Jūsų eilėraščiai ir kita kūryba

[Lota :D]

Vat, parašiau visišką nonsensą, bet man kažkodėl patiko; nors žodžiai visai nesiriša, bet labai smagiai susirašė

Tears of blood
Run down my cheek
Their so sticky;
I feel weak.
Vision's blurry
There's no sight
Of my visible delight.
Something's coming
I can hear
Just a huge and empty squeal.
Time has stopped
Now I can't run,
Though it really seemed like fun.
Talking nonsense -
That's my game.
I know nothing will remain.
Angels coming from above
That just means there's lots of love.
Hell is opening again;
What did we do until then?
Strange, it seems there's something left:
Bloody tears, that was my theft...

[Light]

Tas pats žaidimas

Visą savo gyvenimo temą sugrūdau į tą patį stalčių.
Nieko keisto prisirišau prie nenutraukiamų pančių.
Vis viliuosi,kad laimė ateis po kelių savaičių.
Bet greičiau dar daugiau tuštumos užpildys mane ir tuos svajonių ieškančių kvailių.


Visi dievai žino,kad viską,ką jie man pažadėjo buvo mirtis.
Dar nežengus žingsnio mane,beveik nuskynė giltinės dalgis.
Gal taip būtų geriau. Kam metų metus tuščiai kankintis?
Geriau tegu atstumtam tarp atstumtųjų viskas subyra kaip smiltis.


Kam tos visažinio žinios? Aš taip viską sužinau rūkydamas kaljaną.
Traukdamas saldų dūmą lyg lengvą marą. Po dvi galvutės per parą.
Gal plaučiai aplipę tara bus graži pabaiga. Arba paskelbs šlykštų galą.
Nerūkant nusprendžiu sutrupinti tuščių draugysčių gabalą šlykštų lyg amarą.


Tiesiog nėra ko čia pridurti,o jeigu reiks pridurs kiti geresni ir galingesni.
Kažkam šiam pasauliu naudingi ir didesniam tikslui sutverti,lyg išrinkti.
Man telieka būti tuo ir stebėti tuos kas merdi. Juk supranti,tik sapne kyli?
Visažiniai,tik pataria,kaip viską gerinti. O,aš tik palydžiu,tuos kurie tyli.

O,dabar beprasmis priedainis,kad susikurtų beprasmis tekstas,o ne eilėraštis.
Ne ketureilis,bet visaeilis. Atbukęs ir nenaudingas,kaip senas peilis.

[Lota :D]

Išėjo

Šukuoja vėjas vėlei mano plaukus,
Ir šalti lietūs beldžias į duris,
Ir nieko nieko aš nelaukus,
Nebėgus pas dievus ir verkus
Su siela neramia ir verkiančia širdim aš suprantu -
Ruduo.

Nubėgo pasikėlus sijonėlį,
Kasom auksinėm, strazdanom žaviom
Pakėlė žydras akeles į saulę
Legva širdim pabėgo nuo pasaulio
Pasiėmus su savim nerūpestingumą
Laisvės sparnus, dainas, širdžių jaunumą
Ir šilumą, žvaigždėtas ir šiltas naktis, bet ji pasakė - tai vėliau sugrįš.
Laibom kojelėm šoktelės dangun - ir dingo. Vasara.
Palikusi sustingusias, ir šąlančias širdis.

[uNgis]

Čia tik taip biški humoristinis. Kurtas gal šeštoje klasėje .


Žiaurusis kačiukas

Atėjo pavasaris,
Džiaugiasi katinas,
Reikia galąsti nagus,
Gaudyti paukščius.

Pagavo paukštelį,
Suvalgė sparnelį,
Sudraskė kūnelį,
Paliko pelkėj vargšelį.

Pamatė jį gandras,
Ir skrido link jo,
Pradėjo kapoti,
O katins ant jo.

Iškirto jis gandrą,
Su byta žmonių,
Žiaurusis kačiukas,
Nebus jam lygių.

(Šitas buvo kurtas tema: Pavasario juokai. Tad jei jums nepatiko, giliai į širdį neimkit, kurtas tik pajuokavimui.).

[Mapicy]

Čia tik taip biški humoristinis. Kurtas gal šeštoje klasėje .


Žiaurusis kačiukas

Atėjo pavasaris,
Džiaugiasi katinas,
Reikia galąsti nagus,
Gaudyti paukščius.

Pagavo paukštelį,
Suvalgė sparnelį,
Sudraskė kūnelį,
Paliko pelkėj vargšelį.

Pamatė jį gandras,
Ir skrido link jo,
Pradėjo kapoti,
O katins ant jo.

Iškirto jis gandrą,
Su byta žmonių,
Žiaurusis kačiukas,
Nebus jam lygių.

(Šitas buvo kurtas tema: Pavasario juokai. Tad jei jums nepatiko, giliai į širdį neimkit, kurtas tik pajuokavimui.).

Taij kam tada is viso cia det ir da pristatinet kurioj klasej ka ir kaip ? galejai ka geresnio jei net tau paciam durnai atrodo Pirmas posmelis zeurei nepatiko o visi kiti puse velnio.

