Nežinau kaip vertinsite.Gal patiks, gal ir nea....
I
-Mesk tu jį. Jis nevertas tavęs. Ką tu jame įžvelgi gero? Aš tau kaip draugė patariu. Palik jį...
Ir mintys maišosi su nesuprantamos kalbos žodžiais dainoje. Einu viena per ramybės miestą. Tylos ir žalumos miestą, pripildytą pykčio ir sniego. Žmonių neapykantos, nesupratimo, paniekos.
Stiprus vėjas perbraukė savo ranka man per plaukus. Tik jis, rodos, mane supranta. Tik jis gali būti toks nenuspėjamas kaip ir aš. Kasdien kitoks. Nepaaiškinamas.
Einu tolyn, per savo miestą. Miestą, kuriame gyvenu jau daugiau nei dešimtį metų. Miestą, kuriame žengiau pirmus savarankiškus, nepriklausomus žingsnius, nors tai tebuvo grįžimas iš šalia esančios mokyklos.
Pėdinu senamiesčiu tolyn. Tai vieta su daugybe kiemelių ir užkaborių. Čia pažįstu tik pagrindines gatves. Reiktų atidžiau išnaršyti šią vietą.
Kišenėje sudreba telefonas. Nors ir šalta, nusiimu pirštines ir jį ištraukiu iš kišenės. Žinutė. Paprasta- ka weiki? Numeris nežinomas, bet visvien atsakau- klajoju senamiesčiu.
Taip atsakau, nes visai nenoriu grįžti namo. Nemėgstu savo namų. Nekenčiu tai pat, kaip ir ten gyvenančių žmonių. Nuolat berėkiančių tėvų, brolio. Ir pabandykite visa tai sutalpinti į dviejų kambarių butą. Beveik neįmanoma neišprotėti. Bet kolkas, atrodo, esu sveiko proto. Bent jau aš taip manau....
I
-Mesk tu jį. Jis nevertas tavęs. Ką tu jame įžvelgi gero? Aš tau kaip draugė patariu. Palik jį...
Ir mintys maišosi su nesuprantamos kalbos žodžiais dainoje. Einu viena per ramybės miestą. Tylos ir žalumos miestą, pripildytą pykčio ir sniego. Žmonių neapykantos, nesupratimo, paniekos.
Stiprus vėjas perbraukė savo ranka man per plaukus. Tik jis, rodos, mane supranta. Tik jis gali būti toks nenuspėjamas kaip ir aš. Kasdien kitoks. Nepaaiškinamas.
Einu tolyn, per savo miestą. Miestą, kuriame gyvenu jau daugiau nei dešimtį metų. Miestą, kuriame žengiau pirmus savarankiškus, nepriklausomus žingsnius, nors tai tebuvo grįžimas iš šalia esančios mokyklos.
Pėdinu senamiesčiu tolyn. Tai vieta su daugybe kiemelių ir užkaborių. Čia pažįstu tik pagrindines gatves. Reiktų atidžiau išnaršyti šią vietą.
Kišenėje sudreba telefonas. Nors ir šalta, nusiimu pirštines ir jį ištraukiu iš kišenės. Žinutė. Paprasta- ka weiki? Numeris nežinomas, bet visvien atsakau- klajoju senamiesčiu.
Taip atsakau, nes visai nenoriu grįžti namo. Nemėgstu savo namų. Nekenčiu tai pat, kaip ir ten gyvenančių žmonių. Nuolat berėkiančių tėvų, brolio. Ir pabandykite visa tai sutalpinti į dviejų kambarių butą. Beveik neįmanoma neišprotėti. Bet kolkas, atrodo, esu sveiko proto. Bent jau aš taip manau....
Comment