Jūsų eilėraščiai ir kita kūryba

[Hellsing_lover]

Taigi, gija skirta tiems, kurie taip pat kuria eilėraščius, tačiau labai retai, arba yra sukūrę tik vieną, ir nemano kurt dėl to naujos gijos. Čia galite talpint savo pavienes fantazijas, ar šiaip - gražias mintis


Tuomet pradžiai šiaip, savos, pradedančiosios, rašliavos įdedu

Sušalęs laukas skęsta prietemy,
Neramios snaigės šoka sukūry.
Štai praeivis be namų,
Juda apsnigtu taku.

Jam mėnulis kelią šviečia,
Link šiltos ugnies jį kviečia.
Snaigės šaltos plaukus velia,
Žingsniai sunkūs šaltį kelia.

Bet užmaršties mėnulis leidžias,
Ir snaigių šokis keičias.
Pradingsta takas iš akių
Išnyksta kelias link namų...

[SataNa]

I like it... Tik nežinau kaip teisingai jį reikia deklamuoti

[Sloth]

Čia toks šiaip kūrinukas, prieš porą dienų parašytas, pirmas mano darbas (galbūt ir paskutinis) kurtas ne lietuvių.k mokytojai verčiant...

Raudonas dangus ir balta plunksna ore.
Tu nieko nematai, nes daugiau nieko ir nėra,
Tu vienas - visur ir visada...
Tu nieko negirdi,
Tik baltą plunksną sklendžiančią ore,
Visa kita - tik tyla.
Esi visiškai vienas, atrodo nieko nėra,
Aplink tik slegianti tyla,
Panika apima tave, bet kodėl?
Juk tu visiškai vienas, vienas - vadinasi saugus.
Juk nėra nieko, kas galėtų tau pakenkti, tave įskaudinti,
Bet kodėl apima panika tada?
Todėl, kad viskas ką turi, tai vienatvė ir tyla...

Raudonas dangus ir balta plunksna ore...

[Hellsing_lover]

I like it... Tik nežinau kaip teisingai jį reikia deklamuoti

Kaip tik širdis geidžia

P.S. Sloth - graži kūryba, skaitant gražiai atsiskleidžia eilėraščio "spalvos"

[Surreal]

Šiaip retokai savo liguistas rašliavas platinu, bet še...

Odė troleibusui

Troleibusas
darda, šnibžda tau į ausį
apie tai kaip bobos klausės,
kuri porino tuščiai
apie nuolaidas turgines
baklažanams, salotinėms.
Apie rėkalus jaunuolių,
apie klejones senolių,
apie bučinius pirmuosius
ant sėdynės purvinosios.
Apie rudą, žaliais
langeliais margintą skėtį,
kurį kažkas pamiršo.
Apie neveikiantį komposterį,
kuris seniai užstrigo.
Troleibuse troleibuse,
visą tai ilgai dar rinksi?
pėdsakus žmonių paliktus
viską kaupsi ir atminsi,
troleibuse vienkartinis.

*

Dar nepradėjusi savo agonijos,
Mano ranką pagriebė Saulė.
Ji ilgą amžių, pakreipus galvą,
Pavandenijusiu žvilgsniu klausė.
Kol galų gale išleido atodūsį
Kupiną nuovargio nuo pasaulio.
Atgniaužus man delną tarė:
“Nepaleisk. Saugok”.
Ir nusirito glostydama skliautą
Kažkur link Oriono.
Tada dar nežinojau, kad saujoj laikau
Naujagimį rytojų.
Jaučiau, kad kažkas spursda,
Plakasi mažomis kojytėmis,
Bet nepaleidau. Bijojau.

[nysaka]

Blėsta danguje šviesa,
Saulė skęsta dausose.
Jūra ošia neramiai,
Parplaukia namo laivai.

Jau sužibo pirmos žvaigždės,
Nakties aidas tuoj aidės.
Ten kažkur tolumoje,
Laukiu aš tavęs slapčia.

Jaučia jau mana širdis,
Tu negrįši niekada.
Skaudžią ašarą braukiu,
Neturiu daugiau jėgų.

Tavo akys man melavo,
Aš tikėjau jom aklai.
Kiekvienas žodis tai tiesa,
Dabar žinau – buvau kvaila...

Cia mano kurybos. Siaip nesu buvus nei isimilejus nei ka tiesiog kartais atsisedu ir pradedu rasyt tokias nesamones... Ir sisip ziuriu tema apmirus atrodo.

