SasuHina (mokausi lietuviškai)

[Nemu]

yay!
negalejau patiketi savo akimis pamacius nauja sasuhinos dali!
pradziuginai, skaiciau su didziule sypsena veide!
dabar lbj lauksim to Daugiau, kuris bus Kadanors

[Bagy]

WooW
Kazkaip maniau, kad tu jau Uzmesi one-shot'us, o cia kaip zaibas is gierdo dangaus. Super. Laukiam dar. Ir ne Kada nors.

[shyliz]

Grazios tos dainos.
Panelyt tu tai saunuole

[inge]

Hinata to nepastebėdavo, nes nuolat skraidydavo kažkur padebesiais. Bet gal ir gerai, kad nepastebėdavo, nes po kurio laiko kai kurie iš tų vėpsotojų paslaptingai dingdavo. O paskui vėl atsirasdavo visiškai sukontūzyti ir nesuprasdami, kas jiems nutiko, žinodami tik viena – neryk akim Hjūgos Hinatos ir būsi sveikas. Jei tik Hinata būtų apie tai nutuokusi, ji būtų galėjusi galvą duoti nukirsti, kad visa tai – Nedžio darbas. Vis dėlto vargšus vaikinus nuo vaizdo nešdavo ne tik Nedžis.

Šaunuolė!!!

[soshite]

eglaya, as labai laukiu tavo vis idomesniu skyriu... tavo fan fic. tiesiog pritraukia ir negaliu ju neskaityti... tu tiesiog zinai ka reik rasyt kad pritrauktum... prasau niekada nenustok rasyti...

[Ru.]

kada bus daaaarrr...?

[Eglaya]

Kai išversiu Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir parašysiu kursinio įžangą...

[.zero.]

Dazniau tokiu parasyk

[ugnieska]

Je!!! As taip pasiilgau tavo darbu ^_^ Ir sulaukiau Laikiam daugiau ir zinoma taj buvo nuostabu

[Nakviša]

Uwaaaaa~
Nu va, prisėdau ir pagaliau paskaičiau....
Mano gyvenimėlyje dabar tiek visko dėjos pastaruoju metu, kad net negalėjau normaliai sekti tavo Fanfico ir atsilikau... O jau žiū ir viskas pasibaigę... Darbų turiu kalnus didžiausius, net kraupu kai pagalvoju kiek visko liko užbaigt.. Na bet pati į šitą košią įsivėliau puikiai suprasdama pasekmes Uch...

Bleeeemba kaip miela... Skaičiau skaičiau ir radau nemažai vietų kurios, nepatikėsi, sutampa su mano pačios fanfico scenomis (kurios kolkas gyvos tik mano vaizduotėje ) tiesą sakant yra tokių žiaurių panašumų (nenoriu spoilint), kad net pradedu svarstyti kad reikės viską keisti iš pašaknų ir pakreipt maniškį kūrinėlį kita vaga Bet kažkaip iš dalies gaila, nes visą tą istoriją galvoje turiu jau, ką žn, metai, jei nedaugiau dar... nu bet žiūrėsim kaip ten bus...

Dabar net kai vienu ypu (nežinau kaip rašosi šitas žodis, su į ar Y ) perskaičiau, labai ryškiai jautėsi tobulėjimas tavo rašyme... Wow, o tu ir nuo pat pradžių gerai rašei, o kuo toliau - tuo geriau! Nekalbant jau apie siužetą. Super... Šaunuolė!!!

Drauge su kitais laukiu daugiau One-shotų :P

[SinEater]

Nerealus "one-shot'as" ^^ vajė žandikaulius skauda nuo šypsenos
Laukiam kitų shot'u ^^

[Eglaya]

Gomeeeeeeen. Kad taip vėlai. Ir dar toks bla skyrius. Visų pirma, savaitę sirgau. Paskui dar savaitę buvo pavasarinė depresija, lol. Aišku, galiu per prievartą imt ir parašyt, galų gale struktūra ir logiška seka yra kone matematiniai dalykai, bet... nei man patiktų toks dalykas, nei jum būtų malonu duot skaityt, tokią mechaniką. Ir dar dar ne viską sudėjau, ką ketinau, tačiau jau sudėsiu į kitokį one-shot. Iš kitos "eros", lol. Ir po savaitės jau bus velykų atostogos, tai gal prisėsiu.. nu žiesim... kaip čia bus viskas.

