SasuHina (mokausi lietuviškai)

[inge]

Hjūga Nedžis nužvelgė tris pakraupusius vaikus ir suprato, kodėl būtent jį paskyrė šitų geninų mokytoju. Hiperaktyvus Udzumakių išpera ir Učihų dvynės su tobulai veikiančiais šaringanais. Nuostabu.

apšalus... čia tai geras! gaila kad jau baigėsi... bet juk dabar Kronikos Time!!!
garbinu tave

[Valkyrie]

Tiesok nebeturiu zodziu...Nesitikejau tokios pabaigos kuri taip idomiai baigsis

[Vik]

Egle, tu mane nužudei.tikrai.nu tokia gera pabaiga.nžn, emocijos per kraštus liejasi.
bet taip tik pradėjau skaityt ir iš karto supratau apie ką bus.tik kažkaip neatspėjau kas bus jų mokytojas.net nžn kodėl, juk čia jau kaip ir ateitis ir viską, bet, gėda prisipažint, kai jie pradėjo zyzt jog vėluoja iškart į akis lindo Kakashi.stupid me.;D
but, w/e. žodžiu, labai norėjau padėkot už tokį nuostabų ficą.tikrai tikiuosi, kad tų one shot'ų bus ir tikėkimės ne vienas.
labai džiaugiuosi, kad pagaliau bus pratęstos Kronikos.jau labai pasiilgau.bet kartu ir taip žiauriai liūdna dėl SasuHina.net nežinau.
AČIŪ~ labai. <33

[Renata]

laukiau ir pagaliau sulaukiau pabaigos ( tikiuosi bus mini pratesimas? ). Viskas labai grazei parasyta , labai maloniai skaitesi, gavau daug teigiamu emociju^^ labai aciu tau ^^

[Juki]

Turiu pripažint,jog man labai patiko.Gaila,kad pasibaigė,bet juk visi geri dalykai baigiasi. Labai ačiū už kūrinėlį.Galėtum ir kadum pratęst :3

[ugnieska]

Taj nuostabu

[Sasumi]

Nelabai tikėta pabaiga LOL xD,bet galas prajuokino "Hjūga Nedžis nužvelgė tris pakraupusius vaikus ir suprato, kodėl būtent jį paskyrė šitų geninų mokytoju. Hiperaktyvus Udzumakių išpera ir Učihų dvynės su tobulai veikiančiais šaringanais. Nuostabu." xDDD

Didelis Ačiū už nuostabų fanfictą Tikėsimės panašių darbų heh

[Ru.]

oh yeah!!!~ nerealu!!!

[ugnieska]

Nelabai tikėta pabaiga LOL xD,bet galas prajuokino "Hjūga Nedžis nužvelgė tris pakraupusius vaikus ir suprato, kodėl būtent jį paskyrė šitų geninų mokytoju. Hiperaktyvus Udzumakių išpera ir Učihų dvynės su tobulai veikiančiais šaringanais. Nuostabu." xDDD

Didelis Ačiū už nuostabų fanfictą Tikėsimės panašių darbų heh

aga sutinku ir as noreciau daugiau panasiu darbu

[Eglaya]

Tai yra Kronikos. Jeigu netingit, galit pasivyt xD Ten ir vaikinų daugiau, ir emo mažiau... ;D

[ugnieska]

Butinai pasivysim ir lauksim dar daugiau ir daugiau

[Eglaya]

SasuHina: Aftermath

Na ką... seniai žadėtieji 'one-shot'. Bet taip jaučiasi, kad visa tai išaugs į 'two-shot' arba "three-shot". lol. v.v'' Turiu pasakyt, kad po pastarųjų įvykių mangoj galvojau jau visai nieko neberašyt. Bet paskui taip, ai... jeigu yra milijonas Alternative Universe fan-fic'ų, kur ten išvis jokios logikos nėra, tai tiek to. Imam šito fan-fic'o universe for granted ir bala nematė to Peino ir visa kita... Tik dabar, ko gero, bus sunkiau visus išlaikyt in-character... nežinau, kaip dažnai atnaujinsiu... rytoj.. t.y. jau šian neinu į paskaitas, nes jaučiuos l. š. ir išvis. Nekenčiu lietuviško pavasario. Saulutė šviečia, išgerti kviečia... o nėra su kuo >.>'' I miss Korea T___T






Po Visko: Įprotis (1)


Ji atsirėmė į turėklą ir sukryžiavo ant krūtinės rankas. Sunkūs širdies dūžiai atsimušė jai į riešus, nors ji jautė viską ir savo pirštų galiukuose. Pūstelėjo lengvas vėjas, paslėpdamas jos akis po ilgais juodais plaukais, tačiau Hinata nieko nelaukusi vėl užkišo sruogas sau už ausies, galvodama, kaip geriau ir tiksliau reikės viską pasakyti.

