrus tų kvykiančių mergiočių su kraują pumpuojančio organo formos segtukais vietoj akių.

Jis susiraukė ir tyliai suurzgęs (nes kaip nors kitaip to garso nebūtum galėjęs pavadinti) nusimetė nuo savęs antklodę. Palatoje buvo šilta, tačiau pėdas truputį ėmė žnaibyti vėsuma. Sasukė palenkė galvą kairėn, patraukdamas nuo dešinės ausies varno sparno juodumo plaukus. Jis negirdėjo jokio vėjo, tačiau jis aiškiai galėjo girdėti menkus garsus priešais save iš kažkur aukštai. Jie buvo daug aiškesni, negu prislopinti žingsniai koridoriuje, ir Sasukė nusprendė, kad dėl vėsumos kalta pradaryta orlaidė.

Pasisukęs dešinėn, Sasukė atsargiai nuleido kojas ant žemės, kojų pirštais ieškodamas kažkur greta lovos padėtų šlepečių ir galiausiai į jas įsispirdamas. Iš pradžių jis dar ketino persivilkti savais drabužiais, užkištais kažkur giliai spintoje, tačiau šiek tiek anksčiau jo užfiksuoti žingsniai pasirodė besantys Hjūgos ir jis nusprendė kol kas nesivarginti.

Ji buvo tiksli kaip laikrodis. Nors iš pradžių jis sunkiai atpažino žingsnius, nes jie buvo kažkokie nerišlūs. Tarsi jai pintųsi kojos. Bet, kiek atidžiau įsiklausęs, Sasukė vis dėlto padarė išvadą, kad tai buvo jos žingsniai. Ir jie artėjo.

Sasukė pakilo nuo lovos. Ji tyliai sugirgždėjo. Tamsoj paskendęs šinobis pasisuko dešinėn ir lėtai patraukė durų link, vilkdamas grindimis kojas ne dėl to, kad bijotų staigiai pajudėti ir į ką nors atsitrenkti, tačiau dėl to, kad jis manėsi žiauriai nuobodžiaująs. Sasukė ištiesė kairę ranką į priekį ir dar po kelių mažų, šliaužimo kategorijai priskiriamų, žingsnių, pirštai prisilietė prie durų, kurių rankeną jis užčiuopė po akimirkos ir ėmė laukti, kol vangūs žingsniai koridoriuje pagaliau priartės ir visiškai nutils.

Kai periodai tarp žingsnių pasidarė beprotiškai ilgi ir jis jau tiesiog galėjo fiziškai apčiuopti garsą, Sasukė stipriai suėmė durų rankeną ir ją pasuko.

Iš pradžių ji nelabai suprato, kas vyksta, nes kad ir kaip pavargusios smegenys bebūtų, atstumą nuo kumščio iki durų ji tikrai buvo apskaičiavusi teisingai. Bala žino, kodėl ji nusprendė pasibelsti, ko gero prasimušė Hjūgų auklėjimas, tačiau čia ir buvo šuo pakastas – teisingai nustačiusi atstumą nuo savo kumščio iki durų, pasąmonėje ji dar nutarė ir trumpam ant tų durų pasiremti, nes buvo taip silpna, kad ji galėjo tiesiog čia pat vietoj parvirsti ir užknarkti.

Tačiau ranka nesutiko jokios kliūties ir signalas, kad kažkas netaip, buvo suprastas pernelyg vėlai. Hinata grėsmingai palinko į priekį ir galiausiai, maždaug už trisdešimties centimetrų nuo originalaus susikirtimo taško, jos pirštai kliūtį vis dėlto užčiuopė. Ir ne tik pirštai. Ji pakibo ant Učihos Sasukės 70° kampu. Jos nosis įsmigo į ligoninės pižama pridengtą krūtinę, o rankos tarsi kačiuko gniaužtai užsikabino už jo pečių.

