Tj vat...draugas SataNa man atsiunte tokia pasakele paskaityti tj as pagalvojau,kodelgi neparashius man savo istorijos kuria kuriau jau apie kelerius metus....na tjp,vienu metu gyvenau utopijoj (keistokj skamba,ne ne narkomane)...kazkada dalį jos jau buvau parashius kj mokyklai reikejo,bet ji jau ishtrinta ish mano pc,tjgi reiks prisimint tikslia pradzia ir atkartot....istoroja lb ilga,tjgi dalis rashysiu ilgai...nemoku greit su pc rashyt....tikuosi patiks.....nepykit del klaidu....gome
.1.pradžia
Lubinas miegojo kietai ir ramiai, kaip visada. Suskambo žadintuvas su „the nightmare before christmas“ paveikslėliu ciferblate. Laikrodis rodė lygiai 07:00 val. Laikas keltis ir į mokyklėlę. Jis nekentė mokyklos. Ne, ne dėl to, kad jam nusibosdavo mokytis ar panašiai, mokytis jis mėgo (na buvo moksliukas) ir mokytojos jį mylėjo, tik mokiniai ne. Akiniai buvo sulūžę nuo smūgio su suledėjusia gniūžte į galvą, ant šonkaulių mėlynės, o galvą maudė, praktiškai, po kiekvienos ilgosios pertraukos, nes kol jis nueidavo iki bibliotekos, mokyklos “žvaigždės“ pademonstruodavo savo jėgą ant jo...Bibliotekoje buvo saugiausia. Ten galėjai atsisėsti ir ramiai paskaityti kokią knygiūkštę...
Literatūros pamoka. Mokytoja vėluoja...Staiga į klasę įžengė direktorė, o jai iš paskos jauna mergina, maždaug 25 metų amžiaus, vidutinio ūgio, mielo ir malonaus veido, ilgais juodais plaukais surištais į kasą. Jos plaukai buvo juodi kaip varno plunksnos ir, kas keisčiausia, jie buvo natūralios spalvos, nors merginos oda buvo begalo šviesi, o akys ryškiai žalios ir labai keistos. Ji buvo apsirengusi tamsiai žalią kostiuminį švarkelį ir siaurą sijonėlį iki kelių, o apvalūs akinukai vertė ją atrodyti kukliai ir santūriai. Lubinas apsižvalgęs pamatė, kad visi klasiokai vėpso į naująją moterį, kaip į kokią dievaitę, nors jis matė tik paprastą merginą.
- Vaikai, prašau dėmesio,-prabilo direktorė,- čia jūsų naujoji literaturos mokytoja, Natsuo Utopia. Prašau ją gerbti.
Na, mokytoja kaip mokytoja, pamoka praėjo sklandžiai ir, kas keisčiausia, be Mino nešvarių ir bjaurių juokelių. Atrodė lyg naujoji mokytoja būtų juos visus užhipnotizavusi savo žaliomis akimis.
Skambutis. Mokiniai pasipylė į koridorių- NAMO, PAGALIAU NAMO- šaukė jaunimas. Lubis vos ne vos, iš kampo į kampą, prasmuko i tualetą ir palaukė, kol visi išsivaikščios, nes nenorėjo vėl gauti į kaulus. Grįžęs namo vaikinas atsisėdo prie kompiuterio ir įsijungė savo pamėgta strateginį „Blizard“ kompanijos žaidimą „starcraft“.
Vėl suskambo žadintuvas 22:00. Laikas praustis ir miegot, nes ryt laukia kontrolinis, kuris, žinoma, Lubinui bus lengvas, juk jis geras mokinys. Tik viena mintis jam nedavė ramybės. Atsistojęs prie veidrodžio pažvelgė į save- jo akys buvo pavargusios, akiniai sudužę, šviesūs plaukai buvo vos ne iki pečiu ir ganėtinai nušiurę, veidas lieknas ir, nepasakysi, jog jis būtų buvęs bjaurus...Tiesiog labai liūdnas ir užsidaręs savyje.
- Greit baigsiu mokyklą, o aš vis dar nei merginos, nei paprasčiausių draugų neturiu. Kiemo draugai mane paliko kai pradėjau skaityti knygas... Būtent, tik jos kaltos, kad aš toks. VELNIOP TUOS AKINIUS! VELNIOP TOKIĄ ŠUKUOSENĄ! VELNIOP VISKĄ! VELNIOP TAS KNYGAS, TĄ TVARKĄ IR VISKĄ, KAS SUPA MANE APINK!!!...
