pradėjau rašyt angliškai, paskui galvojau išverst į lietuvių kalbą.. tai pusė išversta pusė ne.. nu nežinau, skaitykit, vertinkit 
istorijos galvoj sukas geros, bet kai beraštis esu, tai sunku perteikt įdomiai jas 
Prologas
Paslaptingas keliautojas
Sunkus vėjas pūtė lygumose. Karys, dėvintis tvirto plieno šarvus, juodą apsiaustą, kurie atrodė lyg jam būtų tarnavę visą gyvenimą, ir smailią skrybėlę, kuri dengė beveik visą jo veidą. Jam ant nugaros kabėjo milžiniška ietis, kuri atrodė, kad užmuštų bet ką nuo vieno dūrio, o ant liemens buvo prisegtas ginklas, kuris atrodė lyg maža patranka. Tiesą sakant, nelabai buvo galima matytį šį paslaptingą karį per jo aprangą bei ginklus. Nuo jo sklido tamsi aura. Kario žingsniai buvo greiti, stiprūs, bet atsargūs. Kol jis ėjo pirmyn, vėjas vis smarkiau pūtė, naktis darėsi vis tamsesnė, o Tormas toliau ėjo savo kelią.. Savo gyvenimo kelią..
Pragaro liepsnų pilis
"Priešai puola!" sušuko sargybinis ir visi kariai pradėjo ruoštis mūsiui. Lankininkai greitai užbėgo ant sienų, lyg jie seniai būtų laukę šios dienos..
"Saugokite vartus!" generolas įsakė ietininkams. Jie greitai užėmė vietas prie vartų, kurie atrodo nepalaužiami, bei dydžio sulig Gargantiua vėzdininko*1. Kardininkai laukė už ietininkų, pasiruošę svarbiai kovai.
"Laukite!" generolas vėl paliepė. Visi kariai jo klausė kaip paklusnūs gyvūnai. Lordas*2 sėdėjo ant savo Vanharo*3 ir taip pat nurodinėjo kitiems kariams, mojuodamas savo didelį kalaviją. Jis nemūvėjo didelių, plieninių šarvų, tačiau buvo apsirengęs paprastu odiniu švarkeliu, kuris, atrodė lyg plyštų nuo pigaus durklo įbrėžimo.
"Lorde Čeplenai! Kariai pasiruošę tolimesniems nurodymams!"
"Gerai. Tie išsigimę demonai mus puls bet kurią akimirką.. Lankininkai, ruoškite lankus!"
Lankininkai greitai nusitaikė į dangų, ir įtempė vielas kiek tik galėjo.
Kitoje vartų pusėje, gal pusę tūkstančio metrų atstumu nuo pilies stovėjo tie “išperos”, kurie atrodė lyg būtų sugrįžę iš pačios mirties, be šešėlių, mūvintys paprastus apdriskusius rūbus, kurie atrodė, kad kątik gavo smūgį nuo Drakono Patrankos. Ginklai atrodė itin nauji, lyg jie būtų neragavę kraujo, švytintys nuo menkos šviesos, šviečiančios iš dangaus. Priekinės eilės buvo pristatytos Kradų*3 karių, už jų - Kradų lankininkai, su lankais, pagamintais iš žmonių kaulų, stipria viela, bei ugninėmis strėlėmis. Didelis demonų generolas, jojantis ant Vanharo, turėjo didelę, suplyšusią vėliavą, ant kurios buvo pavaizduotas karalius, sėdintis ant degančio sosto, laikantis dalgį. Už jo stovėjo armija Gargantiua, su gigantiškomis laidynėmis rankose, o ant nugarų laikė kuprines, pilnas akmenų.
"Generole, armija laukia jūsų nurodymų" žemesnio rango demonas pasakė generolui.
"Laukit mano nurodymų. Mes parodysim šiems mirtingiesiems, mūsų imperatoriaus skausmą. Šie žodžiai pasiekė absoliučiai visus demonus.. Kiekvienas karys lėtai ištraukė savo kardus, burbėdami kažkokius žodžius, kurie skambėjo kaip kažkokia demoniška malda..
"Šioje kovoje mūsų imperatorius netoleruos nesėkmės.. Šie mirtingieji mirs kaip ir visi kiti, kuriuos mes nužudėme kelyje į... Pragaro liepsnų pilį..."