Iškilo klausimas, kodėl jis nepasitraukė. Kad ir aklas, tikrai turėjo pajusti, kad ant jo krenta pusiausvyrą praradusi kunoiči. Galbūt jis tiesiog pamanė, kad nosim ant grindų parvirtusi Hinata suteptų jo palatos grindis kraujais (nosis tikrai būtų gerokai patrankyta), tad liko stovėti. Ir Hinata jam buvo dėkinga iš visos širdies, kad jis sustabdė jos skrydį žemyn, tačiau dabar kai kas ėmė kilti aukštyn.

Galvoj įsijungė aliarmas, tačiau Hinata negalėjo giliai įkvėpti. Gaivaus oro nebuvo nė kvapo. Ji užuodė tik vos juntamą prakaitą ir dar kažką, ko ji negalėjo įvardinti. Kad ir kaip ten būtų, kvapų pavadinimai jos nedomino, nes dabar visas jos mintis užėmė jos vidaus organai. Tiksliau – tik vienas, kuris, reikalui esant galėjo padidėti dvidešimt penkis kartus, tačiau šią akimirką jis pavojingai susitraukinėjo.

Ir kai Sasukė palietė jos alkūnes, ketindamas ją atstumti, Hinata nebeištvėrė. Pervargęs skrandis atsikratė paskutinio prieš valandą išgerto puodelio vandens, suteikdamas Učihos pižamos marškiniams originalią dekoraciją. Hinata tik pajuto, kaip jis krūptelėjo ir stumtelėjo ją nuo savęs, tvirtai sugniaužęs už žastikaulių. Ji nedrįso pakelti akių. Ji tiesiog norėjo parkristi ir miegoti kaip užmušta. Ji sukosėjo. Sasukė vis dar jos nepaleido.

– Nu žinai, - pasigirdo kiek pašaipus, tačiau ramus balsas ir ją nupurtė šleikštulys, kai jis paleido jos dešinę ranką ir timptelėjo pirštais savo sugadintą pižamą, - o aš slapčia ir vėl tikėjausi sulaukti pomidorų...
----------------------------------------------------------------------------------------------------

[Zack]

Yappy! Na va ir septintasis :P Saunuole, idomus buvo. Taip ir toliau.. Good work

[Nakviša]

Va čia tai geras Keista skaityti apie girtą Hinata, netikėta, bet už tai dar labiau įdomu. jau matau tą vaizdą prieš akis kai ji apsikabinusi Sasukę, vos ne vos išstovi ant grindų. Ir vargšas Sasukė.. taip laukė pomidorų, o vietoj to liko apvemtas
Labiausiai patikusi vieta:

ji buvo pargabenta namo ant Akamaru ankstyvą kitos dienos rytą ir jos komandos draugai buvo pakankamai drąsūs, kad ištvertų Nedžio pyktį ir grasinimus suluošinti (ko gero, alkoholis irgi pridėjo drąsos).

Et... tas Nedžis... taip rūpinasi savo pussesere... taip miela...

Radau tik vieną minusą šiame skyriuje. Jis buvo trumpokas... me wants more!
Kas bus toliau, kas bus toliau???!!! ... forumą šturmuosiu kas dešimt minučių, ieškodama naujo skyriaus

[Bagy]

Yayy Sian man nuostabi diena.
Negaliu baikt juoktis Na Hinata pasistenge vat kaip alkoholis gali sugadinti viska, O jis varksas pomidoru vel tikejos. Isivaizduoju kaip jai geda bus kitam skyrui. Vaje vaje apvemtas Uchiha.
Laukiam sekancio skyriaus ir dekui.

[despair]

Eglaya, nuostabu Tikra saunuole, labai smagiai skaitosi Laukiu nesulaukiu pratesimo.

