Is serijos apie Svajotojus

[greysandman]

Sios kelios istorijos yra ypatingu zmoniu, ypatingos istorijos, proza, eilerasciai.
Kas turi panasiu rasiniu prasau man atsiusti jas i email'a

Nevertinkit jei pilnai neperskaitet, o jei is pirmo karto nesupratot tai skaitykite dar, ir dar, ir dar karta.

Aciu jum ir prasau kad perskaite atsilieptumete. Aciu dar karta


Sis rasinys nera kokio nors zanro, bet man asmeniskai jis labai patinka


"cinamoninis su imbieru"

Vis dėlto,
Nemoku gyventi.
O gyvenimas mane moko?

_ _

Mane moko pianinas
Ir kartais atlieka
Prieblandoj mano kūną.
Iš pradžių tyliai
Ir klysdamas
Švelniai nuslysdamas
Į antrą oktavą...
Mano odos glajus
Ima lietis
Su dramblio kaulu.
Kai savo krūptelėjimais
(cinamono ir imbiero kvapo)
Apibarstau jį,
Jis grįžta į vidurį.
Nes vidurys mums yra pradžia.
Nes Do yra vidurys.
Nuo jo (ar jos) galima eiti
Ir į praeitį, ir į ateitį
Ir į kitas visatas.
Ir už tai niekas nebaudžia,
Ir už tai neskauda.

Kartais atlieka mane
Kaip tamsiai mėlyną
Šilkinį preliudą,
Kuriame vis dar supasi
Šilkaverpiai.
Po kuriuo tamsiai mėlynos
Baltosios moterys
Numato savo vaikų likimą
Ir užburia lopšius.
Po kuriuo maži apuokai laksto
Ir spardo akmenukus.

Kartais šilkaverpiai ima verkti
Ir pasidaro liūdna,
Kaip kad matant verkianti šunį.

Kartais tamsiai mėlyna
Pražysta dramblio kaulu.
Ir kartais apuokai
Spardo cementą,
Kartais vaikai numato
Savo motinu mirtį
Ir barsto jas cinamonu
Bei imbieru, paguldė į lopšį.

Kartais mane taip atlieka.
Ir aš po truputį
Mokaus gyventi.

[Hellsing_lover]

Iš tikrųjų labai savotiškas kūrinys, patiko įdomiai perteiktos mintys ir tikrai netikėtai savotiški palyginimai (mažai pažįstantiems pianinus, gali būt sunku suprast )

[greysandman]

Iskart daug nelaukes siulau jums pasaityti antra rasini:





"Istorija kaip žmonės žiūrėjo į žemę"

Kaip manot, kodėl filmuose svajotojai dažnai žiūri į dangų?
Man atrodo, žinau atsakymą. Norit išgirsti? Tada klausykit:

Pakelk akis į dangų. Susirask akimis dalyką, kurio trokšti. Tada pakelk rankas, atsipalaiduok ir... Svajok.
Rankos pačios virs sparnais.
Staiga pajusi, kad galva labai sukasi. Neišsigąsk. Tai siela atsiskiria nuo kūno.
Tada akimirksniu pradėsi kilt į dangų.
Lėksi vis greičiau ir greičiau. Visi žemiški dalykai nublanks ir nebedrums ramybes.
O tada... Pamatysi tai ko nesi dar mačius. Po tavim verks žmonės mirties apkabinti, verks vaikai ir verks suaugę.
Matysi, kaip vaikai užmiega ir nabepabunda.
Suprasi, kur gyveni ir pati pradėsi verkti.
O ašaros kris į žemę, kur žmonės nustebę žiūrės sau po kojom ir nieko nesupras. Bet nei vienas iš jų nepakels galvos.
Tu skraidysi ir kai jau nebeturėsi ašarų, pasijausi išvargusi ir užmigsi.
Tuomet krisi ir krisi. O krisdama sapnuosi.
Sapne matysi neseniai patirta skausmą ir mirtį.
Kažkur tarp sapnų mėtysis laimes kruopa, bet ji neras sau derlingos žemės.
Deja...
Na, o žmonės, ten žemai, tave pajus.
Gyvai, lyg patys ten būtų, pajus karo siaubą, skausmo saldumą, vienišumo dejones, šaltą bado kankinimą.
Visi sustos. Stovės ir mąstys. Ir tada...
Vėl pradės verkti. Verks prarasto laiko, sunaikinto grožio, sugriautų miestų, šalių. Likimu.
Bet žmonės vis dar žiūrės į žemę. Bet ne aš. Aš pažiūrėsiu į dangų, kur tu krisi, ir man suskaus širdį dėl tavęs.
Tu tai pajusi ir nubusi. Prie pat žemės sustosi ir tada vėl pakilsi.
Su slaptu skausmu širdyje vėl pažvelgsi į žemę tikėdamasi pamatyt dar vargo, bet to neišvysi.
Žmonės sustoję. Nuleidę rankas ir ginklus. Stovės ir tylės. Ir tik iš lėto, pamažu, pamažu gyvenimas tęsis toliau.
Bet pasaulis bus pasikeitęs.
Nevyks karai, išnykęs bus rasizmas, socialinė nelygybė, žmonės nekentęs skausmo.
Norint gyventi gerai nereiks visko aukoti ir tik dirbti ir gyventi tik dėl pinigu.
Materialusis kultas nebebus svarbiausias.
Bus vienas tikėjimas, viena kalba, bet visi skirtingi su savo įsitikinimais, kurių niekas nebandys sugrūsti į rėmus.
Visi skirtingi, visi lygus.
Bet žmonės vis dar žiūrės į žemę. Jie nepajėgs atsikratyti įsitikinimų. Jie pernelyg tuos įsitikinimus uždarė savo širdyje.
Bet bus tokių, kurie išdrįs tuos įsitikinimus išmesti.
Tada jie pažvelgs į dangų.
Šie žmonės taps Svajotojais.
Panašus į juos tiek aš, tiek tu, jei supratai, ką norėjau pasakyt.