[Light]

Dabartinis gyvenimas.


Light kažkada susitvarkei geriau dabar darosi vis baisiau
Kiekvieną dieną išgeri ir surūkai vis daugiau ir galvoji apie pasekmes vis mažiau.
Tu mąstai kaip išlošti pinigų greičiau ir geriau. Nors ir išlošei 50 eurų ateityje praloši praloši viską ir bus dar kraupiau.

Kodėl tu negali susikaupti ir kažką daryti ? Pas tave DVD diskų dėkluose mėtosi sudegusios cigaretės.
Kaljaną atidavei draugui,nes tave užvaldė paranojos paletės. Laikas pradėt mąstyti. Bet tu nori geriau rašyti laiškus pasenusioms koketėms. Ir gauti nuo likimo smūgius raketėm.

Trumpai tariant tau visai blogai tu nerandi rakto nuo nuosavo kambario durų.
Atrodai lyg tave kas apmėtė kolekcija netikusių burtų. Tu jau seniai prilipęs prie lubų.
Ieškai tau tinkamų geidulingų sukubų. Kol pasaulis bando tave įtikinti,kad nėra demonų.

Deja įklimpai į užburtą ratą iš kurio tavęs neištrauks nei Dievas nei Sandra.
Dėjau ant visų tavo mėgstama mantra. Tave apgaubė neigiama karma.
Tiki,kad kažkas duos reikiamą atsakymą. Gal tau reikalinga tinkama pana ?


Niekas nežino reikiamų atsakymų ir garantuotų statymų,
Teks pasitikėti galybe ir šviesa lošimų automatų. Arba taupyt ir galvot ratu.
Kas belieka negu suktis įkalus žiedu apsinuodijus Etanolio pienu.


Beja mano chalatas nusidevėjo,gera nuotaika praėjo ir lovą jau seniai skiedrom išėjo.

[neteistas]

va mano pirmas nuvilkit mane nes ziaurej kazkoks lievas xD


Syki atsikėles išgirdau
kaip perkūnas trenkė į mėnulį
Prasibudinau ir nusijuokes sau mintys pasakiau
Tai čia tik mūsų Lietuva
Mus žadiną kas ryt savo gražia gamta
kai jau atsikeliau paveizejiauį langely
O ten tik saulelė spindi į Lietuvėlę
Nusišypsojo ji man ir tartum norėjo pasakyt
Mylėk savo tėvynę Lietuva
Kaip mylėtum save..

[Bardakas]

va mano pirmas nuvilkit mane nes ziaurej kazkoks lievas xD


Syki atsikėles išgirdau
kaip perkūnas trenkė į mėnulį
Prasibudinau ir nusijuokes sau mintys pasakiau
Tai čia tik mūsų Lietuva
Mus žadiną kas ryt savo gražia gamta
kai jau atsikeliau paveizejiauį langely
O ten tik saulelė spindi į Lietuvėlę
Nusišypsojo ji man ir tartum norėjo pasakyt
Mylėk savo tėvynę Lietuva
Kaip mylėtum save..

Vienok Maironis...
Apie blaivybę kitą eilėraštį parašyk.

[vitaliuke]

eilerastukas

Bega dienos.. bega naktys.. nesustojamaj bega laikas..
zinau tu dabar kzkur toli.. taciau prasiau, manes isklausyk...
pasiilgau taves.. pasiilgau musu pokalbiu,pasiilgau visko..
pasiilgau net tavo rekimu, bej nuosirdziu patarimu..
tu nezinai ar dbr man viskas gerai.. as nezinau
ar tau ten nera blogai...naujas krastas..
nauji zmones.. man..nauja mokykla.. nauji draugai..
viskas nauja.. viskas neiprastai keista..

vianas kambarys, keturios sienos.. kruva zaislu.. kompas
liudna muzika keistos mintys... ir as..
ta pati liudna.. pasimetus.. apie kazka uzsigalvojusi asmenybe..
galbut is isvaizdos neatrodau lyg vaikas.. taciau..
gilej kazkur viduje as dar vis ta tapati maza mergaite..
nuosirdi, linksma, padukus, velniu priedusii padauza.
darvis prisimenu. budama maza turjejau svajone.. svajojau apie ...
kad kai uzaugsiu busiu dainininke..busiu izimi.. garsi visu zinoma..
kad mano artimieji gales manimi didziuotis.. bet gaila..
taip nera.. tai tebuvo neissipildziusios mazos mergaites svajones..
viskas duzo i sipulius.. duzo svajones.. duzo ir tai.. ko labiausej troskau..
troskau kad artimieji, mano seima.. mano draugai..galetu manimi didziuotis..
bet gaila... to nera.. niekada nebuvo ir nebebus.. is savo seimos jauciu..
jauciu tik panieka.. panieka ir nusivilima ju akyse manimi..
zinau.. jie mano kad as beviltiska.. bet as to ir neneigsiu.. jie teisus..
negirdziu jokiu paskatinimu jokiu padrasinimu negirdziu nieko ka taip noreciau isgirst..
kovok! nepasiduok! visada eik i prieki ir neziurek atgal kovok,
kovok del savo svajones!
gaila is ju niekada tokiu zodziu tikriausej ir neisgirsiu.. is ko ir galeciau isgirst,
tai tik is taves..tu, tu vienintelis sugebi mane susiprasti..
niekas manes taip gerai npazysta ir nesupranta kaip tu..tu vienintelis,
man artimas zmogus kuriuo as taip pasitikiu.. kurem galiu sakyti bet ka..
galiu .. issipasakoti.. paverkti.. viska issakyti kas man blogai..kas neduoda ramybes
tik is taves bet kada ir betkur galiu sulaukt pagalbos..
aciu didelis aciu .. aciu tau uz viska.. ir visada atmink..
jai netu manes jau senej cia nebutu..