[Cheshiro]

*is po stalo* respect zmoguti... prailginai mano gyvenima..^_________________^ nuostabu... nors neisnesu naruto bet nuostabu..Nya... laukiu pratesimo... *nuvare atgal po stalu*

[Eglaya]

aštuntas skyrius

Oi. Džiaugiuosi prailginusi gyvenimus. Nėra nieko geriau, kai žmonės juokiasi perskaitę tavo kūrinius. Niekuomet nebuvau iš tų, kurie eina iš proto dėl angst. Turiu draugę, kuri moka super angst kūrinius rašyt, bet beskaitant tokius darbus, jautiesi toks prislėgtas, tarsi sėdėtum tamsiam kambary pasaulio pakrašty ir nėra nė kruopelytės vilties... Ir pamanyk, čia viena iš mano geriausių draugių O.o'' Priešingybės traukia? No idea.

Bet atgal prie temos. Man rytoj korėjiečių kalbos semestro vidurio egzas (keturias valandas x.x), tai tikiuosi iš ryto paskaityt padrąsinančių komentarų.. plz?

Šitas skyrius toks kažkoks keistas. Aš visuomet noriu sudėt tiek daug, bet puslapiai užsipildo perėjimais nuo vienos scenos prie kitos, tad palieku daug dalykų ateinančiams skyriams, nes nenoriu labai ilgų rašyt (suryja daug laiko ir autoriui, ir skaitytojui).

Daina, su kuria rašyta (Wang Leehom <3):




Malonaus skaitymo^^







--8--

Hinata sukosėjo ir užsidengė burną, bandydama sutramdyti dar vieną artėjančią bangą. Pajutęs per visą kūną bėgantį virpulį, Sasukė tvirtai sugniaužė jos alkūnę ir stumtelėjo ją į palatą.

– Tualetas už durų prie lango, - pasakė.

Hjūga klupinėdama šiaip ne taip perėjo visą palatą, atidarė baltas duris ir palengvėjusia širdim apsikabino klozetą. Tyla, ko gero, buvo įaugusi į kraują visoms Hjūgų moterims, nes Sasukė negirdėjo jokių pašalinių garsų, išskyrus vieno skysčio susidūrimą su kitu. Tarsi kas periodiškai piltų vandenį į klozetą. Bet tai buvo ne vanduo. Ir Sasukė tai kuo puikiausiai užuodė. Skrandžio rūgštis. Vos vos praskiesta greičiausiai prieš kokią valandą išgerto vandens. Jis timptelėjo sau už pižamos, kuri jau lipo prie kūno ir suraukęs nosį patraukė kvapą į save. Ir dar labiau susiraukė.

Na, bent jau ji nebuvo privalgiusi ramen, mėsos arba daržovių. Tuomet vaizdas būtų dar spalvingesnis. Arba tiksliau sakant kvapas. Jis pasibjaurėjęs nusitraukė pižamos marškinius per galvą, kad nesuteptų plaukų, ir numetė juos ant žemės. Apgraibomis suradęs kambario gale spintą, jis ją atidarė ir perbraukė pirštais per pakabas, ieškodamas šiltesnių drabužių. Nors jis iš esmės leido visam ligoninės personalui suprasti, kad visą hospitalizacijos laikotarpį nė nekels kojos iš savo palatos, Sakura užsispyrusi kas dvi savaites pakeisdavo jo garderobą, visuomet jam apie tai iškilmingai pranešdama.

Haruno nebuvo tokia įžūli, kad lįstų į Učihų namus ir trauktų senus jo tėvo drabužius (kurie jau seniai buvo išėję iš mados ir, ko gero, visiškai sutrūniję), todėl kaskart vis nupirkdavo naujų, kaip Sasukė spėjo, greičiausiai padėvėtų. Nuo pat tos dienos, kai grįžo į Konohą, jis nebuvo praleidęs savo paties namuose ilgiau negu dvi naktis. Tad ir jo uniforma, ir visi daiktai mėtėsi po visą miestą, kur tik jis nakvodavo. Pas Kakašį, pas Naruto, Tsunadės bokšte, kur jis buvo prižiūrimas kaip visuomenei pavojingas individas, netgi Narų šeimoje pas Šikamaru (jis iki šiol nežinojo, kaip ten atsidūrė), ir galiausiai – ligoninėje.

