Vertėjo žodis: Dar vienas monstras (angl. Another Monster) yra anime Monster dviejų tomų novelizacija, kurią - tiksliau 4 skyrių - literatūrinės erudicijos populiarinimo tikslais pateikiu neskaitančiai (ar mažai tą darančiai) animezona.net otaku auditorijos teismui. Taip pat pridedu pilną variantą anglų kalba (https://www.sendspace.com/file/l43kgc). Gero skaitymo!
---
Dar vienas monstras
By Naoki Urasawa
Vertė: [TITANAI]
Skyrius 4
Heinrichas Lungė
(Gegužė, 2001; Briuselis)
Atvirai kalbant, eks-inspektorius Heinrichas Lungė buvo sudėtingas interviu pašnekovas. Jis vis dar griežtai atsisako kalbėtis su dauguma žmonių ir organizacijų apie Johaną. Visgi, aišku tiek, kad tai nekyla iš kažkokios garbės ar pareigos jausmo jo buvusiems vokiečių federalinės policijos darbdaviams. Joks žmogus nepatyrė tokios skriaudos savo tarnybai ir sunkiam triūsui nuo BKA kaip Lunge. 1995-aisiais, Inspektorius Lunge tyrė Vokiečių Parlamento nario Jozefo Boltzmano žmogžudystės santykį su mergina pagal iškvietimą, vardu Erika Lemser. Jis buvo seklys iš prigimties, geriausias agentūroje. Bet po to, kai vertingas liudininkas nusižudė, pats Boltzmanas, kaip ir Lungės vyresnieji, reikalavo jo pašalinimo nuo tyrimo, kas privedė prie to, jog Lungė nebeturėjo jokių saitų su byla. Tuo laikotarpiu Lungė pranešė apie savo ilgas atostogas nuo darbo, ir pasinėrė stačia galva į Johano bylą.
Išaiškinus Johano bylą po visų trijų metų, Inspektoriaus Lungės garbė buvo atstatyta, ir jis vėl iš naujo stovėjo BKA viršūnėje. Pirmas jo veiksmas po grįžimo buvo Lemser žmogžudystės bylos atnaujinimas. Jo atkaklumui pasiteisinus, Boltzmanas buvo įspęstas į kampą, bet politikui pasisekė ir jis išvengė kaltinimų. Visgi, Boltzmanas prarado ne tik savo rinkėjų pasitikėjimą, bet ir kėdę sekančiuose rinkimuose. Šiuo metu jis yra tiriamas ne dėl žmogžudystės, bet dėl mokesčių engimo. Lungei aiškiai pavyko nusmukdyti Boltzmaną.
Visai netrukus po to, jis paliko BKA ir užėmė profesoriaus pareigas Nordrheino-Vestfaleno valstijos policijos akademijoje. Maždaug tuo laiku, leidėjai ir žurnalai ėmė belstis į Lungės duris, tikėdamiesi išgirsti jo gyvenimo istoriją - ypač jo vaidmenį Johano byloje - bet jis atsisakė visų pasiūlymų, grįsdamas tuo, kad ne visa informacija buvo paviešinta.
Bet aš tikiu, kad tikroji priežastis, dėl kurios jis atsisako kalbėti apie Johaną, yra ta, kad egzistuoja kažkokia paslaptis, neleidžianti jam diskutuoti šiuo klausimu, ar todėl, kad egzistuoja tam tikras lojalumas, verčiantis jį tylėti.
Aš išsiaiškinau, kaip geriausia susipažinti su juo, ir surengiau susitikimą. Lungė šiuo metu turi Nordrheino-Vestfaleno Valstijos Policijos Akademijos Profesoriaus, ir Europos Policijos Ofiso (Europolo) Bihevioristinių Mokslų Specialaus Patarėjo titulus - departamento, kuris dar nebuvo patvirtintas, vadovo. Aš nusiunčiau jam laišką, kuriame išdėsčiau, kad renku duomenis straipsniui apie Europos profiliavimo padėtį, ir jis sutiko dėl interviu. Ar pavyks, ar ne, jam papasakoti apie Europos sėkmingiausią serijinį žudiką, priklausė nuo to, kiek įtaigiai priversiu jį apie tai prabilti.
---
Susitikau su p. Lunge Briuselyje, Belgijoje, Europolo štabe, ankstyvą 2001-ųjų vasarą. Jam pasirodžius Radisono SAS Hotelio kambaryje, kurį parinkau mūsų interviu vieta, jis atrodė kaip užkietėjęs pareigūnas, kurio akys sakė, kad jis nepasitikėjo mano žurnalistiška prigimtimi, ir kad aš niekada iš tiesų nesuprasiu jo ar jo kolegų. Jis atrodė žymiai senesnis, negu nuotraukose, kurias mačiau laikraščiuose po incidentų, baltumas įsėlinęs į jo plaukus.
- Norėčiau pradėti nuo klausimo apie jūsų dabartinį darbą. Sakoma, jūs Europolui ketinate sukurti profiliavimo komandą.
"FTB Biheviorologijos Divizija nori, kad Europolas sektų jų pavyzdžiu; jie tikrai pasistengė mūsų atžvilgiu, bet mes, europiečių pareigūnai, tikime esant reikalui turėti profiliavimo almanachą, remiantis savo duomenimis. Todėl jie kreipėsi į mane. Pasiūlymas buvo itin dosnus, ir manau, kad tai reikšmingas darbas."
- Kodėl Europai reikia "europietiško profiliavimo"?
"Amerikiečiai mano, kad jų kultūra ir Europos kultūra yra tokios pačios, bet mes nesutinkame... tai viskas."
- Ar galite man konkrečiai apibūdinti profiliavimą?
"Paprastai kalbant, profiliavimas yra tyrimo metodas, kurio būdu patenkama į nusikaltėlio protą tam, kad nuspėtume, ką jis darys toliau, ir kada. Kitaip tariant, sukuriamas nusikaltėlio profilis... Naudojant charakteristikas to, kas palikta nusikaltimo vietoje, galima nustatyti įpročius, asmeninę gyvenseną, slaptas perspektyvas, ir galiausiai nusikaltėlio pačią asmenybę... Randamas stebinantis to paties pažeidėjo nusikaltimų pastovumas."
- Šis metodas gan dažnai pasirodo filmuose ir knygose.
"Bet tie filmai ir knygos iš tiesų nerodo protokolo, reikalingo sukurti tikrą profilį. Tikroji policija privalo pritaikyti šiuos metodus praktiškai, susitikti su to paties tipo baudžiamaisiais pažeidėjais, kartais paklausti jų nuomonės dėl tam tikrų dalykų, ištirti duomenis, ir net pasitelkti, tam tikrais atvejais, mokslą.
- Ir jeigu taip padarote, pastebite, kad nusikaltėlių motyvai ir žmonių metodai Amerikoje ir Europoje skiriasi subtiliais niuansais?
"Taip, todėl mums žūtbūt reikalingas savas profiliavimo metodas. Mes neturime jokių dykumų kaip tos Arizonoje, ir neturime jokių Didžiųjų Kanjonų. Daugelis mūsų namų yra pastatyti iš plytų ir akmenų, ne medienos. Mes turime miestus su daugiau negu tūkstančio metų senumo istorijomis, ir vos kelis dangoraižius. Mes nesitikime, kad visi moka kalbėti angliškai, ir mes nevalgome tiek daug mėsainių. Mes renkamės futbolą vietoj krepšinio, ir, svarbiausia, mes netikime, kad esame pasaulio bamba... Ir Europos serijiniai žudikai augo šitoje kultūroje, o ne Amerikoje."
- Bet, techniškai, FTB yra daug labiau pažengusi šioje srityje.
"Deja. Jie yra pionieriai. Net prieš FTB sukuriant savo bihevioroligijos departamentą, pirmoji sėkmingai pritaikiusi profiliavimo metodą buvo Amerikos armija. Jie pastebėjo, kaip puikiai psichiatrai nuspėdavo nusikaltėlių asmenybes, todėl jie nukreipė dėmesį, siekdami nuspėti ateities nusikaltimus. Bet Amerikos armija... specifiškai, Strateginių Paslaugų Ofisas, pasamdė Viljamą Langerį, kad sukurtų pasaulio pirmą profilį, europiečiui... Adolfui Hitleriui."
- Dabar pakalbėkime dar konkrečiau. Kodėl kai kurie iš nusikaltėlių žudo dėl malonumo? Galiu suprasti, kodėl žmonės žudytų iš neapykantos ar keršto, žudytų, norėdami pavogti tam tikras vertybes, ir net kai kuriais atvejais žudytų iš alkio, dėl maisto. Bet nužudyti visišką nepažįstamą žmogų dėl malonumo... šito aš nesuvokiu.
"Suprantama. Jūs tiesiog per daug nesistengiate... Nediskriminuojantys nusikaltėliai ir aistros žudikai, paprastai yra patyrę skriaudą savo vaikystėje. Dažniausiai tai smurtas nuo tėvų ar tėviškų figūrų rankų. Taigi, jie užauga su tikimybe atlikti tuos pačius veiksmus, kaip ir jų tėvai... šiuos dalykus dauguma žmonių gali suprasti. Sakėte, kad galite suprasti tuos, kurie žudo iš neapykantos. Tie, kurie žudo dėl malonumo, žudo iš neapykantos savo tėvams, ar tiems, kurie juos išnaudojo. Tik tiek, kad šiais atvejais jų pykčio taikinys tampa daugiau negu specifinis asmuo; jis išauga iki visų moterų, ar visų vaikų, ar visų homoseksualų."