Jis neištvėrė ir trenkė kumščiu į veidrodį. Veidrodis sudužo ir krentanti šukė perpjovė jam ranką. Kraujas pradėjo teketi vaikinui už rankovės. Lubinas atrėmė galvą i sieną ir pradėjo giliai kvėpuoti. Skausmo jis jau nebebijojo, mat buvo kiekvieną dieną talžomas už mokyklos kampo, tačiau šį kartą jis nė nepajuto, kad šukė perpjovė jam venas ir jis smarkiai kraujavo. Staiga jam pradėjo svaigti galva, darėsi vis blankiau ir blankiau, galiausiai viskas išnyko ir jis susmego ant žemės kaip skudurinė lėlė...
.2.sapnas
Žemė išslydo iš po kojų, jis krenta, kažkur, dugno jis nemato, nemato kur krenta, ir, ar jis tikrai krenta? Kraujas teka ranka, visą kūną apima silpnumas, jis negali nieko pajudinti, akys primerktos, jausmas lyg jis skęstų ir grimztų žemyn, melsva tamsa primena vandenį. Vis silpniau ir silpniau, staiga neatlaiko ir nebeturėdamas jėgų jis visai užsimerkė. SMŪGIS! Jis guli, nukrito, atrodo krito visa amžinybę, BET JIS GYVAS. Lubinas bijo atsimerkti. Pajuto, kad guli lyg ir ant žemės, lyg ir žolė, lyg ir šaknys. Lubis atsimerkė: jis buvo miške, tik tokio miško niekada nebuvo regėjęs, niekada nebuvo apie tai skaitęs nieko panašaus- medžiai tvirti ir beveik visi buvo gal metro storio (jų rankomis neapglėbsi) , kamienai lygūs ir šviesiai pilki, o visos šakos buvo taip aukštai, kad sunku buvo jas įžiūrėti. Šaknys storos, plačios, tankios ir galingos. Aplink nebuvo jokio krūmelio, tik kai kur išaugusi trumpa vešli žolytė. Miškas buvo tuščias ir pilkas.
Lubinas atsistojo. Aplinkui tvyrojo tirštas rūkas, nesimatė nei galo, nei pradžios.
- Kur aš? ar čia rojus? aš juk negalėjau patekti į pragarą, ne, juk buvau geras, tikrai negalėjau, o Dieve, kur aš ir ar aš tikrai miręs? kas čia?- jis buvo persigandęs, nežinojo nei kur jis, nei aplamai, kaip jis ten pateko.
- Ranka, žaizdos nebėra, ir net jokio rando. Vadinasi aš tikrai miręs, o gal sapnuoju?- jis įsikando sau į pirštą,- ai, skauda, vadinasi aš nesapnuoju. O Dievai, kur aš, noriu namo...
Lubinas pradėjo bėgti net nežiūrėdamas kur, kliūdamas už šakų ir šiaip taip neatsitrenkdamas į medžius. Staiga jis pamatė kažką sužibus. Sustojęs pamatė didelį apvalų melsvą veidrodį, prabangiu auksiniu rėmu. Šalia veidrodžio stovėjo du tamsūs žmonių siluetai.
- Prašau, padekit,- nedelsdamas sušuko Lubinas,- atsiprašau, bet kokia čia vieta? ir gal galite pasakyti kur išėjimas? man labai reikia namo... aš pasiklydau.
Siluetai atsisuko. Atrodo ten buvo vaikinas ir mergina, panašūs kaip du vandens lašai. Tik vaikinas turėjo daugiau vyriškų bruožų ir buvo aukštesnis. Jų plaukai buvo tamsiai žali, o akys raudonos kaip kraujas, jų žvilgsniai tiesiog pervėrė vaikiną baime ir Lubis sustingo. Jis nebežinojo, ką daryti. „Turiu bėgti, reikia bėgti, nagi, Lubi, nestovėk kaip įbestas, judėk! JUDĖK! JUDĖK!!!“. Dvyniai pradėjo kažkaip keistai judėti, atrodo jog jie pradėjo virsti kažkokiais monstrais. Lubis apsisuko ir persigandęs pradėjo bėgti, atrodė, jog širdis tuoj sprogs iš baimės ir siaubo. JAUSMAS... Skausmas surakino abi rankas, atrodo, jog jas būtų kas perdūręs su lenktais peiliais, šiltas kraujas nutekėjo per jas. Staiga jis pamatė, jog jo rankas laiko perkandę du dideli žvėrys. Lubinas neatlaikė ir nualpo.