Jo pirštai užčiuopė minkštą vilnonę medžiagą ir Sasukė, suraukęs antakius, nukabino pakabą ir ištraukė drabužį lauk. Šiek tiek atidžiau jį apčiupinėjęs, suprato, kad tai – storas, odos negriaužiantis, stambiomis akimis išmegztas, raštuotas megztinis. Tiks. Sasukė švystelėjo megztinį su visa pakaba ant lovos ar bent jau ton pusėn, kur jis manė lovą esant ir tyrinėjo spintą toliau. Kai geriau pagalvoji, vos už kelių metrų nuo lovos esanti spinta jam buvo visiškai naujas pasaulis.

Į pirštų akiratį pakliuvo dar vienas vilnonis daiktas ir pagal jo ilgį Sasukė nusprendė, jog tai – šalikas. Tiks. Per nuogą nugarą perbėgo šiurpas ir jis neatsitraukė, kol nesurado dar kelių marškinėlių, storų kelnių ir odinių aulinių batų su diržais, viduje išmuštų kailiu. Jis nudžiugo radęs batus ilgais aulais, nes taip bent jau nereikės jaudintis, užsidėjai žmogus tos pačios spalvos kojines ar ne.

Įlindęs į kelnes, kurios per liemenį buvo šiek tiek laisvos, užsimovęs kojines ir sugrūdęs kojas į batus (jie buvo kaip tik jo dydžio), į kuriuos dar sukišo ir kelnių klešnes, jis pasisuko ir palengva nupėdino iki tualeto. Jis girdėjo Hjūgą giliai kvėpuojant. Kad netyčia neužkliūtų už ant grindų klūpančios Hinatos, jis dėl viso pikto apėjo visą mažo vonios kambario perimetrą palei sieną ir, pagaliau pasiekęs kriauklę, paleido šiltą vandenį.

Jis veikė taip tyliai, kad Hinata išsigandusi krūptelėjo ir pakėlė galvą. Jai dar užteko sveiko proto prieš puolat prie klozeto suimti savo ilgus plaukus, tad nė viena sruoga nebuvo prilipusi jai prie veido ir ji aiškiai galėjo matyti pusnuogį Učihą Sasukę, palinkusį prie kriauklės ir plaunantį sau krūtinę. Jo oda buvo beveik tokia pat balta, kaip ir jo auliniai batai. Hinata sumirksėjo. Balti auliniai nelabai derėjo su Učihos reputacija ir tai suteikė situacijai šiek tiek komiškumo, bet ji vis tiek jautėsi prislėgta jo aukšto silueto.

– Ką... ką darai? – baikščiai paklausė ji.

– O kaip tau atrodo? – ištarė jis net neatsisukdamas. – Tavo vėmalai prasiskverbė kiaurai.

Hinata nuleido galvą, ištiesdama laisvąją ranką į ant sienos pakabintą tualetinio popieriaus rulonėlį.

– Atsiprašau...

– Jei nemoki gerti, gerk kefyrą, - pareiškė jis išsitiesdamas ir paimdamas nuo kabyklos sausą rankšluostį.

Hinata nieko neatsakė. Jai jau buvo vis viena. Ji tiesiog palengva atsistojo ir priėjo prie kriauklės, kur Sasukė sausinosi krūtinę. Ji vėl atsuko jau užsuktą čiaupą ir palinko prie vandens srovės, ketindama išsiskalauti burną.

– Paskubėk, - paliepė jis, išeidamas iš vonios kambario.

– M? – nesuprato ji, vis dar stovėdama pilna burna vandens.

– Iš mūsų dviejų šviežio oro tau reikia labiau, - jis užsivilko pirmą marškinių sluoksnį ir papurtė galvą, juodi plaukai išsidraikė į visas šalis, - be to, negaliu rizikuoti sulaukti dar vienos balos. Šįkart ant grindų. Man čia reikės miegot, supranti.

– Man reikia ne oro, o lovos, - sumurmėjo Hinata, išlįsdama iš tualeto, ramstydama sienas.