- Šito aš ir nesuprantu. Juos neišnaudojo moterys, ar vaikai, ar homoseksualai. Kodėl jie nukreipia savo pyktį link tų žmonių, o ne tų, kurie iš tikrųjų juos nuskriaudė?
"Pyktis yra pakeista troškimo kontroliuoti kitus forma. Jie pasiduoda savo pykčiui tam, kad kontroliuotų kažką. Jie nenori keršyti tiems, kurie juos išnaudojo. Jie nori priversti kitus pažinti tą patį skausmą, kurį jie patyrė, jie nori laikyti kitų likimą savo rankose, jie nori pažinti džiaugsmą ir malonumą. Seksualinis susijaudinimas persipyna su visais šiais trimis dalykais... ir daugelis iš tų nusikaltimų tampa seksualinėmis žmogžudystėmis."
- Bet, palaukite. Ar sakote, kad neapykantos, troškimo kontroliuoti ir seksualinės agitacijos kombinacija sukuria nediskriminuojančius seksualinius žudikus?
"Taip. Taipogi tiesa, kad daugeliu atveju prievarta, kurią patiria šie malonumų žudikai, yra seksualinės prigimties... Nuo jaunumės, šie žmonės yra kontroliuojami ir išnaudojami savo žalotojų kaip objektai ar įrankiai. Net kai jie tampa suaugusiais, jie nesuvokia kitų žmonių, sugebančių patirti panašias emocijas... skausmą, agoniją, pažeminimą, liūdesį, baimę. Jie mato tik gyvulius, kaip jūrų kiaulytes moksliniame eksperimente. Ir greičiausias bei pats efektyviausias būdas palenkti šiuos gyvulius yra seksas."
- Kodėl taip yra?
"Orgazmas sekso metu sukuria pirminę iliuziją, kad žiūri į save iš daug aukštesnės perspektyvos, kad esi visiškoje savo gyvenimo kontrolėje... Verčia pasijusti taip, tarsi būtum dievas. Tie, pakilę iki šio taško, tiki, kad gali visiškai kontroliuoti savo aukas."
- Kaip tai pereina į žmogžudystę? Patenkinus sekso tikslą, aiškiai nėra reikalo žudyti.
"Kontroliuoti kitą asmenį yra savo paties deliuzijų primetimas jam. Visi turi seksualinių fantazijų, kurių garsiai neaptaria. Malonumų žudikų deliuzijos ir fantazijos yra ypatingai žiaurios ir iškrypusios."
- Ir taip reprodukcijos aktas tampa jos priešingybe, žmogžudystės aktu...
"Žmonės priskiria veiksmus, keliančius malonumą, prie tabu tipo. Ir aš tikiu, kad veiksmai, prie kurių skiriama tabu etikete, yra ritualo formos... kurios suteikia žmonėms antžmogiškų galių iliuziją... visišką savęs ir kitų kontrolę... priartėjimą prie Dievo. Vienas yra seksas. Kitas yra narkotikai... Kaip manote, koks yra paskutinis?"
- (tyla)
"Didžiausias tabu, kokį žmogus gali atlikti... yra žmogžudystė."
- Suprantu, kad tie, kurie patiria fizinę ir seksualinę prievartą, turi potencialo tapti malonumų žudikais. Bet egzistuoja daugybė žmonių, kurie net ir patyrę tai, užaugę tampa pavyzdingais piliečiais, ir taip pat egzistuoja malonumų žudikai, kurie yra patyrę labai mažai šitokio smurto. Kokia jūsų nuomonė šiuo atžvilgiu?
"Tam reikia suprasti dvi šalutines žmonių rasės puses. Pirma, prievartos metodas. Jis neprivalo būti žiaurus ar seksualinis savo prigimtimi. Tėvas ir motina ignoruoja savo vaiką, atima iš vaiko ambicijas, bara vaiką už kvailumą, arba naudoja suaugusiųjų logiką prieš savo vaiką, kas įgalina smurtą. Savo vaiko atskyrimas be jokios paaiškinamosios pagalbos ar pagyrimo yra tiesus kelias įtikinti tą vaiką, kad jo gyvenimas neturi prasmės. Net vaikas, kuris gauna vieną kitą pagyrimą, turi galimybę išsiskirti kažkokio talento pagalba, o tie, kurie gauna pastovų padrąsinimą, gali jaustis pasitikinčiai, pasiekti sėkmę, ir tapti pirmaujančiais visuomenės nariais. Kadangi netiki esą beverčiai, jiems nebūtina kelti kumštį ar atsimokėti kerštu prieš likimą ar pasaulį bendrai... Manau, kad dabar suprantate, kad malonumų žudikai ir nediskriminuojantys žmogžudžiai pasirenka pyktį ir žudo kitus, nes tiki esą nemylimi Dievo, likimo ar visuomenės. Tam, kad smogtų nematomam priešui, jie privalo įvelti kitus. Tarsi perspėjimas likimui 'nekibti prie manęs'."
- Ir kokia kita pusė?
"Ką tik mano pateiktas paaiškinimas yra išoriniai veiksniai, kurie turi įtakos asmeniui. Kita lygties pusė yra aspiracijos ir svajonės, kurios egzistuoja natūraliai kiekviename žmoguje. Rizikuodamas pasirodyti kontroversišku, manau, kad baisiausios, kraują stingdančios žmogžudystės yra tų, kuriems nepavyko tampi didžiomis asmenybėmis. Tie, palikę vardą istorijoje savo didžiais žygiais ar baisiais nusikaltimais, yra tarsi dvyniai, gyvenantys priešingose pasaulio pusėse. Jie turi panašumų... Tie, padarę neįsivaizduojamas žudynes, ir tie, pasiekę didžius dalykus, abu turi milžiniškas fantazijas, svajas ir ambicijas savo širdyse. Kadangi abu slepia tokius gigantiškus siekius savyje, jie niekada nėra patenkinti, ir jie niekada nepasiduos, neišvydę išsipildant savo svajonėm. Kuo didesnės viltys ir norai asmenyje, tuo labiau jie sugebės pasiekti aukštumų, tapdami baisiais nusikaltėliais. Troškimų turėjimas yra gebėjimas duotas nuo gimimo, bet ar šioms aspiracijoms bus lemta pražysti priklauso nuo vieno aplinkos. Priklauso nuo to, ar kas nors pasako jums, kad turi teisę gyventi ar ne."
- Ar manote, kad Adolfas Hitleris atitinka šį žmogžudžio tipą?
"Adolfas Hitleris nebuvo malonumų žudikas, bet tikiu, kad jie dalinosi daug panašių savybių. Jis tikriausiai praleido vaikystę be jokių naudingų paskatų. Jeigu būtų pasiekęs savo viltis suaugusio amžiaus, patekęs į meno mokyklą ir įsitvirtinęs kaip artistas, jis tikriausiai nebūtų troškęs tapti Fiureriu. Bet tuo gyvenimo tarpsniu, jis dar nebuvo niekieno pripažintas. Jis niršo prieš Likimą, kuris atsisakė jį sukurti ypatingu. Jis prisiekė kerštui prieš Dievą."
- Bet netgi jeigu tai tiesa, jis neatrodo panašus į seksualinį žudiką...
"Moterys, su kuriomis Hitleris turėjo ryšių, buvo daugiausia tos, kurios nusižudė ar patyrė priešlaikines mirtis... Bet yra tiesa, kad jis neturėjo stipraus seksualinio instinkto."
- Tuomet kokio tipo žudikas jis yra?
"Jis yra ne tiek žmogžudys kiek smegenų plovėjas. Jis išnaudojo kitus, kad jie žudytų vietoj jo... Hitleris turėjo genialų talentą įsiskverbti į kitų protus ir valdyti juos savo nuožiūra. Su šia savybe, trys tabu, kuriuos minėjau anksčiau - seksas, narkotikai ir žmogžudystė - tampa nebereikalingi. Tuo laiku vienas turi kai ką daug daugiau."
- Ką turite galvoje?
"Argi totali kito asmens manipuliacija nėra aukščiausia kontrolės forma? Kad tai pati savaime yra Dievo galia."
- Atrodo, kad turite skvarbių įžvalgų apie šiuos žudikus - turiu galvoje, smegenų plovikus.
---
Šią akimirką, prisimenu pastebėjęs Lungės rankos pirštus barškinant į stalą tarsi jis liestų pianino arba spausdinimo mašinėlės klavišus. Jis išsišiepė taip lyg žvelgtų į itin nerangų studenčioką, ir tarė:
"Manau, kad mes pagaliau pasiekėme pagrindinę temą, p. Vebėri."
Ligi pat tos akimirkos, maniau, kad tykiai ir natūraliai kreipiau pokalbį link Johano temos. Tikėjau, jog tuoj pasieksiu šio interviu tikslą.