[Hellsing_lover]

Nu bet mjazhute su toke rashyba nlb toli noeisi.

Gerai, suprantu, kad kurti norisi ir labai puiku, bet norėtųsi ir skaitytojui išvysti pagarbos, kurią gali išreikšti bent elementarios gramatykos taisyklių paisymu. Antraip, nėr čia ko. Ir šiaip, tokiems dalykams prašome rašyti į šitą temą, jei, kaip supratau iš pavadinimo, neketinate čia talpinti reguliariai savo kitos kūrybos vaisių.

[Airiz]

Su tokia kūryba aplamai nenueisi niekur, rašyba taipogi nepadės.

[Puny]

Sveiki visi,

Pirmą kartą čia talpinsiu savo rašytinę kūrybą. Turiu nemažai eilėraščių, bet kolkas apsieisim ir br jų. Iš karto įspėju – nesu koks gramatikos genijus. Kadangi rašiau su Word, tai bent žodžiai bus teisingi, bet dėl skyrybos negarantuoju.

Čia įmetu pirmą vienos istorijos skyrelį. Ji yra maždaug apie:
Kiek žemėje yra žmonių ir ar žinai kokia galumybė sutikti tą, kuris užėmė svarbią vietą tavo praeitame gyvenime. Net jei jį ir sutikai, ar manai, kad tikrai TU jį sutikai? O gal viskas buvo ne taip ir tai JIS tavęs laukė... O iš kur tu žinai, kad esi žmogus? Gal viskas, ką ligi šiol matei buvo tik iliuzija...

Spoileris:

1 skyrius: tiltas,angelas ir prostitutė

Pasaulis nutapytas raudonai. Kraujas už patvariai užtrenktų durų. Kraujas ant jo rankų. Daugybė kraujo. Jos kraujo.
Žiuzepė jo nematė, nors jo marškiniai, permirkę šiuo lipniu skysčiu, tiesiog prisiklijavo prie jo krūtinės. Jis alsavo, atrodytų per giliai ir per sunkiai žmogui, kruvini pirštai spaudė šaltą kardo rankeną. Už aklinų sienų temo ir saulė nusidažė raudonai.
Pro visus įmanomus plyšius skverbėsi pavojaus garsai, bet Žiuzepė buvo įkalintas savyje. Jo pasaulis buvo be vaizdo. Čia nebuvo nieko. Pasaulis nebuvo nei juodas nei baltas. Jis buvo neesamos spalvos. Tiesiog tuštuma, kuri lyg juodoji skylė susiurbė viską, kas supo Žiuzepę. Čia nebuvo nieko, tik vienuj viena melodija, kuri savo kurtinimu prilygo tylai. Ji vis kartojo vieną žodį plakančios širdies ritmu. Žiuzepė žengė durų link ir pasuko raktą. Jis žengė į pragarą ir melodija ištrūko iš jo lūpų:
– Lila, Lila, Lila... Lila, Lila, Lila...

Trečia valanda nakties.
Ana pašokdama atsibudo iš košmaro. Ji giliai šnopavo ir verkė, krūtinėje dar buvo likęs dusinantis skausmas ir širdies dūžiai skambėjo aidu ausyse. Ji neatsiminė nei menkiausios nuotrupos košmaro, kuris lyg tiksinti laiko bomba visada ją pažadindavo trečią valandą nakties. Kada ji pradėjo sapnuoti šį sapną? Tai nebuvo sapnas iš jos gyvenimo. Tai kažkas kita... Bet šis košmaras visada palikdavo dar ilgai neišdylantį skausmą krūtinėje. Jei ne šis košmaras, ji taip niekada ir neverktų.
Bet šiąnakt nebuvo naktis kaip ir visos. Jau trys valandos, kai Ana oficialiai yra pilnametė. Tos trys valandos ir šis nepakeičiamas faktas tapo nauja jos jėga. Jėga, kuri turi pakeisti visą Anos gyvenimą.
Ji susiėmė už kelių ir kelis kartus giliai įkvėpė. Nebijok. Nebijok. Užsimerkė, atsimerkė. Tu tai gali padaryti.
Ana gulėjo ant supuvusio čiužinio kambaryje su betonu grįstomis grindimis ir plėvele užkaltais langais. Tai nebuvo kambarys. Tai buvo landynė. Landynė, kurioje ji praleido aštuoniolika metų. Ką ji turi? Daiktai? Čia nėra nieko. Ana nieko neturėjo, nekaupė ir jai to nereikėjo. Visa tai kas yra čia, yra ne jos. Taip ji nusprendė. Šis sprendimas jos neskaudino, nes Anos jau senokai niekas neskaudino.
Bet dabar ji nusprendė pasinaudoti savo naująja jėga ir žengti į kitą pasaulį, nes ji nekentė to, kas buvo čia ir dabar.

