Na antras mano horror pasakojimas. Sitas gal biski per daug fantastinis. O seip klaidu gali but lb daug. man su LT prastai -.-' hope you like it ;D
Tamsa.. Deivido rankų ir kojų pirštai sušalę. Jis nežino kur yra. Paskutinis dalykas kurį prisimena tai aukštą tvor1 per kuri1 jis lipo, kai staiga pajuto diegimą nugaroje ir tada viskas aptemo. Deividas yra dezertyras. Jam pabodo dirbti nešvarius darbelius kuriuos gaudavo kaip įsakimus ir štai gavęs kulką į nugarą stovi tamsoje prieš milžiniskas duris. Durys lėtai pajudėjo ir prasivėrė. Prieš jį buvo tiesus kolidorius su daugybe posukių. Deivido galvoje sukosi mintys “ Kur aš? Kaip išeiti? Kaip čia atsidūriau?” Nedrasiai žengė į priekį. Ant sienos buvo žodžiai “Ar sugebėsi pabėgti nuo pragaro?” Žemiau žodžių sienoje buvo įdūbos kurių nebuvo galima įskaityti. Deividas į žodžius beveik nekreipė dėmesio. Jam užmetus akis į žodžius siena iš leto pradėjo judėti ir stūmė jį link kitos sienos tarsi norėdama sutraiškyti. Jis sutrikęs ir šiek tiek išsigandęs pasileido begti. Pasuko į pirmą posukį kai išvydo dar kelis posukius. Jis buvo labirinte. Į kurį posukį bepasukdavo sienos pradedavo artėti viena kitos. Šitaip jis pribėgo duris. Šalia jų ant sienos buvo du plaštakos antspaudai, o virš jų dešimt Dievo įsakimų. Supanikavęs kad sienos siaureja Deividas uzdejo ranką ant vieno antspaudo. Nieko. Uždėjo ir kitą ranka. Pajuto kad jų nebegali atitraukti. Sienos artėjo. Jo širdis suspurdo. Pažvelgė vėl į sieną ir į dešimt Dievo įsakimų. Perskaitė pirmajį ir iskarto jo kairiosios rankos mažylio piršto nagas iš lėto nuplyšo. Deividas smarkiai surėkė. Pradėjo riedėti ašaros. Nors plaštakų negalėjo pajudinti rankos drebėjo. Sienos artejo viena kitos. Pro ašaras perkaitė antrajį įsakymą. Antras nagas buvo nuplėštas ir krito ant žemės. Nebeištvėręs pradėjo rėkti ir be sustojimo skaityti visus įsakimus. Vos ant žemės nukritus paskutiniajam nagui, durys prasivėrė ir jis įbėgo vidun. Kolidoriaus spalva pasikeitė peržengus durų slenkstį, bet Devidas to nepamatė. Jis gulėjo ant žemės susirietęs ir verkė. Durys užsidarė ir sienos pradejo vel artėti viena kitos. Devidas suinkštęs atsistojo ir vėl ėmė bėgti po kelių posukių trenkėsi į dar vienas duris. Jas pamačius Deividui suvirpėjo širdis. Šį kartą ant sienos buvo dvylikos apaštalų apaštalų figūros. Vienuolika jų valgė, o viena gėrė. Siena vėl siaurėjo. Deividas drebejo iš baimės. Be perstojo riedėjo ašaros. Numanė ka daryti. Jis sau stipriai kando į ranką ir iškando mėsos gabalą. Išspjovęs pradėjo rėkti. Drebančią ranką prikišo vėl ir kando dar kartą kitoje vietoje. Po kelių akimirkų ant Deivido rankų buvo venuolika žaizdų. Iš paskutinės kastosios jis siurbtelėjo nemažai kraujo ir durys atsidarė. Prabėgo pro jas ir atsiremė I sieną.