Keisčiausia buvo tai, kad ji visai nebijojo. Hinata tam turėjo tik vieną priežastį – sutrikusi hormonų pusiausvyra. Tikrai taip. Arba jai galvoj negerai. Kaip buvo galima tokio dalyko nebijoti. Juolab kad ji neturėjo jokio pagrindo po kojom. Ji neturėjo nė žalio supratimo, ką daryti, bet ji visai nebijojo. Galbūt pernelyg ilgai buvo apie nesąmoningai galvojusi ir priėmė viską kaip savaime suprantamą dalyką. Tik va, esmė buvo tame, kad ji per ilgai tempė gumą ir jau nebeliko kur trauktis. Jei kada ir būtų galėję kilti kokių nors abejonių, tam jau buvo per vėlu.

Ji atsiduso ir, patraukusi ranką nuo turėklo, atsisėdo ant paskutinio laiptelio priešais verandą, ištiesdama priešais saulę savo blyškias kojas. Ji vilkėjo melsvą suknelę. Pastaruoju metu jas pamėgo. Tai priversdavo kai kuriuos žmones atsisukti jai einant gatve. Hinata to nepastebėdavo, nes nuolat skraidydavo kažkur padebesiais. Bet gal ir gerai, kad nepastebėdavo, nes po kurio laiko kai kurie iš tų vėpsotojų paslaptingai dingdavo.

O paskui vėl atsirasdavo visiškai sukontūzyti ir nesuprasdami, kas jiems nutiko, žinodami tik viena – neryk akim Hjūgos Hinatos ir būsi sveikas. Jei tik Hinata būtų apie tai nutuokusi, ji būtų galėjusi galvą duoti nukirsti, kad visa tai – Nedžio darbas. Vis dėlto vargšus vaikinus nuo vaizdo nešdavo ne tik Nedžis.

Hinata pakėlė akis į mėlyną dangų. Jame plaukė lengvi balti debesėliai. Dalį skliauto užstojo ūksmingi medžiai ir stogo pakraigė. Pavasaris buvo pačiame žydėjime. Aplink rausvus ir baltus obelų ir vyšnių žiedus dūzgė bitės. Dar buvo tik rytas, bet bičių dūzgimas pamažu vertė Hinatos akis merktis, vokai apsunko. Ji panarino galvą.

Po pietų ji dar turėjo susitikti su Kiba ir Šino, bet vos tik apie tai pagalvojus jai nemaloniai susukdavo pilvą. Ji ketino pasitraukti iš komandos. Bent jau trumpam. Ji jau senokai nebesitreniravo drauge su jais, tačiau reikėjo gi kada nors viską paaiškinti.

– Jau imu prie to priprasti, o mesti įpročius man sekasi sunkiai, - pasigirdo tingus balsas.

Hinata krūptelėjusi pabudo iš savo transo ir lėtai pakėlė akis. Dalis jo silueto skendėjo šešėlyje, nes jam už nugaros švietė saulė, tačiau ji bet kur būtų galėjusi atpažinti tą ANBU uniformą. Ant juosmens kabojo du vakizašiai, ant nugaros – dvi sukryžiuotos katanos. Ant pečių gulėjo lengvas, ilgas ir baltas šilkinis šalis, kurio galai plaikstėsi vėjelyje nukarę iki pat jo šlaunų. Ji niekaip nesuprato, kaip jis sugebėjo nesusipainioti tarp to šalio galų kovoje, tačiau turėjo pripažinti, kad toks aprangos aksesuaras jam tiko. Kad ir koks nepraktiškas jis būtų.

Kita vertus, galbūt tai reiškė, kad jis jautėsi esąs toks galingas, jog jam nė nereiktų veltis į artimą kovą, kurios metu šalis jam trukdytų. Na, pasipūtimas tai ar ne, tačiau per pastaruosius kelis mėnesius jis užsitarnavo nuožmesnio kario reputaciją negu per visą savo gyvenimą.

Sasukė kilstelėjo raudonais dažais išpaišytą ANBU kaukę ir paliko ją kreivai kėpsoti sau ant pakaušio. Suploti juodi plaukai visomis išgalėmis stengėsi išlįsti lauk.

