Miesto katės širdis

[upala]

Nežinau kaip vertinsite.Gal patiks, gal ir nea....


I

-Mesk tu jį. Jis nevertas tavęs. Ką tu jame įžvelgi gero? Aš tau kaip draugė patariu. Palik jį...

Ir mintys maišosi su nesuprantamos kalbos žodžiais dainoje. Einu viena per ramybės miestą. Tylos ir žalumos miestą, pripildytą pykčio ir sniego. Žmonių neapykantos, nesupratimo, paniekos.

Stiprus vėjas perbraukė savo ranka man per plaukus. Tik jis, rodos, mane supranta. Tik jis gali būti toks nenuspėjamas kaip ir aš. Kasdien kitoks. Nepaaiškinamas.

Einu tolyn, per savo miestą. Miestą, kuriame gyvenu jau daugiau nei dešimtį metų. Miestą, kuriame žengiau pirmus savarankiškus, nepriklausomus žingsnius, nors tai tebuvo grįžimas iš šalia esančios mokyklos.

Pėdinu senamiesčiu tolyn. Tai vieta su daugybe kiemelių ir užkaborių. Čia pažįstu tik pagrindines gatves. Reiktų atidžiau išnaršyti šią vietą.

Kišenėje sudreba telefonas. Nors ir šalta, nusiimu pirštines ir jį ištraukiu iš kišenės. Žinutė. Paprasta- ka weiki? Numeris nežinomas, bet visvien atsakau- klajoju senamiesčiu.

Taip atsakau, nes visai nenoriu grįžti namo. Nemėgstu savo namų. Nekenčiu tai pat, kaip ir ten gyvenančių žmonių. Nuolat berėkiančių tėvų, brolio. Ir pabandykite visa tai sutalpinti į dviejų kambarių butą. Beveik neįmanoma neišprotėti. Bet kolkas, atrodo, esu sveiko proto. Bent jau aš taip manau....

[greysandman]

Beveik neįmanoma neišprotėti. Bet kolkas, atrodo, esu sveiko proto. Bent jau aš taip manau....

suku nesutikti...

[SeiSoraYu]

Na perskaičiau lengvai nes labai trumpas rašinėlis...Negaliu sakyti kad į domus nes nebuvo laiko pajusti kad jis įdomuS...O čia tik pradžia ar tik pradžios detalė?

Jei kitą kartą dar dėsi tai gal iškart daugiau dėk nes per tokį trumpą rašinėlį neįmanoma visko suprasti--

[Huy-san]

respect tau, panele

[upala]

II
Jų siluetai buvo tarsi išplaukę, kaip prieblandoje. Negalėjau tiksliai įžiūrėti. Taip būdavo visados, kai norėdavau matyti veidus tiksliai, bet gal ir gerai. Taip aiškiau jaučiau jų mintis, svajones ir pojučius. Mačiau, kaip jo rankos nuslydo jos pečiais. Ji šypsojosi. Aš negalėjau šito sapno nutraukti. Stengiausi nežiurėti. Jaučiau kaip merginai patinka, bet kartu ir gėdą. Ji atsirėmė į sieną. Tada vaizdas galutinai išplaukė.

Nors praėjo tik vienas mano akių mirktelėjimas, aš vėl išgyvenau tą sapną. Savo sapną. Ta mergina tai aš. Tada lyg tyčia perdaviau savo jausmus daiktui. Sienai. Šįsyk prisiliečiau atsitiktinai. Gal greičiau nevalingai- nes mane visada traukė tiek savi, tiek svetimi prisiminimai. Seniau maniau, kad atiduoti ar suprasti pojučius normalu, kaip ir mastyti žodžiais. Bet taip nebuvo. Paskutiniu metu taip nutinka rečiau. Gal del to, kad tiesiog stengiuosi nepriimti.... Bet dabar vėl buvo per sunku susivaldyti. Tiesiog neištvėriau. Taip norėjau žinoti, kad nors kam nors rupiu. Ar bent rūpėjau.

Matyt esu keistas žmogus... Žmogus, kurio niekas iki galo taip ir nepažino. Nebent, išskyrus Dievą... Galbūt...

[Huy-san]

man pritruko intelekto suprasti ta dali apie jausmu perdavima daiktams

[upala]

Ir nereikia iskart suprasti... Viskam savas laikas.....

[Huy-san]

I hope you're right

[dzin dzin vakaranai]

tikiuosi kad as nepervelai sugalvojau parasyt nepavydziu tau upala. as tavo vietoj be lauku tylos ir misko ramybes niekaip neisgyvenciau, nors kartais ir ta begaline tyla tampa nebepakeliama papasakok ka nors dar nes tik zinodama kaip gyvena kiti galiu suprasti kaip gyvenu as

[Kaede]

grazu... gal kiek sifruotai parasyta apie jausmus ir kaip dabar jie apeme tave, bet suprantama... rasyk toliau- turi geru minciu

[Kaede]

grazu... gal kiek sifruotai parasyta apie jausmus ir kaip dabar jie apeme tave, bet suprantama... rasyk toliau- turi geru minciu

[mindzze]

Tu ir pagautas poetinės smarvės gražu , gražu.

[upala]

III
Laiškas

Atleisk man. Aš pati nesuprantu, kodėl taip elgiuosi. Tai šoku prieš Tave, tai prašau atleidimo. Aš Tavęs nekenčiu ir kartu myliu. Suteik man dingstį suprasti save. Juk aš tūkstantveidis žmogus. Esu kreivas veidrodis. Galbūt matai ne tai, ką norėtum. Keista, bet aš save dievinu ir kartu būnu veidrodis be savo nuomonės. Aš- melancholiškas žmogus tikintis, kad pasaulį dar galima pakeisti. Tai mano svajonė.

Tu manęs nepažįsti. Tik vienas žmogus galėjo tarti mane pažįstąs. Bet jis pažino tik savo iškreiptą atvaizdą.

Aš dievinu save- žmogų, kurio nėra. Nuolat mąstantį. Užsisklendusį. Vienišą. O gal dar sykį garbinu veidrodį. Vėl prisimenu žodžius: nebūk veidrodis, iškreipiantis atvaizdą.
Bet aš esu.



Dar vieną savo parašytą laišką suplėšau ir jis atsiduria šiukšliadėžėje. Imu šiukšlių maišą ir išnešu iki konteinerio. Atrodytų keista, kad nenusiėmu nėriniuotų pirštiniu nešdama šiukšles. Galbut tai jau tapo įpratimu, galbut ir vėl bijau perduoti savo jausmų šešėlius. Tie šešėliai- tai palaiminimas ir prakeiksmas. Kiekvienas daiktas turi atmintį. Bet labiausiai vanduo. Ber jis išgaruodamas ir pereidamas dangaus keliu atgimsta kaip amžinas gyvybės ratas.

Vėl nusifilosofuoju. Bandau pabėgti nuo savęs. Viską pamiršti. Atgimti kaip vanduo......

[Huy-san]

ok now you've lost me. cia yra du galimi variantai: 1)skaitant man tiesiog neimanoma suprasti jausmus kuriu pats niekada nejutau 2)I'm as dumb as a sack of peanuts.

I wonder which one is it?

[SeiSoraYu]

Man patiko
Huy-san--Nebūtina pačiam kažkada pajusti tokius jausmus kad skaitydamas suprastum--Manau tau lieka antras variantas