Per juodą tamsos paklodę prasimušė miesto žibintų šviesa. Betoninės džiunglės miegojo. Nepaisant to tamsoje galėjai išgirsti tolimus šauksmus, šiurpius šunų kaukimus ir tylą skrodžiančius kačių kniaukimus. Viena iš jų iššoko iš konteinerio su dideliu trenksmu. Ji nuvertė kažkokį daiktą. Aimana ir keiksmažodis iš užtinusių benamio lūpų – nelemta katė jį pažadino. Nevalyvas žmogelis pasimuistė savo skudurų guolyje ir toliau mėgavosi vasaros pradžios nakties teikiamu, vis šiltėjančiu oru. Kas ten žino, gal kitos vasaros ir nebus.
Betoninės džiunglės nei iš tolo nemiegojo. Čia virė naktinis paklydusių sielų gyvenimas. Centre švietė prekybos centrų vitrinos, o prie jų būriavosi neaiškaus plauko tipai. Tipai ir ne kitaip. Pakampėse ir aplink meilės viešbučius stypčiojo nuobodžiaujančios merginos. Jos rūkė cigaretes, keikė sutenerius, skundėsi valdžia ir šiaip dalijosi bespalvio gyvenimo įspūdžiais. Jos prostitutės. Jos pardavinėja savo kūną. Jos purvinos šliundros, visuomenės atmatos, bet naktis priklausė joms. Čia jos buvo princesės laukiančios savo princo. Kiekvieną naktį vis kito...
Dieną jie slepiasi. Dieną jie normalūs žmonės. Dieną jie visi nuostabūs aktoriai.
Šiame šliundrų ir banditų mieste, per mirksinčias žibintų ir vitrinų šviesas, nesimatė žvaigždžių. Bet visur yra išimčių. Štai kad ir raudonas tiltas tarp barakų ir miesto. Jis buvo raudonas, nes buvo surūdijęs. Per visą ilgą tiltą degė tik vienas žibintas pačiame tilto gale į miesto pusę. Naktimis tai būdavo tiltas vaiduoklis. Ant jo retai kada pasirodydavo koks gyvasis.
Ji buvo dar viena siela paklydusi naktyje ir sekusi žvaigždžių šviesą. Ji sustojo priešais tiltą. Ji atrodė kaip pamėklė, ilgais juodais palukais, visa išbalusi su papilkusia ir išdilusia suknele, kuri begėdiškai atidengė nesveikai plonas rankas ir kojas. Jos nežemiškai šviesaus žydrumo akys su ledine liepsna žiūrėjo į tamsą. Ji buvo vaiduoklis su basom kojom ir su tomis basomis kojomis Ji vykdė misiją.
Dabar arba niekados. Dabar arba niekados. Ji žengė žingsnį pirmyn. Tolyje švietė žibintas. Dabar arba niekados. Ji žengė kitą žingsnį ir dar vieną, ir dar ir dar. Ji žengė surūdijusiu tiltu drebėdama iš susijaudinimo ir baimės, gaudydama neaiškius žvaigždžių kontūrus. Po Jos kojom garmėjo upė, juoda ir neišžiūrima. Mirties upė, štai kas ji. Jai nesvarbus laikas, nes upė teka nesustodama ir viską nusineša su savimi. Priešingai nei upė, Ji nieko nesinešė ir neturėjo. Ne tai, kad Jai ir reikėtų...
Aš nekenčiu šito pasaulio.
Staiga į orą pakilo iš kažkur pasibaidęs balandis. Jis galingai suplasnojo žvaigždžių šviesoje spindinčiais baltais sparnais ir nėrė tiesiai žemyn po tiltu.
– Graži naktis.
Balti sparnai... Ne, tai buvo kruvini sparnai. Prieš Jos akis ant tilto turėklo stovėjo angelas. Angelas kruvinais sparnais. Mergaitė tiesiog švietė, jos šviesios garbanos, jos gilios mėlynos akys. Mergaitės žvilgsnis vėrė kiaurai ir Ji pajuto, kaip Jos širdis ėmė plakti greičiau ir greičiau, taip, kad ėmė skaudėti krūtinę. Mergaitė buvo kokių dvylikos metų. Ji vilkėjo trumpus šortukus ir stovėjo ant turėklo krašto taip lengvai ir užtikrintai, kaip tai daro žvirbliai, tupintys ant elektros laidų.
– Chi chi... – Jos skruostai vos vos paraudo tamsoje padarydami ją panašią į porcelianinę lėlę. Ji vis dar nenuleido mėlynų akių.
– Nesinori gyventi?
– Mmmmm... Ne. Kai ko laukiau, bet... – Mergaitė dar labiau įsistebeilijo į Ją, – atrodai kraupiai.
– Cha, ne tavo reikalas, – Ji jau ruošėsi eiti toliau, visai neturėjo noro prasidėti su kažkokia beprote.
– Ė ė ė, pala! – mergaitė nušoko nuo turėklo ir sugriebė Jos ranką, – kur eini?
Jos ranka nubėgo elektros srovė, net pirštų galiukuose liko nemalonus dilgsėjimas. Ji nežymiai aiktelėjo ir staigiai pasisuko, kažką pasakyti vaikui, kai Jos akys sutiko josios akis. Tas nenusakomai įtraukiančias gilias akis. Akimirkai pasaulis sustingo ir dvi klajūnės liko stovėti, surakintos vieno žvilgsnio. Ji atsitokėdama kelis kartus mirktelėjo ir galingai papurtė galvą – kas, po velniais, su Ja dedasi. Ir, kad ir kaip Ji troško paaiškinti šį nuostabos ir gilaus ilgesio jausmą, smegenyse nei vienas neuronas taip ir nerado atsakymo. Ji juto vaiko kūno šilumą ant savo odos, ji troško apkabinti mergaitę ir sekti sekti ją, net ir iki pačio pragaro...
Angelėlis švelniai nusišypsojo, jos medaus spalvos garbanos blykstelėjo nuo mėnulio šviesos:
– Jei eini į miesto pusę, nieko prieš, kad eisiu kartu?
Ji tokia dieviškai graži. Tarsi tie drugeliai, kurie išsirita iš savo kokonų, tik tam, kad vienai dienai parodytų pasauliui savo grožį ir kitos dienos rytą pavirstų į dulkes, lyg niekada ir nebūtų egzistavę.
– ...OK... – Tarė Ji užburta šio akimirkos grožio.
Jos ėjo lėtai, tarsi pasaulis priklausytų tik joms. Pasiekė vietą, kur degė žibintas. Po juo ilsėjosi pavargusi moteriškė ir drungnomis akimis žiūrėjo į nematomą miesto horizontą. Praeinant mergaitėms, ji lėtai atgręžė žvilgsnį į jas, kur sutiko Jos žvilgsnį. Tada, lyg pirmą kartą kažką supratusi, senoji moteris sustingo. Ji greitai nusuko žvilgsnį nuo moteriškės ir nuleidusi akis toliau lėtai ėjo savo keliu. Mergaitė ir toliau nepaleisdama Jos rankos ėjo kartu.
– Mano vardas Rirako, bet vadink mane Rira, – tarė mergaitė.
Rira. Kaip maloniai skamba ausiai. Rira, Rira, Rira...
– O kaip tave vadinti?
– Hmmmm... – Ji susimąstė. Vardas, kurį jai davė motina ištremdama į šį pasaulį, buvo per daug Jai svetimas. Bet kito Ji ir neturėjo.
– Ana. Tiesiog Ana.
Senoji moteriškė nusišypsojo.