-Viskas. Nebenoriu. Gana.Man gana. Nonriu mirti. Maldauju, - aimanavo. Sienos vėl pajudėjo. Koridorius buvo kitos spalvos, o durys už nugaros užsivėrė. Pradėjo iš lėto bėgti. Nespejus pasukti tris kartus trenkėsi į dar vienas duris. Sienos šiamia kolidoriuje jam įbegus taip pat pradejo artėti. Ant sienos buvo Jėzaus atvaizdas. Atvaizdas rodė iš skausmo rėkentį Jezų. Jezaus dantys atvaizde buvo išryškinti raudonai. Deividas juos pamatė. Švelniai palietė savo dantis žiūrėdamas į atvaizdą. Galvoje sukosi mintys “Ne, ne, ne, ne, ne”. Tačiau ramybės nedavė sienos. Deividas rekdamas pribėgo prie sienos ir stipriai trenkėsi su lūpa į sieną. Trenkėsi antrą kartą. Iskrito vienas dantis. Deivido akys nenustojo ašaroti. Radęs labiau išlindusę plitelę, apžiojąs užkabino kelis dantis ir stypriai trūktelėjo. Rodos nebegalėjo pakelti skausmo. Susieme už burnos. Durys atsidarė ir Deividas puolė pro jas. Vos prabėgus šios užsidarė. Tačiau jokio kolidoriaus su daugybe posukių. Jis buvo kambariuke su dar vienomis milžiniškomis durimis. Nors Deividas nebebuvo labirinte sienos pajudėjo ir ėmė artėti viena prie kitos. Deividas valydamas ašaras pribego prie durų. Ant sienos buvo nupiesta žemė, virš jos debesys, o virš jų raudona akis. Devidas sustingęs galvojo. Akys buvo ašarotos, bet aimanos baigėsi. Jis drebėdamas žiurejo į atvaizda. Tada letai pakėlęs pirštą be nago stipriai kando į jį. Kando krūminiais dantimis keleta kartų. Pradejo stipriai kandžioti. Skruostais vėl be perstojo pasruvo ašaros. Atitraukes likusius dantis nuo piršto apsivėmė. Piršto galvutėje nebuvo mėsos. Tik kyšojo kruvinas kaulas. Deividas drebėjo. Bijojo judėti. Galiausiai pasiryžęs dūrė iš visų jėgu su kauletuoju pirstu netoli akies. Skausmas buvo nepakelemas. Netrukus traukdamas užlenktą pirštą atgal išplėšė ir savo akį. Durys atsidarė. Deividas jų nebematė. Tik verkdamas ir rėkdamas pradejo begti jų pusėn. Vos prabėgias pargriuvo. Nebejuto skausmo. Nedrąsiai prasimerkė. Turėjo abi akis, gilių įkandimų ant rankų nebebuvo. Nagai taip pat ataugę, o dantys savo vietose. Deividas sunkiai drebancia širdimi nusijuokė per ašaras ir pakėle galvą. Jis stovėjo kolidoriuje o ant sienos užrašas skelbė. “Ar sugebėsi pabėgti nuo pragaro?” deividas pradėjo rėkti ir daužyti kumsčiu užrašą.
-Ne! Nebenoriu! Noriu tik mirti! Noriu I pragara! Bet kur tik ne čia!
Deividas jau verkė kaip mažas vaikas. Nustojo daužyti. Ant sienos liko daug kraujo nuo smugių. Kraujas lėtai tekėjo siena žemyn kol nutekėjo iki neįskaitomų įduobų. Įdubas užpildė ryškus, raudonas kraujas. Užrašas skelbė “Tu jau pragare..”
Tamsa.. Deivido rankų ir kojų pirštai sušalę. Jis nežino kur yra. Paskutinis dalykas kurį prisimena tai aukštą tvor1 per kuri1 jis lipo, kai staiga pajuto diegimą nugaroje ir tada viskas aptemo. Deividas yra dezertyras. Jam pabodo dirbti nešvarius darbelius kuriuos gaudavo kaip įsakimus ir štai gavęs kulką į nugarą stovi tamsoje prieš milžiniskas duris. Durys lėtai pajudėjo ir prasivėrė. Prieš jį buvo tiesus kolidorius su daugybe posukių. Deivido galvoje sukosi mintys “ Kur aš? Kaip išeiti? Kaip čia atsidūriau?” Nedrasiai žengė į priekį. Ant sienos buvo žodžiai “Ar sugebėsi pabėgti nuo pragaro?” Žemiau žodžių sienoje buvo įdūbos kurių nebuvo galima įskaityti. Deividas į žodžius beveik nekreipė dėmesio. Jam užmetus akis į žodžius siena iš leto pradėjo judėti ir stūmė jį link kitos sienos tarsi norėdama sutraiškyti. Jis sutrikęs ir šiek tiek išsigandęs pasileido begti. Pasuko į pirmą posukį kai išvydo dar kelis posukius. Jis buvo labirinte. Į kurį posukį bepasukdavo sienos pradedavo artėti viena kitos. Šitaip jis pribėgo duris. Šalia jų ant sienos buvo du plaštakos antspaudai, o virš jų dešimt Dievo įsakimų. Supanikavęs kad sienos siaureja Deividas uzdejo ranką ant vieno antspaudo. Nieko. Uždėjo ir kitą ranka. Pajuto kad jų nebegali atitraukti. Sienos artėjo. Jo širdis suspurdo. Pažvelgė vėl į sieną ir į dešimt Dievo įsakimų. Perskaitė pirmajį ir iskarto jo kairiosios rankos mažylio piršto nagas iš lėto nuplyšo. Deividas smarkiai surėkė. Pradėjo riedėti ašaros. Nors plaštakų negalėjo pajudinti rankos drebėjo. Sienos artejo viena kitos. Pro ašaras perkaitė antrajį įsakymą. Antras nagas buvo nuplėštas ir krito ant žemės. Nebeištvėręs pradėjo rėkti ir be sustojimo skaityti visus įsakimus. Vos ant žemės nukritus paskutiniajam nagui, durys prasivėrė ir jis įbėgo vidun. Kolidoriaus spalva pasikeitė peržengus durų slenkstį, bet Devidas to nepamatė. Jis gulėjo ant žemės susirietęs ir verkė. Durys užsidarė ir sienos pradejo vel artėti viena kitos. Devidas suinkštęs atsistojo ir vėl ėmė bėgti po kelių posukių trenkėsi į dar vienas duris. Jas pamačius Deividui suvirpėjo širdis. Šį kartą ant sienos buvo dvylikos apaštalų apaštalų figūros. Vienuolika jų valgė, o viena gėrė. Siena vėl siaurėjo. Deividas drebejo iš baimės. Be perstojo riedėjo ašaros. Numanė ka daryti. Jis sau stipriai kando į ranką ir iškando mėsos gabalą. Išspjovęs pradėjo rėkti. Drebančią ranką prikišo vėl ir kando dar kartą kitoje vietoje. Po kelių akimirkų ant Deivido rankų buvo venuolika žaizdų. Iš paskutinės kastosios jis siurbtelėjo nemažai kraujo ir durys atsidarė. Prabėgo pro jas ir atsiremė I sieną.