Vaizdas pradėjo ryškėti. Jis gulėjo ant kažko kieto. Galop atsimerkė ir pamatė lubas, kurios buvo labai aukštos. Ant buvo dailios freskos, jose buvo pavaizduoti galingi slibinai su kraujo raudonomis akimis ir gelsva atspalvį turinčiais žvynais. Lubinas pašoko. Jis gulėjo ant didelio stalo, didėlėje kažkokių rūmų salėje. Langai buvo milžiniški, o pro juos matėsi tas klaikus miškas.
- Aaa, Lubinas, tiesa? aš tavęs jau seniai laukiau.-Balsas pasigirdo jam už nugaros- ten buvo ji, lietuvių kalbos mokytoja, balta kaip pienas oda, ilgais palaidais plaukais ir tamsia juoda suknia, didele iškirpte ir baltu korsetu. Jos kūnas buvo be galo gražus, tik akys jau kitokios- jos buvo kaip pas slibiną iš freskos, kraujo raudonumo su pailgu vyzdžiu.
- Nebijok, čia tu saugus.- Lubinas sėdėjo sustingęs, šaltas prakaitas nutekėjo per visą nugarą, kūnas suakmenejo.
- Beje, nepyk ant dvynių, kurie čia tave taip negražiai atitempė. Jie tik žvėrys, mažas, gana gerai pavykęs, eksperimentas. Jie protingi, tvirti, tik bėda- jie žiaurūs.
- B-b-b-ee-e-ttt.- vaikinas bandė išmygti klausimą, bet paslaptingoji moteris į jį atsakė, net nebandydama jo išklausyti.
- Neee, tu nemiręs, ir tavo rankos sveikos, na, išskyrus tą, kurią persipjovei.- Lubis pažvelgė į ranką ir pamatė, jog ji vėl visa kruvina.
- KAS ČIA DAROSI,- iš išgąsčio sušuko jis.
- Cha, cha, cha, cha, cha. Tu miršti, greit tapsi niekuo. Tu išnyksi, tavęs nebebus, būsi tik šešėlis, kuris dings saulei nušvietus.- piktdžiugiškai kalbėjo ji. Moters akys žibėjo blankiame apšvietime.
- NE, AŠ NENORIU, AŠ DAR TURIU DAUG KĄ PABAIGTI, GYVENTI, MAN REIKIA GYVENTI.- Bandė išrėkti Lubinas, nors jo riksmas buvo panašesnis į inkštimą. Per veidą perbėgo ašaros. „Čia tik blogas sapnas“ kartojo jis sau mintyse... Muzika...Jis girdėjo muziką. Tokią melodingą, liūdną ir vienišą. Moteris priėjo dar arčiau, šįkart taip arti, jog suėmė jį už smakro. Jos rankos buvo ledinės, o veidas atsidūrė taip arti, jog vaikinas jautė juodaplaukės kvėpavimą.
- Tu mano, aš tavo kūrėja. Tu ne toks kaip jie, tie bjaurūs žmonės. Tu kitoks, tu vienintelis toks. Aš tavo šeimininkė.- Ji pridėjo savo ranką Lubinui ant širdies. Staiga jos nagai pradėjo augti ir virsti tvirtomis, aštriomis žnyplėmis, kurios vis smarkiau smigo į širdį. Vaikiną suėmė skausmas. Jis pajuto, jog jo krūtinėje atsivėrė didelė kruvina skylė. Kraujas pradėjo bėgti pro nosį, burną... Širdis nebeplakė. Jis tik pamatė, jog moteris pabučiavo jam kaktą.
Vėl vanduo... Vėl jausmas, jog jis įgrimzdęs į tamsą. Atrodo visi kūno raumenys atsipalaidavo... Darėsi vis šilčiau ir šilčiau... širdis vėl ėmė plakti. SUGIS. Jis vėl gulėjo, tik šį kartą atsimerkė greičiau. Lubinas gulėjo greitosios pagalbos palatoje. Pro langą švietė saulė. Lašelinėje jau buvo beveik tuščia. Į palatą įėjo seselė. Vaikinas pajuto palaimą... „Viskas baigėsi, pagaliau“...O gal ir ne?