Aplinkui klegėjo vaikai. Tai buvo antroji Anos diena pradinėje mokykloje. Iki šiol ji nelankė jokio darželio, tad toks gausus vaikų skaičius vertė mergaitę jaustis nejaukiai. Bet dar labiau ją gąsdino laiptai į antrą aukštą. Vieninteliai laiptai visoje mokykloje su erdve aikštele priešais platų langą, už kurio matėsi tolimas varpinės stogelis. Tai buvo vienintelis kelias į pirmokų klasę.
Ana sustingusi lyg statula stovėjo priešais laiptus ir glėbyje spaudė pigų krepšį su knygomis. Ji įsmeigusi akis spoksojo į orą virš aikštelės. Vienas trečiokas greitai užskuodė ant aikštelės, žvilgtelėjo į Aną ir prisidengęs burną kažką pašnabždėjo jo laukusiam draugui užkritusiomis akimis. Tada abu atsisuko į mergaitę ir išsišiepę sukikeno.
Vakar šiais laiptais motiną užvilko Aną. Ši nenorėjo žengti nei žingsnio į laiptų pusę, tad motinai neliko kitos vilties, kaip jėga užtysti mergaitę į antrą aukštą. Aišku, Ana priešinosi, nors puikiai žinojo, kokios gąsdinančiai stiprios yra suaugusiojo rankos ir kokie žiaurūs jie gali būti. Ant mergaitės rankų liko tamsiai violetinės pirštų žymės, o ant kojos mėlynė, kur ji gavo iš lazdos, kai grižo namo.
– Ar pasiklydai? – Prie Anos priėjo jos mokytoja ir šypsodamasi užkalbino ją, – tavo klasė antrame aukšte. Einam, parodysiu kelią.
Ji uždėjo savo ranką ant mergaitės peties vis dar nutaisiusi tą baisią grimasą. Beveik visi suaugusieji nutaisydavo tokias. Be galo šlykščias šypsenas. Nanos kūnu nubėgo šiurpas.
– Ačiū, nereikia, – ačiū tarė tik dėl akių. Ji nejautė nei kruopelytės dėkingumo šiai veidmainei mokytojai. – Aš einu namo.
Žinoma, kokia mokytoja leis bėgti iš pamokų be priežasties. Galiausiai visa situacija priminė vakarykštę. Anai teliko stipriai užmerkti akis ir kęsti skausmą dilbyje. Ji neverkė. Ji ne tas vaikas, kuris verkia. Ir ji nekentė suaugusiųjų, nekentė vaikų ir šiaip žmonių. Tam buvo daugiau negu pakankamai priežasčių. Jos mažoje galvelėje sukosi visai nevaikiškos mintys ir šią akimirka ji troško, kad mokytoja mirtų.
– Beprotė! Beprotė! – Šaukė vienas jos klasiokų po pamokų, – mano sesė sakė, kad Ana X yra beprotė!
Užtenka. Anai jau per akis. Ji atsisuko į berniuką:
– Tavo sesė mirs.
Savaitės gale T kvartale N name mirė mergaitė.