– Maloniai prašom, - Sasukė gūžtelėjo mostelėdamas ranka ten, kur tikrai buvo lova, - tik neprivemk man ant pagalvės.

Hinata susiraukė. Jis apie tai kalbėjo taip paprastai ir kasdieniškai, tarsi paauglystėje apsinuodijęs alkoholiu būtų vėmęs kiekvieną dieną. Kai jis rengėsi dar vieną, kiek storesnį marškinių sluoksnį jai staiga toptelėjo, kad jis, ko gero, ketina eiti laukan be šiltos storos striukės, bet ji nebeturėjo jėgų prieštarauti. Jau nekalbant apie tai, jog pastebėjo ant grindų besivoliojančius apdergtus ligoninės pižamos marškinius ir jai nemaloniai nuėjo per širdį.

Ji pasilenkė jų paimti.

– Aš išplausiu, - tyliai pasakė stodamasi ir vėl sukdamasi tualeto pusėn.

Sasukė tuo tarpu jau buvo spėjęs užsimesti milžinišką juodą megztinį ir apsivynioti kaklą ilgiausiu pilku šaliku. Jis pajuto ją einančią pro šalį ir sustabdė ištiesęs ranką. Jo pirštai palietė jos petį. Pamažu atsekęs per visą rankos ilgį iki pat jos plaštakos, jis suėmė pižamą už vieno švaraus krašto ir jai neliko jokios kitos išeities, kaip paleisti medžiagą iš rankų. Učiha laikė ištiesęs marškinius per visą rankos ilgį, tarsi drabužis būtų buvęs murzinas, į kelnes prisidirbęs vaikas.

– Tavimi dėtas, - prabilo jis ramiu balsu, - aš juos išmesčiau laukan. O kadangi tai yra mano marškiniai, tai taip ir padarysim.

Hinata tik nurijo seiles ir patraukė pečiais. Galiausiai ji priėjo arčiau ir nedrąsiai, tačiau tvirtai suėmė Sasukės kairę ranką per alkūnę. Dėl megztinio ji buvo tokia minkšta ir miela laikyti, kad ji nesąmoningai stipriai ją apglėbė ir vos susilaikė neįrėmusi jam į petį galvos. Sasukė sumirksėjo pajutęs, kad jo kairė ranka buvo tvirtai surakinta, o alkūnė įremta į kažką minkšta. Nereikėjo būti genijum, kad viską suprastum. Ji dėvėjo storą pūkinę striukę, tačiau net ir per kelis sluoksnius savo vilnonių drabužių ir jos apdarų Učiha suprato, kad Hjūga buvo daug labiau gamtos apdovanota negu, tarkim, Haruno Sakura.

– Gal paaiškinsi? – jis kilstelėjo antakius, bandydamas ištraukti ranką iš jos gniaužtų.

– Tave reikia vesti, - negyvu balsu ištarė Hinata, nė už ką nepaleisdama jo rankos ir žengė žingsnį į priekį.

Sasukė buvo aklas pirmą kartą gyvenime, tačiau net ir tokiu atveju jis laisvai būtų galėjęs sekti jos žingsnių aidą ir orientuotis erdvėje, pasitelkdamas savo kitus nindzės sugebėjimus. Tačiau dabar vien tik iš balso ir nelygaus kvėpavimo jis suprato, jog Hjūga buvo tokios būklės, kad net ir pikčiausi grasinimai nebūtų jos paveikę. Autopilotas buvo pavojingas dalykas. Tad galiausiai jis nesipriešindamas leidosi išvedamas iš palatos.

Sugandinti pižamos marškiniai atsidūrė pačioje pirmoje šiukšlių dėžėje, melsvai žalių sienų koridoriaus kampe. Ir eiti buvo visai nesunku. Hinata nuolatos tyliai ištardavo „laiptai“ arba „dešinėn“, arba „kairėn“. Nors Sasukė turėjo pripažinti, jog prireikė mažiausiai trijų minučių, kol jis įgudo naudotis naujai atsiradusiais pojūčiais ir pasikliauti ta svirduliuojančia mergina, prilipusia jam prie šono.