[Miss.Sin]

Na, manau reikėtų ir savo kažką įmest čionai. Bėje, įdomūs darbai virš manęs. (:

Vakaras. Ji buvo viena, kaip visada, jos tamsios bežadės akys stebėjo naktyje skęstančias žvaigždes. Ramybė. Atrodo ko daugiau reikia kad būtų gerai, bet ne, visada kažko trūksta. Tai dažniausiai būna jausmas, jausmas kurio žmogus negali suvaldyti, tai mistiška ir gražu, kartais paprasta ,bet žiauru. Naktis išlaisvina jos sielą, ji pasineria į svajones ir apmąstymus. Viskas lyg ir gražu, jei ne tuštuma kurios niekaip negali paaiškinti. Tikriausiai tai tik laiko klausimas. Galbūt jis neturi atsakymo. Kaip bebūtų lieka gyventi toliau, gal tiksliau būtų egzistuoti, gyvenimas prasideda nuo jausmo, ne, aš ne apie fizinį gyvenimą. Siela - tai tikroji žmogaus gyvenimo terpė.
Kaip nuostabu kai pabundi ryte su viena mintimi, kuri verčia tavo širdį virpėti iš džiaugsmo. Ta mintis lydi tave visą dieną, užmiegi su ja, tada ji virsta gražiausiu sapnu.Argi ne puiku? Jei nesupranti ką tai reiškia, turbūt nesi patyręs tikros laimės, dvasinės laimės, tai tarsi ekstazė, kaifas, kartais net tokie gražūs dalykai gali sugriauti kasdienybę ir paversti ją kitokia, bet vistiek kasdienybe. Gyveni svajonėse, pamiršti tikrąją savo vietą šiame žiauriame pasaulyje, po truputį tu nyksti iš šio pasaulio, nebeturi nieko, tik savo mažą pasaulėlį kuriame gali jaustis gerai, norėtum, kad aplinkiniai tave suprastų. Pamiršk.
Gal užtektų sutikti žmogų, turintį savo mažą pasaulėlį, visiškai tokį pat kaip ir tavo, jūs būtumėt kartu, gyventumėt svajone, ta kuri virto realybe, nuostabu. Ir nerūpėtų toks bereikšmis dalykas kaip laikas. Laimingi laiko neskaičiuoja...

[Rikka]

Mylėsiu tave kaip žemę myli saulė,
Būsiu dūrys į tavo pasaulį,
Būsiu raktas i tavo sielą,
Kai laimė tave palieka vieną.


Būsiu tavo tyla kai tu norėsi klykti,
Būsiu švelnumas, kurio tau žmonės šykšti
Birėsiu tau iš rankų kaip smėlis
Niekada tavęs nepaliksiu, nes aš - tavo šešėlis.


ir kitas


Aš niekas.
toks šaltas ir vienas,
Toks tuščias kaip tavo širdis,
Ir toks pat prarastas kaip tavo viltis....
Bet aš galėčiau būti priežastis
Dėl kurios tavo vardą galėtų pamiršti mirtis,
Aš galėčiau būti tavo dangus,
Iš kurio niekad nelytų šaltas lietus.
Aš galėčiau būti tas žmogus,
Kurio širdyje tau visada vietos bus.
bet dabar aš tik vieniša siela
Pamiršusi šiam pasauly savo vietą.
Aš tik niekieno dangus,
Iš kurio niekad nenustoja pliaupęs šaltas lietus.

[Hellsing_lover]

Ir sisip ziuriu tema apmirus atrodo.

Ne visi mėgsta taip savo kūrybą viešinti

Visgi, gražius darbus visi įdėjot. Labai patiko visi tie "niūrios" temos eilėraščiai ir proza (eto, nelabai žinau, kaip pavadint ).

[Bardakas]

O man kaip tik ta niūri proza ir eilėraščiai nelabai, jie tokie kaip visa masė, nes visi juos rašydavom būdami ~14 metų, so that sucks truputį. Va norėčiau rimtą darbą paskaitinėt, tebūnie ir niūru, bet ne pisgotiška apie tai "kaip niekas nežino kaip aš jaučiuosi ir bla bla bla".

[Hellsing_lover]

O man kaip tik ta niūri proza ir eilėraščiai nelabai, jie tokie kaip visa masė, nes visi juos rašydavom būdami ~14 metų, so that sucks truputį. Va norėčiau rimtą darbą paskaitinėt, tebūnie ir niūru, bet ne pisgotiška apie tai "kaip niekas nežino kaip aš jaučiuosi ir bla bla bla".

Na, taip, tačiau tuo aš norėjau ne tą pasakyt. Pati esu poezijos mėgėja ir mėgstu įvairią prozą ir eilėraščius, kartais vaikštau į poezijos vakarus, todėl palaikau visus, kurie bando ir nori kurti (nesvarbu kokie būti keisti, nesuprantami, o gal net labai panašūs ir vienodi eilėraščiai). O dėl to, kad man patiko "niūri" proza ir eilėraščiai, tai gali būt, kad ir amžius kaltas ir dar bala žino kas Šiaip pritariu, kad sunku rašant liūdną eilėraštį, jį sukurti išskirtinį, filosofišką ir gilų, mat kaip yra kažkas pasakęs "sukurti džiaugsmingą eilėraštį yra labai sunku, nes laimė ateina ir išeina, o liūdesys lieka ilgai" (ar kažkaip panašiai )

[Endži]

Nusprendžiau ir aš čią įdėti savo eilėraščių. n.n

Čia eilėraštis, kuris padarė mano kūryboje lūžį ir atvedė mane į tą kūrybos kelią, kuriame dabar esu.