Plaštakė užsidegė cigaretę ir giliai įtraukė dūmo. Tai buvo be galo maloni akimirka jos rutinoje. Tabako kvapas pasklido po kambarį ir moteris be garso atsiduso. Kaip ir visos prostitutės ji turėjo savų problemų. Gyvenimu skųstis per daug negalėjo. Nepaisant to, kad kartais tekdavo aptarnauti tikrus šlykštynes, ji gyveno gerai: turėjo pinigų, nuosavą butą, nuomojo kambary Rirako ir šiaip buvo ne per daugiausiai engiama. Dūmas plona virvute kilo į lubas. Ji ir vėl atsiduso. Šią akimirką jos malonumui trukdė nauja problema už sienos.
– Baigiam! Nervinimasis nieko nepakeis!
Ji pasikasė ežiuku nušniotą pakaušį ir pakilo atverti lango. Velniai žino kokie naujosios nuomininkės įpročiai; Plaštakė visai neturi noro su kuo nors kaltis.
Į Rirako kambarį skverbėsi rytas. Saulė glostė glotnią mergaitės odą, o jos medaus garbanos spindėjo lyg auksas. Ana stebėjo šį vaizdą nedrįsdama pajudėti. Rira buvo tik su kelnaitėmis, delnai pakišti po skruostais, kojos suriestos. Ji atrodė lyg mažas kūdikis, naivi ir nekalta. Mergaitė gulėjo vienoje lovoje su Ana, bet visa antklodė kažkaip atsidūrė ant Anos, tad nebuvo nei menkiausios skiautelės dengiančios Riros nuogumą. Anai tai priminė dailininko nutapytą paveikslą, vieną iš tų, kur nuogumas nesukelia jokių erotinių fantazijų, tik pakeri grožiu.
Šis vaizdas skaudino. Skaudino ir tiek. Giliai širdyje Ana nekentė visko, kas yra gražu ir tyra, o gal tai buvo tik pavydas ir nusivylimas... Kas žino, bet neapykantos ten tikrai buvo.
Rira lėtai atmerkė akis ir akimirkai įsistebeilijo į kaimynę.
– Mmm... Tu dar čia? – Paklausė ji ir lyg tikrindama ar Ana nėra iliuzija, paglostė merginos skruostą. – Šilta... Kaip gerai, kad esi čia...
Ir ji nusišypsojo angeliška šypsena, pilna tyro džiaugsmo ir švelnumo.
Taip. Ana nekentė.