Ligoninės budintysis nepratarė nė žodžio, kai jiedu išėjo pro pagrindines duris į lauką. Jis tik kilstelėjo antakius, pamatęs tokią keistą porą. Visa kita buvo nesvarbu. Faktiškai Učiha buvo sveikas ir turėjo teisę keliauti namo kada tik panorėjęs, tad niekas jų nestabdė ir jiedu išėjo į gaivią ir žvaigždėtą žiemos naktį.

Garas išvirto Sasukei iš burnos, kai jiedu nusileido paradiniais laiptais žemyn ir patraukė dieną valytu takeliu pirmyn. Minusinis oras lengvai žnaibė jam skruostus, tačiau megztinis tikrai buvo velniškai šiltas ir jis nė nejuto aplink nugarą besisukančio lengvo vėjuko. Takelis buvo nuklotas nauju, neseniai iškritusio sniego sluoksniu, kuris girgždėjo jiedviem po kojomis.

Pajutusi gaivų orą, Hinata plačiai pravėrė akis ir giliai įkvėpė. Ji apsižvalgė tarsi pirmą kartą pamačiusi naktį ir atsiduso. Buvo gražu. Ligoninės kiemas buvo nutviekstas sidabrinės pilnaties šviesos. Dėl visa nuklojusio sniego buvo dar šviesiau ir ji galėjo netgi skirti spalvas. Belapiai medžiai tiesė į dangų sustingusias šakas, kurios dėl šerkšno ir blizgesio dabar priminė šventinius ledinukus. Hinata dirstelėjo į Sasukę, kurio tamsios akys buvo įsmeigtos kažkur į tolį ir ją suėmė apmaudas, kad jis viso to negali matyti.

Ji norėjo išsiaiškinti jo akių ligos priežastį, tačiau ką ji veikė pastarąją savaitę? Padėjo šeimynai ruoštis Naujiesiems Metams ir nusigėrė iki žemės graibymo. Negana to, jau trečią dieną normaliai bluosto nebuvo sudėjusi.

Hinata pastebėjo po vienu sustingusiu medžiu stovintį medinį suoliuką ir truktelėjo Sasukę iš kelio jo link. Jiedu patraukė per apsnigtą žolę ir su kiekvienu žingsniu sniegas girgždėjo vis garsiau. Galiausiai Hinata krestelėjo ant suoliuko ir atsiduso. Sasukė palengva prisėdo greta, įtraukęs rankas į ilgas megztinio rankoves. Jeigu ne ligoninės aplinka ir tamsi naktis būtum galėjęs pamanyti, kad čia tiesiog vyksta fotosesija, o jis – naujo stiliaus drabužių nindzių pasaulyje modelis.

Hinatos pilvas suurzgė. Sasukė paniekinamai prunkštelėjo.

– Ko tu gėrei, Hjūga?

– Aš jau trečia para nemiegu... – nei iš šio nei iš to atsakė Hinata.

Jaučiasi, pagalvojo Učiha.

– Trečia diena nemiegi, trečia para nevalgai? – paklausė jis.

– Jeigu valgyčiau – apsivemčiau, - tyliai ištarė ji.

– Jeigu valgytum, geriau pasijustum, - įtaigiai pareiškė Učiha, - dėl to ir svirduliuoji, kad nieko nevalgius.

Hinata norėjo pasakyti, kad vien mintis apie maistą sukelia jai šleikštulį, bet tuo metu jai mintyse iškilo didžiulio ramen dubens vaizdas su garuojančiais, karštais makaronais, daržovėmis, kiaušiniu ir visais kitais atributais, ir ji išsigandusi užspaudė sau burną, kai skrandis vėl susitraukė.

– Nevemk, - įspėjo Sasukė.