Man ieškant atsakymo, jis prabilo:
"Lapkričio 14-tą, Salzburge, Austrijoje; Šv. Ursulos Ligoninės budintis daktaras, seselė ir registratorius buvo nugalabyti, vėlų vakarą. Juos nudėjęs žmogus pats nusižudė nusikaltimo vietoje... Gustavas Kotmanas. Jis buvo ieškomas dėl septynių porų žmogžudystės kirviu kaltinimų. Aštuonios dienos prieš šį incidentą, senyvo amžiaus žmogus miesto gyvenamuosiuose rajonuose mirė nuo to, kas atrodė kaip savižudybė. Vyro vardas buvo Molkė... bet vėliau buvo išaiškinta, kad tai pseudonimas, ir jo tikrasis vardas buvo Jaroslavas Čarekas - buvusios Čekoslovakijos vyriausybės biurokratinis šulas, dabar ieškomas Amerikos, Britų ir Čekų policijos, tarp daugelio kitų. Nužudymo naktį, žmogus aplankė Šv. Ursulos ligoninę, dėl kulkos žaizdos, atsiradusios nuo ginklo, kurį jis nešiojosi apsaugai. Daktaras, aptvarstęs sužeidimą, pranešė policijai, bet žmogaus pėdos iki to laiko buvo jau atvėsusios. Policijai pradėjus paiešką dėl ryšio tarp šio žmogaus ir Čareko žmogžudystės, klausiant ar yra kitų liudininkų ligoninėje tuo metu, apstulbo sužinojusi, kad visi liudininkai buvo žudiko kirviu aukos."
Jis padarė pauzę ir ramiai, triumfuojančiai šyptelėjo.
"Austrijos policija manė, kad visi mirę liudininkai buvo nelaimingas sutapimas, bet jūs nesutinkate. Visgi, koks gali būti ryšys tarp žmogaus, kuris užsiima žudymu kaip profesija, ir žmogaus, kuris žudo dėl malonumo? Kodėl skerdikas kirviu Kotmanas nužudė tik tuos tris liudininkus, ir tuomet pats save...?"
- Jūs visiškai teisus, - pripažinau.
P. Lungė ėmė barškinti pirštais greičiau ir toliau tęsė.
"Imi spėlioti, ar kas nors panašaus nenutiko praeityje. Iš karto randi atsakymą. Taip, 1998-ųjų Johano byla, Vokietijoje."
- Nepaisant to, kad buvote Johano bylos centre, kol kas vengėte apie ją komentuoti. Galbūt jūs tylėjote dėl tų, kurie buvo paveikti šio tyrimo, ar galbūt po visu tuo slypi itin šokiruojanti tiesa... Todėl tai ir buvo vienintelis būdas, kuriuo galėjau jus prisivilioti, - paaiškinau atsidusdamas, o jis nutaisė įsižeidusiojo veidą, bet tolesni žodžiai mane nustebino.
"Priežastis, dėl kurios nesakau nieko apie Johano bylą, nėra dėl atsargumo ar konfidencialumo. O todėl, kad buvau visiškai ir galutinai sugniuždytas tyrimo. Priešingai tam, ką sako pasaulis, jeigu nebūčiau atsidūręs tyrimo centre, nebūčiau išsprendęs bylos. Aš buvau tiek pat sutrikęs ir apgautas dėl piešiamo portreto žmogaus, vardu Johanas, kaip ir visi kiti."
Tolesni jo žodžiai dar labiau mane nustebino.
"Puiku. Aš atsakysiu jūsų klausimus apie Johano bylą. Mainais į informaciją apie bylą Austrijoje."
Papasakojau jam detaliai viską, ką žinojau apie Kotmano trijų ligoninės darbuotojų žmogžudystes. Kotmano gyvenimą, paslaptingo senolio iš Čekų Respublikos kūną ir gudrų jo paslėpimą, ir apie sužeistąjį žmogų, kuris apsilankė ligoninėje netrukus po senolio mirties - įskaitant smulkmenas nepraneštas žiniose. P. Lungė sėdėjo tyliai ir klausėsi mano istorijos. Visą tą laiką, jo pirštai nenumaldomai tarškino nematoma klaviatūra.
Man baigus kalbėti, jis tęsė interviu kaip pažadėjęs, paliesdamas Johano bylą...
- Pirmiausia, papasakokite apie tai, kaip įsivėlėte į Johano bylą.
"Kaip žinote, BKA yra Vokietijos FTB ekvivalentas... organizacija, kuri tiria nusikaltėlių bylas, kurios nutinka po visas nacijos valstijas, bet tik dalimi valdžios, lyginant su Amerikos agentūra. Aš paprasčiausiai buvau pakviestas kaip vietinės policijos patarėjas per 1986-ųjų trijų tarybos narių nunuodijimo tyrimą Eislerio Memorialinėje Ligoninėje Diuseldorfe."
- Ir kokios buvo pirmos jūsų mintys dėl bylos?
"Žmogžudystės metodas buvo sumanus, bet nesugebėjau įžvelgti nieko daugiau, negu priešiškumas."
- Koks buvo pirminis įspūdis, sutikus Dr. Tenmą?
"Genialus smegenų chirurgas, kurio padėtis ligoninėje ir sužadėtuvės su direktoriaus dukra buvo nugvelbti nuo jo prieš pat žudynes. Niekada anksčiau neteko profiliuoti japono, bet supratau, kaip lengva įsivilkti į jo asmenybės rūbą. Jis jautė pagiežą ligoninės direktoriui."
- Kodėl jūs nesulaikėte Dr. Tenmos? Policija turėjo pakankamai vietos jo apklausos manevravimui.
"Sekė neįtikėtinas fizinių įrodymų trūkumas. Ir dvelkė intelektualiniu nusikaltimu... nusikaltimu, kuris kyla iš interesų konflikto tarp nusikalstamojo ir aukos. Maniau, kad praėjus tam tikram laikui, asmuo, kuris išpešė daugiausia naudos iš žudynių, pasirodys saulės šviesoje."
- Ir jūs girdėjote apie ligoninės dvynius vaikus pacientus, kurie dingo be žinios.
"Taip. Tuo metu, mes laikėme vaikų dingimą, kaip ir Liebertų sušaudymą, Rytų Vokietijos problema. Tai buvo, žinoma, prieš Berlyno Sienos nuvertimą."
- Ką jūs galvojote ir darėte dėl šios bylos per devynerius metus tarp žmogžudysčių ir naujos bylos, kuri įvyko Niū Raino Generalinėje Ligoninėje?
"Tiesa, kad tuo metu dalyvavau kitose bylose, bet aš niekada neužmiršau Tenmos. Jaučiau, jog byloje atsiras aiškumų. Ir tariau sau, kad atėjus laikui, neleisiu jam pabėgti nuo manęs."
- Ir, kaip įtarėte, atsirado aiškumų. Man žinoma, kad jūs atsitiktinai dirbote prie pagarbaus amžiaus porų žmogžudysčių bylos, kur vienas iš įtariamųjų buvo Dr. Tenma.
"Tiesa. Pagarbaus amžiaus porų žmogžudystės per Vokietiją buvo užmaskuotos kaip vagystės, bet aš tuo netikėjau. Buvo akivaizdu, jog veikė keli žmonės, ir vienas iš jų jau buvo ieškomas. Vyras, vardu Afolfas Junkersas, kuris veikė kaip grupuotės spynadarys. Mes gavome pranešimą, kad partrenktas mašina Diuserdorfe, jis atsidūrė Niū Reino Generalinėje Ligoninėje, todėl aš ten ir nuvykau. Ir tada aš vėl susitikau su Dr. Tenma."
- Ir jūs vis apsilankydavote ligoninėje tam, kad apklaustumėte Junkersą, prieš jam pabėgus iš ligoninės vieną naktį, ir buvus nušautam. Policijos pareigūnas, kuris stovėjo sargyboje, buvo nunuodytas, ir Tenma žengė pirmyn, pripažindamas matęs šaudynes.
"Išgirdęs, kad nuodai, vartoti sargo nužudymui, buvo raumenų relaksantai, pastebėjau panašumą tarp nuodų, vartotų trijų daktarų nužudymui, prieš devynerius metus. Ir vienintelis įtariamasis buvo Tenma."
- Ką manėte apie Tenmos istoriją... Kad visos žmogžudystės buvo darbas Johano, vyresniojo dingusių dvynių vaikų brolio?
"Iš ypatingos šios bylos prigimties, aš peržvelgiau savo nuomonę dėl Tenmos charakterio. Jo pirmutinės žmogžudystės buvo atliktos iš neapykantos ir keršto, bet dabar jis tapo malonumų žudiku. Jis susikūrė vidinę asmenybę, vardu Johanas, ir tai buvo Johanas, kuris įvykdė žmogžudystes per jį. Iš artimesnio žvilgsnio, tai buvo Johanas, kuris tapo jo nuosmukio priežastimi prieš devynerius metus, taigi jis karštai kaltino viską dėl Johano, Tenmos sukurtai dvilypei asmenybei... Jis sirgo disociatyvaus indentiteto sindromu."
- Ar manėte, kad pagarbaus amžiaus porų skerdynės buvo jo darbas, taip pat?
"Tuo laikotarpiu, maniau, kad tai absurdiška. Bet kai Fortneriai ir Heidelbergo Pilies sodininkas mirė, aš iškėliau šią tikimybę. Įrankis, naudotas pasmaugti sodininko kaklą, buvo Tenmos kaklaryšis."
- Bet ar įmanoma, kad žmogus, gyvenęs normalų, įstatymams paklusnų gyvenimą, staiga transformuotųsi į serijinį žudiką?
"Serijiniai žudikai dažniausiai rodo simptomus nuo jauno amžiaus, bet neįprasta, kad bylos prasideda jiems perėjus 30-uosius metus."
- Tuomet paskelbėte Dr. Tenmos arešto orderį, ir jis pabėgo. Ką jūs manėte apie Niną, Fortnerių dukrą? Ji taip pat dingo.
"Aš maniau, kad tikriausiai Tenma ją nužudė."
