SasuHina (mokausi lietuviškai)

Collapse
X
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • Eglaya
    Procrastinator


    • 2005 07 22
    • 561

    #16
    ketvirtas skyrius

    taip išeina, kai sėdi namie ir nieko neveiki (bet uch, kaip gera )

    Jo, pomidorai. Pasak vienos Kishi-san personažų faktų knygos, pomidorai - mėgstamiausias Sasukės maistas. Keistas bičas.

    To Nakviša: nu tai aišku, kad man patinka ilgi komentarai, bet tamsta irgi genijus, kad sugebat tokius ilgus rašyt. Aš visuomet gailiuosi palikusi jūsų temoj kokį trumpą komentarą. Tiesiog man visa skyriaus medžiaga taip nusėda, kad lieka įspūdis, o žodžių - nau.

    kažkaip jaučiu, kad šitam skyriuj silpnai padarytas aplinkos aprašymas. bet aš taip nenoriu plėstis iki ala tolkien stiliaus... kartais man atrodo, kad svarbiau pats momentas, o ne peizažas... hmm.. beje, pasiruoškit ilgoms pastaboms skyriaus gale, nes šiandien ne tik rašiau ^^;;

    Badaujanti,
    E.







    --4--

    Kai už trečio posūkio į kairę ji vėl atsitrenkė į sieną, tai jau pasidarė nebejuokinga ir Hinata, sėdėdama ant grindų ir trinkdama sumuštą kaktą, atsimerkė. Ji nė pati dorai nesuvokė, kodėl vos tik grįžusi namo iš miestelio centro užsimerkė ir ėmė aklai klaidžioti po Hjūgų valdas. Atrodytų, visą gyvenimą praleidęs tuose pačiuose namuose, turėtum pažinoti juos kaip savo penkis pirštus ir net aklinoj tamsoj rasti kelią į savo kambarį, tačiau Hinata vis neapskaičiuodavo žingsnio ar kito ir atsitrenkdavo į kokią pertvarą.

    Tuomet pro šalį ėję atšakos šeimos nariai tik keistai ją nužvelgdavo, ko gero, galvodami, kad su tokia įpėdine Hjūgoms greitai bus galas. Tačiau Hinatai nerūpėjo. Visų pirma įpėdinės vardas daugiau figūravo, taip sakant, „ant popieriaus“. Taip, oficialiai ji vis dar buvo būsima viso klano galva, tačiau Hinata jau seniai nebetikėjo, kad ilgainiui šeimos vairas bus patikėtas jai. Aišku, kautis ji mokėjo ir buvo pakankamai stipri, ypač po to, kai prieš porą metų ją pradėjo treniruoti Nedžis, tačiau jos stiprioji pusė vis dėlto glūdėjo medicinoje ir sodininkystėje, o su nindzių, kurios buvo žudymo įrankiai, gyvenimu tai nelabai siejosi. Aišku, mediko sugebėjimai buvo svarbūs, tačiau kaip ir visos labai tradicinės šeimos (ar tautos), Hjūgas sunkiai galėjai išjudinti iš seniai pagautos inercijos. Kitokius negu kovos įgūdžius jie menkai tevertino. Jau vien tai, kad Nedžis buvo laukiamas pagrindinės šeimos pasitarimuose buvo pakankamai didelis pokytis senių mąstyme. Dar vienam jie kol kas dar nebuvo pasirengę.

    Negana to, Hanabi pasižymėjo daug labiau vadui tinkančiu charakteriu negu Hinata. Vyresniosios Hjūgos manymu, peršokti vieną laiptelį ir tapti įpėdine jaunylei beveik nieko nereiškė. Hinata tik slapčia vylėsi, jog tą dieną, kai Hjūgoms bus paskirta nauja galva, kas nors paklaus (ar paklausys) jos nuomonės ir ji galės užtarti Nedžį. Galų gale jis buvo pats talentingiausias klano narys ir per pastaruosius metus netgi jo būdas šiek tiek sušvelnėjo. Udzumakis Naruto įkrėtė jam pakankamai proto, kad Hjūga suvoktų, jog kai kurios likimo gijos yra tavo rankose.

    – Normalūs žmonės paprastai žiūri, kur vaikšto, - Hinata pamatė vilnonėm kojinėm apmuturiuotas pėdas ir truputį susigūžė, kai pusbrolis pritūpė priešais ją, rinkdamas aplinkui išmėtytus daiktus – kuprinę, rankraščio ritinėlį, kelis pieštukus, kelis kartus perlenktą lapą...

    Normalūs žmonės paprastai žiūri, kur vaikšto, pagalvojo Hinata, bet aš norėjau pajusti, ką tai reiškia, būti aklu. Ji pakėlė akis į Nedžį. Dalį jo veido dengė ilgi šilkiniai plaukai, kurių jis niekuomet nerišdavo.

    – Baisu... – ištarė ji nerišliai sujungdama ankstesnes mintis.

    Nedžis trumpam stabtelėjo, prieš sukišdamas ritinėlį ir pieštukus atgal į jos kuprinę. Jis kreivai šyptelėjo ir pažvelgė į ją.

    – Tikrai, kad baisu, - jis ištiesė ranką ir padėjo jai atsistoti.

    – Dėkui,- ištarė Hinata, kai Nedžis įdavė jai kuprinę ir jau buvo beketinąs atiduoti ir popieriaus lapą, bet smalsumo kupinas jį išlankstė.

    Jis suraukė antakius. Dailia Hinatos rašysena tvarkingu stulpeliu buvo surašyti galybės Konohos krautuvių pavadinimai. Ir visi jie išbraukti. Tarsi ji būtų kažko ieškojusi ir neradusi.

    – Bakalėja? – nepatikliai paklausė jis, rodydamas jai sąrašą.

    – O... – Hinata truputį nutirpo, spoksodama į popieriaus lapą pusbrolio rankose. – Taip, - ji nuleido galvą.

    Jau buvo praėjusi beveik savaitė nuo tada, kai ji apsilankė Učihos palatoje. Vėlai šiokiadieniais ji vėl įsliūkino į klano biblioteką ir nukopijavo keletą pastraipų apie akių ligas iš didelės storos knygos, kuri taip pat užsiminė apie kažkokį šaringano ir bjakugano ryšį. Ji pranešė apie tai Sakurai ir susitarė su ja susitikti savaitės pabaigoje. Tiesą pasakius, ją netgi šiek tiek nustebino, kad Sakura taip vertina jos nuomonę. Bet dabar Hinata tikrai ketino vėl pasirodyti ligoninėje ir Učiha jai niekaip neišėjo iš galvos.

    Tiksliau – jo prašymas. Nereikėjo jai išvis siūlytis ką nors atnešti. Dabar ji tarsi patrakusi kasdien lakstė apsnigtomis Konohos gatvėmis, naršydama bakalėjos krautuves, ieškodama šviežių pomidorų. Bet viskas buvo arba vakuota, arba marinuota, druska sūdyta, dar kaip nors kitaip užkonservuota, užšaldyta arba kaip nors ypatingai išlaikyta nuo vasaros bei rudens. Šviežių, tik ką nuskintų vaisių nors užsimušk niekur nebūtum galėjęs rasti. Hinata netgi galvojo pasinaudoti iškvietimo technika ir per kitą matavimą persikelti į Ugnies šalies pietus. Tačiau tai jau būtų buvę pernelyg ekstremalu.

    – Kažko ieškai? – paklausė Nedžis, atiduodamas jai sąrašą.

    – M... – Hinata linktelėjo, įsikišo popierių sau į kišenę ir patraukė savo kambario link.

    – Ar galiu paklausti ko? – Nedžis nusekė paskui. Jis ėjo tiesus ir išdidus, tačiau visa jo povyza neskleidė jam įprastos paniekos aplinkiniams. Jis truputį dėl to pyko, bet po truputį, per kelerius metus ta mergina prisijaukino jį kaip laukinę katę. Hinata užsimetė ant pečių kuprinę.

    – Šviežių pomidorų, - ji pakėlė akis į aukštą pusbrolį, - supranti, ŠVIEŽIŲ.

    – Tik ką nuskintų nuo krūmo? – pakreipė galvą Nedžis.

    – Mm... – linktelėjo Hinata ir kiek susikūprinusi ėjo toliau.