-Viskas. Nebenoriu. Gana.Man gana. Nonriu mirti. Maldauju, - aimanavo. Sienos vėl pajudėjo. Koridorius buvo kitos spalvos, o durys už nugaros užsivėrė. Pradėjo iš lėto bėgti. Nespejus pasukti tris kartus trenkėsi į dar vienas duris. Sienos šiamia kolidoriuje jam įbegus taip pat pradejo artėti. Ant sienos buvo Jėzaus atvaizdas. Atvaizdas rodė iš skausmo rėkentį Jezų. Jezaus dantys atvaizde buvo išryškinti raudonai. Deividas juos pamatė. Švelniai palietė savo dantis žiūrėdamas į atvaizdą. Galvoje sukosi mintys “Ne, ne, ne, ne, ne”. Tačiau ramybės nedavė sienos. Deividas rekdamas pribėgo prie sienos ir stipriai trenkėsi su lūpa į sieną. Trenkėsi antrą kartą. Iskrito vienas dantis. Deivido akys nenustojo ašaroti. Radęs labiau išlindusę plitelę, apžiojąs užkabino kelis dantis ir stypriai trūktelėjo. Rodos nebegalėjo pakelti skausmo. Susieme už burnos. Durys atsidarė ir Deividas puolė pro jas. Vos prabėgus šios užsidarė. Tačiau jokio kolidoriaus su daugybe posukių. Jis buvo kambariuke su dar vienomis milžiniškomis durimis. Nors Deividas nebebuvo labirinte sienos pajudėjo ir ėmė artėti viena prie kitos. Deividas valydamas ašaras pribego prie durų. Ant sienos buvo nupiesta žemė, virš jos debesys, o virš jų raudona akis. Devidas sustingęs galvojo. Akys buvo ašarotos, bet aimanos baigėsi. Jis drebėdamas žiurejo į atvaizda. Tada letai pakėlęs pirštą be nago stipriai kando į jį. Kando krūminiais dantimis keleta kartų. Pradejo stipriai kandžioti. Skruostais vėl be perstojo pasruvo ašaros. Atitraukes likusius dantis nuo piršto apsivėmė. Piršto galvutėje nebuvo mėsos. Tik kyšojo kruvinas kaulas. Deividas drebėjo. Bijojo judėti. Galiausiai pasiryžęs dūrė iš visų jėgu su kauletuoju pirstu netoli akies. Skausmas buvo nepakelemas. Netrukus traukdamas užlenktą pirštą atgal išplėšė ir savo akį. Durys atsidarė. Deividas jų nebematė. Tik verkdamas ir rėkdamas pradejo begti jų pusėn. Vos prabėgias pargriuvo. Nebejuto skausmo. Nedrąsiai prasimerkė. Turėjo abi akis, gilių įkandimų ant rankų nebebuvo. Nagai taip pat ataugę, o dantys savo vietose. Deividas sunkiai drebancia širdimi nusijuokė per ašaras ir pakėle galvą. Jis stovėjo kolidoriuje o ant sienos užrašas skelbė. “Ar sugebėsi pabėgti nuo pragaro?” deividas pradėjo rėkti ir daužyti kumsčiu užrašą.
-Ne! Nebenoriu! Noriu tik mirti! Noriu I pragara! Bet kur tik ne čia!
Deividas jau verkė kaip mažas vaikas. Nustojo daužyti. Ant sienos liko daug kraujo nuo smugių. Kraujas lėtai tekėjo siena žemyn kol nutekėjo iki neįskaitomų įduobų. Įdubas užpildė ryškus, raudonas kraujas. Užrašas skelbė “Tu jau pragare..”
...Tik gal nereikėjo taip krikščioniškai ,gali religingiems ir nepatikt
Comment