Forest of the Dead
The warrior saw a forest in the horizon from the hills and stepped forward, knowing of the danger, that comes from that forest.
The forest was different than the hills he passed. It was alot darker inside the forest, you couldn't even see the sky from inside the forest. The further he walked, the darker it became. The ground started looking lifeless, the trees were rotten or burned down, fog started coming up. The warrior didn't seem to be bothered by all these distracting views, he just continued to walk and walk.
"A dark one... A dark one... The one with two souls... Leave... Leave the forest..." voices of the forest whispered slowly, trying to scare the warrior away but he didn't even pay attention to their cries.
"The one with a dark past... Hard to tell... Death... Scar... Flames..." they continued to whisper.
"Shut up" the warrior calmly said, with a low voice.
"Yes... A town... A demon fortress... The mines... Death... Scar... Flames..."
The warrior suddenly stopped, and put his right hand on the spear, waiting for something. Suddenly the ground before him opened and some kinds of creatures quickly jumped out one after another and rushed towards the warrior.
"Tsch... Undead..." he said with an emotion, that you could call a smile. He took one step forward and swinged his spear with such force that even the air crumbled, he thrusted so quickly that even the sound couldn't keep up, he didn't even pull out his cannon, it looked as if he could easily kill the Undead but they seemed to keep coming out of the earth. He kept killing them off. Bodies were flying all over the place, black undead blood was all over the ground, corpses, lying on the ground, rotten body parts with them. The Undead suddenly stopped coming out. A strong shriek came out of the ground, when a huge demon-like Undead came out. He had a burning sword in one hand, and a huge axe in the other, wearing a robe of somesorts.
"Ooh, interesting. So you're the boss around these parts right?" the warrior held to his spear stronger than before and waited for the demon to attack.
"You.. You will not leave here alive.." the demon screamed. He dissapeared out of sight. The warrior was standing in his place calmly, putting his left arm on the spear, as if he would prepare for a strong sweep. The demon appeared behind the warrior. Not only behind, in the front, on the sides, even above him. It looked as if he was moving so fast you could see alot of copies of him. All of them started to attack the warrior one after another. The warrior stood calmly waiting for the demons to rush in. One demon flew right to him, swinging its weapons but it didn't seem to affect the warrior, the first demon just dissapeared, the same with the other one. The two demons from the sides attacked differently but the same happened. The warrior quickly thrusted his spear above himself and hit the demon. Seems that one was real. The spear went right past his stomache. The warrior quickly turned his spear around and smashed the demon to the ground with his spear. He pulled out the spear and stabbed the demon in its rotten face. The demon started screaming with a demonic voice that no one could stand. It was horrible, it sounded like it could make you deaf, or even blow your brain out. The warrior just put his spear back on his back and walked away.
"I didn't" he said, and continued on his road.
As the forest ended, the warrior covered his eyes. The sun was very bright after the darkness, you could only see in the forest. He was back on the plains, it even seemed the grass was greener.
“Well now, here‘s a sight for a sore eye“ the Strider thought as he saw a castle far down the plains.
A few hours passed since the warrior walked out of the forest, it was getting dark. He stopped, looked around, walked to a tree, sat down and took out something out of his bag. It was bread and water, but he didn‘t eat or drink it, he put it aside him and layed on his back.
It didn’t take him too long to fall asleep, and that’s where it started..
Praeities šešėliai
“Tormai.. Tormai, mano berniuk.. Tau nereikėjo TO daryti.... Man skauda labiau negu tau..“ stiprus balsas pasakė. Jį sekė klyksmas.
“Tormai.. Viena ranka neatpirks tavo kalčių.. Žinok, tik be rankos tu iš čia neišeisi.. Ne ne..“ pasigirdo dar vienas klyksmas. Garsiau.
“Girdi mane, Tormai? Aš suplėšysiu tave į gabalus.. Dalelę po dalelės.. Ranką.. Akį.. Ką dar? Gal smakrą?“ Pasigirdo nežemiškai šlykštus garsas, lyg kažkas būtų nuplėšta, tačiau klyksmo nebesigirdėjo.