Tarp kitko, dalį šito skyriaus aš susapnavau O.o'' Tik tiek, kad ten buvo ne SasuHina, o kitokie personažai -evil laugh- Bet kad.. nelabai pavyko perteikt atmosferą tos scenos. Nu ką padarysi....

Darkart labai dėkoju, kad skaitot.








Po Visko: Įprotis (2)

Į viršų lėtai kilo vos matomas garas. Kambaryje buvo tylu. Pro ploną širmą vidun veržėsi saulės spinduliai. Prasiskverbę pro ryžių pluošto širmos sietą jie suteikė kambariui šiltą ir jaukų atspalvį. Tačiau vienintelis jaukus ir šiltas dalykas šioje patalpoje ir buvo tik pati aplinka. Na, gal dar ir garuojanti arbata.

Lauke čirptelėjo paukštis, bet du vyrai kambary nė nekrustelėjo, spoksodami į grindis. Jiedu sėdėjo sukryžiavę kojas ant tatamių vienas priešais kitą visiškai nejudėdami ir, regis, dėl vietos kambary grūmėsi tik judviejų auros. Savotišką sieną tarp jų sudarė tik padėklas su garuojančia arbata kambario vidury.

Galiausiai Hjūga Hijašis ištiesė ranką ir paėmė vieną garuojant puodelį. Tarsi šis jo poelgis būtų uždegęs žalią šviesą, Sasukė irgi ištiesė ranką ir paėmė puodelį pilną skaidraus garuojančio skysčio. Dėdamas rafinuotą porceliano dirbinį sau prie lūpų, Sasukė nenuleido akių nuo Hjūgų klano vado, kurio veidas nė vienu raumenėlio krustelėjimu neišdavė jo minčių. Hijašis ramiai gurkštelėjo arbatos užmerkęs akis ir būtum pamanęs žmogus, kad nėra ko saugotis, tačiau Sasukė puikiai žinojo, kad net ir užmerktos bjakugano akys nėra visiškai nekenksmingos.

Jis įrėmė kairę ranką sau į šlaunį, stengdamasis sudaryti atsipalaidavusio žmogaus įspūdį, kurio vis dėlto nebūtų galima nuvertinti. Šiek tiek atitraukta, juodo ir plono megztuko su Učihų vėduokle ant nugaros rankovė įsitempė aplink jo dilbį. Pakeliui į Hjūgų rajoną jis buvo apgalvojęs visus argumentus ir netgi buvo paruošęs tokių, kurie būtų nukreipę Hjūgą Hijašį į aklavietę. Tačiau jis tikėjosi, kad tokių kraštutinių priemonių griebtis neteks. Nepaisant jo reputacijos, Sasukė nujautė, kad Hijašis yra sukalbamas ir logiškas vyras. Jeigu tik, aišku, parinki tinkamus argumentus jam įtikinti. Ir jeigu tik visos anksčiau susidarytos prielaidos nėra iš piršto laužtos.

– Kam turiu būti dėkingas už tokį netikėtą vizitą? – paklausė Hijašis, padėdamas puodelį priešais save. Nepasigirdo nė menkiausias „taukšt“. Sasukė mintyse kilstelėjo antakius (mat iš tiesų nedrįso, nenorėjo bandyti to vyro kantrybės, geriau jau zonduoti jį labai po truputį). Galėjai pamanyti, kad Hijašis šaiposi. Ar tik nebūsi pats dėl visko kaltas, šikniau, pagalvojo Sasukė.