Nežinia, ar tai buvo dėl kreivai uždėtos kaukės ar jis tikrai kryptelėjo galva, bet tą akimirką, nepaisant akmeninės veido išraiškos, jis netgi atrodė... mielas.

Hinata staiga nudūrė akis. Jos tikrai nekaustė baimė, bet pastaruoju metu jo akivaizdoje jai užsiklijuodavo burna, ir viskas. Ji mintyse kumščiu trenkė sau galvon. Tau nebe penkiolika, pasakė. Baik.

– Užeik, jeigu jau atėjai, - pasakė Sasukė ir praėjo pro ją, žengdamas namo vidun.

Hinata nieko nelaukusi pakilo nuo laiptelio, pačiupo greta turėklo padėtą popierinį maišelį su maisto produktais ir nukurnėjo paskui jį į tamsų Učihų pagrindinio pastato koridorių. Maišelyje buvo ne tik pomidorai. Jame buvo visko tiek, kad vienam žmogui būtų užtekę visai savaitei. Jai jau seniai pasidarė aišku, kad Sasukė visai nesirūpina savo mityba. Jis niekuomet nevalgė namuose. Niekuomet nesivargino ko nors nusipirkti ir pasigaminti. Ar jis buvo tinginys, ar tiesiog nemokėjo, ji nežinojo. Tačiau Hinatai širdis neleido jam maitintis vien tik Ičiraku ramen makaronais. Tad kartais, kai jis grįždavo iš misijų, ir jeigu jai pavykdavo išrūkti iš namų, ji ką nors paruošdavo...

Ką čia kartais. Visuomet. Tai netgi tapo įpročiu.

Ji praėjo pro paskubomis ant grindų sumestus kalavijus ir dilbių apsaugas. Misija turėjo būti visiškai neįdomi, jeigu jis taip atmestinai elgėsi su išpuoselėtais ginklais. Anksčiau pasitenkindavęs vos viena katana, dabar Sasukė turėjo visą komplektą ilgų katanų ir trumpesnių vakizašių, su kuriais kovos metu būdavo tiesiog suaugęs. Tarsi tai būtų jo kaulai ar kuri nors kita kūno dalis. Jis juos valdė geriau negu Kimimaro savo kaulus kadaise.

Gandas, kad Učiha nebeturi šaringano pasklido greitai. Žinia, kad jis įstojo į ANBU pasklido dar greičiau. Aišku, ANBU karių tapatybės turėjo būti paslaptis, tačiau bet kas bet kur galėjo iš tolo atpažinti tą pasišiaušusią juodą uodegą jam ant pakaušio. Ir pats Sasukė ne per dažniausiai dėjosi kaukę ant veido. Jis paprastai laikydavo ją perkreiptą ant galvos kaip kokią nors dekoraciją. O ir ANBU uniformą buvo modifikavęs pagal save tarsi jis vienas būtų buvęs koks nors ypatingas būrys. Net ir vykdamas ne į ANBU misijas jis dėdavosi būtent tą uniformą, papuošdamas ją šilkiniu šaliu ir galiausiai, savo sugebėjimais artimoje kovoje, varydamas siaubą visoms priešiškoms šalims.



Velnias, tai Učiha, sakydavo koks nors žvalgas.

Na ir kas? Atsakydavo kas nors. Juk jis nebeturi šaringano.

Na ir kas? Pasitikrink smegenis, ten Učiha Sasukė. Aš dingstu...



Ar šiaip kas nors panašaus. Tokios reputacijos jis negavo šiaip sau. Sasukė sunkiai treniravosi kiekvieną dieną, naujomis nindžiutsu technikomis pildydamas spragas, kurias paliko šaringano pasitraukimas. Be to, šaringanas nebuvo vienintelis būdas, kuriuo buvo galima naudoti gendžiutsu. O Sasukė turėjo įgimtą talentą iliuzijoms. Tad atsirado ir kitokių priemonių, kuriomis jis palikdavo priešininkus apspangusius ir nesiorientuojančius aplinkoje.

Hinata mintyse iškart pasižadėjo vėliau tuos kalavijus ir apsaugas pakelti ir... na, turint omeny, kad visas savo uniformas ir ginklus jis laikė savo miegamajame, tai... Hinata tvirčiau suėmė maisto produktų pilną maišelį, geriau pagalvojus, tegul tvarkosi pats.