    – Išsitiesk, - paliepė Nedžis ir ji išsitempė kaip styga, - Hina-čan, pomidorų? – perklausė jis. – Tu nemėgsti pomidorų...

    – Bet jie vis tiek skanūs, - tyliai paprieštaravo Hinata ir Nedžis sulaikė ją už alkūnės. Jiedu abu sustojo priešais Hinatos kambario duris.

    – Per didelis kiekis pomidorų tau ima gelti liežuvį, - rimtai pasakė jis žiūrėdamas į ją savo balzganomis akimis, - ir tau išvis labiau patinka agurkai. Kam tau prireikė šviežių pomidorų? – jis palenkė galvą, kad Hinata būtų jo akių lygyje.

    – Aš... aš pažadėjau... – Hinata nervingai nurijo seiles. – Vienam žmogui. Pažadėjau atnešti.

    Nedžis atsiduso ir nusuko į šalį akis. Jeigu Hinata ką nors pažada, ji visuomet tai ištęsi. Anksčiau ar vėliau. Tai šiek tiek vargino. Nepaisant švelnaus būdo ji buvo ganėtinai užsispyrusi.

    – Tau reikia liautis dalinti pažadus į kairę ir į dešinę, - pasakė jis, - ir liaukis buvusi pavyzdinė Jamato Nadešiko. Dėl to visi tavimi ir naudojasi.

    Hinata sučiaupė lūpas ir nieko neatsakė. Ji tik stipriai sugniaužė kuprinės petnešas ir įsmeigė akis tiesiais priešais save. Į Nedžio apykaklę. Ji nežinojo, ar čia ji buvo tokia mažutė, o gal Nedžis buvo nesveikai aukštas, tačiau jos nosis buvo jo pečių lygyje.

    Nedžis kurį laiką žiūrėjo į ją, kol galiausiai sugniaužė kumštį ir, pagriebęs ją už rankos, nusitempė Hjūgų rūmų koridoriais su savim.

    – Einam, - teištarė jis, spitriai vydamas koją už kojos. Hinata risnojo paskui.

    – Nedži-niisan? – nustebusi sušvokštė ji. Jos plaukai plaikstėsi su kiekvienu žingsniu.

    – Jaučiuosi ganėtinai kvailai kopijuodamas Šikamaru, - burbtelėjo jis, - bet... めんどうくさい*...

    Nedžis tiksliai nežinojo, kas jį labiau vargino – Hinatos užmojai ar tai, kad jis tuos užmojus nori patenkinti, tačiau jiedu greitai atsidūrė ant Hjūgų valdų slenksčio ir, nieko nelaukdamas, jis įšoko į šiltus aulinius batus. Hinata stovėjo tarsi žadą praradusi. Ji mirksėjo nieko nesuprasdama. Nedžis atsisuko atgal ir, pamatęs, kad jis vis dar stovi su kojinėmis, staigiai pribėgo prie drabužių kabyklos, pagriebė jos striukę, ištraukė iš rankovės storą šaliką, apmuturiavo juo Hinatos kaklą ir burną, užmetė jai ant pečių striukę ir stumtelėjo ją šiltų, trisdešimt šešto dydžio aulinukų link. Kol Hinata tarsi apspangusi ovėsi batus, Nedžis susisagstė striukę ir užsimaukšlino gobtuvą.


    Lauke pūtė žvarbus vėjas, kuris būtų į visas puses draikęs ir taip per ilgus plaukus.

    – O! – atsivėrė lauko durys ir vidun įgriuvo visa apsnigta Hanabi. – Niisan~!

    – Perduok dėdei, kad mes greičiausiai vėluosim vakarienės, - jis prabėgomis palietė sudrėkusią paauglės galvą, sugriebė šiltai apsirengusią Hinatą už riešo ir išlėkė su ja laukan į pūgą.

    – O... – Hanabi sumirksėjo stebėdama, kaip vyresnioji sesuo ir pusbrolis dingsta už baltos sniego sienos. – Bet kad dar tik vidurdienis!! – sušuko ji pavymui, tačiau jie jos jau nebegirdėjo.

    Hinata visą kelią nematė nieko tik plačią pusbrolio nugarą. Ji bėgo paskui, aukštai keldama kojas, klimpdama į sniegą. Vėjas nurausvino jai skruostus ir ji tyliai padėkojo Nedžiui, kad tas apsuko šaliką beveik iki pat ausų. Ji markstėsi nuo į akis patenkančių snaigių ir nė nebandė įsivaizduoti, kokį sniego kiekį reikia įveikti Nedžiui, kuris lėkė priešais, iš dalies užstodamas ją nuo vėjo.

    Jis netraukė į miestą. Hjūgų valdos buvo beveik prie Konohos ribų ir, kai jie išbėgo pro pagrindinius vartus, Hinata galvojo, kad jis pasuks gyvenvietės centro link, tačiau, kiek palėkę pagrindine, į Konohos vidurį vedančia, gatve, jiedu pasuko už kampo. Tiesiai į mišką, kuris tęsėsi beveik iki pat administracinių kaimo ribų.

    Medžiai augo kalnuotoje vietovėje ir, užuot šokinėję per šakas, jiedu toliau bėgo žeme, nes ant žieminio miško patalo buvo mažiau sniego. Takas darėsi vis statesnis ir Hinata pajuto, kad jai ima trūkti kvapo. Vis dėlto tempo ji nesumažino ir atkakliai sekė paskui pirmyn tarsi viesulas lekiantį Nedžį.

    Jis sustojo tik tuomet, kai atsidūrė toli kalvose. Toli nuo Konohos. Atsisukusi Hinata pamatė namų stogus mažesnius už smeigtukų galvutes. Ji giliai kvėpavo stebėdamasi, kad jai pavyko įveikti tokį sudėtingą maršrutą per ganėtinai trumpą laiką. Dabar vos pastebimai snigo ir dar net nebuvo pradėję temti.

    Nedžis patraukė prie didelės grupės apsnigtų medžių, kurių sniego kepurės darė juos panašius į milžinišką kupolą.

    – Čionai, - pasakė jis ir Hinata sutrikusi priėjo prie pusbrolio, kuris stovėjo greta seno medžio kamieno.

    – Aš nesupran... – sumurmėjo Hinata, tačiau Nedžis apkabino ją iš už nugaros ir suėmęs kilstelėjo jos dešinę ranką.

    Hinatos širdis daužėsi kaip išprotėjus. Nedžio prilaikoma, pirštine apmauta jos plaštaka palietė tamsiai pilką medį ir kažkas spragtelėjo. Ji išsigandusi pažvelgė aukštyn, kur turėjo būti krūvos tankių šakų. Atsivėrė keista anga. Hinatai nespėjus nė cyptelėti, Nedžis tvirtai apkabino ją per liemenį ir liuoktelėjo aukštyn, inercijos jėga įstumdamas juodu abudu pro angą vidun.

    Ji užsimerkė, laukdama smūgio, tačiau Nedžio prilaikoma ji lengvai ir saugiai nusileido ant žemės. Pro vokus vidun veržėsi šviesa ir Hinata lėtai pramerkė akis. Pramerkė lėtai, kad jos priprastų prie skaisčios šviesos, bet galiausiai išpūtė jas iš nuostabos. Ji nusitraukė striukės gobtuvą ir ėmė pamažu rištis šaliką. Jai atsivėrė žandikaulis.

    Tai buvo šiltnamis. Ne. Sodas. Didelis stiklinio karkaso sodas paslėptas tarp sniegu apklotu medžių. Čia tikrai neapsieita be tam tikrų nindžiutsu. Ir gal netgi gendžiutsu. Hinata apsidairė. Jai raibo akys nuo žalios spalvos. Lauke buvo pilka ir balta, o čia viskas žaliavo, žydėjo gėlės, tarsi būtų tikras pavasaris.

    Įvairiausių rūšių augalai augo susodinti į tvarkingas lysves ir ši tvarka labai priminė jos pačios sodą namuose. Hinata žengė vieną žingsnį į priekį staiga suvokusi, ką tai galėtų reikšti. Jai priešais akis vėrėsi mažiausiai šešios įvairiausių gėlių lysvės. Ilgiausi trys takai plytėjo skersai sodo ir ji jau galėjo įsivaizduoti, kur jie veda. Čia nebuvo medžių, kurie paprastai žymėtų ribas, bet Hinata žinojo, jog už gėlių turėtų augti vaistažolės, o už vaistažolių...