Jau taip gavosi, kad Ana liko pas Rirako. Plaštakė, žinoma, pareikalavo nuomos, bet Rira ją užčiaupė pareiškusi, kad ji sumokės ir Anos dalį. Ana nesiginčijo. Ji nebuvo tas žmogus, kuris turi didelę savigarbą ir jei ką galėjo gauti nemokamai, tai ir ėmė. To ją išmokė gyvenimas šiukšlynuose, kur padorus žmogus tiesiog pražūtų. Todėl gavusi pasiūlymą apsistoti kartu su Rira, ji kaip matant sutiko, o faktas, kad jai nereikia mokėti, buvo labiau negu palankus. Rira atrodė tuoj numirs iš džiaugsmo. Ta mergaitė be jokios priežasties lipte prilipo prie merginos ir nenorėjo atsiplėšti nei per milimetrą. Ką gi, kad jau viskas nemokamai, tai Ana taikstysis su visu tuo nepageidautinu dėmesiu.
– Aš einu į darbą, – tarė Rira ir pametusi ką tik parneštą maišelį su obuoliais išmovė pro duris.
Sakydama darbas, Rira turėjo omenyje prostituciją. Aplinkui knibždėte knibždėjo visokio plauko iškrypėlių, tarp jų ir pedofilų. Plaštakė paaiškino Anai, kad net prieš pasirodant Rirai (prieš tris metus), mergaitė jau buvo ragavusi prostitucijos duonos. Ana per daug nesistebėjo (o gal tai, kad jai nelabai ir rūpėjo). Policija vietiniuose kvartaluose buvo gan korumpuota ir nelabai domėjosi vietiniu kurtizanių veikla. Kol nėra skundų, tol nėra ir nusikaltimų.
Vieną vakarą Rira grižo šnopuodama ir vos įžengusi į kambarį iš paskos užtrenkė duris ir sukrito ant grindų.
– Tau viskas gerai? – Pasiteiravo Ana.
– Kažkoks iškrypėlis mane sekė... – Vis dar šnopuodama paaiškino Rira, – kasdien pasaulis vis labiau ir labiau kraustosi iš proto... Aaaach...
Ji kiek svirduliuodama atsistojo ir nusišypsojo:
– Bet viskas bus gerai, nes dabar aš turiu Aną.
Kurgi ne... Ana pasijuto tarsi ant jos būtų užmesta visa tona. Ji nei iš tolo neketino gelbėti mergiščios, jei tai grės jos pačios saugumui.
– Tu kraujuoji.
– E..? A? Ach!! – Lila net pašoko iš vietos, – mano kelienas! Tikriausiai kai pargriuvau bėgdama...
– Eikš čia, – Ana pamojo jai ranka. Rira lyg mažas kačiukas atsargiai prisėlino prie merginos ir įsitaisė ant grindų. Ana su nosinaite išvalė žaizdą ir savo pačios nuostabai atskaitė moralą.
– Che che che che...
– Kas tau čia juokinga? – Susiraukė Ana.
– Ana nerimauja dėl manęs, – bene išdainavo mergaitė ir pasiėmusi Anos ranką, priglaudė ją prie skruosto ir pabučiavo. – Rira yra laiminga...
Akimirkai Ana norėjo stverti tą mažą laimingą įsikūnijimą ir trenkti į sieną, bet ją užplūdęs skausmas sustabdė merginą. Aną ir vėl užplūdo nepaaiškinamas jausmas, sumišęs su neapykanta ir kažkuo šiltu. Kaip ir tą naktį ant tilto, ji pasijuto lyg užburta. Prieš ją buvęs angelėlis buvo tyra ir grožio pilna būtybė. Nesvarbu, kad tai buvo mažoji prostitutė ir visai nesvarbu, kiek vyrų ji aptarnavo – ji buvo tyra. Tas tyrumas traukė merginą, bet kartu ir stūmė, nes Ana juto, kad niekada negalės jai prilygti...
– Ana..
– Ką?
– Nieko, tiesiog norėjau ištarti tavo vardą... Ana...

– Plaštake, – kreipėsį į moterį Rirako, – kur Ana?
– Ai, ji? – Susimąstė Plaštakė, – nežinau. Gal išėjo į parduotuvę ar panašiai...
– Nnnn... Sakai?..
Rira didelėmis akimis įsistebeilijo į tuštumą. Jos rankos nesąmoningai suspaudė apkabintus kelius, garbanos bangomis krito ant nuogos nugaros.
– Apsirenk ką nors, nevaikščiojus po vienais apatiniais; dar peršalsi, – nutraukė tylą Plaštakė.
Bet Rira negirdėjo jos žodžių. Mergaitės galvoje sukosi nerimąstingos mintys...
– Gal ji pabėgo...
– Pfff! – Suprunkštė Plaštakė, – ką tu sakai!? Visų pirma jos niekas čia nelaiko, o antra – ji yra pilnametė. Be to, nors ji ir nekelia problemų, bet ką tu žinai iš kur ji tokia atsirado ir ko yra prisidirbus! Sakau tau, jei ji dingtų, tau būtų tik geriau. Pasižiūrėk į save! Kas iš tavęs bus, vaike! Tu dirbi dieną naktį ir negana to dar įsigijai kažkokį persekiotoją. Vaikeli, vieną rytą tave ras su perpjauta gerkle prie konteinerio!
Rira tylėjo. Plaštakė nieko nežinojo ir ji nieko negalėjo suprasti. Net jai ir ji paaiškintų jai, tai būtų bergždžios pastangos... Rira giliai atsiduso ir tarė:
– Bet aš turiu būti su ja.
– Tu jau pradėjai svaičioti. Visada buvai keistas vaikas, bet dievaži, kai čia pasirodė ta Ana, tu visai išėjai iš proto.
Tyla.
– Gerai jau gerai. Nieko daugiau nesakysiu. Tavo reikalas ką tu darai, aš tik paprasčiausiai nerimauju dėl tavęs.
– Ačiū.
Pokalbis tuo ir užsibaigė. Po minutės Rira paklausė Plaštakės patarimo ir apsirengė. Ji atsistojo prieš veidrodį ir atidžiai stebėjo, kaip jos kūnas pasislėpė po sijonėliu ir kremine bliuskute. Ji pirštų galiukais palietė veidrodį.
– Ana...
Gilus ilgesys persmelkė mergaitės sielą. Nors Ana buvo visai netoli ir šiame pasaulyje. Nors siela, kurios ji taip ilgai laukė ir vėl vaikščiojo ta pačia žeme kaip Rira... Atstumas vis dar buvo per didelis.
– Ana, leisk man tave išgelbėti...