- Tuo sekant, Tenma buvo pastebėtas Verdene ir Berlyne, bet policija nesugebėjo jo areštuoti.
"Atvirai kalbant, aš maniau galįs jį laisvai sučiupti. Bet apklausęs buvusį samdinį, kuris išmokė Tenmą kaip naudoti ginklą, pakeičiau savo nuomonę. Aš supratau, kad Tenma turėjo gebėjimą užsitarnauti pagarbą ir pagalbą iš tų, su kuriais susidėdavo."
- Sklando gandai, kad ėmėtės sekti Tenmą daug artimiau po to, kai jūsų veiksmai Boltzmano byloje paliko jus laikinai be jokio kito darbo...
"Tai tiesa, tam tikru atžvilgiu. Dėl to, aš buvau nušalintas nuo kelių bylų, kurias tuo metu tyriau, priežiūros. Kadangi dirbau be poilsio iki to laiko savo karjeroje, mano šeimos situacija buvo beviltiška. Mano bosas tuo metu man gan aiškiai išrėžė: 'Tau nieko nebeliko.' Be abejonės mano kolegos manė, kad aš kaip elitinis tyrėjas patyriau nuopolį. Visgi, mane tai tenkino, ir nelaikau to drąsos paraiška. Tai reiškė, kad galėjau visą dėmesį skirti žavingai Dr. Tenmos personai."
- Po to, jūs išsiaiškinote, kad dar vienos pagarbaus amžiaus porų žmogžudystės Hamburge buvo kito asmens darbas. Tuo metu, jūs susidūrėte su Dr. Tenma, bet jis nuo jūsų pabėgo.
"Jis nebuvo silpnas žmogelis kaip anksčiau. Kad ir kaip keista, jo branda buvo neįtikėtina."
- Jūs tuomet aplankėte Tenmos kolegijos klasioką, Dr. Rudį Gileną. Jūs pasinaudojote jo tikėjimu, kad Tenma nekaltas, sužinodamas, jog pastarasis Miunchene. Ar jūs įtarėte Tenmą?
"Taip."
- Net po to, kai perskaitėte Gileno ataskaitą apie Tenmą?
"Taip. Išvydęs žinutę, kurią tariamai paliko Johanas... žinutę, kuri sakė, 'Pažvelkite į mane, pažvelkite į mane, monstras manyje užaugo toks didelis', maniau, kad tai tik įrodė Tenmos daugialypę asmenybę. Iki tol, kai nuvykau į Miuncheną, ir susipažinau su Japonijos verslininku, bei atradau įdomią Čekijos pasakų knygą, pavadintą "Bevardis Monstras". Joje buvo pasažas, su tokiu pačiu tekstu, ir kažkas manyje pradėjo keistis."
- Visgi, kai Tenma bandė nužudyti Johaną Miuncheno Universiteto bibliotekoje, jūs manėte, kad jis kesinosi į Šuvaldą, didžiausią pietryčių Vokietijos finansininką.
"Tikrai taip. Bet bibliotekai supleškėjus ir mums gavus buvusių asmenų ataskaitas, teko pripažinti, kad mano vidinė logika turėjo per itin daug spragų."
- Kada pradėjote fiziškai jausti Johano egzistenciją?
"Johano egzistenciją... Neketinau tikėti tokiu įsivaizduojamu dalyku. Neegzistuoja joks žmogus, nepaliekantis paskui save pėdsakų, o jeigu ir egzistuotų, jis būtų Velnias. Bet tokio dalyko nėra. Todėl, nėra jokio nepagaunamo žmogaus. Bet tuomet, kai aplankiau tariamai buvusį Johano kambarį, pajutau tai. Pajutau, kad šiame pasaulyje egzistuoja žmogus, kurio nėra."
- Todėl jūs pranešėte apie savo ilgalaikes atostogas, ir patraukėte į Prahą.
"Taip. Viena to priežastis buvo surasti daugiau informacijos apie Emilį Šėbe, 'Bevardžio Monstro' autorių. Kita priežastis buvo trijų Čekijos policijos pareigūnų nunuodijimas azoto rūgštimi."
- Jokia žinių tarnyba per daug nesigilino į knygos esmę.
"Jie nežinojo nieko apie ją. Emilis Šėbe... Jakubas Faroubekas... Klausas Popė... visi skirtingi to paties autoriaus slapyvardžiai. Egzistavo kažkas įtartino kiekviename jo darbe, paliekantis burnoje blogą skonį. Bet kokį efektą jis turėjo skaitytojui, kokią žinutę, jeigu tokia buvo, ir koks buvo autoriaus ketinimas... tai aiškiai buvo meno kūrinys su nepamirštamu poskoniu, bet neliko nieko tokio, kas buvo pasakyta aiškiai. Net nebuvo aišku, kas Šėbe yra pats."
---
Bet p. Lungė pagaliau sugraibė kontūrus, duomenis apie Johaną, Prahoje. Johano egzistencija buvo įrodyta, bet kur monstras gimė, ir kur jis keliavo...? Aš ėmiau laisvai spekuliuoti. Tuo metu aš nusprendžiau išsiaiškinti šiuos reikalus, kai aplankiau Čekijos Respubliką. Ir, kaip paaiškinsiu vėliau, ši pasakų knyga ir jos autorius, Emilis Šėbe, buvo pačiame šios bylos centre...
Kaip eks-Inspektorius Lungė žadėjo, jis atpasakojo jam žinomus ir jo apmąstytus dalykus savo gąsdinančiai tikslia atmintimi. Lungė teigė, jog Johanas pasišaipė iš jo gebėjimų, bet mane palenkė jo parodyta intuicija, ir aš tikėjau, kad be jo, ši byla niekada nebūtų buvusi išspręsta.
Interviu einant į pabaigą, aš paklausiau jo apie smegenų plovimą - kaip yra įmanoma manipuliuoti ir kontroliuoti kitą asmenį taip įtaigiai?
"Viskas paprasta," p. Lungė tarė. Jis paklausė manęs, kur aš šiuo metu gyvenu. Man atsakius, kad Vienoje, jis pridėjo: "Tuomet, ar galėtumėte nupiešti man tikslų miesto žemėlapį, rodantį visus kelius?" Aš tarškinau galvą, bandydamas susidaryti mentalinį Vienos žemėlapį, ir ėmiau piešti paprastą žemėlapį į savo bloknotą, jam atidžiai stebint mano veido išraiškas. Pripažinus pralaimėjimą, tarus, jog man neįmanoma nupiešti tikslaus žemėlapio, jis paėmė, ką aš nubraižiau.
"Koks Vienos rajonas čia?" Jis užklausė.
Aš baikščiai pasakiau, kad tai buvo kvartalas, kur gyvenau, ir jis tarė: "Tuomet jums, tai yra miesto centras; ne, pasaulio centras," ir jis pažvelgė į mane. "Įsivaizduodamas vietą, Vienos pavadinimu, naudojate savo gyvenamąją vietą kaip atspirties tašką, ir mąstote apie kelius ir vietas, su santykiu nuo jūsų lokacijos... Ir net gavęs tikrą Vienos žemėlapį, jūs tikriausiai matytumėte savo kvartalą kaip centrą."
Kai aš linktelėjau, parodydamas, kad supratau, ji tęsė: "Pačiame proto centre, kaip ir žemėlapyje, glūdi jūsų ego pagrindas - jūsų identitetas."
Aš vėl linktelėjau.
"Bet staiga, jūsų koordinačių ašis yra pašalinama. Neegzistuoja jokia šio centro prasmė... egzistuoja daug tikslesnis jūsų širdies centras. Tai yra realybė to, ką mes vadiname smegenų plovimu." Jis šyptelėjo. "Ir kai žmogaus esaties protinė ašis yra pašalinama ir prarandama, jūs švelniai ir atsargiai suviliojate juos žodžiais, neduodami jiems galimybės mąstyti, pasiūlydami jiems naują gyvenamąją vietą... Jūs pastebėsite, kad žmogus seka instrukcijas bet ko, kas duoda jiems šiuos naujus namus... Jie tampa stebėtinai romūs."
- Aš suprantu, kad tai sunkus klausimas, bet kokie dabartiniai jūsų jausmai dėl Dr. Kenzo Tenmos?
(Jo pirštų judėsiai liovėsi)
"Aš jo atsiprašiau. Ką daugiau galėjau pasakyti? Manau, kad rašytojas kaip jūs rastų tinkamesnius žodžius? Jeigu taip, pasakykite, kokie jie."
---
Padėkojau p. Lungei. Jis nuoširždiai atsakė į visus mano klausimus. Mums pakilus, jis tarė man.
"Jūs manote, kad egzistuoja dar vienas monstras, kuris buvo mokomas taip pat kaip Johanas, Čekoslovakijoje ar Rytų Vokietijoje."
Pasakiau, kad taip.
"Ir šis monstras manipuliavo Kotmanu tam, kad nužudytų liudininkus..."
Aš vėl linktelėjau.
"Jeigu toks monstras iš tikrųjų egzistuoja, jūsų gyvybė kabo ant plauko," tarė Lungė.
Suprantu. Bet aš noriu išsiaiškinti tiesą, atsakiau.
"Bet jeigu tas monstras realus, jis ne toks kaip Johanas... pastarasis buvo ypatingas," Inspektorius Lungė tęsė.
Paklausiau, kuo jie skiriasi.
Buvęs detektyvas atsakė: "Johanas buvo apdovanotas antžmogiškais smegenų plovimo gebėjimais, bet jis taip pat atsisakė savo troškimų vieną po kito... Retas nusikaltėlio tipas. Tarsi... tarsi Buda, kurį traukia naikinimas."