.1.pradžia
Lubinas miegojo kietai ir ramiai, kaip visada. Suskambo žadintuvas su „the nightmare before christmas“ paveikslėliu ciferblate. Laikrodis rodė lygiai 07:00 val. Laikas keltis ir į mokyklėlę. Jis nekentė mokyklos. Ne, ne dėl to, kad jam nusibosdavo mokytis ar panašiai, mokytis jis mėgo (na buvo moksliukas) ir mokytojos jį mylėjo, tik mokiniai ne. Akiniai buvo sulūžę nuo smūgio su suledėjusia gniūžte į galvą, ant šonkaulių mėlynės, o galvą maudė, praktiškai, po kiekvienos ilgosios pertraukos, nes kol jis nueidavo iki bibliotekos, mokyklos “žvaigždės“ pademonstruodavo savo jėgą ant jo...Bibliotekoje buvo saugiausia. Ten galėjai atsisėsti ir ramiai paskaityti kokią knygiūkštę...
Literatūros pamoka. Mokytoja vėluoja...Staiga į klasę įžengė direktorė, o jai iš paskos jauna mergina, maždaug 25 metų amžiaus, vidutinio ūgio, mielo ir malonaus veido, ilgais juodais plaukais surištais į kasą. Jos plaukai buvo juodi kaip varno plunksnos ir, kas keisčiausia, jie buvo natūralios spalvos, nors merginos oda buvo begalo šviesi, o akys ryškiai žalios ir labai keistos. Ji buvo apsirengusi tamsiai žalią kostiuminį švarkelį ir siaurą sijonėlį iki kelių, o apvalūs akinukai vertė ją atrodyti kukliai ir santūriai. Lubinas apsižvalgęs pamatė, kad visi klasiokai vėpso į naująją moterį, kaip į kokią dievaitę, nors jis matė tik paprastą merginą.
- Vaikai, prašau dėmesio,-prabilo direktorė,- čia jūsų naujoji literaturos mokytoja, Natsuo Utopia. Prašau ją gerbti.
Na, mokytoja kaip mokytoja, pamoka praėjo sklandžiai ir, kas keisčiausia, be Mino nešvarių ir bjaurių juokelių. Atrodė lyg naujoji mokytoja būtų juos visus užhipnotizavusi savo žaliomis akimis.
Skambutis. Mokiniai pasipylė į koridorių- NAMO, PAGALIAU NAMO- šaukė jaunimas. Lubis vos ne vos, iš kampo į kampą, prasmuko i tualetą ir palaukė, kol visi išsivaikščios, nes nenorėjo vėl gauti į kaulus. Grįžęs namo vaikinas atsisėdo prie kompiuterio ir įsijungė savo pamėgta strateginį „Blizard“ kompanijos žaidimą „starcraft“.
Vėl suskambo žadintuvas 22:00. Laikas praustis ir miegot, nes ryt laukia kontrolinis, kuris, žinoma, Lubinui bus lengvas, juk jis geras mokinys. Tik viena mintis jam nedavė ramybės. Atsistojęs prie veidrodžio pažvelgė į save- jo akys buvo pavargusios, akiniai sudužę, šviesūs plaukai buvo vos ne iki pečiu ir ganėtinai nušiurę, veidas lieknas ir, nepasakysi, jog jis būtų buvęs bjaurus...Tiesiog labai liūdnas ir užsidaręs savyje.
- Greit baigsiu mokyklą, o aš vis dar nei merginos, nei paprasčiausių draugų neturiu. Kiemo draugai mane paliko kai pradėjau skaityti knygas... Būtent, tik jos kaltos, kad aš toks. VELNIOP TUOS AKINIUS! VELNIOP TOKIĄ ŠUKUOSENĄ! VELNIOP VISKĄ! VELNIOP TAS KNYGAS, TĄ TVARKĄ IR VISKĄ, KAS SUPA MANE APINK!!!...