– Manau, jūs pats puikiai suvokiate visas priežastis, - Sasukė nė nesivargino kilstelėti į jį akių. Jis apsimetė žiauriai susidomėjęs savo arbatos puodeliu.

– Vadinasi, tinkamai išnaudojai tau skirtą laiką.

Kažkuri Sasukės dalis pradėjo tankiai pumpuoti kraują ir užgimė mažytis noras smogti Hjūgai Hijašiui. Tiesiai į veidą. Nors ne per smarkiausiai.

– Šito pasakyti negaliu, - jis padėjo puodelį ant padėklo ir pakėlė į Hijašį akis. To veidas buvo tarsi iš marmuro iškaltas, tačiau Sasukė neabejojo, kad dabar po ta kauke kilo audra. Taip jam ir reikia, pagalvojo Učiha.

– Tuomet nelabai suprantu, ko iš manęs tikiesi.

– Ką jūs tuo norite pasakyti, - Sasukė nutaisė bejausmį veidą stebėdamasis senio įžūlumu. Jis pasibaisėjęs suvokė, kad ir pats kažkada turėjo būti toks ponas „Aš žinau kaip geriau ir viską darysim, kaip pasakysiu aš“.

– Noriu pasakyti, kad kol paaiškės galutinis rezultatas, viskuo pasirūpinsime mes, - įtikinamai ištarė Hijašis ir Sasukei staiga priešais akis iškilo šalta baisi laboratorija aprūpinta pačiais siaubingiausiais įrankiais, kokius tik galima įsivaizduoti. Greta vienos pumpuojančios venos prisidėjo kita.

– Atleiskit už tiesmukumą, - Sasukė palinko į priekį ir įbedė savo tamsų žvilgsnį Hijašiui tiesiai į akis, - bet jeigu ketinote pasinaudoti dukra kaip veisline kumele, turėjote išsiaiškinti, kad Učihų kraujas visuomet ima viršų.

Pats būdamas emocijas slepiančių kaukių meistras Sasukė suprato, jog jam ištarus tuos žodžius Hijašis turėjo sukaupti visus valios likučius, kad tiesiog čia pat jam nesmogtų arba tiesiog nenulaužtų sprando. Visų valios išgalių prireikė ir pačiam Sasukei. Kad nešyptelėtų.

– Pernelyg daug sau leidi, Učiha, - ramus Hijašio balsas apsivijo jį tarsi lediniai liežuviai. Sasukė atsiduso ir išsitiesė, padėdamas rankas sau ant kelių, nusprendęs smogti čia ir dabar; supratęs, kad geresnės progos neatras, nes Hjūgos gynyba šiaip ar taip neįveikiama.

– Hijaši-san, būkim biedni, bet teisingi, - prabilo jis įgudusio derybininko balsu, - mes visi dar nuo akademijos laikų matėm kokia „naudinga“ jums Hinata. Ir kaip „gerai“ ją vertinate kaip Hjūgų įpėdinę. Tad nenuostabu, kad bent šitaip tikėjotės gauti iš jos naudos. Planas neblogas, turiu pripažinti – prie savo kolekcijos prisidėti dar ir šaringaną. Na, o jeigu nepavyksta, bus dar vienas užtikrintas Hjūga su bjakuganu, tiesa? – Hijašis nieko nesakė, tiesiog klausė, kol Sasukė skaitė jį kaip knygą. – Tik truputį iki galo neapgalvota. Būtų gerai, jeigu žmonės būtų tuščiaviduriai kaip lėlės, - Sasukė pažvelgė į Hijašį iš po tamsių antakių ir galėjai pamanyti, kad jis ims laidyti kunajus, - jeigu jūsų hipotezė pasitvirtina ir jūsų durys užsidaro, aš ateinu, nes vaikiščias – mano. Jeigu viskas užrakinta ir nepasiekiama, nujaučiu, kad jūs vaikiščią atiduodat man, tačiau aš vis tiek ateinu, nes motina – irgi mano.

– Kurlink tu suki? – Hijašis primerkė akis.