Aš nepraleidau pirmo ir vienintelio baimės ženklo, kuris šmėstelėjo jo veide.
---
Dar vienas monstras
By Naoki Urasawa
Vertė: [TITANAI]
Skyrius 4
Heinrichas Lungė
(Gegužė, 2001; Briuselis)
Atvirai kalbant, eks-inspektorius Heinrichas Lungė buvo sudėtingas interviu pašnekovas. Jis vis dar griežtai atsisako kalbėtis su dauguma žmonių ir organizacijų apie Johaną. Visgi, aišku tiek, kad tai nekyla iš kažkokios garbės ar pareigos jausmo jo buvusiems vokiečių federalinės policijos darbdaviams. Joks žmogus nepatyrė tokios skriaudos savo tarnybai ir sunkiam triūsui nuo BKA kaip Lunge. 1995-aisiais, Inspektorius Lunge tyrė Vokiečių Parlamento nario Jozefo Boltzmano žmogžudystės santykį su mergina pagal iškvietimą, vardu Erika Lemser. Jis buvo seklys iš prigimties, geriausias agentūroje. Bet po to, kai vertingas liudininkas nusižudė, pats Boltzmanas, kaip ir Lungės vyresnieji, reikalavo jo pašalinimo nuo tyrimo, kas privedė prie to, jog Lungė nebeturėjo jokių saitų su byla. Tuo laikotarpiu Lungė pranešė apie savo ilgas atostogas nuo darbo, ir pasinėrė stačia galva į Johano bylą.
Išaiškinus Johano bylą po visų trijų metų, Inspektoriaus Lungės garbė buvo atstatyta, ir jis vėl iš naujo stovėjo BKA viršūnėje. Pirmas jo veiksmas po grįžimo buvo Lemser žmogžudystės bylos atnaujinimas. Jo atkaklumui pasiteisinus, Boltzmanas buvo įspęstas į kampą, bet politikui pasisekė ir jis išvengė kaltinimų. Visgi, Boltzmanas prarado ne tik savo rinkėjų pasitikėjimą, bet ir kėdę sekančiuose rinkimuose. Šiuo metu jis yra tiriamas ne dėl žmogžudystės, bet dėl mokesčių engimo. Lungei aiškiai pavyko nusmukdyti Boltzmaną.
Visai netrukus po to, jis paliko BKA ir užėmė profesoriaus pareigas Nordrheino-Vestfaleno valstijos policijos akademijoje. Maždaug tuo laiku, leidėjai ir žurnalai ėmė belstis į Lungės duris, tikėdamiesi išgirsti jo gyvenimo istoriją - ypač jo vaidmenį Johano byloje - bet jis atsisakė visų pasiūlymų, grįsdamas tuo, kad ne visa informacija buvo paviešinta.
Bet aš tikiu, kad tikroji priežastis, dėl kurios jis atsisako kalbėti apie Johaną, yra ta, kad egzistuoja kažkokia paslaptis, neleidžianti jam diskutuoti šiuo klausimu, ar todėl, kad egzistuoja tam tikras lojalumas, verčiantis jį tylėti.
Aš išsiaiškinau, kaip geriausia susipažinti su juo, ir surengiau susitikimą. Lungė šiuo metu turi Nordrheino-Vestfaleno Valstijos Policijos Akademijos Profesoriaus, ir Europos Policijos Ofiso (Europolo) Bihevioristinių Mokslų Specialaus Patarėjo titulus - departamento, kuris dar nebuvo patvirtintas, vadovo. Aš nusiunčiau jam laišką, kuriame išdėsčiau, kad renku duomenis straipsniui apie Europos profiliavimo padėtį, ir jis sutiko dėl interviu. Ar pavyks, ar ne, jam papasakoti apie Europos sėkmingiausią serijinį žudiką, priklausė nuo to, kiek įtaigiai priversiu jį apie tai prabilti.
---
Susitikau su p. Lunge Briuselyje, Belgijoje, Europolo štabe, ankstyvą 2001-ųjų vasarą. Jam pasirodžius Radisono SAS Hotelio kambaryje, kurį parinkau mūsų interviu vieta, jis atrodė kaip užkietėjęs pareigūnas, kurio akys sakė, kad jis nepasitikėjo mano žurnalistiška prigimtimi, ir kad aš niekada iš tiesų nesuprasiu jo ar jo kolegų. Jis atrodė žymiai senesnis, negu nuotraukose, kurias mačiau laikraščiuose po incidentų, baltumas įsėlinęs į jo plaukus.
- Norėčiau pradėti nuo klausimo apie jūsų dabartinį darbą. Sakoma, jūs Europolui ketinate sukurti profiliavimo komandą.
"FTB Biheviorologijos Divizija nori, kad Europolas sektų jų pavyzdžiu; jie tikrai pasistengė mūsų atžvilgiu, bet mes, europiečių pareigūnai, tikime esant reikalui turėti profiliavimo almanachą, remiantis savo duomenimis. Todėl jie kreipėsi į mane. Pasiūlymas buvo itin dosnus, ir manau, kad tai reikšmingas darbas."
- Kodėl Europai reikia "europietiško profiliavimo"?
"Amerikiečiai mano, kad jų kultūra ir Europos kultūra yra tokios pačios, bet mes nesutinkame... tai viskas."
- Ar galite man konkrečiai apibūdinti profiliavimą?
"Paprastai kalbant, profiliavimas yra tyrimo metodas, kurio būdu patenkama į nusikaltėlio protą tam, kad nuspėtume, ką jis darys toliau, ir kada. Kitaip tariant, sukuriamas nusikaltėlio profilis... Naudojant charakteristikas to, kas palikta nusikaltimo vietoje, galima nustatyti įpročius, asmeninę gyvenseną, slaptas perspektyvas, ir galiausiai nusikaltėlio pačią asmenybę... Randamas stebinantis to paties pažeidėjo nusikaltimų pastovumas."
- Šis metodas gan dažnai pasirodo filmuose ir knygose.
"Bet tie filmai ir knygos iš tiesų nerodo protokolo, reikalingo sukurti tikrą profilį. Tikroji policija privalo pritaikyti šiuos metodus praktiškai, susitikti su to paties tipo baudžiamaisiais pažeidėjais, kartais paklausti jų nuomonės dėl tam tikrų dalykų, ištirti duomenis, ir net pasitelkti, tam tikrais atvejais, mokslą.
- Ir jeigu taip padarote, pastebite, kad nusikaltėlių motyvai ir žmonių metodai Amerikoje ir Europoje skiriasi subtiliais niuansais?
"Taip, todėl mums žūtbūt reikalingas savas profiliavimo metodas. Mes neturime jokių dykumų kaip tos Arizonoje, ir neturime jokių Didžiųjų Kanjonų. Daugelis mūsų namų yra pastatyti iš plytų ir akmenų, ne medienos. Mes turime miestus su daugiau negu tūkstančio metų senumo istorijomis, ir vos kelis dangoraižius. Mes nesitikime, kad visi moka kalbėti angliškai, ir mes nevalgome tiek daug mėsainių. Mes renkamės futbolą vietoj krepšinio, ir, svarbiausia, mes netikime, kad esame pasaulio bamba... Ir Europos serijiniai žudikai augo šitoje kultūroje, o ne Amerikoje."
- Bet, techniškai, FTB yra daug labiau pažengusi šioje srityje.
"Deja. Jie yra pionieriai. Net prieš FTB sukuriant savo bihevioroligijos departamentą, pirmoji sėkmingai pritaikiusi profiliavimo metodą buvo Amerikos armija. Jie pastebėjo, kaip puikiai psichiatrai nuspėdavo nusikaltėlių asmenybes, todėl jie nukreipė dėmesį, siekdami nuspėti ateities nusikaltimus. Bet Amerikos armija... specifiškai, Strateginių Paslaugų Ofisas, pasamdė Viljamą Langerį, kad sukurtų pasaulio pirmą profilį, europiečiui... Adolfui Hitleriui."
- Dabar pakalbėkime dar konkrečiau. Kodėl kai kurie iš nusikaltėlių žudo dėl malonumo? Galiu suprasti, kodėl žmonės žudytų iš neapykantos ar keršto, žudytų, norėdami pavogti tam tikras vertybes, ir net kai kuriais atvejais žudytų iš alkio, dėl maisto. Bet nužudyti visišką nepažįstamą žmogų dėl malonumo... šito aš nesuvokiu.
"Suprantama. Jūs tiesiog per daug nesistengiate... Nediskriminuojantys nusikaltėliai ir aistros žudikai, paprastai yra patyrę skriaudą savo vaikystėje. Dažniausiai tai smurtas nuo tėvų ar tėviškų figūrų rankų. Taigi, jie užauga su tikimybe atlikti tuos pačius veiksmus, kaip ir jų tėvai... šiuos dalykus dauguma žmonių gali suprasti. Sakėte, kad galite suprasti tuos, kurie žudo iš neapykantos. Tie, kurie žudo dėl malonumo, žudo iš neapykantos savo tėvams, ar tiems, kurie juos išnaudojo. Tik tiek, kad šiais atvejais jų pykčio taikinys tampa daugiau negu specifinis asmuo; jis išauga iki visų moterų, ar visų vaikų, ar visų homoseksualų."
- Šito aš ir nesuprantu. Juos neišnaudojo moterys, ar vaikai, ar homoseksualai. Kodėl jie nukreipia savo pyktį link tų žmonių, o ne tų, kurie iš tikrųjų juos nuskriaudė?