    Ji žengė dar vieną žingsnį. Paskui kitą ir dar kitą, kol galiausiai tekina metėsi į priekį, numetusi ant žemės striukę, šaliką ir pirštines. Ji bėgo pro nesuskaičiuojamų rūšių gėlės, vaistažoles ir kitokius augalus. Kai kuriuos, pastebėjo ji, jau seniai būtų norėjusi įsigyti, jeigu tik būtų žinojusi, kurioje šalyje jų ieškoti. Ji pralėkė pro pirmą vaistažolių lysvę. Žinojo, kad negražu šitaip lakstyti po kito žmogaus valdas, bet ją buvo apėmęs klaikus jausmas, kurį galėjo išsklaidyti tik patikrinusi, jos įtarimai tiesa ar ne.

    Vaistažolės baigėsi ir ji jau lėkė pro geltonai žydinčių agurkų lysves. Už agurkų jau matėsi prismaigstyta nemažai lazdelių ir prie jų pririšti augalai, kurie turėjo stovėti tiesiai. Taip buvo lengviau nuraškyti derlių...

    Hinata sustojo kaip įbesta. Pomidorai. Tikri, gyvi, jau šiokią tokią spalvą įgavę pomidorai. Ji žiūrėjo į kelias tos daržovės eiles, negalėdama patikėti tuo, ką mato. Paskui ji darkart apsižvalgė aplinkui, gerdama į save tą žalumą ir ją čia atvedusį žmogų. Nedžis stovėjo greta, visai nesušilęs. Jo veidas neišdavė jokių emocijų. Hinata ėmė dar tankiau kvėpuoti. Sutikęs jos žvilgsnį, Nedžis nusuko akis.

    – Dar neturėjai to pamatyti... – burbtelėjo jis. – Dar trūksta paukščių ir drugelių... – pridūrė jis, o Hinata pasijuto tarsi kas jai būtų per veidą šlapiu skuduru užvožęs. Ji staiga susiėmė už burnos, kad nepradėtų garsiai juoktis.

    – Kas? – Nedžis atsisuko į ją, šiek tiek suirzęs.

    – Tiesiog, - tyliai sukikeno ji, - žodis „drugeliai“ nelabai tinka tau prie veido, - toliau kikeno ji.

    – Ko gero, - jis sukryžiavo ant krūtinės rankas, - šiaip ar taip, tie pomidorai dar ne visai prisirpę. Reikia kiek palaukti... bet kuriuo atveju, ketinau tau viską parodyti po trijų dienų... – su kiekvienu žodžiu jo balsas darėsi vis tylesnis.

    – Po trijų dienų... – atkartojo Hinata ir jai žadą užkando. Ji nuleido rankas. – Nedži... – ji apsižvalgė. – Visa tai...

    – Jo... ko gero, - jis pakėlė akis ir pažvelgė į ją tarsi nuskriaustas, namo grįžtantis šuo, - su gimtadieniu.

    Hinatos veidą ėmė smaigstyti adatos. Ji atsiduso. Ir staiga labai švelniai nusišypsojo. Hjūgų klane visi buvo konkurentai ir varžovai, bet tą akimirką ji suprato, kad bent vienas šeimos narys yra tikra šeima. Tikras draugas, kuriuo ji gali pasitikėti.

    Ji pamažu priėjo arčiau ir ištiesė rankas. Nedžis nė nekrūptelėjo, kai ji nurišo jam nuo kaktos protektorių, atidengdama prakeiktą įspaudą. Jei jis ir buvo nustebintas, Nedžis to neparodė. Hinata atsargiai perbraukė švelniais pirštais per ženklą ir pasistiebusi jį pabučiavo. Kitaip negu daugeliui Hjūgų, ženklas niekuomet nebuvo jai atgrasus. Tik keldavo liūdesį.

    – Ačiū, - atsitraukusi ištarė ji, silpnai šyptelėdama.

    Nedžis pravėrė lūpas tarsi ketindamas ką nors sakyti, tačiau jis galiausiai nurijo seiles ir pasilenkė į priekį, tiesdamas į ją rankas. Hinata akimirką nustojo kvėpuoti, išsigandusi, jog jis ketina ją bučiuoti, tačiau pusbrolis tik stipriai ją apkabino, prisitraukęs prie savęs, ir įkniaubė nosį jai į pečius. Jis užsimerkė ir atsiduso taip, tarsi būtų dingusios visos pasaulio bėdos.

    – Nėra už ką.

    Pomidorai: yra.

    Drąsos pasirodyti Učihos palatoje: programos įkelti nepavyko. Paspauskite bet kurį klavišą, jeigu norite tęsti.
    -----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

    * Yamato Nadeshiko - tobulos moters sinonimas vyrų dominuojamoje visuomenėje.
    * mendoukusei - Nu ir kankynė (nuotalinė Šikamaru frazė)



    Taigi... čia ko gero, buvo mano duoklė visiems NejiHina fanams. (Pasak visokių profilių, Hinatos gimtadienis yra gruodžio 27, tai žiek tu man, kaip viskas patogiai susiklostė xD). Tiesą pasakius, jie būtų visai graži pora, jeigu nebūtų pusbroliai. Nuo kraujo ryšio man taip nemaloniai sutraukia pilvą. Tai va... Kažkaip primena vieną mano originalią istoriją, kur pusbrolis labai norėjo bet negalėjo turėt pusseserės. Ahahaha, buvo pats pirmas gyvenime mano angliškas angst gabalas xD

    Nu bet ne esmė. Duoklė Nedžiui, mano mėgstamiausiam bishounen iš visos Naruto plejados (man dar labai patinka Itačis, bet kad Kishi-san jį nugalabijo tai... T.T). Mano visų laikų mėgstamiausias Nedžio fan-art'as:
    http://idnar.deviantart.com/art/CG-Adult-Neji-27281755

    Ir kadangi čia vis tiek SasuHina:
    http://mausmouse.deviantart.com/art/...-quot-56806471
    <33333

    Ir taigi, ką aš veikiau dieną... pamaniau padaryt "plakatą". Bet mano photoshop'o įgūdžiai tokie apgailėtini, kad "Hinata" vis dar atrodo kaip zombis. Tam ta dam ta daaaaaaaaam:




    Uždėjau žodžius iš mano vienos mėgstamiausių visų laikų japoniškų dainų. Vertimas maždaug toks:

    Kai lis lietus, tapsiu tavo skėčiu,
    Kai vėjas pūs, tapsiu tavo siena
    Kad ir kokia gili būtų vakaro tamsa
    Rytojus būtinai ateis


    Įdedu ir dainą. Kuo daugiau jos klausau, tuo arčiau ašarų jaučiuos



    (Dabar jau tikrai viskas xDDD)
    Oyasumi~
    Paskutinis pakeitimas nuo Eglaya; 2008-10-11, 21:50. Priežastis: typo

    Comment

    • Nakviša
      DragonFly

      • 2008 09 03
      • 180

      #17
      Waaaaai... Neji-kun... daisuki
      Man asmeniškai šitas tavo skyrius kol kas patiko labiausiai...Juk Nejis irgi mano mėgstamiausias veikėjas (dalijasi pirmą vietą su Itachiu )...
      Aprašyta nepriekaištingai... maniau šiam skyriui net nereikia kruopštaus aplinkos aprašymo, pilnai užtenka nuotaikos. Jei būtų ir detaliai aprašyta aplinka, skyrius, manau, būtų perkrautas ir pats jausmas taip neišryškėtų. Perfecto... ką ir besakyti...
      Eglaya, tu genijus, bet tai jau tau sakyta,tikriausiai, milijonus kartų o gal ir dar daugiau tikiuosi nieko baisaus kad ir vėl pasikartosiu
      Tavo Nejis tobulas... I'm falling in love all over again...
      Skubu su dviguba jėga rašyti savo skyriaus... įkrovei mane savo nuostabiu skyrium, tai skubu išnaudoti tą energiją geriems tikslams... jeigu tu minti mūsų komentarais, tai aš mintu tavo skyriais Ir jie laaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaabai skanūs...

      P.s. mirtinai noriu atsisiųst tą dainą, bet kažkodėl nepavyksta
      Paskutinis pakeitimas nuo Nakviša; 2008-10-11, 22:43.