– Man tereikia žmogaus. Ne titulo, - pareiškė Sasukė.

Hijašis išsitiesė kaip styga ir įsispoksojo į jauną vyrą priešais. Sunku buvo tuo patikėti, tačiau Učiha Sasukė jau atėjo turėdamas susidaręs tam tikrą viziją ir jis iš tiesų siūlė kompromisą. Siūlė susitarti. Tas suktas niekšas puikiai suvokė Hijašio būgštavimus, kaip visa tai gali atsiliepti visam Hjūgų klanui, ir jis kaip tik siūlė nustumti nuo vado pečių pagrindinį rūpestį. Tai buvo mažesnė blogybė iš dviejų. Tačiau ir su ja Hijašis negalėjo susitaikyti.

– Arba? – tarstelėjo jis.

– Arba Hjūgų hierarchija pasikeis iš pagrindų, - Sasukė palinko į priekį nenuleisdamas akių nuo Hijašio, - Hinata vis dar yra įpėdinė, argi ne?

Būtų buvęs visagalis, Hjūga Hijašis tą akimirką būtų nutrenkęs Sasukę žaibu arba dar kaip nors nušlavęs jį nuo žemės paviršiaus. Vieną trumpą silpnumo nanosekundę jis tikrai galvojo, ar nebūtų verta čia ir dabar nusukti Učihai sprando ir užraukti visą šitą reikalą, tačiau problema buvo tame, kad:

a) jam sprando taip lengvai nenusuksi; ir
b) jam už nugaros stovėjo Udzumakis Naruto, be jokių abejonių būsimas hokagė, kuris paverstų visų Hjūgų gyvenimą pragaru, jei kas nutiktų jo brangiam draugui.

– Taigi? – bejausmiu balsu paklausė Sasukė. Visas pyktis išgaravo lygiai taip pat staigiai, kaip ir buvo susikaupęs.

Kad jį kur velniai nujotų, pagalvojo Hijašis, ramiai siekdamas puodelio arbatos.

* * *

Ji papasakojo jiems viską. Na, sąlyginai viską. Daugiau negu pasakytų bet kuriai iš savo vadinamųjų „draugių“, bet mažiau negu išdėstytų Nedžiui. Ta prasme, išdėstytų, jeigu baimės nebūtų pilnos kelnės.

Dabar ji sėdėjo ant laiptelių priešais Ičiraku Ramen užeigą, apglėbusi save per kelius, ir nieko nematančiomis akimis spoksojo į gatvės grindinį ir jį minančias įvairiausio plauko pėdas. Jai prie kojų gulėjo per visą savo ilgį išsitiesęs Akamaru, o jo šeimininkas tupėjo jai iš kairės, neturėdamas ką pasakyti.

Šino stovėjo atsirėmęs į sienos siją prie įėjimo į užeigą, sukryžiavęs rankas, paslėpęs pusę veido po aukšta švarko apykakle. Hinata galėjo prisiekti, kad jis spokso tiesiai į ją įsmeigęs akis, bet sunku būtų buvę tai įrodyti, kadangi Šino kaip visuomet slėpėsi ne tik už savo milžiniškos apykaklės, bet ir po tamsiais akiniais.

Šiltas oras vertė jį keisti savo įprastą garderobą ir pilkšvas švarkelis buvo pasiūtas iš plonos medžiagos bei turėjo trumpas rankoves, tačiau apykaklė vis dėlto išliko. Ir nors Hinata tiesiog jautė nuo jo sklindantį garą (kas reiškė, jog Šino visas tiesiog virė viduje), Šino elgesys ją trikdė daug mažiau negu Kibos.

Tas iltinis tupėjo greta jos ant antro laiptelio ir tyrinėjo ją primerkęs akis, kasydamasis smakrą.

– Hnnn... – sumykė jis kylančia intonacija.