"Pyktis yra pakeista troškimo kontroliuoti kitus forma. Jie pasiduoda savo pykčiui tam, kad kontroliuotų kažką. Jie nenori keršyti tiems, kurie juos išnaudojo. Jie nori priversti kitus pažinti tą patį skausmą, kurį jie patyrė, jie nori laikyti kitų likimą savo rankose, jie nori pažinti džiaugsmą ir malonumą. Seksualinis susijaudinimas persipyna su visais šiais trimis dalykais... ir daugelis iš tų nusikaltimų tampa seksualinėmis žmogžudystėmis."
- Bet, palaukite. Ar sakote, kad neapykantos, troškimo kontroliuoti ir seksualinės agitacijos kombinacija sukuria nediskriminuojančius seksualinius žudikus?
"Taip. Taipogi tiesa, kad daugeliu atveju prievarta, kurią patiria šie malonumų žudikai, yra seksualinės prigimties... Nuo jaunumės, šie žmonės yra kontroliuojami ir išnaudojami savo žalotojų kaip objektai ar įrankiai. Net kai jie tampa suaugusiais, jie nesuvokia kitų žmonių, sugebančių patirti panašias emocijas... skausmą, agoniją, pažeminimą, liūdesį, baimę. Jie mato tik gyvulius, kaip jūrų kiaulytes moksliniame eksperimente. Ir greičiausias bei pats efektyviausias būdas palenkti šiuos gyvulius yra seksas."
- Kodėl taip yra?
"Orgazmas sekso metu sukuria pirminę iliuziją, kad žiūri į save iš daug aukštesnės perspektyvos, kad esi visiškoje savo gyvenimo kontrolėje... Verčia pasijusti taip, tarsi būtum dievas. Tie, pakilę iki šio taško, tiki, kad gali visiškai kontroliuoti savo aukas."
- Kaip tai pereina į žmogžudystę? Patenkinus sekso tikslą, aiškiai nėra reikalo žudyti.
"Kontroliuoti kitą asmenį yra savo paties deliuzijų primetimas jam. Visi turi seksualinių fantazijų, kurių garsiai neaptaria. Malonumų žudikų deliuzijos ir fantazijos yra ypatingai žiaurios ir iškrypusios."
- Ir taip reprodukcijos aktas tampa jos priešingybe, žmogžudystės aktu...
"Žmonės priskiria veiksmus, keliančius malonumą, prie tabu tipo. Ir aš tikiu, kad veiksmai, prie kurių skiriama tabu etikete, yra ritualo formos... kurios suteikia žmonėms antžmogiškų galių iliuziją... visišką savęs ir kitų kontrolę... priartėjimą prie Dievo. Vienas yra seksas. Kitas yra narkotikai... Kaip manote, koks yra paskutinis?"
- (tyla)
"Didžiausias tabu, kokį žmogus gali atlikti... yra žmogžudystė."
- Suprantu, kad tie, kurie patiria fizinę ir seksualinę prievartą, turi potencialo tapti malonumų žudikais. Bet egzistuoja daugybė žmonių, kurie net ir patyrę tai, užaugę tampa pavyzdingais piliečiais, ir taip pat egzistuoja malonumų žudikai, kurie yra patyrę labai mažai šitokio smurto. Kokia jūsų nuomonė šiuo atžvilgiu?
"Tam reikia suprasti dvi šalutines žmonių rasės puses. Pirma, prievartos metodas. Jis neprivalo būti žiaurus ar seksualinis savo prigimtimi. Tėvas ir motina ignoruoja savo vaiką, atima iš vaiko ambicijas, bara vaiką už kvailumą, arba naudoja suaugusiųjų logiką prieš savo vaiką, kas įgalina smurtą. Savo vaiko atskyrimas be jokios paaiškinamosios pagalbos ar pagyrimo yra tiesus kelias įtikinti tą vaiką, kad jo gyvenimas neturi prasmės. Net vaikas, kuris gauna vieną kitą pagyrimą, turi galimybę išsiskirti kažkokio talento pagalba, o tie, kurie gauna pastovų padrąsinimą, gali jaustis pasitikinčiai, pasiekti sėkmę, ir tapti pirmaujančiais visuomenės nariais. Kadangi netiki esą beverčiai, jiems nebūtina kelti kumštį ar atsimokėti kerštu prieš likimą ar pasaulį bendrai... Manau, kad dabar suprantate, kad malonumų žudikai ir nediskriminuojantys žmogžudžiai pasirenka pyktį ir žudo kitus, nes tiki esą nemylimi Dievo, likimo ar visuomenės. Tam, kad smogtų nematomam priešui, jie privalo įvelti kitus. Tarsi perspėjimas likimui 'nekibti prie manęs'."
- Ir kokia kita pusė?
"Ką tik mano pateiktas paaiškinimas yra išoriniai veiksniai, kurie turi įtakos asmeniui. Kita lygties pusė yra aspiracijos ir svajonės, kurios egzistuoja natūraliai kiekviename žmoguje. Rizikuodamas pasirodyti kontroversišku, manau, kad baisiausios, kraują stingdančios žmogžudystės yra tų, kuriems nepavyko tampi didžiomis asmenybėmis. Tie, palikę vardą istorijoje savo didžiais žygiais ar baisiais nusikaltimais, yra tarsi dvyniai, gyvenantys priešingose pasaulio pusėse. Jie turi panašumų... Tie, padarę neįsivaizduojamas žudynes, ir tie, pasiekę didžius dalykus, abu turi milžiniškas fantazijas, svajas ir ambicijas savo širdyse. Kadangi abu slepia tokius gigantiškus siekius savyje, jie niekada nėra patenkinti, ir jie niekada nepasiduos, neišvydę išsipildant savo svajonėm. Kuo didesnės viltys ir norai asmenyje, tuo labiau jie sugebės pasiekti aukštumų, tapdami baisiais nusikaltėliais. Troškimų turėjimas yra gebėjimas duotas nuo gimimo, bet ar šioms aspiracijoms bus lemta pražysti priklauso nuo vieno aplinkos. Priklauso nuo to, ar kas nors pasako jums, kad turi teisę gyventi ar ne."
- Ar manote, kad Adolfas Hitleris atitinka šį žmogžudžio tipą?
"Adolfas Hitleris nebuvo malonumų žudikas, bet tikiu, kad jie dalinosi daug panašių savybių. Jis tikriausiai praleido vaikystę be jokių naudingų paskatų. Jeigu būtų pasiekęs savo viltis suaugusio amžiaus, patekęs į meno mokyklą ir įsitvirtinęs kaip artistas, jis tikriausiai nebūtų troškęs tapti Fiureriu. Bet tuo gyvenimo tarpsniu, jis dar nebuvo niekieno pripažintas. Jis niršo prieš Likimą, kuris atsisakė jį sukurti ypatingu. Jis prisiekė kerštui prieš Dievą."
- Bet netgi jeigu tai tiesa, jis neatrodo panašus į seksualinį žudiką...
"Moterys, su kuriomis Hitleris turėjo ryšių, buvo daugiausia tos, kurios nusižudė ar patyrė priešlaikines mirtis... Bet yra tiesa, kad jis neturėjo stipraus seksualinio instinkto."
- Tuomet kokio tipo žudikas jis yra?
"Jis yra ne tiek žmogžudys kiek smegenų plovėjas. Jis išnaudojo kitus, kad jie žudytų vietoj jo... Hitleris turėjo genialų talentą įsiskverbti į kitų protus ir valdyti juos savo nuožiūra. Su šia savybe, trys tabu, kuriuos minėjau anksčiau - seksas, narkotikai ir žmogžudystė - tampa nebereikalingi. Tuo laiku vienas turi kai ką daug daugiau."
- Ką turite galvoje?
"Argi totali kito asmens manipuliacija nėra aukščiausia kontrolės forma? Kad tai pati savaime yra Dievo galia."
- Atrodo, kad turite skvarbių įžvalgų apie šiuos žudikus - turiu galvoje, smegenų plovikus.
---
Šią akimirką, prisimenu pastebėjęs Lungės rankos pirštus barškinant į stalą tarsi jis liestų pianino arba spausdinimo mašinėlės klavišus. Jis išsišiepė taip lyg žvelgtų į itin nerangų studenčioką, ir tarė:
"Manau, kad mes pagaliau pasiekėme pagrindinę temą, p. Vebėri."
Ligi pat tos akimirkos, maniau, kad tykiai ir natūraliai kreipiau pokalbį link Johano temos. Tikėjau, jog tuoj pasieksiu šio interviu tikslą.
Man ieškant atsakymo, jis prabilo:
"Lapkričio 14-tą, Salzburge, Austrijoje; Šv. Ursulos Ligoninės budintis daktaras, seselė ir registratorius buvo nugalabyti, vėlų vakarą. Juos nudėjęs žmogus pats nusižudė nusikaltimo vietoje... Gustavas Kotmanas. Jis buvo ieškomas dėl septynių porų žmogžudystės kirviu kaltinimų. Aštuonios dienos prieš šį incidentą, senyvo amžiaus žmogus miesto gyvenamuosiuose rajonuose mirė nuo to, kas atrodė kaip savižudybė. Vyro vardas buvo Molkė... bet vėliau buvo išaiškinta, kad tai pseudonimas, ir jo tikrasis vardas buvo Jaroslavas Čarekas - buvusios Čekoslovakijos vyriausybės biurokratinis šulas, dabar ieškomas Amerikos, Britų ir Čekų policijos, tarp daugelio kitų. Nužudymo naktį, žmogus aplankė Šv. Ursulos ligoninę, dėl kulkos žaizdos, atsiradusios nuo ginklo, kurį jis nešiojosi apsaugai. Daktaras, aptvarstęs sužeidimą, pranešė policijai, bet žmogaus pėdos iki to laiko buvo jau atvėsusios. Policijai pradėjus paiešką dėl ryšio tarp šio žmogaus ir Čareko žmogžudystės, klausiant ar yra kitų liudininkų ligoninėje tuo metu, apstulbo sužinojusi, kad visi liudininkai buvo žudiko kirviu aukos."