      Comment

      • Karolina1515
        Ufonautė

        • 2008 06 13
        • 57

        #18
        Pritariu Nakvišai - šitas skyrius the best Nejis tikrai nerealiai aprašytas ir šeip viskas taip paprasta žmogiška Man ir vėl labai patiko skyriaus pabaiga :

        "Pomidorai: yra.

        Drąsos pasirodyti Učihos palatoje: programos įkelti nepavyko. Paspauskite bet kurį klavišą, jeigu norite tęsti."

        Orginalu Taip ir toliau

        P.S. Puikūs photoshopinimo įgudžiai O daina tiesiog super
        Paskutinis pakeitimas nuo Karolina1515; 2008-10-12, 09:36.

        Comment

        • Light
          Rimtas forumo narys

          • 2007 03 31
          • 161

          #19
          Na va įtariu reiks Naruto :l ,pradėt žiurėt..Tikrai optimistiškas ir gražus skyrius ,taip ir toliau.Man ,dar pačiam ,toli iki tokio smagaus ir prasmingo rašymo.Bravo maestro tu geniali, autorę Eglaya.

          Comment

          • Saber
            DamNatioN
            • 2008 06 03
            • 14

            #20
            eh....kazkada buvau pradejas ziuret naruto...daziurejau lygtaijs iki 160 serijos ir tada pradejau shippuuden niekada nedaziuriu iki idomiausio

            Comment

            • InuyashaGirl
              Mielas Ruzavas padaras ^^

              • 2008 04 18
              • 152

              #21
              Damn. . pomidorai . . .kodel pomidorai?. . . bet siaip man patiko . .. nors visai esu pries SasuHina. . ir t.t .. . .bet patiko
              Imagine there's no Heaven
              It's easy if you try
              No hell below us
              Above us only sky
              Imagine all the people
              Living for today

              Comment

              • Juki
                Naujokas
                • 2007 10 27
                • 10

                #22
                Keista,bet man patiko.Nenorėjau skaityt,bet kažkaip labai mielai "suėjo" tas kūrinėlis tavo.
                sigpic
                Yeah, he's always watching...

                Comment

                • Zack
                  Shogetten Lover :P

                  • 2008 10 12
                  • 111

                  #23
                  mhm.....smagiai skaitosi ^^ saunuole ta Eglaya
                  sigpic

                  Comment

                  • Eglaya
                    Procrastinator


                    • 2005 07 22
                    • 561

                    #24
                    penktas skyrius

                    Aš labai nuodėminga - beveik dešimt valandų vakaro ir ryju sausainius su šokoladu (and dėžutės parašyta 초코칩, tai manyčiau, romanizacija... Choco Chip?) -__-;; Tikriausiai šokoladą galima kaltinti dėl šio skyriaus keistumo. Nu patys pamatysit, jis kiek kitoks nei visi likusieji. Labiau primena Kronikų stilių...

                    Nakviša, tikiuosi gavai PM'ą su linku į dainą Kaip jau rašiau pranešime, man tikra garbė dalintis DBSK repertuaru =D

                    Karolina, man iki puikių photoshopinimo įgūdžių dar tiek mokytis...

                    Light & Saber, tiesą pasakius, aš nežiūriu Naruto xD Tik tiek, kiek drauge su broliu prisėdus kažkada pažiūrėjau per Jetix ir trumpai žiūrėjau Shippuuden (iki tol, kol išgelbėjo Gaarą). Aš labiau linkusi į mangą, dar nesu praleidusi nė vieno skyriaus. Ir beje, kas neskaitęs mangos, šitam fanfic'e gali būti spoilerių, bet šiaip tai, visas čia aprašytas siužetas su Masashi Kishimoto-san planais neturi nieko bendra (tikiuosi).

                    InuyashaGirl, na pomidorus ne aš sugalvojau. Pomidorai yra oficialus mėgstamiausias Sasukės maistas (Kishimoto pats kažkuriam character data book taip parašė). Jo, pritariu, kad keista ir žinau, kad SasuHina yra taip.. WTF. Aš pati perkreiptu veidu žvengiau kelias minutes pamačius fanartus ir t.t., bet DBZ žiūrėdama iškritau kaip Gokas, kai Trunksas pasakė, kas jo tėvai.. x] Be to, SasuHina - visai neįpareigoja. Tiesiog linksma

                    Juki, Zack, nuoširdžiai dėkavoju









                    --5--

                    – Kaip suprasti, nežinai kas jam yra?!

                    Hinata sustingo prie Sakuros kabineto durų, išgirdusi skardų įpykusį balsą. Ji susigūžė ir prispaudė sau prie krūtinės sunkų pilną maišelį.

                    – Taip ir suprask – nežinau! – atšovė Sakura pavargusiu balsu. – Fiziškai jis visiškai sveikas...

                    – Tik aklas! – šūktelėjo Naruto. Hinata galėjo įsivaizduoti jo perkreiptą veidą.

                    – Na, atsiprašau, kad nesu Madara ir neišmanau apie šaringaną tiek...

                    – Tai ką tu išvis išmanai?! – sugriaudėjo Naruto ir Hinata krūptelėjo, sukrėsto tokio emocijų protrūkio. – Ko išvis tada mokeis pas tą babą, jeigu nieko padaryt negali?!

                    Pasigirdo duslus bilsmas ir Hinata spėjo, kad Naruto trenkė kumščiu į stalą, arba Sakura numetė kokį nors sunkų segtuvą.

                    – Tau gal atrodo, kad man nerūpi?! – medikė buvo labai pikta. – Ką, tu manai, aš veikiau visus tuos mėnesius? Ką?! Ar bent įsivaizduoji, kiek tyrimų ir bandymų atlikta? KĄ?!

                    – Sakura... – švelniau ištarė jis, suvokęs, kad Sakuros balsas lūžta.

                    – Neliesk manęs!


                    Tyla. Hinata prikando lūpą svarstydama, jai belstis ar ateiti vėliau, bet jau buvo vėlus vakaras ir šįkart ją tikrai būtų užtrumpinę namie, jeigu būtų grįžusi paryčiais. Jau ir taip vakar galvos supyko, kad ji iš nežinia kur grįžo vėlai ir užvilkino savo gimtadienio šventę. Tiesą pasakius, Kiba ir Šino buvo siūlę jai nueiti kur nors kartu išgerti, bet Hinata nukėlė susitikimą kitai dienai – visko į dvidešimt keturias valandas nesutalpinsi.


                    Vakar ji vėlavo, nes pernelyg ilgai su Nedžiu apžiūrinėjo sodą ir skynė labiau prisirpusius pomidorus. Šiandien dėl tų pačių pomidorų vėlintis ji nenorėjo. Bet dabar brautis į Sakuros kabinetą...

                    Hinatai buvo nebe penkiolika metų ir kaskart pamačiusi Naruto ji neberausdavo. Kaip ten bebūtų, metams bėgant išmoksti žmogus skirti, kur yra tikras jausmas, o kur – vaikiškas susižavėjimas. Vienas dalykas yra turėti svajonę ir kažką idealizuoti, visai kas kita – tą svajonę įgyvendinti ir nuleisti ją ant žemės. Aišku, ji nebuvo kvaila ir suprato, kad net ir Naruto turi trūkumų, bet klausimas – ar tikrai verta visą gyvenimą vaikytis savo idealą? Arba su tuo idealu gyventi? Viena Hinata žinojo gerai – jeigu kada ir būtų išdrįsusi pasakyti Naruto, kad jis jai patinka, ir jeigu (labai hipotetiškas „jeigu“) jis būtų atsakęs teigiamai... ji visą gyvenimą būtų lyginusi save su juo ir gailėjusis, kad negali būti tokia stipri. Kad negali būti tinkama atsvara.