Tai buvo jau trečias kartas. Pastarąsias penkias minutes jis tik ir leido tokius garsus. Greta Hinatos kojų gulintis milžiniškas baltas šuo nusižiovavo. Hinata pasilenkė ir pakasė Akamaru paausį. Žmonės zujo gatve, o aštuntoji komanda laukė visiškoje tyloje. Kiba įkvėpė, kad vėl sumyktų.

– Kiba, užknisai, - galiausiai pratrūko Šino, - sakyk pagaliau! – jam ant smilkinio kraujagyslė iššoko.

Hinata vos pastebimai šyptelėjo, kai Kiba subjuro nelauktai prigautas Šino pastabos. Jis patempė apatinę lūpą ir nusisuko nuo Hinatos, pagaliau atsisėsdamas tvarkingai ir nuleisdamas kojas ant žemės. Jis susikūprino ir, įrėmęs alkūnę į kelį, padėjo smakrą ant delno.

– Nu žinojau, kad tu patvirkus, bet ka tiek...

TAUKŠT!

– Aaa! – susigūžė Kiba griebdamasis už galvos, kur ką tik buvo nusileidęs Šino kumštis. Aburamė jau stovėjo jam prie šono, pasirengęs vožti dar kartą, jeigu tik prireiktų. – Už ką?! – riktelėjo Kiba su ašaromis akyse.

– Už nekompetenciją, - ramiai paaiškino Šino, atsiremdamas į kitą siją.

Kiba atsiduso ir nudelbė žemyn akis staiga surimtėję. Jis nesąmoningai ėmė taršyti Akamaru kailį.

– Bet šitiek žmonių... ir Učiha, - sumurmėjo jis.

– Logiškai mąstant, visai neblogas pasirinkimas, - ištarė Šino.

– Išdavikas, - burbtelėjo Kiba.

Hinata sutramdė šypseną. Jiems tikrai rūpėjo, kaip visa tai baigsis, ir jiedu nenorėjo kad ji paliktų komandą visiems laikams. Šino ir Kiba labai aiškiai pareiškė, kad jie nefunkcionuos kaip komanda Nr. 8, kol Hinata negrįš, ir jai nemaloniai nudiegė per skrandį, nes kažkur giliai kirbėjo įsitikinimas, jog ji tikrai labai ilgai negrįš. Na, nebent įvyktų stebuklas ir kažkokiu nesuprantamu būdu vaiku rūpintis būtų labai lengva.

Jos smegenis vėl nukrėtė elektra. Vaikas. Ji niekaip negalėjo įprasti net galvoti apie tai. Ją ir spazmai būtų galėję ištikti, jeigu ne rami prigimtis, tad nė nenuostabu, jog tam, kad viską pasakytų savo artimiausiems žmonėms prireikė kelių porcijų cinamono suktinukų, kurių Kiba visuomet šiek tiek nešiojosi, jeigu kartais tektų pešti iš Hinatos sunkiai išgaunamą informaciją.

Staiga Šino dar labiau sulindo į savo apykaklę.

– Vilką mini, vilkas čia.

Hinata ir Kiba pažvelgė į Šino, o paskui pasuko galvas ten, kur jų manymu žvelgė komandos draugas. Ir Hinatai dar labiau pilvą sutraukė. Ten, už kelių sankryžų nuo čia, tikrai ėjo Sasukė. Jis ryžtingai žengė jų link, regis visiškai nematydamas jį supančių žmonių, kurie iš tiesų traukėsi jam iš kelio.

Jo akys buvo įsmeigtos tik į vieną individą ir Hinata spoksojo tarsi per galvą trenkta, pirmąkart matydama jį tokį. Nepasakysi, kad jis elgėsi arogantiškai. Tiesą pasakius, jis greičiau priminė nematomą žmogų arba šešėlį, kurio ir nebūtum galėjęs pastebėti, jeigu ne atsaini jo judesių gracija ir prie kūno prilipę juodi drabužiai. Ta tamsi kartis aiškiai badė akis šviesaus, žaismingo ir spalvingo pavasario fone.