Jis padarė pauzę ir ramiai, triumfuojančiai šyptelėjo.
"Austrijos policija manė, kad visi mirę liudininkai buvo nelaimingas sutapimas, bet jūs nesutinkate. Visgi, koks gali būti ryšys tarp žmogaus, kuris užsiima žudymu kaip profesija, ir žmogaus, kuris žudo dėl malonumo? Kodėl skerdikas kirviu Kotmanas nužudė tik tuos tris liudininkus, ir tuomet pats save...?"
- Jūs visiškai teisus, - pripažinau.
P. Lungė ėmė barškinti pirštais greičiau ir toliau tęsė.
"Imi spėlioti, ar kas nors panašaus nenutiko praeityje. Iš karto randi atsakymą. Taip, 1998-ųjų Johano byla, Vokietijoje."
- Nepaisant to, kad buvote Johano bylos centre, kol kas vengėte apie ją komentuoti. Galbūt jūs tylėjote dėl tų, kurie buvo paveikti šio tyrimo, ar galbūt po visu tuo slypi itin šokiruojanti tiesa... Todėl tai ir buvo vienintelis būdas, kuriuo galėjau jus prisivilioti, - paaiškinau atsidusdamas, o jis nutaisė įsižeidusiojo veidą, bet tolesni žodžiai mane nustebino.
"Priežastis, dėl kurios nesakau nieko apie Johano bylą, nėra dėl atsargumo ar konfidencialumo. O todėl, kad buvau visiškai ir galutinai sugniuždytas tyrimo. Priešingai tam, ką sako pasaulis, jeigu nebūčiau atsidūręs tyrimo centre, nebūčiau išsprendęs bylos. Aš buvau tiek pat sutrikęs ir apgautas dėl piešiamo portreto žmogaus, vardu Johanas, kaip ir visi kiti."
Tolesni jo žodžiai dar labiau mane nustebino.
"Puiku. Aš atsakysiu jūsų klausimus apie Johano bylą. Mainais į informaciją apie bylą Austrijoje."
Papasakojau jam detaliai viską, ką žinojau apie Kotmano trijų ligoninės darbuotojų žmogžudystes. Kotmano gyvenimą, paslaptingo senolio iš Čekų Respublikos kūną ir gudrų jo paslėpimą, ir apie sužeistąjį žmogų, kuris apsilankė ligoninėje netrukus po senolio mirties - įskaitant smulkmenas nepraneštas žiniose. P. Lungė sėdėjo tyliai ir klausėsi mano istorijos. Visą tą laiką, jo pirštai nenumaldomai tarškino nematoma klaviatūra.
Man baigus kalbėti, jis tęsė interviu kaip pažadėjęs, paliesdamas Johano bylą...
- Pirmiausia, papasakokite apie tai, kaip įsivėlėte į Johano bylą.
"Kaip žinote, BKA yra Vokietijos FTB ekvivalentas... organizacija, kuri tiria nusikaltėlių bylas, kurios nutinka po visas nacijos valstijas, bet tik dalimi valdžios, lyginant su Amerikos agentūra. Aš paprasčiausiai buvau pakviestas kaip vietinės policijos patarėjas per 1986-ųjų trijų tarybos narių nunuodijimo tyrimą Eislerio Memorialinėje Ligoninėje Diuseldorfe."
- Ir kokios buvo pirmos jūsų mintys dėl bylos?
"Žmogžudystės metodas buvo sumanus, bet nesugebėjau įžvelgti nieko daugiau, negu priešiškumas."
- Koks buvo pirminis įspūdis, sutikus Dr. Tenmą?
"Genialus smegenų chirurgas, kurio padėtis ligoninėje ir sužadėtuvės su direktoriaus dukra buvo nugvelbti nuo jo prieš pat žudynes. Niekada anksčiau neteko profiliuoti japono, bet supratau, kaip lengva įsivilkti į jo asmenybės rūbą. Jis jautė pagiežą ligoninės direktoriui."
- Kodėl jūs nesulaikėte Dr. Tenmos? Policija turėjo pakankamai vietos jo apklausos manevravimui.
"Sekė neįtikėtinas fizinių įrodymų trūkumas. Ir dvelkė intelektualiniu nusikaltimu... nusikaltimu, kuris kyla iš interesų konflikto tarp nusikalstamojo ir aukos. Maniau, kad praėjus tam tikram laikui, asmuo, kuris išpešė daugiausia naudos iš žudynių, pasirodys saulės šviesoje."
- Ir jūs girdėjote apie ligoninės dvynius vaikus pacientus, kurie dingo be žinios.
"Taip. Tuo metu, mes laikėme vaikų dingimą, kaip ir Liebertų sušaudymą, Rytų Vokietijos problema. Tai buvo, žinoma, prieš Berlyno Sienos nuvertimą."
- Ką jūs galvojote ir darėte dėl šios bylos per devynerius metus tarp žmogžudysčių ir naujos bylos, kuri įvyko Niū Raino Generalinėje Ligoninėje?
"Tiesa, kad tuo metu dalyvavau kitose bylose, bet aš niekada neužmiršau Tenmos. Jaučiau, jog byloje atsiras aiškumų. Ir tariau sau, kad atėjus laikui, neleisiu jam pabėgti nuo manęs."
- Ir, kaip įtarėte, atsirado aiškumų. Man žinoma, kad jūs atsitiktinai dirbote prie pagarbaus amžiaus porų žmogžudysčių bylos, kur vienas iš įtariamųjų buvo Dr. Tenma.
"Tiesa. Pagarbaus amžiaus porų žmogžudystės per Vokietiją buvo užmaskuotos kaip vagystės, bet aš tuo netikėjau. Buvo akivaizdu, jog veikė keli žmonės, ir vienas iš jų jau buvo ieškomas. Vyras, vardu Afolfas Junkersas, kuris veikė kaip grupuotės spynadarys. Mes gavome pranešimą, kad partrenktas mašina Diuserdorfe, jis atsidūrė Niū Reino Generalinėje Ligoninėje, todėl aš ten ir nuvykau. Ir tada aš vėl susitikau su Dr. Tenma."
- Ir jūs vis apsilankydavote ligoninėje tam, kad apklaustumėte Junkersą, prieš jam pabėgus iš ligoninės vieną naktį, ir buvus nušautam. Policijos pareigūnas, kuris stovėjo sargyboje, buvo nunuodytas, ir Tenma žengė pirmyn, pripažindamas matęs šaudynes.
"Išgirdęs, kad nuodai, vartoti sargo nužudymui, buvo raumenų relaksantai, pastebėjau panašumą tarp nuodų, vartotų trijų daktarų nužudymui, prieš devynerius metus. Ir vienintelis įtariamasis buvo Tenma."
- Ką manėte apie Tenmos istoriją... Kad visos žmogžudystės buvo darbas Johano, vyresniojo dingusių dvynių vaikų brolio?
"Iš ypatingos šios bylos prigimties, aš peržvelgiau savo nuomonę dėl Tenmos charakterio. Jo pirmutinės žmogžudystės buvo atliktos iš neapykantos ir keršto, bet dabar jis tapo malonumų žudiku. Jis susikūrė vidinę asmenybę, vardu Johanas, ir tai buvo Johanas, kuris įvykdė žmogžudystes per jį. Iš artimesnio žvilgsnio, tai buvo Johanas, kuris tapo jo nuosmukio priežastimi prieš devynerius metus, taigi jis karštai kaltino viską dėl Johano, Tenmos sukurtai dvilypei asmenybei... Jis sirgo disociatyvaus indentiteto sindromu."
- Ar manėte, kad pagarbaus amžiaus porų skerdynės buvo jo darbas, taip pat?
"Tuo laikotarpiu, maniau, kad tai absurdiška. Bet kai Fortneriai ir Heidelbergo Pilies sodininkas mirė, aš iškėliau šią tikimybę. Įrankis, naudotas pasmaugti sodininko kaklą, buvo Tenmos kaklaryšis."
- Bet ar įmanoma, kad žmogus, gyvenęs normalų, įstatymams paklusnų gyvenimą, staiga transformuotųsi į serijinį žudiką?
"Serijiniai žudikai dažniausiai rodo simptomus nuo jauno amžiaus, bet neįprasta, kad bylos prasideda jiems perėjus 30-uosius metus."
- Tuomet paskelbėte Dr. Tenmos arešto orderį, ir jis pabėgo. Ką jūs manėte apie Niną, Fortnerių dukrą? Ji taip pat dingo.
"Aš maniau, kad tikriausiai Tenma ją nužudė."
- Tuo sekant, Tenma buvo pastebėtas Verdene ir Berlyne, bet policija nesugebėjo jo areštuoti.