Jis neištvėrė ir trenkė kumščiu į veidrodį. Veidrodis sudužo ir krentanti šukė perpjovė jam ranką. Kraujas pradėjo teketi vaikinui už rankovės. Lubinas atrėmė galvą i sieną ir pradėjo giliai kvėpuoti. Skausmo jis jau nebebijojo, mat buvo kiekvieną dieną talžomas už mokyklos kampo, tačiau šį kartą jis nė nepajuto, kad šukė perpjovė jam venas ir jis smarkiai kraujavo. Staiga jam pradėjo svaigti galva, darėsi vis blankiau ir blankiau, galiausiai viskas išnyko ir jis susmego ant žemės kaip skudurinė lėlė...
.2.sapnas
Žemė išslydo iš po kojų, jis krenta, kažkur, dugno jis nemato, nemato kur krenta, ir, ar jis tikrai krenta? Kraujas teka ranka, visą kūną apima silpnumas, jis negali nieko pajudinti, akys primerktos, jausmas lyg jis skęstų ir grimztų žemyn, melsva tamsa primena vandenį. Vis silpniau ir silpniau, staiga neatlaiko ir nebeturėdamas jėgų jis visai užsimerkė. SMŪGIS! Jis guli, nukrito, atrodo krito visa amžinybę, BET JIS GYVAS. Lubinas bijo atsimerkti. Pajuto, kad guli lyg ir ant žemės, lyg ir žolė, lyg ir šaknys. Lubis atsimerkė: jis buvo miške, tik tokio miško niekada nebuvo regėjęs, niekada nebuvo apie tai skaitęs nieko panašaus- medžiai tvirti ir beveik visi buvo gal metro storio (jų rankomis neapglėbsi) , kamienai lygūs ir šviesiai pilki, o visos šakos buvo taip aukštai, kad sunku buvo jas įžiūrėti. Šaknys storos, plačios, tankios ir galingos. Aplink nebuvo jokio krūmelio, tik kai kur išaugusi trumpa vešli žolytė. Miškas buvo tuščias ir pilkas.
Lubinas atsistojo. Aplinkui tvyrojo tirštas rūkas, nesimatė nei galo, nei pradžios.
- Kur aš? ar čia rojus? aš juk negalėjau patekti į pragarą, ne, juk buvau geras, tikrai negalėjau, o Dieve, kur aš ir ar aš tikrai miręs? kas čia?- jis buvo persigandęs, nežinojo nei kur jis, nei aplamai, kaip jis ten pateko.
- Ranka, žaizdos nebėra, ir net jokio rando. Vadinasi aš tikrai miręs, o gal sapnuoju?- jis įsikando sau į pirštą,- ai, skauda, vadinasi aš nesapnuoju. O Dievai, kur aš, noriu namo...
Lubinas pradėjo bėgti net nežiūrėdamas kur, kliūdamas už šakų ir šiaip taip neatsitrenkdamas į medžius. Staiga jis pamatė kažką sužibus. Sustojęs pamatė didelį apvalų melsvą veidrodį, prabangiu auksiniu rėmu. Šalia veidrodžio stovėjo du tamsūs žmonių siluetai.
- Prašau, padekit,- nedelsdamas sušuko Lubinas,- atsiprašau, bet kokia čia vieta? ir gal galite pasakyti kur išėjimas? man labai reikia namo... aš pasiklydau.
Siluetai atsisuko. Atrodo ten buvo vaikinas ir mergina, panašūs kaip du vandens lašai. Tik vaikinas turėjo daugiau vyriškų bruožų ir buvo aukštesnis. Jų plaukai buvo tamsiai žali, o akys raudonos kaip kraujas, jų žvilgsniai tiesiog pervėrė vaikiną baime ir Lubis sustingo. Jis nebežinojo, ką daryti. „Turiu bėgti, reikia bėgti, nagi, Lubi, nestovėk kaip įbestas, judėk! JUDĖK! JUDĖK!!!“. Dvyniai pradėjo kažkaip keistai judėti, atrodo jog jie pradėjo virsti kažkokiais monstrais. Lubis apsisuko ir persigandęs pradėjo bėgti, atrodė, jog širdis tuoj sprogs iš baimės ir siaubo. JAUSMAS... Skausmas surakino abi rankas, atrodo, jog jas būtų kas perdūręs su lenktais peiliais, šiltas kraujas nutekėjo per jas. Staiga jis pamatė, jog jo rankas laiko perkandę du dideli žvėrys. Lubinas neatlaikė ir nualpo.
Vaizdas pradėjo ryškėti. Jis gulėjo ant kažko kieto. Galop atsimerkė ir pamatė lubas, kurios buvo labai aukštos. Ant buvo dailios freskos, jose buvo pavaizduoti galingi slibinai su kraujo raudonomis akimis ir gelsva atspalvį turinčiais žvynais. Lubinas pašoko. Jis gulėjo ant didelio stalo, didėlėje kažkokių rūmų salėje. Langai buvo milžiniški, o pro juos matėsi tas klaikus miškas.
- Aaa, Lubinas, tiesa? aš tavęs jau seniai laukiau.-Balsas pasigirdo jam už nugaros- ten buvo ji, lietuvių kalbos mokytoja, balta kaip pienas oda, ilgais palaidais plaukais ir tamsia juoda suknia, didele iškirpte ir baltu korsetu. Jos kūnas buvo be galo gražus, tik akys jau kitokios- jos buvo kaip pas slibiną iš freskos, kraujo raudonumo su pailgu vyzdžiu.
- Nebijok, čia tu saugus.- Lubinas sėdėjo sustingęs, šaltas prakaitas nutekėjo per visą nugarą, kūnas suakmenejo.
- Beje, nepyk ant dvynių, kurie čia tave taip negražiai atitempė. Jie tik žvėrys, mažas, gana gerai pavykęs, eksperimentas. Jie protingi, tvirti, tik bėda- jie žiaurūs.
- B-b-b-ee-e-ttt.- vaikinas bandė išmygti klausimą, bet paslaptingoji moteris į jį atsakė, net nebandydama jo išklausyti.
- Neee, tu nemiręs, ir tavo rankos sveikos, na, išskyrus tą, kurią persipjovei.- Lubis pažvelgė į ranką ir pamatė, jog ji vėl visa kruvina.
- KAS ČIA DAROSI,- iš išgąsčio sušuko jis.
- Cha, cha, cha, cha, cha. Tu miršti, greit tapsi niekuo. Tu išnyksi, tavęs nebebus, būsi tik šešėlis, kuris dings saulei nušvietus.- piktdžiugiškai kalbėjo ji. Moters akys žibėjo blankiame apšvietime.
- NE, AŠ NENORIU, AŠ DAR TURIU DAUG KĄ PABAIGTI, GYVENTI, MAN REIKIA GYVENTI.- Bandė išrėkti Lubinas, nors jo riksmas buvo panašesnis į inkštimą. Per veidą perbėgo ašaros. „Čia tik blogas sapnas“ kartojo jis sau mintyse... Muzika...Jis girdėjo muziką. Tokią melodingą, liūdną ir vienišą. Moteris priėjo dar arčiau, šįkart taip arti, jog suėmė jį už smakro. Jos rankos buvo ledinės, o veidas atsidūrė taip arti, jog vaikinas jautė juodaplaukės kvėpavimą.
- Tu mano, aš tavo kūrėja. Tu ne toks kaip jie, tie bjaurūs žmonės. Tu kitoks, tu vienintelis toks. Aš tavo šeimininkė.- Ji pridėjo savo ranką Lubinui ant širdies. Staiga jos nagai pradėjo augti ir virsti tvirtomis, aštriomis žnyplėmis, kurios vis smarkiau smigo į širdį. Vaikiną suėmė skausmas. Jis pajuto, jog jo krūtinėje atsivėrė didelė kruvina skylė. Kraujas pradėjo bėgti pro nosį, burną... Širdis nebeplakė. Jis tik pamatė, jog moteris pabučiavo jam kaktą.
Vėl vanduo... Vėl jausmas, jog jis įgrimzdęs į tamsą. Atrodo visi kūno raumenys atsipalaidavo... Darėsi vis šilčiau ir šilčiau... širdis vėl ėmė plakti. SUGIS. Jis vėl gulėjo, tik šį kartą atsimerkė greičiau. Lubinas gulėjo greitosios pagalbos palatoje. Pro langą švietė saulė. Lašelinėje jau buvo beveik tuščia. Į palatą įėjo seselė. Vaikinas pajuto palaimą... „Viskas baigėsi, pagaliau“...O gal ir ne?
.Skaiciau neatitraukdama akiu...Saunuole 
.
....Kokia pasakele ten Satana atsiunte ar ne mano tik kurta?
achiu kad pasakej,ishtaisysiu tuoj
Comment