                    Ji susigūžė tiesiog jausdama, kaip Nedžis tvoja jai kupron už tokias save menkinančias mintis, bet Naruto vis dar buvo jos praeities vaiduoklis. Būnant šalia jo, jaučiant jo šilumą ir matant jo šypseną, vis dar imdavo greitai plakti jos širdis. Galbūt jos čakrai jautri bjakugano prigimtis taip tiesiog reaguodavo į jo viduje tūnantį Kjūbį. Bet nė vienas mokslininkas dar tiksliai to neištyrė. Hinata dažnai girdėjo pasakas, jog tikra meilė – tai tave persmelkiantis žaibas. Keista. Nes Naruto nebuvo žaibas (tikriausiai šio tėvo bruožo nepaveldėjo). Naruto buvo šilta karamelė, kurią pamatęs suskysti kaip saulėje palikti ledai. Kaip ten bebūtų žaibo trenkto žmogaus ir suskydusio žmogaus galutinė padėtis ta pati – nė vienas nebegali pajudėti.

                    O Hinata judėti norėjo. Ji norėjo judėti į priekį. Ir pagaliau atverti tas prakeiktas kabineto duris. Ji jau kėlė ranką belstis, kai vėl išgirdo juos kalbant.

                    – Man ne trylika metų, Naruto, - Sakura kalbėjo taip tyliai, kad Hinata turėjo pridėti ausį prie durų, - laikai, kai be jokios logikos vaikiausi Sasukę jau seniai praėjo. Aš noriu draugą išgelbėti. O ne užsidirbti kelis svarbius taškus kažkokiose varžybose.

                    – Žinau, - atsiliepė Naruto.

                    Viskas, Hinata tvirtai sučiaupė lūpas ir pasiryžo: ji pakėlė ranką ir pasibeldė. Davusi jiems kelias sekundes išsisukti iš keblios padėties (arba pozos, jeigu tokia buvo), ji stumtelėjo duris ir įėjo vidun.

                    Sakura sėdėjo už savo rašomojo stalo ir dėliojo į segtuvą po visą stalo paviršių pasklidusius popierius. Savo ilgus plaukus ji buvo supynusi į dvi kasas, kurios krito jai ant krūtinės. „Reikėjo palikti jas nugaros pusėj,“ pasakė Naruto tada tik įėjęs į Haruno kabinetą. „Dabar traukia dėmesį į ten, kur nėra ko pamatyt...“

                    Naruto, su raudona delno formos žyme ant kairiojo skruosto, stovėjo prie didelio lango, susidėjęs už nugaros rankas, ir žiūrėjo į kažką tolumoje. Jo auksiniai plaukai kaip visuomet buvo neklusniai išsidraikę, o ilgas odinis, kailiu muštas paltas siekė jo blauzdas. Vien pažvelgęs į aukštą ir gerai sudėtą vaikiną nebeturėjai jokių abejonių, kad jis kurią dieną taps hokage.

                    – Sveiki, - Hinata paskui save uždarė duris.

                    – Hinata-čan, - Sakura pakėlė akis nuo popierių ir švelniai nusišypsojo, - atleisk už netvarką...

                    – Viskas tvarkoj, - patraukė pečiais Hinata, eidama arčiau, - aš tik atnešiau dar kelias pastraipas iš knygos... nesistok, - ištiesė ji ranką, sustabdydama Sakurą, kuri jau kilo nuo kėdės, - tik paliksiu ir eisiu. Jau vėlu... Sveikas, Naruto-kun.

                    – Labas, Hinata-čan, - jis atsisuko ir linktelėjo santūriai nusišypsojęs. Nuo tos dienos, kai Sasukė buvo paguldytas į ligoninę, firminė Naruto šypsena išnyko iš jo veido grimasų repertuaro.

                    – O, dėkui, - Sakura paėmė iš Hinatos dar vieną sąsiuvinį ir jį atsivertė, - gal turi kokių minčių?

                    – Mmm... ne per daugiausiai, - Hinata timptelėjo lūpą stebėdama, kaip Sakura tiesiog ryte ryja dar vieną Hjūgų rankraščių kopiją. Naruto susidomėjęs žvilgčiojo tai į Sakurą ir sąsiuvinį jos rankose, tai į Hinatą.

                    – Hinata-čan, tu irgi į tai įsivėlus? – paklausė jis, prieidamas arčiau Sakuros krėslo, tačiau kiek saugodamasis, kad negautų branduoliniu kumščiu į kitą žandą.

                    – Truputį... na, šiaip ar taip... – Hinata kilstelėjo aukštyn popierinį maišelį, nes jis pradėjo smukti iš jos gniaužtų. – Man kyla įtarimas, kad visa tai gali būti paveldėta, bet tuomet gydymas būtų daug sudėtingesnis.

                    – Geriau jau tikėkimės, kad čia ne paveldimumas, - burbtelėjo Sakura, - nes tuomet išvis didelė tikimybė, kad tai neišgydoma...

                    – Mmm... – Hinata linktelėjo. Ją nemaloniai nukrėtė mintis apie gyvenimą tamsoje. – Tai aš jau... eisiu.

                    – Ačiū tau. Beje, - atkuto Sakura, - Hinata-čan, palauk.

                    – M? – Hinata apsisuko, sustojusi tarsi įbesta savo vėžiose.

                    Sakura atidarė rašomojo stalo stalčių ir kažką iš jo ištraukė. Ant stalo buvo pastatytas persikų sulčių pakelis. Hinata įsistebeilijo tarsi vaiduoklį išvydusi. Ji priėjo arčiau ir atsargiai paėmė sultis nuo stalo bei apžiūrėjo pakelį. Galiojimas dar nebuvo pasibaigęs. Ji sučiaupė lūpas. Galėjo ir išgerti, šunsnukis. Vis tiek nuo jam pumpuojamų vaistų džiūsta burna.

                    – Radau pati žinai kur, - ištarė Sakura akylai stebėdama Hinatos reakciją.

                    – Žinau, - Hinata linktelėjo ir stipriai sugniaužė pakelį. Pats laikas buvo jas sugirdyti per prievartą.



                    Jam nereikėjo dukart išgirsti to paties garso, kad sudarytų jo asociaciją su kokiu nors daiktų, gyvuliu ar žmogum. Šįkart tie žingsniai buvo daug skubesni, tačiau neabejotinai žmogus buvo tas pats. Sasukė kiek nustebo. Jis būtų galėjęs lažintis, kad Hjūga daugiau niekuomet gyvenime nebepasirodys jo palatoje, bet štai ji vėl šlepsėjo koridoriumi ir dar pakankamai greitai.


                    Sasukė išsišiepė tarsi kokią niekšybę sugalvojęs žmogus. Ta paklusni silpna avelė taip stengėsi visiems įtikti, kad net tokiam šunsnukiui kaip jis pats nešė pomidorų. Tai buvo viena iš jo keistų silpnybių – pomidorai. Ir Sasukė jau mėgaudamasis kūrė planus kaip jis numes visus juos ant žemės teigdamas, kad tai nešviežios, o kaip nors dirbtinai nuo vasaros išlaikytos daržovės. Galbūt jis ir buvo aklas, bet laike dar atsipaistė. Dabar buvo pats viduržiemis.

                    Durys tyliai prasivėrė ir ji lėtai įėjo vidun. Jis girdėjo, kaip spragtelėjo elektros šviesos jungiklis ir iš įpročio stipriai užsimerkė, bet paskui jam toptelėjo, kad šitas įprotis dabar jau niekam tikęs.

                    – Grįžai, - ištarė jis.

                    – Grįžau, - pakankamai greitai atsakė ji ir Sasukė pajuto kažkokį lengvą svorį sau ant pilvo. Jis susiraukė ir ištiesė ranką, siekdamas svetimkūnio. Tai buvo nedidelis stačiakampis ganėtinai minkštas daiktas. Jį pakračius kažkas viduj žliugsėjo.

                    – Vėl pomidorų sultys? – jis kilstelėjo antakį, o balse skambėjo panieka. – Aš prašiau švie—

                    – Ne, - švelniai, tačiau tvirtai nutraukė jį Hinata, - tai – persikų sultys nuo praėjusios savaitės. Palikau, kad jas išgertum. Dabar tą ir reikės padaryti. Kitaip negausi savo šviežių pomidorų.

                    – Či... – išleido keistą garsą Sasukė. – Šviežių pomidorų? Nejuokink.

                    – Taip, šviežių pomidorų, - Hinata padėjo daržovių pilną maišelį ant ligonio naktinio staliuko, - man rankos nutirpo benešant.

                    – Meluoji.

                    – Nemeluoju. Prašau išgerti sultis, tada duosiu pomidorų, - Hinata laikėsi tvirtai, kaip tikra neklaužados penkiamečio motina.