"Atvirai kalbant, aš maniau galįs jį laisvai sučiupti. Bet apklausęs buvusį samdinį, kuris išmokė Tenmą kaip naudoti ginklą, pakeičiau savo nuomonę. Aš supratau, kad Tenma turėjo gebėjimą užsitarnauti pagarbą ir pagalbą iš tų, su kuriais susidėdavo."
- Sklando gandai, kad ėmėtės sekti Tenmą daug artimiau po to, kai jūsų veiksmai Boltzmano byloje paliko jus laikinai be jokio kito darbo...
"Tai tiesa, tam tikru atžvilgiu. Dėl to, aš buvau nušalintas nuo kelių bylų, kurias tuo metu tyriau, priežiūros. Kadangi dirbau be poilsio iki to laiko savo karjeroje, mano šeimos situacija buvo beviltiška. Mano bosas tuo metu man gan aiškiai išrėžė: 'Tau nieko nebeliko.' Be abejonės mano kolegos manė, kad aš kaip elitinis tyrėjas patyriau nuopolį. Visgi, mane tai tenkino, ir nelaikau to drąsos paraiška. Tai reiškė, kad galėjau visą dėmesį skirti žavingai Dr. Tenmos personai."
- Po to, jūs išsiaiškinote, kad dar vienos pagarbaus amžiaus porų žmogžudystės Hamburge buvo kito asmens darbas. Tuo metu, jūs susidūrėte su Dr. Tenma, bet jis nuo jūsų pabėgo.
"Jis nebuvo silpnas žmogelis kaip anksčiau. Kad ir kaip keista, jo branda buvo neįtikėtina."
- Jūs tuomet aplankėte Tenmos kolegijos klasioką, Dr. Rudį Gileną. Jūs pasinaudojote jo tikėjimu, kad Tenma nekaltas, sužinodamas, jog pastarasis Miunchene. Ar jūs įtarėte Tenmą?
"Taip."
- Net po to, kai perskaitėte Gileno ataskaitą apie Tenmą?
"Taip. Išvydęs žinutę, kurią tariamai paliko Johanas... žinutę, kuri sakė, 'Pažvelkite į mane, pažvelkite į mane, monstras manyje užaugo toks didelis', maniau, kad tai tik įrodė Tenmos daugialypę asmenybę. Iki tol, kai nuvykau į Miuncheną, ir susipažinau su Japonijos verslininku, bei atradau įdomią Čekijos pasakų knygą, pavadintą "Bevardis Monstras". Joje buvo pasažas, su tokiu pačiu tekstu, ir kažkas manyje pradėjo keistis."
- Visgi, kai Tenma bandė nužudyti Johaną Miuncheno Universiteto bibliotekoje, jūs manėte, kad jis kesinosi į Šuvaldą, didžiausią pietryčių Vokietijos finansininką.
"Tikrai taip. Bet bibliotekai supleškėjus ir mums gavus buvusių asmenų ataskaitas, teko pripažinti, kad mano vidinė logika turėjo per itin daug spragų."
- Kada pradėjote fiziškai jausti Johano egzistenciją?
"Johano egzistenciją... Neketinau tikėti tokiu įsivaizduojamu dalyku. Neegzistuoja joks žmogus, nepaliekantis paskui save pėdsakų, o jeigu ir egzistuotų, jis būtų Velnias. Bet tokio dalyko nėra. Todėl, nėra jokio nepagaunamo žmogaus. Bet tuomet, kai aplankiau tariamai buvusį Johano kambarį, pajutau tai. Pajutau, kad šiame pasaulyje egzistuoja žmogus, kurio nėra."
- Todėl jūs pranešėte apie savo ilgalaikes atostogas, ir patraukėte į Prahą.
"Taip. Viena to priežastis buvo surasti daugiau informacijos apie Emilį Šėbe, 'Bevardžio Monstro' autorių. Kita priežastis buvo trijų Čekijos policijos pareigūnų nunuodijimas azoto rūgštimi."
- Jokia žinių tarnyba per daug nesigilino į knygos esmę.
"Jie nežinojo nieko apie ją. Emilis Šėbe... Jakubas Faroubekas... Klausas Popė... visi skirtingi to paties autoriaus slapyvardžiai. Egzistavo kažkas įtartino kiekviename jo darbe, paliekantis burnoje blogą skonį. Bet kokį efektą jis turėjo skaitytojui, kokią žinutę, jeigu tokia buvo, ir koks buvo autoriaus ketinimas... tai aiškiai buvo meno kūrinys su nepamirštamu poskoniu, bet neliko nieko tokio, kas buvo pasakyta aiškiai. Net nebuvo aišku, kas Šėbe yra pats."
---
Bet p. Lungė pagaliau sugraibė kontūrus, duomenis apie Johaną, Prahoje. Johano egzistencija buvo įrodyta, bet kur monstras gimė, ir kur jis keliavo...? Aš ėmiau laisvai spekuliuoti. Tuo metu aš nusprendžiau išsiaiškinti šiuos reikalus, kai aplankiau Čekijos Respubliką. Ir, kaip paaiškinsiu vėliau, ši pasakų knyga ir jos autorius, Emilis Šėbe, buvo pačiame šios bylos centre...
Kaip eks-Inspektorius Lungė žadėjo, jis atpasakojo jam žinomus ir jo apmąstytus dalykus savo gąsdinančiai tikslia atmintimi. Lungė teigė, jog Johanas pasišaipė iš jo gebėjimų, bet mane palenkė jo parodyta intuicija, ir aš tikėjau, kad be jo, ši byla niekada nebūtų buvusi išspręsta.
Interviu einant į pabaigą, aš paklausiau jo apie smegenų plovimą - kaip yra įmanoma manipuliuoti ir kontroliuoti kitą asmenį taip įtaigiai?
"Viskas paprasta," p. Lungė tarė. Jis paklausė manęs, kur aš šiuo metu gyvenu. Man atsakius, kad Vienoje, jis pridėjo: "Tuomet, ar galėtumėte nupiešti man tikslų miesto žemėlapį, rodantį visus kelius?" Aš tarškinau galvą, bandydamas susidaryti mentalinį Vienos žemėlapį, ir ėmiau piešti paprastą žemėlapį į savo bloknotą, jam atidžiai stebint mano veido išraiškas. Pripažinus pralaimėjimą, tarus, jog man neįmanoma nupiešti tikslaus žemėlapio, jis paėmė, ką aš nubraižiau.
"Koks Vienos rajonas čia?" Jis užklausė.
Aš baikščiai pasakiau, kad tai buvo kvartalas, kur gyvenau, ir jis tarė: "Tuomet jums, tai yra miesto centras; ne, pasaulio centras," ir jis pažvelgė į mane. "Įsivaizduodamas vietą, Vienos pavadinimu, naudojate savo gyvenamąją vietą kaip atspirties tašką, ir mąstote apie kelius ir vietas, su santykiu nuo jūsų lokacijos... Ir net gavęs tikrą Vienos žemėlapį, jūs tikriausiai matytumėte savo kvartalą kaip centrą."
Kai aš linktelėjau, parodydamas, kad supratau, ji tęsė: "Pačiame proto centre, kaip ir žemėlapyje, glūdi jūsų ego pagrindas - jūsų identitetas."
Aš vėl linktelėjau.
"Bet staiga, jūsų koordinačių ašis yra pašalinama. Neegzistuoja jokia šio centro prasmė... egzistuoja daug tikslesnis jūsų širdies centras. Tai yra realybė to, ką mes vadiname smegenų plovimu." Jis šyptelėjo. "Ir kai žmogaus esaties protinė ašis yra pašalinama ir prarandama, jūs švelniai ir atsargiai suviliojate juos žodžiais, neduodami jiems galimybės mąstyti, pasiūlydami jiems naują gyvenamąją vietą... Jūs pastebėsite, kad žmogus seka instrukcijas bet ko, kas duoda jiems šiuos naujus namus... Jie tampa stebėtinai romūs."
- Aš suprantu, kad tai sunkus klausimas, bet kokie dabartiniai jūsų jausmai dėl Dr. Kenzo Tenmos?
(Jo pirštų judėsiai liovėsi)
"Aš jo atsiprašiau. Ką daugiau galėjau pasakyti? Manau, kad rašytojas kaip jūs rastų tinkamesnius žodžius? Jeigu taip, pasakykite, kokie jie."
---
Padėkojau p. Lungei. Jis nuoširždiai atsakė į visus mano klausimus. Mums pakilus, jis tarė man.
"Jūs manote, kad egzistuoja dar vienas monstras, kuris buvo mokomas taip pat kaip Johanas, Čekoslovakijoje ar Rytų Vokietijoje."
Pasakiau, kad taip.
"Ir šis monstras manipuliavo Kotmanu tam, kad nužudytų liudininkus..."
Aš vėl linktelėjau.
"Jeigu toks monstras iš tikrųjų egzistuoja, jūsų gyvybė kabo ant plauko," tarė Lungė.
Suprantu. Bet aš noriu išsiaiškinti tiesą, atsakiau.
"Bet jeigu tas monstras realus, jis ne toks kaip Johanas... pastarasis buvo ypatingas," Inspektorius Lungė tęsė.
Paklausiau, kuo jie skiriasi.
Buvęs detektyvas atsakė: "Johanas buvo apdovanotas antžmogiškais smegenų plovimo gebėjimais, bet jis taip pat atsisakė savo troškimų vieną po kito... Retas nusikaltėlio tipas. Tarsi... tarsi Buda, kurį traukia naikinimas."
Aš nepraleidau pirmo ir vienintelio baimės ženklo, kuris šmėstelėjo jo veide.