žmonės žiūrės į žemę,
aš stebėsiu tave
o tu busi danguje,
nes jei supratai vienatves skausmą - Tu mane pajutai

[Light]

Grazu ,graudu trumpai tariant labai gerai ,bet gal prie poezijos perkelt sita?

[greysandman]

Grazu ,graudu trumpai tariant labai gerai ,bet gal prie poezijos perkelt sita?

Tai kad cia nevisai poezija...

[Light]

Poezija siaip nebutinai rimuotis turi.Siais laikais isvis tokiu eilerasciu mazai beliko...Cia ne proza irgi tai perkelt reiktu prie eilerasciu.
Admino zodis bus?

[greysandman]

Dabar dedu jau treciaji darba. Labai tikuos kad jis visiems patiks.




Kaip skruzde kiekviena ryta atsikeli ir net negalvodama kam, ciumpi savo darbus i rankas ir leki net neatsisukdama – kaip uzsukta masinele, be perstojo sukdama ratus, tarsi uzstrigusi kartoji ta pati rankos mosta, lupu kampuciuose sustnigususios sypsenos likuti.. sokineji per balas link pirmos stoteles, kur stoviniuoja zmones panasus i grybus pasislepusius nuo slapio ir graudaus lietaus po placiais lietsargiais. Jie taves nepastebi – tu juos stebi, typciodama ant mazu kojyciu, nes esi skruzde. Gal tavo pasaulis per mazas, kad ji suprastu grybu sirdys, gal skubus tavo zigsniai besislepentiems nuo lietaus laso nepavejami?

Bet tu juk zinai tiksla, link kurio juda tavo kunelis. Tu juk zinai, kad nera kelio, kuris nevestu ten, kur eini. Tau nereikia pakeleivio begant slapia gatve, kuris tik apsimeta draugu. Tau nereikia laso lietaus ant smulkaus peties, kad numalsintum troskuli. Tau reikia tikslo, to vienintelio, gal net ir neapsiekiamo. Svarbiausia, kad tu uodi jo kvapa, jauti jo tylu buvima kiekviename judejime...

I prieki...



Is skruzdes grazaus gyvenimo.



Gyvenantis žemėje, nesupras, ką jaučia gyvenantis danguje – kaip ir paukštis šliaužiančio. Ten viskas kitaip –spalvos turi kita atspalvi, net kvapai skirtingai kutena nosį, meilė ir ta kitaip valgoma. Ten, aukstai daugiau vilties, daugiau sapnų, kurie išsipildo, daugiau minčių, kurios tampa veiksmu. Būtant tenai, tavęs neklausia iš kur atėjai, ką palikai, kada išeisi. Ten Tu esi klausimas ir atsakymas.

Galiu paklaust? Ar kada verkei nežinodamas kodėl?-

taip.
O aš žinau kodėl. Verkei nes ten, kur nėra tavęs yra geriau. Tu nori ten, bet negali, nes esi čia ir dabar – pririštas, prie lovos, kurioje sėdi, prie arbatos puodelio su medum ir citrina, kuris padės sušilti, prie gatvės, kuria vaikštai kiekvieną slapia rytą.
Žinai išeiti?
Galbūt.. ne, nežinau.
Paleisk save, leisk minčiai skristi. Užsimerk, juk mintis keliauja greičiau nei žodis, greičiau nei laikas. Nors ir trumpam, bet būsi ten, kur nori. Ten galės būt tikrasis tavo gyvenimas, o buvimas čia – tik stotele, pakeliui i ten..., mažas tavo sukurtas paveikslėlis, kintantis kitų akyse.