PALETĖ

Tarp pusės pirmos
Ir puses šeštos
Išvarvu, pro lietingos dienos,
Danguje pragręžtą skylę.
Paklydusi plastikinio kambario labirinte
Įsigeriu į popierines grindis.
Tyliai tipenu pastelinių spalvų
Išmargintame pasaulyje
Blakstienomis glostydama
Aliejinių gėlių žiedlapius.
Rašalo dėmės dar neišdžiuvusios!
Pulsuojančios, pumpuojančios, ėdančios,
Išmarginančios mano esybę,
Palikdamos trumpą praeitos dienos ataskaitą.
Štrichuota akrilinės palėpės kampe
Įsilieju į geltono pieštuko nubrėžtą durų staktą
Ir netrukus ištirpstu akvarelinių spalvų perpildytoje paletėje.

Čia sakyčiau vienas iš mano geriausių darbų:


Čia buvo skirta vienam vaikinui, bendraklasiui, kuris mane labai nuvylė.


Šį eilėraštį rašiau įkvėpta J.Marcinkevičiaus ir V.Kernagio.

NESPALVOTA FOTOGRAFIJA

Kažkur, paklydusi tarp laikmečių ribų,
Sena senamiesčio plyta byloja: –
Kad kas prabėgo – nesugrįš.

Įamžintas sustoji sostinės centre
Skanuodamas istorinį peizažą
Ir kurdamas memuarus.

Kaip ir prieš visą amžių –
Pasikeitė tiktai žmogus,
O visą kitą išrasta:
Ir meilė, ir neapykanta, ir bučinis, ir šypsena...

Ir tau pavasaris, ruduo, žiema tiktai
Primins iš naujo viską vėl ir vėl,
O karuselei apsisukus grįš atgal į tašką,
Deja, tik, kad komerciškai kartos praeitą amžių.

Paskutinis. Gal ir ne geriausias, bet ir neprasčiausias.

KALINYS

Susmeki, kaip į medį, alebardą...
Te sula mintim agonija išplaukia,
cigarečių dūmais te pakyla,
ligi paskutinio kraujo lašo lietumi
į žemės kūną sminga...

Absorbuotas laiko žodžio randas gija,
kitas veriasi šalia. Dieve,
adaptuotis nebespėju ir vien
ambicijose tarp kaprizų gyvenu...

Kur išsigelbėjimas kūnui,
o sielai skaistykla?
Kas kaltas čia?
...pasidžiauk,
tu bent alibi turi...

Amnestijos aš neprašysiu,
o kai jau susipratęs imsi gal svarstyt -
nebereikės...

Aš tyliai eisiu vakaro rasa namo...


Šiaip, dabar esu truputį užmetusi lyryką ir dirbu ties proza. Visgi, eilėms ir dainoms reikia stiprių emocijų, jausmų, be to ir darbo (kas be ko jo visur reikia). Tai tiek.

Tikiuosi truputį išjudinsiu temą. xDDD

[Bardakas]

Vietomis klaidelių būtą: gramatinių, stilistinių. Bet šiaip bene visi darbai patiko. Tokią poeziją tikrai vertinu ir būtų tikrai įdomu dar kažką paskaityt.

[Endži]

Vietomis klaidelių būtą: gramatinių, stilistinių. Bet šiaip bene visi darbai patiko. Tokią poeziją tikrai vertinu ir būtų tikrai įdomu dar kažką paskaityt.

Galima būtų tiksliau sužinoti savo klaidas? Ypač gramatikos atžvilgiu. n.n'

P.S. Ačiū už aukštą įvertinimą.

[Light]

Naktis

Tamsią naktį Lapiną 54 nemiga kankino.
Būties ir filosofijos klausimai neramino
Staiga atsirado mūza ir paklausė
-Apie ką svajoji zmogau paranojiko širdim ir keista šypsena ?
-Apie turtus pinigus ir rūmus....Kad torrentas geriau siųstų .
Mūza nesuprato ,nes nuosavo kūrybingumo jai pakako .Lapinas stebėjo degalinę ir suprato ,kad ankščiau laimei ir vieno vyno butelio laimei uzteko.
Tada atėjo Nimfa ir pasakė gal į savo guolį tu mane pakviesk.O,jeigu nori komplimentais ir aprašymais skiesk.Tu juk kaip fantastas gali mane suprasti esmę mano mitinę mano paliesk.,Bet Lapinas tą naktį supykęs ir drakono ugnim ištyškęs.
Pasijuto į ketvirtą dimensiją. išvykęs.Naikint angelų egzistenciją ,nes negalėjo suprasti.Kodėl blogis ,atviras ,o gėris suktas.
Kodėl atsakymas į šį klausimą toks sudėtingai persuktas.