“Tu kentėsi, Tormai.. Kentėsi..“
dar pakankamai daug sąsiuviny turiu.. vis neprisiruošiu perrašyt
istorijos galvoj sukas geros, bet kai beraštis esu, tai sunku perteikt įdomiai jas Prologas
Paslaptingas keliautojas
Sunkus vėjas pūtė lygumose. Karys, dėvintis tvirto plieno šarvus, juodą apsiaustą, kurie atrodė lyg jam būtų tarnavę visą gyvenimą, ir smailią skrybėlę, kuri dengė beveik visą jo veidą. Jam ant nugaros kabėjo milžiniška ietis, kuri atrodė, kad užmuštų bet ką nuo vieno dūrio, o ant liemens buvo prisegtas ginklas, kuris atrodė lyg maža patranka. Tiesą sakant, nelabai buvo galima matytį šį paslaptingą karį per jo aprangą bei ginklus. Nuo jo sklido tamsi aura. Kario žingsniai buvo greiti, stiprūs, bet atsargūs. Kol jis ėjo pirmyn, vėjas vis smarkiau pūtė, naktis darėsi vis tamsesnė, o Tormas toliau ėjo savo kelią.. Savo gyvenimo kelią..
Pragaro liepsnų pilis
"Priešai puola!" sušuko sargybinis ir visi kariai pradėjo ruoštis mūsiui. Lankininkai greitai užbėgo ant sienų, lyg jie seniai būtų laukę šios dienos..
"Saugokite vartus!" generolas įsakė ietininkams. Jie greitai užėmė vietas prie vartų, kurie atrodo nepalaužiami, bei dydžio sulig Gargantiua vėzdininko*1. Kardininkai laukė už ietininkų, pasiruošę svarbiai kovai.
"Laukite!" generolas vėl paliepė. Visi kariai jo klausė kaip paklusnūs gyvūnai. Lordas*2 sėdėjo ant savo Vanharo*3 ir taip pat nurodinėjo kitiems kariams, mojuodamas savo didelį kalaviją. Jis nemūvėjo didelių, plieninių šarvų, tačiau buvo apsirengęs paprastu odiniu švarkeliu, kuris, atrodė lyg plyštų nuo pigaus durklo įbrėžimo.
"Lorde Čeplenai! Kariai pasiruošę tolimesniems nurodymams!"
"Gerai. Tie išsigimę demonai mus puls bet kurią akimirką.. Lankininkai, ruoškite lankus!"
Lankininkai greitai nusitaikė į dangų, ir įtempė vielas kiek tik galėjo.
Kitoje vartų pusėje, gal pusę tūkstančio metrų atstumu nuo pilies stovėjo tie “išperos”, kurie atrodė lyg būtų sugrįžę iš pačios mirties, be šešėlių, mūvintys paprastus apdriskusius rūbus, kurie atrodė, kad kątik gavo smūgį nuo Drakono Patrankos. Ginklai atrodė itin nauji, lyg jie būtų neragavę kraujo, švytintys nuo menkos šviesos, šviečiančios iš dangaus. Priekinės eilės buvo pristatytos Kradų*3 karių, už jų - Kradų lankininkai, su lankais, pagamintais iš žmonių kaulų, stipria viela, bei ugninėmis strėlėmis. Didelis demonų generolas, jojantis ant Vanharo, turėjo didelę, suplyšusią vėliavą, ant kurios buvo pavaizduotas karalius, sėdintis ant degančio sosto, laikantis dalgį. Už jo stovėjo armija Gargantiua, su gigantiškomis laidynėmis rankose, o ant nugarų laikė kuprines, pilnas akmenų.
"Generole, armija laukia jūsų nurodymų" žemesnio rango demonas pasakė generolui.
"Laukit mano nurodymų. Mes parodysim šiems mirtingiesiems, mūsų imperatoriaus skausmą. Šie žodžiai pasiekė absoliučiai visus demonus.. Kiekvienas karys lėtai ištraukė savo kardus, burbėdami kažkokius žodžius, kurie skambėjo kaip kažkokia demoniška malda..
"Šioje kovoje mūsų imperatorius netoleruos nesėkmės.. Šie mirtingieji mirs kaip ir visi kiti, kuriuos mes nužudėme kelyje į... Pragaro liepsnų pilį..."