Kažkas pažiūrės iš dangaus...

Stinklinem akim,

Kurios kūna nupraus.

Ir dar ..

Pažiūrės iš tenai,

Bet...

Tu nespėsi pakilt taip aukštai.

-------------------------------------

Dega lapai nakty...

Ar matai kur eini?

Tavo pedos paklys

Jas ugnis pražudys.

-------------------------------------

Akys baltai..

Blizka taip lyg balti angelai.

Man patinka

Sparnai..

Paskraidink ir mane Tu su jais.

-------------------------------------

Trumpas miau..

Mano lange.

Pratrūko katė...

Pamatė... einant gatve.


Akys pilkos ir senos..

Ant purvino sniego pusnies

Nesiskiria niekuo nuo dulkes

Ant mano peties.

--------------------------------------

Gurkšnis arbatos

Skausmui nuryti

Pirštas ant lūpų

Likučiams valyti.


Laša po vieną

Gal net po du

Arbatos lašeliai

Po mano padu...


Sugėrė Sugėrė

Surinko Surinko

Neliko demės Paliko vilties.

------------------------------------------

Medum iškvėpinta..

Arbata išvirta.

Tu nori?

Išgerk..

Jei naktis nemiela.

[greysandman]

Sveiki,

__________________________________________________ _________________


Tustuma

Nelaisve,pyktis,neviltis,
Aplanko kaip likimo butinybe,
Ir kerta, lyg koks kirvis,
Apima samones vingius.

Mus smegenys uzvaldytos ispuikimo
Jos nieko vertos kaip kempines
Atsiraitojusi rankoves beprotybe
Stai tuoj ateis kaip slauge gydytojos beprasmybes

As atsinesiu dideli kotleta
Kurs is zmogienos padarytas
Toks labai veju pamyletas
Istrauktas is ugnies ,smeliu apibarstytas

Ir duosiu ji, iteiksiu pykcio sielvarto karaliui
Kursai atskries su juodvarniais juodais kaip anglys
Ir paims sia dovana, nunes i beprasmybes saly,
Pakils su veju blaskomas vandens ploveju, pakils aukstyn kur ner zmoniu ir vejo

Stai as pazvelgsiu jajam i akis,izvelgsiu tustuma ir banaluma visko
Tik pereis saltis per aki ir pasiliks joje kaip mazas stiklinis rutuliukas
Reiks atsistot ant savu koju, zengt tolyn i horizonto tolumas
Nors nieko ten nebus tik melynas dangus ir rukas pilkas ir velyvas

Stai juodas paukstis skrenda danguje
Ir nesa MANO BUVUSI GYVENIMA
KURIO NEBUS, NEBUVO IR NERA
Tai tik mano isivaizdavimas

As prisiminsiu pykcio sielvarto akis
Tokias gilias, bet tokias tuscias
Kurios man sako: tuscia viskas cia
Ir tu pats cia tustesnis uz tustybe...

[greysandman]

Sveiki dar karta,
visai nelaukdamas iskart dedu dar viena kurini

__________________________________________________ _________________


Zvaigzdes danguje

Zvaigzdes negesta danguj
Sviecia iliuzija kuria
Visatos platybiu mirazas
Visiems galvas dumia

Zvaigzdes krenta zemyn
Pro saly pralekdamos sako:
Zmogau pazvelki aukstyn
Tai zvaigzde tau iliuzija kuria

Uzgesta beribej tamsoj paskutine zvaigzde
Ruosiuosi kelionej i jas, i tas kurios i mane nebeziuri
Pasieksiu ta lygi iliuzijos kuris nepasiektas zmoniu
Pasieksiu uzgesusias zvaigzdes, pirmasias laidotuves joms surengsiu

Vakaro sutemos pradeda leistis
Laukiu zvaigzdziu, laukiu tu kurias ruosiuosi teisti
Zvelgiu as i zvaigzde dangui
Tuoj,tuoj pradesiu kelione

Pasirengusios akys, pasirengusios kojos
Tiktai dvasia nepasirengus
Vistek lengvu burtu buriu
Kur as keliausiu ir kiek busiu

Vistie as busiu ten - ne tu
Lengva ranka sau ateiti planuoju
Tiktai staiga - mirtis,
Nunumatytas veiksmas
Man sugadino viska ka sukure mano mintys
Sugriove manaji pasauli ir viltis
Nors man jau nesvarbu...
As link zvaigzdziu...

[greysandman]

Sveiki,
uzmetysiu jus dabar kuriniais.



__________________________________________________ _______________



O amzinybe...