Kai ji įėjo į virtuvę, šeimininko nesimatė nė gyvos dvasios, tačiau ji puikiai jautė, kad jis kažkur netoliese. Nusprendusi nekreipti į tai dėmesio ir neleisti jam (eilinį kartą) išmušti jos iš pusiausvyros, Hinata padėjo maišelį ant stalviršio ir ėmė traukti laukan produktus. Virtuvė buvo gana šviesi, su senais, tačiau gerai išsilaikiusiais baldais. Kai kas buvo perdažyta, kai kas perlakuota. Galbūt kam nors ir būtų kilęs slogutis prisiminus ankstesnius tų namų įvykius, tačiau kažkaip visa ta slogi atmosfera pastaruoju metu buvo beišgaruojanti. Tiesą pasakius, Hinata nelabai jos ir jautė. Galva buvo užimta visai kitais dalykais.

Ji buvo kaip tik bepadedanti ant nupoliruoto stalviršio paskutinį pomidorą, kai jai į sprandą įsirėmė kažkas kieta. Jos ranka sustingo ore. Tylus atodūsis reiškė, kad tas kažkas kieta buvo Sasukės kakta. Po to ji pajuto jo ilgus pirštus sau ant klubų. Pirštai pavirto delnais, o paskui ir ją apsivejančiomis rankomis, ir jo galva labai patogiai įsitaisė jai ant peties. Jis tiesiog prie jos prilipo. Hinata tik girdėjo jį giliai įkvepiant.

– Aš pradėsiu imti mokestį, - pasakė ji.

– Atėmei iš manęs šaringaną, - visai nepiktai suburbuliavo jis prie jos kairės ausies, - mažiausiai ką gali padaryt atsilygindama, tai ramiai pastovėt.

– Negalėsi šitaip teisintis visą laiką, - ji palengva padėjo pomidorą greta kitų raudonų daržovių.

Jis trumpam apmirė, tarsi pajutęs kažką negera. Hinata prikando lūpą ir, vis dar prilaikoma jo rankų, suvertė pomidorus į kriauklę ir atsuko vandenį. Sasukė pakėlė galvą.

– Kas yra? – įtariai paklausė.

– Nieko, - tyliai ištarė ji, - kaip sekėsi misija?

Sasukė suraukė antakius ir ją paleido. Kai kas bandė nukreipti pokalbį visai kitur ir jam tai nepatiko. Ko jau ko, tačiau po mirtinai nuobodžios misijos jis visai neturėjo noro spręsti šaradų. Tad jis apėjo stačiakampę virtuvės instaliaciją, talpinusią spinteles, kriauklę, viryklę, ir atsistojo tiesiai priešais ją. Sasukė įrėmė į stalviršį rankas.

– Nieko įdomaus, - sugromuliavo jis, nenuleisdamas nuo jos akių, - išsilakstė mus vos pamatę. Hinata, kas yra? – atkakliau pakartojo jis ir užsuko vandenį.

Ji panarino galvą ir paliko kriauklėj pusiau nuplautus pomidorus. Vis tiek gi reikėjo pasakyti kada nors.

– Na, aš... kaip ir... emmm... aa... – ji užsikirto žaisdama su savo pirštais.

– Na, tu kaip ir emmm aaa, ką? – mikliai pamėgdžiojo ją Sasukė.


Ji atsiduso nugalėta ir pakėlė į jį akis.


– Laukiuosi.


Į stalviršį įsikibę krumpliai tiesiog pabalo. Jis tarytum sustingo ir jo veide buvo neįmanoma ko nors įskaityti. Negalėdama suvokti, ko dabar iš jo tikėtis ir jausdama, kaip ją tiesiog gręžia kiaurai juodos akys, Hinata perbalo kaip kreida.

– Tik vėl nevemk susimildama, - leptelėjo jis.

– Aš nebevemiu, - Hinata prikando lūpą.


Jo akys vos pastebimai išsiplėtė.


– Jau taip ilgai?


Negalėdama atlaikyti jo žvilgsnio, Hinata vėl atsuko čiaupą kriauklėje ir šįkart ėmėsi plauti salotas. Sasukė kurį laiką spoksojo į ją taip įtemptai mąstydamas, kad tiesiog galėjai pamatyti ant smilkinio tvinksinčią veną. Galiausiai jis atsiduso, panarino galvą ir atsitraukė nuo stalviršio.

– Na, ką gi... – ištarė jis, pakeldamas akis į lubas, ir po akimirkos ryžtingai žengdamas iš virtuvės.