Forest of the Dead
The warrior saw a forest in the horizon from the hills and stepped forward, knowing of the danger, that comes from that forest.
The forest was different than the hills he passed. It was alot darker inside the forest, you couldn't even see the sky from inside the forest. The further he walked, the darker it became. The ground started looking lifeless, the trees were rotten or burned down, fog started coming up. The warrior didn't seem to be bothered by all these distracting views, he just continued to walk and walk.
"A dark one... A dark one... The one with two souls... Leave... Leave the forest..." voices of the forest whispered slowly, trying to scare the warrior away but he didn't even pay attention to their cries.
"The one with a dark past... Hard to tell... Death... Scar... Flames..." they continued to whisper.
"Shut up" the warrior calmly said, with a low voice.
"Yes... A town... A demon fortress... The mines... Death... Scar... Flames..."
The warrior suddenly stopped, and put his right hand on the spear, waiting for something. Suddenly the ground before him opened and some kinds of creatures quickly jumped out one after another and rushed towards the warrior.
"Tsch... Undead..." he said with an emotion, that you could call a smile. He took one step forward and swinged his spear with such force that even the air crumbled, he thrusted so quickly that even the sound couldn't keep up, he didn't even pull out his cannon, it looked as if he could easily kill the Undead but they seemed to keep coming out of the earth. He kept killing them off. Bodies were flying all over the place, black undead blood was all over the ground, corpses, lying on the ground, rotten body parts with them. The Undead suddenly stopped coming out. A strong shriek came out of the ground, when a huge demon-like Undead came out. He had a burning sword in one hand, and a huge axe in the other, wearing a robe of somesorts.
"Ooh, interesting. So you're the boss around these parts right?" the warrior held to his spear stronger than before and waited for the demon to attack.
"You.. You will not leave here alive.." the demon screamed. He dissapeared out of sight. The warrior was standing in his place calmly, putting his left arm on the spear, as if he would prepare for a strong sweep. The demon appeared behind the warrior. Not only behind, in the front, on the sides, even above him. It looked as if he was moving so fast you could see alot of copies of him. All of them started to attack the warrior one after another. The warrior stood calmly waiting for the demons to rush in. One demon flew right to him, swinging its weapons but it didn't seem to affect the warrior, the first demon just dissapeared, the same with the other one. The two demons from the sides attacked differently but the same happened. The warrior quickly thrusted his spear above himself and hit the demon. Seems that one was real. The spear went right past his stomache. The warrior quickly turned his spear around and smashed the demon to the ground with his spear. He pulled out the spear and stabbed the demon in its rotten face. The demon started screaming with a demonic voice that no one could stand. It was horrible, it sounded like it could make you deaf, or even blow your brain out. The warrior just put his spear back on his back and walked away.
"I didn't" he said, and continued on his road.
As the forest ended, the warrior covered his eyes. The sun was very bright after the darkness, you could only see in the forest. He was back on the plains, it even seemed the grass was greener.
“Well now, here‘s a sight for a sore eye“ the Strider thought as he saw a castle far down the plains.
A few hours passed since the warrior walked out of the forest, it was getting dark. He stopped, looked around, walked to a tree, sat down and took out something out of his bag. It was bread and water, but he didn‘t eat or drink it, he put it aside him and layed on his back.
It didn’t take him too long to fall asleep, and that’s where it started..
Praeities šešėliai
“Tormai.. Tormai, mano berniuk.. Tau nereikėjo TO daryti.... Man skauda labiau negu tau..“ stiprus balsas pasakė. Jį sekė klyksmas.
“Tormai.. Viena ranka neatpirks tavo kalčių.. Žinok, tik be rankos tu iš čia neišeisi.. Ne ne..“ pasigirdo dar vienas klyksmas. Garsiau.
“Girdi mane, Tormai? Aš suplėšysiu tave į gabalus.. Dalelę po dalelės.. Ranką.. Akį.. Ką dar? Gal smakrą?“ Pasigirdo nežemiškai šlykštus garsas, lyg kažkas būtų nuplėšta, tačiau klyksmo nebesigirdėjo.
“Tu kentėsi, Tormai.. Kentėsi..“
dar pakankamai daug sąsiuviny turiu.. vis neprisiruošiu perrašyt
na bent man tai patinka t0kiE dalykai 
Comment