                    – Kaip man siūlai išsilukštenti šiaudelį ir dar pradurti pakelį... aš gi aklas, - Sasukė kilstelėjo ranką ir papurtė joje laikomą sulčių pakelį.


                    Ir dar jis vadinamas vienu geriausiu Konohos šinobių, sumišo Hinata, eidama artyn. Maži Hjūgų darželinukai sugeba užmerktom akim ištuštint sulčių pakelius. Ji sugriebė pakelį ir tą akimirką, kai jų pirštai susilietė, Sasukė pagriebė ją už riešo laisvąja ranka ir prisitraukė ją prie pat savęs, panardindamas nosį jai į krūtinę. Hinata išleido labai menką ir labai aukštą garsą. Jis įkvėpė taip garsiai, kad jai atrodė, jog tuoj sprogs jos ausų būgneliai. Į galvą ties plaukų linija jai susmigo daug mažų aštrių adatėlių.


                    Jis atstūmė ją taip pat staigiai, kaip ir buvo prisitraukęs. Pritariamai linktelėjęs, jis ėmė mikliai lukštenti šiaudelį ir apgraibomis suradęs mažą kitokios medžiagos skritulį, pradūrė jį šiaudeliu.

                    – Ale tikrai pomidorai, - ištarė jis perbraukdamas pirštais per nosį, - ruošk stalą, Hjūga. Geriu tas tavo sultis, - jis godžiai patraukė iš pakelio.

                    Hinatos veidas degė.

                    – T-tu... kaip... gi... sakei, kad negali pats... – mikčiojo ji, keikdama save už prarastą kontrolę. – Negali pats pradurti pakelio! – ji šleptelėjo sukrėsta ant kėdės. Vis dėlto ne kasdien tau į tarpą tarp krūtų įsikniaubia Učiha Sasukė. Jis nustojo siurbęs sultis ir pasuko į ją galvą. Nors jo juodos akys nieko nematė, atrodė, kad jos veria kiaurai.


                    – Hjūga, aš gal ir aklas, bet vis tiek šinobis.
                    ------------------------------------------------------------------------------------------------






                    Daina, su kuria rašyta. Net keista, kaip anksčiau jos neįdėjau! *tvoja sau galvon* Ir pavadinimas, ir nuotaika, ir žodžiai... Tinka nerealiai xDDD

                    Comment

                    • Zack
                      Shogetten Lover :P

                      • 2008 10 12
                      • 111

                      #25
                      nu wa....sulaukem penktosios dalies daina tai visaij nk kuo toliau tuo geriau laukiu tesinio
                      Paskutinis pakeitimas nuo Zack; 2008-10-13, 16:31.
                      sigpic

                      Comment

                      • Light
                        Rimtas forumo narys

                        • 2007 03 31
                        • 161

                        #26
                        Juokas ,pro ašaras šitas skyrius.Labai ,patiko ,visi ,tie pamąstymai praeities temom ,tikrai patiko Hinatos požiuris į viską , toks tvirtesnis bravo.

                        Comment

                        • Nakviša
                          DragonFly

                          • 2008 09 03
                          • 180

                          #27
                          Va čia tai geras... Užskaitau
                          Nesitikėjau tokio nuotaikingo ir linksmo skyriaus Tikrai primena "Kronikas"
                          o jau koks laimingas Sasukė kad gaus pomidorų, ajajaj!! o jau koks suktas
                          Jėga, žvėriškai patiko. dar dabar esu išsišiepus kaip mėnulis
                          Ir žinai ką?? Man atrodo, kad aš nebejaučiu Sasukei tokios alergijos kokią jausdavau seniau Kas žino, gal jis man ir visai patikti pradės?
                          kaip ir visi kiti, laukiu nesulaukiu kito skyriaus :P

                          Comment

                          • Karolina1515
                            Ufonautė

                            • 2008 06 13
                            • 57

                            #28
                            šis skyrius kaip griaustinis iš giedro dangaus ir man tai patinka nekantriai laukiam kito skyriaus

                            Comment

                            • InuyashaGirl
                              Mielas Ruzavas padaras ^^

                              • 2008 04 18
                              • 152

                              #29
                              Meeenas. . Kaip Kishimotas padaryti kad Sasukes mylimiausias maistas pomidorai. . tragiska, bet orginalau
                              Na sis skyrius manau vienas is geriausiu. . labai labai patiko! Ir vienas klausimas kiek metu herojojam tavo istorijoje?. . . Dar labai laukiu kito skyriaus ,, paskubek
                              Imagine there's no Heaven
                              It's easy if you try
                              No hell below us
                              Above us only sky
                              Imagine all the people
                              Living for today

                              Comment

                              • Eglaya
                                Procrastinator


                                • 2005 07 22
                                • 561

                                #30
                                šeštas skyrius

                                Aš pažadėjau sau eit miegot dešimtą val. o dabar pažiūrėkit.. vėl dvylika... aigooo -.- o kambariokė vėl darys namų darbus iki keturių ryto *peržegnoja Miglę-san*

                                Kiek ilgesnis skyrius, nes bijau, kad nebeišeis kasdien ar kas antrą dieną atnaujint artimiausiu metu. Artėja vadinamasis midtermas, be to, gali išpulti važiuot į Jeju salą penktadienį su keliom taivanietėm (paveizot į DBSK ), tai jo... nusimato durna savaitė.

                                Labai džiaugiuosi, kad šitas fan-ficas keičia ne kurių žmonių nuomonę apie Sasukę. Aš žinau, kad jis turi daug antifanų, bet hmz... kažkodėl man jis vis tiek patinka. Galbūt dėl to, kad net ir Shipuuden epizoduose visi pagrindiniai veikėjai yra paaugliai, o paauglių veiksmų dažnai racionaliai nepaaiškinsi. Na, argi aš ne atlaidi tetulytė

                                To InuyashaGirl.
                                Spartietiška kėdė greta ligonio lovos ir netgi pats ligonis, kuris labiau priminė giltinę negu jauną vyrą, ką tik įkopusį į trečią dešimtį.
                                Taigi manyčiau jiems apie 20 ar 21... Ne daugiau. x]







                                --6--

                                Hinata vis dar drebėdama ištraukė iš maišelio pjaustymo lentelę ir pasidėjo ją ant kelių. Aišku, kovos ir treniruočių metu būta ir dar artimesnių kontaktų, bet tai buvo pirmas kartas, kai kažkas prie jos prisilietė šitaip... nei iš šio nei iš to. Ji nieko nematančiomis akimis stebeilijosi į šviesios spalvos medienos lentelę. Galėjai pamanyti, kad pomidorai jam kaip narkotikas, jeigu net kvapą skiria.

                                Ji įkišo ranką į maišelį ir, ištraukusi iš jos vaiko kumščio dydžio pomidorą, prikišo jį sau prie nosies. Visus pomidorus ji jau buvo nuplovusi namie ir vienintelis aplink dar kiek sklandantis kvapas buvo likęs nuo pomidorų lapų. Tas stiprus, ne per maloniausias aromatas, jai primenantis tamsius žalius stiebus, nudažančius jos pirštus ir dilbius tamsiai žalia spalva. Vakar ji netgi sugebėjo įsitaisyti kelis dryžius sau ant veido.

                                Hinata susiraukė ir atitraukė nuo nosies pomidorą, nukreipdama žvilgsnį į jo paviršių. Jis buvo toks nublizgintas, kad Hinata matė jame savo atspindį. Ji vėl prisiminė savo atvaizdą veidrodėlyje, kai vakar Nedžis valė jos išmaliavotą veidą.