– Kur... tu? – paklausė Hinata, stengdamasi neduoti baimei valios. Na, ji nieko pernelyg nesitikėjo, bet kad taip imtų ir išeitų lyg niekur nieko...

– Į dušą, - jis stabtelėjo tarpdury, - pirma reikia susitvarkyt, gi negaliu šitaip eit pas senį, - jis mostu parodė į savo dulkiną uniformą ir pasikasė susivėlusius plaukus.

– Kokį senį? – suraukė antakius Hinata.

– Tavo tėvą, kokį dar kitą senį...

Sustirę pirštai nenulaikė slidžios salotos galvos ir ji išsprūdo ir nuriedėjo grindimis. Hinatai žandikaulis atsivėrė.

– Aš ne... – suvapėjo ji ir staiga pritūpė, gaudydama nepaklusnią salotą. Pačiupusi visą kekę ji pašoko visa iškaitusi. – Aš ne... tai yra... – ji numetė salotas atgal į kriauklę ir užsuko vandenį. – Tai nėra... ta prasme... tai, kad aš... tiesiog norėjau, kad... na... žinotum. Tai, kad aš... dar nereiškia, kad tu... na...

– Tau reikėjo į retorikos kursus užsirašyt, Hinata. Garbės žodis, - Sasukė nesusilaikė kreivai nešyptelėjęs. Jis sukryžiavo rankas ir atsirėmė į staktą.

– Nejuokinga, - ji priėjo arčiau.

– O aš ir nejuokauju. Klausyk, - jis nudūrė akis žemyn, rinkdamas žodžius, - iš manęs žmogus gal ir nekoks, bet sąžinės dar turiu. Tad nėr ko stebėtis.

– Bet aš nenoriu... kad būtum priverstas, - ji priėjo visai arti, - man nereikia...

– O gal man reikia? – jis staiga pakėlė galvą ir įsistebeilijo jai tiesiai į akis.

Hinata sunkiai nurijo seiles. Ji pasijuto, tarsi galėtų vienu žodžiu sudaužyti jį į šipulius, bet tuščių vilčių irgi negalėjo suteikti. Ir išvis, tai atrodė neteisinga. Šitaip jį prie prisirišti prie savęs.


– Sasuke, aš... aš nežinau, - tyliai, tačiau tvirtai ištarė ji, - aš nežinau, šaringanas jau buvo užsirakinęs ar ne. Aš nemačiau. Negalima...

– Koks skirtumas! – jis pakėlė balsą ir Hinata krūptelėjo. – Apie tai bus galima pasvarstyti vėliau, bet... – jis žengė žingsnį į priekį ir, pačiupęs ją už rankos, prisitraukė visai prie pat savęs. – Bet jeigu tu manai, kad paliksiu tave tam seniui ir leisiu visai tavo trenktai šeimynai ir toliau tavim naudotis, tai tau galvoj negerai, aišku?


Hinata tankiai sumirksėjo. Jo veidas buvo truputį per arti.

– Ma-mano šeima nėra trenkta, - sumišusi paprieštaravo ji.

– Žmonės, kurie mato kiaurai per drabužius, tikrai negali būti sveiko proto, - šaltu veidu pareiškė Sasukė.


Hinata vėl sumirksėjo. Ir nesusilaikiusi prunkštelėjo. Sasukė vyptelėjo.

– Paduok pomidorą, moterie. Reikia ruoštis naujai misijai.

– Tau pasikrauti užteks vieno pomidoro? – Hinata nepatikliai kilstelėjo antakį.

– Ne, bet jei labai suparins, galėsiu paleist jį į tavo tėvą.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------


Bus daugiau....
(kada nors)

[mila]

pamačiau naują žinutę šitoje temoje, tai iškart atėjau žvilgtelėti.O kaip buvo malonu skaityti žandikaulį tik nuo perkreiptos šypsenos jau skauda
nuostabu nuostabu. Gaila kad manga dabar truputėli nekaip klostosi, bet tavo 'one-shot' labai tikiuosi kad išauks three-shot bent jau tu mūsų nenuvilsi. dar galime daug tikėtis

[Renata]

ahh kaip kietai ^^ jau pejau pasiilgti sasuhinos

[PaperAngel]

Šiandien eidama i mokykla dar kaip tik pagalvojau apie "SusuHina" . Jau buvau pasiilgus... Aciu Eglaya, kad nepamirsai pratest Dabar lauksiu o kada nors...