Kiba ir Šino pastebimai įsitempė, nors stengėsi apsimesti, kad jiems vis vien. Kai ji galėjo išskirti jo žingsnius tarp visos tos dienos įkarščio makalynės, net Akamaru kilstelėjo galvą nužiūrėti, kas čia toks atėjo ir Hinata jau galvojo, jog reiks suturėti šunį, kad tas nepultų, tačiau viskas pasisuko visai netaip kaip ji planavo.

Sasukė sustojo tiesiai priešais juos ir probėgšmais nužvelgė Šino bei Kibą. Paprastai toks žvilgsnis būtų kvietęs kovai, tačiau buvo aišku, jog Sasukė visai neturi jokio noro pliektis su Kiba ir Šino. Aišku, Kiba būtų nesupykęs, jeigu Akamaru krimstelėtų Sasukei į blauzdą, tačiau šuo tik tingiai ir visai nesusidomėjęs apuostė vieną Učihos batą, ir vėl padėjo nosį sau ant letenų.

– Išdavikas, - Hinata galėjo prisiekti, kad Kiba tyliai burbtelėjo tyliai sau po nosim.

Jos pečiai vos pastebimai sutirtėjo nuo juoko ir ji pakėlė akis vien tam, kad susitiktų tamsų ir kiaurai veriantį žvilgsnį, nukreiptą jai tiesiai į akis. Ir jai staiga toptelėjo, kad jis gyvas. Ta prasme, na, GYVAS. Pokalbis su draugais visiškai išstūmė iš galvos kitus dalykus, o Sasukė gi buvo nuėjęs susitikti su jos tėvu. Ir liko gyvas. Nė vieno matomo įbrėžimo. Jokio sąstingio ar užmaskuoto skausmo, kurį išduotų jo laikysena.

Staiga jo veido išraiška sušvelnėjo maždaug 0,01% ir jis ištiesė dešinę ranką. Tiesiai į ją. Hinata sutrikusi nužvelgė elegantišką plaštaką su ilgais tvirtais pirštais ir vėl žvilgtelėjo jam į akis, nelabai suprasdama, kas čia vyksta.

– Viskas gerai, - pasakė jis, nors atrodė, kad jo lūpos nė nejuda. Ir Hinatai rodėsi, kad ji greičiau jau tą balsą girdėjo savo mintyse. Ji nedrąsiai žvilgtelėjo į komandos draugus, tačiau Kiba, nė nesivargindamas pakelti į ją akių, švelniai stumtelėjo ją pečiu ir Hinata, visiškai ištuštėjusia galva, padavė Sasukei savo kairę ranką.

Galbūt tai glūdėjo jo pirštuose. Galbūt jos oda kažkaip ypatingai sureagavo į jo pirštų galiukus. Tai tebuvo paprastas laikymasis už rankų. Tačiau jai po visą kūną pasklido šiluma, kurios taip tiksliai užčiuopti ar įvardinti ji negalėjo. Sasukė stovėjo sustingęs tarsi ledo statula. Jis atrodė šaltesnis už šalčiausią žiemą, bet kažkas tuose jos delną gniaužiančiuose pirštuose... Šiluma. Buvo galima justi tik tai. Šiluma visokia. Kokia tik gali būti. Ne vien tik fizinė.

Jis vos vos truktelėjo ją aukštyn, padėdamas atsistoti, ir vos tik Hinata atgavo pusiausvyrą, ji pabandė ištraukti ranką iš jo gniaužtų, tačiau Sasukė jos nepaleido. Ji dirstelėjo į judviejų susikabinusias rankas, paskui į jį patį, bet jaunas vyras priešais nesiteikė nieko paaiškinti. Jis tiesiog tvirčiau suėmė jos ranką ir nusivedė drauge su savimi.