                                Buvo taip gėda. Hinata padėjo pomidorą ant pjaustymo lentelės ir ištraukė iš maišelio paskutinį reikmenį – peilį. Kai ji vakar patenkinta priskynė krepšelį pomidorų įsivaizduodama, koks patenkintas bus paprastai nuolatos surūgęs Učiha, Nedžis iškart pagriebė ją už rankos ir, išleidęs paniekos kupiną garsą, nusitempė į sodo vidurį, kur žaliavo jauna tanki pievutė. Ten Hinata buvo pasodinta ant žemės ir Nedžis nosine tarsi priekabi mama nutrynė žalsvus dryžius jai nuo skruostų iki pat paskutinės molekulės. „Jeigu tik pašaliniai žinotų,“ tuomet pasakė jis. „Kokia tu pasidarai įlindus į kokią lysvę...“

                                Teisybė. Peilis lengvai įsmigo į pomidoro paviršių ir perskrodė daržovę pusiau. Iš esmės Hinata turėjo nepriekaištingą stiklinės merginos reputaciją, tačiau vos tik įleista į sodą ar daržą... tai buvo pikčiau už penkiametį vaiką smėlio dėžėje. Dėl to ji visuomet skalbdavo darbo drabužius pati, kad neįvarytų infarkto Hjūgų atšakos moterims. Taigi, pagalvojo ji nustebusi, kad pomidoro pjaustymas ją taip ramina, ko gero, kiekvienas turi kokią nors maniją ir nieko čia keista, kad Učiha eina iš proto dėl pomidorų.

                                Dar vienas tikslus pjūvis ir raudona daržovė gražiai suskilo į aštuonias skilteles. Hinata pakėlė akis – Učiha jau buvo išgėręs sultis. Tuščias pakelis stovėjo ant paties paciento naktinio staliuko krašto. Ji atsiduso ir pasilenkusi atidarė po staliukų buvusi stalčių. Nuojauta neapgavo – viduje gulėjo lėkštutė.

                                Hinata ištraukė baltą porcelianą į dirbtinę šviesą ir gražiai sudėliojo ant jos skilteles. Ji mąsliai įsižiūrėjo į savo rankų darbą.

                                – Učiha-san, - ištarė ji, - tau druskos reikia?

                                Sasukė išsitiesė.

                                – Ko? – nepatikliai paklausė jis.

                                – Druskos, - pakartojo Hinata, - ant pomidorų.

                                – Kurių galų gadinčiau natūralų skonį? – suraukė antakius Učiha.

                                – Atsiprašau, kad paklausiau, - sumurmėjo Hinata, padėdama jam į sterblę lėkštutę.

                                Ji atsisėdo atgal į kėdę stebėdama, kaip jis abiem delnais apima lėkštutę ir prisitraukia ją arčiau, dešine ranka apgraibomis ieškodamas daržovės. Galiausiai jo ilgi pirštai užčiuopė pirmą skiltelę ir jis, nieko nelaukęs, susigrūdo ją burnon. Jis užsimerkė ir užvertė galvą, jausdamas kaip visa burnos ertmė prisipildo pomidoro aromato.

                                Jam pro nosį išsiveržė stiprus, iki tol ilgai laikytas, atodūsis. Toks intensyvus, kad Hinata vos neįsipjovė į pirštą, tvarkydama antrąjį pomidorą. Ji priblokšta pakėlė akis. Jis tarsi gurmanas rijo skaisčiai raudoną daržovę. Nors pagal jo skleidžiamus garsus galėjai pamanyt, kad jis užsiima kai kuo daug intymesniu.

                                Susidrovėjusi tokio minčių posūkio, Hinata nudūrė žemyn akis ir baigė pjaustyti antrą pomidorą. Ji suėmė skilteles rieškučiomis ir perkėlė jas ant lėkštutės, kuri jau buvo tuščia.

                                – Nepjaustyk.

                                – M? – ji padėjo peilį ant naktinio staliuko.

                                – Nepjaustyk, - pakartojo Učiha, pagriebdamas dar vieną skiltelę, - kiek iš viso atnešei?

                                – Šešis, - Hinata prisėdo ant kėdės, - bet, jeigu nepjaustysiu, bevalgant gali ištrykšti sultys, apsitaškysi.

                                – Nesvarbu, - numojo ranka Sasukė, - tikrai šviežia. Iš kur gavai?

                                – Gavau dovanų.

                                Sasukė nustojo valgęs ir, jeigu būtų galėjęs matyti, būtų atsukęs bejausmį veidą į Hinatą, bet dabar tiesiog vos kilstelėjo smakrą, išreikšdamas Učihos lygio emocijas.

                                – Jamato Nadešiko, - burbtelėjo jis ir valgė toliau.

                                Hinata panarino galvą, mintyse bandydama įsivaizduoti, kaip Nedžis talžo Sasukę, bet ji buvo pernelyg gero būdo, kad net vaizduotėje ką nors prikultų. Kita vertus ji galėjo išeiti. Nebuvo būtina klausytis jo nuomonės įvairiom temom, ypač susijusiomis su ja pačia. Tiesą pasakius, kitom temom jis ir nešnekėjo. Keista, kad išvis dar nebuvo praradęs balso.

                                Hinata buvo iš tų, kurie kantriai iškenčia visas užklupusias negandas ir tuomet pasišalina, tačiau dabar ji dar užmetė akį į nedidelį laikrodėlį sau ant riešo ir tikrai jau buvo vėlu. Dar kelios minutės ir vidurnaktis.

                                Ji jau ketino stotis, kai Učiha ištiesė į ją ranką.

                                – Jeigu ketini išeiti, tai bent jau atiduok pomidorus, - pasakė.

                                Hinata sučiaupė lūpas ir išėmė likusius keturis pomidorus iš maišelio. Sukrovusi juos jam sterblėn, ji švariai iššluostė lėkštutę specialiai tam atsineštais popieriniais rankšluosčiais, padėjo ją į vietą ir sudėjo peilį bei pjaustymo lentelę atgal į popierinį maišelį ir jį sulankstė. Ant lentelės buvę pomidorų syvai persisunkė kiaurai pro maišelio paviršių, bet Hinatai nerūpėjo. Ji vis tiek ketino išmesti maišelį vos tik grįžusi namo.

                                Ji nusišluostė rankas ir atsisuko į Učihą. Ir sumirksėjo. Sterblėje buvo belikę tik du pomidorai, o ketvirtas nyko tiesiog bežiūrint. Hinata kilstelėjo antakį. Keisčiausia buvo tai, jog (kaip ji ir sakė) sveiki pomidorai tikrai turėjo tokią savybę ištrykšti, jeigu juos neatsargiai prakandi ir rezultatas dabar aiškiai matėsi Učihai ant veido: jo visas smakras blizgėjo nuo pomidorų syvų. Permatomas skystis varvėjo jam per barzdą ir tekėjo savo vaga jo kaklu iki pat raktikaulio ir kaklo duobutės, kur paskui dingo po neišvaizdžia ligoninės pižama.

                                Jo pirštai irgi buvo visi šlapi ir aplipę pomidorų sėklomis, bet Hinata pašiurpusi suvokė, kad nepaisant vilkiškų valgymo įpročių, Učiha vis dar išrodė gracingai. Jis vis dar išlaikė tą atsainumo aurą, kuria garsėjo dar mokykloje.

                                Ji paėmė popierinių rankšluosčių ruloną ir tarsi užburta ėmė juos plėšyti, atsisėdusi ant kėdės, laukdama, kada jis baigs valgyti. Šitas individas buvo įdomus grynai iš profesinės pusės. Per kelis mėnesius jis neparodė tiek entuziazmo norėdamas pagyti, kiek šiandien per kelias minutes, dorodamas pomidorus. Tai reiškė vieną iš dviejų. Pirma, ligoninės maistas buvo pati didžiausia bjaurastis. Arba antra, jam reikia psichologo pagalbos.

                                Plona tarsi popierius ligoninės pižama prilipo jam prie odos raktikaulio srityje. Ten, kur nutekėjo pomidorų syvai. Hinata stebėjosi. Kodėl jis vilkėjo ligoninės pižamą. Kodėl jis gulėjo palatoje, o ne gyveno savo namuose arba ligoninės reabilitaciniame centre, kaip ir visi normalūs ligoniai, kurie gali laisvai paeiti ir kuriems nereikia nuolatinės priežiūros?

                                Teoriškai kalbant, gyventi ligoninėje buvo daug praktiškiau, nes Učihų kvartalas buvo ne ką mažesnis už Hjūgų ir išlaikyti (bei apšildyti) tokius griaučius žiemą, ir dar vienam žmogui, praktiškai neįmanoma. Hinata taip pat spėjo, kad jis paprasčiausiai bijojo išsiristi iš lovos ir pradėti vaikščioti dėl to, kad tuomet jam tikrai reiktų kieno nors pagalbos ir Učiha tiesiog pernelyg išdidus, kad leistųsi vedamas. Tai buvo pats paprasčiausias paaiškinimas, nereikalaujantis pernelyg gilaus mąstymo. Tačiau problema buvo tame, kad su Učiha vargiai galėjai ką nors nuspėti ar prognozuoti. Kad ir štai prieš kelias minutes nutikusi scena – kas galėjo žinoti, kad jis pakvaišęs dėl pomidorų?