Good job! Buvo tikrai įdomu skaityti

Reikėtų "sutvarkyti" keletą vietų:

Spoileris:

1) Neaišku kas, ką kur pamatė. Skaičiau keletą kartų, bet vis vien nesupratau, kas čia įvyko.

Po juo ilsėjosi pavargusi moteriškė ir drungnomis akimis žiūrėjo į nematomą miesto horizontą. Praeinant mergaitėms, ji lėtai atgręžė žvilgsnį į jas, kur sutiko Jos žvilgsnį. Tada, lyg pirmą kartą kažką supratusi, senoji moteris sustingo. Ji greitai nusuko žvilgsnį nuo moteriškės ir nuleidusi akis toliau lėtai ėjo savo keliu. Mergaitė ir toliau nepaleisdama Jos rankos ėjo kartu.
/........../
Senoji moteriškė nusišypsojo.

2)

Nanos kūnu nubėgo šiurpas.

Ko gero, čia turėtų būti "Anos", bet kadangi kūrinys labai dinamiškas, pasvarsčiau ar čia nėra kalbama apie kitą veikėją.

3) Taip pat, man pasirodė, kad kai kuriose vietose veikėjų vartojami žodžiai skamba šiek tiek keistokai...nors turbūt tai - "skonio reikalas".

P.s. rašybos klaidų yra...ir tikrai nemažai.

[Light]

Metų eilėraštis jau tariuosi su leidykla ir bus turas pasaulinis pirma stotelė Vievio kulturnamis užsisakykit bilietus.

Grafomano mirtis.

Jis mums per ilgai savo üasakas apie alkholį rašė.
Visi jo bandymai kartūs kaip sakė.
Jeigu rimčiau supuvusi trešnė.

Jis svajojo atsikratyti šios prikausomybės.
Eiti į vienuolyną gaminti vyną ir ieškoti ramybės.
Bet per menkos geriems dalykams galimybės.

Atėjo pas jį vieną rytą š svečius kažkoks kritikas save taip titulavęs.
Perskaitęs naujas grafomano pasakasliko apšalęs.
Lyg ***** į kaktą gavęs.

Grafomanas mieliausiai lyg tikras šeduvietis būtų smeigęs iš šakės
Bet savo bute deja deja terado senas smirdančias tapkes!
Kriktikas susiraukė lyg užuodęs smalkes...

Jis užsimojo stebuklingomis šlepetėmis iš visų jėgų!
Vargšas Profesorius Kritovskis padžiovė autus ir tapkėmis į viršų.
Susinervinęs grafomanas gėrė romą lyg nebebus blogesnių dienų ir naktų.

Faktas, kad ir nebuvo.
Per ilgai grafis mitęs cigarėtėmis ir alum, bevemdamas ir nugriuvo.
Graži ach graži mirtis lyg vasaros lietus, bet kas buvo tas supuvo.

O, kritikas atsistojo- miręs nebuvo, tik vaidino.
Senas gudruolis visus grafomanų gyvenimo įpročius jis žino.
Kovojam ne kardu, o patirtimi jis vis tikino.

Keista, bet niekas apie šitą įvykį niekas nerašė.
Net Lietuvos rytas geros istorijos atsisakė.
Vetoj paminklo stovi- tapkė, bet neverkia ne viena braškė.

Va jums ir likimo ironija ir visiems teks ją iškęsti...

[Light]

Daina apie Radviliškį

Ach Radviliški tu Niekalo Mieste!
Tu prasmingas lyg lituanika vodkos stiklinė paskendus svieste!

Iš kur pas tave Snukiasnygės puslapis kur tave visi myli?

Tik žmonės iš Jaramino ir Daukanto apie savo jausmus nutyli.

Tai aš už visus pasakysiu. Tu kaip sifiliu užkrėstas myliumyliumyliumyliumyliu!

Nuo tavo Grožio išgytų net Žvairys ir į Penkiaaukštį įskristų Jurgis Kairys.

Jeigu myli merginas, kurios šneka lyg Batsiuvys iš Kauno Marių.

Varyk Greičiau lyg Eibariškių!

Rimtai niekur pasaulyje nemačiau baisesnio betono krūvos Už jas gražiau atrodo, net čigonų taboras..

Taip Radviliškyje visada netinkamas oras visus metus tas pats per Karštas, Šaltas ar Lietingas pazoras!

Prie kolonėlių linguoja storas moksliukas ir kietas bosas tik kad ten vis tas pats 2005 metų rusiškas popsas.

Na kodėl Radviliški tu baltų Arklių Mieste negali keistis?

Va dėl to žmonės čia ir nenustoja nei dienai keiktis!

Kuriems velniams man dar tave lankyti?

Nebent su Benzinu ir ir degtukais išvalyti!

Mes, net nesugebame apsimesti gražiu ir kultūringu miestu, kaip tai daro Šiauliai.

Tai kokie mūsų Ateities Šansai? https://www.youtube.com/watch?v=W9Cf...ature=youtu.be video versija