Hinata jautėsi tarsi po padidinamuoju stiklu. Tarytum visi ją stebėtų. Nors iš tiesų taip ir buvo. Niekam negalėjo prasprūsti pro akis už rankų besilaikantys vienintelis gyvas likęs Učiha ir Hjūgų įpėdinė. Atskirai jiedu niekam nekėlė jokių minčių. Na, gal kas apšnekėdavo Sasukę žodžiu ar kitu jam praėjus pro šalį, tačiau dabar tarsi kas sprogę būtų. Tarsi minioje būtų pasirodžiusi garsenybė, iki tol kruopščiai saugojusi savo asmeninį gyvenimą. O dabar, kai jiedu staiga išlindo į dienos šviesą, Hinatai atrodė, kad tuojau iš kokio nors kampo iššoks kraujasiurbė harpija ir sudraskys ją į skutus.

Ji darkart pabandė ištraukti ranką iš jo gniaužtų, bet Sasukė tik dar tvirčiau ją suėmė. Hinata sunerimusi apsižvalgė, jausdama vanagų žvilgsnius.

– Žmonės žiūri, - sušnibždėjo ji.

– Tegu žiūri, - atsainiai atsakė jis.

Hinata sustojo, kaip įbesta ir pakėlė į jį išsigandusias akis.

– Tau negėda? – paklausė. Sasukė suraukė antakius, o jo žvilgsnis tarytum sakė „A tu pasiutai?“

– O kodėl turėtų būti? – patraukė jis pečiais.

Hinata tankiai sumirksėjo. Aplinkui zujo žmonės, bet aplinka susiliejo į vieną neaiškų marmalą, o vienintelis ryškus dalykas liko tas keistas žmogus priešais. Galiausiai ji švelniai ir vos pastebimai šyptelėjo, o paskui įsirėmė į jo petį laisva ranka, leisdamasi būti jo vedama kur tik jis panorės. Nors jis sustojo vos paėjęs porą žingsnių į priekį.

– Nori dabar ar vėliau? – paklausė žvilgtelėjęs į ją. Hinata įsikando į žando vidų, stengdamasi suvokti, ką jis turi omeny ir, užuot uždavusi klausimą, ji paprasčiausiai leido savo mintims bėgti visai kita vaga. Ir viso to rezultatas aiškiai atsispindėjo jos veide, nes blyški oda akimirksniu pavirto skaisčiai raudona. Sasukė pavartė akis.

– Hentai. Tau tik viena galvoj, - jis kreivai šyptelėjo, nelauktai pamalonintas, - daiktus nori susikraut dabar ar vėliau?

– Ė? – Hinata dar labiau išraudo (jeigu tai buvo įmanoma), patraukta jo per dantį. – Daiktus? – staiga jos akys išsiplėtė. – Nejaugi...?

– Iš tavo namų išėjau gyvas, - vėl atsainiai gūžtelėjo jis, - ko gero, tai reiškia... taip?

Hinata paleido jo ranką ir užsidengė delnais burną, tarsi uždrausdama lauk išlėkti kokiam nors netikėtam klyksmui. Paskui staiga ji pačiupo jį už juodo drabužio klosčių, prisitraukė artyn ir pabučiavo. Sasukei visi plaukai ant pakaušio pasišiaušė (nebe 75º, o 90º kampu).

- Žmonės žiūri,- sumurmėjo jis, stengdamasis išvengti jos lūpų.

- Tegul žiūri.
----------------------------------------------------------------------------------------


Bus daugiau... (kada norintais)

[Ru.]

muhahahaha!!!! pagaliau sulaukem!!!! i'ts amazing... thats all i can say.

[Nemu]

sulaukem!
awesome!!!

[Nakviša]

Wow, super... Skaitydama pradžią buvau įsitempus lyg pati ten būčiau... Nu bet ir užslėptas blogis tas Hijašis. Nenorėčiau su juo susitikt akis į akį... Ir Sasukė toks... kakoiii!!! Tavo dėka pradedu vis daugiau jį mėgti

Dievaž, tu tikrai geniali Pradžioj tokia įtampa užsimezgė, o tada taip viskas natūraliai perėjo į kawaii pabaigą. Pure Genius!!!
More Please!!! And Sankyuu♥