                                Sasukė atsiduso ir Hinata išsivadavo iš minčių voratinklio. Pomidorų nebeliko.

                                Ji nedrąsiai pakilo nuo kėdės, gniauždama popierinius rankšluosčius, ir prislinko prie jo lovos. Ji suraukė antakius. Žaltys buvo gerai nuaugęs jaunas vyras, kurio iš visų pusių tikrai neužčiuopsi, stovėdamas lovos pašonėj.

                                – Prašau man atleisti, - ištarė ji ir prisėdo ant jo lovos krašto taip baikščiai, tarsi po čiužiniu tiksėtų branduolinė bomba.

                                Sasukė sustingo pajutęs, kaip pasikeitė lovos svorio centras ir kažkas prisilietė prie jo dešinės kojos per antklodę. Kitą akimirką švelnūs pirštai suėmė jo šlapią dešinę ranką ir jis pajuto jo pirštus apglėbiančią šiurkštoką medžiagą, ploną ir lanksčią tarsi tualetinis popierius.

                                – Palik, čia ne obuoliai, - pasakė.

                                Hinata nieko neatsakė, tiesiog visiškai nusausino jo dešinę ranką. Paskui, pamačiusi, kad jis nesipriešina, paėmė kairę. Suprantama, pomidorų syvai buvo ne tokie lipnūs kaip obuolių, bet jai širdis neleido palikti suaugusį vaikiną išsiterliojusį, tarsi mažą vaiką. Ji nurinko pomidorų sėklas jam nuo pirštų ir padėjo kairę ranką jam prie šono. Jo pirštai buvo ilgi, tačiau tvirti ir Hinata nebūtų norėjusi pajusti juos sau ant kaklo. Aiškiai matėsi kiek išsišokęs kaulas riešo srityje, o maža skruzdėlė ant jo dilbio išsišovusiomis venomis būtų galėjusi važinėtis tarsi linksmaisiais kalneliais.

                                Hjūga pakėlė akis, suglamžydama jau peršlapusias skiautes ir numesdama jas ant kėdės. Dabar beliko tik smakras, kaklas ir raktikaulis. Ji ištiesė ranką ir perbraukė popieriniu rankšluosčiu jam per veidą. Sasukė susiraukė ir kilstelėjo smakrą.

                                – Atsiprašau, - Hinata atitraukė ranką, - šiurkštu?

                                – Ne, - atsakė jis.

                                Ji sučiaupusi lūpas atidžiai nusausino jam smakrą ir pamažu perbraukė per blizgančią kaklo odą. Galėtų jis ir daugiau išvystyti mintį, kiek suirzusi pagalvoji ji. Dabar nežinai ko tikėtis žmogus, padėkos ar mirtino džiutsu. Ji stengėsi nežiūrėti jam į akis. Jos buvo tamsios ir gilios kaip bedugniai šuliniai, o vien pagalvojus, kad jos dar ir nieko nemato... nuo tokios minties Hinatai nemaloniai susukdavo pilvą. Turėti tokias akis ir nematyti, tai tas pats... kaip pasakytų Naruto, kaip turėti dubenį karštų garuojančių ramen makaronų ir jų nevalgyti (arba atiduoti juos šuniui).

                                Kiaurai peršlapo dar viena popieriaus skiautė. Hinata mestelėjo ją ant kėdės ir paėmė naują. Ji perbraukė sausa servetėle išilgai raktikaulio ir sustojo prie kaklo duobutės, stebėdamasi savo ir jo odos kontrastu. Arba jo nebuvimu. Hinata buvo nenormaliai blyški, tą ji žinojo. Visi Hjūgos buvo blyškūs tarsi drabužių balikliu perplauti (išskyrus jų plaukus), tačiau net ir Nedžio oda buvo tamsesnė negu jos. Sasukė buvo beveik toks pat blyškus kaip ir ji. Tik atspalvis skyrėsi. Hinata buvo rausvai blyški, Sasukė gelsvai blyškus.

                                – Učiha-san... – prabilo ji, giliai susimąsčiusi.

                                Sasukė truktelėjo nuo savęs savo pižamos apykaklę, atidengdamas paskutinę drėgną vietą sau ant kūno.

                                – Jeigu ką nors darai, daryk iki galo, - pareiškė jis, kai Hinatos ranka nenoriai įslydo už drabužio.

                                – Sasuke-san... – atkakliau pakartojo ji, servetėle sugerdama paskutinius pomidorų syvų likučius. – Ar kada nors išeini į lauką?

                                – Ne.

                                – Negi jie neveda ligonių į lauką?

                                – Dieną.

                                – ... – ji įsistebeilijo į jį, tarsi Učiha buvo nepilno proto. – Esi labai blogas ligonis, Učiha-san, - galiausiai ištarė ji, - paprastai pacientai bendradarbiauja su jiems padėti norinčiais. Jeigu yra sveiko proto.

                                Hinata pakilo nuo lovos ir Sasukei vėl teko prisitaikyti prie pakitusio svorio centro. Hjūga surinko šlapius popierinius rankšluosčius ir išmetė juos į šiukšlių dėžę palatos kampe, nekreipdama dėmesio į šiugždesį. Atsisukusi ji pamatė pusnuogį Učihą, tiesiantį jai sudarkytus pižamos marškinius.

                                – Spintoj yra sausi, - pasakė jis, kai Hinata, nei gyva nei mirus, nebyliai paėmė pilkšvus marškinius ir apsisukusi aplink savo ašį, patraukė prie į sieną įmontuotos spintos, stengdamasi mintyse neskaičiuoti visų jo randų.

                                Atidariusi spintą, ji pakabino marškinius sudrėkusia apykakle ant vinies ir nuo pakabos nukabino švarius ir dar audinių minkštikliu (labai pigiu minkštikliu) kvepiančius marškinius. Ji suskaičiavo iki dešimt ir uždarė spintą.

                                – Tai tu mieliau eitum laukan naktį? – paklausė ji prieidama prie lovos ir padėdama jam ant kelių drabužį.

                                – Vis tiek žiemą neįdegsiu, - pasakė jis siekdamas marškinių. Jo ilgai intensyviai nedirbę rankų bei nugaros raumenys įsitempė ir vėl atsipalaidavo.

                                Perkūnas, jis skaito mano mintis, Hinata sukando dantis, kai Sasukė apsivilko marškinius, paslėpdamas perbalusį torsą.

                                – O treniruotės? – staiga paklausė ji.

                                Sasukė liovėsi taisęsis persuktas rankoves ir kreivai šyptelėjo.

                                – Hjūga, siūlaisi į partnerius? Gyventi atsibodo?

                                Hinata susiraukė. Ji nebuvo tobula kunoiči. Dievaži, jai labiau patiko knistis darže negu laidyti kunajus, bet net Nedžis kelis kartus jau buvo sakęs, kad ji gerokai patobulėjo nuo to laiko, kai jiedu ėmė treniruotis drauge. Be to, Učiha dabar buvo aklas ir negalėjo naudoti šaringano... Tai jau buvo jos savigarbos klausimas.

                                – Aš ateisiu kitą savaitę ir tada pažiūrėsim, - pareiškė Hinata, paimdama nuo naktinio staliuko peršlapusį maišelį ir traukdama durų link, - labos nakties, Učiha-san.

                                Jai uždarius paskui save duris, Sasukė šlumštelėjo į patalus, kiek susiraukdamas dėl pagalvės kietumo. Prieš užsimerkiant jam dar šmėkštelėjo galvoje mintis, kad jis negirdėjo jos užgesinant šviesos, bet Učiha galiausiai numojo į tai ranka. Elektros sąskaitos jo nekasė. Jo lūpų kampučius iškreipė vos pastebimas kreivas šypsnis.

                                – Či... „Pažiūrėsim“...
                                -------------------------------------------------------------------------------------------------------------

                                Paskutinis pakeitimas nuo Eglaya; 2008-10-14, 18:35. Priežastis: typo

                                Comment

                                Working...