Viena diena, ar laikas bega?
Ar krauja nesa laiko tekmes?
Nejau vel teks liudeti laiko tekmes blaukiant
Tu likai cia , as ejau pirmyn
As tau paminkla pastaciau
O ryt ir vel tave prakeikiau jau,
Kodel tu cia , o as kitur?
Kur mano tos , bejausmes aimanos,
Nejau suvalgiau jas rytoj?
Kodel likimas dalgi dave i rankas,
o mes jo vel nepanaudojom
O amzinybe kreipiuosi i tave
O nemirtingume ir nezmoniskume
Leisk man vel apkabnt tave
Leisk vel pazvelgt tavojon gilumon
Ir vel mūs mylimojoj amzinybej pamatyt...

[greysandman]

Sveiki
dar darbas. savotiskas.apie mirti



__________________________________________________ _________________


Mirtis

Uzpucia zvake nakty
Pasiima visus ka pamato kely
Tai pilka pribuveja tamsos
Kurios nesimato net ryskiausioj sviesoj

Miries gniauztuose gyvenam visad
Nepamirsate jos niekad
Jos juodame rube supames pabude
Link jos keliu visad keliaujam

Uzmirsti lapai ir uzmirsti zodziai
Jie palengva eina link jos visada
Musu kunai, kazkieno nuodemes
Neplauti puodai ir viskas
Kazkada butinai jai atsiduos...

Ji tai kas naikina tikrove
Ji tai kas sugriauna suvokima
Nepavaldi niekam
ir iklainta amzinybej
Mirtis, pirmas ir paskutinis nesuvokiamas tavo tikrovej..

Mirtis , beribis seselis matantis musu veiksmus
Mirtis , beribis laukimas kazko ko nebus
Mirtis , kazkas besedys kaireje
Mirtis , tai niekas, o gal niekas tai as?

[migliute]

kolkas spejau tik pirma perskaityt. trumpai tariant patiko
itraukia. eilerastis galetu but ilgas, nepabostu. bet gerriau kaip yra.
pliusas dar tas kad primena drauges kuryba, tai sentimentai uzpuole
saunuole Egle

[greysandman]

siulau skaityti viska nuo pradziu. taip mano nuomene idomiau

[greysandman]

Sveiki,
metu dar viena darba, man asmeniskai this one is TOP 1



__________________________________________________ _________________


Prakeikta priederme

Zmogus prazuvo ir paskendo tarp minciu
Prakeikta priederme ir prakeiktas veiksmas
Nevertas buti, jam neverta stengtis
Mitis jam atpildas uz egoizmo minti juoda

Iskris is metu , iskris is zemes prieglobscio
Tegul praeities sukurin krinta
Nevertas zemes ir nevertas meiles
Nevertas prieglobscio,jam tik mirtis skirta.

Tegul juoda spalva nudazo veida,
Tegul uzspaudzia venas pyktis jojo
Ir nieks lai neprisimins jo
Tegul palieka jisai uzmarsty

Daug pikto pridare daug pikto darys
Tegul jo veida veikiai nudazo neviltis
Gyvena savy kaip prakeiktas dagys
Visiem pragaisti nesa , vaidina jog jis ne kvailys

Kvailumas akyse, o protas tegul bus jojo mirtis
Nebera iseities jis per didelis kvailys
Uz nulaustaja saka, uz nuskriausta gyvuna
Uz nusauta pauksti ir uz gamtai nenuolankuma
Uz iskirta miska, uz minti ta kuri kuri troksta naikinti
Uz supurvinta vandeni ir sunaikinta gyvunu rusi
Mirtis uzmokestis uz tai, tai tavo palikimas , tavo prakeiktas likimas...

Neatleis nei pauksciai, neatleis nei gyvunai
Lai prakeiktas gyvenimas tavo supuna
Neuzteko uolu, neuzteko gyvenimo vietos.
Neuzteks ir skausmu, neuzteks ir tavuju ligu tau paskirtu

Neisgydys zmogus, neisgydys gamta
To tu nevertas , neverta tavoji gimtoji galva
Nera dvasiu , nera tavojo dievo
Mirtyje tu kankinsies uz savo ereziju pievas.

Uz sudeginta miska, uz miestu statyba
Uz milziniska nama, gamtos nebuvima ir josios tersima,
Uz nuskinta gele, uz debesu naikinima
MIRTIS IR SKAUSMAS TAVASIS LIKIMAS!

[Airiz]

Šitoje kūryboje DEPRESIJA aukštinama ar kaip?
Juoda..mirtis..meilės nėra... kartais pasiilgstama normalios poezijos, prozos, o ne vien varymo į vienus vartus, kol saulė šviečia labiau reikia apie gyvenimą galvot daugiau, o nebandyt "skandintis" tokioje kūryboje..
kaip savo žanrui gal ir nieko, bet labiau tiems kas sau nepriklauso