– Nevemsiu, - patikino Hinata, palengva atitraukdama nuo burnos ranką ir pažvelgdama aukštyn į dangų pro nuogas medžio šakas.

Aplink buvo taip tylu ir ramu. Sasukė užsimerkęs gaudė menkiausią garsą aplinkui. Oras buvo šaltas, tačiau lengvas ir jis jautėsi taip, tarsi jam nuo krūtinės būtų nusiritusi sunki našta. Slėgio skirtumas palatoje ir lauke vis dėlto buvo juntamas. Jis klausėsi gatvėje už ligoninės ribų aidinčių tylių žingsnių. Kažkur Konohos stogais staigiai lakstė nindzė. Pagal judėjimo greitį Sasukė sprendė, jog tai buvo kažkas iš ANBU pajėgų. Jis ir pats nusistebėjo, kad jo ausys pagavo tokį tolimą garsą, tačiau greičiausiai prie to prisidėjo ir įgimti nindzės gabumai, kuomet daugelio dalykų jam nereikėjo nei pamatyti, nei išgirsti, nei paliesti. Jis tiesiog viską jautė visa savo esybe.

Jis liovėsi klaidžiojęs mintimis ir ausimis po tolimas apylinkes ir vėl grįžo prie ligoninės suoliuko, kuris pamažu ėmė šaldyti jam užpakalį. Učiha klausėsi pamažu rimstančio merginos kvėpavimo ir vienai minutei jo smegenys susitelkė ties jo dešine šlaunim sklindančia šiluma, ten, kur lietėsi judviejų kojos. Šaltas suoliukas ir Hjūgos koja sudarė kontrastą ir Učiha jautėsi taip, tarsi vieną ranką būtų panardinęs iš ledinį, o kitą – į verdantį vandenį ir, nors persiplėšk, norėjosi sukurti bent kiek malonesnę pusiausvyrą.

Sasukė jau norėjo pakilti, kai kietas daiktas dunkstelėjo jam į petį ir jis vos susilaikė nekrūptelėjęs. Tačiau jis tik pasuko galvą dešinėn ir kiek ją palenkė. Tiek užteko, kad jo nosis ir lūpos paliestų jos plaukus ir neaiškaus sunkaus objekto kilmė pasidarė aiški. Jis tiesiog pernelyg buvo gerai apmuturiavęs rankas megztinio rankovėse, kad jas ištrauktų ir apčiupinėtų svetimkūnį. Tad jis viską išsiaiškino galva (tiesiogine ir netiesiogine šio žodžio prasme).

– Nesiseilėk man ant megztinio, - ištarė jis.

Ji nieko neatsakė ir jos kvėpavimas buvo pernelyg ramus, tad Sasukė suraukė antakius.

– Hjūga? – jis šiek tiek krestelėjo petį ir Hinatos galva nuslydo jo krūtine ir šleptelėjo jam sterblėn, ten, kur raitėsi apatinės megztinio klostės.

Jo dešinę koją prislėgė pusė Hjūgos kūno, kai ji, tarsi būdama visiškai be sąmonės, nukrito jam tiesiai į glėbį. Tylus gilus kvėpavimas rodė, kad ji užmigo. Sasukė atsiduso ir iškišo dešinę plaštaką iš plačios šiltos rankovės. Jo pirštai lėtai nusileido ant šilkinių Hinatos plaukų. Jis ketino ranką iškart atitraukti, tačiau nė nepajuto, kaip atsargiai perbraukė pirštais jai per plaukus, paskui vėl. Ir vėl. Učihai per nugarą perbėgo šiurpas. Hjūga Hinata įsitaisė jo sterblėje tarsi brangus, retos rūšies pomidoras.
---------------------------------------------------------------------------------------








Grynai iš smalsumo peržiūrėjau savo paveiksliukų šiukšlyną ir vau... atradau lygiai tokius pačius batus ir megztinį, kaip kad Sasukė buvo aprengtas... dabar aišku, kas man daro įtaką pasąmonėje...

Megztinis:


Batai: