Siųstis: http://www.sendspace.com/file/cei3h5 (.word)
SUZUMIYOS HARUHI MELANCHOLIJA
By Nagaru Tanigawa
Vertė: [TITANAI]
Redagavo: Svoloč
Viršelis: vashperado
Prologas
Kada aš lioviausi tikėti Santa Klausu? Tiesą sakant, šis kvailokas klausimas neturi jokios svarbos. Visgi, jeigu paklaustumėte manęs, kada aš lioviausi tikėti, kad senis, vilkintis raudonąjį kostiumą, yra Santa, užtikrintai atsakyčiau: niekada netikėjau Santa, niekada. Aš žinojau, kad Santa, pasirodęs per mano darželio Kalėdų vakarėlį, yra apsišaukėlis, ir, dabar pagalvojus, kiekvienas iš mano grupiokų taip pat nepatikliai žvelgė į mūsų mokytoją, kuris apsimetė Santa. Nors niekada nemačiau, kaip mamytė bučiuoja Santą Klausą, jau turėjau savo įtarimų dėl egzistencijos senio, kuris dirbo tik per Kūčias.
Visgi, man prireikė šiek tiek ilgiau laiko, kad suvokčiau, jog ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos ir esperiai toje specialiųjų efektų pilnoje „geriečiai versus blogiečiai“ animacijoje iš tikrųjų neegzistavo. Ne, palaukit, turbūt supratau, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Giliai širdyje troškau, kad tie ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos, esperiai ir blogio organizacijos netikėtai atsirastų realybėje. Palyginus su šituo nuobodžiu, tipišku mano gyvenimu, pasaulis tose įspūdingose laidose atrodė daug linksmesnis; aš taip pat troškau jame gyventi!
Troškau išgelbėti merginą, pagrobtą ateivių ir įkalintą kupolo formos tvirtovėje. Troškau pasitelkti į pagalbą drąsą, inteligenciją ir patikimą lazerinį ginkliuką kovai prieš piktadarius iš ateities, bandančius pakeisti istoriją savo pačių labui. Troškau būti šamanu, tremiančiu demonus ir pabaisas vienu burtažodžiu, kovojančiu prieš mutantus ar aiškiaregius iš blogųjų organizacijų, susiremančiu telepatiniuose mūšiuose!
Bet palauk, nusiramink. Jeigu mane iš tikrųjų užpultų ateiviai, ar dar kas nors, kaip išvis sugebėčiau apsiginti nuo jų? Juk neturiu jokių ypatingųjų galių!
Ką gi, tuomet: vieną dieną, paslaptingas naujokas perkeliamas į mano klasę. Tik jūs nežinote, kad jis yra ateivis arba atvyko iš ateities, ir turi telepatinių gebėjimų. Kai įsivelia į kovas su blogiečiais, viskas, ką man reikia daryti, tai palaikyti jo karo kampaniją. Jis susitvarkys su visais, o aš galėsiu būti jo nevėkšla pagalbininkas. Dieve šventas, tai nuostabu, aš tikras genijus!
O jeigu tai nepavyks, galbūt: vieną dieną, paslaptinga galia pabunda manyje, kažkas panašaus į telekinezę arba aiškiaregystę. Atrandu, kad daugelis kitų žmonių šiame pasaulyje taip pat turi panašių galių, ir tuomet mane užverbuoja kokia nors paranormali visuomenė. Aš tapsiu šios organizacijos dalimi ir sergėsiu pasaulį nuo blogųjų mutantų.
Deja, realybė yra neįtikėtinai žiauri... Nieko neperkėlė į mano klasę. Niekada nemačiau NSO. Kai nusidangindavau į vietas, kur hipotetiškai turėtų vaidentis, niekas nepasirodydavo. Po dviejų valandų intensyvaus stebėjimo, mano pieštukas nepajudėjo nė per vieną milimetrą, o spoksant į klasioko galvą, jo mintys taip pat nepaaiškėjo. Jaučiausi paniręs į depresiją dėl to, kokie statiški liko fizikos dėsniai. Nustojau žvalgytis NSO ir kreipti dėmesį į paranormalias TV laidas, nes galiausiai įtikinau save, kad tai neįmanoma. Pasiekiau tašką, kai jaučiau vien nostalgiją tiems dalykams.
Po pradinės mokyklos, visiškai išaugau iš to fantazijų pasaulio ir tapau totaliai įsispyręs į realybės šliures. Nieko nenutiko 1999, nors vyliausi šiek tiek, kad kas nors įvyks; žmonija negrįžo į Mėnulį ir net neapsigyveno toliau jo. Tikriausiai, iš to kaip reikalai klostosi, jau būsiu seniai miręs, prieš pasitaikant galimybei užsisakyti kelionę iš Žemės į Kentauro Alfą. Tokioms niūrioms mintims užplūdus mano smegenis, tapau tipiškas, nerūpestingas vidurinės mokyklos studenčiokas. Iki dienos, žinoma, kai sutikau Suzumiyą Haruhį.
1 Skyrius
Ir taip, aš įstojau į vidurinę mokyklą savo rajone. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla kiurksojo ant labai aukštos kalvos. Net pavasario laikmečiu, studentai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien lipdami stačiu keliu – aiškiai mano ketinimui “nerūpestingai striksėti į mokyklą” buvo lemta nugrimzti į nebūtį. Kiekvieną kartą tai prisiminus ir faktą, kad reikės kartoti tą pačią procedūrą diena iš dienos dar kitus trejus metus, aš nusilpdavau ir puldavau į depresiją.
Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl žingsniavau daug greičiau ir galbūt todėl buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti dešimčia minučių anksčiau, bet, kaip visi žinote, geriausiai miegama prieš pat atsikeliant. Nenorėjau atsisakyti brangių 10 minučių, todėl susitaikiau su mintimi, jog teks kartoti šią rytinę mankštą dar trejus metus. Tikra depresija.
Laiką švaistančios priėmimo ceremonijos metu nuovargis buvo mano vienišos melancholijos veide priežastis. Visi kiti nešiojo “šviežios pradžios” žymes veiduose; žinote, unikalų “viltingą, bet persmelktą neužtikrintumo” žvilgsnį, kurį kiekvienas naujokas turi, kai pirmą kartą įžengia į mokyklą. Man tai negrėsė – daugelis senesniųjų klasiokų iš buvusiosios mokyklos taip pat persikėlė į šią vietą. Kas be ko, čia taip pat atsibeldė keli mano draugai. Taigi, aš neatrodžiau nei susirūpinęs, nei susijaudinęs, kaip kiti žmonės.
Vaikinai vilkėjo sportines striukes, o merginos – jūreivių uniformas. Oho, na ir keista kombinacija. Galbūt ant pakylos rėžiantis kalbą, kuri sukelia knarkimą, direktorius turėjo kažkokį fetišą jūreivių uniformoms. Kol galvojau apie šiuos beverčius dalykus, idiotiška ceremonija pagaliau baigėsi. Aš – kaip ir kiti mano ne tiek valingi nauji klasiokai – įžengiau į 1-5 klasę.
Mūsų auklėtojas, Okabė, su savo prieš veidrodį kas valandą ištreniruota šypsena, atsistojo klasės priekyje ir prisistatė. Iš pradžių pasisakė esąs fizkultūros mokytojas, atsakingas už mokyklos rankinio komandą. Tuomet jis išdėstė, kad universitete žaidė rankinį ir net laimėjo čempionatą, o šiai mokyklai rimtai stigo rankinio žaidėjų, todėl bet kas naujai prisiregistravęs iš karto taptų reguliariu žaidėju. Ir tuomet įsmeigė vinį pasakydamas, kad rankinis yra pats įdomiausias sportas pasaulyje, ar kažką panašaus. Kai tik pagalvojau, jog tai niekada nesibaigs, jis staiga leptelėjo:
- Dabar prisistatysite jūs!
Šis dalykas buvo gana įprastas, taigi, aš nenustebau.
Vienas po kito žmonės kairėje klasės pusėje ėmė prisistatinėti. Jie pakeldavo ranką, tuomet pasisakydavo vardą, savo senosios mokyklos pavadinimą, ir kitą trivialų mėšlą, kaip hobi ar mėgstamiausią maistą. Kai kurie niurnėjo, keli gana įdomiai prisistatė, kiti pasakojo anekdotus, kurie keliais laipsniais sumažino klasės temperatūrą. Skirtingiems žmonėms prisistatant, vis artėjo ir artėjo mano eilė. Jaudinausi! Visi turėtų suprasti, kaip jaučiausi, ar ne?
Po to, kai sugebėjau baigti savo detaliai apgalvotą, minimalaus ilgio prisistatymą, kuo mažiau kliūdamas už žodžių, atsisėdau, jausdamas palengvėjimą, kad baigiau kažką nemalonaus, bet būtino. Asmuo už manęs atsistojo savo eilei ir – ak, tikriausiai neužmiršiu to likusį savo gyvenimą – išrėžė žodžius, kurie vėliau tapo ilgų diskusijų tema.
- Mano vardas yra Suzumiya Haruhi. Aš lankiau Rytų Vidurinę.
Iki šio momento prisistatymas atrodė normalus, todėl nesivarginau net žvilgtelėti į ją. Tiesiog spoksojau į priekį ir klausiausi jos skardaus balso.
- Tipiški žmonės manęs nedomina. Jeigu kas nors čia yra ateivis, keliautojas laiku, slaideris ar esperis, tuomet susiraskite mane! Viskas.
Išgirdęs tai, tiesiog negalėjau neatsisukti.
Ilgi ir glotnūs juodi plaukai. Meilus veidas, kupinas įžūlumo ir iššūkio, kol likusioji klasės dalis spoksojo į ją. Rimtumas ir ryžtas, spindintis jos žėrinčiose akyse ir ilguose antakiuose. Plonos, tvirtai sučiauptos lūpos. Toks buvo mano pirmas įspūdis apie šią merginą. Vis dar pamenu, kokia boluojanti jos gerklė – ji išties atrodė gražiai.
Haruhi, provokuojančiomis akimis, lėtai nužvelgė klasę, sustabdė žvilgsnį ties manimi (mano burna pražiodyta) ir atsisėdo net nenusišpysojusi.
Ar ji stengėsi elgtis dramatiškai?
Tą akimirką spėju, kad visų protuose žiojėjo klaustukai, ir sutrikę nežinojo, kokia turėjo būti jų reakcija. “Ar jau galiu juoktis?” Niekas nežinojo.
Na, sprendžiant iš sąmyšio, ji nesistengė elgtis dramatiškai ar pašaipiai, Haruhi veidas dvelkė ramybe.
Ji visada buvo rimta.
Tai pagrįsta įžvalga – aš neklystu.
Kai tylos fejerija pasklido po klasę apie trisdešimt su kažkiek sekundžių, auklėtojas šiek tiek dvejodamas liepė kitam mokiniui tęsti, ir įelektrinta atmosfera atslūgo.
***
Taip mes susipažinome.
Kaip nepamirštama. Aš tikrai noriu manyti, kad visa tai yra atsitiktinumas.
Po to, kai prikaustė visų dėmesį pačią pirmą dieną, Haruhi transformavosi atgal į nekaltą studenčiokę.
Tai buvo tyla prieš audrą! Pagaliau tai suvokiu.
Šiaip ar taip, visi mokykloje atkeliavo iš vienos iš keturių miesto mokyklų – žmonės, vidutiniškais pažymiais. Įskaitant, žinoma, ir Rytų Vidurinę; todėl turėtų būti ir tokių klasėje, kurie baigė kartu su Haruhi, kurie žinojo, ką simbolizavo jos tyla.
Nelaimei, aš nepažinojau nė vieno iš Rytų Vidurinės studenčiokų, todėl niekas negalėjo man paaiškinti, kokia iš tikrųjų rimta buvo situacija. To pasekoje, pora dienų po to sprogstamojo prisistatymo, aš padariau kai ką, ko niekada neužmiršiu – pabandžiau pasikalbėti su ja prieš prasidedant pamokai.
Mano nelaimės dominõ ėmė kristi, ir aš tapau pirmuoju asmeniu, pastūmusiu pradinę kaladėlę! Matote, kai Haruhi tupi tyliai savo kėdutėje, ji atrodo kaip tipiška, meili mergužėlė, todėl planavau sėdėti priešais ją, kad suartėčiau intymiau. Iš tikrųjų, maniau, kad tai suveiks. Kaip naivu iš mano pusės. Kas nors trenkit man į snukį.
Žinoma, pradėjau pokalbį nuo to incidento.
- Ei, ei. – Nerūpestingai atlošiau galvą, plačiai išsišiepdamas. – Dalykai, kuriuos sakei per prisistatymą, tu apie juos rimtai?
Sunėrusi rankas ant krūtinės, sučiaupusi tvirtai lūpas, Suzumiya Haruhi išlaikė povyzą, tuomet pažvelgė man tiesiai į akis.
- Kokius dalykus per prisistatymą?
- Dalykus apie ateivius.
- Ar tu ateivis?
Ji atrodė itin rimtai.
- … Ne.
- Jeigu ne, ko gi tu nori?
- … Ne, nieko.
- Tuomet nekalbėk su manimi. Tiesiog švaistai mano laiką.
Jos akys buvo tokios šaltos, kad aš sumikčiojau “atsiprašau” dar pats to nesuvokdamas. Tuomet Suzumiya Haruhi atitraukė savo akylą žvilgsnį nuo manęs ir susiraukusi įbedė jį į lentą.
Ketinau atsišauti replika ar dviem, bet nieko gero nesugalvojau. Laimei, tuo momentu į klasę įžengė auklėtojas ir mane išgelbėjo.
Aš rūškanai pasisukau atgal į savo suolo pusę ir pastebėjau, kad pora žmonių gana susidomėję tyrinėjo mane. Tai, žinoma, itin erzino. Visgi žvelgdamas į juos, pastebėjau, kad jie buvo tiek pat išsigandę, kiek ir aš. Kai kurie net supratingai man linkčiojo.
Kaip jau sakiau, tai mane suerzino, bet vėliau sužinojau, kad visi šie žmonės lankė Rytų Vidurinę.
***
Kadangi mano pirmasis kontaktas su Haruhi baigėsi tragiškai, pamaniau, kad, saugumo sumetimais, reikėtų laikytis atokiau. Turint tai galvoje, prabėgo savaitė.
Kaip ir kiti, vis dar būdamas šios klasės dalimi, pastebėjau, kad nuolatos atsirasdavo žmonių, kurie troško paplepėti su antakius užraukusia, lūpas sučiaupusia Haruhi.
Daugelis tų žmonių buvo nenuoramos mergiotės; tą pačią akimirką, kai pamato, kad klasiokė izoliuojasi nuo grupės, jos bando būti malonios ir draugiškai padėti. Tai šaunus dalykas, bet prieš tai jos bent jau turėtų praskenuoti teritoriją ir pasiųsti skautus link taikinio!
- Sveika, ar matei tą laidą per TV vakar? Devintą valandą.
- Ne.
- Ak, kodėl?
- Nežinau.
- Užmesk akį. Net jeigu pradėsi nuo vidurio, niekaip nepasimesi. Ar nori, kad papasakočiau, kas vyko serijose prieš tai?
- Tu nervini!
Taip viskas klostydavosi.
Būtų daug geriau, jeigu ji tiesiog atsakytų “ne” šaltu veidu. Bet ne, jai reikėdavo pademonstruoti savo susierzinimą ir išraiška, ir balsu. Tai vertė auką jaustis taip, lyg ji padarė kažką blogą. Galiausiai jis/ji tiesiog pasakydavo “Aišku… tuomet aš…”, paklausdavo savęs “Ką padariau ne taip?” ir nucypsėdavo šalin.
Neliūdėkite, jūs nepadėte nieko blogo. Problema slypi Suzumiyos Haruhi smegenyse, ne jūsų.
***
Nors nebuvau nusistatęs prieš priešpiečiavimą vienas, nenorėjau, kad kiti manytų, jog esu vienišius, kai visi laimingai valgydavo su draugais. Todėl, nors ir nerūpėjo būti nesuprastam, krimtau maistą kartu su buvusiu klasioku Kunikida ir Rytų Vidurinę lankiusiu Tanigučiu, kuris sėdėjo šalia manęs.
Mes prabilome apie Haruhi.
- Ar bandei kalbėtis su Suzumiya? – Tanigučis paklausė nekaltai. Tik linktelėjau.
- Ir tuomet ji pasakė kažką keisto ir tu nežinojai, kaip elgtis?
- Būtent!
Tanigučis į burną įsidėjo per pusę perpjautą virtą kiaušinį, sukramtė ir pasakė:
- Jeigu ta mergina domėtųsi tavimi, ji nesakytų nieko keisto. Viskas, ką galiu patarti, tai pasiduoti! Jau turėtum žinoti, kad ji nenormali. Aš praleidau tris metus su ja vienoje klasėje; pažįstu ją kaip nuluptą.
Jis taip ir pasakė.
- Ji visuomet elgiasi neįtikėtinai atžagariai. Maniau, kad bent jau pasistengs elgtis mandagiai, kadangi persikėlė į naują mokyklą; matomai, kad ne. Juk girdėjai jos prisistatymą, ar ne?
- Turi galvoje mėšlą apie ateivius?
Kunikida įsikišo, vis dar užsiėmęs kaulų išrinkinėjimu iš savo keptos žuvienės.
- Taigi. Net buvusioje mokykloje ji visuomet kalbėjo ir elgėsi itin keistai. Pavyzdžiui, tas mokyklos vandalizmo atvejis!
- Kas nutiko?
- Žinai tą įrankį, naudojamą tinkuoti kalkėmis tam, kad nutapytum stadiono linijas, ar ne? Kaip jis vadinasi… Šiaip ar taip, ji įsmuko naktį į mokyklą ir su tuo daiktu rankose nupaišė milžinišką simbolį vidury lauko.
Tanigučis padykusiai šyptelėjo – tikriausiai prisimindamas incidentą.
- Šokiruojantis dalykas. Ėjau į mokyklą anksti rytą ir viskas, ką mačiau, buvo dideli apskritimai ir trikampiai. Nesugebėjau suvokti, ką jie turėtų reikšti, todėl užlipau į ketvirtą aukštą pasisemti perspektyvos. Bet veltui – iki šiol nežinau, ką tas simbolis reiškė.
- Ak, atrodo, kad esu matęs jį anksčiau. Argi laikraštis nieko neužsiminė apie tai? Jie net nufilmavo jį iš sraigtasparnio! Simbolis buvo panašus į sulūžusią Nazca piktogramą, – Kunikida leptelėjo.
Nepamenu, kad būčiau tai girdėjęs.
- Mačiau straipsnį, mačiau. Antraštė buvo kažkas panašaus į “Paslaptingas Vandalas Išniekina Mokyklą Naktį,” ar ne? Nagi, gal teiksies spėti, kas iškrėtė tą šunybę?
- Tik nebandyk sakyti, kad ji.
- Ji pati prisipažino. Neknisu proto. Savaime suprantama, ją iškvietė į direktoriaus kabinetą. Visi mokytojai susirinko klausinėdami, kodėl ji tai padarė.
- Kodėl gi ji tai padarė?
- Nežinau, – Tanigučis atsakė sausai, bandydamas praryti pilną burną ryžių.
- Sklinda kalbos, kad ji atsisakė ką nors aiškinti. Žinoma, kai ji spokso į tave, esi linkęs pasiduoti, kad ir ką esi sumąstęs. Vieni teigė, kad ji nupiešė simbolius, jog prišauktų NSO, kiti tvirtino, kad tai magiškas simbolis naudojamas prisikviesti pabaisas, arba tai, kad ji bandė atverti portalą į kitą dimensiją, et cetera… Sekė daug spekuliacijų, bet kol nusikaltėlė tyli, turbūt niekada nesužinosime – tie gandai tikri, ar ne. Iki šios dienos, tai vis dar paslaptis.
Dėl kažkokios priežasties Haruhi vaizdas su savo visuomet rimta veido išraiška, klojanti linijas vidury mokyklos stadiono, užplūdo mano mintis. Ji, be abejo, iš anksto apsirūpino tapymo įrankiais ir klinties milteliais; galbūt ji net pagriebė žibintuvėlį! Po blankia geltona šviesa Suzumiya Haruhi atrodė itin budri ir net tragiška… Gerai, tai buvo tik mano vaizduotė.
Bet, kalbant rimtai, Suzumiya Haruhi turbūt tikrai padarė tai tam, kad iškviestų NSO ar pabaisas, ar net intra-dimensinį portalą. Ji tikriausiai plušo visą naktį laukymėje, bet niekas nepasirodė, ir viskas, kas jai liko, buvo tik liūdesys, – mįslijau vienas.
- Tai ne vienintelis dalykas, kurį ji iškrėtė!
Tanigučis baiginėjo pietus.
- Kartą atėjau į klasę iš ryto ir radau visus stalus perkeltus į koridorių, arba ant mokyklos stogo prikabintas dideles geltonas žvaigždes. Dar kitą kartą, ji sliūkino aplink mokyklą, nešina Ofuda… žinote, toks kinietiškas dalykėlis, kai prilipdai popierinį talismaną prie vampyro kaktos. Tiesiog negaliu jos suprasti.
Žinoma, tuo metu Suzumiya Haruhi nesėdėjo klasėje, kitaip mes apie ją nekalbėtume. Bet, vėlgi, net jeigu ji būtų girdėjusi mus, turbūt per daug nesijaudintų. Dažniausiai Suzumiya Haruhi palikdavo klasę tuoj pat po ketvirtos pamokos ir grįždavo prieš pat penktąją. Ji nesinešiojo priešpiečių dėžutės, todėl maniau, kad užkąsdavo valgykloje; bet nereikia visos valandos maisto kramtymui, ar ne? Kas be ko, po kiekvienos pamokos pabaigos, ji dingdavo. Kur ji, šiaip ar taip, eidavo…?
- Bet ji itin populiari tarp vaikinų!
Tanigučis įsijungė:
- Ji išvaizdi, atletiška ir protinga. Nors ir esanti keistoka, jeigu nekalba, ji netokia jau ir prasta.
- Iš kur ištraukei šitą mėšlą? – Paklausė Kunikida, jo pietų dėžutė dvigubai didesnė, negu Tanigučio.
- Egzistavo periodas kuomet ji be perstojo keisdavo vaikinus. Iš to, ką girdėjau, ilgiausi santykiai truko savaitę, trumpiausi baigėsi po 5 minučių išpažinties. Be to, vienintelė priežastis, kodėl ji mesdavo vaikinus, buvo ta, kad ji “neturi laiko bendrauti su tipiškais žmonėmis.”
Tanigučis, atrodė, kalbėjo iš patirties. Pastebėjęs mano žvilgsnį, jis šiek tiek išraudo.
- Girdėjau tai iš kitų žmonių! Prisiekiu! Dėl kažkokios priežasties, ji neatsisakydavo išklausyti išpažinties. Tik septintoje klasėje visi pagaliau suprato kodėl, ir nuo tada niekas nenorėjo jai daugiau prisipažinti. Keista nuojauta sako, kad net dabar istorija kartosis. Todėl perspėju jus iš karto: pasiduokite. Tai sakau aš, kuris praleido daug laiko toje pat klasėje, kaip ir ji.
Sakykite, ką norite, manęs ji, tuo atžvilgiu, nedomino.
Tanigučis įsidėjo savo tuščią priešpiečių dėžutę į kuprinę ir niūriai sukikeno.
- Jeigu man reikėtų rinktis, imčiau ją – Asakurą Ryouko.
Jis linktelėjo galva link merginų grupės už poros stalų. Viduryje besišnekučiuojančių žmonių, su rožine šypsena veide, sėdėjo Asakura Ryouko.
- Sprendžiant iš mano analizės, ji užtikrintai patenka į “Trijų Išvaizdingiausių Naujokių” sąrašą.
- Esi susipažinęs su visomis naujokėmis šioje mokykloje atskirai?
- Aš kategorizuoju merginas į A-D grupes ir, patikėkite manimi, prisimenu tik A rūšies merginas. Pergyvensime mokyklą tik kartą, – noriu, kad mano atsiminimai būtų kuo šviesesni.
- Tuomet ta Asakura Ryouko priklauso A grupei, ar ne? – Kunikida paklausė.
- Ji yra AA+! Nagi, pažvelkite į jos veidą, asmenybė neturėtų atsilikti.
Net ignoruojant Tanigučio egoistiškus komentarus, Asakura Ryouko buvo kitokios klasės išvaizdi mergina, negu Suzumiya Haruhi.
Pirma, ji atrodė itin gražiai; plius ji visuomet išlaikydavo rūpestingą, pusiau besišypsančią išraišką. Antra, jos asmenybė iš tikro atitiko Tanigučio apibūdinimą. Šiomis dienomis niekas daugiau nedrįso kalbėtis su Suzumiya Haruhi, išskyrus Asakura Ryouko. Nesvarbu, kokia atšiauri Suzumiya Haruhi būdavo, Asakura Ryouko vis tiek bandydavo kalbėtis su ja karts nuo karto. Ji buvo tokia aistringa, kad elgėsi tarsi klasės seniūnė. Trečia, iš to kaip ji atsakydavo į mokytojų klausimus klasėje, galėjai matyti, kad ji yra labai protinga. Ji visuomet atsakydavo teisingai – mokytojų akyse ji tikriausiai atrodė kaip pavyzdinė mokinė. Galiausiai, ji buvo ekstremaliai populiari tarp merginų. Praėjo tik savaitė semestro, bet ji jau buvo klasės moteriškosios lyties studenčiokių alfa ir omega. Tarsi nukrito iš dangaus su gebėjimu patraukti žmones savo pusėn!
Palyginus su dažnai besiraukančia, mokslinės fantastikos apsėsta Suzumiya Haruhi, pasirinkimas buvo akivaizdus. Šios dvi, vėlgi, kandidatės, tikriausiai per aukštai kalnuose, kad mūsų herojus Tanigučis jas pasiektų. Jis galėjo nė nesvajoti apie kurią nors iš jų.
***
Tuomet vis dar buvo balandis, ir tuo metu Suzumiya iš tikrųjų elgėsi gana mandagiai. Man tai tapo gana atpalaiduojančiu mėnesiu. Mažų mažiausiai praeis mėnuo, kol Haruhi iš tikro elgsis kaip pamišėlė.
Bet net tuo metu pastebėjau, kai kuriuos iš Haruhi ekscentriškumų.
Kodėl aš tai sakau?
Užuomina #1: Ji keitėsi šukuoseną kiekvieną dieną. Kas be ko, sprendžiant iš mano pastebėjimų, egzistavo kažkoks šablonas. Pirmadieniais Haruhi atkeliaudavo į mokyklą nuleistais ilgais plaukais, visiškai nebandydama jų pažaboti. Kitą dieną, ji surišdavo juos į uodegėlę. Kad ir kiek nenorėčiau to pripažinti, ta šukuosena jai tiko. Sekančią dieną, ji susirišdavo dvi uodegėles, tuomet tris; iki penktadienio, ji nešiojo keturias kaspinais surištas uodegėles. Jos veiksmai buvo tikra enigma!
Pirmadienį = 0, antradienį = 1, trečiadienį = 2…
Kol keisdavosi dienos, tol keisdavosi kasų skaičius; kitą pirmadienį visas procesas prasidėdavo iš naujo. Nesuprasdavau, kodėl ji tai darydavo. Sekant ankstesne logika, ji sekmadienį turėtų nešioti šešias uodegėles… Staiga aš užsimaniau pamatyti jos sekmadienio šukuoseną.
Užuomina #2: Fizkultūros pamokose, 1-5 ir 1-6 klasės susijungdavo ir treniruodavosi drauge, berniukai ir mergaitės atskirai. Kai mes keisdavomės drabužius, merginos nustriksėdavo į 1-5 klasę, o berniukai – į 1-6 klasę; kas reiškė, kad po prieš tai buvusios pamokos, vaikinai iš mūsų klasės (1-5) perbėgdavo į greta esantį kambarį.
Deja, Haruhi visiškai ignoruodavo mūsų klasės vaikinus ir nusirengdavo jūreivio uniformą anksčiau, negu jie išeidavo.
Tarsi jai vaikinai atrodė lyg moliūgai ar bulvių maišai, ant kurių galima nusispjauti. Be išraiškos ji numesdavo uniformą ant stalo ir įsmukdavo į savo sportinį nertinį. Tą akimirką Asakura Ryouko išvarydavo akis išpūtusius, apšalusius vaikinus, įskaitant mane, iš klasės.
Sklido gandai, kad merginos, kurių lyderė buvo Asakura Ryouko, bandė perkalbėti Haruhi, kad ji taip nesielgtų, bet nieko nepešė. Per kiekvieną fizkultūros pamoką, Haruhi ignoruodavo likusią klasę ir nusimesdavo uniformą be menkiausio žvilgsnio į kitus. Ir taip mūsų, vaikinų, paprašė palikti klasę, kai tik nuskambėdavo skambutis – Asakuros Ryouko įsakymu.
Bet, rimtai kalbant, Haruhi figūra buvo neįtikėtina… argh, dabar ne laikas kalbėti apie tokias nešvankybes.
Užuomina #3: Už kiekvieno bloko kampo Haruhi dingdavo be žinios. Kai tik nuskambėdavo skambutis, ji pagriebdavo savo kuprinę ir šaudavo iš klasės. Logiškai mąstant, maniau, kad ji grįždavo tiesiai namo; niekada nepagalvojau, kad ji imtų ir dalyvautų visuose mokyklos klubuose. Vieną dieną matydavai ją perdavinėjančią kamuolį Krepšinio Klube, kitą – siuvančią pagalvės užvalkalą Siuvimo Klube. Dar sekančią dieną, matydavai ją mojuojančią lazdą Ledo Ritulio Klube. Manau, kad ji tikriausiai taip pat prisijungė prie Beisbolo Klubo. Taigi, iš esmės ji dalyvavo visuose mūsų mokyklos sporto klubuose. Visi klubai, žinoma, bandydavo ją įkalbėti pasilikti, bet ji visus juos atmetė. Jos paaiškinimas: “Mane erzina daryti tą patį dalyką kiekvieną dieną.” Kai viskas pasakyta ir padaryta, ji neprisijungė nė prie vieno iš klubų.
Ką ši mergina bando padaryti?
Visa tai lėmė, kad naujienos apie “keistuolę naujokę” bematant pasklido po visą mokyklą. Po mėnesio nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nežinojo apie Suzumiyą Haruhį. Prasukam į Gegužę, žmonės vis dar nežinojo, kas buvo direktorius, bet Suzumiya Haruhi tapo namų ūkio vardu.
Taigi, kad ir koks velnias čia vyko, – o Haruhi visuomet to kaltininkė, – atkeliavo Gegužė.
Nors asmeniškai manau, kad likimas yra mažiau tikėtinas, negu Lochneso pabaisa, visgi, jeigu kažkurioje nežinomoje vietoje jis aktyviai įtakoja žmonių gyvenimus, tai tada ir mano lemties ratai ėmė suktis. Tikriausiai, be abejo, kažkur atokiuose kalnuose, kažkoks senukas užsiėmęs perrašinėjo mano likimą.
Po “Auksinės Savaitės” atostogų aš žingsniavau į mokyklą, netikras kokia šiandien buvo savaitės diena. Nenatūraliai saulėtas Gegužės oras skrodė odą ir išmurkdė mane prakaitu – stati kalva niekad nesibaigianti. Ko, velniai rautų, troško ta Žemė? Ar ji persirgo geltonąja karštine ar kažkuo tai panašiai?
- Ei, Kyonai.
Už nugaros kažkas pliaukštelėjo man per petį. Tanigučis.
Jo sportinė striukė susiglamžiusi ant pečių, kaklaryšis ištįsęs ir pasikreipęs į šoną.
- Kur keliavai per Auksinę Savaitę?
- Su mažają sesute apsilankėme pas močiutę kaime.
- Kaip nuobodu.
- Gerai, tuomet kur tu keliavai?
- Darbas puse etatu.
- Nesi panašus į tokį žmogystą.
- Kyonai, tu jau beveik suaugęs – kodėl vis dar vedžiojiesi seserį pas senelį ir močiutę? Bent jau turėtum elgtis, kaip beveik suaugęs.
Beje, Kyonas – tai aš. Mano teta pirma mane taip praminė. Prieš kelis metus mano seniai nematyta, seniai negirdėta teta staiga pasakė: “Dieve šventas, Kyonas užaugo toks didelis!” Mano sesutė pamanė, kad tai šmaikštu ir praminė mane Kyonu. Visa kita yra praeitis – mano draugai, išgirdę sesutę šaukiančią “Kyonai, Kyonai”, pasekė jos pavyzdžiu. Nuo tos dienos, mano pravardė tapo Kyonas. Prakeikimas, mažoji sesutė kažkada vadindavo mane “Broliuk”!
- Šeimos tradicija visiems susitikti per Auksinę Savaitę, – atsakiau, ropšdamasis į kalvą.
Prakaito pojūtis vertė jaustis nepatogiai.
Tanigučis, kaip visada kalbantis be atvangos, gyrėsi, kaip savo darbe susipažino su keliomis meiliomis mergaičiukėmis, ir kaip planavo išleisti susitaupytus pinigus pasimatymams, ar panašiam brudui. Tiesą sakant, temos apie žmonių svajones arba tai, kokie nuostabūs ir gražūs kažkieno gyvunėliai, mano knygoje buvo pačios bukiausios pasaulio temos.
Klausydamasis Tanigučio pasimatymų dienotvarkės (matomai, jo nestabdė menkos problemos – kaip tai, kad niekas su juo neketino niekur eiti), prisišvartavau prie mokyklos vartų.
***
Suzumiya Haruhi jau sėdėjo už mano kėdės, spoksodama į lauką, kai įžengiau į klasę. Ji buvo prisisegusi dvi bandelių formos sagutes ant galvos; šiandien, tikriausiai, trečiadienis. Atsisėdęs – dėl kažkokios man nesuprantamos priežasties, vienintelis paaiškinimas, kad aš supistai krausčiausi iš proto, prieš man susivokiant – vėl užkalbinau Suzumiyą Haruhi.
- Ar kiekvieną dieną keiti šukuoseną dėl ateivių?
Tarsi robotas, Suzumiya Haruhi lėtai pakreipė į mane veidą ir pažvelgė kapinyno rimtumo žvilgsniu. Tiesa sakant, perbėgo pagaugai.
- Kada pastebėjai?
Jos balso tonas toks šaltas, kad atrodytų kalbėjo su šalikelyje gulinčiu akmeniu.
Padariau pauzę, kad susivokčiau situacijoje.
- Hm… Jau kuris laikas.
- Tikrai?
Haruhi susierzinusi įsmukdė smakrą į delną.
- Bent jau taip manau, nes atrodai ir jautiesi kitokia kiekvieną dieną.
Pirmas kartas, kai mes normaliai kalbamės!
- Kas liečia spalvą: pirmadienis yra geltona, antradienis yra raudona, trečiadienis yra mėlyna, ketvirtadienis yra žalia, penktadienis yra auksinė, šeštadienis yra ruda, o sekmadienis yra balta.
Ėmiau suvokti apie ką ji kalba.
- Tuomet tai reiškia, kad naudoji skaičius reprezentuojančius spalvas, pirmadienis yra nulis, o sekmadienis yra šešetas, ar ne?
- Teisingai.
- Bet argi pirmadienis neturėtų būti vienetas?
- Kas nors tavęs klausė?
- … Taigi.
Matomai nepatenkinta mano atsakymu Haruhi susiraukė. Aš tik sėdėjau ten susinepatoginęs ir leidau laikui tekėti sava vaga.
- Ar aš mačiau tave kur nors anksčiau? Prieš ilgą laiką?
- Nemanau.
Po atsakymo Okabė tyliai įžengė į klasę, ir mūsų pirmasis pokalbis baigėsi.
***
Nors mūsų pirmasis pokalbis net nevertas dėmesio, tai galėjo būti mano ilgai ieškotas išeities taškas!
Tačiau, vėlgi, vienintelė galimybė pasikalbėti su Haruhi buvo mažas laiko tarpas prieš klasės valandėlę, nes jos dažniausiai nebūdavo per pertrauką. Tačiau sėdėdamas prieš ją, likau užtikrintas, kad mano šansai šnektelėti su ja buvo daug didesni, negu kitų.
Bet labiausiai šokiravęs dalykas buvo tai, kad Haruhi man iš viso atsakė. Iš pradžių maniau, kad ji pasakys ką nors panašaus į: “Tu esi erzinantis avingalvis, užsičiaupk! Eik velniop!” Tikriausiai esu toks pats keistas, kaip ir ji, kad radau drąsos ją užkalbinti.
Todėl, kai atkrypavau į mokyklą kitą dieną ir radau vietoj trijų surištų uodegyčių tai, kad Haruhi nusikirpo savo ilgus ir glotnius plaukus, pasijutau nusiminęs.
Juosmens ilgio plaukai buvo patrumpinti iki pečių. Turiu galvoje, net jeigu ši šukuosena ir tinka, ji nusikirpo plaukus kitą dieną po mūsų pokalbio! Ji aiškiai nuvertino mane. Velniai rautų!
Kai, visgi, aš paklausiau priežasties:
- Nėra priežasties.
Ji atsakė firminiu susierzinimo persmelktu tonu, bet neparodė konkrečios veido išraiškos.
Ji net neketino man užsiminti apie tai.
Bet aš to tikėjausi, todėl viskas tiesiog puiku.
- Ar, iš tikrųjų, bandei lankyti visus būrelius vienu metu?
Nuo tos dienos, kalbėjimasis su ja per tą trumpą laiką iki klasės valandėlės tapo mano kasdienine rutina. Žinoma, jeigu aš nebandyčiau kalbėtis, Haruhi neparodytų jokios reakcijos. Kitas dalykas, jeigu aš kalbėčiausi su ja apie vakarykštę TV laidą, arba orą, etc., – šiuos dalykus ji laikė “avingalviškomis temomis”, – Haruhi tiesiog ignoruotų mane. Tai suvokdamas, kruopščiai atsijojau pokalbių temas, kai šnekėjausi su ja.
- Ar yra kokių nors linksmų būrelių šioje mokykloje? Aš pats norėčiau įstoti į vieną.
- Jokių, – atsakė Haruhi šaltai. – Visiškai jokių.
Ji pabrėžia tai dar kartą, tuomet lėtai iškvepia. Ar ji dūsauja?
- Maniau, kad ši mokykla bus geresnė. Galų gale, tai tas pats privalomas ugdymas. Niekas nesikeičia. Atrodo, kad įstojau ne į tą mokyklą.
Panele, kokie kriterijai jums imponavo, kai sprendėtė šį klausimą apie mokyklas?
- Sporto būreliai ir kultūros būreliai lygiai tokie patys. Bet ką padaryčiau, kad šioje mokykloje atsirastų bent kažkiek unikalesnis būrelis…
- Na, kas suteikė tau teisę spręsti, ar kiti būreliai yra tipiški ar ne?
- Užsičiaupk. Jeigu man patinka būrelis, tuomet jis unikalus; kitaip – tik perdyloms.
- Nejaugi? Žinojau, kad tai pasakysi.
- Hmph!
Ji susierzinusi nukreipė galvą, pažymėdama šios dienos pokalbio baigtį.
***
Kita diena:
- Esu nugirdęs tai iš anksčiau… Tai nėra laibai svarbu, bet… Ar tu tikrai metei visus savo vaikinus?
- Kodėl aš vėl turiu tai girdėti iš tavęs?
Ji atmetė plaukus už pečių ir įsispoksojo į mane tomis ryškiomis juodomis akimis. Jėzus Marija, nepaisant to, kad ji nerodo emocijų, ta pykčio persmelkta išraiška per dažnai pasirodo jos veide.
- Ar tas Tanigučis taip sakė? Dieve, negaliu patikėti, kad vėl esu toje pačioje klasėje, kaip ir tas avingalvis. Jis nėra vienas iš tų persekiojančiųjų psichų, ar ne?
- Nemanau, – pagalvojau.
- Nežinau, ką girdėjai, bet tai nesvarbu, didelė dalis, šiaip ar taip, yra tiesa.
- Argi nėra šiame plačiame pasaulyje, ko nors, kas rimtai tave domintų?
- Visiškai nėra.
Totalus atstūmimas atrodė lyg jos moto.
- Kiekvienas jų yra avingalvis. Niekaip negaliu įsivaizduoti rimtų santykių su bent vienu iš jų. Kiekvienas jų paskirtų pasimatymą sekmadienį prie traukinių stoties, tuomet, aiškių aiškiausiai, mes rioglintume į kiną, cirką arba krepšinio rungtynes. Pirmą kartą valgant drauge, praleistume laiką šlamšdami pyragaičius ir gerdami žalią arbatą kavinėje. Dienos pabaigoje, jie būtinai riktelėtų “iki pasimatymo rytoj!”
- Kas čia blogo! – Mintijau sau, bet nedrįsau to ištarti garsiai. Jeigu Haruhi sako, kad tai koktu, tuomet jai tai koktu.
- Tuomet, be abejonės, jie telefonu prisipažintų meilėje. Kas per šūdas! Tai svarbus reikalas, bent jau pasakyk tai man į akis.
Aš užjaučiu tuos vaikinus. Tokia rimta – bent jau jiems – išpažintis prieš kažką, kas žvelgia į tave kaip į kirminą, bet ką priverstų pasijausti nejaukiai. Jie praskydo vien išvydę tavo veido išraišką! Įsivaizdavau, ką tie vaikigaliai sau manė, kai atsakiau Haruhi.
- Hmm, tu teisi. Aš pasimatyčiau su mergina ir pasakyčiau viską atvirai.
- Kam, iš visų rupūžių, rūpi tavo nuomonė!
Kas per… Ar aš vėl ką nors ne taip pasakiau?
- Problema tame: ar visi vaikinai tokie avingalviški padlaižiai? Šis klausimas mane neramina jau seniai.
Dabar niekas juk nepasikeitė!
- Tuomet kokį vaikiną laikytum “įdomiu”? Ar vis dėlto renkiesi ateivius?
- Man tinka bet kas, ne tik ateiviai tol, kol jie nėra tipiški. Vyriškosios ar moteriškosios giminės.
- Kodėl visą laiką reikalauji kažko nežmogiško?
Kai šitai išsprūdo iš mano srėbtuvės, Haruhi pažvelgė į mane su panieka.
- Nes žmonės nuobodūs!
- Tai… na, gal tai ir tiesa.
Net aš negalėjau užginčyti Haruhi idėjos; jeigu paaiškės, kad ši miela naujokėlė yra pusiau žemietė ir pusiau ateivė, net aš manyčiau, kad tai sušiktai jėga. Jeigu Tanigučis, šiuo metu sėdintis šalia manęs ir slapčia besiklausantis mūsų, pasirodytų esąs detektyvas iš ateities, tai būtų dar “jėgoviškiau”. Jeigu Asakura Ryouko, kuri dėl kažkokios priežasties vis šypso man, turėtų kažkokių paranormalių galių, tuomet mano mokyklinis gyvenimas taptų jaudinančiu iki užsikrušimo.
Bet tai neįmanoma – jokie ateiviai, keliautojai laiku ar paranormalios galios neegzistuoja šiame pasaulyje. Gerai, tarkime, kad jie egzistuoja. Juk nepasirodytų prieš mus, palaimingus piliečius, ir nepasakytų: “Sveiki, aš iš tikrųjų esu ateivis.”
- TODĖL!
Haruhi staiga pašoko ir tėškė kėdę į šalį, priversdama visus atsisukti ir žvilgtelėti į ją.
- TODĖL AŠ TAIP STENGIUOSI!!
- Atleiskit, kad vėluoju!
Visuomet optimistiškas mokytojas Okabė, vos gaudantis orą, įsibrovė į klasę. Pamatęs visus mokinius įbedusius žvilgsnius į stovinčią, kumščius sugniaužusią, akis į lubas nutaikiusią Haruhį, jis taip pat apstulbo ir tiesiog sustingo vietoje.
- Er… Klasės valandėlė tuoj prasidės!
Haruhi tuoj pat atsisėdo ir ėmė tyrinėti stalo pakraščius. Fiū!
Aš atsigręžiau, ir visa klasė padarė tą patį. Tuomet Okabė, aiškiai sutrikęs, nukrypavo ant pakylos ir minkštai kostelėjo.
- Atsiprašau, kad vėluoju. Ech… Tuomet pradėsime!
Galbūt gyvenimas būtent toks?
***
Bet, kalbant atvirai, giliai širdyje aš iš tikrųjų pavydėjau Haruhi požiūrio į gyvenimą.
Ji vis dar turi vilčių, kad sutiks, ką nors iš paranormalaus pasaulio, kurį aš seniai apleidau, ir entuziastingai bando įgyvendinti savo svajonę. Jeigu sėdėjimas ir laukimas nieko neišspręs, tuomet paskambinkime jiems patys! Štai kodėl Haruhi tapo baltas linijas mokyklos stadione, kabina simbolius ant stogo ir visur šmirinėja su prakeiktais popieriniais talismanais.
Ech!
Nežinau, kada Haruhi ėmė išsidirbinėti ir privertė stebinčiąją populiaciją palaikyti ją okultiste. Laukimas nieko vertas, taigi kodėl neatlikus kelių keistokų ceremonijų ir patiems neiškvietus tų sumautų ateivių? Galiausiai, visgi, niekas neįvyko. Galbūt todėl Haruhi visą laiką nutaisiusi “te prasmenga visas prakeiktas pasaulis” žvilgsnį veide…?
- Ei, Kyonai.
Po pamokos Tanigučis savo paslaptingu veideliu bandė įsprausti mane į kampą. Taniguči, tu atrodai kaip totalus myliumyliumyliumyliumyliumyliumyliu su ta veido išraiška!
- Nutilk! Man nerūpi, ką tu sakai. Šiaip ar taip, kokį burtažodį ketini panaudoti?
- Kokį dar burtažodį?
Aukštosios technologijos yra neatskiriamos nuo magijos! Prisiminiau šią patarlę, kai į Tanigučio klausimą atsakiau tuo pačiu klausimu. Tuomet jis švystelėjo pirštą į šiuo metu neužimtą Haruhi kėdę.
- Pirmas kartas, kai matau, jog Haruhi taip ilgai suo kuo nors kalbasi! Apie ką jūs, bičiuliai, plepėjot?
Tai, ak, apie ką mes plepėjom? Aš uždaviau jai porą normalių klausimų ir tiek.
- Man šokas!
Tanigučis sarkastiškai išsižiojo tarsi nustebęs, tuomet Kunikida išdygo jam iš už nugaros.
- Kyonas turi ilgoką istoriją su keistokomis merginomis.
Ei, nekalbėk taip, tarsi aš kažkuo nusikaltau.
- Nesvarbu, kodėl Kyonui patinka keistokos merginos. Ko nesuvokiu: kodėl Suzumiya net prasidėtų su tavimi? Visiškai nesuvokiu.
- Galbūt Kyonas taip pat keistokas?
- Tikriausiai. Turiu galvoje, kad, kas nors pravarde “Kyonas”, negali būti normalus.
Baikit vadinti mane Kyonu, Kyonu, Kyonu! Vietoj tos mulkiams skirtos pravardės, vartokite mano tikrąjį vardą! Mažų mažiausiai, norėčiau vėl girdėti kaip sesutė vadina mane “Broliuk”!
- Man taip pat įdomu.
Linksmos merginos balsas atsklido tarsi iš niekur. Pakėliau galvą ir, žinoma, pamačiau nekaltai bešypsančią Asakurą Ryouko.
- Bandžiau įsmukti pro jos apsaugą porą kartų, bet nieko nepešiau. Ar galėtum pamokyti mane, kaip turėčiau su ja bendrauti?
Akimirką tikriausiai atrodžiau kaip giliai susimąstęs; tiesą sakant, aš apie nieką nemąsčiau.
- Ką aš žinau.
Tai išgirdusi, Asakura šyptelėjo.
- Man dabar taip palengvėjo. Jai nereikėtų šitaip izoliuotis nuo klasiokų, taigi, džiugu, kad tapai Haruhi draugu.
Asakura Ryouko rūpinasi ja kaip klasės seniūnė, nes, na, ji iš tikrųjų yra klasės seniūnė. Ją išrinko mūsų klasės seniūne praėjusioje gana ilgoje klasės valandėlėje.
- Draugu, sakai?
Aš neužtikrintai papurčiau galvą. Nejaugi? Bet vienintelė veido išraiška, kurią matau besikalbėdamas su Haruhi, yra rūškanai suraukti antakiai!
- Tau reikia ir toliau pagelbėti Suzumiyai, kad ji integruotųsi į klasės veiklą. Mes, visgi, klasiokai, todėl pasikliauname tavimi!
Ech, net jeigu ir sakai tai, aš nežinau, ką turėčiau daryti!
- Jeigu man reikės ką nors pranešti Suzumiyai, galėsiu tiesiog paprašyti tavęs perduoti jai žinutę.
Ne, palauk! Aš nesu jos prakeiktas atstovas spaudai!
- Prašau? – Ji nuoširdžiai paprašė, suglausdama delnus.
Taip maldaujamas, galėjau išlementi tik kažką panašaus į “erm…” ir “ach…”. Asakura priėmė tai kaip teigiamą atsakymą, nusišiepė savo geltonosios tulpės šypsena ir nužingsniavo atgal prie kitų merginų. Pamatęs, kad kitos mergaičiukės spokso, mano širdis nudardėjo į kanjono dugną.
- Kyonai, mes juk geri draugužiai, ar ne…? – Tanigučis paklausė, įtariai žvelgdamas.
- Kas, po velnių, čia dedasi?
Net Kunikida, užsimerkęs ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės, linksėjo.
O, Dievulėliau! Kodėl mane supa būrys stuobrių?
***
Atrodo, kažkas nusprendė, jog visiems kas mėnesį būtina kaitalioti sėdimąsias vietas.
Todėl klasės seniūnė Asakura surašė visų sėdimųjų numerius ant smulkių popieriaus gabalėlių, įmėtė juos į sausainiukų stiklainiuką ir leido visiems traukti iš jo. Galiausiai man atiteko antra vieta nuo galo prie pat lango, žvelgiančio į kiemą. Spėkite, kam atiteko vieta tiesiai už manęs? Taigi. Visuomet užsiraukusiai Haruhi!
- Kodėl dar nenutiko nieko įdomaus?! Tarkime, vienas po kito dingstantys darželinukai, arba kelių mokytojų žūtis užrakintoje klasėje?
- Baik kalbėti apie šį mėšlą!
- Aš prisijungiau prie Misterijų Tyrinėjimo Klubo.
- Nejaugi? Kas nutiko?
- Tai buvo idiotiška. Nieko įdomaus nenutiko! Kas be ko, visi būrelio nariai yra detektyvinių romanų fanatikai, bet nė vienas iš jų neprimena tikro detektyvo!
- Argi tai nenormalu?
- Tiesą sakant, turėjau šiokių tokių vilčių dėl Paranormalių Reiškinių Klubo.
- Tikrai?
- Bet jie visi pasirodė esantys krūva okultistinių maniakų. Skamba smagiai?
- Nelabai.
- Ak, velniava, viskas taip nuobodu! Kodėl ši mokykla neturi bent kažkiek padoriai įdomių būrelių?
- Na, nieko dėl to negali padaryti.
- Maniau, kad palikusi senąją mokyklėlę už nugaros, atrasiu kokių nors iš koto verčiančių klubų! Ech, jaučiuosi tarsi bandydama prasimušti į profesionalaus beisbolo lygą, o ši mokykla neturi net beisbolo komandos.
Haruhi atrodė tarsi kažkokia klykianti šmėkla, pasirengusi aplankyti šimtą budistinių šventyklų ir jas prakeikti. Ji stebeilijo į dangų su panieka ir sunkiai atsiduso. Ar aš turėčiau ją užjausti?
Nežinau, kokie būreliai patinka Haruhi. Galbūt net ji nežinojo atsakymo. Ji tiesiog trokšta padaryti „ką nors įdomaus“. Kas yra „kas nors įdomaus“? Ar žmogžudystės išnarpliojimas įskaitomas? NSO paieška? Egzorcizmas? Manau, kad ji nė pati nenutuokia.
- Nieko nepadarysi, jeigu nėra – tai nėra.
Nusprendžiau išreikšti savo nuomonę.
- Sprendžiant iš rezultatų, žmones dažniausiai tenkina jų esama būklė. Tie, kurių netenkina, visgi, bando išrasti ar atrasti, ką nors, kas stumtų civilizaciją į priekį. Kažkas norėjo skristi, todėl išrado lėktuvą. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl pagamino automobilius ir traukinius. Bet tie dalykėliai buvo sukurti žmonių, turinčių talentą. Tik genijus gali paversti tuos vaizdus realybe. Mes, paprasti mirtingieji, tiesiog privalome gyventi diena iš dienos. Mes neturėtume elgtis impulsyviai vien dėl to, kad jaučiamės esą avantiūristai.
- Užsičiaupk.
Haruhi ką tik nutraukė mano gana puikią oratoriją, ar bent jau aš taip manau ją tokią esant, ir pakreipė galvą į šalį. Atrodo, kad dabar ji itin jautri. Bet, vėlgi, kodėl neturėtų būti? Spėjau priprasti.
Šiai merginai tikriausiai niekas nerūpi – nebent tai susiję su paranormaliomis galiomis, kurios stipriai viršija realybę. Pasaulis, visgi, tokių neturi. Neturi, aš rimtai.
Tegyvuoja Fizikos Dėsniai! Dėka jūsų, mes žmogystos galime ramiai gyventi. Nors Haruhi tikriausiai apspjautų mane, tai išgirdusi.
Aš normalus, ar ne?
***
Kažkas turėjo būti visko priežastis.
Galbūt tai šis pokalbis?
Nes aš niekada nebūčiau to nuspėjęs!
***
Šilta saulutė visus esančius klasėje nuteikė mieguistai. Prieš pat man nuleidžiant galvą ir užmingant, galinga jėga staiga pagriebė mane už apykaklės ir patempė atgal.
Kadangi jėga buvo tokia stipri, mano galva rėžėsi į už manęs kyšančio stalo kampą. Ašaros bematant užpildė mano akis.
- Ką darai, velniai griebtų!?
Įniršęs atsisukau ir išvydau Haruhi, viena ranka vis dar laikančią mano apykaklę, plačiai išsiviepusią, tarsi raudonoji tropikų saulė – rimtai, tai buvo pirmas kartas, kai mačiau ją besišypsančią! Jeigu šypsenas lygintume temperatūros padalomis, tuomet jos vypsnis buvo kaitresnis už atogrąžų miško karštį.
- Sugalvojau!
Ei, nesispjaudyk!
- Kodėl nesugalvojau to anksčiau?
Haruhi akys švytėjo ryškiau, negu Albireo Alfa žvaigždė. Ji įsistebeilijo į mane, rodydama pirštu. Atsargiai paklausiau:
- Ką sugalvojai?
- Jeigu neegzistuoja, pati galiu sukurti!
- Sukurti ką?
- Klubą!
Mano galva ėmė perštėti ir nemanau, kad tai buvo susiję su tuo, kad prieš akimirką trenkiau ją į stalą.
- Tikrai? Kokia nuostabi mintis. Ar dabar jau gali paleisti?
- Kas čia per požiūris? Turėtumei būti laimingesnis!
- Dėl tavo idėjos, pakalbėsime vėliau. Dabar norėčiau, kad apsvarstytum, kur mes esame, TUOMET galėsi pasidalinti savo džiaugsmu su manimi. Bet pirmiausia – nusiramink, gerai?
- Ką turi galvoje?
- Dabar vyksta pamoka.
Haruhi pagaliau paleido mano apykaklę. Aš pasitryniau tinstantį pakaušį ir atsisukau. Pastebėjau, kad visa klasė buvo išsižiojusi. Ką tik baigusi studijas, naujokėlė anglų kalbos mokytoja, su kreida rankoje, pažvelgė į mane, tarsi tuoj, tuoj pravirksianti. Aš gestais liepiau Haruhi sėstis ir lintelėjau vargšei pedagogei.
Prašau tęsti pamoką.
Išgirdau, kaip Haruhi kažką suniurnėjo ir nenoriai atsisėdo. Mokytoja vėl ėmė rašyti ant lentos...
Sukurti naują klubą?
Hmmmm...
Tik nesakykite, kad aš jau esu narys.
Skaudulys smegenyse tik kuteno mano nerimastingumą.
2 Skyrius
Sprendžiant iš rezultatų, mano lūkesčiai pasitvirtino.
Po pamokos Haruhi iškart nepranyko, kaip visuomet, iš klasės. Šį kartą ji pagriebė mano ranką ir išsitempė mane iš kambario, per koridorius, aukštyn laiptais ir pagaliau sustojo ties durimis, vedančiomis ant stogo.
Šios durys dažniausiai laikomos užrakintos, o laiptinė virš ketvirto aukšto atrodė tarsi naudojama kaip sandėliukas paties Meno Klubo. Milžiniški paveikslai, beveik sulūžę rėmai, be nosių trūnančios karo dievų statulos ir kiti niekniekiai, visi sugrūsti į šią mažytę laiptinėlę, paversdami net ir taip siaurą vietą dar siauresne.
Ką ji ketina su manimi čia veikti?
- Man reikia tavo pagalbos.
Haruhi išrėžė tai, pagriebusi mano kaklaryšį. Dėl jos akylo žvilgsnio, nukreipto į mano galvos apatinę dalį, pasijaučiau tarsi man grasintų.
- Pagalbos dėl ko?
Apsimečiau nieko nesuvokiančiu.
- Pagalbos sukuriant naująjį klubą!
- Šaunu, tuomet būtinai atsakyk, kodėl turėčiau pagelbėti tau su tokia lyg iš niekur išdygusia užgaida?
- Nes man reikės tinkamo kambario klubui ir kelių narių, todėl išsiaiškinsi, kokių popiergalių reikalauja ši mokykla.
Ji net nesiklaũsė. Aš nustūmiau Haruhi ranką.
- Kokį klubą ketini sukurti?
- Nesvarbu. Svarbiausia pirma sukurti klubą.
Aš rimtai abejoju, ar mokykla leis mums suformuoti klubą, kurio veikla yra nežinoma.
- Dabar paklausyk manęs! Po šiandienos pamokų eisi ir išsiaiškinsi, ką reikia padaryti, o aš tuo metu rasiu klubui kambarį.
- NE!
Jeigu taip atsakyčiau, būčiau tikras, dėl savo mirties. Kol svarsčiau, kaip išsisukti iš padėties, Haruhi jau apsigręžė ir nulipo laipteliais, palikdama sumišusį vyriškosios lyties studenčioką stovėti vieną dulkėtoje laiptinėje.
- ... Aš net nesutikau pagelbėti...
Ech, sakyti tai, plastikinei statulai, yra beprasmiška. Liko tik vilkti apsunkusias kojas, mąstant, kaip reikės paaiškinti tai mano smalsiems klasiokams.
***
Organizacinės “asociacijos” reikalavimai:
Penki ar daugiau nariai. Remiantysis mokytojas, klubo pavadinimas, klubo pirmininkas, klubo veiklos/tikslų reziumė, galiausiai – Studentų Tarybos Vykdomojo Komiteto antspaudas. Klubo veikla privalo atitikti mokyklinio kūrybingumo ir pramogų filosofiją. Pagal veiklos įrašus ir rezultatus, Vykdomasis Komitetas svarstys, ar suteikti asociacijai “klubo” vardą, ar ne. Kas be ko, asociacijai mokykla neteiks lėšų.
***
Man specialiai nereikėjo ieškoti reikalavimų, nes jie buvo išdėstyti ant studentų brošiūros nugarėlės.
Nariai yra menkniekis; galime pagriebti bet ką, kad pasiektume klubui reikalingą skaičių, todėl tai ne problema. Remiantįjį mokytoją bus rasti sunkiau, bet, manau, kad sugebėsiu. Kas dėl pavadinimo, tiktų kas nors neįžeidžiančio. O klubo pirmininkė, be abejo, pati Haruhi.
Galiu lažintis, visgi, kad mūsų klubo veiklos/tikslų reziumė aiškiai neatitiks “mokyklinio kūrybingumo ir pramogų filosofijos”.
Nėra, galų gale, taip, tarsi Haruhi rūpėtų taisyklės.
***
Skambučiui nuskambėjus, Haruhi pademonstravo savo siaubingai brutalią jėgą, pagriebdama mano striukės rankogalį ir grobikišku greičiu ištempdama mane iš klasės. Prireikė didelių pastangų, kad nepalikčiau kuprinės.
- Kur mes čiuožiame?
Paklausiau, nes, na, aš visgi normalus.
- Klubo kambarį.
Haruhi tokia kupina energijos, kad net spardė lėtesnių už mus mokinių šiknas, paprasčiausiai atsakė trumpai, tuomet užsičiaupė. Prašau, ar bent gali pirma paleisti mano ranką?
Mums palikus pirmojo aukšto koridorių, įžengėme į kitą pastatą ir aukštyn laiptais. Įėjome į tamsų koridoriuką ir jo centre Haruhi sustojo. Žinoma, sustojau ir aš.
Priešais mus durys.
Literatūros Klubas
Išblukusi lentelė ant durų.
- Štai.
Net nepasibeldusi, Haruhi atvėrė duris ir įžengė į klasę be jokių ceremonijų. Žinoma, įžengiau ir aš.
Kambarys stebėtinai erdvus, o gal taip tiesiog atrodo, nes jame vien tik stačiakampis stalas, metalinės kėdės ir knygų lentyna. Keli įtrūkimai lubose ir sienose rodė, koks senas buvo šis pastatas.
Tarsi būdama kambario dalimi, kažkokia mergina su akiniais ant nosies sėdėjo viena ant metalinės kėdės, skaitydama itin storą knygą.
- Nuo šiol ši vieta bus mūsų klubo kambariu.
Haruhi išskėtė rankas ir formaliai pranešė. Jos veidas švytėjo ta energetiška šypsena. “Būtų miela, jeigu ji taip šypsotųsi klasėje…” nepaisant šios minties, nedrįsau nieko pasakyti garsiai.
- Luktelk, kokia vieta?
- Kultūros ir Meno departamento pastatas. Ši vieta talpina dailės ir muzikos kambarius Meno Klubui ir Orkestro Klubui. Klubai ir asociacijos be reguliaraus klubo kambario susirenka savo veiklai šiame pastate, žinomam kaip Senasis Kompleksas. O ši klasė priklauso Literatūros Klubui.
- Tuomet kaip dėl Literatūros Klubo?
- Visi buvusieji nariai baigė mokyklą šį pavasarį, todėl klubas tuščias. Kadangi nebuvo pakankamai naujokų, klubą žadėjo atšaukti. Beje, ji naujokė ir vienintelė narė.
- Tuomet jų dar neatšaukė!
- Nedaug trūksta! Klubas su vienu nariu yra tas pats, kaip ir jokio.
Sušikta idiote! Ar tu bandai perimti kitų žmonių klubo kambarį? Staigiai žvilgtelėjau į Literatūros Klubo mergaičiukę.
Mergina su akinukais ir trumpais plaukučiais.
Haruhi buvo tokia skardi. Gi mergina visiškai kitokia, nė karto net nepakėlė galvos. Be kartkartinio puslapių pakedinimo pirštais ji buvo stacionari, visiškai ignoruojanti mūsų buvimą čia. Atrodo, kad ir ji taip pat šiek tiek trenkta!
Aš pašnibždėjau Haruhi:
- Kaip dėl šios merginos?
- Ji sakė, kad jai nerūpi!
- Rimtai?
- Jau klausiau jos per pietų pertrauką. Pasakiau, kad man reikia pasiskolinti kambarį, o ji atsakė “prašom”, kad tik galėtų čia skaityti savo knygą ramybėje. Gerai pagalvojus, ji išties šiek tiek keistoka.
Ne tau iš visų žmonių tai sakyti!
Šį kartą įdėmiai nužvelgiau ekscentriškąją Literatūros Klubo mergaičiokę.
Išblyškusi oda ir bejausmis veidas. Pirštai judantys ritmiškai nelyg robotas. Šiek tiek pridengdami gražų veidą trumpi plaukai šaukė man, kad nuiimčiau jos akinius ir geriau įsižiūrėčiau. Ji sudarė nepastebimos marionetės įspūdį. Kitaip tariant, paslaptinga ir šalta keistuolė!
Galbūt pastebėjusi mano atkaklų žvilgsnį, mergina staiga pakėlė galvą ir pirštais pasitaisė virš nosies kabančius akinius.
Pastebėjau jos tamsias akis, žvelgiančias į mane iš po tų lęšių. Nei jos akys, nei lūpos visiškai nerodė jokios emocijos, tarsi būtų kaukė. Ji skyrėsi nuo Haruhi – jos veidas iš pagrindų nerodė jokių emocijų.
- Nagato Yuki.
Iš balso tembro buvo galima spręsti, kad daugelis žmonių pamirš jos vardą po trijų sekundžių.
Nagato Yuki akimirką paspoksojo į mane; tuomet, tarsi praradusi susidomėjimą, pasisuko atgal į knygą.
- Klausyk, Nagato, – aš įsiterpiau. – Ši mergina trokšta panaudoti tavo klubo kambarį dar neįvardintam klubui. Ar tu nieko prieš?
- Ne.
Nagato žvilgsnis nė karto nepakilo nuo knygos.
- Bet mes sukelsime tau problemų.
- Nesvarbu.
- Galbūt tau netgi reiks persikelti?
- Prašom.
Nors ir mikliai atsakydama, ji nerodė jokių emocijų. Atrodė, tarsi jai iš viso nusišvilpt.
- Puiku, tuomet nuspręsta, – įsiterpė Haruhi.
Jos balsas tryško entuziazmu, sukeldamas man galvos skausmą.
- Nuo šiol po pamokų mes susitinkame šiame kambaryje. Būtinai ateikite! Kitaip nudėsiu vietoje!
Ji pasakė tai žydinčių vyšnios žiedų šypsena. Nenoriai palingavau galvą.
Prašau, aš dar nenoriu mirti!
***
Taigi, mes suradome naują klubo kambarį, bet visiškai nebuvo jokio progreso su popiergaliais. Mes vis dar nesugalvojome klubo pavadinimo ir kokia veikla užsiimsime. Aš paprašiau Haruhi sutvarkyti šiuos reikalus, bet jos galvoje mirgėjo kitokios idėjos.
- Šitai, – galėsime nuspręsti vėliau! – Haruhi pranešė garsiai. – Dabar pats svarbiausias reikalas yra narių verbavimas. Mums vis dar reikia bent dviejų žmonių.
Ar tai reiškia, kad jau įskaičiavai Literatūros Klubo mergaičiukę? Tiesiog negalėjai elgtis su Nagato Yuki kaip su paprastu klubo priedėliu, ar ne?
- Dėl šito nesijaudink. Greitai subursiu kelis asmenis; jau turiu kelis taikinius.
Kaip aš galėčiau nesijaudinti? Mano nerimastingumas tik augo.
***
Kitą dieną, po mokyklos, atsisakęs Tanigučio ir Kunikidos prašymo žingsniuoti kartu namo, aš nenoriai tempiau savo sunkias pėdas ir traukiau link klubo kambario.
Haruhi tik riktelėjo “Eik pirmas!” ir išskuodė iš klasės taip trokštamu Lengvosios Atletikos Klubo greičiu. Ji buvo tokia mikli, kad pamaniau, jog batuose įsitaisė raketas. Nežinojau, ar ji taip skubėjo, trokšdama surasti naujų klubo narių, ar tiesiog buvo paprasčiausiai susijaudinusi, kad užkopė laipteliu aukštyn savo siekyje susitikti su atėjūnais?
Kita vertus, tik tempiausi kuprinę, todėl lėtai slinkau link Literatūros Klubo kambario.
***
Įžengęs į klubo kambarį, radau Nagato Yuki jau viduje, sėdinčią toje pačioje vietoje ir skaitančią savo knygą. Aš lėtai prisiartinau prie jos, bet kaip ir vakar jos galva liko įsmẽgusi į knygą, ignoruodama mano buvimą čia. Ar Literatūros Klubas buvo gryno skaitymo klubas? Kodėl ji, kitu atveju, visą laiką skaitytų?
Tyla klasėje.
- … Ką skaitai?
Paklausiau daugiau nebegalėdamas ištverti tyloje. Nagato Yuki atsakė pakeldama knygą ir parodydama viršelį. Mano akys išvydo milžinišką akinančių užsienietiškų žodžių spiečių; atrodė tarsi kažkoks mokslinės fantastikos romaniūkštis.
- Įdomu?
Nagato Yuki lengvai pasitaisė akinius, prieš atsakydama bejausmiu tonu:
- Unikalu.
Atrodė, kad ji atsakys bet ką, ko paklausiu.
- Kuri dalis?
- Visa.
- Taigi, tau patinka skaityti.
- Itin.
- Aišku…
- …
Atgal prie tylos.
Ar jau galiu linguoti namùčion?
Mąsčiau apie tai, numesdamas kuprinę ant stalo. Kai ruošiausi sėstelėti ant plieninės kėdės, durys išsprogo tarsi išspiriamos.
- Ei, atsiprašau, kad vėluoju! Prireikė šiek tiek laiko, jog pagaučiau šią mergičką!
Haruhi pagaliau prisišvartavo, mojuodama mums viena ranka. Jos kita ranka gniaužė kažkieno riešą – ji pagrobė žmogų! Haruhi įžengus į kambarį, dėl kažkokios priežasties ji užrakino duris. Klik! Išgirdusi tą garsą, smulkutė mergička nepatogiai sudrebėjo.
Oho, ji tikra pupytė.
Tikriausiai Haruhi “išrinktoji kandidatė”.
- K… ką darote?
Mergaičiukė pasakė, vos neverkdama.
- K-kokia čia vieta? Kodėl mane čia išvis atitempėte? Ir, k-kodėl užrakinote duris? Ko iš manęs jums reikia?
- Nutilk!
Haruhi sulojo tokia jėga, kad mergaičiukė paprasčiausiai sustingo tyloje, kaip stovėjusi.
- Leiskite ją pristatyti: tai – Asahina Mikuru.
Paskelbusi jos vardą, Haruhi nustojo kalbėti. Atrodo, kad tai pristatymo pabaiga.
Tyla vėl užtvindė klasę. Haruhi atrodė patenkinta, su “šauniai-atlikto-darbo” veido išraiška; Nagato Yuki, kaip visuomet, tiesiog skaitė savo knygą be jokios reakcijos; o mergaičiukė vardu Asahina Mikuru buvo paprasčiausiai sumišusi iki peršikimo. Ei, kodėl niekas nešneka? Ir taip aš įžiebiau pokalbį.
- Iš kur ją pagrobei?
- Tai ne pagrobimas! Aš tiesiog priverčiau ją ateiti su manimi.
Tai tas pats!
- Radau užsisvajojusią vienoje klasėje, todėl nugvelbiau ją iš ten. Aš tyrinėju mokyklos užkaborius per pertrauką, todėl jau mačiau ją porą kartų.
Tai štai ką išdarinėji per pertrauką, kai tavęs neįmanoma rasti klasėje. Ne, palaukite, dabar ne laikas apie tai galvoti.
- Šiaip ar taip, ji už mus vyresnė vieneriais metais!
- Ir?
Aš pažvelgiau į ją negalėdamas patikėti. O, Dieve, ši mergina net nemąsto apie tai, ką daro!
- Puikumėlis… tuomet atsakyk, kodėl tau reikėjo ją, erm, Asahiną, rasti?
- Štai, pažvelk.
Haruhi staiga prikišo pirštą prie Asahinos Mikuru nosies, iš karto priversdama ją atsitraukti.
- Argi ji ne miela?
Tai kažkas, ką pasakytų pavojingas grobikas! Bent jau taip pagalvojau.
- Aš manau, kad “moe” charakteriai yra svarbūs! – ji tęsė.
- … Atsiprašau, ką tik pasakėte ką?
- Aš pasakiau “moe”! Faktorius sujaudinti žmones! Iš esmės, daugelis detektyvinių istorijų turi kažkokių charakterių, kurie sujaudintų žmones ir priverstų jų gailėtis.
Aš automatiškai pasisukau ir nužvelgiau Asahiną Mikuru: smulkus kūnelis ir veidukas, kurį galėtum sumaišyti su pradinės mokinukės. Rudi plaukai šiek tiek garbanoti, kybantys virš nugaros. Pora didelių šunyčio akių skleidė “prašau, apsaugokite mane” aurą. Pusiau atverta burnytė demonstravo liniją dramblio kaulo baltumo dantų, kurie apsijungę su jos mažu veideliu sudarė tobulą kombinaciją. Jeigu kas nors įbruktų jai stebuklingą lazdelę su spindinčiu brangakmeniu, ji galbūt net virstų mažąja fėja! Aargh~, apie ką, velniai rautų, aš čia paistau!?
- Ir tai ne viskas!
Haruhi patikliai nusišiepė ir pagriebė savo rankomis Asahiną Mikuru iš nugaros.
- Kyaaa!!
Asahina iš karto suklykė. Bet Haruhi liko nepajudinama, graibydama jos krūtis per jūreivio uniformą.
- Aaaaa!
- Ji tokia smulkutė, bet jos krūtinė didesnė už mano! Gražus veidelis, plius didelės krūtys, taip pat yra svarbus faktorius, siekiant sujaudinti žmones!
Jėzus Marija, aš tuoj nualpsiu.
- Oho, jos tikrai didelės.
Haruhi įsmukdė rankas po Asahinos uniforma ir ėmė dar stipriau graibyti. Sustok, nevidone!
- Po velnių, tai knisa! Jos veidukas toks mielas, bet jos krūtys didesnės už mano!
- P-Padėkit!!
Asahina visa išraudo. Ji bandė priešintis rankomis ir kojomis, bet jos jėga neprilygo užpuolėjai. Haruhi pradėjus slinkti rankomis žemyn prie Asahinos sijonėlio, aš daugiau nebeištvėriau ir nustūmiau ištvirkusią mergiotę nuo Asahinos.
- Ką, velniai rautų, išdarinėji!?
- Bet jos tikrai milžiniškos! Argi nematai! Kodėl tau jų taip pat nepačiupinėjus?
Asahina tyliai sudejavo.
- Ne, dėkui.
Viskas, ką pasakiau.
Kas nustebino labiausiai, per visą šį sąmyšį, Nagato Yuki skaitė savo knygą, nė karto nepakeldama galvos. Kas su šia merguže ne taip?
Staiga man nušvito protas.
- Ei, juk… vienintelė priežastis, kodėl čia atsitempei Asahiną, nėra ta, kad pamanei ją esant mielą ir su dideliais papais?
- Na, tai savaime suprantama!
Dieve šventas, tu tikra idiotė!
- Mums reikia taslismaninio charakterio!
Reikia mano subinės! Kas išvis sakė, kad reikia kažko panašaus?
Asahina pasitvarkė savo suglamžytą uniformą ir pakėlė galvą, pažvelgdama į mane. Ei, nežiūrėk į mane tomis akimis, juk aš ne iš akmens.
- Mikuru, – Haruhi paklausė, – ar tu įstojusi į kokį nors klubą?
- T… Taip… Kaligrafijos Klubą…
- Mesk jį! Tai trukdys mano klubo veiklai.
Haruhi! Argi nesielgi šiek tiek savanaudiškai!?
Asahinos veido išraiška priminė aukos kažkokioje žmogžudystės istorijoje, ji žvelgė į mane akimis, prašančiomis išgelbėti. Tuomet ji staiga pastebėjo Nagato Yuki buvimą čia. Jos akys išsiplėtė ir šiek tiek sudvejojo. Po akimirkos ji atsiduso ir tyliai sušnibždėjo:
- Aišku… Suprantu.
Ką supranti?
- Aš mesiu Kaligrafijos Klubą ir prisijungsiu prie jūsų…
Jos balsas pilnas melancholijos.
- Bet aš net nežinau, kuo užsiima Literatūros klubas.
- Mes nesame Literatūros Klubas, – Haruhi pataisė.
Pastebėjęs suglumusią Asahiną, aš paskubėjau paaiškinti.
- Mes tik laikinai skolinamės kambarį klubo veiklai. Klubas, prie kurio prisijungei, iš tikro yra nauja asociacija, kurią Suzumiya Haruhi sukurs netolimoje ateityje. Mes nežinome, kuo užsiimsime; mes net neturime pavadinimo.
- … Ką…?
- Ak, ir sėdinčioji va ten, ji tikroji Literatūros Klubo narė.
- O…
Asahina stovėjo apstulbusi, jos graži burnytė pusiau praverta. Jos reakcija? Totaliai tipiška.
- Tai ne problema!
Padykusi tiek, kad atrodė už nieką neatsakinga, Haruhi stipriai vožė Asahinai per petį.
- Aš ką tik sugalvojau pavadinimą!
- … Puiku, mes klausom, – pasakiau be jokio entuziazmo.
Jeigu būtų įmanoma, troškau visai jo negirdėti! Bet kadangi jau užklausiau, Suzumiya Haruhi panaudojo savo skardų balsą, kad praneštų ką tik sugalvotą pavadinimą.
***
Kaip visi jau žino, viskas prasidėjo nuo Suzumiyos Haruhi paprastos ir naivios vizijos, be jokios kitos priežasties. Ir taip… mūsų naujojo klubo pavadinimas buvo nuspręstas:
SOS Brigada!
Sekai wo
Ooini moriagerutame no
Suzumiya Haruhi no Dan
[Skleisti Jaudulį P-
O Visą Pasaulį su
Suzumiyos Haruhi Brigada,]
sutrumpintai SOS Brigada.
Jau galite juoktis.
Bet prieš man tai padarant, aš stovėjau kaip prispaustas prie žemės.
Kodėl “Brigada”? Turėtų būti “Skleisti Jaudulį Po Visą Pasaulį su Suzumiyos Haruhi Asociacija”, bet kadangi klubas vis dar neįvykdė minimalių reikalavimų, kad taptų asociacija, ir niekas nebuvo tikras, ką šis klubas turėtų veikti, Haruhi paprasčiausiai atsakė: “Jeigu taip, pasivadinkime brigada!” Ir taip gimė nuostabusis klubo pavadinimas.
Išgirdusi titulą, Asahina liūdnai sučiaupė lūpas. Nagato Yuki buvo galima laikyti pašaline, o aš pats nežinojau, ką sakyti. Ir taip, naujojo klubo pavadinimo nutartis buvo patvirtinta su vienu taip ir trimis susilaikymais. SOS Brigada pagaliau atvėrė savo duris! Tokia nuostabi šventė!
Hmph, darykit, ką norit!
***
Pasakiusi “Būtinai susirinkite čia po pamokų kiekvieną dieną!”, Haruhi mus paleido. Asahinos pečiai nusviro, jos negyvėliška figūra, slenkanti koridoriumi ir toliau skleisdama liūdesio įspūdį, mane glumino, todėl neištvėriau tai matydamas ir kreipiausi į ją.
- Asahina.
- Taip?
Asahina pažvelgė į mane savo nekaltu veideliu, kuris net neatrodė vyresnis už mano.
- Jeigu nenori, tau nereikia jungtis prie tokio keisto klubo! Nekreipk į ją dėmesio; aš rasiu būdą, kaip viską paaiškinti.
- Ne.
Ji sustojo, mirktelėjo ir nusišypsojo:
- Viskas gerai. Aš noriu prisijungti.
- Bet tai tikriausiai bus nuobodus klubas!
- Nesvarbu; argi pats nesi jo dalis?
Ne! Ar aš buvau jo dalimi, ar ne, tai ne esmė!
- Galbūt tai absoliutus šios Paralelinės Visatos rezultatas…
Ji pasakė, žvelgdama savo apvaliomis akutėmis į tolį.
- Be to, mane domina Nagato buvimas čia…
- Domina?
- Ak? Ne, nieko.
Asahina nerimastingai pakratė galvą, kartu palinguodama savo banguotus plaukus.
Tuomet Asahina nusišypsojo, tarsi susigėdijusi, ir giliai nusilenkė.
- Jeigu būsiu bėda, prašau būkite man tolerantiškas.
- Tau nereikia to daryti… statai mane į nepatogią padėtį…
- Prašau, nuo šiol vadinkite mane Mikuru.
Ji šyptelėjo.
Šakės, ji tokia miela, kad man net galva svaigsta!
***
Šis pokalbis su Haruhi nutiko šiek tiek vėliau.
- Ar žinai, ko dar reikia?
- Kas gali žinoti!
- Svarstau, ar nereikėtų susirasti paslaptingai perkelto studento.
- Prašau apibrėžti man “paslaptingai perkelto studento“ sąvoką.
- Tie, perkelti du mėnesiai po semestro pradžios, be abejo, yra aiškiausi paslaptingai perkelti studentai. Ką manai?
- Galbūt viskas todėl, kad dėl darbo persikraustė tėvai, o jiems neliko nieko kito kaip vilktis paskui.
- Ne, tai būtų per daug forsuota ir nenatūralu!
- Tuomet kas tau yra natūralu? Itin knieti sužinoti.
- Paslaptingai perkeltas studentas… ar jis pasirodys?
- Tu niekada rimtai nesiklausai manęs, ar ne!?
***
Po mokyklą pasklido gandai, kad aš su Haruhi kažką rezgame.
- Ei, ką tu išdarinėji su Haruhi?
Tanigučis užklausdavo.
- Jūs nesate romantiškai susieti, ar ne?
Absoliučiai ne! Tiesą sakant, aš taip pat norėčiau išsiaiškinti, ką, po perkūnais, išdarinėju!
- Pasistenk nepadaryti nieko absurdiško, jūs jau nebe pradinėje! Jeigu kas nors išsiaiškins, kad prisidėjai prie mokyklos stadiono vandalizmo, ar kažko panašaus, tave gali nušalinti!
Jeigu Haruhi veiktų viena, aš galėčiau viską ignoruoti. Bet dabar privalu rūpintis Nagato Yuki ir Asahina Mikuru – negaliu rizikuoti, kad jos būtų įveltos. Suvokęs esantis toks rūpestingas, staiga pasijaučiau itin išdidus.
Bet turbūt svarbiausia, kad aš niekaip negalėsiu sustabdyti nukvakusios Haruhi!
***
- Aš taip trokštu kompiuterio!
Nuo SOS Brigados įkūrimo, Literatūros Klubo kambaryje ėmė rastis vis daugiau ir daugiau daiktų be stačiakampio stalo, plieninių kėdžių ir knygų lentynos.
Dabar kampe pūpsojo nešiojamas pakabų stovas, flakonas ir puodeliai, kavinukas, CD/MD grojantis radijas, šaldiklis, diktofonas, keptuvė, bliūdelis ir visokie maisto ruošos rakandai. Kas dabar? Ar ji nori, kad mes čia apsigyventume?
Šiuo momentu Haruhi ant stalo, kurį jį nugvelbė iš bala žino kur. Dėl kažkokios priežasties, juoda trikampė piramidė su žodžiais “Brigados Viršila” kiurksojo ant stalo.
- Šiame informacijos amžiuje mes net neturime kompiuterio. Taip nieko nebus!
Kas taip sakė?
Šiandien, šiaip ar taip, susirinko visi nariai. Nagato Yuki tupėjo savo įprastinėje vietoje, skaitydama storą knygiūkštę apie nukritusį Saturno palydovą, ar kažką panašaus. Asahina, kuriai nederėjo ateiti, paklusniai atvyko ir sėdėjo ant metalinės kėdės, atrodydama suglumusi.
Haruhi pašoko nuo stalo ir pribėgo prie manęs su piktdžiugiška šypsena.
- Todėl dabar aš vieną įsigysiu, – pasakė Haruhi, tarsi medžiotojas, tykantis grobio.
- Įsigysi, turi galvoje kompiuterį? Iš kur? Juk neplanuoji apšvarinti elektronikos parduotuvės, ar ne?
- Žinoma, kad ne! Tai bus daug arčiau! Paskui mane!
***
Asahina ir aš paklusome Haruhi įsakymui ir pasekėme ja koridoriumi, galiausiai pasiekdami Informacinių Technologijų Klubą už dviejų kambarių.
Mat kaip!
- Štai, imk.
Haruhi padavė man vienkartinį fotoaparatą.
- Dabar klausykis įdėmiai! Aš išdėstysiu planą, o tu, nieko nepaisydamas, turėsi jo laikytis! Turėsim tik vieną šanšą!
Haruhi prisitraukė mane ir pakuždėjo savo “planą” man į ausį.
- Ką!? Juk neketini iš tikro to padaryti!
- Nesijaudink, gerai?
Žinoma, kad jaudinsiuos, panele! Aš atsigręžiau į sutrikusiai atrodančią Asahiną, bandydamas perspėti ją ir mirktelėjau.
Tuoj pat nešdinkis iš čia!
Bet Asahina atrodė nustebusi dėl tokio mano elgesio ir ėmė raudonuoti. O ne, ji mane visiškai ne taip suprato.
Kai tik ketinau išgelbėti Asahiną nuo užtikrintos pragaišties, Haruhi pasibeldė į Informacinių Technologijų Klubo kambario duris.
- Sveikučiai! Aš atvykau pasiimti vieno iš jūsų kompiuterio!
Erdviškai panašus, bet palyginus su mūsų kambariu, šis buvo siauresnis. Kiekvienas iš lygiai surikiuotų stalų laikė po kompiuterį su besiplakančiais ventiliatoriais, kurie buvo vieninteliai garsai girdimi kambaryje.
Visi keturi berniūkščiai, sėdintys ant kėdžių ir maigantys klaviatūras, iškišo galvas į priekį link durų, norėdami pamatyti, ką sumanė Haruhi.
- Kas čia vadas?
Haruhi pompastiškai šyptelėjo. Vienas vaikinas atsistojo ir atsakė.
- Aš – prezidentas; kaip galėčiau pagelbėti?
- Ar man reikia kartotis? Ką tik pasakiau: duokit man kompiuterį.
Bevardis Informacinių Technologijų Klubo prezidentas pademonstravo “Kas per velnias?” išraišką ir grubiai papurtė galvą.
- Nieko nebus. Kadangi mokykla neskiria mums pakankamai lėšų, šie kompiuteriai pirkti už mūsų sunkiai uždirbtus pinigus! Negalime jų atiduoti jums už dyką. Nejaugi manote, kad mes visiški nevispročiai?
- Koks skirtumas? Vieno mums užteks, vis tiek turit pakankamai!
- Na… palaukit, kas jūs, šiaip ar taip, būsit?
- Aš Suzumiya Haruhi, SOS Brigados Viršila, o šie du yra Pakalikas Nr. Vienas ir Pakalikas Nr. Du.
Palauk, kas nusprendė, kad mes tavo pakalikai!?
- Aš įsakau jums, SOS Brigados vardu: tuoj pat duokit mums kompiuterį! Jokių pasiteisinimų!
- Nežinau, kas jūs, žmonės, būsit, bet jokiu būdu! Galite eiti ir patys nusipirkti sau kompiuterius!
- Kadangi tai pasakėte, mes turime savo būdų.
Haruhi akys bebaimiškai sužibo. O ne, tai blogas ženklas!
Haruhi pastūmė Asahiną, stovėjusią be žado šalia jos, link prezidento, tuomet pagriebė jo ranką ir uždėjo ant Asahinos krūties.
- Kyaaa~~!!
- Ką!?
Klik!
Pasigirdus jų abiejų riksmui, aš spustelėjau fotoaparato mygtuką.
Haruhi pačiupo Asahiną, neleisdama jai pabėgti, kol kita ranka stipriau įsmeigė prezidento delną į Asahinos krūtį.
- Kyonai! Dar vieną nuotrauką!
Aš atgrubnagiškai vėl spustelėjau mygtuką. Asahina, bevardis prezidente, mano nuoširdžiausia užuojauta. Kai tik Haruhi ketino pakišti prezidento delną po Asahinos sijonėliu, prezidentas pagaliau ištrūko.
- KĄ, VELNIAI RAUTŲ, JŪS IŠDARINĖJAT!?
Haruhi elegantiškai pamataravo pirštu baisiai išraudusiam prezidentui.
- Uh, uh, uh. Dabar turime fotografinių įrodymų, kad jūs seksualiai priekabiavote prie mūsų narių! Jeigu nenorite, kad mokykla sužinotų apie šias nuotraukas, tuomet duokite mums kompiuterį!
- Kas čia per pokštas!?
Įniršęs prezidentas užprotestavo. Aš totaliai tave užjaučiu, biče.
- Jūs per prievartą pagriebėt mano ranką! Aš nekaltas!
- Ak, nejaugi? Gali bandyti paaiškinti, bet kas tavimi patikės?
Aš pasisukau ir pažvelgiau į ant žemės gulinčią ir paraližuotą Asahiną. Ji tikriausiai patyrė tokį šoką, kad visa energija paliko kūną.
Kita vertus, prezidentas vis dar priešinosi.
- Mano nariai yra mano nekaltumo liudininkai! Tai nebuvo mano paties valios aktas!
Visi trys nariai, stovintys priblokšti, aistringai purtė galvas.
- Taip!
- Prezidentas nekaltas!
Jeigu Haruhi paklausytų jūsų, vyručiai, ji nebūtų Suzumiya Haruhi.
- Puiku, tuomet aš pasakysiu, kad jūs kaip grupė išprievartavot Asahiną!
Po šio teiginio, visų veidai ištįso, įskaitant mano ir Asahinos. O, Dieve, nejaugi viskas taip turi baigtis?
- S… Suzumiya…!
Asahina desperatiškai apsivijo rankomis aplink Haruhi pėdas, bet ta paprasčiausiai jas nuspyrė. Tuomet išpūtė krūtinę ir arogantiškai išrėžė:
- Tai kaip? Duosit, ar ne?
Prezidento veidas iš raudono tapo baltu, paskui virto juodu.
Galų gale jis pasidavė.
- Tiesiog griebkit vieną ir dinkit!
Tai pasakęs, prezidentas liūdnai atsisėdo. Visi jo nariai pribėgo prie jo.
- Prezidente!
- Laikykitės!
- Ar jums viskas gerai?
Prezidento galva nusviro lyg marionetės nutrūkusiomis virvelėmis. Išvydęs tokią palaužtą figūrą, net būdamas Haruhi bendrininkas, negalėjau dėl jo neišspausti ašaros.
- Kur naujausias modelis?
Tu tokia šaltakraujė mergiotė!
- Kodėl turėtume sakyti!?
Pasipiktinę nariai toliau beviltiškai priešinosi, bet Haruhi paprasčiausiai parodė pirštu į mane ir mano fotoaparatą.
- P… prakeikimas! Šitas!
Haruhi pažvelgė į nurodytą kryptį ir patyrinėjo kompiuterio modelį, ir serijinį numerį. Tuomet ji išsitraukė popieriaus skiautę iš sijono kišenaitės.
- Nuėjau į parduotuvę ir paprašiau naujausių modelių sąrašo. Šis nepanašus į naujausią modelį.
Ši mergina tiek skrupulingai viską suplanavo, kad darėsi baugu.
Apžvelgusi visus kompiuterius, Haruhi parodė į vieną iš jų.
- Noriu šito.
- P… palauk! Mes nusipirkom jį praeitą mėnesį!
- Fotoaparatas.
- … I-imkit, jūs vagys!
Kaip jis ir sakė, mes iš tikrųjų buvome vagys.
Haruhi godumas neturėjo ribų. Atjungusi visus kabelius ir laidus, ji, be jokios atodairos, perkėlė visą reikalingą aparatūrą į Literatūros Klubo kambarį. Tuomet liepė Informacinių Technologijų Klubo žmonėms reinstaliuoti visus laidus ir nutiesti du internetinio ryšio kabelius nuo jų iki mūsų, kad mes galėtume naudotis internetu. Ji net privertė juos įrengti mums intra-netą. Jos niekingas būdas nė kiek nesiskyrė nuo plėšiko!
- Asahina.
Visą laiką jausdamasis bejėgiu, aš galėjau tik lėtai pakelti sugniuždytą Asahiną, kuri klūpėjo ant grindų, užsidengusi veidą ir be perstojo verkšlendama.
- Eime atgal.
- Gerai…
Haruhi, tu prakeikta bukagalve, argi negali graibyti savo pačios krūtis!? Kažkam, kas nusirengia be gėdos prieš vaikinus... tai – niekis! Aš guodžiau Asahiną, niurnėdamas apie tai, kam, po perkūnais, Haruhi prireikė kompiuterio.
Išsiaiškinau labai greitai.
***
Ir tai buvo SOS Brigados tinklalapio kūryba!
Puikumėlis, štai ir klausimėlis: Kas turėtų sukurti tinklalapį?
- Žinoma, kad tu! – Haruhi pasakė. – Kadangi vis tiek nieko neveiki, gali apsiimti! Aš užsiėmusi ieškau likusių narių!
Kompiuteris buvo pastatytas ant stalo su “Brigados Viršila” piramide. Haruhi pridėjo, naršydama nete su pelyte:
- Kad būtų baigta po dienos ar dviejų. Nieko negalėsime padaryti be tinklalapio.
Asahinos kūnas gulėjo išdrėbtas ant stalo, jos pečiai drebėjo, šalia sėdėjo Nagato Yuki, kuri, kaip visada, viską ignoruodama, skaitė savo knygą. Atrodė, kad aš buvau vienintelis, girdėjęs, ką Suzumiya sakė. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik jai nusileisti. Bent jau esu tikras, kad Haruhi taip mintijo.
- Nieko negaliu padaryti, net jeigu ir prašai.
Tiesą sakant, tai ir troškau ištėkšti. Nesu pratęs prie Haruhi man adresuojamų įsakymų! Vienintelis dalykas, dėl kurio sutikau, buvo tinklalapis. Nesu niekada nei vieno sukuręs, bet skamba įdomiai.
Ir taip, kitą dieną prasidėjo mano sizifiškas tinklalapio dizaino triūsas.
***
Nors ir pasakiau tai, buvo daug lengviau, negu maniau. Kadangi vyrukai iš Informacinių Technologijų Klubo jau visą įrangą įrašė į kietąjį diską, man reikėjo tik remtis programa ir naudotis „copy&paste“ funkcija, ir tiek.
Problema ta, kad nežinau, ką rašyti tinklalapyje.
Net dabar nežinau, kas per velnias yra SOS Brigada, todėl visiškai neturėjau apie ką rašyti. Išbarbenęs ant viršaus „Sveiki Atvykę į SOS Brigados Namų Tinklalapį!“, aš paprasčiausiai sustojau.
- Paskubėk ir baik, ar girdi? – Haruhi žodžiai mano ausyse skambėjo tarsi prakeiksmas, todėl teko dirbti prie dizaino per pietų pertrauką šalia užkandžių.
- Nagato, ar turi kokių minčių dėl to, ką turėčiau rašyti? – paklausiau Nagato, kuri, atrodo, atkeliaudavo čia net per pietų pertrauką.
- Nelabai.
Ji nepakėlė galvos. Žinau, kad ne mano reikalas, bet įdomu, ar ji klausosi mokytojų klasėje.
Nukreipdamas akis nuo Nagato prie 17 colių monitoriaus, aš vėl panirau giliai į savo mintis.
Man staiga dingtelėjo problema: kas nutiktų, jeigu mokykla išsiaiškintų, kad dar nepripažinta asociacija naudoja jų internetą, jog talpintų savo tinklalapį?
- Nieko nenutiks tol, kol jie neišsiaiškins! – Įsivaizdavau atšaunančią Haruhi. – Jeigu kas nors sužinos, tiesiog apleisime tinklalapį. Žinok, kad šitie dalykai vykdomi “pirmas atėjęs, pirmas aptarnautas” principu.
Rimtai, aš šiek tiek pavydžiu Haruhi optimistiško ir šviesaus požiūrio!
Sukūręs kelias tinklalapio nuorodas ir įrašęs “emailo” adresą – šiek tiek per anksti įkurti forumą – įkėliau tinklalapį, sudarytą vien iš titulinio puslapio be jokių detalių.
Tvarka! Įsitikinęs, kad tinklalapis pakraunamas, išjungiau kompiuterį. Ketindamas tuoj, tuoj pasirąžyti, likau išgąsdintas prie pat manęs stovinčios Nagato.
Keista, kodėl aš negirdėjau nė vieno jos žingsnio? Nežinojau, kada Nagato atsidūrė už manęs. Jos veidas buvo nelyg balta kaukė. Ji spoksojo į mane šaltu veidu tarsi aš būčiau kažkoks regėjimo lentelės testas.
- Imk.
Ji įbruko man neįtikėtinai storą knygą, kurią aš impulsyviai paėmiau. Pragariškai sunki! Žvelgdamas į viršelį, supratau, kad tai ta pati mokslinės fantastikos knyga, kurią prieš porą dienų Nagato skaitė.
- Tau.
Tai pasakiusi, Nagato neatsigręžusi paliko kambarį; neturėjau laiko net prasižioti. Kodėl tu skolini man tokią storą knygą? Po akimirkos nuskambėjo skambutis, pažymėdamas pietų pertraukos pabaigą. Atrodo, kad nėra daug žmonių, gerbiančių mano nuomonę.
Nusitempęs sunkią knygiūkštę atgal į klasę ir atsisėdęs, pajutau, kaip kažkas bado mano nugarą mechaniniu pieštuku.
- Tai, ar tinklalapis baigtas?
Haruhi laikėsi už stalo kraštų ir žvelgė į mane lediniu veidu. Pastebėjau, kad jos sąsiuvinys buvo pilnas visokiausių keverzonių. Pasistengiau ignoruoti klasiokų akylus žvilgsnius ir atsakiau:
- Na, kaip ir baigtas, bet tai itin paprastas, mėšlinas tinklalapis.
- Tinka, svarbu, kad yra emailo adresas.
Kodėl pati negali priregistruoti savo paties emailo adreso!?
- Netinka! Kas jeigu didelis kiekis žmonių taranuos mano mailą ir užkimš mano pašto dėžutę?
Nesuprantu, kaip naujai priregistruotas emailo adresas taip greitai galėtų pritvinti laiškais.
- Paslaptis!
Tai pasakiusi, ji paslaptingai ir piktdžiugiškai šyptelėjo. Mane kamuoja bloga nuojauta.
- Sužinosi, kai šiandien baigsis pamokos, bet iki tada, tai įslaptinti duomenys.
Prašau, geriau iš viso niekada nesakyk man savo paslaptyčių!
***
Per šeštą pamoką, Haruhi klasėje neliko nė kvapo. Ji juk nepabruko uodegos namùčion, ar ne? Neįmanoma. Tai tikriausiai blogas ženklas.
***
Pamoka baigėsi itin greitai, ir aš automatiškai žirgliojau link klubo kambario. Nors ir mąsčiau, kodėl taip dariau, mano žingsniai buvo nenumaldomi. Galiausiai pasiekiau klubo kambarį.
- Sveiki!
Kaip ir buvo galima tikėtis, ten sėdėjo Nagato Yuki ir Asahina.
Žinau, kad pačiam neverta kritikuoti, bet šios dvi iš tikro turi per daug laisvo laiko!
Pamačiusi mane įeinant, Asahina pasveikino mane prašviesėjusia veido išraiška. Atrodo, kad laiko leidimas su Nagato gali būti varginantis.
Palauk, tu vakar ištvėrei Pragarą, dėka pamišusios Haruhi, bet vis tiek atėjai?
- Kur Suzumiya?
- Bala žino. Jos nebuvo klasėje nuo šeštos pamokos. Tikriausiai vogia iš kur nors įrangą.
- Ar man reikės vėl daryti ką nors panašaus, ką vakar Suzumiya privertė…?
Pamatęs, kokia nusiminusi atrodė Asahina, aš švelniai tariau:
- Nesijaudink! Jeigu ji pabandys ką nors įtartino, aš padarysiu viską, kas mano galioje, kad ją sustabdyčiau. Ji šantažui gali naudoti savo paties kūną! Nėra taip, tarsi negalėčiau jos įveikti kovoje!
- Ačiū.
Pamatęs grakščiai nusilenkiant, panorėjau ją apkabinti. Bet, savaime suprantama, to nepadariau.
- Tuomet aš pasikliausiu jumis.
- Jokio vargo!
Net jeigu ir pakartotinai ją užtikrinau, po penkių minučių, visi tie užtikrinimai buvo išmesti pro langą, į jūrą ir išgaravo kaip vandens lašas ant saulės paviršiaus. Ak, koks naivus aš buvau!
- Sveikutėliai!
Haruhi energingai pasisveikino ir įžengė į kambarį, tempdama su savim du popierinius maišus.
- Atleiskit, žmonės, mane užlaikė.
Kaip kilnu! Turint omenyje, kokia apsėsta yra Haruhi, elgtis rūpestingai kitų atžvilgiu yra tikriausiai paskutinis dalykas jos galvoje.
Numesdama popierinius maišus ant žemės, Haruhi pasisuko ir užrakino duris. Asahina refleksyviai suvirpėjo, išgirdusi durų spragtelėjimą.
- Suzumiya, ką suplanavai šiandienai? Būsiu atviras, aš vėl nesivelsiu į ką nors panašaus, kaip plėšimas, ar šantažas!
- Ką čia nusišneki? Aš niekada to nedaryčiau!
Nejaugi? Tuomet kaip paiškintum kompiuterį ant stalo!?
- Viskas pacifistinėmis priemonėmis! Šaunu, bet pirmiausia užmeskit akį.
Ji ištraukė šūsnį A4 lapų iš vieno popierinio maišo su rankos rašysena ant viršaus.
- Tai pamfletai, pristatysiantys visiems SOS Brigadą. Prireikė daug darbo, kad slapčia įsmukčiau į kopijavimo kambarį ir išspausdinčiau 200 pamfletų!
Haruhi paskleidė mums pamfletus. Štai kodėl praleidai pamoką, ar ne? Gali manyti esanti laiminga, kad tavęs nepričiupo. Manęs nedomino, kas buvo parašyta pamflete, bet kadangi jau pagriebiau vieną, pažvelgiau į tekstą.
SOS Brigados įsteigimo principas:
Mes, SOS Brigada, ieškome visokių paranormalių reiškinių šiame pasaulyje. Mes laukiame visų, kurie patyrė, patiria ar nujaučia patirsiantys bet kokį paranormalų ar paslaptingą reiškinį. Atvykite pas mus konsultacijai, ir mes pasistengsime, kuo geriau atsakyti į jūsų klausimus. Prašau, visgi, atkreipti dėmesį į tai, kad mes neprasidedame su normaliais paranormaliais reiškiniais; tai privalo būti paranormalus reiškinys, kurį mes palaikytume itin šokiruojančiu. Mūsų emailo adresas yra…
Dabar ėmiau kažkiek nutuokti, kokia veikla užsiims SOS Brigada. Atrodė, kad, nepaisant visko, Haruhi troško patenkinti savo mokslinės fantastikos ir detektyvų pasaulio geismą.
- Puiku, laikas išdalinti pamfletus.
- Kur mes juos dalinsim?
- Prie mokyklos įėjimo. Šiuo metu dar yra daug studentų, kurie nepatraukė namo.
Taip, taip, taip, kad ir ką pasakysite, poniute. Ketinau tuoj pat pakelti popierinį maišą su pamfletais, bet Haruhi mane sustabdė.
- Tau nereikės nieko daryti, eisime tik aš ir Mikuru.
- Ką?
Asahina, laikanti pamfletą rankose, suglumusi pakreipė savo galvutę. Aš padariau tą patį ir išvydau Haruhi, benaršančią kitame popieriniame maiše ir kažką iš jo išimančią.
- Ta-da!
Bešypsodama smagiai tarsi robòtinė katė, Haruhi ištraukė juodą drabužio gabalą. Ne, negali būti! Haruhi baigiant tuštinti popierinio maišo ketvirtosios dimensijos turinį, iš karto supratau, kodėl ji troško, kad Asahina išdalinėtų pamfletus, ir aš meldžiausi dėl jos išgelbėjimo.
Asahina, tegu tavo siela ilsisi ramybėje!
Juodas triko, tinklinės pėdkelnės, kiškio ausys, peteliškė, balti rankogaliai ir kiškio uodegėlė.
Argi tai ne kiškio kostiumas!?
- K… Kam tai? – Asahina droviai paklausė.
- Turėtum žinoti. Kad apsirengtum kiškio kostiumėliu! – Haruhi pasakė sausai.
- J-jūs juk nenorite, kad aš tai vilkėčiau, a-ar ne?
- Žinoma! Aš net paruošiau vieną tau!
- A… Aš nevilkėsiu jo!
- Nesijaudink, įtilpsi tobulai.
- T-tai ne problema! J… Juk nenorite, kad vilkėčiau jį prie mokyklos įėjimo, ar ne?
- Na, žinoma!
- Ne! Aš nenoriu!
- Baik skųstis!
Galas; ji tapo taikiniu. Haruhi užšoko ant Asahinos, tarsi motina liūtė ant bejėgio elnio, ir ėmė plėšyti jūreivio uniformą.
- NEEE…
- Būk gera mergaitė ir nespurdėk! – Haruhi grubiai riktelėjo, staigiai nutempdama Asahinos palaidinę, tuomet nusitaikė į Asahinos sijonėlį. Tuoj, tuoj bandydamas sustabdyti Haruhi beprotystę, sutikau Asahinos akis.
- N… NEŽIŪRĖK!!
Išgirdęs jos klyksmą, aš skubiai nuskuodžiau prie durų… Prakeikimas! Jos užrakintos! Šiek tiek užtrukau, kol atrakinau duris ir išskubėjau iš kambario.
Prieš išeidamas, mečiau staigų žvilgsnį – pastebėjau, kad Nagato, tarsi nieko nenutiko, toliau skaitė savo knygą. Argi ji neturi, kuo galėtų pasiskųsti!?
Aš atsirėmiau į duris, girdėdamas Asahinos riksmus už jų.
“Kyaa~~!!” “Neee!” “B… bent jau leiskite man nusirengti pačiai… Ne~~!”
Šie yra sumišę su Haruhi pergalės šūksniais.
“Nuostabu!” “Nusivilk! Greičiau!” “Reikėjo daryti, ką liepiau!”
Po velnių, neverskite manęs fantazuoti apie tai, kas vyksta viduje!
Po akimirkos, Haruhi balsas perskrodė duris.
- Jau gali užeiti!
Atsidusdamas įžengiau į kambarį, ir mane pasveikino dviejų gražių mergaitiškų kiškučių vaizdas. Nesvarbu, ar tai buvo Haruhi, ar Asahina, joms abiems puikiai tiko kostiumas.
Didelė jų nugarų ir priekio dalis, buvo apnuoginta, tinklinės pėdkelnės šauniai aptempiančios jų kojas, o pora kiškio ausyčių straksėjo virš jų galvų…
Haruhi liekna, bet jos proporcijos klasiškos; Asahina smulkutė, bet jos figūra taip pat tobula. Tiesą sakant, jos tikras skanumynas akims!
Man besvarstant, ar pasakyti “Kostiumas tau tinka” verkšlenančiai Asahinai, Haruhi paklausė:
- Ką manai?
Ir tu vis dar turi smarvės reikalauti mano nuomonės. Ar tavo makaulė taip stipriai daužta!?
- Tai patrauks visų dėmesį. Žmonės tiesiog plūs prie mūsų pasiimti vieno iš pamfletų! – pasakė Haruhi.
- Jeigu vilkėsite tokius gašlius kostiumus atvirose erdvėse, žmonės keistai į jus žvelgs… Palauk, o, kodėl Nagato nereikia nieko vilkėti?
- Nupirkau tik du komplektus. Kadangi parduodami su viskuo, jie itin brangūs.
- Kur, šiaip ar taip, viską nupirkai?
- Nete.
- … Aišku.
Tik, tik mintydamas, kada Haruhi tapo aukštesnė už mane, pastebėjau ją taip pat avinčią aukštakulnius batelius.
Haruhi pačiupo popierinį maišą su pamfletais.
- Eime, Mikuru.
Asahina sukryžiavo rankas prieš krūtinę ir maldaujamai pažvelgė į mane. Man beliko spoksoti į jos kiškutės aprangą.
Atleisk, negalėjau bandyti paprieštarauti.
Asahina bandė griebtis už stalo ir priešintis, žliumbdama kaip vaikigalis, bet ji neprilygo Haruhi jėgai. Haruhi nutempė ją su savimi, ir dvi kiškutės dingo iš kambario. Tik, tik liūdnai sėsdamasis, jausdamasis kaltas…
- Tai…
Nagato Yuki parodė pirštu ant žemės. Pažvelgiau ir išvydau tįsančias dvi jūreivio uniformas… Erm, ar aš ką tik pamačiau liemenėlę?
Trumpaplaukė, akiniuota mergiotė parodė į stovą kitoje kambario pusėje ir tuomet grįžo prie savo knygos.
Ar negali pakelti drabužių pati!?
Aš atsidusau ir pagriebiau jų rūbus, pakabindamas juos ant stovo. Ech~!, jaučiau jų kūno šilumą ant drabužių. Jie vis dar šilti!
Po pusės valandos grįžo nusivariusi nuo kojų Asahina. Oho, jos akys raudonos kaip kiškio, geriau, jeigu kol kas nieko nesakysiu. Aš skubėdamas pristūmiau jai kėdę, ir, kaip praeitą kartą, ji paprasčiausiai atsisėdo, drebantys pečiai nusviro ant stalo. Atrodo, kad jai nepakaks jėgų persirengti. Bet stovėdamas už nuogos jos nugaros, nežinojau, kur daugiau žvelgti, todėl nusirengiau striukę ir pridengiau jos tirtančius pečius. Ašarojančios mergaitės ir knygų žiurkės, kuriai niekas nerūpėjo, kaip ir mano, nežinančio, ką daryti, buvimas atšaldė kambario temperatūrą iki žemiausios lig šiol matytos ribos. Beisbolo Klubo riksmai girdėjosi tolyje.
Tik bepradedant galvoti apie tai, koks patiekalas šiandien laukia manęs vakarienei, grįžo Haruhi. Pirmas jos atliktas veiksmas buvo piktas susiraukimas:
- Te jie prasmenga Pragaran! Kas per šūdas su tais prakeiktais mokytojais! Jie visada maišosi!
Nesuprasdamas, kodėl ji taip niršta, paklausiau:
- Kokia problema?
- Neišdalinau nė pusies pamfletų, ir štai prisistato avingalviškas mokytojas, prašydamas mūsų, kad baigtume juos dalinti! Kas, po velnių, ne taip su jais?
Tu debilė. Jeigu mokytojai ignoruotų studentes, kurios apsirengusios kaip kiškutės ir dalinančios pamfletus prie mokyklos įėjimo, tai būtų nenormalu!
- Mikuru vos neapsižliumbė, man teko pamplinti pas direktorių, o tuomet prisistatė tas Okabė iš Rankinio Klubo!
Spėju, kad direktorius ir Okabė nežinojo, kur dėti akis, pamatę tave taip apsirėdžiusią.
- Šakės, kaip knisa! Šiandienai viskas! Laisvi!
Haruhi lėtai nusiėmė kiškutės ausytes ir ėmė nusirenginėti kiškutės kostiumą. Aš staigiai išnešiau savo mėsą iš kambario.
- Kiek dar laiko ketini žliumbti? Paskubėk ir persirenk!
Aš atsirėmiau į koridoriaus sieną ir laukiau, kol jos persirengs. Atrodo, kad Haruhi nėra apsigimusi ekshibicionistė, ji tiesiog neturi jokio supratimo, kokį efektą savo pusnuogiu kūnu sukelia nieko nenutuokiantiems vaikinams. Priežastis, dėl kurios ji apsivilko kiškutės kostiumą, nebuvo ta, kad ji norėjo pademonstruoti savo seksualų kūną, bet tiesiog patraukti žmonių dėmesį.
Jeigu taip ir toliau, ji niekada nepatirs normalių romantinių santykių.
Norėčiau, kad ji labiau kreiptų dėmesį į vaikinų mąstymo mechanizmą. Bent jau kreipk dėmesį į mane! Rimtai, trankytis su tokiu pakvaišusiu asmeniu yra varginantis reikalas. Be to, turėjau taip mąstyti dėl Asahinos labo. Taigi… Nagato, bent jau teikis pasakyti savo nuomonę!
Po šiek tiek laiko Asahina išniro iš kambario, pademonstruodama melancholišką veido išraišką, tarsi ką tik neišlaikiusi egzamino. Jai reikėjo prisilaikyti sienos, nes kitaip aiškiai būtų nukritusi. Nežinodamas, ką turėčiau jai pasakyti, tiesiog stovėjau tyloje.
- Kyonai….
Jos ilgesingas balsas skamba kaip vieno tų vaiduoklių iš nuskendusių kruizinių laivų.
- Jeigu kas nors nutiktų, kad aš negalėčiau tapti nuotaka, ar paiimsi mane…?
Erm, kaip turėčiau atsakyti? Ir kodėl tu taip pat vadini mane Kyonu!?
Asahina robotiškai grąžino mano striukę. Tik, tik besvarstant, ar kris į mano glėbį ir pravirks, ji nukulniavo šalin.
Prakeikimas… o, gaila!
***
Asahina, kitą dieną, pasiėmė išeiginę.
Haruhi jau ir taip buvo pakankamai populiari mokykloje, bet po kiškučių incidento, jos vardas ir ekscentriškumas tapo mokyklos legendų legenda. Aš nieko prieš, kadangi nesu iš tikro atsakingas už Haruhi veiksmus!
Aš prieš Suzumiyos Haruhi veiksmus, kurie taip pat sukėlė paskalas apie Asahiną Mikuru. Ir tuos keistus žvilgsnius į mane iš visų mokinių.
- Ei, Kyonai… atrodo, kad visai neblogai leidi laisvalaikį su Suzumiya…
Tanigučis po pamokų pasakė man užjaučiančiu balsu.
- Niekada nesitikėjau, kad jūs abu tapsite tokiais gerais draugais… atrodo, kad šiame pasaulyje nėra nieko neįmanomo!
Ak, užsikimšk!
- Vakar nustėrau! Išvydęs kiškutes, kai ėjau namo, pagalvojau, kad sapnuoju!
Kunikida prisijungė prie šio pokalbio, laikydamas gniaužtuose pažįstamą pamfletą.
- Kas yra SOS Brigada? Kuo ji užsiima?
Lėk paklausti Haruhi to klausimo. Aš nežinau ir nenoriu žinoti. Net jeigu žinočiau, nesijaučiu, kad galėčiau tau atsakyti!
- Mūsų prašoma pranešti apie paranormalius reiškinius, bet jie nėra apibrėžti. Ir ką reiškia tai, kad neapsiimate normalių paranormalių reiškinių?
Net Asakura Ryouko prisėlino prie manęs keliems žodžiams.
- Jūs, žmonės, atrodo, kad užsiimate įdomia veikla. Bet jeigu įvyks kažkas virš ribų, patariu tuoj pat liautis. Tiesą sakant, vakar jūs peržengėte tas ribas.
Jeigu žinočiau, būčiau taip pat šiandien pasiėmęs išeiginę!
***
Haruhi vis dar niršta. Viena vertus, ji niršta todėl, kad mokytojai uždraudė pamfletų dalybą; kita vertus, vis dar niršta, nes SOS Brigados emailo dėžutė visiškai tuščia. Aš tikėjausi vieno ar dviejų išdaigingų laiškų, bet pasirodo, kad žmonės yra daug racionalesni, negu maniau. Galbūt niekas netroško susidėti su Haruhi ir prisivirti košės?
Haruhi susiraukė tuščiai dėžutei, smarkiai kratydama optinę pelę.
- Kodėl niekas nesiunčia jokių laiškų?
- Nebuvo nei vakar, nei šiandien. Galbūt visi turi, kuo pasidalinti, bet tiesiog nenori pasikliauti tokiu įtartinai atrodančiu klubu kaip mūsų?
Bandžiau neįtikinamai paaiškinti.
Ar patyrėte kokių nors paranormalių reiškinių? Taip. Ak, tai nuostabu, tuomet prašau papasakokite. Gerai, iš tikro...
Po velnių! Tai neįvyks, supratai? Klausykis, Haruhi! Tokie dalykai nutiktų tik komiksų knygutėje ar romaniūkštyje. Tikrasis gyvenimas yra itin žiaurus ir griežtas. Pasaulio sunaikinimo sąmokslas, kylantis iš tipiškos, vidurinės mokyklos prefektūros; mutavusių organizmų įsibrovimas į priemesčio teritoriją; ar erdvėlaivis, pasislėpęs kalno viduriuose... visi šie dalykai neįmanomi. Neįmanomi! Girdi mane? Juk dabar supranti, ar ne? Visi tavo ekscentriškumai yra tavo nesugebėjimo surasti, kaip išleisti garą ir neigiamas emocijas padarinys, ar ne? Bet laikas pabusti. Reikia susitūpėti ir susirasti vaikiną, kuris palydėtų tave namo kiekvieną dieną ir vestųsi į kiną sekmadieniais, arba galbūt tau derėtų prisijungti prie kokio nors sporto klubo, kad išleistum susikaupusią energiją. Su tavo sugebėjimais pakliūtum į pagrindinę komandą be jokių kliūčių, tapdama aktyvia nare.
… Aš troškau pasakyti daugiau, bet nespėjau, nes Haruhi kumščiai atlingavo prie manęs, todėl geriau sustosiu.
- Girdėjau, kad Mikuru šiandien pasiėmė išeiginę?
- Galbūt ji nebegrįš. Vargšė mergina, tikiuosi, ji neliko traumuota po vakarykščių įvykių.
- Prakeikimas, o aš šiandienai paruošiau jai naują kostiumą!
- Argi negali pati jo pasimatuoti!?
- Žinoma, kad galiu! Tiesiog be Mikuru bus per daug nuobodu.
Nagato Yuki susiliejo su aplinka tarsi nematoma. Keista, kodėl tu tokia apsėsta Asahina; kodėl tu bent kartą nepaprašai Nagato pasimatuoti kostiumą ir neįkalbėti jos, kad su tavimi pažaistų? Žinau, kad nederėtų to sakyti, bet man knietėjo pamatyti, kaip tipiškai šalta Nagato atrodytų tame kiškutės kostiume. Ji aiškiai skleistų kitokią aurą, negu dažnai verkšlenanti Asahina.
***
Perkeltasis studentas, kurio Haruhi taip tikėjosi, pagaliau atvyko!
Haruhi pranešė man naujienas, prieš klasės valandėlę.
- Argi nemanai, kad tai šaunu? Jis iš tikro atkeliavo!
Haruhi palinko prie manęs, kalbėdama iš susijaudinimo. Jos ryški šypsena kaip darželinukės, kuri pagaliau gaus žaislą, kurio taip ilgai troško.
Nežinau, iš kur ji tai išgirdo, bet perkeltasis studentas bus klasėje 1-9.
- Tai vienkartinė gyvenimo proga. Gaila, kad jo nėra toje pačioje klasėje, bet jis aiškiai paslaptingai perkeltasis studentas, – jokių abejonių!
Tu jo net nesutikai, iš kur trauki, kad jis iš viso paslaptingai perkeltasis studentas?
- Argi jau neminėjau? Didelis procentas tų, kurie perkelti viduryje mokyklos semestro, yra netipiški.
Kas, po paraliais, sukūrė tokią statistiką? Spėju, kad tai paslaptis per se.
Jeigu kiekvienas, kuris perkeliamas viduryje Gegužės yra netipiškas, tuomet visoje Japonijoje būtų tona paslaptingai perkeltų studentų.
Bet Haruhi mąstymo negali pažaboti logika. Po pirmos pamokos skambučio Haruhi tuoj pat išskuodė iš klasės. Ji tikriausiai nubėgo susipažinti su Paslaptingai Perkeltu Studentu iš 1-9 klasės.
Prieš pat nuskambant skambučiui, žyminčiam pamokos pradžią, Haruhi grįžo suglumusiu veidu.
- Hmm… nepanašus į tokį.
Žinoma, kad ne.
- Pasišnekėjau su juo, bet man vis dar trūksta informacijos. Galbūt jis tiesiog apsimetinėja normaliu; nutuokiu, kad to galimybė itin didelė. Visgi, nėra taip, kad jie išsiduotų tą pačią dieną, kai juos perkėlė. Eisiu paklausiu dar kartą per kitą pertrauką.
Prašau, neik dar kartą! Jau įsivaizduoju klasės 1-9 studentučiokus, visiškai nesusijusius su Haruhi, mirtinai išsigandusius jos netikėto pasirodymo, kai ji pačiumpa vieną iš jų ir paklausia, “Kur ką tik perkeltas studentas?”, prieš nudardėdama prie jo. Arba ji įsibrautų, kai jis kalbėtųsi su draugais, ir būtų užklausiamas: “Iš kur tu? Kas iš tikro būsi?”
Šią akimirką, aš mąsčiau apie visiškai ką kitką.
- Ar perkeltasis studentas vaikinas ar mergina?
- Nors egzistuoja priedangos galimybė, jis atrodo kaip vaikinas.
Tuomet jis vaikinas!
Atrodo, kad SOS Brigadai, be manęs, atsirado galimybė užverbuoti kitą vyriškosios lyties atstovą. Haruhi turbūt tiesiog nusitemps tą perkaltąjį studentą, net nesiklausydama jo, kaip naujoko, nuomonės. Bet galbūt jis nebus toks mandagus kaip aš, ar Asahina. Ar ji iš tikrųjų sugebės prisivilioti jį į klubą? Nesvarbu, kokia stipriavalė yra Haruhi, kas nors su užtikrinta nuomone galėtų ją tiesiog ignoruoti!
Jeigu surinksime pakankamai narių, “Suzumiyos Haruhi Brigada, Skleidžianti Jaudulį Po Visą Pasaulį” taptų asociacija. Nesvarbu, ar mokykla pripažins mus, ar ne, asmuo, kuriam teks užsiversti visais popiergaliais ir vergišku triūsu, tikriausiai bus ne kas kitas, kaip… aš! Likusiuosius trejus metus man teks nešioti “Suzumiyos Haruhi Pakaliko” etiketę ir depresyviai leisti dienas.
Neapmąsčiau, ką noriu veikti po mokyklos baigimo, bet žinojau, kad troškau lankyti universitetą, todėl reikėjo elgtis padoriai. Bet, kol esu su Haruhi, atrodo, jog šiam norui lemta niekada neišsipildyti.
Ką man daryti?
***
Nieko nesugalvojau.
Žinau, kad tiesiog reikėjo susiremti akis į akį su Haruhi, priversti ją apleisti SOS Brigados idėją, ir tuomet bandyti įtikinti, kad gyventų normalų mokyklinį gyvenimą. Galbūt man būtų pavykę priversti ją nustoti galvoti apie ateivius ir keliautojus laiku, nurimti ir susirasti vaikiną, ar prisijungti prie kokio nors sporto klubo ir būti patenkintai likusiuosius trejus mokyklos metus.
Ech, neblogai, jeigu būčiau tai padaręs!
Jeigu turėčiau daugiau valios, nebūčiau taip beviltiškai įsiurbtas į aplink Suzumiyą Haruhi susikoncentravusį sukūrį. Būčiau ramiai išgyvenęs šiuos tris mokyklos metus ir normaliai ją baigęs.
… Su Dievo palaima, viskas taip ir turėjo būti!
Visgi, taip sakau dėl keistų įvykių, ištikusių mane po to; tikiuosi, kad dabar visi supranta?
Nuo ko turėčiau pradėti?
Puiku, pradėsiu nuo to, kai perkeltasis studentas pirmą kartą atkeliavo į mūsų klubo kambarį.
3 Skyrius
Dėl liūdnai pagarsėjusio kiškučių incidento, mokykloje Asahina taip pat tapo namų ūkio vardu. Pasiėmusi išeiginę, kitą dieną ji taip pat tiesmukai vėl pasirodė klubo kambaryje.
Kadangi dar nebuvo jokių padorių klubo užsiėmimų, aš parvilkau Otelo lentą, kuri trūnijo giliai palaidota mano namuose seniai užmiršta, ir pažaidžiau kelias partijas su Asahina, kol šnekučiavomės.
Tinklalapis baigtas, bet jis atrodė bevertis be lankytojų ir su tuščia emailo skiltimi. Kompiuteris buvo naudojamas tik interneto naršymui. Jeigu vyrukai iš Informacinių Technologijų Klubo kada nors sužinotų, jie mirtinai apsiverktų.
Sėdėdamas šalia Nagato Yuki, kuri kaip visada skaitė savo knygą, aš pradėjau trečią Otelo partiją prieš Asahiną.
- Suzumiya tikrai užtruko, – Asahina pasakė tyliai, spoksodama į lentą.
Suvokęs, kad jos nepaveikė praėjusieji įvykiai, aš lengvai atsidusau. Nesvarbu, ką sakysite, bet buvimas kambaryje su vieneriais metais vyresne studentėle yra pakankamas akstinas apsvaigti.
- Šiandien atkulniuoja perkeltasis studentas, lažinuosi, kad ji jo ieško.
- Perkeltasis studentas?
Asahina pakėlė galvutę kaip mažytis paukštukas.
- Haruhi apsidžiaugė, išgirdusi, kad perkeltasis studentas yra klasėje 1-9. Jai rimtai patinka perkeltieji studentai!
Aš padėjau juodą figūrą ant žaidimų lentos ir apverčiau baltąsias.
- Uh-huh…
- Ak, tiesa, Asahina, niekada nemaniau, kad šiandien ateisi!
- Um… Aš truputį dvejojau, bet buvau sunerimusi, todėl nusprendžiau ateiti.
Kur aš girdėjau tave taip sakant?
- Dėl ko esi sunerimusi?
Pliaukšt! Ji apvertė vieną iš lentos figūrėlių savo smulkučiais pirštukais.
- Ak… nieko.
Aš pasisukau ir išvydau Nagato, spoksančią į lentą. Jos veidas statiškas tarsi molinės lėlės, bet akys spindėjo po akiniais.
- …
Žvilgsnis priminė ką tik gimusį kačiuką, pirmą kartą išvydusį šunį. Aš pasekiau jos regą prie savo rankos, laikančios lentos figūrėlę.
- … Nagato, ar nori pažaisti?
Kai tai pasakiau, Nagato robotiškai sumirksėjo ir vos pastebimai palingavo galvą. Todėl aš apsikeičiau vietomis su Nagato ir krestelėjau šalia Asahinos.
Nagato pagriebė vieną iš figūrėlių ir įstabiai įsižiūrėjo. Atradusi, kad figūrėlės magnetiškai viena prie kitos limpa, ji tarsi išsigandusi atitraukė rankas.
- Nagato, ar kada nors anksčiau esi žaidusi Otelo?
Ji lėtai palingavo galvą.
- Tuomet ar žinai taisykles?
Neigiantis atsakymas.
- Žiūrėk, kadangi laikai juodąją, tavo tikslas yra apsupti baltąsias figūras juodosiomis. Tuomet apverti [p riestinis, - Vert. Past.] apsuptas baltąsias figūras, ir jos tampa juodos. Galų gale, kas turi daugiausiai figūrėlių, laimi.
Ji linktelėjo. Po to elegantiškai pastatė figūrėles ant lentos, nors ir buvo truputį kerėpliška, apversdama oponento figūrėles.
Pasikeitus priešininkui, Asahina atrodė sunerimusi. Pastebėjau, kaip Asahinos pirštai ėmė virpėti, ir ji nedrįso pakelti galvos ir žvilgtelėti į Nagato. Trumpam mesdavo į ją akį ir tuoj pat nusisukdavo, tą pakartojo keletą kartų. Galiausiai, galbūt, Asahina negalėjo susikaupti, todėl juodieji greitai užvaldė žaidimą.
Kas per velnias? Asahina itin prisibijo Nagato, bet nesuprantu, kodėl.
Neilgai trukus, juodieji triuškinamai išplėšė pergalę. Tik, tik prieš joms dviems pradedant naują partiją, nusikaltėlė, atsakinga už visą chaosą, grįžo su nauja auka.
- Sveikutėliai, ar laukėt!?
Haruhi paprastai pasisveikino, tempdama vyriškosios lyties studenčioko rankogalį.
- Tai šiandienos perkeltasis studentas 1-9 klasėje, jo vardas yra…
Haruhi staiga stabtelėjo ir pažvelgė į jį – „tavo eilė“ – žvilgsniu. Auka atsigręžė ir mum šyptelėjo.
- ... Koizumis Itsukis, malonu susipažinti.
Liauna figūra, sukelianti energingo jaunuolio įspūdį. Itin patenkinta šypsena, kilnios akys ir dailus veidas. Jeigu papozuotų kaip modelis tuose prekybcentrių pamfletuose, jis aiškiai susilauktų daugybės fanų. Jeigu jis būtų mandagus vyrukas, taptų dar populiaresnis.
- Štai ir SOS Brigados klubo kambarys. Aš viršila, Suzumiya Haruhi. Jie yra Pakalikai Vienas, Du ir Trys. Ak, o, tu esi Numeris Keturi, pasistenkite sutarti!
Kas čia per pristatymas!? Vieninteliai paminėti vardai yra tavo ir jo!
- Aš nieko prieš!
Koizumis, perkeltasis studentas, maloniai šyptelėjo:
- Tai, kas čia per klubas?
Jeigu čia stovėtų šimtas žmonių, jie aiškiai užduotų tą patį klausimą. Daugelis taip ir padarė, bet niekuomet nerasdavau atsakymo. Jeigu kas nors galėtų atsakyti, tuomet jis būtų gabus apgavikas! Haruhi, visgi, neatrodė susikrimtusi, džiugiai mum šypsojo ir tarė:
- Tuomet leisk man pasakyti, kad SOS Brigada...
Haruhi lėtai įkvėpė ir tuomet dramatiškai atskleidė šokiruojančią tiesą.
- Ieško ateivių, keliautojų laiku ir esperių, su kuriais galėtų susidraugauti!
***
Šią akimirką atrodė, kad sustojo viso pasaulio laikas.
Tai gana absurdiškas teiginys. Vienintelis dalykas mano galvoje buvo “Taip ir maniau”. Bet kiti trys taip nemintijo.
Asahina buvo visiškai priblokšta, išplėtusi akis ir ausis spoksojo į linksmai nusiteikusią Haruhi. Nagato Yuki atrodė taip pat, pasukusi galvą link Haruhi, sustojo tarsi jai baigėsi baterijos. Nustebino tai, kad Nagato akys šiek tiek išsiplėtė. Kažkuriai, nerodančiai daug emocijų, tai buvo stebėtina reakcija.
Koizumis tiesiog enigmatiškai šypsojosi; sunku pasakyti, ką ta šypsena reiškė. Po akimirkos, jam pirmam grįžo sveikas protas.
- Aišku.
Tarsi kažką supratęs, jis žvilgtelėjo į Asahiną ir Nagato bei supratingai linktelėjo.
- Suzumiya niekada nenuvilia.
Taip dviprasmiškai pasakęs, jis tęsė:
- Jokių problemų, aš prisijungsiu. Tikiuosi, kad sutarsime.
Jis šyptelėjo, parodydamas ryškius, baltus dantis.
Ei! Nejaugi taip ir priimsi jos paaiškinimą? Ar iš viso klauseisi?
Pastebėjęs mane suglumusį, Koizumis staiga priėjo ir ištiesė ranką.
- Vardas – Koizumis. Persikėliau tik šiandien, todėl dar daug ko reikės išmokti. Malonu susipažinti.
Aš paspaudžiau mandagiojo Koizumio ranką.
- Žinoma, aš…
- Jis Kyonas!
Haruhi pristatė mane savo ruožtu, tuomet įbedė pirštą į kitus du:
- Ta gražutė yra Mikuru, o keturakė – Yuki.
Būm!
Nuaidėjo šaižus griausmas. Asahina stodamasi užkliuvo už kėdės ir įkniso kaktą į Otelo lentą.
- Ar tau viskas gerai?
Išgirdusi Koizumio balsą, Asahina sureagavo, atsisukdama tarsi lėlė, ir švytinčiai žvilgtelėdama į perkeltąjį studentą. Hmph! Koks erzinantis žvilgsnis.
- … Man… Man viskas gerai. – Asahina švelniai leptelėjo, kukliai žvelgdama į Koizumį.
- Puiku, dabar turime penkis narius! Mokykla nieko negalės padaryti!
Haruhi tęsė:
- Taigi, SOS Brigada atveria savo duris! Te visi sutaria ir žvelgia į priekį!
Ką turite galvoje, atveria savo duris, panele?
Pastebėjau, kad Nagato jau grįžo į vietą ir toliau skaitė storą knygą. Nagato, Haruhi įskaičiavo tave kaip narį, ar tu tikrai nieko prieš?
***
Po to, kai Haruhi pasakė norinti pravesti Koizumiui turą po mokyklą ir dingo, Asahina taip pat tarė turinti reikalų namuose, todėl likau tik aš ir Nagato.
Nebuvau nusiteikęs žaisti Otelo, o stebėti skaitančią Nagato nėra didelis džiaugsmas, todėl taip pat nusprendžiau dumti namùčion. Pagriebiau kuprinę ir atsisveikinau su Nagato.
- Jau einu!
- Ar perskaitei knygą?
Tai išgirdęs, sustojau žingsnyje. Apsisukęs, pamačiau bejausmėmis akimis į mane žvelgiančią Nagato Yuki.
- Kokią knygą? Ak, turi galvoje tą storą knygą, kurią vakar paskolinai?
- Taip.
- Ak, aš jos neperskaičiau… Gal norėtum, kad ją grąžinčiau?
- Nereikia.
Nagato neieško žodžių užantyje, ji visuomet eina tiesiai prie reikalo vienu trumpu sakiniu.
- Nepamiršk šiandien jos perskaityti.
Nagato pasakė šaltai.
- Kai tik grįši namo.
Jos balso tembras įsakantis.
Be privalomų knygų per literatūros pamokas, aš skaitau retai, bet kadangi Nagato rekomendavo, turėtų būti įdomu.
- … Gerai, jau gerai!
Išgirdusi mano atsaką, Nagato vėl įniko į knygą.
***
Todėl aš tamsoje kiek įmanydamas myniau dviračio pedalus.
***
Atsisveikinęs su Nagato, grįžau namo ir po vakarienės dūmiau tiesiai į savo kambarį, pagriebdamas į rankas užsienietišką mokslinės fantastikos romaniūkštį. Vos, vos neapsvaigęs nuo jūros suštabeliuotų žodžių, nusprendžiau perversti knygą, mąstydamas, ar iš viso kada nors ją baigsiu, kai iš knygos ant kilimo iškrito žymeklis.
Keistai atrodantis žymeklis su išspausdintu gėlių paternu. Apsukau jį ir radau žodžių liniją:
Septintą vakaro lauksiu tavęs prie parko priešais stotį.
Žodžiai tokie grakštūs, tarsi būtų parašyti kompiuteriu. Ši paprasta rašysena primena Nagato, nors nesu tikras.
Jau dienų dienas ši knyga pas mane. Taigi, ar septinta valanda tam vakarui? O gal septinta valanda šiam vakarui? Galbūt ji manė, kad galiausiai vieną dieną rasiu šį žymeklį ir laukė parke kasnakt? Priežastis, dėl kurios Nagato norėjo, kad perskaityčiau knygą šiandien, tai atrasti žymeklį? Net jeigu taip, kodėl ji man nieko nepasakė akis į akį? Be to, aš nenutuokiau, kodėl ji išsikvietė mane į parką.
Žvilgtelėjau į laikrodį; keturiasdešimt penkios po šešių. Net jeigu stotis yra gana arti mano mokyklos, prireiktų bent 20 minučių, kol iš namų nudardėčiau ten dviračiu.
Pamąsčiau apie tai maždaug dešimt sekundžių.
Aš įgrūdau žymeklį į džinsus prieš išlėkdamas iš kambario ir žemyn laiptais tarsi greitaeigis triušis. Iššokau pro duris ir prie įėjimo pastebėjau savo sesutę, laikančią ledinuką ir klausiančią: “Kur skuodi, Kyonai?” Atsakiau: “Į stotį.” Užšokau ant dviračio, kuris buvo priremtas prie durų, ir nuzulinau pasitikti likimą.
Jeigu Nagato ten nebus, manau, kad labai skardžiai iš savęs pasijuoksiu.
***
Atrodo, kad neteks kvatoti.
Būdamas atsargiu dviratininku, kad prisistatyčiau parke priešais stotį, užtrukau iki dešimties po septynių. Kadangi parkas toli nuo pagrindinio kelio, šiuo paros laiku ten nebuvo daug žmonių.
Persimečiau dviratį per petį ir įžengiau į parką, prislopintą traukinių ir mašinų garsų. Priešakyje, po lygiai išdėstytų lempų stulpų šviesa, galiausiai išvydau Nagato Yuki liekną figūrą, sėdinčią ant vieno iš ilgų parko suoliukų.
Ji tikrai tokia žmogėna, kurios buvimas sunkiai pastebimas. Sėdinčią itin tyliai parke, galėjai sumaišyti ją su vaiduokliu!
Nagato pakilo lėtai, tarsi marionetė.
Ji vis dar vilki savo uniformą.
- Džiaugiesi, kad pagaliau atėjau?
Ji linktelėjo.
- Juk nelaukei čia kiekvieną vakarą?
Ji vėl linktelėjo.
- Ar tai kažkas, ko negali pasakyti mokykloje?
Nagato linktelėjo ir tuomet žengė artyn.
- Eime.
Po šių žodžių, ji pasisuko ir nutipseno. Jos žingsniai tarsi nindzės: nieko nesigirdėjo. Galėjau tik nenoriai sekti Nagato, kuri tobulai susiliejo su naktimi.
Po kelių minučių žirgliavimo ir stebėjimo, kaip vėjelis švelniai plaiksto jos plaukus, mes atvykome į apartamentų bloką beveik prie pat stoties.
- Čionai.
Nagato išsitraukė pasą ir perbraukė juo per elektroninį sensorių prie įėjimo; stiklinės durys prieš mus atsivėrė. Palikau dviratį prie įėjimo ir iš arti sekiau Nagato, kuri jau traukė lifto link. Lifto viduje, Nagato, matomai, kažką mąstė, bet nieko nesakė, tik spoksojo į sunumeruotų aukštų lentelę. Galiausiai liftas pasiekė septintą aukštą.
- Atleisk, bet kur mes žirklinam?
Jau vėlu, bet privalėjau paklausti. Nagato, lėtai slenkanti koridoriumi, atsakė:
- Į mano namus.
Aš tuoj pat sustojau. Luktelk! Kodėl Nagato vedasi mane į savo namus?
- Nesijaudink, viduje daugiau nieko nėra.
Palauk, ką tai turėtų reikšti?
Nagato atvėrė 708 numeriu pažymėtas duris ir atsisuko į mane.
- Įeik.
Tu rimtai?
Stengiausi išlikti ramus, bet įžengiau su baime. Nusiaunant batus, Nagato uždarė duris.
Jausmas, tarsi ką tik įlipau į piratų laiviūkštį, todėl grėsmingai užsidarančių durų garsas privertė krūptelėti.
- Užeik.
Nagato pasakė šaltai ir taip pat nusiavė batus. Jeigu kambarys būtų paskendęs naktyje, vis dar galėčiau pasprukti. Deja, viskas ryškiai apšviesta, dėl ko kambarys atrodė daug labiau erdvesnis.
Tikriausiai, tai bus vienas iš tų prašmatnių kondominiumų. Taip arti stoties turėjo būti įkainota itin brangiai.
Bet kodėl atrodo, tarsi čia niekas niekada negyveno?
Be svetainės, kurioje kiurksojo mažas stalas su šilta paklode, kitų kambarių nebuvo. Jokių užuolaidų ant langų ir jokio kilimo, patiesto ant dešimties tatami dydžio medinių grindų plytelių.
- Sėskis.
Nagato tarė prieš įžengdama į virtuvę, todėl prikniaubiau prie svetainės stalelio.
Priežastys, dėl kurių mergaičiukė pasikviestų vaikinuką namùčion, kol nėra namuose jos tėvų, skrodė mano smegenis, kai Nagato, mataruodama tarsi mechaninė lėlė, pastatė ant stalo padėklą su mažu arbatinuku ir puodeliais, bei santūriai krestelėjo priešais mane vis dar būdama mokyklinėje uniformoje.
Po to, nepakeliama tyla.
Ji net neįpylė man arbatos, tiesiog sėdėjo ten, žiūrėdama į mane be emocijų. Išvydęs tai, jaučiausi vis labiau ir labiau sunerimęs.
- Erm… kur tavo šeima?
- Nėra.
- Na, matau, kad jų nėra namuose… Ar jie kur nors pramogauja?
- Aš visada buvau čia viena nuo pat pradžios.
Pirmas kartas, kai girdžiu Nagato vartojant tokį ilgą sakinį.
- Juk negyveni viena, ar ne?
- Taip.
Oho, mano mokyklos naujokėlė gyvena viena aukštos klasės apartamentuose! Tam tikriausiai yra svari priežastis, ar ne? Lengviau atsidusau, suvokęs, kad man neteks susipažinti su Nagato tėvais. Luktelk! Dabar nelaikas atsipalaiduoti!
- Tiesa, dėl ko norėjai susimatyti?
Tarsi prisiminusi kažką, Nagato įpylė arbatos į puodelį ir pastūmė jį man.
- Gerk.
Aš paslaugiai ėmiau iš jo gerti. Visą tą laiką Nagato stebėjo mane kaip žirafą zoologijos sode, todėl negalėjau susikaupti.
- Skanu?
Pirmas kartas, kai girdžiu ją užduodant klausimą.
- Taigi...
Pabaigęs pastačiau puodelį ant stalo, ir Nagato bematant įpylė dar. Kadangi įpylė, galiu ir išgerti. Man baigus, pripylė ir trečią puodelį. Galiausiai arbatinukas tuščias. Nagato atsistojo, norėdama jį pripildyti. Aš tuoj pat ją sustabdžiau.
- Prašau, užteks arbatos; ar jau gali pasakyti, kodėl mane čia atsitempei?
Man tai pasakius, Nagato sustojo ir grįžo į sėdimąją vietą, tarsi atgal atsukamas video. Ji vis dar nepratarė nė žodžio.
- Kas per velnias, kad negali pasakyti mokykloje? – paklausiau tiriamai.
Nagato galų gale pajudino lūpytes.
- Tai dėl Suzumiyos Haruhi.
Ji ištiesė nugarą ir elegantiškai prisėdo.
- Ir manęs.
Ji padarė pauzę.
Visiškai nesuprantu jos kalbos stiliaus.
- Kas dėl Suzumiyos ir tavęs?
Akimirką atrodė, kad Nagato ištransliavo nerimą. Pirmas kartas, kai matau tokią jos veido išraišką. Visgi, ši jos emocijų paroda minuskulinė; kad pastebėtum, reikėjo būti itin atidžiam.
- Negaliu visiškai to perteikti žodžiais, taip pat egzistuoja duomenų perdavimo klaidos galimybė. Nepaisant to, klausykis. Suzumiya Haruhi ir aš nesame tipiški žmonės.
Pokalbio pradžia, o toks ambivalentiškas sakinys.
- Na, daugmaž jau suvokiau tai.
- Ne.
Nagato tęsė, pažvelgdama į savo rankas ant kelių.
- Neturiu galvoje asmenybės nukrypimų. Tiesiogine prasme, ji ir aš, nesame tipiški žmonės kaip tu.
Nesuprantu, ką ji bando pasakyti.
- Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė, serginti šią visatą, sukūrė Gyvą Humanoidinį Interfeisą tam, kad galėtų bendrauti su biologiniais organizmais, tai yra – mane.
- …
- Mano pareiga yra stebėti Suzumiyą Haruhi ir perduoti surinktus duomenis Mąstančiajai Integruotų Duomenų Būtybei.
- …
- Darau tai jau trejus metus nuo tada, kai gimiau. Per šį laiką nebuvo atrasti jokie ypatingi elementai, ir reikalai atrodė itin stabiliai. Visgi, neseniai prie Suzumiyos Haruhi pasirodė išorinis faktorius, kuris negali būti ignoruotas.
- …
- Ir tai esi tu.
***
Kas yra Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė?
Milžiniškoje duomenų jūroje, žinomoje kaip visata, egzistuoja daug aukšto mąstymo duomenų būtybių, kurios neturi materialaus kūno.
Šios būtybės prasidėjo kaip grynų duomenų forma. Visokio tipo duomenys susibūrė į vieną vietą, tapdami mąstančiais, ir pagaliau evoliucionavo, rinkdami kitus duomenis.
Kadangi egzistuoja tik kaip duomenys ir neturi materialaus kūno, jų negalima aptikti net pažangiausiais optiniais įrenginiais.
Senos, kaip pati visata, tos būtybės skleidėsi kartu su ja, ir reliatyvioji duomenų bazė tapo dar platesnė ir didesnė.
Nuo pat šios planetos susiformavimo, atleisk, turėtų būti, nuo pat šios Saulės Sistemos susiformavimo, niekas joms nėra nežinoma. Joms ši planeta Paukščių Tako užkaboryje niekuo neypatinga, nes visatoje egzistuoja daugybė planetų su mąstančiomis organinėmis gyvybės formomis kaip ši, tiek daug, kad jų neįmanoma suskaičiuoti.
Visgi, kadangi dvikojų gyvybės formų evoliucija trečiojoje šios saulės sistemos planetoje buvo sėkminga, šios gyvybės formos palaipsniui įgijo protinį gebėjimą kaupti žinias. Ši organinė gyvybės forma, gyvenanti planetoje pavadinimu Žemė, tapo svarbi.
Ilgą laiką mes manėme, kad neįmanoma organinėms gyvybėms formoms, kurios turi ribotą duomenų rinkimo ir perdavimo gebėjimą, įgyti tiek žinių, – Nagato Yuki rimtai tarė.
Integruotų Duomenų Būtybė itin susidomėjusi visomis Žemės organinėmis gyvybės formomis. Ji tiki, kad stebėdama ras išeitį iš savo paties evoliucijos aklavietės.
Kitaip nei duomenų būtybės, kurios nuo pat pradžios egzistavo savo baigtinėse formose, žmonės prasidėjo kaip neišbaigtos organinės gyvybės formos, sparčiai evoliucionuodamos, išplėsdamos sukauptus duomenis ir vartodamos tuos duomenis, kurie gelbėjo ir tobulino tolesnį vystymąsi.
Normalu visoms visatos organinėms gyvybės formoms virsti mąstančiomis, bet tik žmonės Žemės planetoje evoliucionavo pakankamai, tapdami aukštalyginio mąstymo. Integruotų Duomenų Būtybę suintrigavo tai, ir ji nusprendė atidžiau stebėti žmones.
Prieš tris metus mes atradome labai netipišką duomenų karštąją zoną, atsiradusią šios planetos paviršiuje. Informacijos žiežirbos, sklindančios iš tam tikro lanko formos archipelago, iš karto padengė visą planetą ir ėmė plisti į atvirą kosmosą. Ir viso to centras yra Suzumiya Haruhi.
Mes nežinome, kodėl taip nutiko, mes taip pat nežinome, kokios bus to pasekmės. Net duomenų būtybės negali pilnai procesuoti naujai sukurtų duomenų.
Kas svarbiausia, žmones riboja tai, kokį kiekį duomenų jie gali procesuoti, bet Suzumiya Haruhi pati įskėlė duomenų žiežirbą.
Milžiniškas duomenų kiekis visiškai nenuspėjamais intervalais, toliau sklinda iš Suzumiyos Haruhi. Kas be ko, pati Suzumiya Haruhi, atrodo, nieko nenutuokia.
Trejus metus aš tyriau individą vardu Suzumiya Haruhi iš visų perspektyvų, bet net dabar aš nenustačiau jos tikrosios tapatybės. Tuo pačiu metu, kitos Integruotų Duomenų Būtybės dalys nusprendė, kad ji yra duomenų būtybių evoliucijos raktas, ir toliau tęsė savo analizę, susijusią su Suzumiya Haruhi...
Kadangi egzistuoja tik kaip būtybės, jos nesugeba kalbėti ir bendrauti su organinėmis gyvybės formomis. Bet be kalbos, kontaktas su žmonėmis būtų neįmanomas, todėl Integruotų Duomenų Būtybė sukūrė mane, kad būčiau komunikacijos tarpininkė tarp jų ir žmonių.
***
Galiausiai Nagato pakėlė savo puodelį ir siurbtelėjo arbatos. Ji tikriausiai atidirbo žodžiais už visus metus.
- ...
Aš nežinau, ką atsakyti.
- Didelė galimybė, kad savitaiginės evoliucijos potencialas slypi Suzumiyoje Haruhi; ji galbūt net gali kontruoliuoti ją supančius duomenis. Dėl to aš čia, ir dėl to tu čia.
Mano smegenys ėmė kaisti, todėl įsiterpiau:
- Būsiu atviras, nė velnio nenutuokiu, apie ką šneki.
- Prašau, pasikliauk manim.
Nagato parodė rimtą veido išraišką, kurios anksčiau nesu matęs.
- Tik ribotas informacijos kiekis gali būti perduotas kalba. Aš esu tik duomenų terminalo interfeisas, gyvenantis kaip organinis ateivis tam, kad galėčiau bendrauti su kitais žmonėmis. Man nepavyks perteikti tau visų Integruotų Duomenų Būtybės minčių, prašau, suprask tai.
Net jeigu ir sakai tai, aš vis tiek nieko nesuprantu!
- Nesuprantu, kodėl aš? Tarkime, tikiu, kad esi ateivis, sukurtas kad-ir-kaip-ją-vadini būtybės, bet kodėl man tai sakai?
- Dėl to, kad buvai specialiai išrinktas Suzumiyos Haruhi nuožiūra. Nori to, ar ne, ji yra Absoliuti Duomenų Būtybė, galinti vien mintimis įtakoti aplink save esančią aplinką. Turėtų būti priežastis, kodėl ji tave pasirinko.
- Kurgi ne!
- Yra. Galbūt Suzumiyos Haruhi galvoje tu atlieki svarbų pagrindinį vaidmenį. Dabar beribės galimybės slypi tavyje ir Suzumiyoje Haruhi.
- Tu rimtai?
- Taip.
Pirmą kartą atidžiai įsižiūrėjau į Nagato Yuki veidą. Maniau, kad ji niekada nemėgo kalbėti, bet dabar, jai atvėrus šliuzą ir leidus tekėti žodžiams, aš nieko nesuvokiau. Visada galvojau, kad ji yra keistoka, bet išgirdęs jos kalbą, atradau jos keistenybes esančias virš vaizduotės ribų.
Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė? Gyvas Humanoidinis Interfeisas?
Velniop!
- Šaunu, manau, kad reikėtų tai pasakyti Haruhi akis į akį, lažinuosi, kad ji itin pradžiugs. Atvirai kalbant, manęs nedomina šitos temos, atleisk.
- Integruotų Duomenų Būtybės didžioji dalis spėja, kad Suzumiyai Haruhi sužinojus apie savo galių egzistenciją, susidarytų pavojingos krizės galimybė; šioje pakopoje mes pasirinkome tik toliau stebėti.
- Yra galimybė, kad aš viską išplepėsiu Haruhi! Rimtai nesubestiju, kodėl man visa tai sakai?
- Net jeigu ir prasitarsi apie tai, ji tikriausiai tave ignoruos.
Neabejoju, kad, tikriausiai, ignoruos.
- Aš nesu vienintelis ateivis, sukurtas Mąstančios Integruotų Duomenų Būtybės gyventi Žemės planetoje. Būtybė ketina prisiimti aktyvų vaidmenį ir stebėti duomenų tekmės pokyčius. Suzumiyai tu esi svarbus. Jeigu iškils kokia nors krizės grėsmė, pirmiausia, žvelgsiu tiesiai į tave.
Atleisk, aš pasipustau padus.
Atsiprašysiu, ačiū už arbatą, buvo malonu.
Išvydusi išeinantį, Nagato manęs nebandė sustabdyti.
Ji palenkė galvą ir pažvelgė į puodelį, grįždama į ankstesnį bejausmį režimą. Viskas, tikriausiai, buvo tik mano vaizduotė, bet dėl kažkokios priežasties pamaniau, kad ji atrodė itin vieniša.
***
Motinai paklausus, kur buvau, trumpai atsakiau ir nudūmiau tiesiai į kambarį. Gulėdamas ant lovos, ėmiau prisiminti viską, ką išdėstė Nagato.
Jeigu patikėčiau jos kalba, tuomet Nagato Yuki yra ne iš šio pasaulio; kitaip tariant, ateivis.
Argi tai nėra būtent tokia mistinė būtybė, kurios Suzumiya Haruhi tiek išsijuosusi ieškojo kiekvieną dieną?
Ir visą laiką ji buvo mums po nosimi.
… Heh… Prakeikimas! Šneku kaip idiotas!
Mano akis kliudė storas romaniūkštis, numestas ant lovos krašto. Aš jį pakėliau kartu su žymekliu ir pažvelgiau į viršelį prieš padėdamas ant pagalvės.
Nagato aiškiai apniko visos tos keistos fantazijos, kadangi ji skaitė tiek daug mokslinės fantastikos romanų viena savo kambaryje. Ji tikriausiai niekada nesikalba su niekuo klasėje, save įkalindama savo pačios samprotavimuose. Jai reikėtų padėti knygas į šalį, išeiti į lauką, susirasti draugų ir mėgautis nuostabiu mokykliniu gyvenimu. Jausmų trūkumas nepadeda prisigretinti prie žmonių, o ji, galvoju, atrodytų gražiai, jeigu bent truputį šypsotųsi.
Manau, kad rytoj grąžinsiu jai knygą… Velniop, kadangi pasiskolinau, galiu ir pabaigti.
***
Kitą dieną po mokyklos.
Kadangi tą dieną budėjau, atsibasčiau į klubo kambarį vėliau, negu įprasta, ir pirmas išvystas dalykas buvo tai, kaip Haruhi priekabiavo prie Asahinos.
- Nejudėk! Velniai griebtų! Būk gera mergytė ir nespurdėk!
- N… neee! P… padėkit~~!
Haruhi beveik nuplėšė besikuičiančios Asahinos uniformą.
- KYAA!!!
Asahina, pamačiusi mane, sukliko.
Akimirką šmėstelėjus Asahinos tik su liemenėle ir kelnaitėmis vaizdas, staigiai apsisukau ir užtrenkiau pusiau praviras duris.
- Aš nekaltas.
Pralaukus už durų dešimt minučių, Asahinos meilių aimanų ir Haruhi ekstatiškų šūkių duetas liovėsi. Haruhi balsas perskrodė duris.
- Puiku, jau gali užeiti.
Vėl įžengęs į kambarį, apstulbęs sustojau.
Viduje mane pasitiko graži tarnaitė.
Apsirėdžiusi tarnaitės uniforma, Asahina krestelėjo ant plieninės kėdės su ašaromis akyse. Liūdnai žvilgtelėjusi į mane, ji panarino galvą.
Balta prijuostė su banguotu sijonuku, palaidinė ir baltos pėdkelnės tik dar labiau didino jos grožį. Nėriniuotas galvaraištis ir didelis drugelio formos mazgas dar daugiau prisidėjo prie jos žavesio.
Tokia nepriekaištinga tarnaitė!
- Na? Argi ji ne miela?
Glostydama Asahinos plaukus pasakė Haruhi, tarsi girdama savo pačios rankų darbą.
Aš širdingai pritariau. Nenoriu įžeisti vargšelės Asahinos, bet ji rimtai atrodė miela.
- Neblogas kostiumėlis, ar ne?
- Ne, visiškai ne! – Asahina tyliai užprotestavo, visgi, aš apsimečiau kurčiu ir atsigręžiau į Haruhi.
- Kodėl aprengei ją kaip tarnaitę?
- Nes tarnaitės fainos!
Baik su tokiais dviprasmiškais atsakymais!
- Žinok, prireikė nemažai laiko, kad viską apgalvočiau!
Nebūtų skirtumo, net jeigu visiškai negalvotum.
- Pjesėje, kurios pagrindinė scena yra mokykla, būtinai turi atsirasti tokių pupyčių kaip Mikuru. Kitaip tariant, istorija be jos negali vystytis, supratai? Mikuru ir taip yra švelni bei miela, bet jeigu neaprengsi tokios gražutės mokyklinukės su puikia figūra tarnaitės kostiumėliu, nepatrauksi žmonių dėmesio. Dabar visi ją įsimylės vos išvydę. Taip mes užsitikriname pergalę!
Šiaip ar taip, ką tu, velniai rautų, bandai laimėti?
Mintydamas kaip jai atsakyti, nepastebėjau, iš kur Haruhi išsitraukė skaitmeninį fotoaparatą ir ėmė pyškinti nuotraukas suvenyrinui.
Asahina stipriai išraudo ir smarkiai papurtė galvutę.
- P… prašau, baikite fotografuoti!!!
Panele Asahina, jūs tik švaistote laiką, bandydama iš Haruhi išspausti nors lašą užuojautos, net jeigu pasilenksite ir priklaupsite, ji, nepaisydama visko, tik toliau elgsis kaip sumaniusi.
Kaip ir tikėtasi, Haruhi tarsi per fotosesiją privertė Asahiną visaip pozuoti.
- Dabar žvilgtelk čia! Šiek tiek palenk smakrą! Pakelk prijuostę! Taip, gera mergytė! Daugiau šypsenėlės!
Haruhi be perstojo įsakinėjo Asahinai, tuo pat metu spragsėdama fotoaparatu. Jeigu paklausčiau, kur ji gavo šį skaitmeninį prietaisiuką, ji aiškiai atsakytų, kad kažkur jį “konfiskavo”. Labiau jau pavogė, neabejoju.
Per visą Haruhi fotosesijos įkarštį, Nagato Yuki sėdėjo savo kėdėje kaip visada skaitydama. Nepaisant praeitos nakties painaus pokalbio su manimi, išvydęs jos įprastinį šaltumą, šiek tiek atsikvėpiau.
- Kyonai, tavo eilė fotkinti.
Haruhi perdavė fotoaparatą man ir pasisuko link Asahinos. Tuomet, tarsi krokodilas sėlinantis prie nieko neįtariančios paukštės, ji apglėbė Asahinos pečius.
- Ak…
Haruhi šyptelėjo susigūžusiai Asahinai.
- Mikuru, pasistenk atrodyti šiek tiek meiliau, gerai?
Tai pasakiusi, Haruhi atlaisvino Asahinos raištį, tuomet staigiai atsegė tris palaidinės sagtis, beveik iš karto apnuogindama dalį Asahinos milžiniškų krūtų.
- P-palaukite! Ne… ką jūs darote…!?
- Nesirūpink, gerai?
Žinoma, kad rūpinsiuos, panele!
Galų gale, Asahina buvo priversta padėti rankutes ant savo kelių ir truputį palinkti į priekį. Susidūręs su Asahinos puikiai atrodančiu biustu, kuris aiškiai kontrastavo su jos smulkiu kūneliu ir meiliu veideliu, aš bemantant nukreipiau akis į šalį. Bet, kad galėčiau fotografuoti, man neliko kitos išeities, tik atsisukti atgal, ir aš pakartotinai spragtelėjau mygtuką kaip Haruhi ir įsakė.
Vargšelei Asahinai ir toliau teko atlikinėti pozas, kurios pabrėžė jos krūtų išlinkimus, ir ji taip susigėdijo, kad jos veidukas dar labiau išraudo. Visgi, net vos, vos neverkdama, ji vis tiek bandė kerėpliškai šypsotis, atskleisdama dar nematytą žavesį.
Prakeikimas, atrodo, kad baigiu įsimylėti.
- Yuki, paskolink savo akinukus.
Nagato Yuki lėtai pakėlė galvą, tuomet dar lėčiau nusimovė akinius, padavė juos Haruhi ir netgi dar lėčiau pasuko žvilgsnį atgal į knygą. Ar išvis gali skaityti be akinių?
Haruhi pagriebė akinius ir uždėjo juos ant Asahinos veido.
- Akinukai atrodys geriausiai šiek tiek pakreipti. Štai, – tobula! Kyonai, nepamiršk ne tik žiopsoti, bet ir toliau fotkinti mūsų keturakę, nekaltąją ir puikių formų tarnaitę!
Atidėjus ginčą dėl to, ar man fotografuoti, ar ne, ką iš viso ketini veikti su tarnaitės kostiumą vilkinčios Asahinos nuotraukomis?
- Mikuru, nuo šiol tau teks vilkėti šį kostiumėlį kiekvieną kartą, kai ateisi į klubą!
- Bet kaip aš…
Asahina stengėsi išreikšti savo atsisakymą, bet Haruhi pačiupo ją ir ėmė minkyti jos veidą.
- Kas prašė tavęs, kad būtum tokia miela? Prakeikimas, net aš negaliu tau atsispirti!
Asahina sukliko ir bandė pabėgti, bet tai nepavyko, ją gniaužė priekabios Haruhi rankos.
Velnias, Haruhi, aš tau pavydžiu. Ne, palaukite, kaip aš iš viso galiu apie tai galvoti!? Man reikėtų bandyti ją išgelbėti!
- Gerai, manau, kad pats laikas tau liautis!
Pabandžiau atstumti Haruhi nuo Asahinos, bet ji nė velno nepaleido.
- Pakaks, baik!
- Nesirūpink! Kodėl tau taip pat neprisijungus?
Nebloga idėja, tiesą sakant, bet pamatęs Asahinos perbalusį veidą, žinoma, nieko nepasakiau.
- Oho, kas čia vyksta?
Atsisukęs išvydau Koizumį Itsukį, su savo kuprine stovintį prie durų.
Jis džiugiai žvilgtelėjo pirmiausia į Haruhi, kurios rankos judėjo prie Asahinos krūtų; tuomet į mane, bandatį sustabdyti Haruhi beprotybę; tuomet į Asahiną tarnaitės kostiumėlyje, be perstojo virpančią; ir galiausiai į Nagato, kuri liko nė kiek nesutrikusi, toliau ramiai net be akinių skaitanti savo knygą.
- Ar tai kažkokia klubo veikla?
- Koizumi, atėjai pačiu laiku! Pažaiskime su Asahina!
Apie ką, po šimts pypkių, tu čia kalbi!?
Koizumis tik išsišiepė. Rimtai, jeigu tu pritari Haruhi pasiūlymui, tau reikia šiek tiek pasigydyti.
- Ne, dėkui, atrodo šiek tiek kraupiai.
Koizumis numetė kuprinę ant stalo ir išlankstė vieną iš kėdžių prie sienos.
- Nieko prieš, jeigu tiesiog pasėdėsiu ir jus pastebėsiu?
Jis sėdėjo sukryžiuotomis kojomis ir pažvelgė į mane tarsi stebėdamas paradą.
- Nekreipkit į mane dėmesio. Prašau, tęskit.
Ne! Tau pasimaišė! Aš visai nebandau prievartauti Asahinos! Aš bandau ją išgelbėti!
Įsispraudžiau, galų gale, tarp Haruhi ir Asahinos, ir įsikarščiavęs spėjau pagauti Asahiną, prieš jai nukrentant ant grindų. Nustebau, kokia ji buvo lengvutė, kai padėjau jos nugarai atsiremti į kėdę. Asahinos tarnaitės kostiumėlis buvo išsidarkęs ir purvinas, o ji atrodė visiškai išsekusi, bet, atvirai kalbant, pamaniau, kad visai seksualiai.
- Ak, na, šiaip ar taip, jau padarėme pakankamai nuotraukų.
Asahina buvo tokia pavargusi, kad tiesiog sukniubo ant stalo. Haruhi išžvejojo akinukus nuo jos meilaus veidelio ir grąžino juos Nagato.
Nagato tyliai priėmė akinius, užsidėdama juos ir nepratardama nė žodžio. Tarsi jos nesibaigiančios kalbos vakar nė nebuvo. Ji praeitą naktį tik išsipisinėjo, ar ne?
- Taigi, pradėkime pirmąjį SOS Brigados susirinkimą!
Haruhi, stovėdama ant viršilos kėdės, staiga suriko. Prašau, baik gąsdinti žmones savo kakaryne!
- Mes plušome, kaip reikiant. Dalinome pamfletus ir sukūrėme tinklalapį, SOS Brigados reputacija pasiekė dangaus aukštumas, todėl skelbiu, kad pirmosios fazės darbas yra sėkmingas.
Kaip psichologinė prievarta, nukreipta į Asahiną, gali būti laikoma sėkminga!?
- Bet mūsų dėžutės nepasiekė nė vienas emailas apie paslaptingus reiškinius, ir niekas neatėjo pas mus pasiskųsti dėl savo bėdų.
Vien reputacija nepadės, kadangi net dabar ne visi žino, apie ką šis klubas. Mokykla, be to, net nepripažįsta mūsų kaip asociacijos!
- Patarlė sako, kad “kantrybė yra dorybė”, bet laikai pasikeitė. Net jeigu teks apversti Žemę aukštyn kojom, mes juos rasime patys. Todėl mes visi pradėsime savo paiešką!
- … Ko mes ieškome?
Kadangi niekas nepaklausė, nusprendžiau tai padaryti pats.
- Mes ieškome paslaptingų šio pasaulio reiškinių! Jeigu šiek tiek paplušėsime, aiškiai rasime vieną, ar du, paslaptingus reiškinius šiame mieste!
Jūsų pačios mąstymas yra paslaptingas, panele!
Aš pademonstravau savo abejingumą, Koizumis tik enigmatiškai šypsojo, Nagato liko mediniu veideliu, o Asahina atrodė pasidavusi likimui, per daug išvargusi, kad atsakytų. Ignoruodama visų reakcijas, Haruhi pamataravo rankomis ir ištėškė:
- Šį šeštadienį, kuris yra rytoj! Mes susitinkame prie šaurinės Stoties prieš pat devintą ryto! Nevėluokite! Dezertyravę bus žudomi!
Ech, vėl mirties bausmė?
***
Ką Haruhi padarė su tarnaitės kostiumėlį vilkinčios Asahinos nuotraukomis? Esu tikras, kad daugelis atspėjote, jog trenktoji mergaičiukė ketino įkelti jas visas į mūsų tinklalapį, ketindama patraukti žmonių dėmesį ir pradėti diskusiją.
Kai atradau tai, ji baigė įkeldinėti jas visas į titulinį puslapį, sveikindama lankytojus. Ji net įrašė asmeninę informaciją.
Argi nesuvoki, ką darai!? Tai gali visus šokiruoti!
Aš pasistengiau nutraukti jos kvailą elgesį ir pašalinau visas nuotraukas. Jeigu Asahina būtų sužinojusi, kad nuotraukos, kur ji seksualiai pozuoja, paskleistos po visą pasaulį, tikriausiai nualptų vietoje.
Aš rimtai perspėjau ją dėl pavojų susietų su asmenine informacija nete, ir neįtikėtina, bet šį kartą, Haruhi atidžiai manęs klausėsi. Galiausiai, tarsi paniekindama, ji pasakė gana irzliai:
- Pati tą žinau!
Tuomet ji labai nenoriai leido man pašalinti visas nuotraukas iš tinklalapio. Šią akimirką, turėčiau ištrinti visas Asahinos nuotraukas, bet man pasidarė apmaudu. Taigi, aš slapta išsaugojau jas visas kompiuterio kietojo disko dokumentų rinkmenoje ir apsaugojau ją slaptažodžiu.
Tik man lemta veizėti į tas nuotraukas!
4 Skyrius
Kas tai per pokštas!? Įsakymas susitikti savaitgalį devintą valandą ryto! Nepaisant to, aš, visgi, nesustodamas myniau savo dviračio pedalus link stoties. Aš toks beviltiškas!
Besirandanti miesto viduryje Kitagučio stotis atlieka svarbias geležinkelio centro pareigas, o savaitgaliais erdvė priešais stotį tampa apsiperkančio jaunimo buveine. Be to, kad gali nukakti į didesnį miesteliūkštį, daugiau rimtai nėra ką veikti šioje provincijoje, tik bastytis po prekybcentrį prie stoties. Mane visada stebina, kaip žmonės, kai beveik nėra ko veikti, gali normaliai gyventi šioje vietoje.
Atsainiai prišvartavęs dviratį šalia uždarų durų į banką, nuslinkau link turniketų prie šiaurinio stoties įėjimo. Liko dar penkios minutės iki devynių, bet visi jau buvo susirinkę.
Haruhi pakreipė galvą ir suriko:
- Vėluoji! Mokėsi baudą!
- Bet dar nėra devynių.
- Net jeigu ir neatvykai pavėlavęs, esi paskutinysis iš čia atžygiavusių, todėl gausi baudą. Tokia taisyklė!
- Kodėl niekada anksčiau negirdėjau tokios taisyklės?
- Nes aš ją ką tik sugalvojau!
Apsirėdžiusi ilgarankoviais marškinėliais ir trumpu džinsiniu sijonėliu, Haruhi atrodė itin pakiliai.
- Tau teks mus visus pavaišinti gėrimais.
Lengvai parėmusi ranką ant talijos Haruhi atrodė labiau prieinama, negu įprastai. Nepajėgdamas ginčytis, paslaugiai sutikau su jos įsakymu ir nusivedžiau visus į šalia buvusią kavinę.
Asahina buvo apsitaisiusi balta, berankove, ilga suknele su žydru megztiniu ant viršaus. Jos ilgi, banguoti plaukai galvugalyje prilaikomi segtuku. Kiekvieną kartą jai pajudėjus, jie lengvai šokinėjo, dėl to ji atrodė tik meiliau. Jos šypsena sukėlė kultūringos ir mandagios aristokratės įspūdį. Net jos rankinukas atrodė madingai.
Stirksodamas šalia manęs Koizumis vilkėjo ružavus marškinėlius su striuke ant viršaus, taip pat ryškų raudoną kaklaryšį, dėl to vaizdas gavosi itin stilingas. Nors ir erzino, tačiau teko pripažinti, kad jis atrodė kietai, plius buvo už mane aukštesnis.
Nagato, kaip visuomet, stovėjo gale apsigaubusi ta pačia jūreivio uniforma. Net jeigu ir žvelgė į save kaip į visišką SOS Brigados narę, techniškai, ji vis dar priklausė Literatūros Klubui. Po visų pasakytų keistų dalykų praėjusią naktį mane tik dar labiau glumino šalta jos veido išraiška. Be to, kodėl ji vilkėjo mokyklos uniformą net savaitgalį?
Kai Paslaptingasis Penketas aplinkeliu įžengė į kavinę ir krestelėjo ant kėdžių, padavėja priėmė mūsų užsakymus. Tik Nagato rimtai tyrinėjo meniu – žinoma, vis dar be jokių emocijų – svarstydama, ko norėtų. Tiesą sakant, laiko tarpas, kol ji sugalvojo kokio gėrimo pageidautų, buvo pakankamas, kad išvirtum „ramen“ bliūdelį!
- Migdolų arbatos, – galiausiai tarė ji.
Vis tiek nesvarbu, ko užsisakysi, juk mokėti teks man.
***
Haruhi pateikė kelis pasiūlymus:
Mes išsiskiriame į dvi grupes. Jeigu kuris nors iš mūsų randa ką nors paslaptingo, susisiekiame vienas su kitu mobiliaisiais telefonais, kad galėtume susitikti ir aptarti, ką daryti toliau. Kai viskas baigsis, įvyks apžvalginis debrifingas.
Taškas.
- Dabar trauksime burtus!
Haruhi iš dėžutės ant stalo pastvėrė penkis dantų krapštukus, tuomet panaudojusi iš padavėjos pasiskolintą rašiklį, pažymėjo du iš jų. Pridengusi pirštais dantų krapštukus, prikišo juos mums.
Aš ištraukiau pažymėtąjį; toks pat teko ir Asahinai, kuri pasakė, žvelgdama į smailų medgalį: “Hmm, na ir kombinacija, ką…”
Dėl kažkokios priežasties, Haruhi šaltai pažvelgė į mane ir Asahiną, tuomet suriko: “Kyonai, klausykis, tai ne pasimatymas! Elkis rimtai, supratai?“
- Gerai, jau gerai!
Ar aš ką tik atskleidžiau jai savo mintis? Nepaisant to, tiesiog nuostabu! Viduje aš šokinėjau iš džiaugsmo, pamatęs smarkiai išraudusią Asahiną, spoksančią į pažymėtąjį dantų krapštuką. O, taip!
- Ko tiksliai mes ieškome? – Nerūpestingai paklausė Koizumis, kol Nagato metodiškai gėrė savo arbatą.
Pabaigdama paskutinį šaltos kavos lašą, Haruhi lengvai už ausų perbraukė plaukus.
- Visko, kas atrodo įtartinai. Visko, kas atrodo keistai. Būkite, taip pat, akylūs ir nepraleiskite portalų, vedančių į kitas dimensijas, bei ateivių, užsimaskavusių žmonėmis.
Aš beveik išspjoviau gertą mėtinę arbatą. Keista, kodėl Asahinos veido išraiška tokia pati. Savaime suprantama, Nagato išlieka be jausmų.
- Aišku, – tarė Koizumis.
Tu įsitikinęs, kad iš tikro aišku?
- Viskas, ką mums reikia daryti, tai ieškoti ateivių, keliautojų laiku ir esperių, turinčių paranormalių galių, bei jų visų Žemėje paliktų pėdsakų. Visiškai aišku, – linksmai tarė Koizumis .
- Būtent! Tu tikrai esi nuovokus, Koizumi! Visiška tiesa! Kyonai, yra iš ko mokytis!
Baik šerti jos ego! Susierzinęs pažvelgiau į Koizumį, kuris šypsojo man ir linktelėjo.
- Šaunu! Judam!
Haruhi įspraudė sąskaitą man į rankas ir išžygiavo iš kavinės.
Nors ir sakiau tai daugelį kartų, vis tiek išsprūdo:
- O, varge.
***
Atmink, tai ne pasimatymas! Jeigu rasiu tave besilinksminantį su ja, nudėsiu vietoj! Taip leptelėjo Haruhi, dingdama su Koizumiu ir Nagato. Jie patraukė į rytus, mes – į vakarus. Aš vis dar nežinojau, ko mes turėjome ieškoti.
- Ką darome?
Asahina pažvelgė į mane, gniauždama rankose savo rankinuką. Aš troškau birzginti namùčion, bet žinojau, kad tai neįmanoma. Taigi, apsimečiau trumpam susimąsčiusiu prieš tardamas: “Nėra reikalo čia stoviniuoti, eime pasivaikščioti.”
- Gerai.
Asahina paklusniai ėjo šalia manęs. Ji buvo neryžtinga, žingsniuodama petys į petį. Kiekvieną kartą netyčiom į mane atsitrenkusi, droviai atšlydavo. Ji atrodė itin nekaltai. Mes pasiekėme takelį palei upės krantą ir be tikslo patraukėme į šiaurę. Jeigu būtume atsibastę prieš mėnesį, vis dar galėtume mėgautis žydinčiais vyšnių medžių žiedais, bet dabar prieš mus buvo tik nuogas pakrantės takelis.
Kadangi tai populiari pasivaikščiojimų vieta, aplink šlaistėsi nemažai šeimynų ir porų. Jeigu nežinotų, kas nors pamanytų, kad mes esame jauna pora, o ne grupuotė, ieškanti ko nors paranormalaus.
Žvelgdama upės pusėn, Asahina tyliai sumurmėjo sau prieš nosį: “Pirmas kartas, kai taip einu!”
- Ką turi galvoje?
- … Tai yra, su vaikinu, vien tik dviese…
- Tai mane stebina. Ar gali būti, kad niekada nesi buvusi pasimatyme?
- Ne…
Aš pasisukau į Asahiną, kurios švelnūs plaukai plazdėjo vėjyje, ir paklausiau: “Oho! Bet juk, neabejoju, kad pulkas vaikinų prispažino tau meilėje, ar ne?”
- Um…
Asahina droviai palenkė galvutę. “Nieko neišeis. Negaliu su kuo nors įsivelti į santykius, bent jau ne dabar…”
Ji staiga nutilo. Man laukiant tęsinio, pro šalį praėjo trys linksmos poros.
- Kyonai…
Jau skaičiavau ant upės nukritusius lapus, kai Asahina į mane kreipėsi.
Asahina sutrikusi pažvelgė ir tuomet sukaupusi visą drąsą tarė: “Man būtina tau kai ką pasakyti.”
Jos apvalios, elniškos akys tvirtai pasiryžusios.
***
Mes sėdėjome ant suoliuko prie žydinčių vyšnių medžių ir ilgą laiką Asahina nekalbėjo. Ji panarino galvutę ir suniurnėjo: “Nuo ko man pradėti? Man ne itin sekasi aiškinti reikalus. Galbūt jis manimi nepatikės.”
Galiausiai ji pakėlė galvą ir ėmė kalbėti šiek tiek susigėdusiu balsu.
- Aš nesu iš šio laiko ir amžiaus. Esu iš ateities. Negaliu prasitarti iš kur atkeliavau, ar iš kurios paralelinės visatos. Negalėčiau, net norėdama. Bet kokios informacijos, susietos su ateitimi, perdavimas kitam asmeniui yra griežtai uždraustas – ir todėl – prieš įlipdama į laiko mašiną ištvėriau stiprų protinį muštrą. Jeigu ketinčiau pasakyti ką nors, ko nederėtų, mano atmintis, susieta su ta informacija, būtų užblokuota.
Asahina giliai įkvėpė ir tęsė:
- Nepanašus į vandenį, sutekantį į upę, kiekvienas laiko kadras yra sudarytas iš skirtingų dvidimensinių plokščių juostų.
- Nepagavau nieko nuo pat pradžios.
- Hmm, pabandykite įsivaizduoti tai kaip animaciją. Žiūrėdami animaciją, mes matome be perstojo judančius personažus, bet, tiesą pasakius, jie visi sukurti iš statiškų kadrų serijos. Taip pat, kaip laikas, tik digitalizuotas. Gal toks apibūdinimas lengviau suvokiamas. Tarp vieno ir kito laiko kadro taip pat egzistuoja taip vadinamos laikinos paklaidos linijos. Egzistuoja, nors ir tų paklaidos linijų dažniai yra beveik nuliniai; taigi, nėra jokio kontinuumo tarp skirtingų laiko kadrų. Keliavimas laiku yra bandymas sukurti tridimensinį judesį tarp dviejų paralelinių visatų. Man, atkeliavusiai iš ateities į šią paralelinę visatą, tai tas pat, kaip objekto priedas, nupieštas ant statiško paveikslėlio. Net jeigu bandyčiau pakeisti šio amžiaus istoriją, tai nepaliestų ateities, nes nėra jokio kontinuumo tarp laiko kadrų. Viskas liktų šioje paralelinėje visatoje. Tai panašu į poros žodžių prijungimą prie statiško paveikslėlio iš šimtų nejudančių kadrų: visa istorija nuo to juk nepasikeistų, ar ne? Laikas nepanašus į šią upę: kiekviena akimirka priklauso digitalizuotai paralelinei dimensijai. Ar dabar suprantate?
Aš pamaniau, ar nereiktų paremti galvos plaštaka, ką galiausiai ir padariau. Paralelinė visata, digitalizuota. Šie terminai man nerūpi, bet kaip dėl keliavimo laiku?
Asahina pažvelgė į savo kojų pirščiukus sandaluose ir tęsė: “Leiskite man atskleisti priežastį, kodėl atvykau į šią paralelinę visatą…”
Tą akimirką pro mus prazvimbė jauna mergina su vaikėzu.
- Prieš tris metus mes aptikome milžiniško laiko drebėjimo fluktuaciją. Hmm, kažkur treji metai prieš šiandieną, kai tik Suzumiya įstojo į savo ankstesnę mokyklą. Surengę tiriamąją kelionę laiku atgal, likome sukrėsti sužinoję, kad negalime nukakti toliau į praeitį.
Kodėl vėl prieš trejus metus?
- Priėjome išvadą, jog egzistuoja masyvi laikinos paklaidos linija, bet mes nežinome, kodėl ji pasirodo tik specifinėje laiko juostoje. Tik neseniai atradome priežastį… atleiskite, turėjau galvoje, neseniai tame amžiuje, iš kurio esu kilusi.
- … Ir kokia ta priežastis?
Nusikaltėlė juk nėra ji, ar ne?
- Suzumiya.
Asahina ištarė žodžius, kurių taip troškau neišgirsti.
- Ji randasi tiesioginiame ketvirtosios dimensijos centre. Prašau, neklauskite kodėl, kadangi man uždrausta atsakyti. Visgi, mes esame tikri, kad Suzumiya užblokavo laiko tunelį į praeitį.
- … Nemanau, kad Haruhi tai sugebėtų…
- Aš irgi taip nemaniau. Atvirai kalbant, neįmanoma tipiškam mirtingajam įtakoti paralelines visatas. Tai vis dar neišspręsta mįslė, o pati Suzumiya nenutuokia esanti visų laikinųjų distorcijų ir laiko drebėjimų šaltinis. Prisigretinau prie Suzumiyos tam, kad galėčiau iš arti stebėti bet kokius naujus pokyčius paralelinėms visatoms… Atleiskite, neradau geresnių apibūdinamųjų žodžių, tarkime, kad esu atsakinga už sekimą.
- … – Likau pernelyg priblokštas, kad prabilčiau.
- Jūs netikite manimi, ar ne?
- Hm… taigi, kodėl visa tai man sakai?
- Nes jus pasirinko pati Suzumiya.
Asahina pasisuko ir pažvelgė man į akis.
- Negaliu leistis į detales, bet, jeigu teisingai spėju, jūs Suzumiyai esate labai svarbus. Viskam, ką ji daro, egzistuoja priežastis.
- Tuomet Nagato ir Koizumis yra…
- Jie panašūs į mane, bet Suzumiya vis dar nesuvokia, kad ji pati mus visus čia surinko.
- Ar žinai, kas jie tokie?
- Tai įslaptinta informacija.
- Kas nutiktų, jeigu tiesiog paliktume Haruhį vieną?
- Įslaptinta informacija.
- Kadangi esi iš ateities, turėtum žinoti, kas nutiks vėliau, ar ne?
- Įslaptinta informacija.
- Kas jeigu viską išplepėčiau Haruhi?
- Įslaptinta informacija.
- …
- Atleiskite, aš iš tiesų negaliu jums nieko pasakyti. Ypač dabar, kai neturiu tam teisės.
Asahina leptelėjo atsiprašančiu žvilgsniu.
- Nesvarbu, net jeigu nepatikėsite manimi; aš tiesiog norėjau, kad jūs tai žinotumėte.
Pamenu girdėjęs tą patį dalyką nykiame, tyliame kambarėlyje.
- Atleiskite.
Išvydusi mane tylintį Asahinos akys depresyviai išraudo.
- Atleiskite, kad taip viskuo jus užverčiau.
- Niekis, viskas gerai…
Pirma, Nagato sako man esanti Gyvas Humanoidinis Interfeisas, sukurtas ateivių, dabar Asahina, tvirtinanti esanti iš ateities. Kaip man patikėti visu šiuo mėšlu? Kas nors, padėkit man! Nuleidęs plaštaką ant suoliuko, netyčiom kliudžiau Asahinos ranką. Net jeigu vos, vos perbraukiau jos smulkučius pirštelius, Asahina staigiai kaip žaibas juos atšovė ir panarino galvą. Tuomet mes tyliai spoksojome į upę.
Bėgo laikas.
- Asahina.
- Taip…?
- Ar galiu apsimesti, kad šio pakalbio niekada nebuvo? Tikiu tavimi, ar ne, atidėkime tai į šalį.
- Gerai.
Asahinos veide sušvito šypsena. Tai buvo itin graži šypsenėlė.
- Kai reikalai taip klostosi, manau, kad tai geriausia išeitis. Prašau elkitės su manimi kaip visada, sutariame?
Tai pasakiusi, Asahina giliai nusilenkė. Ei, nereikia persistengti!
- Ar galiu paklausti vieno dalyko?
- Ko?
- Prašau pasakyk man, koks tavo tikrasis amžius.
- Įslaptinta informacija!
Asahina išdykusiai šyptelėjo.
***
Po to, mes pasivaikščiojome po gatves. Nepaisant Haruhi maldavimų nepaversti viso šio reikalo pasimatymu, aš neketinau jai paklusti. Mes apsilankėme prekybcentrio drabužių parduotuvėse, džiugiai sušlamštėme ledų ir apžvelgėme šalikelyje stūksančius suvenyrų kioskelius… tipiški dalykai, kuriuos atliktų pora, siekdama prastumti laiką. Viskas tobulai, jeigu tik būtume laikęsi už rankyčių…
Šią akimirką suskambėjo mano mobilusis: Haruhi.
- Susitinkame vidurdienį prie Stoties, kaip ir šį rytą.
Tai pasakiusi, ji baigė pokalbį. Pažvelgiau į savo laikrodį – beveik penkiasdešimt po vienuolikos. Mes niekaip nespėsime!
***
- Ar tai Suzumiya? Ką ji sakė?
- Liepė vėl susitikti vidurdienį, todėl geriau paskubėkime!
Pačiupau Asahinos rankutę, suvokdamas, kad suspėsime tik jeigu bėgsime, ir nudūmėme link stoties. Kaip reaguotų Haruhi, išvydusi mus lekiančius susikibusius už rankų? Įdomu. Tikriausiai netektų proto.
- Kokie rezultatai? – Haruhi paklausė mūsų, kai prisišvartavome.
Pavėlavome dešimt minučių, ir tai buvo pirmas Haruhi ištartas klausimas, kai mus išvydo. Ji atrodė gana suirzusi.
- Ar radote ką nors?
- Nieko.
- Ar, iš viso, ieškojote? Jūs juk nevaikštinėjote be tikslo, ar ne? Ką pasakysi, Mikuru?
Asahina papurtė galvą.
- Tuomet ką jūs patys radote?
Haruhi nutilo. Koizumis, stovintis už jos, pasikasė pakaušį, kol Nagato stovėjo nejudėdama.
Po kelių akimirkų, kai niekas nepasakė nieko, Haruhi beveik užriaumojo: “Pirma, pasistipriname, o paskui tęsime savo paiešką.”
Tu vis dar nori tęsti!?
***
Priešpiečiaujant mėsainių restorane, Haruhi tėškė, kad vėl laikas traukti burtus, ir išcimbino kelis dantų krapštukus, anksčiau ryte pagrobtus iš kavinės. Ji rimtai apsirūpinusi!
Koizumis staigiai pagriebė dantų krapštuką.
- Vėl nepažymėtas.
Tokie balti dantys! Toks jausmas, kad šis vaikinas visuomet šypso!
- Kaip ir mano.
Asahina parodė man ką tik ištrauktą smailiąją lazdelę.
- Kaip dėl Kyono?
- Gaila, bet manasis pažymėtas.
Haruhi atrodė labiau ir labiau apniukusi, todėl taip pat privertė Nagato ištraukti vieną.
Galiausiai Nagato ir aš sudarėme kombo, kol kiti trys liko atskiroje grupėje.
- …
Haruhi pažvelgė į nepažymėtą dantų krapštuką, tarsi į žmogų, ką tik nužudžiusį jos tėvą, tuomet atsigręžė į mane ir Nagato, rimtai valgančią savo mėsainį, ir susiraukė.
Kodėl tu taip niršti?
- Susitiksime prie stoties ketvirtą. Iki to laiko pasistenkite ką nors surasti!
Pasakiusi tai, ji vienu ypu pabaigė savo gėrimą.
***
Šį kartą mes patraukėme į pietus ir į šiaurę, mano grupė buvo atsakinga už pietų pusę. Prieš mums išsiskiriant, Asahina pamojavo man mažytėmis savo rankutėmis. Pasijaučiau taip šiltai!
Dabar likome tik aš ir Nagato, stovintys nekrustelėdami prieš šurmuliuojančią Stotį.
- Ką darome?
- … – Nagato nieko neatsakė.
- … Eime.
Aš žengiau pirmas, o ji pasekė paskui. Atrodo, kad baigiu prirasti prie tokio bendravimo su ja.
- Nagato, dėl tų dalykų, kuriuos pasakei vakar…
- Kas dėl jų?
- Pradedu jais šiek tiek tikėti.
- Tikrai?
- Taigi.
- …
Apsigaubę šia tuščia atmosfera mes tyliai žirgliojome per Stotį.
- Nejaugi neturi kasdieninių drabužių?
- …
- Ką veiki per išeigines?
- …
- Ar dabar esi laiminga?
- …
Tądien pokalbis vyko taip.
Nebuvo jokio reikalo bastytis be tikslo, todėl nusitempiau Nagato prie pakrantės į naująją Biblioteką, pastatytą tuo pačiu laiku kaip ir stotis. Niekada nesu buvęs viduje, kadangi retai skolinuosi knygas. Pagalvojau, visgi, kad šiek tiek atsipūsiu, kai įžengsime vidun, tačiau atradau visas vietas užimtas. Šie žmonės tikriausiai taip pat neturi kur leisti savo laisvalaikį. Truputį pasimetęs praskenavau Biblioteką, kol Nagato tarsi somnambulė jau nugangariavo prie knygų lentynų. Tegu daro, ką nori!
Kažkda daug skaitydavau. Kai lankiau pradinę, mano motina dėl manęs skolindavosi iliustruotas knygeles iš vaikų knygų skyriaus. Knygų pasitaikydavo visokių, bet pamenu, kad visos skaitytos buvo gana įdomios. Visgi, dabar neprisimenu nė vienos iš jų pavadinimų. Kada aš lioviausi skaityti? Kada skaitymas man tapo nuobodus?
Aš pastvėriau nuo lentynos atsitiktinę knygą ir greitai perverčiau kelis puslapius, prieš pastatydamas ją atgal ir čiupdamas kitą. Jeigu nepasidomėčiau iš anksto, prireiktų amžinybės, kol surasčiau ką nors įdomaus šioje knygų jūroje. Taip mąstydamas, be tikslo šmirinėjau po knygų lentynėles.
Patraukęs ieškoti Nagato, atradau ją prie vienos iš lentynų skaitančią storą romaną. Jai rimtai praeina stori romaniūkščiai!
Galų gale, nešdamasis atsitiktinai pagriebtą knygą, pastebėjau, kad vienas vyriškis, skaitantis laikraštį, pakilo iš kėdės, todėl paskubėjau ją kuo greičiau užimti. Neįmanoma skaityti knygos, kurios niekad neketinau net pradėti. Po kiek laiko apsnūdau ir užmigau.
Tą akimirką mano klubo kišenėlė staiga suvibravo.
- VUA!?
Aš pašokau iš nuostabos. Išvydęs visų į mane žvelgiančių susiraukusius veidus, prisiminiau esąs Bibliotekoje. Nuo veido valydamasis seiles, išskubėjau iš bibliotekos ir išsitraukiau savo mobilųjį, kuris buvo nustatytas vibracijos režimui.
- Tu avingalvi! Ką išdarinėji!?
Kurtinantis garsas perskrodė mano ausies būgnelį. Dėka to, kaip mat išsiblaiviau.
- Kaip manai, kiek dabar valandų?
- Atleisk, aš ką tik pabudau!
- Ką!? Tu imbecile!
Iš visų žmonių esi mažiausiai kvalifikuota vadinti mane imbecilu!
Pažvelgiau į laikrodį, kuris rodė pusę penkių. Ji liepė susitikti ketvirtą!
- Staigiai raportuojate čia savo subines! Duodu jums trisdešimt sekundžių!
Baik reikalauti neįmanomo!
Haruhi netikėtai numetus ragelį, aš įsikišau telefoną atgal į kišenę ir grįžau į Biblioteką. Ten radau ramiai stovinčią Nagato, kuri, atrodo, skaitė storą enciklopediją.
Kas sekė po to, buvo ganėtinai keblu. Prireikė nemažai laiko, kol priverčiau Nagato pajudėti, – ji stovėjo tarsi įkalta vinis, – o tuomet mums teko užpildyti anketą prie kabinos tam, kad ji galėtų pasiskolinti knygą. Visą tą laiką, aš ignoravau Haruhi skambučius.
Kai grįžome į stotį, Nagato nešant riebią filosofinę knygiūkštę, parašytą kažkokio užsieniečio autoriaus, kurio vardą sunku ištarti, tarsi ji būtų brangiausias pasaulio turtas, visi trys laukiantieji pademonstravo skirtingas reakcijas. Asahina pavargusi šypsojo; Koizumis kaip silpnaprotis gūžtelėjo pečiais; o Haruhi kriokė tarsi ką tik išgėrusi šaltos sriubos.
- Vėluoji; mokėsi baudą!
Nejaugi man vėl teks jus visus vaišinti?
***
Galų gale, iššvaistę laiką ir pinigus, mes baigėmė savo atvirų durų veiklą.
- Aš visiškai nusivariau nuo kojų! Suzumiya taip greitai žingsniavo, kad buvo sunku neatsilikti. – Asahina pasakė prieš išsiskiriant ir pakuždėjo man į ausį: “Dėkui, jog išklausėte, ką šiandieną turėjau papasakoti.” Tuomet ji palenkė galvutę ir droviai šyptelėjo.
Ar visi žmonės iš ateities taip elegantiškai šypso?
- Iki! – Asahina pamojavo atsisveikindama ir dingo. Koizumis švelniai pliaukštelėjo man per petį ir tėškė: “Šiandien buvo smagu! Kaip čia išsireikšti? Suzumiya tikrai įdomi asmenybė. Gaila, kad burtai nelėmė, jog praleistume šiek tiek laiko drauge; galbūt kitą kartą.“
Koizumiui su ta jo erzinančia šypsena palikus teritoriją, pastebėjau, kad Nagato taip pat dingo.
Liko tik į mane žaibuojanti Haruhi.
- Ką veikei visą dieną?
- Hmm, ką veikiau visą dieną?
- Nepakęsiu tokio tolesnio tavo elgesio!
Atrodo, kad ji rimtai susinervinusi.
- Ak, o kaip dėl tavęs? Radai ką nors įdomaus?
Haruhi prikando lūpą ir nieko neatsakė. Jei nesustabdyčiau jos, ji nusikandžiotų lūpas iki kraujų.
- Na, juk nėra taip, tarsi jie leistųsi demaskuojami per vieną dieną.
- Poryt mokykloje mūsų laukia debrifingas.
Haruhi apsisuko ir neatsigręždama įžengė į minią.
Su mintimi, kad pagaliau galiu birzginti namùčion, grįžau prie banko tik tam, jog pamatyčiau dviratį dingus. Jo vietoje laukė užrašas ant lempos stulpo. “Jūsų dviratį nutempė dėl nelegalaus parkavimo.”
5 Skyrius
Atslinko pirmadienis, ir lietingojo sezono drėgmė mokykloje laipsniškai padidėjo tiek, kad mes prakaitavom kibirais. Jeigu koks politikas per rinkiminę kampaniją prižadėtų įrengti eskalatorių į stačią kalvą, jis galėtų būti užtikrintas, kai tik tapsiu suaugėlio amžiaus, mano balsu.
Aš sėdėjau klasėje, vėdindamasis kaklą sąsiuviniu, kai nuskambėjo skambutis, ir Haruhi neįprastai įžengė paskutinė.
Nutelždama kuprinę ant suolo ji tarė: „Pavėdink ir mane.“
- Juk pati turi rankas!
Haruhi, su kuria prieš dvi dienas išsiskyriau stotyje, kaip rupūžė suraukė veidą. Kai tik, tik maniau, kad jos veido išraiška šiomis dienomis buvo prašviesėjusi, ji vėl įklampino į senus aulus.
- Sakyk, Suzumiya. Ar žinai istoriją apie „Žydrąją paukštę“?
- Kas tai?
- Ne, nekreipk dėmesio, tai niekis.
- Na, tuomet neklausk.
Haruhi kreivai nužvelgė mane, tuomet atvyko mokytojas Okabė ir prasidėjo klasės valandėlė. Tą dieną klasėje iš Haruhi nuosmukio tryško toks niaurumas, kad net jaučiau perštintį slėgį savo nugaroje. Dar niekada anksčiau skambučio dingtelėjimas neaidėjo taip maloniai. Tarsi lauko pelė, sprunkanti iš įnirtingai užsiliepsnojusios žolės, evakavau iš klasės.
***
Skaitančios Nagato figūra yra toks šabloninis klubo vaizdelis, kad ji atrodo kaip nepajudinamas kambario ornamentas.
Tai žinodamas pasisukau į jau prisišvartavusį Koizumį Itsukį:
- Tik nesakyk, kad tu taip pat turi man kažką papasakoti apie Suzumiyą?
Mes tik tryse. Haruhi budi, o Asahina dar neatvyko.
- Ak, sprendžiant iš tavo reakcijos, kitos dvi merginos tikriausiai jau su tavim pabendravo.
Koizumis greitai mestelėjo žvilgsnį į Nagato, kaip visada įsitraukusią į savo knygą. Jo visažinantis tonas mane itin erzino.
- Susiraskime kitą pokalbio vietą. Būtų keblu, jeigu mus nugirstų Suzumiya.
Koizumis ir aš patraukėme į valgyklą ir prisėdome prie vieno iš stalų. Pakeliui Koizumis net pavaišino mane karšta kava. Žinau, kad keista dviems vaikinams dalintis tuo pačiu valgyklos stalu, bet nieko negalėjau padaryti.
- Kiek daug žinai?
- Tiek, tikriausiai, kad Suzumiya nėra tipiškas individas.
- Tuomet viskas paprasta. Esi teisus.
Ar tai kažkoks pokštas? Visi kiti SOS Brigados nariai paskelbė man, kad Suzumiya nėra žmogus. Ar globalinis atšilimas taip išlydė jų smegenis, kad jos tiesiog subliuško?
- Pirmiausia, pasakyk, kas iš tikrųjų būsi.
Kadangi viena teigė esanti ateivė, o kita – keliautoja laiku, jau nutuokiau, todėl tęsiau:
- Juk neketini prisipažinti būsiąs esperiu, ar ne?
- Nėra reikalo pūstis!
Koizumis lėtai pateliūškavo savo puodelį.
- Nors ne visai tikslu, esi daugmaž teisus – būsiu vadinamasis esperis. Taigi, aš turiu paranormalių galių.
Siurbtelėjau kavą tyloje. Mmm, tokia saldi, galėjo nupirkti su mažiau cukraus.
- Neketinau persikelti į šią mokyklą taip netikėtai, bet pasikeitė aplinkybės. Niekada nebūčiau pamanęs, kad tos dvi merginos taip greitai prisigretintų prie Suzumiyos. Anksčiau jos tik tyliai ją stebėdavo.
Baikit elgtis su Haruhi kaip su kažkokia neįkainojama nykstančia rūšimi!
Pastebėjęs mane susiraukusį, jis tęsė:
- Nagi, nurimk. Mes taip pat stengiamės! Mes neketiname jokiu būdu sužeisti Suzumiyos, tiesą sakant, norime ją apsaugoti nuo pavojaus.
- Sakai „mes“? Tai reiškia, kad yra ir kitų esperių be tavęs?
- Na, jų nėra tiek daug, kaip manai. Kadangi esu žemiausiojo rango, daug nežinau, galbūt dešimt šiame pasaulyje. Visus prižiūri „Organizacija“.
Puikumėlis, dabar atsirado ir „Organizacija“!
- Nežinau, iš ko susideda “Organizacija”, ar kiek joje narių. Viską, atrodo, kontroliuoja šulai pačiame viršuje.
- ... Taigi, ši slapta grupuotė, ši „Organizacija“, ką ji, šiaip ar taip, veikia?
Koizumis sudrėkino lūpas atvėsusia kava.
- Kaip jau turbūt atspėjai, „Organizacija“ buvo įkurta prieš trejus metus ir jos prioritetas yra stebėti Suzumiyą Haruhi. Atvirai kalbant, ji egzistuoja vien tam, kad stebėtų Suzumiyą Haruhi. Esu tikras, kad dabar supranti? Aš ne vienintelis „Organizacijos“ narys šioje mokykloje. Keli jau infiltravosi prieš mane; esu tik laikinai perkeltas tam, kad jiems pagelbėčiau.
Staiga prisiminiau Tanigučio „rožą“. Jis sakėsi buvęs toje pačioje klasėje kaip ir Haruhi nuo jos ankstenės mokyklos laikų. Ar jis esperis kaip ir Koizumis?
- Tu juokauji, ar ne?
Koizumis apsimetė to nenugirdęs ir tęsė:
- Visgi, negaliu patvirtinti, kad jie visi Suzumiyos pusėje.
Kodėl visiems taip patinka Haruhi? Ji yra tiesiog ekscentriška, pakvaišusi mergiotė, kitiems žmonėms kelianti problemas, neminint ekstremalaus egoizmo. Ar tikrai verta, kad „Organizacija“ pasitelktų visus savo išteklius jos apsaugai? Nors tenka pripažinti, ji labai išvaizdi.
- Aš tiksliai nenutuokiu, kas nutiko prieš trejus metus. Viskas, ką žinau, kad vieną dieną prieš trejus metus aš įgijau paranormalių galių. Buvau persigandęs, nežinojau, ką daryti. Laimei, neilgai trukus mane priglaudė „Organizacija“, kitaip būčiau nusižudęs, manydamas, kad kažkas ne taip su mano smegenimis.
Aš manau, jog dar prieš tą laiką kažkas buvo ne taip su tavo smegenimis.
- Na, tai neįmanoma. Nors mes labiau bijome egzistuojančių baisių, nenumatomų pasekmių.
Šypsodamas dėl savo paties trūkumų, Koizumis sriūbtelėjo kavos ir tuomet rimtai į mane pažvelgė.
- Kaip manai, kada pasaulis pradėjo egzistuoti?
Jis iš niekur uždavė gana trikdantį klausimą.
- Argi viskas neprasidėjo nuo Didžiojo Sprogimo?
- Dabar tikrai taip sakoma. Mums, visgi, egzistuoja kita galimybė – pasaulis pradėjo egzistuoti prieš trejus metus.
Aš vis ir vis stebeilijau į Koizumio veidą. Tai, ką jis sakė, buvo per daug absurdiška.
- Neįmanoma! Aš aiškiai pamenu, kas nutiko prieš trejus metus. Be to, mano tėvai vis dar gyvi. Aš vis dar turiu siūles, gautas man įkritus į šulinį, kai buvau mažas. Ir kaip paaiškinsi visą tą mėšlą, kurį tenka įsiminti per istorijos pamokas?
- Puiku, tuomet kaip gali būti tikras, kad visi žmonės, įskaitant tave, nėra sukurti su ankstesniais prisiminimais? Šiuo atveju, net nereikėtų mąstyti apie tai, kas įvyko prieš trejus metus. Nebūtų įrodymų paneigiančių, jog šis pasaulis ir visa gyvybė jame neprasidėjo prieš penkias minutes.
- …
- Pavyzdžiui, įsivaizduok Virtualią Realybę. Tavo smegenys prijungtos elektriniais laidais, viskas, ką matai, užuodi ir net lieti, iš tikrųjų yra perduodama elektriniais signalais iš laidų į smegenis, bet tu vis tiek tiki, kad patirtis yra reali. Šis taip vadinamas realusis pasaulis iš tikrųjų yra stebėtinai trapus.
- Tarkime, kad sutinku su tuo, ką sakai, nesvarbu, ar Žemės planeta buvo sukurta prieš trejus metus ar prieš penkias minutes. Reikalas toks: ką tavo “Organizacija” turi bendro su Haruhi?
- “Organizacijos” lyderis tiki, kad šis pasaulis iš tiesų yra žmogaus sapnas. Na, ne, tiksliau, kad visas pasaulis pats yra tik sapnas. Kadangi jis yra sapnas, tam žmogui kurti ir keisti egzistuojančią realybę būtų taip pat paprasta, kaip laikrodžio tiksėjimas. Ir mes visi žinome, kas yra tas žmogus.
Galbūt dėl sudėtingos kalbėsenos, bet Koizumio veidas atrodė neįtikėtinai subrendęs.
- Žmonės vadino tuos, galinčius savo valia kurti ir naikinti pasaulį, Dievo vardu.
… Ei, Haruhi! Tu jau tapai dievuliu, o, dievuli! (Tyčinis kalambūras.)
- Todėl “Organizacija” visuomet buvo labai atsargi. Jeigu Dievas taptų nepatenkintas šiuo pasauliu, jis galėtų jį visiškai sunaikinti ir pakeisti nauju. Visai kaip vaikas, kuriam nepatinka jo pastatyta smėlio pilis, ir dėl to nusprendžia ją sugriauti ir pastatyti kitą. Nors ir manau, kad šiame pasaulyje egzistuoja daugybė neišspręstų konfliktų, jame pakanka gėrio, jog viską būtų galima pakęsti. Todėl aš padedu “Organizacijai” sergėti šį pasaulį.
- Kodėl tau tiesiogiai nepaklausus Haruhi? Pasakyk, kad liautųsi naikinti pasaulį, galbūt ji net paklausys.
- Suzumiya, savaime suprantama, nežino to, ji nesuvokia savo galių. Mūsų darbas yra įsitikinti, kad taip ir liktų, o ji ramiai gyventų savo gyvenimą.
Tai pasakęs, Koizumis vėl ėmė šypsoti.
- Kol kas ji vis dar yra neišbaigta deivė, visiškai nesugebanti savo valia kontroliuoti šio pasaulio. Nors ji dar neišsivystė, mes jau matėmė to ženklų.
- Iš kur žinai?
- Pamąstyk apie tai: kodėl esperis kaip aš, taipogi, Asahina Mikuru ir Nagato Yuki turi galimybę egzistuoti? Todėl, kad Suzumiya to trokšta.
Jeigu kas nors čia yra ateivis, keliautojas laiku, slaideris ar esperis, tuomet susiraskite mane!
Aš kaip mat prisiminiau Haruhi prisistatymą semestro pradžioje.
- Kadangi dar jų neatrado, savo galių, ji nesugeba jų utilizuoti, tik pasąmoningai jas atskleidžia. Bet paskutiniuosius porą mėnesių, Suzumiya ištisai skleidė galias, sunkiai suvokiamas žmogaus protu. Kaip jau supratai, tai leido Asahinai Mikuru, Nagato Yuki ir net man prisjungti prie Suzumiyos būrio.
Ar tai reiškia, kad aš vienintelis esu pašalinis?
- Ne visai. Mums paslaptinga tavo egzistencija. Aš išsamiai pasidomėjau tavo praeitimi, tikiuosi, nieko prieš. Galiu užtikrinti, kad esi tipiškas žmogus be jokių ypatingų galių.
Turėčiau priimti tai kaip komplimentą, ar jaustis nusivylusiu?
- Nors ir pats gerai nesuvokiu, bet galbūt pasaulio likimas priklauso nuo tavęs. Taigi, tau reikia pasirūpinti, kad Suzumiya nejaustų jokios širdgėlos šiam pasauliui.
- Kadangi manai, jog Haruhi yra Dievas, – aš pasiūliau, – kodėl nepagrobus jos, neatlikus autopsijos ir neišsiaiškinus, iš ko padarytos jos smegenys? Galbūt net atskleistum visatos paslaptis!
- Neslėpsiu, mūsų “Organizacijoje” egzistuoja ekstremistų, kurie būtent taip ir galvoja.
Koizumis linktelėjo ir pridėjo:
- Dauguma, visgi, mano, kad geriausia ją palikti vieną. Jeigu, šiaip ar taip, dėl to Dievas pasijustų nelaimingas, aiškiai grėstų katastrofa. Tikimės, kad pasaulis liks, koks esąs, natūraliai vildamiesi, jog Suzumiya gyvens taikiai. Nieko neišloštume iš Apokalipsės…
- … Tuomet ką daryti?
- To aš nežinau.
- Ak, taipogi, kas nutiktų pasauliui, jeigu Haruhi staiga mirtų?
- Galbūt pasaulis išnyktų kartu su ja? Arba galbūt Dievas paprasčiausiai nustotų egzistuoti? O gal atsirastų naujas jos vietoje? Kol to neįvyko, niekas nežino.
Kava popieriniame puodelyje visiškai atvėso. Nustūmiau, kadangi nebenorėjau gerti, ją į šalį.
- Teigi turįs paranormalių galių?
- Na, tai nėra labai tikslu, bet daugmaž esi teisus.
- Parodyk man tas galias, tuomet aš tavim patikėsiu. Tarkime, pašildyk šią kavą.
Koizumis linksmai šyptelėjo. Pirmas kartas, kai matau jo tikrą šypseną.
- Atleisk, negaliu to padaryti. Mano galios nėra taip lengvai suvokiamos. Normaliomis sąlygomis, aš visiškai jų neturiu. Reikia patenkinti tam tikrus reikalavimus, kad galėčiau jomis naudotis, bet tikiu, jog vieną dieną tu jas išvysi. Atleisk, kad taip užgaišinau, pats laikas judėti. – Tai pasakęs, Koizumis dingo su šypsniu.
Aš stebėjau jį žingsniuojantį, kol jis išnyko iš mano regos lauko, tuomet pagriebiau popierinį puodelį. Kaip ir maniau, kava vis dar šalta.
***
Grįžęs į klubo kambarį, užklupau Asahiną, stovinčią viduje vien tik su liemenėle ir kelnaitėmis.
- …
Asahina su tarnaitės kostiumėliu rankose išplėtė akis, sustirusi vietoje, žvelgdama į mane, o mano ranka ant durų rankenos. Lėtai jos burnytė prasižiojo, ruošdamasi klykti.
- Upsi.
Prieš jai užgriaudint, aš ištraukiau koją iš kambario ir staigiai užtrenkiau duris. Dėka to, išvengiau jos aimanos.
Man, rimtai, reiktų prisiminti belstis. Ne, palaukite, jai pačiai reiktų užsirakinti duris, kai persirenginėja!
Man besvarstant, ar įsidėti jos glotnaus balto kūną vaizdą į ilgalaikį atminties banką, iš kitos durų pusės pasigirdo švelnus beldimas: “Galite užeiti.”
- Atleiskite dėl to.
- Niekis…
Pažvelgiau į Asahinos panarintą galvutę, kai ji atvėrė duris ir atsiprašė. Raudonuodama tarė: “Atleiskite, kad visada rodau jums savo gėdingąją pusę…”
Aš rimtai nieko prieš.
Ji iš tiesų paklusni mergytė, vilkinti savo tarnaitės kostiumėlį, kaip Haruhi ir liepė.
Ji tiesiog per daug miela!
Sunerimau, kad jeigu ir toliau taip akylai stebėsiu Asahiną, ką tik priimtas vaizdas palinks į nešvankiąją pusę. Sulasiodamas visą sveiką protą prieš tuos nerimą keliančius potroškius, aš sparčiomis dribtelėjau į viršilos kėdę ir įjungiau kompiuterį.
Pasijutęs lyg stebimas, pakėliau galvą, atrasdamas į mane žvelgiančią Nagato Yuki. Ji šiek tiek pakėlė akinukus, tuomet grįžo prie knygos. Jos judesiai gana žmogiški.
Atsidariau interneto naršyklę ir įrašiau klubo namų tinklalapio adresą, ketindamas ką nors paredaguoti visiškai statiškame puslapyje, bet nežinojau, kur pradėti. Mąstydavau, kad redaguoti tinklalapius yra laiko švaistymas, tuomet uždarydavau puslapį ir atsidusdavau. Visgi, štai ir aš, negyvai nuobodžiaujantis, visiškai pavargęs nuo Otelo, trokšdamas kokios nors laiką užmušančios veiklos.
Suniurnėjęs kažką sukryžiuotomis rankomis, staiga prieš save išvydau šiltos arbatos puodelį. Žvilgtelėjau viršun, o ten stoviniavo besišypsanti Asahina tarnaitės kostiumėliu, rankose laikydama padėkliuką. Ji tarsi tikra tarnaitė.
- Dėkui.
Mane ką tik karšta kava pavaišino Koizumis, bet aš vis tiek džiugiai priėmiau šį šiltą arbatos puodelį.
Tuomet Asahina padėjo kitą puodelį prie Nagato, atsisėdo šalia jos ir tyliai siurbtelėjo savo pačios arbatos.
***
Galų gale, Haruhi tą dieną taip ir neaplankė klubo kambario.
***
- Kodėl vakar neatsibeldei? Argi nežadėjai surengti debrifingo?
Kaip įprasta, aš atsisukau ir užkalbinau už manęs sėdinčią Haruhi prieš klasės valandėlę.
Tysodama plokščia ant stalo, smakru braukdama paviršių, Haruhi prabilo susierzinusiu žvilgsniu:
- Avingalvi! Aš vakar pati viena pravedžiau debrifingą!
Iš karto suvokiau, kad Haruhi turbūt dar kartą peržvelgė šeštadienį aplankytas vietas.
- Mąsčiau, ar tik ko nors nepraleidau, todėl taip ir padariau.
Visada mintijau, kad tik detektyvai tikėjo nusikaltėliais, grįžtančiais į nusikaltimo vietą.
- Karšta kaip Pragare! Kada mokykla leis pasikeisti uniformą? Aš noriu trumpų rankovių!
Nesikeis iki Birželio, o iki Gegužės pabaigos liko tik viena savaitė.
- Suzumiya, galbūt jau sakiau tai anksčiau, bet manau, kad pamiršk tuos paranormalius reiškinius ir pabandyk gyventi normalų mokyklinį gyvenimą.
Ji pakelia smegeninę ir susiraukia... Tikėjausi tokios reakcijos, bet Haruhi kaušas liko priklijuotas prie suolo. Atrodo, ji rimtai išsekusi.
- Normalus mokyklinis gyvenimas? Kas tai per gyvenimas?
Ji visiškai abejinga.
- Kažkas panašaus į padoraus vaikino susiradimą. Galbūt pasimatymo metu net užtiksite ateivį. Du paukščiai vienu akmeniu, juk neskamba taip blogai?
Tai pasiūlęs, ėmiau mąstyti apie tą dieną apturėtą pokalbį su Asahina.
- Be to, šūsnis vyrukų stoja į eilę dėl tavęs. Viskas, ko reikia, tai prislopinti savo ekscentrišką elgesį ir tavo vaikinas atsiras pats.
- Hmph, nesvarbu, turiu vaikiną, ar ne! Visa ši vadinamoji meilė yra tik laikinas proto pasimaišymas, psichinė liga.
Pavargusiu balsu tarstelėjo Haruhi, gulėdama ant suolo ir žvelgdama pro langą.
- Tiesą sakant, aš pamąstau apie šiuos dalykus laikas nuo laiko. Visgi, esu energinga mergina, plius mano kūnas turi poreikių. Bet nesu tokia bukaprotė, kad priskirčiau šį mėšlą sau vien dėl akimirkos sąmyšio. O jeigu būsiu užsiėmusi pasimatymais, kas nutiks SOS Brigadai? Aš ką tik ją įkūriau!
Techniškai ji dar nėra įkurta.
- Tuomet kodėl nesukūrus klubo su kažkokia pramogine veikla? Tai aiškiai pritrauktų žmonių dėmesį.
- Ne.
Haruhi tiesmukai atsisakė.
- Įkūriau SOS Brigadą, nes visi kiti tipiški klubai buvo per daug varginantys, be to, aš taip pat užverbavau mieląją mergytę Asahiną ir paslaptingai perkeltąjį studentą Koizumį! Kodėl dar nieko nenutiko? Ech, jau pats laikas, kad nutiktų, kas nors keisto.
Pirmas kartas, kai matau Haruhi tokioje neviltyje, bet ji vis tiek liko graži. Tokiai gražutei net nereikia šypsotis, kad puikiai atrodytų, nors ir gaila, kai apie tai pagalvoju.
Haruhi likusią dienos dalį praleido snausdama. Nuostabiausia, kad mokytojai to taip ir nepastebėjo... Ne, tai turėjo būti sutapimas.
***
Patylomis, nuo šios akimirkos, ėmė klostytis nešvarūs reikaliukai. Kadangi iš pradžių tai nebuvo didelis daiktas, niekas dar neatkreipė dėmesio, bet aš jau mėklinau apie tai visą laiką nuo klasės valandėlės pradžios.
Kalbėdamas su Haruhi, mintimis buvau kitur. Viskas prasidėjo nuo raštelio, šį rytą palikto mano batų spintelėje.
Raštelis skelbė: “Po mokyklos, kai nieko nebus, ateik į 1-5 klasę.”
Tai aiškiai buvo merginos braižas.
***
Apie ką visa tai? Mano galvoje tarp skirtingų nuomonių įvyko skubi konferencija.
Pirmoji tarė: “taip jau nutiko anksčiau”, bet rašysena skyrėsi nuo paliktos žymeklyje. Nagato, kuri tvirtina esanti ateivių Gyvas Humanoidinis Interfeisas, raštas toks dailus tarsi išspausdintas kompiuteriu, o šis raštelis visgi dvelkė mokyklinukės ranka. Be to, Nagato nebūtų tokia įžūli ir nekaišiotų raštelių į mano batų spintelę.
Antroji užklausė: “galbūt tai Asahina?” Ne, jeigu tai būtų Asahina, ji neišplėštų atsitiktinio popiergalio ir neprikeverzotų jame, nepaminėjusi laiko. Taigi, ji būtų įdėjusi grakščiai parašytą laišką į voką.
Kas be ko, įtartina, kad pasirinkta vieta yra mano klasė. “Nejaugi Haruhi!?” užkriokė trečioji nuomonė. Tai išvis neįmanoma, jeigu taip būtų, ji tiesiog nutemptų mane prie laiptų ir nedelsdama pasakytų, ką norėjusi.
Pagal šį principą, aš taip pat iš lygties pašalinau Koizumį. Galiausiai, ketvirtoji nuomonė užniūniavo: “Ar tai meilės laiškutis nuo paslaptingosios nepažįstamosios?” Nesivarginkime, ar tai meilės laiškas, ar ne, reikalas tas, kad mane kviečia, ir tai nebūtinai yra kokia nors mergaičiukė.
“Nepasiduok! Tai tikriausiai Tanigučio ir Kunikidos pokštas.” Taip, atrodo kaip labiausiai tikėtina nuomonė. Tikriausiai tas kluikšmagdė Tanigučis sumanė nevykusiai pajuokauti, bet galėjo parašyti ir daugiau.
Aš žingsniavau be tikslo po mokyklą apie tai galvodamas. Po pamokų, Haruhi pasisakė negaluojanti ir nuzulino namùčion. Tai puiki proga!
Nusprendžiau pirma apsilankyti klubo kambaryje. Išprotėčiau, jeigu taip anksti nukakčiau į klasę laukti kažkokio nežinomo nepažįstamojo. Plius, jeigu Tanigučis staiga užeitų ir tarstelėtų: “Sveikas, vis dar lauki? Negaliu patikėti, kad užkibai ant tokio menko masalo, kad toks nepatyręs gali būti!” Mane tai itin supykdytų. Pirmiausia užmušti šiek tiek laiko, užmesti akį į klasę ir tuomet įsėlinti, įsitikinus, kad nieko aplink nėra. Taip, tai tobula strategija!
Prisišvartavau prie klubo kambario durų ir šį kartą prisiminiau pasibelsti.
- Prašau, užeikite.
Įsitikinęs, kad tai Asahinos balsas, atvėriau duris. Nesvarbu, kiek daug kartų žvelgiu, ji atrodo tiesiog nuostabiai savo tarnaitės kostiumėlyje!
- Užtrukote, kur Suzumiya?
Atrodo, kad ji vėl ruošia arbatą.
- Pabruko uodegą namùčion, vaidino itin nusikamavusią. Jeigu ketini atkeršyti, dabar puiki proga, kol ji laižo asfaltą.
- Tikrai neketinu to daryti!
Mes sėdėjome veidas į veidą ir srėbėme savo arbatą, kol Nagato skaitė. Atrodo, kad vėl grįžome prie ankstesnės betikslės, kaip ir anksčiau, asociacijos.
- Koizumis vis dar neatvyko?
- Koizumis jau buvo užsukęs, sakėsi šiandien turįs darbo, todėl išbėgo.
Kokio darbo? Šiaip ar taip, kaip reikalai klostosi, galiu drąsiai išbraukti Koizumį ir Haruhi iš savo įtariamųjų sąrašo dėl to, kas parašė raštelį.
Kadangi neturėjome ką veikti, kol šnekučiavomės, aš su Asahina pažaidėme Otelo. Po trijų mano pergalių, mes baigėme ir įlindome į internetą paskaityti žinių, ir tą akimirką Nagato užvertė knygą. Šiais laikais, mes priimdavome šį jos veiksmą kaip ženklą baigti klubo veiklą (nors ir nežinojome, kokia veikla tai buvo) ir pradėjome krautis mantą.
- Man reikia persirengti, eikite pirmi. – Išgirdęs tai sakančią Asahiną, išskuodžiau iš klubo kambario. Laikrodis rodė pusę šešių, jau nieko neturėtų būti klasėje, ar ne? Net jeigu tai ir buvo Tanigučio pokštas, jis būtų pavargęs taip ilgai laukti ir numygęs namùčion. Nepaisant to, aš, norėdamas įsitikinti, vis tiek užbėgau dviejų laiptų eilėmis į viršutinį aukštą.
Giliai įkvėpiau tyliame koridoriuje. Kadangi visi klasės langai vitražiniai, negalėjau žvilgtelėti vidun, mačiau tik tai, kad saulė nudažė kambarį oranžine spalva. Aš atsainiai atvėriau 1-5 klasės kambario duris ir įkišau savo kramę.
***
Manęs visai nestebino, kad kažkas laukė klasės kambario viduje, bet sukrėtė, kas tai buvo. Priešais lentą stovėjo žmogus, apie kurį net nebūčiau pagalvojęs.
- Vėluoji.
Asakura Ryouko šyptelėjo.
Ji perbraukė savo glotnius ilgus plaukus ir pradėjo žengti eile. Dailios šlaunys po jos sijonėliu ir balti batai labai blaškė dėmesį.
Ji sustojo klasės kambario centre ir šypsodama man pamojavo.
- Užeik!
Tarsi įsiurbtas, aš paleidau durų rankeną ir įlervinau vidun.
- Taigi, tai būsi tu…
- Taip, nustebęs?
Asakura džiugiai nusišiepė, jos dešinė veido pusė raudona nuo spiginančiai besileidžiančios saulės.
- Ieškai manęs?
Specialiai užklausiau grubiu tonu, Asakura sukikeno ir atrėmė:
- Be abejo, ieškau tavęs, turiu kai ko paklausti.
Asakuros blyškus veidas atsisuko į mane.
- Ar esi girdėjęs posakį “Geriau padaryti ir gailėtis, negu gailėtis, kad nepadarei”? Kaip manai, kiek jame tiesos?
- Nesu tikras, kas tai pasakė, bet tikriausiai tiesos yra.
- Jeigu egzistuotų situacija, kurioje likti statiškame ekvilibriume tik pablogintų padėtį, o tu nežinotum, kaip ją pagerinti, ką darytum?
- Pagerinti ką? Ekonomiką?
Ignoruodama mano klausimą, Asakura šyptelėjo ir tęsė:
- Argi nemanai, kad geriau padaryti ir vėliau prisiimti atsakomybę? Kadangi niekas nepasikeis, jeigu ir toliau reikalai taip klostysis.
- Hmm, tikriausiai.
- Apie tai ir kalbu.
Asakura, kurios rankos buvo už nugaros, šiek tiek palinko į priekį.
- Visgi, kadangi tie aukščiau nesugeba kitaip mąstyti, jie nesuvokia sparčiai kintančių šios realybės aplinkybių, todėl esu priversta veikti pati ir ką nors pakeisti.
Ką, po paraliais, bandai pasakyti? Ar tai kažkokia išdaiga? Nužvelgiau kambarį, svarstydamas, ar Tanigučis slepiasi sandėliuke, prilaikydamas už nugaros šluotas, o galbūt jis tupi po mokytojo stalu.
- Aš pavargau stebėti nesikeičiančią aplinką, todėl…
Užsiėmęs tyrinėjau aplinką tiek, kad nelabai kreipiau dėmesį į tai, ką Asakura sakė.
- Privalau tave užmušti ir išsiaiškinti, kokią reakciją pademonstruos Suzumiya Haruhi.
Kaip blyksnis Asaukuros dešinė ranka suspindo ir balta metališka žiežirba praslydo prie pat tos vietos, kur buvo mano kaklas.
Maloniai šypsodama Asakura laikė aštrų medžioklinį peilį.
Man itin pasisekė, kad išvengiau pirmojo antpuolio. Dėl to dabar gulėjau ant žemės, išbalęs žvelgdamas į Asakurą. Užspęstas į kampą, negalėsiu pasprukti! Ši mintis perskrodė smegenis, ir aš atšlijau atgal nelyg skėrys.
Kodėl Asakura nesivijo?
… Ne, palaukite! Kas, velniai rautų, čia dedasi? Kodėl Asakura bando perdurti mane peiliu? Luktelkite minutėlę, Asakura ką tik pasakė ką? Ji nori mane užmušti? Mane? Bet, kodėl!?
- Baik išsipisinėti!
Surezgiau tik firminį savo sakinį.
- Tai pavojinga! Net jeigu švaistaisi netikru peiliu, galėjai mane stipriai sužeisti! Padėk tą daiktą šalin!
Aš buvau rimtai suglumęs. Jeigu kas nors žino, kas dedasi, prašau išlįskite ir paaiškinkite man!
- Manai, juokauju? – Asakura atsiliepė itin džiugiu balsu, visai be rimtumo žymių. Gerai pagalvojus, vidurinės mokyklinukė, grasinanti tau peiliu, yra iš tiesų kraupus reginys. Taigi dabar suprantate, koks buvau persigandęs.
- Hmph!
Asakura patapšnojo savo petį peilio geležties šonu.
- Tu netrokšti mirties? Nenori išnykti? Organinių būtybių žūtis man nieko nereiškia.
Aš lėtai atsistojau. Tai aiškiai yra nevykusi išdaiga, o bijau tik todėl, kad esu per daug rimtas. Vis kartojau tai sau, nes viskas buvo per daug siurrealu. Asakura yra rimtoji klasės seniūnė, kuri kalba klasėje tik paklausta, ir kuri visiškai nepašėltų net baisiausiomis aplinkybėmis. Kodėl ji netikėtai imtų su savimi nešiotis peilį ir teigti norinti mane papjauti?
Visgi, tas peilis yra tikras, jeigu nebūsiu atsargus, kraujuosiu kaip varganas šuva.
- Nesuprantu, apie kokį velnią šneki. Tai nebejuokinga, supratai? Padėk šalin tą gąsdinantį padargą!
- Negaliu to padaryti, – Asakura šyptelėjo savo įprasta nekalta šypsenėle, – nes aš iš tikrųjų trokštu tavo žūties.
Ji laikė peilį palei juosmenį ir ėmė lėkti link manęs. Po velnių, kokia greita! Šį kartą buvau pasiruošęs, jau numatęs pabėgti pro duris – bet trenkiausi į sieną.
????
Keista, kur dingo durys? Net langų nebėra! Ant sienos, žvelgiančios į koridorių, turėjo būti langai, bet vietoje jų radau tik storą pilką sieną.
Neįmanoma!
- Viltį mesk į šalį.
Asakuros balsas artėjo iš užnugario.
- Dabar aš kontroliuoju šios zonos erdvę, todėl visi išėjimai užblokuoti. Tiesą sakant, tai gana lengva, viskas, ką reikia padaryti, tai šiek tiek pažaisti su šios planetos pastatų molekuline struktūra ir galiu pakeisti materiją savo nuožiūra. Dabar šis kambarys užsklęstas, ir iš jo nėra jokio kelio išeiti, ar įeiti.
Apsisukau ir pastebėjau, kad saulėtekis taip pat dingo. Visas kambarys apsuptas betoninėmis sienomis, palikdamas tik baltas lempas, šaltai spindinčias ant suolų.
Kas per velnių velnionė!
Asakuros siluetas lėtai pasislinko manęs link.
- Patariu baigti priešintis; vis tiek mirsi.
- … Kas per kipštas tu būsi?
Nesvarbu, kiek žvelgiau, mane supo vien sienos. Nė vienų durų, nė vieno lango, nieko! Gal man pasimaišė?
Aš pašėlęs laksčiau tarp suolų, bandydamas kuo toliau pasprukti nuo Asakuros. Visgi Asakura tipeno link manęs tiesia linija, iš savo tako patraukdama stalus ir kėdes.
Palyginus su ja, mano kelią vis blokavo ir blokavo griozdai.
Ką gi, tuomet…
Nusprendžiau surizikuoti ir nusviedžiau kėdę į Asakurą, tačiau sėdimoji pasisuko šonu prieš pat Asakurą ir nuskriejo į kitą kambaro kampą. Nejaugi tai įmanoma!?
- Ar nesakiau, kad viltį mestum į šalį? Viskas šiame kambaryje dabar juda tik mano valios dėka.
Palauk… Palauk!
Kas čia dedasi? Jeigu tai ne išdaiga ar pokštas, ir jeigu aš ir Asakura nesame išprotėję, tuomet kas čia vyksta?
Privalau tave užmušti ir išsiaiškinti, kokią reakciją pademonstruos Suzumiya Haruhi.
Kodėl vėl Haruhi? Jėzus Marija, Haruhi, argi tu netampi šiek tiek per daug populiari?
- Turėjau taip pasielgti iš pat pradžių.
Asakurai tai pasakius, mano kūnas užšalo. Taip negalima! Tai sukčiavimas!
Mano pėdos kaip medis įaugo į grindis, negalėdamos pajudėti. Mano rankos sustingo tarsi vaškinės statulėlės – aš net negalėjau pakrutinti pirštų. Mano veidas, sustingęs žvilgsniu į parketą, matė lėtai į regėjimo lauką įžengiančius Asakuros mokyklinius batelius.
- Kai mirsi, Suzumiya Haruhi turėtų pademonstruoti kažkokią reakciją. Galbūt tai sukurs masyvią duomenų eksploziją, iš kurios ką nors išsaugosime. Tai gali būti mūsų vienkartinis gyvenimo šansas.
Man tai visiškai nerūpi!
- Dabar dvėsk.
Jaučiau, kaip Asakura pakėlė peilį. Kur ji pradės? Gerklės arterijos, širdies? Jeigu žinočiau, kaip mirsiu, bent jau galėčiau būti tam pasiruošęs. Bent leisk man užsimerkti… Ne, negaliu to padaryti. K… kas tai!?
Staiga pajutau oro virpesius. Peilis jau smigo į mane…
Šią akimirką lubos išleido garsų smengantį triukšmą, sekusį žemyn krentančiomis nuolaužomis. Kai kurios jų nudribo ant mano makauzos – skaudėjo! Prakeikimas! Mane padengė baltos kalkės, sukilusios iš be perstojo krentančių nuolaužų, todėl spėjau, kad Asakura atrodė taip pat. Troškau žvilgtelėti, kaip ji dabar atrodė, bet negalėjau pajudėti… ne, palaukite! Aš vėl galiu judėti!
Pakėliau galvą ir atradau…!
Priblokštą Asakurą – kai ji tik, tik ketino perrėžti man gerklę. Priešais ją plikomis rankomis pagavusi ašmenis stovėjo liauna Nagato Yuki figūra.
(Oho, ji gali sučiupti ašmenis vien plikomis rankomis.)
- Tavo programos per daug esminės, – Nagato tarė savo įprastu tonu be emocijų. – Duomenų sankirta ties lubų ruožu buvo neišbaigta. Todėl atradau ir pramušiau ją.
- Drįsti man maišytis? – Asakura ramiai tarstelėjo. – Nužudžiusi šį žmogėną, be abejonės sulaukčiau Suzumiyos Haruhi kažkokios reakcijos. Tik tuomet mes galėsime įgauti daugiau duomenų.
- Privalėjai būti mano atsarginė kopija, – Nagato tęsė savo į mantrą panašiu tonu. – Toks priešiškumas neleistinas; paklusk mano įsakymams.
- O jeigu atsisakysiu?
- Tuomet teks atjungti tavo duomenų interfeisą.
- Ketini pabandyti? Pranašumas mano pusėje, kadangi šis klasės kambarys priklauso mano duomenų kontrolės zonai.
- Apdorojama duomenų interfeiso nutraukimo aplikacija.
Nagato baigus, peilis jos rankoje ėmė ryškiai švytėti. Tuomet, tarsi cukraus kubelis įmerktas į arbatos puodelį, jis ėmė kristalizuotis, tirpti ir byrėti ant grindų nelyg milteliai.
- !!
Asakura paleido peilį ir šoktelėjo penkis metrus atgal. Išvydęs šią sceną, negalėjau nenusistebėti – oho, šios dvi tikrai nėra žmonės.
Akimirksiu praplėsdama nuotolį, Asakura elegantiškai nusileido ir toliau kaip įprasta šypsojosi. Aplink buvusi erdvė pradėjo kreiptis – tik taip galėjau tai apibūdinti. Asakura, suolai, lubos ir grindys visi energingai sklezdeno, bendrai paėmus, vaizdas buvo panašus į skystą metalą, nors taip aiškiai ir negalėjau matyti.
Tik, tik bepradedant svarstyti, ar vien tik ši erdvė lėtai virsta tuo, kas atrodė kaip ietimis nusėtas, kristalizuotas sprogimas, pasirodė priešais Nagato iškeltas plaštakas. [Sic! – Vert. Past.]
Kitą sekundę, tokie patys nepermaldaujami kristalizuoti sprogimai apsupo Nagato, užtrotinti ant žemės byrančiais milteliais. Kristalizuotos ietys-žeberklai žaibo greičiu vasnojo link mūsų iš visų pusių. Tik po akimirkos suvokiau, kad Nagato tokiu pat miklumu atrėmė tas ietis.
- Nesitrauk nuo manęs.
Nagato, atmušinėdama atakas, patraukė už mano kaklaryšio, kad pritūpčiau ir pasislėpčiau už jos.
- Oho!
Kažkoks objektas praskriejo man virš galvos ir, atsitrenkdamas į lentą, išsitaškė į šipulius.
Nagato trumpai žvilgtelėjo į viršų, akimirksniu iš lubų išaugo daugybė varveklių ir krito ant Asakuros buožės. Asakura pajudėjo greičiau, negu akis užmatė, ir beveik iš karto ant žemės susiformavo varveklių miškas.
- Niekaip neįveiksi manęs šioje erdvės zonoje, – Asakura ramiai tarė. Ji ir Nagato stovėjo perskirtos vos keliais metrais, veidas į veidą, o aš tiesiog beviltiškai klūpojau ant grindų, nedrįsdamas atsistoti.
Nagato stypsojo priešais mane šiek tiek praskėstomis kojomis, ir tik dabar pastebėjau, kokia ji rimta, turiu omeny, ji užsirašė savo vardą ant mokyklinių batukų. Tuomet, tarsi skaitydama maldą, Nagato tyliai sumurmėjo:
PASIRINKTI serijinis_kodas
IŠ duomenų_bazė
KUR kodas=’duomenys’
ĮSAKYMAS agresyvaus_mūšio_duomenys
PRIKLAUSOMYBĖ likvidavimo_režimas
- Taikinio vardas Asakura Ryoko, priešiškumas patvirtintas. Nutraukiamas taikinio organinės informacijos interfeisas.
Normali erdvė daugiau neegzistavo šiame klasės kambaryje. Viskas virto geometrinėmis figūromis, atrodančiomis iškreiptai ar kūgiškai. Šio siurrealistino peizažo vaizdas panašus į vieną iš tų teminių siaubo parkų, apsvaigau vien žvelgdamas.
- Tu nustosi funkcionuoti anksčiau, negu aš.
Neturėjau žalio supratimo, kodėl Asakuros balsas sklido iš viso šio spalvoto miražo.
Siūbt, vėjo, skrodžiančio orą, garsas.
Nagato stipriai spyrė į mane kulnu.
- Ką tu…
Prieš man baigiant, ietis praskriejo taip greitai, kad vos įžvelgiau, kaip ji prazvimbė pro mano nosies galiuką ir susmigo į žemę.
- Pažiūrėsim, kiek ilgai ištversi jį gindama. Štai!
Kitą sekundę, Nagato stovėjo prieš mane, pasmeigta maždaug dvylikos rudai atrodančių ilgų žeberklų.
- …
Kitaip tariant, Asakura puolė Nagato ir mane iš visų pusių tuo pačiu metu. Nagato sugebėjo sukristalizuoti kai kurias iš iečių bei ištaškyti jas, bet bandydama apsaugoti nuo likusių iešmų, kaip skydas uždengė mane savo kūnu. Tačiau aš to tuomet nesuvokiau, kadangi viskas įvyko taip staigiai.
Nagato akinukai nukrito nuo jos veiduko ir minkštai atšoko, atsimušdami nuo žemės.
- NAGATO!
- Tau nederėtų judėti, – Nagato ramiai tarė, rodydama į ietis, įstrigusias jos krūtinėje ir skrandyje. Kraujo klanas ėmė telktis po jos pėdomis. – Man viskas gerai.
Dieve šventas, kaip viskas gali būti gerai?
Nagato nė kartelio nekrustelėjusi ištraukė ietis iš savo kūno. Kruvini iešmai šaltu garsu nukrito ant žemės ir iš karto virto suolais. Štai iš ko jos padarytos!
- Tiek sužeista, nemanau, kad tikiesi mane sustabdyti. Pats laikas tave pribaigti!
Iškreiptos erdvės kitame gale, Asakuros siluetas tai išblankdavo, tai išryškėdavo. Regėjau šypsnį jos veide, tuomet ji lėtai iškėlė rankas – jeigu neklystu, jos spindėjo nuo pat pirštų galiukų, ir ištįso dvigubu ilgiu. Ne, ne tik dvigubu…
- Prašau, mirk…
Asakuros rankos vis tįso ir tįso, rangydamos tarsi čiuptuvai, ir tuomet apglėbdamos iš abiejų krypčių. Negalėdama pajudėti, Nagato smulki figūra smarkiai virpėjo… Kitą akimirką mano veidas aptiško krauju.
Asakuros kairė ranka įsmigo į Nagato pilvo ertmę, o kita letena persmeigė Nagato krūtinę, perskrosdama skylę ir pirštų galais atsiremdama į klasės kambario sieną. Kraujas sriūbtelėjo iš Nagato burnos ir žemyn jos baltomis kojomis, dar labiau praplėsdamas kraujo klaną po ja.
- Baigta, – Nagato ramiai tarė, tuomet pagriebė už čiuptuvų. Nieko nenutiko.
- Kas baigta? – Asakura paklausė pergalingu balsu. – Turi galvoje savo trejus gyvenimo metus?
- Ne, – rimtai sužeista Nagato atsakė tarsi sveikut sveikutėlė. – Pradedamas duomenų interfeiso nutraukimas.
Beveik iš karto, viskas klasėje ėmė ryškiai švytėti, tuomet kristalizuotis ir tirpti kitą sekundę, suolai prie manęs taip pat virto smilmitis ir subyrėjo.
- Kaip tai gali būti...
Kristalizuotas smėliukas be perstojo krito iš lubų, šį kartą buvo Asakuros eilė apstulbti.
- Tu tikrai geniali.
Ietys Nagato kūne taip pat virto smiltim.
- Prireikė šiek tiek laiko perlaužti programą. Bet dabar viskas baigta.
- ... Aplink, prieš man įsiskverbiant į šią erdvę, jau buvai įrengusi naikinamuosius faktorius, ar ne? Nenuostabu, kad atrodei tokia nusilpusi. Panaudojai puolančiąją informaciją daug anksčiau... – Asakura prislėgtai tarė ir jos rankos ėmė kristalizuotis. – Ech, kaip gaila, visgi esu tik atsarginė kopija. Maniau, kad tai bus puiki proga dingti iš šios aklavietės.
Asakura vėl tarsi virto senąja klasioke ir džiugiai žvilgtelėjo į mane.
- Aš pralaimėjau. Puiku, kad išgyvensi. Tačiau būk atsargus, Integruotų Duomenų Būtybė nėra tokia vieninga kaip manai, egzistuoja nemažas skaičius panašių į mane su skirtingomis nuomonėmis. Ir kas žino, galbūt net tie, kontroliuojantys Nagato, persigalvos ir nuspręs tave užmušti.
Dabar ji nuo krūtinės iki kojų padengta švytinčia kristalizuota substancija.
- Kol to nenutiko, linkiu tau ir Suzumiyai kuo geriausios kloties. Viso.
Tai pasakiusi, Asakura tyliai ištirpo į mažas smėlėtas pabiras. Ir tuomet mažos smėlėtos pabiros toliau tirpo iki visiškai išnykdamos.
Po kristalizuoto smėlio liūtimi vidurinės mokyklos mergina, vardu Asakura Ryouko, visiškai pradingo iš šios mokyklos.
Staiga pasigirdo garsus dunkstelėjimas. Staigiai pastebėjau Nagato, tysančią ant grindų, todėl pašėlusiu greičiu atsistojau.
- Nagato! Laikykis! Tuoj iškviesiu greitąją!
- Nėra jokio reikalo.
Nagato žvilgtelėjo į lubas plačiai atmerktomis akimis.
- Fizinė žala man nieko nereiškia. Mūsų prioritetas yra atkurti šią erdvės zoną į pirminę būseną.
Smėlio kristalai aplinkui liovėsi kritę.
- Pašalinama purvina substancija, rekonstruojamas klasės kambarys.
Jai pabaigus, pažįstamas 1-5 klasės kambarys išdygo prieš mūsų akis. Tarsi atsisukanti juosta: viskas kambaryje grįžo į pradinę padėtį.
Lenta, mokytojo stalas, likusios kėdės ir suolai visi išsistiebė iš balto smėlio atgal į pradinę padėtį, kaip prieš pasibaigiant pamokoms. Negaliu apibūdinti to, kas dėjosi mano galvoje. Jeigu nebūčiau matęs savo akimis, pamanyčiau, kad visi šie vaizdai buvo sukurti aukščiausios klasės CGI specialiaisiais efektais.
Langai išaugo iš sienų su sveiku pusiau vitražiniu stiklu; lauke pasirodė saulėlydis, išmaudydamas mane ir Nagato oranžiniai raudona šviesa. Aš pabandžiau žvilgtelėti į suolo stalčius, visas turinys išliko vietoje, ir visas kraujas, ištiškęs man ant veido, visiškai pranyko. Tai buvo per daug neįtikėtina. Galėjau tai apibūdinti tik kaip magiją!
- Tau tikrai viskas gerai?
Aš prikniaubiau prie Nagato, kuri liko gulėti ant grindų. Maniau, kad ji uniformoje turės daugybę žaizdų ir skylių, paliktų tų iešmų, bet jos visos buvo dingusios.
- Kadangi apdorojamoji galia konvertavosi atgal į duomenų operaciją, aš tiesiog trumpam sustabdžiau interfeiso ryšį.
- Nori, kad tave pakelčiau?
Stebėtinai Nagato nedvejojo ir besistodama pagriebė mano ranką: “Ak!”
Ji staiga žioptelėjo.
- Pamiršau regeneruoti naują akinių porą.
- … Manau, kad geriau atrodai be jų. Keturakės merginos nėra mano fetišas.
- Ką reiškia “keturakė mergina”?
- Nekreipk dėmesio, tauškiu nesąmones.
- Aišku.
Dabar ne laikas šiam trivialiam mėšlui. Gailiuosi tai pasakęs. Net jeigu tai reiškė, kad teks beširdiškai palikti Nagato užnugaryje, man reikėjo susigėdijusiam kaip mat išskuosti iš klasės kambario.
- Jou!
Klasės kambario durys staiga atsivėrė.
- Pamiršau~ Pamiršau aprangą~
Prakeikimas, į klasę zvimbdamas kvailą dainą įžygiavo Tanigučis.
Tanigučis tikriausiai net nemanė, kad klasėje vis dar bus žmonių. Atradęs mus, jis stovėjo priblokštas plačiai pražiodyta burna nelyg pusgalvis.
Tą akimirką, bandžiau pakelti Nagato, bet jeigu būtumėte pamatę mus tik tuomet, atrodytų lyg aš lėtai ją guldyčiau.
- Be galo atsiprašau, – Tanigučis pasakė rimtu balsu, kurio niekada nesu girdėjęs, ir iš karto iščioškė iš klasės. Net neturėjau laiko jo vytis.
- Toks įdomus žmogus, – Nagato tarė.
Aš sunkiai atsidusau.
- Ką dabar turėtume daryti?
- Palik tai man, – Nagato kalbėjo, besiilsėdama ant mano krūtinės. – Duomenų manipuliacija yra mano specialybė, visiems leisiu manyti, kad Asakura Ryouko persikėlė.
Štai ką ji daro!
Dabar, vėlgi, ne laikas galvoti apie tokį trivialų mėšlą, kai patyriau tokį neįtikėtiną nuotykį. Kalba eina ne apie tai, ar tikiu, ką Nagato sakė man anksčiau, ar ne, aš nedrįsau prisipažinti, kad buvau pusiau įtikintas. Tai, kas dabar nutiko, privertė susimąstyti, kokie iš tikrųjų rimti buvo reikalai. Tikrai maniau, kad mirsiu! Jeigu Nagato nebūtų pasirodžiusi iš lubų, mane būtų pražudžiusi Asakura. Klasės kambario persikreipimo, Asakuros nenatūraliai ištįsusių rankų ir jos pašalinimo, atlikto bejausmės Nagato, vaizdinės patirtys – visos įsirėžė į mano smegenis.
Ar Nagato bando pasinaudoti situacija, kad įrodytų esanti ateivė?
Tam tikru būdu, ar tai nepadaro manęs šio paslaptingo įvykio bendrininku? Kaip ir sakiau pradžioje, troškau būti pašalinis, įsuktas į tokių įvykių verpetą, pasitenkinantis paprasto pagalbininko vaidmeniu. Bet, pagal tai, kaip reikalai klostėsi, aš jau buvau protagonistas! Tiesa, troškau būti personažas istorijoje apie ateivius, bet kai iš tikro tokiu tapau, į viską pažvelgiau iš kitokios perspektyvos.
Atvirai kalbant, mane tai neramino.
Aš labiau troškau būti antraplaniniu veikėju, kuris tinkamais momentais noriai padeda savo patarimais, kai visiems itin riesta. Aš visai netroškau, kad mano gyvybei grėstų pavojus! Esu principingas, kas liečia gyvenimą.
Mano mintys klajojo be tikslo, kol sėdėjau oranžiniai raudonoje klasėje. Visiškai pamiršau, kad Nagato vis dar ilsėjosi ant mano krūtinės.
K… kas tai? Apie ką aš sau mąstau? Dėka mano išsiblaškymo nepastebėjau, kad Nagato visiškai regeneravosi ir jau kurį laiką spoksojo į mane be emocijų.
***
Kitą dieną Asakura Ryouko nepasirodė klasėje.
Neišvengiama baigtis, bet tik aš vienintelis taip mintijau.
“Hmm, tikriausiai tai kažkaip susiję su Asakuros tėvo darbu, todėl jai taip staiga teko persikraustyti. Atvirai kalbant, mokytojai taip pat buvo šokiruoti, išgirdę šio ryto naujieną. Kad jie paliko šalį, išskrido vakar.“
Mokytojui Okabei paskelbus šią laikraštinę istoriją, dauguma merginų aiktelėjo iš nuostabos, “Ką?”, „Kodėl?“, kol kiti vaikinai apie tai šnibždėjosi tarpusavyje. Net mokytojo žvilgsnis buvo paklaikęs. Nenuostabu, kad mergaičiukė, sėdinti už manęs, negalėjo apie tai neprabilti.
Pliaukšt! Ji kumščiu trinktelėjo per mano pakaušį.
- Kyonai, tai PRIVALO būti paslaptingas įvykis! – Haruhi akys ryškiai spindėjo, kai ji atgavo įprastinę energiją.
Ką man daryti? Pasakyti jai tiesą?
Tarp mūsų šnekant, Asakura buvo sukurta nežinomo sutvėrimo vardu Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė, Nagato yra jos kompanionė, bet, dėl kažkokios priežasties, jų santykiai suiro, ir galiausiai Asakura ryžosi nudėti mane. Priežastis, pasirenkant taikinį, iš tikrųjų, esi tu. Visgi, Nagato dėka, Asakura virto smėlio krūva ir išnyko.
Prašyčiau! Iš manęs šaipytųsi kaip iš velnio, jeigu taip išrėžčiau. Tiesiog apsimesiu, kad visi vakarykščiai nutikimai buvo iliuzija ir daugiau niekada apie tai nekalbėsiu.
- Pirmiausia atkeliauja paslaptingasis perkeltasis studentas, o tada paslaptingai iškeliauja mergina. Čia kažkas ne taip!
Ar man pagirti jos nuostabius instinktus?
- Galbūt persikraustė jos tėtis?
- Netikiu tokiais lėkštais pasiteisinimais.
- Gali tikėti, gali ne, bet tai pagrindinė priežastis, kai kas nors persikelia.
- Bet nejaugi tau pačiam ne keista? Jiems prireikė vos vienos dienos nuo darbo pakeitimo pranešimo iki išsikraustymo. Kokį darbą, po šimts pypkių, jos tėtis dirba?
- Galbūt Asahinos tėtis jos neperspėjo...
- Neįmanoma. Reikia ištirti.
Troškau pasakyti, kad darbo paraiška buvo tik pasiteisinimas, jie pabėgo per naktį dėl juos persekiojančių skolininkų, bet nusprendžiau tai nutylėti. Kadangi žmogus, žinojęs tikrąją priežastį, buvau aš.
- Kaip SOS Brigados narė negaliu ramybėje palikti tokio paslaptingo įvykio.
Prašau, sustok!
Po to, kas nutiko vakar, aš visiškai persimainiau. Galų gale, stebėjęs visą šį paranormalų mėšlą savo paties akimis, ir bandydamas įsiteigti, kad to niekada neįvyko, teko pasirinkti vieną iš kelių variantų: arba man haliucinacijos, arba kažkas buvo blogai su mano smegenine, arba pasaulis jau ir taip keistas; arba aš sapnavau labai ilgą košmarą.
Be to, niekada negalėčiau pripažinti, kad pasaulis yra virtualioji realybė.
Žmogau! Kai kažkam vos 15 metų, susitikti akis į akį su tokiu gyvenimą pakeičiančiu įvykiu yra per anksti!
Kodėl vidurinės mokyklėlės studenčiokas kaip aš turi kvaršinti sau galvą filosofiniais klausimais, ar pasaulis egzistuoja, ar ne? Tai ne dalykai apie kuriuos turėčiau mąstyti. Prašau, daugiau neprisidėkite prie mano rūpesčių.
Dabar turiu ypač daug keblių problemėlių!
6 Skyrius
Kaip ir vakar, šiandien radau dar vieną laiškigalį savo batų spintelėje. Kas nutiko žmonėms, kad šiomis dienomis jie palikinėja laiškus batų spintelėse?
Šį kartą, visgi, dvelkė kitoniškumu. Laiškutis, kaip praeitą kartą, nebuvo sulankstytas ir anonimiškas. Ant laiško nugarėlės, kuris atrodė kaip vienas iš tų elegantiškų laiškelių, prisegtų prie „šoudžio“ [jap. shoujo – Vert. Past.], tipo kvestionarų komiksų, ar panašiai, aiškiai puikavosi vardas. Jeigu akys neapgaudinėjo manęs, buvau tikras, kieno jis.
Asahinos Mikuru.
Bematant susigrūdau laiškutį į savo striukės kišenaitę ir nuskubėjau į vyrų tualetą jo atplėšti. Ten, ant popiergalio su šypsenėlėmis, buvo įrašyti žodžiai:
„Lauksiu Jūsų klube per pietų pertrauką. – Mikuru“
Po vakarykščių įvykių mano visas gyvenimas, pasaulis ir realybė pasisuko 360 laipsnių ir atliko somersaultą nelyg akrobatas.
Daugiau niekada nebenoriu pergyventi kažką, tiek grasinančio mano gyvybei.
Aš, visgi, negalėjau to ignoruoti. Šį kartą pati Asahina mane išsikvietė! Nors ir neturėjau jokių įrodymų, patvirtinančių, jog šis laiškutis parašytas Asahinos, aš niekada nedvejojau jo autentiškumu, nes viskas tikrai atrodė taip, tarsi ji tiek daug stengtųsi dėl manęs aplinkeliais. Kas be ko, vaizdas, kaip ji laiko parkerį, susijaudinusiai rašydama ant švelnaus popieriūkščio, tikrai jai tiko. Jeigu per pietų metą Nagato taip pat lauks klubo kambaryje ir jeigu kas nors nutiktų, tikriausiai, ji mane išgelbėtų.
Prašau, nevadinkite manęs beviltišku bailiu. Aš, visgi, esu, šiaip ar taip,. tik tipiškas vidurinės studenčiokas.
Po ketvirtos pamokos mane supo: Tanigučis, įsispoksojęs į mane reikšmingomis akimis; Kunikida, atkerėblinantis su savo priešpiečių dėžute, norėdamas pakviesti mane prie vieno stalo, ir Haruhi, prašanti, kad eitume kartu į mokytojų kambarį, bei išsiaiškintume tiesą apie Asakuros skubotą pasitraukimą iš mokyklos. Net nepalietęs savo paties maisto, aš bematant nuzulinau į klubo kambarį.
Nors buvo tik gegužė, saulė jau spigino vasaros dažniu. Saulė yra tarsi papildomai išplėstas židinys, laimingai šviečiantis savo energiją link Žemės. Vasarai prasidėjus, Japonija tampa natūralia sauna. Galėjau vien žengdamas porą žingsnių, jausti prakaitą, įsliūkinantį į mano apatinius.
Po trijų minučių aš prisišvartavau prie klubo kambario durų. Pirmiausia – pasibeldžiau.
- Prašau, užeikite.
Asahinos balsas, jokių abejonių. Puiku, galėjau atsipalaiduoti ir žengti vidun!
Man atvėrus duris, neradau nei Nagato, nei, mano nuostabai, Asahinos.
Prieš mane stovėjo ilgaplaukė mergina, pasirėmusi ant palangės, kuri žvelgė į mokyklos kiemą. Ji vilkėjo baltą bliuskutę ir juodą mini-sijonėlį, o jos pėdos sportavo porą šlepečių, skirtų mokyklos lankytojams.
Išvydusi mane, ji gracingai patraukė link manęs ir sučiupo mane už rankų.
- Kyonai… praėjo tiek daug laiko.
Ji nebuvo Asahina, visgi, daug kuo ją priminė, tiek daug, kad galėjai lengvai sumaišyti su Asahina.
Bet ji nebuvo Asahina. Asahina, kurią aš pažinojau, nebuvo tokia aukšta, o jos veidas nebuvo tiek subrendęs, neminint to, kad per naktį krūtys po jos bliuskute negalėjo išaugti trečdaliu.
Nesvarbu, kaip ji atrodė, buvau įsitikinęs, kad prieš mane stovintis asmuo, besišypsanti ir laikanti mane už rankų mergina, yra virš aštuoniolikos, skleidžianti visiškai kitokią aurą, negu jaunėlė viduriniosios mokyklos Asahina. Bet kodėl ji tiek daug priminė ją?
- Atleiskite… – staiga man nušvito, – ar jūs Asahinos… sesuo?
Ji akimirką atrodė nustebusi, tuomet šyptelėjo ir primerkė akutes, purtydama pečius. Net jos šypsnis buvo toks pats.
- Hė, hė, tai aš! – Ji pasakė. – Aš esu Asahina Mikuru. Tik tiek, kad aš atvykau iš dar tolimesnės laiko juostos… Visuomet troškau su Jumis susipažinti.
Aš tuomet atrodžiau itin kvailai. Žinoma, lengvai galėjau pripažinti tai, kad Asahina buvo iš ateities. Spoksodamas į tai, kaip ji atrodė, suvokiau, kokia graži ji užaugo. Plius, ji aukštesnė, kas padaro ją dar labiau seksualesnę. Niekada nemaniau ją būsiant tokia gražia.
- Ak, jūs vis dar nepasitikite manimi?
Asahina sekretorės kostiumėlyje išrėžė begėdiškai:
- Aš tuomet įrodysiu jums!
Ji skubiai ėmė atsiseginėti bliuskutę ir atsegusi antrąją sagutę, mano nuostabai, atvėrė man savo biustą.
- Žvilgtelėkite, argi nematote žvaigždutės formos apgamo? Jis tikras! Norite paliesti?
Ant kairiosios krūties puikavosi žvaigždutės formos apgamas, patrauklus iškilimas ant porcelianinės odos, spinduliuojantis šarmą.
- Ar dabar manimi tikite?
Kaip čia išsireiškus? Net nepamenu, ar esu matęs Asahinos apgamą ant jos krūties. Nors ir kiek anksčiau buvau priverstas matyti ją persirenginėjant kiškutės kostiumėliu, nesugebėjau taip greitai įžvelgti ką nors toje zonoje. Taip bemąstant, patrauklioji, subrendusioji Asahina išrėžė:
- Keista. Jeigu nebūtumėte pasakęs man apie šį apgamą, aš pati nebūčiau jo pastebėjusi.
Asahina neužtikrintai papurtė galvutę ir tuomet, tarsi kažką suvokdama, išplėtė akis ir smarkiai išraudo.
- Ech… Ak, ne, tiesiog… T… taigi! Mes vis dar ne… Ką man daryti?
Asahina uždėjo rankas ant veido ir nerimastingai pasikratė, jos apykaklės sagos vis dar atvertos.
- Suklydau… Aš… Aš atsiprašau! Prašau, pamirškite, ką matėte!
Lengviau pasakyti, negu padaryti. Ak, ir, ar negalėtumei užsisegti? Dabar, išvis, nežinau, kur dėti akis!
- Gerai, kol kas tavimi patikėsiu. Dabar galiu patikėti bet kuo.
- Atleiskite?
- Ak, nieko, tiesiog kalbuosi su savimi.
Nežinomo amžiaus Asahina vis dar laikė veidą savo išraudusiose rankutėse, kai suvokė, į ką spoksojau, ir greitai užsisagstė. Mandagiai prisėdusi, ji sausai atsikosėjo ir tarė:
- Ar iš tikro manote, jog atvykau į šią paralelinę juostą iš ateities?
- Žinoma. Hmm, jeigu taip, reiškia, kad dabar šiame pasaulyje egzistuoja dvi Asahinos?
- Taip, aš iš ateities… dabar ji sėdi klasėje su klasiokais ir pietauja.
- Ar toji Asahina žino, kad tu čia?
- Ne, visgi, ji mano praeitis.
Aišku.
- Kadangi troškau, kai ką tau pasakyti, išmaldavau viršininkų, kad leistų man pasirodyti šioje laiko juostoje. Ak, taip, prieš tai paprašiau, kad Nagato paliktų mus vienus.
Turint galvoje Nagato, ji, turbūt, net nekrustelėtų, išvydusi šią Asahiną.
- … Ar žinai, kas Nagato iš tikrųjų yra?
- Atleiskite, bet tai įslaptinta informacija. Ak, suvokiau, kad nesakiau to ilgą laiką.
- Girdėjau tave tai sakant, vos prieš porą dienų.
- Jūs teisus, – Asahina pritarė, stukteldama sau į pakaušį ir iškišdama liežuvį. Tikrai atrodo, kaip tai, ką Asahina padarytų.
Ji, visgi, netikėtai surimtėjo.
- Negaliu čia ilgai pasilikti, todėl eisiu tiesiai prie reikalo.
Tiesiog sakyk, kad ir ką nori sakyti!
- Ar girdėjote apie Snieguolę?
Įsispoksojau į šiek tiek aukštesnę Asahiną. Jos juodi vyzdžiai atrodė sudrėkę.
- Na, taip…
- Nesvarbu, kokios nelaimingos situacijos jus užgrius, tikiuosi, kad atsiminsite šią istoriją.
- Turi galvoje, tą su septyniais nykštukais, piktąja ragana ir užnuodytu obuoliu?
- Taip, pasaką apie Snieguolę.
- Jau vakar patyriau kai ką nemalonaus.
- Ne… tai daug, daug rimčiau. Negaliu jums atskleisti visų detalių, bet viskas, ką pasakysiu, tai – Suzimiya Haruhi bus šalia jūsų.
Haruhi? Šalia manęs? Turi galvoje, kad aš ir ji įsivelsime į kažką keblaus? Kada? Kur?
- … Galbūt Suzumiya nemato to, kaip kažko, kas keblu… bet jums ir mums tai sudėtinga problema.
- Negali atskleisti informacijos… ar ne?
- Atleiskite, galiu tik duoti užuominas. Tik tiek.
Subrendusioji Asahina atrodė tiek apologetiška, kad vos vos nepravirko. Taip, tai išraiška, kurią Asahina visuomet demonstruoja.
- Turi galvoje, kaip užuominą į pasaką apie Snieguolę?
- Taigi.
- Atsiminsiu.
Išvydusi mane linktelint, Asahina tarė, kad dar turi šiek tiek laiko, todėl nostalgiškai apėjo klubo kambarį, gracingai paliesdama tarnaitės kostiumėlį, kybantį ant drabužių stovo.
- Aš dažnai šitai vilkėdavau. Dabar aš niekaip nedrįsčiau jo užsimesti.
- Dabar, visgi, atrodo, kad pasirinkai ofiso merginos “kosplėjų”.
- Hė-hė, kadangi negalėjau užeiti paprastais drabužiais, teko apsirengti, kaip vienai iš mokytojų.
Kai kurie žmonės gimė su kostiumais ant odos.
- Kalbant apie tai, ką dar Haruhi privertė tave devėti?
- Nesakysiu, per daug gėdinga. Be to, išsiaiškinsite pakankamai greitai, ar ne?
Asahina sušlepetkavo ir prisiartino prie mano veido. Pastebėjau, kad jos akys buvo neįprastai ašaringos, o veidas šiek tiek išraudęs.
- Aš tuomet jau eisiu!
Asahina pažvelgė į mane, norėdama tęsti, bet nutarė sustoti. Matydamas ją sudrebant ir akivaizdžiai kažko norint, galbūt bučinio. Tik, tik prieš man ją apgaubiant rankomis, ji atšlijo.
Asahina apsisuko švelniai ir tarstelėjo:
- Galų gale, aš turiu dar vieną prašymą. Prašau, nepasidarykite man per daug artimas.
Ji pasakė su lengvu atsidūsėjimu.
Aš skubiai šūktelėjau Asahinai, kuri nuskubėjo prie durų:
- Turiu klausimėlį!
Asahina stabtelėjo, prieš pat atverdama duris.
- Asahina, kiek tiksliai tau metų?
Asahina atsigręžė ir pasikedeno plaukučius, tuomet gundančiai šyptelėjo:
- Įslaptinta informacija!~
***
Durys taip ir užsitrenkė. Nieko nebūčiau galėjęs padaryti net ir tada, jeigu vyčiausi.
Oho, vos galėjau patikėti, kad kai užaugs, Asahina atrodys taip karštai. Aš tuomet staiga pagalvojau apie pirmą dalyką, kurį ji pasakė: “Kyonai… praėjo tiek daug laiko.” Tai reiškė tik vieną dalyką: Asahina nematė manęs ilgą laiko tarpsnį.
- Taigi, bent sveika nuovoka taip sakė.
Ateities Asahina, tikriausiai, grįžo į savo ne tokią ir tolimą ateitį ir tuomet praleido porą metų ten, prieš vėl susitikdama su manimi šioje paralelinėje laiko dimensijos juostoje.
Kiek laiko jai praėjo? Nuo to, kiek ji užaugo, spėčiau, kad, galbūt, penkeri metai… arba netgi trys! Merginos labai pasikeičia, kai baigia vidurinę mokyklą. Mano pusseserėčiai taip nutiko. Kai lankė vidurinę mokyklą, ji visą laiką buvo tyli, pavyzdinga studenčiokė, kuri nekėlė jokių problemų. Tada, kai ji pradėjo lankyti universitetą, ji metamorfoziškai iš bjauraus kirmino virto į gražų drugį. Jai, visgi, užaugus, tapau tik dar labiau susipainiojęs dėl Asahinos tikrojo amžiaus; visiškai nemanyčiau, jog jai vos 17 metų!
Žmogau, kaip praalkau, tikriausiai, reikia traukti atgal.
- …
Kaip tik tuomet, Nagato Yuki įžengė su savo įprastu santūriai šaltu veideliu, bet, kadangi šiandien nemūvėjo akinukų, jos nuogas žvilgsnis nusileido ant manęs.
- Ei, ar matei prasilenkdama, ką nors, kas atrodė, kaip Asahina? – pusiau juokaudamas paklausiau.
- Šį rytą jau mačiau Asahinos Mikuru diferencialinės laiko juostos kloną.
Nagato tyliai sėstelėjo į savo kėdę ir paguldė savo knygiūkštę, ją atverdama, ant stalo.
- Jos daugiau čia nėra, nes ji paliko šią laiko juostą.
- Ar tu, taip pat, gali keliauti laiku? Su tuo Duomenų Būtybės daikčiuku?
- Ne. Temporalinė transportacija, visgi, nėra tokia sudėtinga, kaip manai; tik tiek, kad žmonės dar nepasirengę aprėpti jos pagrindinius principus. Laikas yra tarsi erdvė; judėti per ją yra itin lengva.
- Ar tuomet galėtum mane to išmokyti?
- Tai koncepcija, kurios negalima perduoti kalba, todėl nesuvoktum, net jeigu ir paaiškinčiau.
- Nejaugi?
- Taigi.
- Tikriausiai, kad man nenuskilo.
- Nenuskilo.
Beprasmiška buvo kalbėti su tokiu iš medžio išdrožtu charakteriu, todėl nusprendžiau grįžti į klasę. Galbūt vis dar turiu laiko pietums?
- Nagato, dėkui už vakarykštę dieną.
Jos skulptūriška išraiška šiek tiek pakito.
- Nėra jokio reikalo man dėkoti. Asakura Ryouko veiksmai buvo mano atsakomybė; likau atgrubnagiška savo veiksmais.
Jos plaukai lengvai prasiskyrė.
Ar ji stengėsi nusilenkti ir manęs atsiprašyti?
- Tu, be abejonės, atrodai geriau be akinių.
Ji neatsakė.
***
Ketinau prasišniaukti atgal į klasę pietums, bet prie durų manęs jau laukė Haruhi, ir mano planai, susiję su maisto virškinimu, dingo tarsi išmesti pro langą. Ar tai likimas? Atrodo, kad pasiekiau tašką, kai galiu įžvelgti pro visą karmą.
Laukdama nekantriai prie koridoriaus, Haruhi susierzinusiai išrėkė:
- Kur dingai? Galvojau, kad grįši anksčiau, – nieko nevalgiau, nes tiek ilgai tavęs laukiau!
Ji net neatrodė supykusi, – labiau kaip viena iš tų vaikystės draugių, kurios susiraukia, bandydamos nuslėpti savo susigėdijimą.
- Nestovėk ten kaip idiotas! Sek paskui!
Haruhi užsmaugė mane imtyninko gniaužtais ant kaklo ir išsitempė į tamsią laiptinę.
Žmogau, aš toks išalkęs!
- Ką tik apklausiau Okabę susirinkimų halėje. Mokytojai sužinojo apie Asakuros persikėlimą tik šį rytą. Anksti šią dieną kažkas, prisistatęs kaip Asakuros tėvas, paskambino išrėždamas, kad jiems reikia nenumatytai persikelti. Ir žinai kur jie persikelia? Į Kanadą! Kaip tai iš viso įmanoma? Tiesiog per daug įtartina!
- Nejaugi?
- Po to pasisakiau esanti gera Asakuros draugė ir paprašiau mokytojų, kad duotų man jos kontaktus Kanadoje.
Prašyčiau, vos su ja kalbėdavai, kai ji buvo dar čia.
- Ir žinai, ką mokytojai atsakė? Jie atsakė, kad nežino. Normaliomis aplinkybėmis, kai kas nors išsikrausto, nejaugi jie neturėtų palikti susisiekimo adreso? Kažkas čia tikrai ne taip.
- Ne, visai ne!
- Todėl, taigi, aš paprašiau Asakuros Ryouko senojo kontakto, iki jai išsikraustant. Po mokyklos ketinu ten nukakti ir nuodugniai viską iššniukštinėti. Galbūt ką nors rasime.
Ši mergiotė, kaip visuomet, niekada neklauso to, ką kiti žmonės jai sako.
Pamirškit tai, neketinu jos stabdyti. Galų gale, švaistanti laiką būtų Haruhi, ne aš.
- Tu eisi kartu.
- Kodėl!?
Haruhi iškėlė rankas ir tuomet, tarsi ugnimi alsuojantis drakonas, iškvėpė karštą liepsną, šaukdama tiek garsiai, kad visa mokykla išgirstų:
- NES ESI S.O.S. BRIGADOS NARYS!!!
***
Paklusdamas Haruhi įsakams, skubiai atsitraukiau. Nuzvimbinau į klubo kambarį, norėdamas pasakyti Nagato, kad nei manęs, nei Haruhi nebus klubo veikloje, ir paprašiau Nagato perduoti žinutę Asahinai bei Koizumiui, kai tik jie atvyks. Aš, visgi, nežinojau, ar ta tyli ateivė neprivirs dar daugiau košės, todėl saugumo dėlei pagriebiau markerį ir užrašiau ant S.O.S. Brigados pamflero nugarėlės:
„Šiandieną jokios klubo veiklos S.O.S. Brigadai. ¬– Haruhi“
Ir prilipdžiau žinutę ant durų.
Nekreipiant dėmesio į Koizumį, bent jau Asahinai nereikės gaišti laiko, persirenginėjant savo tarnaitės kostiumėliu.
Per tą laiką mokyklos skambutis sutrimitavo penktosios pamokos pradžią, man taip ir nesugebėjus ką nors užkrimsti. Todėl reikėjo palaukti kitos pertraukos, iki pats pasistiprinsiu.
***
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada nenorėjau žygiuoti petys į petį su mergina po pamokų, kaip tose „aidolų“ (angl. idol – Vert. Past.) dramose. Bet net šiai svajonei išsipildžius, esu per daug toli nuo džiūgavimo. Kas, po velnių, čia dedasi?
- Kažką sakei?
Haruhi užklausė, eidama mano kairėje, plačiai žirgliodama ir nešdama sąsiuvinio atplaišą. Automatiškai interpretavau jos klausimą kaip: „Kokios problemos?“
- Ne, visiškai nieko.
Mes nužygiavome žemyn kalva ir atkakome prie geležinkelio bėgių. Šiek tiek toliau stūksojo Koyoueno Stotis.
Maniau, kad artėjome prie Nagato namų, visgi, nemaniau, kad ir pati Haruhi trūdijo ta pačia kryptimi. Mes tuomet atkakome prie pažįstamo, naujut naujutėlaičio apartamentų bloko.
- Asakura, rodos, gyveno Bute 505.
- Nieko keisto.
- Kaip suprasti, „nieko keisto“?
- Ne, nieko. Ak, taip, kaip ketini patekti į vidų? Žiūrėk, net varteliai užrakinti.
Įbedžiau pirštą į skaitmeninį „keipadą“ ant interkomo ir tarstelėjau:
- Reikia teisingo kodo, jeigu ketini patekti vidun. Ar žinai jį?
- Ne, reikės ištverti šią prailgusią mūšio situacijos fazę.
Ko, šiaip ar taip, ketinai laukti? Kai tik užvaldė mintis apie tai, kiek viskas truks, atrodo, kad jaudinausi perniek. Šią akimirką vidutinio amžiaus poniutė atvėrė vartelius iš vidaus, atrodo, lyg eidama apsipirkti. Ji pažvelgė į mus kvestionuojančiu žvilgsniu ir nutratino savo keliu. Haruhi pasiskubino pagriebti už durų, prieš pat joms užsiveriant.
Tai neatrodė, kaip pats išmintingiausias sprendimas.
- Pasiskubink!
Taigi, taip buvau įtemptas į vestibiulį, ir tada įžengėme į liftą, kuris kaip tik sustojo apatiniame aukšte. Esminis etiketas – tyliai žvelgti į aukštų numerius, stoviniuojant lifte…
- Ta Asakura…
Bet Haruhi, atrodo, kad nepripažįsta etiketo egzistencijos.
- … Sklando ir kitų keistų nutikimų, kas liečia ją. Ji atrodo, kad taipogi iš viso nelankė pradinės.
Na, savaime suprantama.
- Šiek tiek pašniukštinėjau ir radau, kad ji persikėlė į Šiaurės Vidurinę iš kito miesto. Vis keisčiau ir keisčiau! Šiaurės Vidurinė nėra žymi mokykla, ar kažkas panašaus, tiesiog tipiška vietos institucija. Kodėl ji tiek daug stengėsi dėl šios mokyklos, net tiek, kad prisivertė persikelti iš kito miesto?
- Nežinau.
- Ir ji, visgi, gyvena netoli mokyklos viename iš tų apartamentų, kurie apmokomi grynaisiais, o ne renta. Kaina turėtų būti ypatingai aukšta. Ar ji visą šį laiką lankė ankstesnę pradinę, keliaudama tarpmiestiniu traukiniu?
- Sakiau, kad nežinau.
- Atrodo, kad atsirado reikalas išsiaiškinti, kada Asakura čia apsigyveno.
Liftas sustojo penktame aukšte. Mes stovėjome tyliai ir žvelgėme į Buto 505 duris. Vardo kortelė ant durų buvo nuimta, rodanti, kad šis apartamentas – tuščias. Haruhi pasuko burbulinę rankenėlę, bet, kaip ir tikėtasi, buvo užrakinta.
Haruhi sukryžiavo rankas, mąstydama, kaip patekti į apartamentą, kol aš stovėjau šalia, iš visų jėgų bandydamas nežiovauti. Tai visiškas mano laiko švaistymas.
- Susirandam viešbučio patarnautoją!
- Nemanau, kad jis paskolins mums raktą.
- Ne, galvoju, apie tai, kad reikia paklausti, kada Asakura čia apsigyveno.
- Pamiršk, varom namučio! Ką padarysime, net jeigu ir žinosime?
- Ne.
Vėl įlipome į liftą ir grįžome į apatinį aukštą bei patraukėme pas viešbučio patarnautoją vestibiulyje. Už stiklinio langelio atrodė, kad nieko nebuvo, visgi, paspaudus skambutį ant staliuko, pasirodė smulkus, pražilusiais plaukais, senukas.
Haruhi, dar prieš jam prabylant, užbombardavo senolį klausimais.
- Atleiskite, mes esame Asakuros draugai. Ji netikėtai pasakė, kad išsikrausto, net nepalikusi savo naujojo adreso, ir mes nežinome, kaip su ja susisiekti. Ar negalėtume paklausti, kur ji išsikėlė? Ir ar negalėtume, prašau, sužinoti, kada Asakura čia apsigyveno?
Kol buvau nustebęs, kad Haruhi, iš tiesų, galėjo vartoti normalią, mandagią kalbos paradigmą, senukui, atrodė, sunkiai sekasi girdėti, nes jis vis kartojo:
- Ką? Ar galite pakartoti? – Ir taip toliau.
Nepaisant to, Haruhi vis tiek sugebėjo sužinoti iš senuko, kad jis taip pat liko nustebęs Asakuros staigiu persikraustymu. (Net nemačiau atvykstančių krovikų, visgi, visi baldai, buvę viduje, dingo. Vis dar, apie tai pagalvojus, pasišiaušia plaukai.) Ir kad Asakura atsikraustė prieš tris metus. (Pamenu, kaip tą dieną kilmingai atrodanti, mažutė paneliutė įteikė man saldainių dėžutę!) Taip pat, vietoje mėnesinių įmokų, apartamentas buvo nupirktas vienu ypu grynaisiais. (Atrodo, kad jie turėtų būti itin turtingi!) Oho! Tokiais tempais tapsi tikra detektyve!
Senukas, atrodė, džiaugiasi galimybe pasikalbėti su tokia jaunute, kaip Haruhi, merginuke.
- Dabar pagalvojus, nors ir dažnai matydavau tą šaunią paneliutę, neprisimenu, ar kada mačiau jos globėjus. <…> Pamenu mažąją paneliutę, vardu Ryouko. Toks elegantiškas vardas merginai. <…> Tikėjausi, kad ji bent jau atsisveikins… taip gaila. Ak, taip, jūs taip pat labai miela!
Senukui ėmus kalbėti apie panašius kasdieniškus dalykus, Haruhi nusprendė, kad daugiau jokios informacijos iš jo neišpeš, todėl mandagiai nusilenkė ir tarstelėjo:
- Labai dėkoju už pagalbą.
Ji tuomet paragino mane nešdintis. Nereikėjo iš viso jokio raginimo, kadangi jau buvau pasirengęs ją sekti ir palikti šį apartamentų bloką.
- Ei, vaikinuk, ta mergina užaugusi taps itin gražia paneliute, pasistenk, kad ji nepaspruktų iš tavo akiračio!
Senukas aiškiai kalbėjo nesąmones. Dėl ko jaudinausi – tai, kokią baisią reakciją pademonstruos Haruhi, kuri visa tai nugirdo. Ji, visgi, toliau tyliai žirgliojo pirmyn, kol aš ją ištikimai sekiau. Keli žingsniai nuo vestibiulio mes atsimušėme į Nagato, kuri tempėsi kuprinę ir porą plastikinių maišų iš vietinės krautuvės. Nagato, kuri taipogi dažniausiai praleisdavo laiką klubo kambaryje iki mokyklai užsidarant, buvimas čia reiškė, kad ir ji paliko mokyklą iš karto po manęs.
- Ak! Nejaugi tu taip pat čia gyveni? Koks sutapimas!
Nagato savo išbalusiu veiduku linktelėjo. Prašyčiau, kaip tai gali būti sutapimas?
- Ar girdėjai, ką nors apie Asakurą?
Ji papurtę galvutę.
- Aišku. Jeigu sužinosi apie Asakurą, nepamiršk man to pranešti.
Ji palingavo galvutę.
Pastebėjau keletą maisto skardinių ir daržovių jos parduotuvės maišeliuose ir pamaniau, kad ir jai taip pat reikia maitintis!
- Kas nutiko tavo akiniams?
Nagato tiesiogiai neatsakė į klausimą, tik tyliai nužvelgė mane. Šiek tiek supanikavęs dėl jos žvilgsnio, pamačiau, kad Haruhi net nesitikėjo atsakymų, todėl pastaroji tik patraukė pečius ir neatsigręždama nuzulino pirmyn. Pakėliau ranką ir pamojavau, atsisveikindamas su Nagato.
Prasilenkiant, Nagato burbtelėjo:
- Būk atsargus.
Ko saugotis šį kartą? Prieš man atsigręžiant ir to paklausiant, Nagato jau įžengė į apartamentų bloką.
***
Sekiau Haruhi, kuri tipseno be tikslo palei geležinkelio bėgius, atsilikdamas dviem ar trim žingsniais už jos. Mes toltume vis toliau ir toliau, jeigu žirgliotume šia kryptimi, todėl paklausiau, koks mūsų galutinis tikslas.
- Tiksliai nežinau, – ji atsakė.
Pažvelgiau į Haruhi pakaušį ir leptelėjau:
- Ar galiu jau zulinti namučion?
Šią akimirką Haruhi sustojo žingsnyje, atrodydama tarsi tuoj tuoj nukris veidu į asfaltą. Tuomet ji žvilgtelėjo į mane savo išbalusiu nelyg Nagato veidu.
- Ar kada nors esi patyręs tą jausmą, jog esi tik maža vinis šioje Žemėje?
Ji tęsė:
- Aš esu, ir niekada to neužmiršiu.
***
Haruhi stabtelėjo ant bėgių, atleiskite, geležinkelio tako ir prabilo:
Kai lankiau šeštą klasę, su šeima apsilankėme beisbolo rungtynėse. Manęs ne itin domino beisbolas, visgi, kai ten pasirodžiau, patyriau šoką, kadangi visur žvelgdama, mačiau neįtikėtiną daugybę žmonių. Minia kitame stadiono gale atrodė maža kaip ryžių smiltys, be perstojo judančios. Aš tuomet pagalvojau, kad čia, šitame stadione, susirinko visa Japonų tauta. Todėl paklausiau Tėčio, kiek žmonių talpina stadionas. Manasis Papa patvirtino, kad vietų nebeliko, todėl, galbūt, apie penkiasdešimt tūkstančių?
Po rungtynių, žmonės užliejo gatves. Išvydusi tai, apšalau. Ten buvo tiek daug žmonių, visgi, tai tik maža visos nacijos frakcija. Skaičiau geografijos klasėje, kad Japonija buvo sudaryta iš šimto milijonų skaitinės populiacijos, todėl patraukiau namo ir atlikau kelis veiksmus kalkuliatoriumi, gaudama atsakymą, kad penkiasdešimt tūkstančių buvo tik vienas iš dviejų tūkstančių visos populiacijos. Tuo metu vėl apšalau. Aš buvau tik maža dalelytė visos žmonijos tame stadione, ir tiek žmonių sudarė tik vieną iš dviejų tūkstančių visos nacijos.
Prieš tą laiką visada maniau esanti ypatinga. Aš buvau laiminga dėl savo šeimos ir jaučiausi taip, tarsi mokiausi su pačia įdomiausia žmonių grupe. Visgi, nuo tada suvokiau, kad reikalai nebūtinai buvo, kaip aš maniau. Patirtys, nutikdavusios mokykloje, kurias laikiau laimingiausiomis savo pasaulio atminties dalelėmis, pasirodė, jog egzistavo kiekvienoje mokykloje. Visos nacijos atžvilgiu – tai buvo nieko ypatinga. Atradusi tai, pasaulis aplink mane prarado spalvą. Aš valausi dantis ir guluosi miegoti, tuomet atsikeliu ir valgau pusryčius. Tokie dalykai kartojasi su kiekvieno žmogaus patirtimi.
Susidūriau su neįtikėtinu nuoboduliu, kai supratau, jog visi šie reikalai yra tipiško žmogaus gyvenimo dalis. Tikiu, kad egzistuojant tiek daug žmonių pasaulyje, turėtų būti kažkas, kurio gyvenimas būtų ekstraordinarus ir kupinas adrenalino. Bet kodėl tas asmuo nesu aš?
Prieš baigdama pradinę mokyklą, visą laiką apie tai galvojau. Todėl perėjusi į vidurinę, nusprendžiau, kad laikas permainoms. Norėjau, kad pasaulis sužinotų, kad nesu mergina, kuri tiesiog sėdės ir lauks. Manau, kad stengiausi kaip galėdama, bet niekas nepakito. O dabar esu vidurinėje, vis dar tikėdamasi, kad kažkas nutiks.
***
Haruhi išrėžė tai be pauzės, tarsi kokią kalbą debatų tribūnoje.
Baigusi šnekėti ji pademonstravo tokią ekspresiją, tarsi iš viso gailėtųsi apie tai prabilusi, ir įsmeigė nuvargusį žvilgsnį į dangų.
Traukinys praslydo bėgiais.
Dėka viso to griaudinčio triukšmo užteko laiko apsvarstyti, ar man toliau ką nors klausti, ar lėptelėti, ką nors filosofiško, kas palengvintų Haruhi dalią.
Stebėjau, kaip traukinys palieka savo Doplerio Efekto garsą, ir prabilau:
- Nejaugi?
Jaučiausi prastai, sugalvojęs tik tokį netikusį atsakymą.
Haruhi priglaudė rankas prie galvugalio, kad plaukai, prapūsti praūžiančio traukinio sukelto skersvėjo, nesitaršytų ir tarė:
- Judam!
Po to ji patraukė atgal, iš kur mes atvykom. Nors būčiau pasiekęs namus greičiau ta kryptimi, kuria ėjo Haruhi, atrodė taip, tarsi jos tyli nugara liepė man jos nesekti, todėl pasilikau vietoje ir stebėjau Haruhį pradingstant iš mano akiračio.
Ką gi aš, po velnių, veikiau visą šį laiką?
***
Grįžęs namo, radau Koizumį laukiantį prie durų.
- Sveikas.
Jo šypsena atrodė šiek tiek dirbtinė, tarsi bandydamas pasisveikinti su senu bičiuliu. Jis nuoširdžiai man nusilenkė, vilkėdamas savo uniformą ir kuprinę, tarytum tik tik grįžęs namo iš mokyklos.
- Noriu išpildyti savo anksčiau padarytą pažadą. Todėl tiek ilgai ir laukiau tavęs. Niekada nemaniau, kad grįši taip anksti!
Koizumis tęsė savo neišnykstančiu vypsniu:
- Ar galiu pasiskolinti šiek tiek tavo laiko? Noriu nusivesti ir parodyti tau vieną vietą.
- Kažkas susiję su Suzumiya?
- Kažkas susiję su Suzumiya.
Atrakinau duris ir paguldžiau savo krepšį viduje prie paradinių durų. Tuomet, pasakęs seseriai, kuri pasirodė man prieš akis, kad grįšiu vėliau šį vakarą, grįžau atgal prie Koizumio.
Porą minučių vėliau mes patraukėme savais keliais.
***
Koizumis ranka pamojavo taksistui, kuris sustojo šalia mano namo, tuomet mes nublizginome nuo pagrindinio kelio rytų krypties link. Koizumis paprašė vairuotojo, kad nuvežtų mus į kažkokį stambų miesteliūkštį už prefektūros ribų. Pigiau būtų važiuoti traukiniu, bet, kadangi Koizumis mokėjo, man nelabai tai rūpėjo.
- Taigi, koks buvo pažadas, kurį norėjai išlaikyti?
- Argi nesakei, kad nori įrodymų, susijusių su mano, kaip esperio, galiomis? Dabar ta proga, todėl ir troškau, kad vyktum kartu!
- Ar būtina keliauti kažkur toli?
- Taip. Galiu naudoti savo galias tik tam tikrose vietose ir tik tam tikromis sąlygomis. Vieta, kur mes keliaujame, atitinka tuos reikalavimus.
- Vis dar manai, kad Haruhi yra Dievas?
Koizumis, sėdėdamas kartu su manimi ant galinės sėdynės, kreivai pažvelgė.
- Ar kada nors esi girdėjęs apie Antropomorfinį Principą?
- Niekad.
Koizumis atsiduso ir vėl šyptelėjo:
- Iš esmės tai teorija, teigianti, jog “jeigu kažkas yra tikra mums, žmonėms, kad egzistuotume, tuomet, tai tikra vien dėl to, kad mes egzistuojame”.
Nieko nesupratau.
- Visata egzistuoja vien todėl, kad galėtume ją stebėti. Kitais žodžiais tariant, intelektualioji gyvybės forma, žinoma “žmonių” vardu, suprato atradusi fizikos dėsnius apie visatos egzistenciją, stebėdama, kaip ji susiformavo. Jeigu žmonės nebūtų išsivystę iki dabartinio lygmens, ši observacija būtų neįmanoma, ir jie niekada nebūtų suvokę apie visatos egzistenciją. Tai reiškia, kad visatos egzistencija, ar jos antitezė, žmogui, kuris nevisai išsivystė, neturėtų didelės reikšmės. Vien dėl mūsų, pilnai išsivysčiusių žmonių, esaties, visatos buvimas yra plačiai svarstoma ir priimtina tema. Tai yra iš žmogaus perspektyvos mąstančios esybės metodas.
- Itin keistai mąstai! Turiu galvoje, visata egzistuoja, nepaisant to, ar žmonės egzistuoja, ar ne.
- Esi teisus. Todėl Antropomorfinis Principas nėra totaliai scientifinis, tik filosofinio mąstymo postringavimas. Visgi, kai kas įdomaus išeina iš šios teorijos.
Taksi sustojo prie raudonos šviesos, vairuotojas žvelgė vien tik tiesiai, net nemėgindamas į mus atsigręžti.
- Kodėl universumas tapo žmonijos habituacijos būklės būsena? Smulkus gravitacinės konstantos pokytis reikštų visiškai skirtingo universumo, kuriame gyvename, atsiradimą. Kiti panašūs principai, kaip Plancko Konstanta, ar masyvus atominių molekulių santykis, atrodo, kad yra sukurti vien tam, kad žmonės gyventų šioje visatoje. Ar nemanai, jog tai neįtikėtina?
Pajutau, kaip panižo nugarą. Todėl, kad visa ši Koizumio informacija skambėjo nelyg vienas tų retorinių pamfletų, išduodamų tų religijų, kurių principai yra grėsti scientifinėmis teorijomis.
- Nurimk! Aš netikiu Visagalio Dievo egzistencija, ar Ultra Kūrėjo, kuris sukūrė žmones. Daugelis iš mano kompanionų mąsto taip pat. Vienas dalykas, visgi, mus trikdo.
Trikdo kaip?
- Dalykai, kurie mums paskirti. Ar jie tokie pat kvailoki, kaip klouno marširuotė rankomis ant tarpeklio krašto?
Dabartinė išraiška mano veide, turbūt, atrodė itin keista, nes Koizumis, kitu atveju, nebūtų taip stipriai, nelyg kudakuojanti višta, nusijuokęs.
- Pokštas!
- Rimtai, neturiu nė žalio supratimo, apie ką tu kalbi.
Tikrai norėjau jam išrėžti, kad neturiu laiko šitiems supistiems žaidimams. Ar jau gali mane paleisti? Vairuotojau, ar nieko prieš, jeigu važiuotume atgal? Jeigu įmanoma, norėčiau pastarosios galimybės.
- Antropomorfinį Principą vartoju tik kaip palyginimą. Mes vis dar nepalietėme Suzumiyos temos.
Sušiktai keista! Kodėl tu, Nagato ir Asahina – visi tokie apsėsti Haruhi?
- Manau, kad ji itin charizmatiškas asmuo. Kol kas nekalbėkime apie tai; ar pameni mane sakantį, kad šis pasaulis yra tikriausiai sukurtas Suzumiyos?
Nepatiko ta perspektyva, iš kurios jis tai pasakė, bet prisiminiau, kad tokie žodžiai buvo ištarti.
- Ji turi gebėjimą realizuoti svajas.
Ar negalėtum būti mažiau konkliusyvus?
- Negaliu mąstyti kitaip, nes pasaulis sukasi aplink Haruhi vaizduotės vaisius.
Kaip tai iš viso įmanoma?
- Suzumiya visuomet manė, kad ateiviai egzistuoja, todėl ir atsirado Nagato Yuki. Iš esmės, ji troško susipažinti su keliautojais laiku, todėl ir atsirado Asahina Mikuru. Ir aš atsiradau, vėlgi, dėl tų pačių priežasčių.
- Ir kaip gi tu tai žinai?
- Viskas nutiko prieš trejus metus…
Vėl prieš trejus metus! Mane jau grynai užkniso tas skaičius!
- Vieną dieną, netikėtai supratau, kad manyje pabudo ypatinga galia, ir, dėl kažkokios priežasties, aš pilnai suvokiau, kaip ją naudoti. Tuo pačiu metu taip pat atradau kitus kaip aš, turinčius tas pačias nubudusias galias, ir kad jos buvo perduotos Suzumiyos Haruhi. Negaliu smulkintis, todėl viskas, ką pasakysiu: aš suvokiu šiuos dalykus, pilnai jų negalėdamas paaiškinti.
- Puiku, net jeigu ir patikėsiu tavimi, jog turi tas galias, vis tiek, negaliu patikėti, kad Haruhi taip pat jas turi.
- Nepatikėjau ir aš. Paprasta mokinukė, galinti pakeisti pasaulį – atleisk, tikriausiai, turėtų būti su galimybe kurti pasaulius, ką? Bauginantis dalykas yra tas, kad ši, kaip tu pasakytum, “mergiūkštė”, mano, jog šis pasaulis jai yra per nuobodus.
- Kodėl gi taip?
- Argi neminėjau anksčiau? Jeigu ji galėtų sukurti pasaulius vien valios pastangomis, tuomet natūraliai ji galėtų pradanginti šį pasaulį, nepaliekant jokių pėdsakų, ir restruktūrizuoti jį pagal savo troškimus. Tada, tiesiogiai kalbant, pasaulis patirtų krachą. Negalime pasakyti, ar ši teorija yra teisinga, ar klaidinga; kas žino, pasaulis, kurį mes laikome unikaliu, galbūt jau buvo atkurtas daug, daug kartų prieš tai.
Žodį “neįtikėtina” išnaudojau tiek daug kartų, kad man pačiam prireikė thesaurus (sinonimų žodynas – Vert. Past.).
- Jeigu tokia yra tiesa, kodėl gi Haruhi nepasakius, kas tu, iš tikro, esi? Leisk jai suvokti, kad esperiai tikrai egzistuoja. Jeigu ji žinotų, tai, net neabejoju, suteiktų jai laimės. Galbūt tada ji nenorėtų išvis keisti šį pasaulį!
- Tada ji taptų tik dar didesne grėsme. Jeigu Suzumiya tikėtų esperių egzistencija esant, kaip ji pasakytų, “tipišku” reiškiniu, sektų, kad visi pasaulyje taptų tokiais. Visi fizikos dėsniai būtų sutrikdyti: Molekulinė Konstanta, Antrasis Termodinamikos Dėsnis, o visa likusi universumo dalis nugrimztų į chaosą.
- Kai ko nesuprantu, – tęsiau. – Pamenu, kad sakei, jog tai buvo Haruhi ilgesingas troškimas susitikti su ateiviais, keliautojais laiku ir esperiais, kas privertė tave, Nagato ir Asahiną pasirodyti čia šalia jos, ar ne?
- Taigi.
- Jeigu tai tiesa, tuomet, kodėl Haruhi to pati nesuvokė? Kontrastingai, tik tu ir aš, mes abu, žinome viską; ar tai nėra per daug keista?
- Manai, kad trūksta konsistencijos? Visai ne; tikroji inkonsistencija slypi Suzumiyos širdyje.
Ar galėtumei pasakyti, ką nors, ką galėčiau suprasti!?
- Kitais žodžiais tariant, ji tiki ateivių, keliautojų laiku ir esperių egzistencija. Sveika nuovoka, visgi, sako jai, kad šitie padarai neegzistuoja, kas sukelia kognityvinį disonansą. Nors ir yra ekscentriška savo veiksmais ir kalba, jos mąstymas ne daug kuo skiriasi nuo tipiško asmens. Griausmingas entuziazmas, kurį ji demonstravo pastaruosius porą mėnesių, pagaliau aprimo, ir mes pamaloninti šiuo atžvilgiu, visgi, įvyko tornado dydžio pakraipa.
- Ir kodėl gi?
- Viskas dėl tavęs.
Koizumis sudrėkino lūpas:
- Jeigu nebūtumei suteikęs Suzumiyai savo perversyvios informacijos, mes vis dar stebėtume ją iš užkulisų.
- Ką aš padariau!?
- Tavo idėja buvo suformuoti tą keistą klubą. Viskas dėl to pokalbio su tavimi, todėl ji sumanė sukurti klubą, kuris sektų visus paslaptingus asmenis. Todėl privalai prisiimti visą atsakomybę. Vien dėl tavo ilgo liežuvio trys grupės labiausiai susidomėjusios Suzumiya Haruhi susirinko į vieną vietą.
- Tai nesąžiningas kaltinimas! – beprasmiškai bandžiau teisintis.
Koizumis tik šyptelėjo ir tęsė:
- Bet tai nėra vienintelė priežastis.
Pasakęs tai, jis nustojo kalbėti. Prieš man pasidomint toliau, vairuotojas staiga tarstelėjo:
- Mes vietoje.
Mašina prisišvartavo ir durys atsivėrė. Aš su Koizumiu įžengiau į žmonių pilną minią. Nors vairuotojas nuvažiavo net nepaprašęs užmokesčio, manęs tai visiškai nestebino.
Jeigu žmonės šioje zonoje norėtų apsipirkti, būtų tobula erdvė jiems tai ir padaryti. Tipiškas lokalinis metropolis su geležinkelio juosta, taip pat ir departamentų prekyvietės bei kompleksinė architektūra. Saulėtekis išmaudė gatvę, pilną šmirinėjančių pėsčiųjų, blizgančia spalva. Perėjos priekyje šviesoms pasikeitus į žalią, kelias bematant virto žmonių jūros virtine. Šios bangos mus trumpam išskyrė, kol vėl susitikome ant šaligatvio.
- Ką norėjai parodyti, atsitempdamas mane čia?
Skrimendamas lėtai zebro perėja, Koizumis pažvelgė į priekį ir tarstelėjo:
- Vis dar yra laiko, jeigu persigalvojai!
- Jau esu čia, todėl netempk gumos.
Žengdamas šalia manęs, Koizumis staiga sučiupo mane už rankos. Ei, ką manai darąs? Koktu!
- Atleisk, bet, ar negalėtum trumpam užmerkti akių? Tai neužtruks labai ilgai.
Aš atšlijau, išvengdamas vieno pėsčiojo, kuris aklai ėjo gatve. Žalia šviesa ėmė mirksėti.
Gerai! Aš paslaugiai užsimerkiau. Vis dar girdėjau daugybę žingsnių gatvėje, automobilių varikliai gaudė, nesibaigiantis šurmulys ir visokie kiti garsai.
Koizumio vedamas, aš žengiau vieną žingsnį į priekį, du žingsnius, tris žingsnius, ir tuomet sustojau.
- Jau gali atsimerkti.
Lėtai tą ir padariau.
Visas pasaulis paniro po pilku šešėlio ūku.
Tamsu, kad nors pirštu durk. Negalėjau tiesiog nepakelti žvilgsnio į dangų. Švytinčios oranžinės saulės daugiau nebeliko, o debesys atrodė nelyg švininiai. Ar tai, iš tikro, buvo debesys? Rūstus, tamsus horizontas tęsėsi, nelyg begalybė, į visas puses. Vienintelis dalykas, kuris sustabdė šį pasaulį nuo visiškos tamsos, buvo kartkartinis šviesos blyksnis, pakeitęs ryškią saulę, sukeldamas silpną spindesį pilkame danguje.
Aplinkui nebuvo nė vienos dvasios.
Be to, Koizumis ir aš, stovėjome vidury perėjos, triukšmadarė minia, prieš tai čia zujusi, dingo be pėdsako. Visa apimančioje naktyje tik šviesoforų šviesos blyksėjo, pasikeisdamos į raudoną, kol kitos – į žalią, tačiau, visgi, kelyje nebuvo nė vienos transporto priemonės. Tylu buvo taip, kad galėjai pamanyti, jog pati Žemė taip pat nustojo suktis.
- Dabar mes esame inter-dimensinės paklaidos juostos ertmėje; tai Uždara Realybė, vieta, totaliai atskirta nuo pasaulio, kuriame mes gyvename.
Koizumio balso stygos tik dar labiau skambėjo tyloje.
- Šios intersekcijos centras krenta tiesiai prie šitos Uždaros Realybės „Sienos“. Pažvelk, visai kaip tai.
Koizumis ištiesė ranką į priekį, tarsi kažką blokuodamas. Pabandžiau atlikti tą patį ir ištiesiau ranką ta kryptimi; tarsi liesčiau šaltas, nuplautas daržoves. Mano rankos prasiskverbė per nematomos olos elastinės, nematomos sienos paviršių, bet aš negalėjau ištiesti jos daugiau, negu dešimt centimetrų.
- Ši Uždaryta Realybė turi penkių kilometrų skersmenį. Neįmanoma įprastai įžengti į ją, naudojant tipiškas fizines priemones. Viena iš mano galių, yra galimybė įžengti į tokias erdves.
Tarsi kiurksantys bambukai nė viena iš šviesų neprasiskverbė iš pastatų aplinkui. Parduotuvės apsiprekinimo rajone taip pat skendijo tamsoje, tik viena lemputė vos vos mirgėjo.
- Kokia čia vieta?
Ne, klausimas būtų: „Kokia čia dimensija?“
- Paaiškinsiu, mums žengiant gilyn, – atmestinai leptelėjo Koizumis. – Nesu tikras dėl detalių, bet ši dimensija nėra per daug toli nuo mūsų... Tarkime taip, inter-dimensinė paklaidos juosta atsivėrė čia pat, ir mes įsmukome pro tarpą. Šią akimirką išorinis pasaulis vis dar tęsia savo kasdienišką rutiną. Neįmanoma, kad tipiški žmonės atsitiktinai pakliūtų į šią realybę.
Mes perėjome gatvę. Koizumis žengė į jau numatytą kryptį.
- Įsivaizduok išvirkščią, indelio formos, panašią į kiaušinį, dimensiją, o ši vieta būtų jos interjeras.
Mes įžengėme į daugia-pastatinį apartamentų kompleksą, bet nesimatė nė vieno žmogaus, net dulkės nuosėdų.
- Uždaros Realybės atsiranda atsitiktinai. Kartais jos pasirodo kone kas dieną, o kartais jos atsiranda kartą kas keletą mėnesių. Visgi, vienas dalykas yra aiškus...
Kad ir kaip buvo tamsu, mes užlipome laiptais. Jeigu nebūčiau įdėmiai sekęs Koizumį, aiškių aiškiausiai, būčiau suklupęs.
- Kiekvieną kartą, kai Suzumiya patiria protinį šoką, atsiveria ši erdvė.
Mes užlipome ant apartamentų bloko stogo.
- Kai tik atsiranda Uždara Realybė, aš galiu ją pajusti; kaip ir mano kompanionai. Kaip mes tai žinome? Tiesą sakant, net mes nežinome. Kad ir kaip ten bebūtų, mes tiesiog žinome, kada ir kur Uždaroji Realybė pasirodys, ir kaip į ją įsiskverbti. Negaliu paaiškinti šio jausmo žodžiais.
Įsikibau į stogą supančią tvorą ir pažvelgiau į dangų; nepajutau jokio brizo.
- Atsivedei mane, kad šitai pamatyčiau? Aplinkui nieko nėra!
- Ne, tikrasis įvykis prasideda tik dabar. Tuoj, tuoj…
Baik išsidirbinėti! Bet Koizumis, atrodo, ignoravo mano nemalonią veido išraišką.
- Mano gebėjimai yra - aptikti Uždaras Realybes ir į jas įsiskverbti. Tiesą sakant, galiu net suvokti Suzumiyos protinę būseną. Šis pasaulis yra tarsi nuospauda, sukurta iš Suzumiyos nepatvarios emocinės būsenos tremorų, o aš esu medikas, kad tas nuospaudas išgydyčiau.
- Tavo palyginimas yra itin sunkiai suprantamas.
- Žmonės dažnai man tai sako. Šiaip ar taip, laikaisi gana įspūdingai! Neatrodo, kad visa tai tave bent kiek trikdytų.
Šią akimirką vaizdai, kaip Asakura blanksta be žymės, o suaugusioji Asahina pasirodo prieš mane, užplūdo mano mintis: “Mane jau rimtai persekioja kažkokios nelaimės”.
Staiga Koizumis pakėlė galvą ir pažvelgė į tolį.
- Atrodo, kad jau prasidėjo. Atsisuk ir pažvelk už savęs.
Aš išvydau tai.
Tolumoje stovintį tarp dangoraižių – spindintį mėlyną gigantą.
***
Jis buvo aukštesnis už 30-ies aukštų pastatą. Jo liauna, tamsiai mėlyno šešėlio figūra atrodo, kad buvo sudaryta iš kažkokios materijos, kuri leido jam švytėti iš vidaus. Kadangi buvo per daug tamsu, jo veidas, atrodė, jog neturėjo kitų bruožų.
Kas, po galais, tai per daiktas?
Gigantas lėtai pakėlė savo ranką ir užsimojo ja nelyg kirviu.
Pastatas šalia jo suskilo per pusę; tuomet, tarsi sulėtintu laiku, cementas, laidai ir griuvėsiai skardžiai nubyrėjo ant žemės.
- Mes manome, kad tai yra Suzumiyos frustracijos manifestacija. Kiekvieną kartą jos vidiniui konfliktui pasiekus tam tikrą laipsnį, šis gigantas pasirodo ir naikina viską aplinkui, kad atsikratytų spaudimo, bet mes negalime šiam padarui leisti siautėti mūsų realybėje, kitaip jis sukeltų masinę paniką. Todėl mes ir sukūrėme šią Uždarą Realybę, kad jis keltų destrukciją jos viduje. Ar bent šiek tiek labiau aišku?
Kiekvieną kartą spindinčiam, mėlynam gigantui užsimojus, pastatai perskildavo per pusę ir griūdavo žemyn. Gigantas tuomet tęsdavo savo ženginę per nuolaužas. Stebėtina, aš girdėjau tik byrantį cementą, bet ne giganto žingsnius.
- Remiantis fizikos dėsniais, būtų neįmanoma tokiam gigantui kaip šis iš viso stovėti, turint galvoje, jo svorį. Jis, visgi, sugebėjo laisvai judėti, tarsi būdamas besvoris. Nors pastatui sunaikinti reikia molekulinės struktūros pokyčių, tos pačios taisyklės, atrodo, jam negalioja. Net visos armijos neužtektų jam pasipriešinti.
- Taigi, mes leisime jam tiesiog viską griauti?
- Ne, ir todėl aš egzistuoju. Prašau, pažvelk čionai.
Koizumis įbedė pirštą į gigantą. Aš pasekiau, kur jis rodė, ir pastebėjau porą švytinčių raudonų taškelių, kurių anksčiau ten nebuvo, dabar skraidančių aplink gigantą. Palyginus su milžinišku, mėlynu gigantu, raudonieji taškiukai buvo nelyg sezamo sėklos. Iš viso, kiek suskaičiavau, jų buvo penki, bet jiems taip greitai skrendant mano akys negalėjo sekti nė vieno iš jų. Kaip satelitai, raudonieji taškai suko orbitą apie gigantą, tarsi bandydami toliau priekyje užkirsti gigantui kelią.
- Tai mano kompanionai, kurie kaip aš įgijo šias galias iš Suzumiyos, kariai, atsakingi už šių gigantų medžioklę.
Raudonieji ratilai puikiai išvengdavo giganto rankų atakų, greitai keisdami savo skriejimo trajektorijas ir puldami giganto kūną, kuris, atrodė, buvo sudarytas iš durų, kadangi raudonieji taškai tiesiog skriejo kiaurai per jį.
Visgi, gigantas atrodė net nekreipiąs dėmesio į raudonųjų ratilų atakas ir pakėlė ranką, sutrindamas į miltus dar vieną departamentinės parduotuvės pastatą.
Nesvarbu, kiek ir kaip raudonieji taškeliai puolė, gigantas neatrodė ketinąs sustoti. Vyšninės, tarsi lazerinės, bangos, dabar beatodairiškai ardė giganto kūną, bet kadangi buvau per toli, negalėjau pasakyti, ar itin daug žalos tai padarė. Viena buvo aišku: raudonosios juostos nepaliko jokių randų ant giganto kūno.
- Ką gi, rodos, kad ir man pats metas prie jų prisijungti.
Koizumis ėmė švytėti purpuru, ir greitai jo švytintis kūnas tapo apgaubtas raudonu, spindinčiu, sferiniu apvalkalu. Prieš mane stovėjo ne žmogus, o milžiniškas, raudoniu spiegiantis kamuolys.
Visas šis mėšlas darėsi per daug absurdiškas.
Tarsi rodydamas komandas, spindintis sferinis kamuolys pakilo ir nuskrido ties gigantu neįtikėtinu greičiu.
Kadangi raudoni sferiniai kamuoliai nenustojo skristi, negalėjau būti tikras, kiek jų iš viso buvo, bet tikriausiai mažiau, negu dešimt, įskaitant Koizumį. Jie drąsiai nėrė į giganto kūną, bet viskas, ką pavyko padaryti, tai skristi pro jį kiaurai. Gigantas vos vos, jeigu išvis tebuvo sužeistas. Man taip mąstant, vienas raudonųjų sferinių kamuolių, pasiekė giganto riešus ir padarė aplink jį apskritimą.
Kitą akimirką giganto ranka buvo nukirsta, bekrentanti ant žemės, virsdama mozaikišku spindesiu, permatomu ir išnykstančiu nelyg sniegas prieš saulę. Spėju, kad mėlyni dūmai, kylantys iš giganto nupjauto riešo, buvo jo kraujas. Priešakinis vaizdas buvo tikra mokslinės fantatikos fanfara.
Raudonieji kūnai, atrodo, pakeitė savo puolimo stilių, atakuodami gigantą tiesiai iš priekio. Jie prisigretino prie giganto tarsi krūva musių aplink šunėką. Raudoni lazeriai kirto giganto veidą, ir jo galva krito; po to krito ir petys, palikdamas užnugaryje keistą liemens formą. Krentantys gabalai išlaikė chrakteringai mozaikišką spindesį, tuomet dezintegravosi ir pranyko.
Kol gigantas be jokių kliūčių stovėjo ant didelio žemės ploto, galėjau stebėti visą procesą nuo pradžių iki galo. Giganto viršutiniam torsui krentant, likusios kūno dalys taip pat ėmė nykti, galiausiai virsdamos dulkėmis ir padengdamos nuolaužas.
Kai tik raudonieji taškai įsitikino, kad darbas baigtas, jie visi išsilakstė skirtingomis kryptimis kas sau. Daugelis dingo iš karto, tik vienas skrido manęs link, galiausiai nusileisdamas ant apartamentų komplekso stogo. Raudonasis sferinis kamuolys lėtai prarado savo švytėjimo dažnį, ir Koizumis stovėjo prieš mane, su įprasta šypsena pretenzingai pasikedendamas plaukus.
- Atleisk, kad tiek ilgai užtrukome.
Jis atrodė itin ramus ir nė trupučio nepavargęs.
- Šiaip ar taip, noriu parodyti tau kai ką įdomaus.
Koizumis parodė pirštu į dangų. Aš, pusiau įtardamas kažką nemalonaus, pakėliau galvą ir apniukusiame, pilkame danguje išvydau!
Tiesiai virš giganto pasirodė įtrūkimas, tarsi besiperiančio viščiuko, bandančio išsilaisvinti iš savo kiaušinio lukšto. Plyšys ėmė plėstis taip greitai, kaip juodosios našlės voratinklis.
- Po mėlynojo padaro sunaikinimo, visada seka Uždarytosios Realybės sunaikinimas. Viskas, tarsi mago šou!
Koizumiui baigus aiškinti, didieji įplyšimai, tarsi apgaubti metaliniu tinklu, padengė visą pasaulį. Tinklo žymės ėmė siaurėti, kol tapo mažomis, išlenktomis juostomis. Tuomet po akimirkos, kriak!
Tiesą sakant, aš iš tikrųjų negirdėjau jokio garso. Tai buvo tik mano smegenys, bandančios simuliuoti stiklo byrėjimo garsą. Šviesa pasirodė danguje ir tuomet pasklido į visas sferines puses. Jutau, kaip šviesa padengia žemę. Ne, ne taip išsireiškiau: buvo labiau, kaip slankomo stogo atsidarymas Tokijo Dome stadione, viskas per kelias sekundes. Skirtumas tik tas, kad šis stogas padengė visus pastatus aplink jį.
Garsus, skambantis triukšmas sugriaudėjo mano ausų būgneliuose, ir aš instinktyviai užsikimšau ausis. Bet taip nutiko todėl, kad jau kurį laiką stovėjau tyliame pasaulyje ir negalėjau taip greitai prisitaikyti. Man vėl tyliai įsiklausant, išgirdau pažįstamą užimtų gatvių triukšmą.
Pasaulis grįžo į pradinę būseną.
***
Nebuvo jokių subyrėjusių pastatų, jokio pilko dangaus ir jokių spindinčių, raudonų, oru skriejančių sferinių kūnų. Kelias buvo pilnas mašinerijų ir žmogystų. Familiarus, oranžinis švytėjimas pasirodė tarp pastatų atplaišų. Pasaulis, atrodė, dėkingas už tokį šiltą ir ilgus šešėlius paliekantį klimatą.
Švelniai papūtė brizas.
- Ar dabar supranti?
Koizumis paklausė, mums sėdant į taksi, kuri, atrodė, stebuklingai atsirado prieš mus, ką tik palikus apartamentų bloką. Geriau įsižiūrėjęs, supratau, kad tai ta pati taksi, kaip ir pirma.
- Net nenutuokiu, – atsakiau tiesiai šviesiai.
- Žinojau, kad tai pasakysi, – Koizumis nusijuokė. – Tie mėlyni sutvėrimai, mes vadiname juos Avatarais, bet, kaip jau sakiau anksčiau, jie glaudžiai siejasi su Suzumiyos protine kondicija. Mes, žinoma, taip pat. Kai tik atsiveria Uždara Realybė, kai tik Avatarai pradeda judėti, mes galime naudoti savo galias. Mes galime naudoti šias galias tik Uždaroje Realybėje; šią akimirką, aš bejėgis.
Aš tyliai pažvelgiau į vairuotojo nugarą.
- Nežinau, kodėl tik mes turime šias galias, bet nemanau, kad tai susiję su mūsų identitetais. Tai kaip loterijos laimėjimas: net jeigu šansai maži, vis tiek kažkas, anksčiau ar vėliau, laimės. Aš tiesiog buvau perdurtas atsitiktiniu žeberklu. Kaip man nepasisekė! – Koizumis primygtinai šyptelėjo. Likau ramus, nes nežinojau, ką turėčiau sakyti. – Negalime leisti Avatarams siautėti laisvai. Kodėl gi? Todėl, kad kuo daugiau šie Avatarai sukels žalos, tuo didesnis augs Uždarosios Realybės sferinis kamuolys. Tą, kurį ką tik matei, buvo mažoji versija. Jeigu leisime jiems patruliuoti be priežiūros, jie taps tokie dideli, kaip visa tauta, ir, galų gale, alternatyviai pilkas pasaulis pakeis dabartinį.
Pagaliau atvėriau burną:
- Iš kur tu tiek daug žinai?
- Kaip jau sakiau, tiesiog žinau, neturiu paaiškinimo. Visi, susiję su “Organizacija”, yra tokie patys. Vieną dieną, jie tiesiog žinojo viską, kas susiję su Suzumiya ir kaip ji “afektatyviai” veikia šį pasaulį, taipogi, suprasdami, kad dabar turi paranormalių galių, jie tiesiog negalėjo leisti šioms Uždaroms Realybėms egzistuoti. Kai tipiški žmonės sužino apie tai, jie, normaliu atveju, trokštų mums padėti. Jeigu nebūtume nieko darę dėl to, šis pasaulis, kokį mes jį pažįstame, būtų tiesiog sunaikintas. Ir tai būtų, švelniai pasakius, itin keblu, – tai išburbėjęs, Koizumis nutilo.
Prieš pasiekdami namus, mes tiesiog tyliai žvelgėme už dardančio automobilio lango.
Mašina sustojo, ir, prieš pat man išlipant, jis vėl prabilo:
- Prašau, atkreipk dėmesį į Suzumijos veiksmus. Jos, atrodytų, tyki protinė būsena dabar ėmė sparčiai kisti. Praėjo nemažai laiko nuo to, kas šiandien įvyko anksčiau.
Net jeigu ir stebėčiau, ji vis tiek tokia taptų, ar ne?
- Iš esmės, aš, taipogi, nežinau. Bet laikau gera mintimi viską palikti tau, kadangi kai kurie iš mano kompanionų, kalbėdami apie tai, linksta mąstyti daug kompleksiškesniu būdu.
Prieš man atsakant, Koizumis įkišo galvą pro atviras dureles ir jas užvėrė. Žvelgiant, kaip legendinis fantomų taksi nudardėjo į tolį, staiga pasijaučiau, kaip totalus imbecilas, ir ėmiau stradinti namučion.
7 Skyrius
Dirbtinis intelektas, teigiantis esąs sukurtas ateivių, mergina, atkeliavusi atgal į ateitį, ir jaunuolis esperis-karys, visi prisistatė tam, kad įgytų mano pasitikėjimą. Jie skrieja tarsi orbitalės apie Haruhi dėl trijų skirtingų priežasčių. Tiesą pasakius, tai nėra jau taip ir blogai. Ne, geriau pagalvojus, tai yra itin, itin blogai.
Nes aš vis dar nesuprantu vieno dalyko.
Kodėl aš?
Koizumis leptelėjo, kad priežastis, dėl kurios ateiviai, keliautojai laiku ir esperiai susirinko aplink Haruhį, yra vien ta, jog ji to panorėjo.
Kaip, tuomet, dėl manęs?
Kodėl aš esu į visą tai įveltas? Aš tik paprastas žmogysta. Šimtaprocentinis vidutinybė. Manęs nekankina jokie žiaurūs praeities gyvenimo atsiminimai, ir aš neturiu jokių nesuvokiamų galių. Esu tik neįtikėtinai tipiškas vidurinės mokyklos studenčiokas!
Kas, velniai rautų, parašė scenarijų visam šitam mėšlui?
O gal kas nors apsvaigino mane ir visa tai yra tik dar viena milžiniška haliucinacija? O gal mane nutėškė neįtikėtinai smarki elektrostatinė srovė? Kas, po paraliais, įklampino mane į šį mėšlą?
Ar tai tu, Haruhi?
***
Aš, žinoma, tik juokauju.
***
Aš, iš tiesų, nieko nežinau.
Kodėl taip nerimauju? Atrodo, kad visi atsakymai slypi Haruhi užanty. Jai reikėtų jaudintis, o ne man. Kodėl man, iš viso, reikia kažką daryti? Niekas nebeturi prasmės! Aš taip nusprendžiau! Jeigu reikalai yra tokie, kaip Nagato, Koizumis ir Asahina sako, tuomet, jūs, bičiuliai, galite viską papasakoti pačiai Haruhi! Kad ir kas nutiks su pasauliu po to, tai jos atsakomybė, aš nenoriu nieko žinoti.
Tiesiog leiskite ją prie laimės rato! Ir paleiskite mane!
Kol link vasaros mažėjo dienų skaičius, sukaitęs lipau kalva, nusivalydamas prakaitą savo striuke, nusiimdamas kaklaryšį ir atsisagstydamas marškinių sagę. Jau buvo tiek karšta ryte, o po pietų bus tiesiog pragariška. Kol grūmojau dantimis ir žengiau į kalvą mokyklon, kažkas šleptelėjo man per petį. Surikau „Neliesk manęs! Ir taip karšta!” bei atsigręžiau, išvysdamas Tanigučio mordą.
- Sveikutis!
Tanigučis žengė šonas šonu su manimi, ir taip pat prakaitavo. „Kaip nemalonu, kad mano gerai išvaškuoti plaukai dabar visiškai sulipę.“ Nors ir pasakęs tai, vis tiek atrodė savimi patenkintas.
- Sakyk, Taniguči, – aš įsiterpiau, kai jis beprasmiškai ėmė pasakoti apie tai, kaip sekėsi jo šuniškas gyvenimas, – aš juk tipiškas vidurinės mokyklinukas, ar ne?
- Ką?
Užėjo apmaudas, kad, iš viso, jo to paklausiau.
- Juokauji? Tu, tipiškas? Nemanau, kad tipiškas moksleivis užsigultų merginą tuščioje klasėje!
Tanigučis, savaime suprantama, niekada neužmirštų tokio įvykio.
- Aš, taipogi, esu vaikinas, todėl žinau, kaip jautiesi. Tavo paslaptis saugi su manimi, kerti?
Nė velnio nieko nekirtau.
- Nuo kada tu ir ji esate tokie artimi? Nagato Yuki klasifikuočiau kaip A–!
Taigi, jo skaičiavimais, Nagato yra A su minusu. Bandžiau teisintis prieš Tanigučį:
- Todėl, kad…
Tikriausiai dabartinės Tanigučio smegenys buvo pilnos neįtikėtinų troškimų ir fantazijų. Todėl ir pasirinkau tokį paaiškinimą:
Vargšelė Nagato yra Haruhi nesuvokiamų planų, kaip užimti Literatūros Klubą, auka. Ją labai trikdė tai, kad ji negali ramiai sau skaityti, todėl atėjo pas mane pagalbos. Ji paklausė manęs, ar yra galimybė, jog Haruhi atsisakys Literatūros Klubo ir persikels kur nors kitur. Mane sujaudino jos nuoširdumas, todėl nusprendžiau padėti tai nabagėlei, ir nusprendėme pakalbėti apie su ja ten, kur Haruhi mūsų neieškotų. Kol kalbėjome apie tai, ką daryti, Haruhi dingo iš klasės, o Nagato, tikra anemijos dėka, nualpo. Sugebėjau pagauti ją krentančią ant grindų, o tuomet tu įslinkai. Tik tiek!
- Kurgi ne!
Jis, tai pasakęs, net spirtelėjo man. Prakeikimas! Prireikė nemažai laiko, kad sugalvočiau tokią tobulą meilės istoriją! Negaliu patikėti, jog negalėjau jo apgauti!
- Tarkime, kad tikiu visu šiuo mėšlu; vis tiek nemanau, kad esi tipiškas. Tau net pavyko beveik anti-socialią Nagato Yuki, nelyg kokią princesę, laukiančią išgelbėjimo, priverstinai kristi į tavąjį glėbį, o tai jau kai kas.
- Prašyčiau, nejaugi Nagato tokia populiari?
- Be to, esi Suzumiyos pakalikas. Jeigu esi tipiškas studentas, tuomet aš tipiškas kaip blusa.
Aš, tuomet, paklausiau:
- Taniguči, ar turi kokių ypatingų galių?
- Ką?~
Jau ir taip imbeciliškas žvilgsnis jo veide tik dar labiau persikreipė. Jis atrodė kaip “nanpa”, kaip toks, kurio prisibijo visos mokyklos mergaičiukės.
Jis tarė:
- Aišku, atrodo, kad net tu nesi atsparus Suzumiyos nuodams… Nors mes neskiriame daug laiko viens kitam, iš tiesų, esi filantropiškas asmuo. Todėl prašau nesiartink per daug prie manęs; manęs nedomina Suzumiyos viruso komponentų dalys.
Aš silpnai trenktelėjau Tanigučiui, kas privertė jį nesuvaldomai susijuokti. Ha, jeigu šis vyrukas yra esperis, tuomet, nuo šiandien, aš esu Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius.
***
Pasiekęs laiptus, vedančius į mokyklos paradinį įėjimą, likau kažkiek dėkingas Tanigučiui už tą pokalbį su manimi, kadangi karštis, po to, atslūgo.
Tokioje atmosferoje, net Haruhi gulėjo išsekusi ant savo stalo, atrodydama apmaudžiai ir žvelgdama į kalvas tolyje.
- Kyonai, man karšta!
Rimtai? Man irgi.
- Pakedenk mane savo knyga.
- Vietoj to, geriau pakedensiu save. Iš pat ryto, neturiu pakankamai energijos, kad galėčiau tau padėti.
Haruhi liko gulėti tingiai ant suolo, be savo įprastai pompastiškos ir artikuliuotos auros.
- Kaip manai, ką Mikuru toliau norėtų dėvėti?
Po kiškutės ir tarnaitės kostiumėliais sektų… palaukite minutėlę, bus dar vienas!?
- Katytės ausytės? Seselė? Galbūt jai tiktų karalienės apranga?
Vaizdai, susiję su Asahina, perbėgo per mano galvą: jos smarkus raudonis veide ir jos spurdanti smulki figūra, besimatuojanti visus tuos apdarus. Man svaigo galva. Ak, ji tiesiog per daug žavi.
Haruhi, atrodė, nuspėjo, ką mąsčiau, ir rūgščiai susiraukė. Ji, tuomet, lengvai už ausų pakedeno plaukus.
- Esi panašus į avingalvį, – Haruhi konstatavo.
Ei, argi ne tu pasiūlei šią temą? Bet, tikriausiai, ji neklysta, todėl nėra jokio reikalo toliau su ja ginčytis.
Vėdindamasi sąsiuviniu kaklą už uniformos, ji išrėžė:
- Man taip nuobodu!
Haruhi burna buvo tarsi tobula “heno-ji” forma. Ji atrodė nelyg komiksų knygutės personažas.
***
Net po intensyvia saulės spindulių radiacija, mes šiaip ne taip išgyvenome pragarišką fizkultūros, vidurdienį vykusią, sesiją. Po klasės, persirenginėdami šlapius nuo prakaito drabužius, visi keikėsi: „Velniop tą Okabę! Vertė mus bėgti dviejų valandų maratoną!“
Dauguma iš merginų jau persirengė, bet, kadangi paskutinė pamoka buvo klasės valandėlė, egzistavo kai kurios, priklausančios sporto klubui, nenusirengusios savo fizkultūros aprangų. Visgi, kas mane gąsdino, buvo tai, jog Haruhi, nors ir nepriklausanti jokiam sporto klubui, taipogi dėvėjo sportinę aprangą.
- Per daug karšta!
Būtent, tokia priežastis.
- Koks skirtumas? Vis tiek teks persirengti klubo kambaryje! Neminint to, kad šią savaitę budžiu, todėl šitaip galėsiu laisviau judėti.
Haruhi pasirėmė ranka smakrą ir pažvelgė laukan į tamsius, lietų pranašaujančius debesis.
- Nebloga mintis.
Turėdama fizkultūros uniformą, kaip kitą „kosplėjaus“ tematiką, nebuvo bloga mintis. Ką? „Kosplėjus“ nėra tinkamas žodis? Nežinau, ką ji sumąstė, bet dabar ji atrodė „kosplėjinanti“ kaip viduriniosios mokyklos mergaičiukė!
- Ką, velniai rautų, tu sau mąstai?
Haruhi tiesmuka nuovoka privertė mane susimąsti, ar ji negalinti skaityti mintis.
- Prieš man raportuojant į klubo kambarį, draudžiu tau daryti ką nors su Mikuru.
Ar tai reiškia, kad aš galiu daryti kažką su ja, kai tu grįši?
Pasilikau tą mintį sau ir iškėliau ranką atgrubnagiškai nelyg nusikaltėlis prieš šerifo ginklą sename Vesterno filme.
***
Kaip įprasta, pirma pasibeldžiau, o po to laukiau atsakymo. Kaip lėlytė, sėdinti savo kėdutėje, žavi tarnaitė pasitiko mane pačia didžiausia šypsena, tarsi saulėgrąža, pasitinkanti Saulę. Ach, pasidarė taip šilta!
Nagato sėdėjo prie stalo, skaitydama knygą, kaip pavasary žydinti Kamelija. Argh, kas per palyginimai!
- Tuoj paruošiu arbatos.
Užsidėjusi apyskarę, Asahina žengė aprūdijusio stalo link ir atsargiai įmerkė arbatžoles į arbatinuką.
Laimės apimtas, stebėjau Asahiną iš viršilos kėdės, kai staiga man pasidingojo.
Aš skubiai įjungiau kompiuterį ir laukiau, kol pasileis kietasis diskas. Kai tik pasirodė ekranas, atvėriau aplanką ir įvedžiau slaptažodį: “MIKURU”. Kaip ir tikėtasi, procesavimo greitis, Informatikos Klubo naujajame kompiuteryje, buvo neįtikėtinas. Bematant, ekrane pasirodė Asahinos nuotraukos, kuriose ji dėvi tarnaitės kostiumėlį.
Įsitikinęs, jog Asahina užsiėmusi arbata, vėl ir vėl padidinau vieną iš nuotraukų. Ekranas rodė tai, kaip, pagal Haruhi instruktažą, Asahina nenoriai atlieka seksualias pozas. Matėsi jos seksualioji dekoltė, o ten ant gundančios, kairios krūties buvo mažas, apvalus apgamas. Pažymėjau tą apgamą ir padidinau dar porą kartų; nepaisant susiliejusio vaizdo, buvo aišku, kad tai jos minėtasis žvaigždutės formos gymio ženklas.
- Štai apie ką ji kalbėjo.
- Radote ką nors?
Prieš Asahinai padedant arbatos puodelį ant stalo, aš staigiai išjungiau visus vaizdinius failus. Esu gana skrupulingas, kas liečia mano užklasinę veiklą. Žinoma, prieš Asahinai pasirodant man prie šono, ji ekrane nieko neras.
- Hm, kas tai? Kas šiame “MIKURU” aplanke?
O, ne! Buvau per daug neatsargus!
- Kodėl tas aplankas turi mano vardą? Kas viduje? Leiskit man žvilgtelėti, nagi! Leiskit man pažiūrėti!
- Er, kas viduje… ką? Kažin kas viduje? Manau, kad nieko ten nėra. Taigi, būtent, nieko ten nėra.
- Melagis!
Asahina žaismingai ištiesė ranką ir pasilenkė link manęs, trokšdama pagriebti pelę iš mano dešiniosios rankos. Jokiu būdu, Jozefina! Likau įsikabinęs į pelę, atsisakydamas paleisti. Asahina tuomet prispaudė mane savo minkštu kūneliu, bandydama užšliaužti man ant peties. Prieš pat savo veidą, galėjau užuosti saldų jos aromatą.
- Asahina, ar galėtum mane, prašau, paleisti…
- Nagi, tik trumpam!
Asahina, kuri kaire ranka lietė mane už peties, siekdama pelės dešiniąja, dabar visiškai mane apsivijo; jutau, kaip situacija pasidarė iš blogos į baisią.
Jos minkštas juokas dabar visiškai įsliūkino į mano ausies kanalą. Negalėdamas atsispirti tokiam gundymui, mano ranka paleido, kad ir ką laikiusi, ir tą akimirką…
- Ką jūs čia abu išsidirbinėjat?
Mus atšaldė ledinis, 273 minus Celcijaus šalčio, balsas. Haruhi, vilkėdama fizkultūros uniformą ir nešdamasi krepšį, parodė tokią veido išraišką, tarsi išvydusi, kaip jos tėtis jėga paima nekaltą skaistuolę.
Kitą akimirką, priblokšta Asahina pasitraukė. Ji nerangiai nulipo man nuo nugaros, lėtai atsitraukė ir tuomet žlegtelėjo į kėdę nelyg ASIMO robotas, kuriam beveik baigėsi baterijos.
Jos išblyškęs veidas dabar arti verkimo slenksčio.
Haruhi išspjovė “humf”, ir, mane nužvelgdama, nušlepino prie stalo.
- Taigi, tave domina tarnaitės kostiumėliai?
- Ką bandai pasakyti?
- Mums reikia persirengti.
Kaip nori! Aš tiesiog tyliai srėbsiu arbatą, kurią man paruošė Asahina.
- Argi ką tik nesakiau, kad mums reikia persirengti?
Na, ir?
- TUOJ PAT DINK!!!
***
Mane, iš esmės, išspyrė ir aš tėškiausi ant šaltų koridoriaus grindų, palydimas garsiai užšaunamų durų garso.
- Kas per velnias!?
Net neturėjau laiko, kad pastatyčiau atgal savo puodelį. Pirštais nusivaliau gėrimu aptaškytus marškinius ir atsirėmiau į duris.
Keista. Kažkas ne taip.
- Ak, taigi!
Tipiškai Haruhi nedvejodama persirengtų klasėje, bet dabar ji tiesiog spirte išspyrė mane lauk iš kambario.
Atrodo, kad ji ima bręsti. Galbūt ji pagaliau pasiekė tą amžių, kai imi jausti gėdą dėl tokių dalykų? Kadangi vaikinai iš Penktosios Klasės visada išbėgdavo lauk iš klasės, kai tik nuskambėdavo skambutis, pranašaujantis fizkultūros pamoką, todėl niekas ir nepastebėjo jos pasikeitimo. Ak, taip, žmogus, kuris taip išmuštravo vaikinus palikti klasę, Asakura, daugiau nebėra tarp mūsų, gyvųjų.
Aš, kurį laiką, sėdėjau atsirėmęs į duris. Rūbų šiugždėjimo garsas liovėsi, bet vis dar negirdėjau niekieno manęs pakviečiant užeiti. Ir taip, aš sėdėjau ir laukiau visas dešimt minučių.
- Prašau, užeikite…
Asahinos balsas sklido iš už uždarytų durų. Kai nepriekaištinga tarnaitė atvėrė man duris, už jos pečių išvydau piktai rymančią Haruhį, ant stalo uždėjusią savo baltas kojas. Ji mūvėjo porą ilgų kiškio ausyčių ir nostalgišką kiškio kostiumėlį. Galbūt jai net nerūpėjo, kadangi pamiršo antrankius ir kaklaryšį. Ji net nebuvo įsispraudusi į pėdkelnes.
- Nepaisant to, kad rankos ir nugara šąla, šis kostiumėlis iš tikro gana ankštas.
Haruhi, tai pasakiusi, pagvelbė už arbatos puodelio ir sriūbtelėjo tarsi mėgaudamasi, kol Nagato toliau skaitė savo knygą.
Kol mane supo tarnaitė ir kiškutė, nežinojau, kaip elgtis. Jeigu būčiau atsivedęs šias dvi mergaičiukes komerciniais tikslais, be jokios abejonės būčiau kaip reikiant užsidirbęs. Taip bemįslindamas…
- Oho, kas tai?
Koizumis netikėtai keistai išsiviepė, su visais pasisveikindamas savo šypsena.
- Ar šiandieną surengėte kostiumų vakarėlį? Atleiskite, kad vieno neturiu.
Baik malti šūdą, juk nenori dar labiau komplikuoti padėties.
- Mikuru, tu sėsk čia.
Haruhi pirštu įbedė į kėdę priešais ją. Asahina paklusniai krestelėjo, išsigandusiai žvelgdama į įtūžusią Haruhį. Pamąsčius, ką Haruhi darys, ji, į kasą, ėmė sukti Asahinos rudus, banguotus plaukus.
Iš pirmo žvilgsnio, atrodė, kad vyresnioji sesuo tvarkė jaunesniosios sesers plaukus. Visgi, kadangi Asahina buvo sustingusi nelyg mumija, o Haruhi veido išraiška nieko nesakė, dėl to, ši šilta scena atrodė itin keistai. Haruhi, akivaizdžiai, bandė sumegzti tarnaitei Asahinai kasytę, ir baigtas kriukis.
Aš pažvelgiau į Koizumį, kuris, žvelgdamas į šią sceną, visą laiką šypsojosi, ir pagaliau tariau:
- Nori persimesti Otelo?
- Žinoma, nežaidžiau jau porą metų.
Kol juodieji ir baltieji kovojo dėl lentos viršenybės, (niekada nemaniau, kad Koizumis, galintis virsti švytinčiu sferiniu kūnu, bus toks nevykęs šiame žaidime) Haruhi surišo kasytę iš Asahinos plaukų, tuomet atpalaidavo ją, surišo dar vieną ir įsegė segtuvėliu... (kiekvieną kartą Haruhi palietus Asahiną, pastarąją nukratydavo pagaugai) o Nagato toliau nerūpestingai skaitė savo knygą.
Mane vis labiau ir labiau trikdo tai, koks čia per žmonių susirinkimas!
Taigi, tą dieną S.O.S. Brigada elgėsi ramiai ir taikiai. Nieko, kas liestų ateivius iš kitų dimensijų, keliautojus laiku, mėlynus gigantus, ar raudonus švytinčius burbulus. Niekas nenorėjo, ką nors veikti, nei žinoti, ką turėjo veikti. Tiesiog leidome patys sau tekėti laiko srove, gyvendami savo romų mokyklinį gyvenimą. Viskas atrodė tarsi idiliškas paveikslas.
Net jeigu mane ir netenkino toks tipiškas gyvenimas, aš kartodavau sau: “Kam tiek daug mąstyti? Turi tiek daug laiko.” Ir tuomet aš vėl laukdavau naujos dienos. Net tada, buvau gana laimingas. Aš be tikslo lankydavausi šiame klubo kambaryje ir stebėjau Asahiną, užsiėmusią nelyg tikrą tarnaitę, Nagato, sėdinčią tarsi Budos statula, Koizumį, savo plačia šypsena, ir Haruhi, kamuojamą nuotaikų svyravimų. Visi šie dalykai dvelkė visiško normalumo aura, visgi, visi jie tapo mano neįtikėtinai malonaus mokyklinio gyvenimo integruotomis dalimis. Nors buvau patyręs ne šios realybės nuotykius, kaip klasiokės bandymas mane užmušti, ar nuožmūs monstrai, pasirodantys pilkame pasaulyje, nebuvau tikras, ar šie dalykai nebuvo mano vaizduotės vaisius, hipnotizmo, ar net haliucinacijos, pasėkmė.
Mane vis tiek dar šiek tiek kniso Haruhi, atvilkusi mane į savo klubą, bet iš gilesnės perspektyvos, tik dėl jos, aš galėjau taip taikiai bendrauti su tokiais įdomiais žmonėmis. Atidedant į šalį klausimą „Kodėl aš?“, galbūt kada nors atsiras kiti tipiški žmogėnai, kurie norės prisijungti prie klubo.
Taigi, mintijau apie šią problemą jau kurį laiką.
Bet kuris būtų apie tai mąstęs, ar ne?
Visgi, dar buvo žmogus, kuris apie tai niekada nedingojo.
Būtent, tas kažkas yra Suzumiya Haruhi.
***
Tą naktį, po vakarienės ir vonios, bei rytojaus anglų kalbos pamokos revizijos, pažvelgiau į laikrodį ir suvokiau, jog laikas miegučio. Gulėjau ant lovos ir atvėriau storą knygiūkštę, kurią Nagato įspraudė į mano rankas. Pamaniau, kad greitaeigis skaitymas nepakenks, todėl nerūpestingai perskaičiau pirmus porą puslapių. Istorija buvo neįtikėtinai įdomi, todėl skaičiau ir skaičiau, puslapis po puslapio. Rimtai, reikia perskaityti bent vieną knygą, kad suprastum, kokios malonumą keliančios jos gali būti. Juk skaitymas lavina!
Visgi, neįmanoma pabaigti tokią stambią knygą per vieną naktį, todėl, baigęs vieną ilgą protagonisto monologą, užverčiau knygą. Miegas užvaldė, ir užspaudęs skirtuką su Nagato rankraščiu ten, kur sustojau skaitęs, išjungiau šviesas ir pasislėpiau po kaldra. Po poros minučių, patekau į sapnų karalystę.
***
Ar žinote, kodėl žmonės sapnuoja? Miegas yra padalintas yra REM (angl. Rapid Eye Movement – Vert. Past.) ir NREM (angl. Non Rapid Eye Movement – Vert. Past.), ir jie keliauja periodiniais ciklais. NREM pasireiškia pirmomis valandomis, po to, kai žmogus užmiega, o, šioje fazėje, smegenys yra tarsi stazės būsenoje. Būsena, kūnui būnant be sąmonės, kai smegenys šiek tiek suaktyvėja, yra žinoma kaip REM, ir tada pasireiškia sapnai. Artėjant rytui, REM dažnis pakyla tiek, kad sapnas tęsiasi iki pat žmogui pabundant. Aš sapnuoju kiekvieną naktį, bet dažniausiai atsikeliu per vėlai, per daug skubėdamas į mokyklą, taip užmiršdamas, ką patyriau sapne. Visgi, karts nuo karto prisimindavau ilgą sapną, apturėtą prieš du ar daugiau metų. Tikrai įstabu, kaip įstruktūrizuoti žmonių prisiminimai.
Gerai, užteks plepalų. Iš tikro, man visa tai nė velnio nerūpi.
***
Pajutau, kaip kažkas pliaukšteli man per veidą. Šalin! Esu pavargęs! Netrukdykit mano sapnams!
- … Kyonai.
Žadintuvas net nesuskambo. Net jeigu ir būtų, aš jį kaip mat išjungčiau, ir vis dar liko šiek tiek laiko tam, kad mano Mamužėlė pakviestų seserį, su misija mane ištraukti iš lovos.
- Nubusk pagaliau.
Ne! Dar noriu miegučio. Neturiu laiko keistiems sapnams.
- Sakiau, nubusk! Ar girdi?
Rankos, aplink kaklą, mane smarkiai supurtė. Aš, galų gale, atsimerkiau ir pajutau, kaip pakaušis liečia kietas grindis.
Kietas grindis?
Aš, su nuostaba veide, sėstelėjau stačias. Haruhi žvelgė į mane iš viršaus ir atšliejo, kad nesusimuštume kartu galvų.
- Pagaliau atsikėlei?
Klūpodama prie manęs buvo Haruhi savo jūreivės uniformoje. Jos išbąlęs veidas rodė nerimo žymes.
- Ar žinai, kur mes randamės?
Savaime suprantama; mes esame Šiaurės Vidurinėje, mokykloje, kurią lankome, o dabar esame prie laiptų priešais batų spintėles prie šios institucijos paradinių durų. Aplinkui nebuvo šviesų, ir mokykla naktį atrodė tarsi pilkos spalvos peizažas…
Ne, kažkas ne taip.
Viršuje nebuvo jokio dangaus.
Tik platus, pilkas, monotoniškas horizontas. Nebuvo nei mėnulio ar žvaigždių, nei vieno dėbesėlio. Tik dangus pilkas kaip konkretinės sienos.
Pasaulis, paskendęs tyloje ir tamsoje.
Uždara Realybė.
Aš lėtai atsistojau. Nusistebėjau, kad nedėviu savo pižamos, o – mokyklinę uniformą.
- Atsibudusi, radau save čia, o tave greta. Kas čia dedasi? Kodėl mes esame mokykloje?
Haruhi paklausė netipišku, pritildytu balseliu. Neatsakiau jai iš karto, vietoje to, orientacijos sumetimais, ištiesdamas savo rankas. Iš nugulėtos nugaros skausmo, ir prilipusios nuo prakaito uniformos prie kūno, tai neatrodė kaip sapnas. Išsitraukiau du savo plaukus. Skaudėjo kaip velnias.
- Haruhi, ar mes čia vieninteliai?
- Taigi, dabar turėčiau ramiai miegoti po savo antklode. Kodėl mes čia? Ir dangus atrodo labai jau keistai…
- Ar matei Koizumį?
- Ne… kodėl klausi?
- Nieko, šiaip.
Jeigu ši Uždaroji Realybė buvo sukurta dimensinės paklaidos linijos drebėjimo ar eksternalių faktorių, čia turėtų būti švytintis gigantas, neminint pačio Koizumio.
- Šiaip ar taip, reikia nešti iš čia savo skudurus! Galbūt ką nors sutiksime.
- Kodėl visiškai neatrodai nustebęs?
Aš, kad ir ką sakytum, esu nustebęs, ypač matydamas tave čia. Argi tai nėra žaidimų aikštelė tavo sukurtiems gigantams? O gal aš tiesiog per daug jautrus ir visa tai yra mano sapnas? Visiškai vienas su Haruhi tuščioje Realybėje… Jeigu Zigmundas Froidas čia būtų, jis galėtų viską išanalizuoti už mane!
***
Likau nuošaliai nuo Haruhi, kol žirgliojome link mokyklos paradinių durų, kai mus užblokavo nematoma siena. Aš vis dar pamenu elastinį šios sienos lytėjimo jausmą. Ją galėjai truputį įstumti vidun, bet greit po to, dar viena, kietesnė siena užblokuodavo bet kokį bandymą stumtis į priekį.
- … Kas tai?
Haruhi ištiesė rankas į priekį ir pabandė stumtelėti nematomą sieną, klausdama savo plačiai atmerktomis akutėmis. Aš paėjau aplink stadioną, kurį supo ta pati siena.
Atrodo, kad mes įstrigę šioje mokykloje.
- Atrodo, kad nėra jokio išėjimo.
Nejaučiau jokio šaltuko. Tarsi pats vėjas nustojo pūtęs.
- Pabandykime galines duris!
- Ak, taip, ar nėra kokios galimybės su kuo nors susisiekti? Paieškokime telefono. Mano mobilusis tikriausiai liko namuose.
Jeigu tai yra Uždaroji Realybė, apie kurią man pasakojo Koizumis, rasti telefoną būtų bergždžias darbas. Nepaisant to, mes vis tiek nusprendėme įslinkti į mokyklos pastatą ir apsižvalgyti. Telefonas turėjo būti mokytojų kambaryje.
Naktyje, išjungtomis šviesomis, mokykla atrodė grėsmingai. Mes prasilenkėme su batų spintelėmis ir tyliai įžengėme į pastato vidų. Mes, pakeliui, įjungėme pirmojo aukšto šviesas, ir lubos kaip mat nušvito. Nors tai ir buvo šaltos, dirbtinės šviesos, jų pakako, kad aš ir Haruhi išspaustume palengvėjimo atokvėpį.
Įsitikinę, kad klasėse, tame aukšte, nieko nėra, mes patraukėme į mokytojų kambarį. Kaip ir tikėtasi, jis buvo užrakintas, todėl aš pagriebiau netoliese kabėjusį gesintuvą, išmušiau langą, ir įvirtome pro ten.
- … Neatrodo, kad veiktų.
Haruhi prispaudė telefoną prie ausies, bet nieko neišgirdo. Ji pabandė surinkti kelis numerius, bet nieko doro nepešė.
Mes palikome mokytojų kambarį, pakeliui įjungdami visas šviesas, ir nulipome laiptais, Haruhi pasiūlant grįžti į klasę. Kadangi Penktosios Klasės kambarys naujokams radosi pirmajame aukšte, galbūt ką nors sukurpsime, žvelgdami iš ten.
Haruhi, mums sėlinant koridoriumi, nervingai laikėsi už mano striukės. Net nebandyk kliautis manimi; aš, tikrų tikriausiai, neturiu jokių paranormalių galių. Jeigu tiek bijai, tuomet įsikibk į mano ranką! Taip atrodys daug natūraliau!
- Avingalvi!
Haruhi susigūžė, bet jos pirštai taip ir nepaleido mano striukės.
Penktosios Klasės kambaryje nebuvo nieko ypatinga; visai kaip ir prieš paliekant mokyklą.
- … Kyonai, žvilgtelėk…
Haruhi, priėjusi prie langų, nutilo. Aš prisigretinau prie jos šono ir nužvelgiau situaciją.
Aplinkui mane buvo tik gilus, pilkas pasaulis. Žvelgdamas iš ketvirtojo aukšto į kalvos viršūnę, galėjau net įžiūrėti horizontą anapus kranto. Panoramos viduje, be jokios užuominos kitaip, buvo vien tamsa. Tarsi pasaulis pasibaigė.
- Kas čia per vieta…
Ne taip tarsi visa žmonija dingo, tikriau, kad mes dingome. Atrodo, kad mes, tik atsitiktinumo dėka, pakliuvome į šią Uždarą Realybę.
- Keista.
Haruhi palietė savo petį ir sumurmėjo.
***
Nežinodami, kur toliau eiti, grįžome į klubo kambarį, kur praleidome visą popietę. Kadangi jau pavogiau raktus iš mokytojų kambario, mes atrakinome duris ir užėjome vidun.
Mes abu, įžengę į pažįstamą, gerai apšviestą kambarį, sunkiai atsidusome.
Įjungę radiją, negirdėjome net statikos. Klubo kambarys buvo toks tylus, kad vienintelis girdimas garsas buvo tai, kaip pyliau vandenį į arbatinuką. Neprisiverčiau pakeisti arbatžolių, todėl užmirkiau vandenį kartu su pernaudotomis ir beskonėmis žolelėmis. Haruhi stovėjo šalia manęs, plačiai spoksodama į pilką išorinį pasaulį.
- Arbatos?
- Ne.
Pačiupau savo arbatos puodelį, išlanksčiau kėdę ir krestelėjau. Siurbtelėjau. Ak, arbata, pagaminta Asahinos, daug geresnė, negu ši.
- Kas čia, po šimts, vyksta!? Nieko nesuprantu! Kas čia per vieta? Kodėl aš čia?
Haruhi stovėjo prie lango ir žvelgė laukan; jos siluetas atrodė itin trapiai.
- Ir, kodėl aš su tavimi, iš visų žmonių?
- Iš kur, velniai rautų, man žinoti!? – Haruhi pasikedeno plaukus ir rūgščiai susiraukė. – Varau laukan apsižvalgyti. – Ji pasakė ir žengė link durų. Kai tik, tik ketinau padaryti tą patį…
- Lik čia, tuoj grįšiu.
Pasakiusi tai, ji kaip mat dingo. Tik Haruhi taip padarytų! Išgirdęs nutylant Haruhi energingus žingsnius ir sriūbtelėjęs savo beskonės arbatos, išvydau tą daiktą. Tai buvo mažas, raudonas sferinis tvarinys. Iš pradžių, jis buvo teniso kamuoliuko dydžio, tuomet lėtai sferinis rutulys išaugo, švytėdamas kaip laumžirgis, pagaliau įgaunantis žmogišką formą.
- Koizumi, čia tu?
Prieš mane buvo šviesa plieskiantis humanoidas, bet aiškiai negalėjau įžvelgti, ar tai Koizumis, – savo akimis, nosimi ar burna, – ar ne.
- Sveikutis. – Ramus balsas iš už švytinčio objekto vidaus.
- Ilgai delsei! Maniau, kad pasirodysi savo žmogiškuoju pavidalu…
- Reikalai komplikuojasi, todėl prireiks šiek tiek laiko, kol viską paaiškinsiu. Būsiu atviras; tai paranormalus reiškinys! – Raudonoji šviesa šiek tiek sumirgėjo. – Jeigu tai būtų Uždaroji Realybė, būčiau lengvai prasiskverbęs, bet ne šį kartą. Teko pasirodyti savo neišbaigta forma, o kadangi prireikė net mano kompanionų pagalbos, kad čia pakliūčiau, negaliu per ilgai užsibūti. Mūsų galios, net dabar kalbant, vis nyksta ir nyksta.
- Kas per velnias, žmogau? Aš čia kartu su Haruhi, ir tiek?
- Taigi, – atsakė Koizumis. – Tai reiškia to, ko bijojome nutiksiant, pradžią. Suzymiyai pabodo ši realybė, ir ji nutarė sukurti naują.
- …
- Mūsų viršininkai puolė į totalią paniką. Niekas nežino, kuo pasaulis virs, kai jo Dievas dings. Nors ir įmanoma, kad pasaulis viską ištvers tol, kol Suzumiya jo pasigailės, tačiau taip pat egzistuoja galimybė, jog jis kaip mat pradings.
- Ką bandai pasakyti…?
- Paprastai kalbant, – raudonoji liepsna sujudėjo tarsi žvakė, – tu ir Suzumiya dabar išnykote iš mūsų pasaulio. Ši dimensija nėra Uždaroji Realybė, bet labiau visiškai nauja realybė, kurią Suzumiya sukūrė. Uždarosios Realybės, kurias matėme anksčiau, tikriausiai buvo tiesiog parengties fazė, prieš jai rimtai nusiteikiant atkurti pasaulį iš naujo.
Toks nuotaikingas pokštas, bet nežinau, ar jau galiu juoktis. Ha, ha, ha.
- Nė kiek nejuokauju. Šis pasaulis yra labai arti tos realybės, kurios trokšta Suzumiya. Mes vis dar nesame tikri, kokio pasaulio ji trokšta, bet tam greitai turėsime atsakymą.
- Numeskime trumpam tai į šalį, – tikroji problema yra kodėl aš čia?
- Ar, iš tikrųjų, nežinai? Suzumiya tave pasirinko. Tu esi vienintelis žmogus mūsų pasaulyje, su kuriuo Suzumiya nori gyventi. Maniau, kad jau susivokei.
Tą akimirką šviesa aplink Koizumį sudrebėjo tarsi žibintas, kuriam baigėsi baterijos, jos ryškumas blankstantis.
- Mano laikas baigiasi. Jeigu taip ir toliau, daugiau niekada nesusitiksime; visgi, kita vertus, man palengvėjo, kadangi daugiau nebereikės medžioti tų Avatarų.
- Tai man bus privalu gyventi su Haruhi tokiame pilkame pasaulyje?
- Šioje dimensijoje, jūs esate kaip Adomas ir Ieva. Tiesiog kaip reikiant pasistenkit žmonijos repopuliacijos atžvilgiu, ir viskas bus tvarkoje.
- … Aš rimtai išmušiu tau kelis dantis.
- Juokauju, žmogau. Dabar ši uždara erdvė tikriausiai yra tik temporalinė, bet labai greitai ji taps panaši į mūsų. Visgi, ši dimensija bus visiškai kitokia, negu pasaulis, iš kurio mes kilome. Dabar atrodo taip, tarsi šis pasaulis galėtų būti tikras, o pirminę realybę reiktų laikyti Uždarąja Realybe. Dėl to, kokie fundamentalūs skirtumai skiria šias realybes, mes, deja, nežinome. Jeigu pakankamai nuskiltų atgimti šioje realybėje, kliaujuosi tavimi, kad aprodytum mane aplinkui.
Šią akimirką, Koizumio švytintis humanoidinis objektas ėmė lėtai dezintegruotis ir tuomet, kaip žvaigždė be ugnies, susitraukė į originalų teniso kamuoliuko formos dydį.
- Ar neįmanoma mums grįžti į pirminę pasaulio dimensiją?
- Jeigu Suzumiya to trokš, viskas įmanoma. Pažinojau tave tik trumpą laiką; iš tikrųjų, gaila, bet aš mėgavausi tomis akimirkomis su S.O.S. Brigada… Ak, taip, beveik užmiršau, turiu perduoti dvi žinutes nuo Asahinos Mikuru ir Nagato Yuki.
Prieš Koizumiui visiškai išnykstant, jis paliko tokią žinutę.
- Asahina Mikuru paprašė manęs, kad atsiprašyčiau vietoje jos: “Atleiskite, tai mano kaltė.” Taip pat, Nagato Yuki primena, kad: “Neužmirškite įjungti kompiuterį.”
Po šių žinučių, jis išnyko kaip vėjo užpūsta žvakės šviesa.
Nežinojau, kodėl Asahina norėjo manęs atsiprašyti. Ar Asahina kuo nors man nusikalto?
Bet nusprendžiau apie tai ilgiau negalvoti; vietoje to, atsiminiau Nagato prašymą ir įjungiau kompiuterį. Po to, kai kietasis diskas supypsėjo, OS firmos ženklas turėjo pasirodyti ekrane… Keista, kodėl nieko neišmeta? OS ekranas, turėjęs pasirodyti po kelių sekundžių, to nepadarė; monitorius buvo juodas kaip derva, vien su baltu rašomuoju kursoriumi, mirksinčiu aukštesniajame kairiojo kampo ekrane. Tuomet, kursorius ėmė lėtai judėti, ir iš niekur išdygo šaltų žodžių linija.
YUKI.N > Ar matai šį tekstą?
Akimirką buvau priblokštas, bet tuomet prisitraukiau klaviatūrą ir ėmiau spausdinti.
“Taip.”
***
YUKI.N > Kol kas dar nesu visiškai praradusi ryšį su pasauliu, į kurį patekai. Bet tai tėra laiko klausimas, kadangi atotrūkis turėtų įvykti labai greitai.
“Ką man daryti?”
YUKI.N > Aš, taipogi, to nežinau. Anomalus duomenų pliūpsnis taip pat čia dingo su visam. Mąstančioji Integruodų Duomenų Būtybė dėl to yra labai nusiminusi, nes taip prarado galimybę vystytis.
“Ką turi galvoje, sakydama galimybę vystytis? Kaip su visu tuo susijusi Haruhi?
YUKI.N > Kai esi aukšto funkcionavimo, tai reikšia, kad gali greitai ir tiksliai procesuoti duomenis. Mąstančiosios organinės gyvybės formas limituoja dideli netikslių ir sumišusių duomenų “strimai”, sukurti jų fizinių kūnų, todėl negalinčių greitai ir tiksliai procesuoti šiuos duomenis.
“Ar įmanoma vystytis, net ir be fizinio kūno?”
YUKI.N > Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė taip pat yra sukurta iš duomenų. Ji taip pat manė, kad galimybė procesuoti duomenis pakils į ad infinitum lygį, tol, kol visata neperkais. Bet jie klydo. Bet ji klydo. Kaip visata turi paribį, jos evoliucija turi limitą, bent jau mąstančios būtybės, kuri, kad išgyventų, kliaunasi duomenimis.
“Kaip dėl Suzumiyos?”
YUKI.N > Suzumiya Haruhi turi gebėjimą iš nieko sukurti masyvias duomenų eksplozijas. Tai yra gebėjimas, kurio neturi Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė. Ji gali sukurti tokius duomenis, kurių tipiška organinė gyvybės forma negali procesuoti net per visą savo gyvenimą. Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė tiki, kad ištyrus šį duomenų kūrimo gebėjimą, ji atras būdų į auto-evoliuciją.
Kursorius akimirką sumirksėjo. Galbūt Nagato dvejojo, kokius žodžius rašyti. Kitą sekundę, žodžiai išsiliejosi kaip upė.
YUKI.N > Viską statau ant tavęs.
“Statai ant manęs ką?”
YUKI.N > Tikiuosi, kad jūs abu galėsite saugiai grįžti į šį pasaulį. Suzumiya Haruhi yra svarbus stebėjimo objektas, svarus turtas, galintis pasirodyti galbūt tik kartą per visatos egzistavimo metus. Be to, aš pati taip pat laukiu jūsų grįžtant.
Žodžių spalva ėmė nykti, kol elektros šaltinis ėmė silpnėti. Kursorius tęsė rodyti kitus žodžius.
YUKI.N > Labai norėčiau su tavimi ir vėl apsilankyti bibliotekoje.
Žodžiai patamsėjo; net pabandęs padidinti monitoriaus šviesą, nieko nepešiau. Galiausiai, Nagato išspausdino tokius žodžius.
YUKI.N > miegančioji gražuolė
***
Brrr~
Kietojo disko sukimosi garsas privertė mane pašokti iš kėdės. Procesoriaus šviesa sužybsėjo, ir ekrane pasirodė pažįstamas OS firminis ženklas. Šiame pasaulyje galėjai girdėti tik besisukantį kompiuterio kondicionieriaus garsą.
“Ką man daryti? Koizumi! Nagato!”
Aš giliai atsidusau ir prislėgtai atgręžiau galvą į lango pusę.
***
Mėlyna šviesa švystelėjo iš už lango.
***
Dabar mokyklos kieme stovėjo mirgantis gigantas. Kadangi buvo taip arti, jis atrodė tarsi milžiinška mėlyna siena.
Haruhi įskubėjo į kambarį.
- Kyonai! Kažkas pasirodė!
Haruhi ir aš vos, vos nenusutrenkėme kaktomūša, kai stovėjau prie lango, ir ji, staigiai sustojusi, prisišliejo prie manęs.
- Kas tai? Jis milžiniškas! Ar tai monstras? Nepanašu į kažkokią iliuziją.
Haruhi atrodė itin įsiaudrinusi. Jos depresyvus nerimas dingo. Dabar jos akys blizgėjo entuziazmu. Nesimatė jokios baimės.
- Manai, kad tai ateivis? Arba galbūt tai super-ginklas, sukurtas senovės civilizacijos, bundantis iš savo ilgo miego? Ar todėl negalime pabėgti iš mokyklos?
Mėlynoji siena pajudėjo. Vaizdas, kaip gigantas be vargo traiško pastatus, žybtelėjo mano smegenyse. Aš skubiai pagriebiau Haruhį už rankos ir iššoviau iš klubo kambario.
- Palauk! Palauk, ką tu darai!?
Išbėgdami į koridorių, beveik pargriūdami, ore išgirdome garsų vibruojantį tremorą; greitai stumtelėjau Haruhį ant grindų ir pridengiau ją savo kūnu. Klubo kompleksas smarkiai sudrebėjo. Tvirto, sunkaus objekto, besitėškiančio ant žemės, garsas pasiekė mano ausis. Iš to sužinojau, kad giganto taikinys buvo ne klubo kompleksas, bet tiksliau mokyklos kompleksas priešais.
Aš pačiupau Haruhį, kuri buvo tokia šokiruota, kad jos burna atsidarinėjo ir užsidarinėjo nelyg auksinės žuvelės, ir ėmėme bėgti. Neįtikėtinai, Haruhi paklusniai sekė mane ir skuodė kartu.
Mano delnai prakaitavo. Kaip ir Haruhi.
Senasis klubų kompleksas buvo švarut švarutėlis. Aš bėgau visa smarve, traukdamas paskui save, link laiptinės, Haruhį. Garsas, kaip gigantas vėl kažką traiškė, girdimas.
Nubėgau žemyn laiptais, jausdamas Haruhi kūno šilumą, persiduodančią per mūsų delnus. Kirtę per kiemą, mes pasileidome nuo šlaito ir link stadiono. Tą akimirką, aš skubiai žvilgtelėjau į Haruhį. Galbūt ir klydau, bet ji atrodė itin džiugiai. Visai kaip vaikas, pabudęs Kalėdų rytą ir prie lovūgalio atradęs savo taip trokštamas dovanas.
Pabėgę gerą atstumą nuo mokyklos pastato, mes atsisukome ir pažvelgėme aukštyn, suvokdami, koks, iš tiesų, didelis buvo tas gigantas. Milžinas Uždaroje Realybėje, kurią parodė man Koizumis, buvo toks pats gigantiškas kaip šis, beveik mokyklos aukščio.
Gigantas užsimojo ranka, ir mokyklos pastatas subliūško. Kadangi keturių aukštų kompleksas jau buvo pusiau sugriautas nuo praėjusio smūgio, dabar jis lengvai krito. Nuolaužos drėbėsi ir išsisklaidė visomis kryptimis, kartu su kurtinančiu garsu, kurį sukėlė.
Mes bėgome kaip pasiutę į dviejų šimtų metrų stadiono vidurį, prieš sustodami. Neįtikėtinas mėlynas gigantas pasirodė tamsioje, monotoniškoje mokykloje.
Jeigu norite nuotraukų, dabar pats laikas jomis apsirūpinti, ir ne nuotraukomis, kaip Informatikos Klubo prezidentas minko Asahinos krūtis, ir ne nuotraukomis, kaip Asahina mielai pozuoja, vilkėdama visokius kostiumėlius. Tinklalapis turėtų būti nusėtas būtent tokiomis kaip šios, kurias matome, nuotraukomis!
Man taip bemąstant, Haruhi skubiai sušnibždėjo man į ausį:
- Manai, jis mus puls? Neatrodo, kad būtų priešiškai nusitenkęs, kaip galvoji?
- Nežinau.
Atsakydamas Haruhi, tuo pačiu metu mąsčiau apie tai, ką Koizumis papasakojo prieš įleisdamas mane į tą Uždarąją Realybę. Jeigu leisime šiems “Avatarams” ir toliau viską naikinti, Uždaroji Realybė pakeis šį pasaulį, kas reiškia, jog pastarasis užvaldys, ir tuomet…
Kas taps su mūsų dimensija?
Pasak to, ką Koizumis man išdėstė, Haruhi atrodo kuria visiškai naują pasaulį. Ar Asahina ir Nagato, kuriuos pažinau, taip pat bus šiame naujajame pasaulyje? Ar tai bus siurreali dimensija, kur šitie “Avatarai” vaikščios nieko netrukdomi, ir ateiviai, keliautojai laiku, bei esperiai tamps kasdieniniu reiškiniu?
Jeigu pasaulis tikrai tokiu taps, kokia mano rolė jame?
Argh, pamirštam viską, betiksliška taip toliau postringauti, nes aš tiesiog nesuprantu. Nesuprantu, ką Haruhi mąsto, ir pats neturiu jokių telepatinių galių, leidžiančių man skaityti kitų žmonių mintis.
Tą akimirką, išgirdau, kaip Haruhi kreipėsi į mane:
- Kas, iš tikrųjų, čia dedasi? Ar šis pasaulis, ar tas gigantas, viskas itin keista!
Šie visi padarai buvo sukurti dėka tavęs, Panelyte! Man reikėtų klausti, kodėl į visą tai įtempei ir mane!? Kas per mėšlas su Adomu ir Ieva? Tiesiog kvaila! Niekada nepatikėsiu tokia sumauta istorija! Niekada!
- Ar nenori grįžti į pirminį pasaulį?
Ramiai paklausiau.
- Ką!?
Haruhi pasisuko į mane. Jos veidas išliko švelniai baltas, net šiame pilkame pasaulyje, o jos spindinčios akys slėpėsi po užsikniaukusiu dangumi.
- Mes negalime čia likti amžinai! Aplinkui nėra nė vienos parduotuvės, todėl išalkę niekur negalėsime pasisotinti. Be to, mokykla aptverta nematoma siena: jokio kelio laukan. Mes, galų galiausiai, mirsime iš bado.
- Hmm, keista, bet man nerūpi. Dalykai susitvarkys savaime. Kad ir dėl kokios priežasties, tiesiog jaučiuosi itin laiminga.
- Kaip dėl S.O.S. Brigados? Juk pati sukūrei tą klubą! Ketini jį apleisti?
- Man tai daugiau nerūpi, kadangi dabar patiriu kažką įdomaus; nėra reikalo blaškytis ir ieškoti kitų paranormalių įvykių.
- Bet aš noriu grįžti į originalųjų pasaulį.
Gigantas akimirkai nustojo griauti mokyklą.
- Prieš mums pakliūnant į šią painią padėtį, nesuvokiau, kiek smarkiai man patiko mano senasis gyvenimas. Ten yra avingalvis Tanigučis, Kunikida, Koizumis, Nagato ir Asahina, ir net daugiau nebeegzistuojanti Asakura.
- … Apie ką čia dabar kalbi?
- Aš tikrai ir vėl trokštu pamatyti šiuos draugus. Turiu dar daug ką jiems papasakoti.
Haruhi panarino galvužę ir tuomet po akimirkos tęsė:
- Mes pamatysim juos; šis pasaulis nebus visada paniręs tamsoje. Kai ateis rytas, ateis ir saulė. Aš tuo įsitikinusi.
- Ne tai. Šis pasaulis nėra toks kaip atrodo. Aš rimtai trokštu išvysti tuos draugus pirminėje dimensijoje.
- Nesuprantu, ką turi galvoje.
Haruhi susiraukė, tarsi mergužėlė, iš kurios atėmė jos taip branginamą dovaną, palikdami tik pyktį ir liūdesį.
- Argi tavęs, kaip ir manęs, nevimdo ir nebodina tas pasaulis? Tas pasaulis toks tipiškas, kad jame neegzistuoja niekas ypatingas. Argi tu, kaip ir aš, nenori patirti ką nors jaudinančio?
- Kažkada taip mąsčiau.
Gigantas ėmė judintis. Jis nuspyrė likusius mokyklos komplekso griuvėsius ir patraukė link vidinio kiemo. Pakeliui, savo ranka, jis nubrozdino mokyklos koridorių, tuomet plačiai užsimojo milžiniška koja į klubų kompleksą. Mokyklą sulygino su žeme, įskaitant ir mūsų klubo kambarį.
Aš mečiau žvilgsnį už Haruhi peties ir mane pribloškė kitų spiginančių, mėlynų sienų vaizdas aplinkui. Vienas, du, trys... pasiekus penketą, nusprendžiau baigti skaičiavęs.
Be raudonų, švytinančių sferinių kamuolių, spindintys, mėlynieji gigantai, be atvangos, ėmė naikinti šį pilkšvą pasaulį. Nepagaunu, kas čia įdomaus su tuo naikinimu. Kiekvieną kartą jiems pajudinus rankas ir kojas, viskas, ką lietė, tuoj pat dingdavo.
Po kelių akimirkų, dingo pusė mokyklos.
Negalėjau pasakyti, kokia plati buvo Uždaroji Realybė, ir nežinojau, ar ši dimensija išsiplės ir taps kita realybe. Šią minutę, mano mintys blaškėsi nuo vieno prie kito. Jeigu dabar senas girtuoklis, sėdintis traukinyje šalia manęs, būtų pasakęs: „Leisk man atskleisti tau paslaptį, tik niekam nesakyk! Aš, iš tikrųjų, esu ateivis“, aš būčiau bemat juo patikėjęs. Kadangi paranormalių reiškinių įvykių skaičius padidėjo trečdaliu nuo praėjusio mėnesio.
Ką būtent aš galėjau padaryti? Jeigu tai būtų nutikę prieš mėnesį, nekreipčiau dėmesio, bet dabar tikrai kažką reikėjo daryti. Ir aš jau gavau porą užuominų.
Kartą nusprendęs, ištėškiau:
- Haruhi, šias pastarąsias dienas patyriau tikrai neįtikėtinų dalykų. Nors gal ir nežinai, egzistuoja nemažas būrys žmonių, kurie rūpinasi tavo gerbūviu. Visai neabsurdiška teigti, kad pasaulis, tiesiogine prasme, sukasi aplink tave. Visi mano, kad esi itin ypatingas žmogus, ir jie bandė pagrįsti šiuos įsitikinimus veiksmais. Galbūt ir nežinai to, bet pasaulis linksta į įdomiąją pusę.
Man įsikibus į Haruhi pečius, suvokiau, kad vis dar laikiau jos ranką, kol Haruhi žvelgė į mane žvilgsniu, sakančiu: „Kas tau?“
Ir, tuomet, ji nukreipė žvilgsnį nuo manęs ir link siaučiančių mėlynų gigantų, itin rimtu veidu.
Žvelgdamas į jos jauną ir švelnų veidą, prisiminiau Nagato „evoliucijos galimybę“, Asahinos „laikinąją distorciją“ ir Koizumio pripažinimą, kad Haruhi yra „Dievas“. Bet man, kas yra Haruhi man? Kaip man su ja elgtis?
Haruhi yra Haruhi, ką daugiau čia bepridursi? Aš, visgi, neketinau atsakyti taip paprastai. Vėlgi, neturėjau tvirto atsakymo. Žinojau, kad viskas taip ir baigsis, ar ne? Jeigu parodytum pirštu į klasiokę, sėdinčią už manęs, ir paklausę: „Ką ji tau reiškia?“ – kaip, manote, atsakyčiau?
... Tai, atleiskite. Vėl lakstau ratais! Man, Haruhi nėra tik tipiška klasiokė, ir jokiu būdu ne “evoliucijos galimybė”, “laikinoji distorcija” ar net “Dievas”.
Gigantas pasisuko link stadiono. Jis neturėjo akių, bet aš aiškiai jaučiau jo regą. Jis žengė žingsnį link mūsų. Jo pėda buvo keliolikos metrų, kitaip jis nebūtų taip greitai sutrumpinęs mūsų atstumo!
Supratau! Argi Asahina nieko nesakė apie tai? Pranašystė! Ir Nagato paskutinė žinutė. Snieguolė ir Miegančioji Gražuolė. Prašyčiau, net aš žinau, ką reiškė Miegančioji Gražuolė! Koks šių dviejų pasakų panašumas? Šioje keblioje padėtyje, atsakymas, atrodė, šaukėsi pats.
Po velnių, visa tai taip lėkšta.
Per daug lėkšta! Asahina, Nagato. Aš niekada to nepadarysiu! Niekada!
Racionalusis protas taip įkalbinėjo mane. Bet žmonės nebuvo gyvybės forma, kuri, siekdama išgyventi, kliovėsi vien sveiku protu. Galbūt jiems reikėjo šiek tiek to, ką Nagato vadino “duomenų sumaišymu”. Aš atleidau Haruhi plaštaką, pačiupau ją už peties ir pasukau ją į save.
- Kas dabar…
- Žinai, man rimtai patinka tavo kasos.
- Ką?
- Nežinau tiksliai nuo kada, bet negaliu liautis mąstęs apie tavo kasas. Manau, kad jos tau itin tinka.
- Ką bandai pasakyti?
Aš ignoravau Haruhi protestus ir pabučiavau ją į lūpas… Pagriebiau ją už rankos ir, nenorėdamas paleisti, tvirtai įsikibau.
Jos juodos akys priešinosi. Mandagu, tokiais momentais, laikyti akis užmerktas, todėl taip ir padariau. Ir, taip, nežinojau, kokią veido išraišką nutaikė Haruhi. Ar jos akys buvo plačiai atmerktos? Ar ji taip pat užsimerkė? Ar ji bandė pakelti ranką ir man pliaukštelėti? Net ir tokiu atveju, šiuo ėjimu aš stačiau viską. Jeigu kas nors kitas būtų padaręs, kaip aš, jie žinotų, kaip tuomet jaučiausi.
Tolyje vis dar girdėjau griausmą; atrodė, kad milžinas be atvangos griauna mokyklos kiemo dalį. Taip postringaudamas, netikėtai praradau pusiausvyrą ir pargriuvau, ir tuomet viskas apsivertė aukštyn kojom. Krisdamas susižeidžiau kairįjį šoną. Kad ir ką bandžiau daręs, nesugebėjau išlaikyti pusiausvyros. Pabandęs atsisėsti ir atmerkti akis, virš galvos išvydau pažįstamas lubas ir likau priblokštas.
***
Buvau savo kambaryje, ir, apsižvalgęs, supratau, kad iškritau iš lovos ant grindų. Savaime suprantama, vilkėjau savo pižamą. Pusė susijaukusios patalynės gulėjo ant parketo. Ranka paliečiau nugarą, tarsi imbecilas atverdamas burną.
Praėjo šiek tiek laiko, kol vėl galėjau įjungti mąstymo variklį.
Pusiau miego būsenoje, aš atsistojau, atvėriau langą ir pažvelgiau laukan. Išvydau porą mirksinčių žvaigždžių ir kelias spindinčias gatvės lempas. Įsitikinau, kad šviesa taip pat švietė už kitų žmonių langų, įskaitant jų šmėščiojančius siluetus.
Ar tai buvo sapnas? Ar aš visą tai susapnavau?
Man prisisapnavo košmaras, kur, su man pažįstama mergina, įkliuvau į siurrealų pasaulį ir, galiausiai, viskas baigėsi mūsų bučiniu! Sapnas taip lengvai suvokiamas, kad net Zigmundas Froidas garsiai susijuoktų.
Urgh, aš, tą akimirką, rimtai troškau pasikarti.
Galbūt man nuskilo, kad ši tauta uždraudė ginklus, kitaip būčiau pagriebęs pilnai automatinį šautuvą ir, be krislelio abejonės, nusitaikęs į savo smegenis. Jeigu tai būtų Asahina, tuomet, iš šio sapno, galėčiau pareikalauti išsamios, asmeniškos analizės, bet sapne, iš visų žmonių, bučiavau Haruhį! Ką, velniai rautų, manė mano pasąmonė!?
Sėdėjau pavargęs ant grindų ir laikiausi rankomis galvą, mąstydamas, jeigu tai sapnas, kodėl viskas buvo taip realu? Prakaituota dešinė plaštaka, ir šiluma ant mano lūpų…
… Ar tai… ar tai reiškia, kad tai daugiau nebėra originalusis pasaulis? Ar tai naujoji Haruhi sukurta dimensija? Ar aš galiu, kaip nors tai patvirtinti?
Negaliu, nesvarbu, kaip stipriai apie tai mąstyčiau. Ar, labiau, niekada apie tai, iš viso, nenorėjau mąstyti. Jeigu man tektų pripažinti, kad tai tebuvo mano sustreikavusios galvos sapnas, geriau, tuomet, pripažinčiau, kad pasaulis liko sunaikintas. Be to, dabar man neigimo fazė.
Pažvelgiau į žadintuvą. Pusė trijų ryto.
… Varau miegučio.
Užsiklojau galvą patalu, prašydamas gilaus miego iš savo jau prašviesėjusio proto.
***
Negalėjau užmigti.
Todėl dabar buvau tiek išvargęs, kad teko beveik ropoti į stačią kalvą. Gryna skerdykla, tiesą pasakius. Tiesiog džiaugiausi, kad pakeliui nesutikau Tanigučio, nes būtų tekę klausytis jo nenutrūkstamų nesąmonių. Saulė ir toliau skleidė šilumą iš savo nesibaigiančios nukleo-fuzijos. Ponas Saule, maldauju jūsų, ar negalėtumėte kartais išeiti atostogų? Aš mirtinai iškepsiu!
Atsisakęs pasirodyti, kai to reikėjo, miego demonas dabar suko ratus aplink mano galvą. Jeigu taip ir toliau, nežinau, ar įstengsiu išbūti budrus pirmoje pamokoje.
Išvydęs mokyklos kompleksą, sustojau ir pažvelgiau į apšiurusį keturių aukštų pastatą. Suprakaitavę studentai, tarsi skruzdžių būrys, sliuogė į mokyklos pastatą.
Aš užvilkau savo pėdas laiptais, ir tuomet patraukiau į pažįstamą Penktosios Klasės kambarį, sustodamas tris žingsnius nuo lango.
Ten, sėdinčią galinėje eilėje prie lango, išvydau Haruhi pakaušį. Kaip čia išsireiškus? Ji, kaip visada, laikė smakrą delnuose ir spoksojo laukan medine veido išraiška.
Iš už nugaros, nuo jos plaukų ant pečių, regėjau mažą uodegytę. Jos plaukai, atrodo, buvo per daug trumpi ilgai kasai, todėl ji, tikriausiai, susisuko vieną nelabai apie tai pagalvodama?
- Ei, kaip sekasi?
Aš patiesiau kuprinę ant stalo.
- Apgailėtinai. Vakar sapnavau bjaurų košmarą.
Haruhi pasakė šaltu balsu. Ei, juk vakar patyrei tikrai neįtikėtiną įvykį!
- Visą naktį negalėjau užmigti. Norėjau pasiimti išeiginę, bet mano lankomumas būtų per daug pavojingai sumenkęs.
- Aišku.
Prisėdau ant kietos kėdės ir pažvelgiau į Haruhi veidą. Plaukai dengė pusė jos veido nuo ausies iki pečių, todėl neįžvelgiau jos veido išraiškos. Kad ir kaip ten bebūtų, ji buvo prastai nusiteikusi.
Bent jau jos kūno kalba taip sakė.
- Sakyk, Haruhi.
- Ką?
Aš leptelėjau Haruhi, kurios akys vis dar žvelgė laukan į tolį:
- Atrodai puikiai su kasyte.
***
Epilogas
Leiskite man papasakoti, kas nutiko po to.
Tą popietę Haruhi vėl nusileido plaukus ant pečių. Jai tikriausiai nesinorėjo vėl jų susirišti. Turbūt teks palaukti, kol jos plaukai užaugs šiek tiek ilgesni, prieš prašant jos susirišti juos į kasytę.
Pakeliui į tualetą pertraukos metu, koridoriuje susitikau Koizumį.
- Man rimtai derėtų padėkoti tau iš visos širdies.
Jis padykusiai išsiviepė.
- Pasaulis nepasikeitė, o Suzumiya, taipogi, grįžo. Atrodo, kad mano darbas čia dar nebaigtas, visa tai tavo dėka, ir nenoriu pasirodyti sarkastiškas. Kita vertus, taip pat įmanoma, jog šis pasaulis buvo sukurtas vakar! Kad ir kaip bebūtų, tikra garbė pažinoti tave ir Suzumiyą. Galbūt mūsų draugystė tik prasidėjo! – Koizumis tarstelėjo, mojuodamas ranka manęs link. – Susitiksime po pamokų!
***
Per pietų pertrauką nusidanginau į Literatūros Klubą, o ten, kaip įprasta, skaitydama savo knygą, sėdėjo Nagato.
- Šį rytą, dvi su puse valandos, tu ir Suzumiya Haruhi dingote iš šio pasaulio.
Ji atvėrė burną ir pasakė tai, ir tik tai. Tuomet ji palenkė galvą ir toliau tęsė skaityti.
- Vartinėju knygą, kurią man paskolinai. Turėčiau gražinti ją tau kitą savaitę.
- Aišku.
Jos galva liko pasvirusi.
- Ar gali pasakyti, kiek tokių kaip tu egzistuoja šioje planetoje?
- Daug.
- Ar tai reiškia, kad bus tokių, kurie mane puls, kaip Asakura?
Nagato dabar pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į mane.
- Aš jiems neleisiu.
Nusprendžiau neminėti jai bibliotekos.
Po mokyklos klubo kambaryje, susitikau su Asahina, kuri bent kartą mūvėjo savo uniformą, o ne tarnaitės kostiumėlį. Išvydusi, ji pribėgo ir apkabino mane.
- Taip smagu, kad jus vėl galiu matyti…
Asahina pravirko, veidu į mano krūtinę.
- Maniau, kad jūs niekada… (ugh)… negrįšite į šį (ugh) pasaulį…
Galbūt ji tik ką suprato, kad buvo mane apkabinusi, nes Asahina staigiai nustūmė mane savo rankomis.
- Ne, jums negalima. Jeigu Suzumiya mus pamatys, vėl nutiks tas pats.
- Nekertu, ką bandai pasakyti.
Žvelgdamas į apsiverkusią, mieląją Asahiną, aš tikrai norėjau atgimti. Mano nuomone, nėra pasaulyje tokio vyro, kuris nebūtų apžavėtas tokių nekaltai atrodančių akių.
- Kodėl šiandien nedėvi savo tarnaitės kostiumėlio?
- Plovykloje.
Tą akimirką, aš apie kai ką pagalvojau, ir įbedžiau pirštą į savo krūtinę.
- Ak, taip, Asahina, tu turi žvaigždutės formos apgamą čia ant krūtinės.
Nusivaliusi ašaras nuo akių, Asahina atrodė priblokšta kaip balandis, pašautas atsitiktinės kulkos. Ji tuomet lėtai apsisuko ir atsisagstė savo marškinių viršutines sagas, norėdama pažvelgti iš arčiau, o vėliau jos veidas itin greitai ir itin smarkiai išraudo.
- K… kaip jūs žinojote!? Aš net pati nenutuokiau! Kada pastebėjote?
Asahina pamojavo kumščiais ir be perstojo, raudonio apimta, ėmė mane trankyti.
Tavo ateities tu taip mane patikino. Įdomu, ar reiktų Asahinai pasakyti tiesą?
- Ką, jūs du, čia išsidirbinėjat?
Haruhi stovėjo prie durų priblokštu veideliu, kol Asahinos kumščiai sustojo ore, o jos veidas nusidažė baltai. Haruhi pašėliškai šyptelėjo, tarsi pikta pamotė, kuri sužinojo, jog jos įdukra suvalgė užnuodytą obuolį ir tuoj tuoj mirs, ir tuomet pakėlė popierinį maišelį, kurį tempėsi paskui.
- Mikuru! Jau atsibodo tarnaitės kostiumėlis, ar ne? Eime! Laikas persirengti!
Haruhi pajudėjo taip greitai, kaip kovos menų meistras, ir pagriebė Asahiną, kuri liko sustingusi vietoje.
- N… neeeee~~!
Asahina garsiai sukliko, kai Haruhi smarkiai patempė už jos uniformos.
- Baik muistytis! Bet koks priešinimasis yra bevertis. Šį kartą tai bus medicinos seselės uniforma! Atrodo, kad dabar jos vadinamos ligoninės prižiūrėtojomis, bet tai tas pats dalykas!
- B… bent jau užrakinkite duris!
Troškau pasilikti ir pasimėgauti peizažu, bet galiausiai, užtrenkdamas duris, nusprendžiau eiti laukant. Nors ir gailiuosi Asahinos, tikrai nenustygstu, galvodamas, ką pamatysiu, kai durys vėl atsivers.
Ak, taip, ir Nagato ten taip pat, kiurksodama kaip visada kamputyje, tyliai skaitydama savo knygą. Šį kartą, aš pagaliau pridaviau S.O.S. Brigados priėmimo blanką Mokinių Komitetui. Jeigu nebūčiau apmovęs Mokinių Komitetą, jokių šansų, kad jie leistų egzistuoti tokiam klubui kaip “Skleisti Jaudulį Po Visą Pasaulį su Suzumiyos Haruhi Brigada”.
Todėl aš šiek tiek pakeičiau pavadinimą į “Studentų Komiteto Pagalbos Pakeičiant Pasaulį Asociaciją” (sutrumpintai S.O.S. Brigada), ir pakeičiau klubo veiklos suvestinę į “bet kokios konsultacijos pagalba bet kokioms mokyklos problemoms, ir aktyvus dalyvavimas vietinėje visuomenės veikloje”.
Tiksliai nežinau, ką tai reiškia, bet tikriausiai viskas bus gerai tol, kol tai turės prasmę gramatiškai. Po to, aš sukurpsiu kelis plakatus apie tas erzinančias konsultacijas ir priklijuosiu jas ant lentos Studentų Komiteto kambarėlyje. Kažkodėl nutuokiu, kad daugelis žmonių, kurie ateis pas mus konsultacijos, tikriausiai nebus kategorizuojami kaip “kažkas įdomaus”.
Kita vertus, Haruhi “Paranormalių Reiškinių Paieška” mieste tęsėsi po jos geležiniais gniaužtais antrą kartą šiandien. Pasak precedento, šiandienos veikla turėjo būti viso savaitgalio švaistymas, vaikštant be tikslo, bet Asahina, Nagato ir net Koizumis visi pasisakė negalintys ateiti, kadangi turėjo kai ką svarbaus atlikti, todėl tik pats vienas laukiau Haruhi prie stoties bilietų turniketų.
Nežinau, ką tie trys sumąstė, ar, iš viso, jie turėjo ką nors svarbaus nuveikti. Bet kadangi jie nebuvo tipiški žmonės, nekeltų nuostabos tai, kad jiems reikėjo atlikti kažką itin reikšmingo kažkokioje man negirdėtoje vietoje.
Aš pažvelgiau į savo laikrodį. Vis dar buvo trisdešimt minučių iki susitikimo laiko. Jau stovėjau ten trisdešimt minučių; kitais žodžiais tariant, aš atvykau valanda anksčiau. Taip padariau ne todėl, kad laukiau šios dienos veiklos, bet todėl, kad S.O.S. Brigada turėjo neužrašytą taisyklę, jog tas, kuris atkeliaus paskutinis, pavėlavęs ar ne, turės mokėti baudą. Be to, yra tik du žmonės, kurie įsivėlę į šiandienos veiklą.
Pakėliau galvą ir išvydau pažįstamą figūrą, apsirėdžiusią paprastais drabužiais. Ji tikriausiai niekada nesitikėjo, kad prisistatysiu taip anksti, ir sustojo priblokšta žingsnyje. Tuomet ji niurzgėdama patraukė manęs link. Nežinojau, ar jos raukšlė kaktoje buvo dėl šiandienos mažo žmonių skaičiaus, ar to fakto, kad aš atvykau anksčiau, negu ji. Tiesiog reikės paklausti, kai nukaksime į kavinę. Žinoma, Haruhi sąskaita.
Iki to, aš turėsiu daug ko norėčiau jos paklausti, kaip, tarkime, kokia veikla iš tikrųjų užsiiminės S.O.S. Brigada, apie Asahinos kostiumėlius, apie jos nesikalbėjimą su klasiokais, ir kokia jos nuomonė apie Zigmundo Froido psichoanalizę.
Visgi, man reikia geros temos, kuria pradėčiau mūsų pokalbį.
Ak, jau nusprendžiau, ką sakysiu. Taigi, pirma nusprendžiau…
… Kalbėti apie ateivius, keliautojus laiku ir esperius, savaime suprantama.
SUZUMIYOS HARUHI MELANCHOLIJA
By Nagaru Tanigawa
Vertė: [TITANAI]
Redagavo: Svoloč
Viršelis: vashperado
Prologas
Kada aš lioviausi tikėti Santa Klausu? Tiesą sakant, šis kvailokas klausimas neturi jokios svarbos. Visgi, jeigu paklaustumėte manęs, kada aš lioviausi tikėti, kad senis, vilkintis raudonąjį kostiumą, yra Santa, užtikrintai atsakyčiau: niekada netikėjau Santa, niekada. Aš žinojau, kad Santa, pasirodęs per mano darželio Kalėdų vakarėlį, yra apsišaukėlis, ir, dabar pagalvojus, kiekvienas iš mano grupiokų taip pat nepatikliai žvelgė į mūsų mokytoją, kuris apsimetė Santa. Nors niekada nemačiau, kaip mamytė bučiuoja Santą Klausą, jau turėjau savo įtarimų dėl egzistencijos senio, kuris dirbo tik per Kūčias.
Visgi, man prireikė šiek tiek ilgiau laiko, kad suvokčiau, jog ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos ir esperiai toje specialiųjų efektų pilnoje „geriečiai versus blogiečiai“ animacijoje iš tikrųjų neegzistavo. Ne, palaukit, turbūt supratau, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Giliai širdyje troškau, kad tie ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos, esperiai ir blogio organizacijos netikėtai atsirastų realybėje. Palyginus su šituo nuobodžiu, tipišku mano gyvenimu, pasaulis tose įspūdingose laidose atrodė daug linksmesnis; aš taip pat troškau jame gyventi!
Troškau išgelbėti merginą, pagrobtą ateivių ir įkalintą kupolo formos tvirtovėje. Troškau pasitelkti į pagalbą drąsą, inteligenciją ir patikimą lazerinį ginkliuką kovai prieš piktadarius iš ateities, bandančius pakeisti istoriją savo pačių labui. Troškau būti šamanu, tremiančiu demonus ir pabaisas vienu burtažodžiu, kovojančiu prieš mutantus ar aiškiaregius iš blogųjų organizacijų, susiremančiu telepatiniuose mūšiuose!
Bet palauk, nusiramink. Jeigu mane iš tikrųjų užpultų ateiviai, ar dar kas nors, kaip išvis sugebėčiau apsiginti nuo jų? Juk neturiu jokių ypatingųjų galių!
Ką gi, tuomet: vieną dieną, paslaptingas naujokas perkeliamas į mano klasę. Tik jūs nežinote, kad jis yra ateivis arba atvyko iš ateities, ir turi telepatinių gebėjimų. Kai įsivelia į kovas su blogiečiais, viskas, ką man reikia daryti, tai palaikyti jo karo kampaniją. Jis susitvarkys su visais, o aš galėsiu būti jo nevėkšla pagalbininkas. Dieve šventas, tai nuostabu, aš tikras genijus!
O jeigu tai nepavyks, galbūt: vieną dieną, paslaptinga galia pabunda manyje, kažkas panašaus į telekinezę arba aiškiaregystę. Atrandu, kad daugelis kitų žmonių šiame pasaulyje taip pat turi panašių galių, ir tuomet mane užverbuoja kokia nors paranormali visuomenė. Aš tapsiu šios organizacijos dalimi ir sergėsiu pasaulį nuo blogųjų mutantų.
Deja, realybė yra neįtikėtinai žiauri... Nieko neperkėlė į mano klasę. Niekada nemačiau NSO. Kai nusidangindavau į vietas, kur hipotetiškai turėtų vaidentis, niekas nepasirodydavo. Po dviejų valandų intensyvaus stebėjimo, mano pieštukas nepajudėjo nė per vieną milimetrą, o spoksant į klasioko galvą, jo mintys taip pat nepaaiškėjo. Jaučiausi paniręs į depresiją dėl to, kokie statiški liko fizikos dėsniai. Nustojau žvalgytis NSO ir kreipti dėmesį į paranormalias TV laidas, nes galiausiai įtikinau save, kad tai neįmanoma. Pasiekiau tašką, kai jaučiau vien nostalgiją tiems dalykams.
Po pradinės mokyklos, visiškai išaugau iš to fantazijų pasaulio ir tapau totaliai įsispyręs į realybės šliures. Nieko nenutiko 1999, nors vyliausi šiek tiek, kad kas nors įvyks; žmonija negrįžo į Mėnulį ir net neapsigyveno toliau jo. Tikriausiai, iš to kaip reikalai klostosi, jau būsiu seniai miręs, prieš pasitaikant galimybei užsisakyti kelionę iš Žemės į Kentauro Alfą. Tokioms niūrioms mintims užplūdus mano smegenis, tapau tipiškas, nerūpestingas vidurinės mokyklos studenčiokas. Iki dienos, žinoma, kai sutikau Suzumiyą Haruhį.
1 Skyrius
Ir taip, aš įstojau į vidurinę mokyklą savo rajone. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla kiurksojo ant labai aukštos kalvos. Net pavasario laikmečiu, studentai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien lipdami stačiu keliu – aiškiai mano ketinimui “nerūpestingai striksėti į mokyklą” buvo lemta nugrimzti į nebūtį. Kiekvieną kartą tai prisiminus ir faktą, kad reikės kartoti tą pačią procedūrą diena iš dienos dar kitus trejus metus, aš nusilpdavau ir puldavau į depresiją.
Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl žingsniavau daug greičiau ir galbūt todėl buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti dešimčia minučių anksčiau, bet, kaip visi žinote, geriausiai miegama prieš pat atsikeliant. Nenorėjau atsisakyti brangių 10 minučių, todėl susitaikiau su mintimi, jog teks kartoti šią rytinę mankštą dar trejus metus. Tikra depresija.
Laiką švaistančios priėmimo ceremonijos metu nuovargis buvo mano vienišos melancholijos veide priežastis. Visi kiti nešiojo “šviežios pradžios” žymes veiduose; žinote, unikalų “viltingą, bet persmelktą neužtikrintumo” žvilgsnį, kurį kiekvienas naujokas turi, kai pirmą kartą įžengia į mokyklą. Man tai negrėsė – daugelis senesniųjų klasiokų iš buvusiosios mokyklos taip pat persikėlė į šią vietą. Kas be ko, čia taip pat atsibeldė keli mano draugai. Taigi, aš neatrodžiau nei susirūpinęs, nei susijaudinęs, kaip kiti žmonės.
Vaikinai vilkėjo sportines striukes, o merginos – jūreivių uniformas. Oho, na ir keista kombinacija. Galbūt ant pakylos rėžiantis kalbą, kuri sukelia knarkimą, direktorius turėjo kažkokį fetišą jūreivių uniformoms. Kol galvojau apie šiuos beverčius dalykus, idiotiška ceremonija pagaliau baigėsi. Aš – kaip ir kiti mano ne tiek valingi nauji klasiokai – įžengiau į 1-5 klasę.
Mūsų auklėtojas, Okabė, su savo prieš veidrodį kas valandą ištreniruota šypsena, atsistojo klasės priekyje ir prisistatė. Iš pradžių pasisakė esąs fizkultūros mokytojas, atsakingas už mokyklos rankinio komandą. Tuomet jis išdėstė, kad universitete žaidė rankinį ir net laimėjo čempionatą, o šiai mokyklai rimtai stigo rankinio žaidėjų, todėl bet kas naujai prisiregistravęs iš karto taptų reguliariu žaidėju. Ir tuomet įsmeigė vinį pasakydamas, kad rankinis yra pats įdomiausias sportas pasaulyje, ar kažką panašaus. Kai tik pagalvojau, jog tai niekada nesibaigs, jis staiga leptelėjo:
- Dabar prisistatysite jūs!
Šis dalykas buvo gana įprastas, taigi, aš nenustebau.
Vienas po kito žmonės kairėje klasės pusėje ėmė prisistatinėti. Jie pakeldavo ranką, tuomet pasisakydavo vardą, savo senosios mokyklos pavadinimą, ir kitą trivialų mėšlą, kaip hobi ar mėgstamiausią maistą. Kai kurie niurnėjo, keli gana įdomiai prisistatė, kiti pasakojo anekdotus, kurie keliais laipsniais sumažino klasės temperatūrą. Skirtingiems žmonėms prisistatant, vis artėjo ir artėjo mano eilė. Jaudinausi! Visi turėtų suprasti, kaip jaučiausi, ar ne?
Po to, kai sugebėjau baigti savo detaliai apgalvotą, minimalaus ilgio prisistatymą, kuo mažiau kliūdamas už žodžių, atsisėdau, jausdamas palengvėjimą, kad baigiau kažką nemalonaus, bet būtino. Asmuo už manęs atsistojo savo eilei ir – ak, tikriausiai neužmiršiu to likusį savo gyvenimą – išrėžė žodžius, kurie vėliau tapo ilgų diskusijų tema.
- Mano vardas yra Suzumiya Haruhi. Aš lankiau Rytų Vidurinę.
Iki šio momento prisistatymas atrodė normalus, todėl nesivarginau net žvilgtelėti į ją. Tiesiog spoksojau į priekį ir klausiausi jos skardaus balso.
- Tipiški žmonės manęs nedomina. Jeigu kas nors čia yra ateivis, keliautojas laiku, slaideris ar esperis, tuomet susiraskite mane! Viskas.
Išgirdęs tai, tiesiog negalėjau neatsisukti.
Ilgi ir glotnūs juodi plaukai. Meilus veidas, kupinas įžūlumo ir iššūkio, kol likusioji klasės dalis spoksojo į ją. Rimtumas ir ryžtas, spindintis jos žėrinčiose akyse ir ilguose antakiuose. Plonos, tvirtai sučiauptos lūpos. Toks buvo mano pirmas įspūdis apie šią merginą. Vis dar pamenu, kokia boluojanti jos gerklė – ji išties atrodė gražiai.
Haruhi, provokuojančiomis akimis, lėtai nužvelgė klasę, sustabdė žvilgsnį ties manimi (mano burna pražiodyta) ir atsisėdo net nenusišpysojusi.
Ar ji stengėsi elgtis dramatiškai?
Tą akimirką spėju, kad visų protuose žiojėjo klaustukai, ir sutrikę nežinojo, kokia turėjo būti jų reakcija. “Ar jau galiu juoktis?” Niekas nežinojo.
Na, sprendžiant iš sąmyšio, ji nesistengė elgtis dramatiškai ar pašaipiai, Haruhi veidas dvelkė ramybe.
Ji visada buvo rimta.
Tai pagrįsta įžvalga – aš neklystu.
Kai tylos fejerija pasklido po klasę apie trisdešimt su kažkiek sekundžių, auklėtojas šiek tiek dvejodamas liepė kitam mokiniui tęsti, ir įelektrinta atmosfera atslūgo.
***
Taip mes susipažinome.
Kaip nepamirštama. Aš tikrai noriu manyti, kad visa tai yra atsitiktinumas.
Po to, kai prikaustė visų dėmesį pačią pirmą dieną, Haruhi transformavosi atgal į nekaltą studenčiokę.
Tai buvo tyla prieš audrą! Pagaliau tai suvokiu.
Šiaip ar taip, visi mokykloje atkeliavo iš vienos iš keturių miesto mokyklų – žmonės, vidutiniškais pažymiais. Įskaitant, žinoma, ir Rytų Vidurinę; todėl turėtų būti ir tokių klasėje, kurie baigė kartu su Haruhi, kurie žinojo, ką simbolizavo jos tyla.
Nelaimei, aš nepažinojau nė vieno iš Rytų Vidurinės studenčiokų, todėl niekas negalėjo man paaiškinti, kokia iš tikrųjų rimta buvo situacija. To pasekoje, pora dienų po to sprogstamojo prisistatymo, aš padariau kai ką, ko niekada neužmiršiu – pabandžiau pasikalbėti su ja prieš prasidedant pamokai.
Mano nelaimės dominõ ėmė kristi, ir aš tapau pirmuoju asmeniu, pastūmusiu pradinę kaladėlę! Matote, kai Haruhi tupi tyliai savo kėdutėje, ji atrodo kaip tipiška, meili mergužėlė, todėl planavau sėdėti priešais ją, kad suartėčiau intymiau. Iš tikrųjų, maniau, kad tai suveiks. Kaip naivu iš mano pusės. Kas nors trenkit man į snukį.
Žinoma, pradėjau pokalbį nuo to incidento.
- Ei, ei. – Nerūpestingai atlošiau galvą, plačiai išsišiepdamas. – Dalykai, kuriuos sakei per prisistatymą, tu apie juos rimtai?
Sunėrusi rankas ant krūtinės, sučiaupusi tvirtai lūpas, Suzumiya Haruhi išlaikė povyzą, tuomet pažvelgė man tiesiai į akis.
- Kokius dalykus per prisistatymą?
- Dalykus apie ateivius.
- Ar tu ateivis?
Ji atrodė itin rimtai.
- … Ne.
- Jeigu ne, ko gi tu nori?
- … Ne, nieko.
- Tuomet nekalbėk su manimi. Tiesiog švaistai mano laiką.
Jos akys buvo tokios šaltos, kad aš sumikčiojau “atsiprašau” dar pats to nesuvokdamas. Tuomet Suzumiya Haruhi atitraukė savo akylą žvilgsnį nuo manęs ir susiraukusi įbedė jį į lentą.
Ketinau atsišauti replika ar dviem, bet nieko gero nesugalvojau. Laimei, tuo momentu į klasę įžengė auklėtojas ir mane išgelbėjo.
Aš rūškanai pasisukau atgal į savo suolo pusę ir pastebėjau, kad pora žmonių gana susidomėję tyrinėjo mane. Tai, žinoma, itin erzino. Visgi žvelgdamas į juos, pastebėjau, kad jie buvo tiek pat išsigandę, kiek ir aš. Kai kurie net supratingai man linkčiojo.
Kaip jau sakiau, tai mane suerzino, bet vėliau sužinojau, kad visi šie žmonės lankė Rytų Vidurinę.
***
Kadangi mano pirmasis kontaktas su Haruhi baigėsi tragiškai, pamaniau, kad, saugumo sumetimais, reikėtų laikytis atokiau. Turint tai galvoje, prabėgo savaitė.
Kaip ir kiti, vis dar būdamas šios klasės dalimi, pastebėjau, kad nuolatos atsirasdavo žmonių, kurie troško paplepėti su antakius užraukusia, lūpas sučiaupusia Haruhi.
Daugelis tų žmonių buvo nenuoramos mergiotės; tą pačią akimirką, kai pamato, kad klasiokė izoliuojasi nuo grupės, jos bando būti malonios ir draugiškai padėti. Tai šaunus dalykas, bet prieš tai jos bent jau turėtų praskenuoti teritoriją ir pasiųsti skautus link taikinio!
- Sveika, ar matei tą laidą per TV vakar? Devintą valandą.
- Ne.
- Ak, kodėl?
- Nežinau.
- Užmesk akį. Net jeigu pradėsi nuo vidurio, niekaip nepasimesi. Ar nori, kad papasakočiau, kas vyko serijose prieš tai?
- Tu nervini!
Taip viskas klostydavosi.
Būtų daug geriau, jeigu ji tiesiog atsakytų “ne” šaltu veidu. Bet ne, jai reikėdavo pademonstruoti savo susierzinimą ir išraiška, ir balsu. Tai vertė auką jaustis taip, lyg ji padarė kažką blogą. Galiausiai jis/ji tiesiog pasakydavo “Aišku… tuomet aš…”, paklausdavo savęs “Ką padariau ne taip?” ir nucypsėdavo šalin.
Neliūdėkite, jūs nepadėte nieko blogo. Problema slypi Suzumiyos Haruhi smegenyse, ne jūsų.
***
Nors nebuvau nusistatęs prieš priešpiečiavimą vienas, nenorėjau, kad kiti manytų, jog esu vienišius, kai visi laimingai valgydavo su draugais. Todėl, nors ir nerūpėjo būti nesuprastam, krimtau maistą kartu su buvusiu klasioku Kunikida ir Rytų Vidurinę lankiusiu Tanigučiu, kuris sėdėjo šalia manęs.
Mes prabilome apie Haruhi.
- Ar bandei kalbėtis su Suzumiya? – Tanigučis paklausė nekaltai. Tik linktelėjau.
- Ir tuomet ji pasakė kažką keisto ir tu nežinojai, kaip elgtis?
- Būtent!
Tanigučis į burną įsidėjo per pusę perpjautą virtą kiaušinį, sukramtė ir pasakė:
- Jeigu ta mergina domėtųsi tavimi, ji nesakytų nieko keisto. Viskas, ką galiu patarti, tai pasiduoti! Jau turėtum žinoti, kad ji nenormali. Aš praleidau tris metus su ja vienoje klasėje; pažįstu ją kaip nuluptą.
Jis taip ir pasakė.
- Ji visuomet elgiasi neįtikėtinai atžagariai. Maniau, kad bent jau pasistengs elgtis mandagiai, kadangi persikėlė į naują mokyklą; matomai, kad ne. Juk girdėjai jos prisistatymą, ar ne?
- Turi galvoje mėšlą apie ateivius?
Kunikida įsikišo, vis dar užsiėmęs kaulų išrinkinėjimu iš savo keptos žuvienės.
- Taigi. Net buvusioje mokykloje ji visuomet kalbėjo ir elgėsi itin keistai. Pavyzdžiui, tas mokyklos vandalizmo atvejis!
- Kas nutiko?
- Žinai tą įrankį, naudojamą tinkuoti kalkėmis tam, kad nutapytum stadiono linijas, ar ne? Kaip jis vadinasi… Šiaip ar taip, ji įsmuko naktį į mokyklą ir su tuo daiktu rankose nupaišė milžinišką simbolį vidury lauko.
Tanigučis padykusiai šyptelėjo – tikriausiai prisimindamas incidentą.
- Šokiruojantis dalykas. Ėjau į mokyklą anksti rytą ir viskas, ką mačiau, buvo dideli apskritimai ir trikampiai. Nesugebėjau suvokti, ką jie turėtų reikšti, todėl užlipau į ketvirtą aukštą pasisemti perspektyvos. Bet veltui – iki šiol nežinau, ką tas simbolis reiškė.
- Ak, atrodo, kad esu matęs jį anksčiau. Argi laikraštis nieko neužsiminė apie tai? Jie net nufilmavo jį iš sraigtasparnio! Simbolis buvo panašus į sulūžusią Nazca piktogramą, – Kunikida leptelėjo.
Nepamenu, kad būčiau tai girdėjęs.
- Mačiau straipsnį, mačiau. Antraštė buvo kažkas panašaus į “Paslaptingas Vandalas Išniekina Mokyklą Naktį,” ar ne? Nagi, gal teiksies spėti, kas iškrėtė tą šunybę?
- Tik nebandyk sakyti, kad ji.
- Ji pati prisipažino. Neknisu proto. Savaime suprantama, ją iškvietė į direktoriaus kabinetą. Visi mokytojai susirinko klausinėdami, kodėl ji tai padarė.
- Kodėl gi ji tai padarė?
- Nežinau, – Tanigučis atsakė sausai, bandydamas praryti pilną burną ryžių.
- Sklinda kalbos, kad ji atsisakė ką nors aiškinti. Žinoma, kai ji spokso į tave, esi linkęs pasiduoti, kad ir ką esi sumąstęs. Vieni teigė, kad ji nupiešė simbolius, jog prišauktų NSO, kiti tvirtino, kad tai magiškas simbolis naudojamas prisikviesti pabaisas, arba tai, kad ji bandė atverti portalą į kitą dimensiją, et cetera… Sekė daug spekuliacijų, bet kol nusikaltėlė tyli, turbūt niekada nesužinosime – tie gandai tikri, ar ne. Iki šios dienos, tai vis dar paslaptis.
Dėl kažkokios priežasties Haruhi vaizdas su savo visuomet rimta veido išraiška, klojanti linijas vidury mokyklos stadiono, užplūdo mano mintis. Ji, be abejo, iš anksto apsirūpino tapymo įrankiais ir klinties milteliais; galbūt ji net pagriebė žibintuvėlį! Po blankia geltona šviesa Suzumiya Haruhi atrodė itin budri ir net tragiška… Gerai, tai buvo tik mano vaizduotė.
Bet, kalbant rimtai, Suzumiya Haruhi turbūt tikrai padarė tai tam, kad iškviestų NSO ar pabaisas, ar net intra-dimensinį portalą. Ji tikriausiai plušo visą naktį laukymėje, bet niekas nepasirodė, ir viskas, kas jai liko, buvo tik liūdesys, – mįslijau vienas.
- Tai ne vienintelis dalykas, kurį ji iškrėtė!
Tanigučis baiginėjo pietus.
- Kartą atėjau į klasę iš ryto ir radau visus stalus perkeltus į koridorių, arba ant mokyklos stogo prikabintas dideles geltonas žvaigždes. Dar kitą kartą, ji sliūkino aplink mokyklą, nešina Ofuda… žinote, toks kinietiškas dalykėlis, kai prilipdai popierinį talismaną prie vampyro kaktos. Tiesiog negaliu jos suprasti.
Žinoma, tuo metu Suzumiya Haruhi nesėdėjo klasėje, kitaip mes apie ją nekalbėtume. Bet, vėlgi, net jeigu ji būtų girdėjusi mus, turbūt per daug nesijaudintų. Dažniausiai Suzumiya Haruhi palikdavo klasę tuoj pat po ketvirtos pamokos ir grįždavo prieš pat penktąją. Ji nesinešiojo priešpiečių dėžutės, todėl maniau, kad užkąsdavo valgykloje; bet nereikia visos valandos maisto kramtymui, ar ne? Kas be ko, po kiekvienos pamokos pabaigos, ji dingdavo. Kur ji, šiaip ar taip, eidavo…?
- Bet ji itin populiari tarp vaikinų!
Tanigučis įsijungė:
- Ji išvaizdi, atletiška ir protinga. Nors ir esanti keistoka, jeigu nekalba, ji netokia jau ir prasta.
- Iš kur ištraukei šitą mėšlą? – Paklausė Kunikida, jo pietų dėžutė dvigubai didesnė, negu Tanigučio.
- Egzistavo periodas kuomet ji be perstojo keisdavo vaikinus. Iš to, ką girdėjau, ilgiausi santykiai truko savaitę, trumpiausi baigėsi po 5 minučių išpažinties. Be to, vienintelė priežastis, kodėl ji mesdavo vaikinus, buvo ta, kad ji “neturi laiko bendrauti su tipiškais žmonėmis.”
Tanigučis, atrodė, kalbėjo iš patirties. Pastebėjęs mano žvilgsnį, jis šiek tiek išraudo.
- Girdėjau tai iš kitų žmonių! Prisiekiu! Dėl kažkokios priežasties, ji neatsisakydavo išklausyti išpažinties. Tik septintoje klasėje visi pagaliau suprato kodėl, ir nuo tada niekas nenorėjo jai daugiau prisipažinti. Keista nuojauta sako, kad net dabar istorija kartosis. Todėl perspėju jus iš karto: pasiduokite. Tai sakau aš, kuris praleido daug laiko toje pat klasėje, kaip ir ji.
Sakykite, ką norite, manęs ji, tuo atžvilgiu, nedomino.
Tanigučis įsidėjo savo tuščią priešpiečių dėžutę į kuprinę ir niūriai sukikeno.
- Jeigu man reikėtų rinktis, imčiau ją – Asakurą Ryouko.
Jis linktelėjo galva link merginų grupės už poros stalų. Viduryje besišnekučiuojančių žmonių, su rožine šypsena veide, sėdėjo Asakura Ryouko.
- Sprendžiant iš mano analizės, ji užtikrintai patenka į “Trijų Išvaizdingiausių Naujokių” sąrašą.
- Esi susipažinęs su visomis naujokėmis šioje mokykloje atskirai?
- Aš kategorizuoju merginas į A-D grupes ir, patikėkite manimi, prisimenu tik A rūšies merginas. Pergyvensime mokyklą tik kartą, – noriu, kad mano atsiminimai būtų kuo šviesesni.
- Tuomet ta Asakura Ryouko priklauso A grupei, ar ne? – Kunikida paklausė.
- Ji yra AA+! Nagi, pažvelkite į jos veidą, asmenybė neturėtų atsilikti.
Net ignoruojant Tanigučio egoistiškus komentarus, Asakura Ryouko buvo kitokios klasės išvaizdi mergina, negu Suzumiya Haruhi.
Pirma, ji atrodė itin gražiai; plius ji visuomet išlaikydavo rūpestingą, pusiau besišypsančią išraišką. Antra, jos asmenybė iš tikro atitiko Tanigučio apibūdinimą. Šiomis dienomis niekas daugiau nedrįso kalbėtis su Suzumiya Haruhi, išskyrus Asakura Ryouko. Nesvarbu, kokia atšiauri Suzumiya Haruhi būdavo, Asakura Ryouko vis tiek bandydavo kalbėtis su ja karts nuo karto. Ji buvo tokia aistringa, kad elgėsi tarsi klasės seniūnė. Trečia, iš to kaip ji atsakydavo į mokytojų klausimus klasėje, galėjai matyti, kad ji yra labai protinga. Ji visuomet atsakydavo teisingai – mokytojų akyse ji tikriausiai atrodė kaip pavyzdinė mokinė. Galiausiai, ji buvo ekstremaliai populiari tarp merginų. Praėjo tik savaitė semestro, bet ji jau buvo klasės moteriškosios lyties studenčiokių alfa ir omega. Tarsi nukrito iš dangaus su gebėjimu patraukti žmones savo pusėn!
Palyginus su dažnai besiraukančia, mokslinės fantastikos apsėsta Suzumiya Haruhi, pasirinkimas buvo akivaizdus. Šios dvi, vėlgi, kandidatės, tikriausiai per aukštai kalnuose, kad mūsų herojus Tanigučis jas pasiektų. Jis galėjo nė nesvajoti apie kurią nors iš jų.
***
Tuomet vis dar buvo balandis, ir tuo metu Suzumiya iš tikrųjų elgėsi gana mandagiai. Man tai tapo gana atpalaiduojančiu mėnesiu. Mažų mažiausiai praeis mėnuo, kol Haruhi iš tikro elgsis kaip pamišėlė.
Bet net tuo metu pastebėjau, kai kuriuos iš Haruhi ekscentriškumų.
Kodėl aš tai sakau?
Užuomina #1: Ji keitėsi šukuoseną kiekvieną dieną. Kas be ko, sprendžiant iš mano pastebėjimų, egzistavo kažkoks šablonas. Pirmadieniais Haruhi atkeliaudavo į mokyklą nuleistais ilgais plaukais, visiškai nebandydama jų pažaboti. Kitą dieną, ji surišdavo juos į uodegėlę. Kad ir kiek nenorėčiau to pripažinti, ta šukuosena jai tiko. Sekančią dieną, ji susirišdavo dvi uodegėles, tuomet tris; iki penktadienio, ji nešiojo keturias kaspinais surištas uodegėles. Jos veiksmai buvo tikra enigma!
Pirmadienį = 0, antradienį = 1, trečiadienį = 2…
Kol keisdavosi dienos, tol keisdavosi kasų skaičius; kitą pirmadienį visas procesas prasidėdavo iš naujo. Nesuprasdavau, kodėl ji tai darydavo. Sekant ankstesne logika, ji sekmadienį turėtų nešioti šešias uodegėles… Staiga aš užsimaniau pamatyti jos sekmadienio šukuoseną.
Užuomina #2: Fizkultūros pamokose, 1-5 ir 1-6 klasės susijungdavo ir treniruodavosi drauge, berniukai ir mergaitės atskirai. Kai mes keisdavomės drabužius, merginos nustriksėdavo į 1-5 klasę, o berniukai – į 1-6 klasę; kas reiškė, kad po prieš tai buvusios pamokos, vaikinai iš mūsų klasės (1-5) perbėgdavo į greta esantį kambarį.
Deja, Haruhi visiškai ignoruodavo mūsų klasės vaikinus ir nusirengdavo jūreivio uniformą anksčiau, negu jie išeidavo.
Tarsi jai vaikinai atrodė lyg moliūgai ar bulvių maišai, ant kurių galima nusispjauti. Be išraiškos ji numesdavo uniformą ant stalo ir įsmukdavo į savo sportinį nertinį. Tą akimirką Asakura Ryouko išvarydavo akis išpūtusius, apšalusius vaikinus, įskaitant mane, iš klasės.
Sklido gandai, kad merginos, kurių lyderė buvo Asakura Ryouko, bandė perkalbėti Haruhi, kad ji taip nesielgtų, bet nieko nepešė. Per kiekvieną fizkultūros pamoką, Haruhi ignoruodavo likusią klasę ir nusimesdavo uniformą be menkiausio žvilgsnio į kitus. Ir taip mūsų, vaikinų, paprašė palikti klasę, kai tik nuskambėdavo skambutis – Asakuros Ryouko įsakymu.
Bet, rimtai kalbant, Haruhi figūra buvo neįtikėtina… argh, dabar ne laikas kalbėti apie tokias nešvankybes.
Užuomina #3: Už kiekvieno bloko kampo Haruhi dingdavo be žinios. Kai tik nuskambėdavo skambutis, ji pagriebdavo savo kuprinę ir šaudavo iš klasės. Logiškai mąstant, maniau, kad ji grįždavo tiesiai namo; niekada nepagalvojau, kad ji imtų ir dalyvautų visuose mokyklos klubuose. Vieną dieną matydavai ją perdavinėjančią kamuolį Krepšinio Klube, kitą – siuvančią pagalvės užvalkalą Siuvimo Klube. Dar sekančią dieną, matydavai ją mojuojančią lazdą Ledo Ritulio Klube. Manau, kad ji tikriausiai taip pat prisijungė prie Beisbolo Klubo. Taigi, iš esmės ji dalyvavo visuose mūsų mokyklos sporto klubuose. Visi klubai, žinoma, bandydavo ją įkalbėti pasilikti, bet ji visus juos atmetė. Jos paaiškinimas: “Mane erzina daryti tą patį dalyką kiekvieną dieną.” Kai viskas pasakyta ir padaryta, ji neprisijungė nė prie vieno iš klubų.
Ką ši mergina bando padaryti?
Visa tai lėmė, kad naujienos apie “keistuolę naujokę” bematant pasklido po visą mokyklą. Po mėnesio nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nežinojo apie Suzumiyą Haruhį. Prasukam į Gegužę, žmonės vis dar nežinojo, kas buvo direktorius, bet Suzumiya Haruhi tapo namų ūkio vardu.
Taigi, kad ir koks velnias čia vyko, – o Haruhi visuomet to kaltininkė, – atkeliavo Gegužė.
Nors asmeniškai manau, kad likimas yra mažiau tikėtinas, negu Lochneso pabaisa, visgi, jeigu kažkurioje nežinomoje vietoje jis aktyviai įtakoja žmonių gyvenimus, tai tada ir mano lemties ratai ėmė suktis. Tikriausiai, be abejo, kažkur atokiuose kalnuose, kažkoks senukas užsiėmęs perrašinėjo mano likimą.
Po “Auksinės Savaitės” atostogų aš žingsniavau į mokyklą, netikras kokia šiandien buvo savaitės diena. Nenatūraliai saulėtas Gegužės oras skrodė odą ir išmurkdė mane prakaitu – stati kalva niekad nesibaigianti. Ko, velniai rautų, troško ta Žemė? Ar ji persirgo geltonąja karštine ar kažkuo tai panašiai?
- Ei, Kyonai.
Už nugaros kažkas pliaukštelėjo man per petį. Tanigučis.
Jo sportinė striukė susiglamžiusi ant pečių, kaklaryšis ištįsęs ir pasikreipęs į šoną.
- Kur keliavai per Auksinę Savaitę?
- Su mažają sesute apsilankėme pas močiutę kaime.
- Kaip nuobodu.
- Gerai, tuomet kur tu keliavai?
- Darbas puse etatu.
- Nesi panašus į tokį žmogystą.
- Kyonai, tu jau beveik suaugęs – kodėl vis dar vedžiojiesi seserį pas senelį ir močiutę? Bent jau turėtum elgtis, kaip beveik suaugęs.
Beje, Kyonas – tai aš. Mano teta pirma mane taip praminė. Prieš kelis metus mano seniai nematyta, seniai negirdėta teta staiga pasakė: “Dieve šventas, Kyonas užaugo toks didelis!” Mano sesutė pamanė, kad tai šmaikštu ir praminė mane Kyonu. Visa kita yra praeitis – mano draugai, išgirdę sesutę šaukiančią “Kyonai, Kyonai”, pasekė jos pavyzdžiu. Nuo tos dienos, mano pravardė tapo Kyonas. Prakeikimas, mažoji sesutė kažkada vadindavo mane “Broliuk”!
- Šeimos tradicija visiems susitikti per Auksinę Savaitę, – atsakiau, ropšdamasis į kalvą.
Prakaito pojūtis vertė jaustis nepatogiai.
Tanigučis, kaip visada kalbantis be atvangos, gyrėsi, kaip savo darbe susipažino su keliomis meiliomis mergaičiukėmis, ir kaip planavo išleisti susitaupytus pinigus pasimatymams, ar panašiam brudui. Tiesą sakant, temos apie žmonių svajones arba tai, kokie nuostabūs ir gražūs kažkieno gyvunėliai, mano knygoje buvo pačios bukiausios pasaulio temos.
Klausydamasis Tanigučio pasimatymų dienotvarkės (matomai, jo nestabdė menkos problemos – kaip tai, kad niekas su juo neketino niekur eiti), prisišvartavau prie mokyklos vartų.
***
Suzumiya Haruhi jau sėdėjo už mano kėdės, spoksodama į lauką, kai įžengiau į klasę. Ji buvo prisisegusi dvi bandelių formos sagutes ant galvos; šiandien, tikriausiai, trečiadienis. Atsisėdęs – dėl kažkokios man nesuprantamos priežasties, vienintelis paaiškinimas, kad aš supistai krausčiausi iš proto, prieš man susivokiant – vėl užkalbinau Suzumiyą Haruhi.
- Ar kiekvieną dieną keiti šukuoseną dėl ateivių?
Tarsi robotas, Suzumiya Haruhi lėtai pakreipė į mane veidą ir pažvelgė kapinyno rimtumo žvilgsniu. Tiesa sakant, perbėgo pagaugai.
- Kada pastebėjai?
Jos balso tonas toks šaltas, kad atrodytų kalbėjo su šalikelyje gulinčiu akmeniu.
Padariau pauzę, kad susivokčiau situacijoje.
- Hm… Jau kuris laikas.
- Tikrai?
Haruhi susierzinusi įsmukdė smakrą į delną.
- Bent jau taip manau, nes atrodai ir jautiesi kitokia kiekvieną dieną.
Pirmas kartas, kai mes normaliai kalbamės!
- Kas liečia spalvą: pirmadienis yra geltona, antradienis yra raudona, trečiadienis yra mėlyna, ketvirtadienis yra žalia, penktadienis yra auksinė, šeštadienis yra ruda, o sekmadienis yra balta.
Ėmiau suvokti apie ką ji kalba.
- Tuomet tai reiškia, kad naudoji skaičius reprezentuojančius spalvas, pirmadienis yra nulis, o sekmadienis yra šešetas, ar ne?
- Teisingai.
- Bet argi pirmadienis neturėtų būti vienetas?
- Kas nors tavęs klausė?
- … Taigi.
Matomai nepatenkinta mano atsakymu Haruhi susiraukė. Aš tik sėdėjau ten susinepatoginęs ir leidau laikui tekėti sava vaga.
- Ar aš mačiau tave kur nors anksčiau? Prieš ilgą laiką?
- Nemanau.
Po atsakymo Okabė tyliai įžengė į klasę, ir mūsų pirmasis pokalbis baigėsi.
***
Nors mūsų pirmasis pokalbis net nevertas dėmesio, tai galėjo būti mano ilgai ieškotas išeities taškas!
Tačiau, vėlgi, vienintelė galimybė pasikalbėti su Haruhi buvo mažas laiko tarpas prieš klasės valandėlę, nes jos dažniausiai nebūdavo per pertrauką. Tačiau sėdėdamas prieš ją, likau užtikrintas, kad mano šansai šnektelėti su ja buvo daug didesni, negu kitų.
Bet labiausiai šokiravęs dalykas buvo tai, kad Haruhi man iš viso atsakė. Iš pradžių maniau, kad ji pasakys ką nors panašaus į: “Tu esi erzinantis avingalvis, užsičiaupk! Eik velniop!” Tikriausiai esu toks pats keistas, kaip ir ji, kad radau drąsos ją užkalbinti.
Todėl, kai atkrypavau į mokyklą kitą dieną ir radau vietoj trijų surištų uodegyčių tai, kad Haruhi nusikirpo savo ilgus ir glotnius plaukus, pasijutau nusiminęs.
Juosmens ilgio plaukai buvo patrumpinti iki pečių. Turiu galvoje, net jeigu ši šukuosena ir tinka, ji nusikirpo plaukus kitą dieną po mūsų pokalbio! Ji aiškiai nuvertino mane. Velniai rautų!
Kai, visgi, aš paklausiau priežasties:
- Nėra priežasties.
Ji atsakė firminiu susierzinimo persmelktu tonu, bet neparodė konkrečios veido išraiškos.
Ji net neketino man užsiminti apie tai.
Bet aš to tikėjausi, todėl viskas tiesiog puiku.
- Ar, iš tikrųjų, bandei lankyti visus būrelius vienu metu?
Nuo tos dienos, kalbėjimasis su ja per tą trumpą laiką iki klasės valandėlės tapo mano kasdienine rutina. Žinoma, jeigu aš nebandyčiau kalbėtis, Haruhi neparodytų jokios reakcijos. Kitas dalykas, jeigu aš kalbėčiausi su ja apie vakarykštę TV laidą, arba orą, etc., – šiuos dalykus ji laikė “avingalviškomis temomis”, – Haruhi tiesiog ignoruotų mane. Tai suvokdamas, kruopščiai atsijojau pokalbių temas, kai šnekėjausi su ja.
- Ar yra kokių nors linksmų būrelių šioje mokykloje? Aš pats norėčiau įstoti į vieną.
- Jokių, – atsakė Haruhi šaltai. – Visiškai jokių.
Ji pabrėžia tai dar kartą, tuomet lėtai iškvepia. Ar ji dūsauja?
- Maniau, kad ši mokykla bus geresnė. Galų gale, tai tas pats privalomas ugdymas. Niekas nesikeičia. Atrodo, kad įstojau ne į tą mokyklą.
Panele, kokie kriterijai jums imponavo, kai sprendėtė šį klausimą apie mokyklas?
- Sporto būreliai ir kultūros būreliai lygiai tokie patys. Bet ką padaryčiau, kad šioje mokykloje atsirastų bent kažkiek unikalesnis būrelis…
- Na, kas suteikė tau teisę spręsti, ar kiti būreliai yra tipiški ar ne?
- Užsičiaupk. Jeigu man patinka būrelis, tuomet jis unikalus; kitaip – tik perdyloms.
- Nejaugi? Žinojau, kad tai pasakysi.
- Hmph!
Ji susierzinusi nukreipė galvą, pažymėdama šios dienos pokalbio baigtį.
***
Kita diena:
- Esu nugirdęs tai iš anksčiau… Tai nėra laibai svarbu, bet… Ar tu tikrai metei visus savo vaikinus?
- Kodėl aš vėl turiu tai girdėti iš tavęs?
Ji atmetė plaukus už pečių ir įsispoksojo į mane tomis ryškiomis juodomis akimis. Jėzus Marija, nepaisant to, kad ji nerodo emocijų, ta pykčio persmelkta išraiška per dažnai pasirodo jos veide.
- Ar tas Tanigučis taip sakė? Dieve, negaliu patikėti, kad vėl esu toje pačioje klasėje, kaip ir tas avingalvis. Jis nėra vienas iš tų persekiojančiųjų psichų, ar ne?
- Nemanau, – pagalvojau.
- Nežinau, ką girdėjai, bet tai nesvarbu, didelė dalis, šiaip ar taip, yra tiesa.
- Argi nėra šiame plačiame pasaulyje, ko nors, kas rimtai tave domintų?
- Visiškai nėra.
Totalus atstūmimas atrodė lyg jos moto.
- Kiekvienas jų yra avingalvis. Niekaip negaliu įsivaizduoti rimtų santykių su bent vienu iš jų. Kiekvienas jų paskirtų pasimatymą sekmadienį prie traukinių stoties, tuomet, aiškių aiškiausiai, mes rioglintume į kiną, cirką arba krepšinio rungtynes. Pirmą kartą valgant drauge, praleistume laiką šlamšdami pyragaičius ir gerdami žalią arbatą kavinėje. Dienos pabaigoje, jie būtinai riktelėtų “iki pasimatymo rytoj!”
- Kas čia blogo! – Mintijau sau, bet nedrįsau to ištarti garsiai. Jeigu Haruhi sako, kad tai koktu, tuomet jai tai koktu.
- Tuomet, be abejonės, jie telefonu prisipažintų meilėje. Kas per šūdas! Tai svarbus reikalas, bent jau pasakyk tai man į akis.
Aš užjaučiu tuos vaikinus. Tokia rimta – bent jau jiems – išpažintis prieš kažką, kas žvelgia į tave kaip į kirminą, bet ką priverstų pasijausti nejaukiai. Jie praskydo vien išvydę tavo veido išraišką! Įsivaizdavau, ką tie vaikigaliai sau manė, kai atsakiau Haruhi.
- Hmm, tu teisi. Aš pasimatyčiau su mergina ir pasakyčiau viską atvirai.
- Kam, iš visų rupūžių, rūpi tavo nuomonė!
Kas per… Ar aš vėl ką nors ne taip pasakiau?
- Problema tame: ar visi vaikinai tokie avingalviški padlaižiai? Šis klausimas mane neramina jau seniai.
Dabar niekas juk nepasikeitė!
- Tuomet kokį vaikiną laikytum “įdomiu”? Ar vis dėlto renkiesi ateivius?
- Man tinka bet kas, ne tik ateiviai tol, kol jie nėra tipiški. Vyriškosios ar moteriškosios giminės.
- Kodėl visą laiką reikalauji kažko nežmogiško?
Kai šitai išsprūdo iš mano srėbtuvės, Haruhi pažvelgė į mane su panieka.
- Nes žmonės nuobodūs!
- Tai… na, gal tai ir tiesa.
Net aš negalėjau užginčyti Haruhi idėjos; jeigu paaiškės, kad ši miela naujokėlė yra pusiau žemietė ir pusiau ateivė, net aš manyčiau, kad tai sušiktai jėga. Jeigu Tanigučis, šiuo metu sėdintis šalia manęs ir slapčia besiklausantis mūsų, pasirodytų esąs detektyvas iš ateities, tai būtų dar “jėgoviškiau”. Jeigu Asakura Ryouko, kuri dėl kažkokios priežasties vis šypso man, turėtų kažkokių paranormalių galių, tuomet mano mokyklinis gyvenimas taptų jaudinančiu iki užsikrušimo.
Bet tai neįmanoma – jokie ateiviai, keliautojai laiku ar paranormalios galios neegzistuoja šiame pasaulyje. Gerai, tarkime, kad jie egzistuoja. Juk nepasirodytų prieš mus, palaimingus piliečius, ir nepasakytų: “Sveiki, aš iš tikrųjų esu ateivis.”
- TODĖL!
Haruhi staiga pašoko ir tėškė kėdę į šalį, priversdama visus atsisukti ir žvilgtelėti į ją.
- TODĖL AŠ TAIP STENGIUOSI!!
- Atleiskit, kad vėluoju!
Visuomet optimistiškas mokytojas Okabė, vos gaudantis orą, įsibrovė į klasę. Pamatęs visus mokinius įbedusius žvilgsnius į stovinčią, kumščius sugniaužusią, akis į lubas nutaikiusią Haruhį, jis taip pat apstulbo ir tiesiog sustingo vietoje.
- Er… Klasės valandėlė tuoj prasidės!
Haruhi tuoj pat atsisėdo ir ėmė tyrinėti stalo pakraščius. Fiū!
Aš atsigręžiau, ir visa klasė padarė tą patį. Tuomet Okabė, aiškiai sutrikęs, nukrypavo ant pakylos ir minkštai kostelėjo.
- Atsiprašau, kad vėluoju. Ech… Tuomet pradėsime!
Galbūt gyvenimas būtent toks?
***
Bet, kalbant atvirai, giliai širdyje aš iš tikrųjų pavydėjau Haruhi požiūrio į gyvenimą.
Ji vis dar turi vilčių, kad sutiks, ką nors iš paranormalaus pasaulio, kurį aš seniai apleidau, ir entuziastingai bando įgyvendinti savo svajonę. Jeigu sėdėjimas ir laukimas nieko neišspręs, tuomet paskambinkime jiems patys! Štai kodėl Haruhi tapo baltas linijas mokyklos stadione, kabina simbolius ant stogo ir visur šmirinėja su prakeiktais popieriniais talismanais.
Ech!
Nežinau, kada Haruhi ėmė išsidirbinėti ir privertė stebinčiąją populiaciją palaikyti ją okultiste. Laukimas nieko vertas, taigi kodėl neatlikus kelių keistokų ceremonijų ir patiems neiškvietus tų sumautų ateivių? Galiausiai, visgi, niekas neįvyko. Galbūt todėl Haruhi visą laiką nutaisiusi “te prasmenga visas prakeiktas pasaulis” žvilgsnį veide…?
- Ei, Kyonai.
Po pamokos Tanigučis savo paslaptingu veideliu bandė įsprausti mane į kampą. Taniguči, tu atrodai kaip totalus myliumyliumyliumyliumyliumyliumyliu su ta veido išraiška!
- Nutilk! Man nerūpi, ką tu sakai. Šiaip ar taip, kokį burtažodį ketini panaudoti?
- Kokį dar burtažodį?
Aukštosios technologijos yra neatskiriamos nuo magijos! Prisiminiau šią patarlę, kai į Tanigučio klausimą atsakiau tuo pačiu klausimu. Tuomet jis švystelėjo pirštą į šiuo metu neužimtą Haruhi kėdę.
- Pirmas kartas, kai matau, jog Haruhi taip ilgai suo kuo nors kalbasi! Apie ką jūs, bičiuliai, plepėjot?
Tai, ak, apie ką mes plepėjom? Aš uždaviau jai porą normalių klausimų ir tiek.
- Man šokas!
Tanigučis sarkastiškai išsižiojo tarsi nustebęs, tuomet Kunikida išdygo jam iš už nugaros.
- Kyonas turi ilgoką istoriją su keistokomis merginomis.
Ei, nekalbėk taip, tarsi aš kažkuo nusikaltau.
- Nesvarbu, kodėl Kyonui patinka keistokos merginos. Ko nesuvokiu: kodėl Suzumiya net prasidėtų su tavimi? Visiškai nesuvokiu.
- Galbūt Kyonas taip pat keistokas?
- Tikriausiai. Turiu galvoje, kad, kas nors pravarde “Kyonas”, negali būti normalus.
Baikit vadinti mane Kyonu, Kyonu, Kyonu! Vietoj tos mulkiams skirtos pravardės, vartokite mano tikrąjį vardą! Mažų mažiausiai, norėčiau vėl girdėti kaip sesutė vadina mane “Broliuk”!
- Man taip pat įdomu.
Linksmos merginos balsas atsklido tarsi iš niekur. Pakėliau galvą ir, žinoma, pamačiau nekaltai bešypsančią Asakurą Ryouko.
- Bandžiau įsmukti pro jos apsaugą porą kartų, bet nieko nepešiau. Ar galėtum pamokyti mane, kaip turėčiau su ja bendrauti?
Akimirką tikriausiai atrodžiau kaip giliai susimąstęs; tiesą sakant, aš apie nieką nemąsčiau.
- Ką aš žinau.
Tai išgirdusi, Asakura šyptelėjo.
- Man dabar taip palengvėjo. Jai nereikėtų šitaip izoliuotis nuo klasiokų, taigi, džiugu, kad tapai Haruhi draugu.
Asakura Ryouko rūpinasi ja kaip klasės seniūnė, nes, na, ji iš tikrųjų yra klasės seniūnė. Ją išrinko mūsų klasės seniūne praėjusioje gana ilgoje klasės valandėlėje.
- Draugu, sakai?
Aš neužtikrintai papurčiau galvą. Nejaugi? Bet vienintelė veido išraiška, kurią matau besikalbėdamas su Haruhi, yra rūškanai suraukti antakiai!
- Tau reikia ir toliau pagelbėti Suzumiyai, kad ji integruotųsi į klasės veiklą. Mes, visgi, klasiokai, todėl pasikliauname tavimi!
Ech, net jeigu ir sakai tai, aš nežinau, ką turėčiau daryti!
- Jeigu man reikės ką nors pranešti Suzumiyai, galėsiu tiesiog paprašyti tavęs perduoti jai žinutę.
Ne, palauk! Aš nesu jos prakeiktas atstovas spaudai!
- Prašau? – Ji nuoširdžiai paprašė, suglausdama delnus.
Taip maldaujamas, galėjau išlementi tik kažką panašaus į “erm…” ir “ach…”. Asakura priėmė tai kaip teigiamą atsakymą, nusišiepė savo geltonosios tulpės šypsena ir nužingsniavo atgal prie kitų merginų. Pamatęs, kad kitos mergaičiukės spokso, mano širdis nudardėjo į kanjono dugną.
- Kyonai, mes juk geri draugužiai, ar ne…? – Tanigučis paklausė, įtariai žvelgdamas.
- Kas, po velnių, čia dedasi?
Net Kunikida, užsimerkęs ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės, linksėjo.
O, Dievulėliau! Kodėl mane supa būrys stuobrių?
***
Atrodo, kažkas nusprendė, jog visiems kas mėnesį būtina kaitalioti sėdimąsias vietas.
Todėl klasės seniūnė Asakura surašė visų sėdimųjų numerius ant smulkių popieriaus gabalėlių, įmėtė juos į sausainiukų stiklainiuką ir leido visiems traukti iš jo. Galiausiai man atiteko antra vieta nuo galo prie pat lango, žvelgiančio į kiemą. Spėkite, kam atiteko vieta tiesiai už manęs? Taigi. Visuomet užsiraukusiai Haruhi!
- Kodėl dar nenutiko nieko įdomaus?! Tarkime, vienas po kito dingstantys darželinukai, arba kelių mokytojų žūtis užrakintoje klasėje?
- Baik kalbėti apie šį mėšlą!
- Aš prisijungiau prie Misterijų Tyrinėjimo Klubo.
- Nejaugi? Kas nutiko?
- Tai buvo idiotiška. Nieko įdomaus nenutiko! Kas be ko, visi būrelio nariai yra detektyvinių romanų fanatikai, bet nė vienas iš jų neprimena tikro detektyvo!
- Argi tai nenormalu?
- Tiesą sakant, turėjau šiokių tokių vilčių dėl Paranormalių Reiškinių Klubo.
- Tikrai?
- Bet jie visi pasirodė esantys krūva okultistinių maniakų. Skamba smagiai?
- Nelabai.
- Ak, velniava, viskas taip nuobodu! Kodėl ši mokykla neturi bent kažkiek padoriai įdomių būrelių?
- Na, nieko dėl to negali padaryti.
- Maniau, kad palikusi senąją mokyklėlę už nugaros, atrasiu kokių nors iš koto verčiančių klubų! Ech, jaučiuosi tarsi bandydama prasimušti į profesionalaus beisbolo lygą, o ši mokykla neturi net beisbolo komandos.
Haruhi atrodė tarsi kažkokia klykianti šmėkla, pasirengusi aplankyti šimtą budistinių šventyklų ir jas prakeikti. Ji stebeilijo į dangų su panieka ir sunkiai atsiduso. Ar aš turėčiau ją užjausti?
Nežinau, kokie būreliai patinka Haruhi. Galbūt net ji nežinojo atsakymo. Ji tiesiog trokšta padaryti „ką nors įdomaus“. Kas yra „kas nors įdomaus“? Ar žmogžudystės išnarpliojimas įskaitomas? NSO paieška? Egzorcizmas? Manau, kad ji nė pati nenutuokia.
- Nieko nepadarysi, jeigu nėra – tai nėra.
Nusprendžiau išreikšti savo nuomonę.
- Sprendžiant iš rezultatų, žmones dažniausiai tenkina jų esama būklė. Tie, kurių netenkina, visgi, bando išrasti ar atrasti, ką nors, kas stumtų civilizaciją į priekį. Kažkas norėjo skristi, todėl išrado lėktuvą. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl pagamino automobilius ir traukinius. Bet tie dalykėliai buvo sukurti žmonių, turinčių talentą. Tik genijus gali paversti tuos vaizdus realybe. Mes, paprasti mirtingieji, tiesiog privalome gyventi diena iš dienos. Mes neturėtume elgtis impulsyviai vien dėl to, kad jaučiamės esą avantiūristai.
- Užsičiaupk.
Haruhi ką tik nutraukė mano gana puikią oratoriją, ar bent jau aš taip manau ją tokią esant, ir pakreipė galvą į šalį. Atrodo, kad dabar ji itin jautri. Bet, vėlgi, kodėl neturėtų būti? Spėjau priprasti.
Šiai merginai tikriausiai niekas nerūpi – nebent tai susiję su paranormaliomis galiomis, kurios stipriai viršija realybę. Pasaulis, visgi, tokių neturi. Neturi, aš rimtai.
Tegyvuoja Fizikos Dėsniai! Dėka jūsų, mes žmogystos galime ramiai gyventi. Nors Haruhi tikriausiai apspjautų mane, tai išgirdusi.
Aš normalus, ar ne?
***
Kažkas turėjo būti visko priežastis.
Galbūt tai šis pokalbis?
Nes aš niekada nebūčiau to nuspėjęs!
***
Šilta saulutė visus esančius klasėje nuteikė mieguistai. Prieš pat man nuleidžiant galvą ir užmingant, galinga jėga staiga pagriebė mane už apykaklės ir patempė atgal.
Kadangi jėga buvo tokia stipri, mano galva rėžėsi į už manęs kyšančio stalo kampą. Ašaros bematant užpildė mano akis.
- Ką darai, velniai griebtų!?
Įniršęs atsisukau ir išvydau Haruhi, viena ranka vis dar laikančią mano apykaklę, plačiai išsiviepusią, tarsi raudonoji tropikų saulė – rimtai, tai buvo pirmas kartas, kai mačiau ją besišypsančią! Jeigu šypsenas lygintume temperatūros padalomis, tuomet jos vypsnis buvo kaitresnis už atogrąžų miško karštį.
- Sugalvojau!
Ei, nesispjaudyk!
- Kodėl nesugalvojau to anksčiau?
Haruhi akys švytėjo ryškiau, negu Albireo Alfa žvaigždė. Ji įsistebeilijo į mane, rodydama pirštu. Atsargiai paklausiau:
- Ką sugalvojai?
- Jeigu neegzistuoja, pati galiu sukurti!
- Sukurti ką?
- Klubą!
Mano galva ėmė perštėti ir nemanau, kad tai buvo susiję su tuo, kad prieš akimirką trenkiau ją į stalą.
- Tikrai? Kokia nuostabi mintis. Ar dabar jau gali paleisti?
- Kas čia per požiūris? Turėtumei būti laimingesnis!
- Dėl tavo idėjos, pakalbėsime vėliau. Dabar norėčiau, kad apsvarstytum, kur mes esame, TUOMET galėsi pasidalinti savo džiaugsmu su manimi. Bet pirmiausia – nusiramink, gerai?
- Ką turi galvoje?
- Dabar vyksta pamoka.
Haruhi pagaliau paleido mano apykaklę. Aš pasitryniau tinstantį pakaušį ir atsisukau. Pastebėjau, kad visa klasė buvo išsižiojusi. Ką tik baigusi studijas, naujokėlė anglų kalbos mokytoja, su kreida rankoje, pažvelgė į mane, tarsi tuoj, tuoj pravirksianti. Aš gestais liepiau Haruhi sėstis ir lintelėjau vargšei pedagogei.
Prašau tęsti pamoką.
Išgirdau, kaip Haruhi kažką suniurnėjo ir nenoriai atsisėdo. Mokytoja vėl ėmė rašyti ant lentos...
Sukurti naują klubą?
Hmmmm...
Tik nesakykite, kad aš jau esu narys.
Skaudulys smegenyse tik kuteno mano nerimastingumą.
2 Skyrius
Sprendžiant iš rezultatų, mano lūkesčiai pasitvirtino.
Po pamokos Haruhi iškart nepranyko, kaip visuomet, iš klasės. Šį kartą ji pagriebė mano ranką ir išsitempė mane iš kambario, per koridorius, aukštyn laiptais ir pagaliau sustojo ties durimis, vedančiomis ant stogo.
Šios durys dažniausiai laikomos užrakintos, o laiptinė virš ketvirto aukšto atrodė tarsi naudojama kaip sandėliukas paties Meno Klubo. Milžiniški paveikslai, beveik sulūžę rėmai, be nosių trūnančios karo dievų statulos ir kiti niekniekiai, visi sugrūsti į šią mažytę laiptinėlę, paversdami net ir taip siaurą vietą dar siauresne.
Ką ji ketina su manimi čia veikti?
- Man reikia tavo pagalbos.
Haruhi išrėžė tai, pagriebusi mano kaklaryšį. Dėl jos akylo žvilgsnio, nukreipto į mano galvos apatinę dalį, pasijaučiau tarsi man grasintų.
- Pagalbos dėl ko?
Apsimečiau nieko nesuvokiančiu.
- Pagalbos sukuriant naująjį klubą!
- Šaunu, tuomet būtinai atsakyk, kodėl turėčiau pagelbėti tau su tokia lyg iš niekur išdygusia užgaida?
- Nes man reikės tinkamo kambario klubui ir kelių narių, todėl išsiaiškinsi, kokių popiergalių reikalauja ši mokykla.
Ji net nesiklaũsė. Aš nustūmiau Haruhi ranką.
- Kokį klubą ketini sukurti?
- Nesvarbu. Svarbiausia pirma sukurti klubą.
Aš rimtai abejoju, ar mokykla leis mums suformuoti klubą, kurio veikla yra nežinoma.
- Dabar paklausyk manęs! Po šiandienos pamokų eisi ir išsiaiškinsi, ką reikia padaryti, o aš tuo metu rasiu klubui kambarį.
- NE!
Jeigu taip atsakyčiau, būčiau tikras, dėl savo mirties. Kol svarsčiau, kaip išsisukti iš padėties, Haruhi jau apsigręžė ir nulipo laipteliais, palikdama sumišusį vyriškosios lyties studenčioką stovėti vieną dulkėtoje laiptinėje.
- ... Aš net nesutikau pagelbėti...
Ech, sakyti tai, plastikinei statulai, yra beprasmiška. Liko tik vilkti apsunkusias kojas, mąstant, kaip reikės paaiškinti tai mano smalsiems klasiokams.
***
Organizacinės “asociacijos” reikalavimai:
Penki ar daugiau nariai. Remiantysis mokytojas, klubo pavadinimas, klubo pirmininkas, klubo veiklos/tikslų reziumė, galiausiai – Studentų Tarybos Vykdomojo Komiteto antspaudas. Klubo veikla privalo atitikti mokyklinio kūrybingumo ir pramogų filosofiją. Pagal veiklos įrašus ir rezultatus, Vykdomasis Komitetas svarstys, ar suteikti asociacijai “klubo” vardą, ar ne. Kas be ko, asociacijai mokykla neteiks lėšų.
***
Man specialiai nereikėjo ieškoti reikalavimų, nes jie buvo išdėstyti ant studentų brošiūros nugarėlės.
Nariai yra menkniekis; galime pagriebti bet ką, kad pasiektume klubui reikalingą skaičių, todėl tai ne problema. Remiantįjį mokytoją bus rasti sunkiau, bet, manau, kad sugebėsiu. Kas dėl pavadinimo, tiktų kas nors neįžeidžiančio. O klubo pirmininkė, be abejo, pati Haruhi.
Galiu lažintis, visgi, kad mūsų klubo veiklos/tikslų reziumė aiškiai neatitiks “mokyklinio kūrybingumo ir pramogų filosofijos”.
Nėra, galų gale, taip, tarsi Haruhi rūpėtų taisyklės.
***
Skambučiui nuskambėjus, Haruhi pademonstravo savo siaubingai brutalią jėgą, pagriebdama mano striukės rankogalį ir grobikišku greičiu ištempdama mane iš klasės. Prireikė didelių pastangų, kad nepalikčiau kuprinės.
- Kur mes čiuožiame?
Paklausiau, nes, na, aš visgi normalus.
- Klubo kambarį.
Haruhi tokia kupina energijos, kad net spardė lėtesnių už mus mokinių šiknas, paprasčiausiai atsakė trumpai, tuomet užsičiaupė. Prašau, ar bent gali pirma paleisti mano ranką?
Mums palikus pirmojo aukšto koridorių, įžengėme į kitą pastatą ir aukštyn laiptais. Įėjome į tamsų koridoriuką ir jo centre Haruhi sustojo. Žinoma, sustojau ir aš.
Priešais mus durys.
Literatūros Klubas
Išblukusi lentelė ant durų.
- Štai.
Net nepasibeldusi, Haruhi atvėrė duris ir įžengė į klasę be jokių ceremonijų. Žinoma, įžengiau ir aš.
Kambarys stebėtinai erdvus, o gal taip tiesiog atrodo, nes jame vien tik stačiakampis stalas, metalinės kėdės ir knygų lentyna. Keli įtrūkimai lubose ir sienose rodė, koks senas buvo šis pastatas.
Tarsi būdama kambario dalimi, kažkokia mergina su akiniais ant nosies sėdėjo viena ant metalinės kėdės, skaitydama itin storą knygą.
- Nuo šiol ši vieta bus mūsų klubo kambariu.
Haruhi išskėtė rankas ir formaliai pranešė. Jos veidas švytėjo ta energetiška šypsena. “Būtų miela, jeigu ji taip šypsotųsi klasėje…” nepaisant šios minties, nedrįsau nieko pasakyti garsiai.
- Luktelk, kokia vieta?
- Kultūros ir Meno departamento pastatas. Ši vieta talpina dailės ir muzikos kambarius Meno Klubui ir Orkestro Klubui. Klubai ir asociacijos be reguliaraus klubo kambario susirenka savo veiklai šiame pastate, žinomam kaip Senasis Kompleksas. O ši klasė priklauso Literatūros Klubui.
- Tuomet kaip dėl Literatūros Klubo?
- Visi buvusieji nariai baigė mokyklą šį pavasarį, todėl klubas tuščias. Kadangi nebuvo pakankamai naujokų, klubą žadėjo atšaukti. Beje, ji naujokė ir vienintelė narė.
- Tuomet jų dar neatšaukė!
- Nedaug trūksta! Klubas su vienu nariu yra tas pats, kaip ir jokio.
Sušikta idiote! Ar tu bandai perimti kitų žmonių klubo kambarį? Staigiai žvilgtelėjau į Literatūros Klubo mergaičiukę.
Mergina su akinukais ir trumpais plaukučiais.
Haruhi buvo tokia skardi. Gi mergina visiškai kitokia, nė karto net nepakėlė galvos. Be kartkartinio puslapių pakedinimo pirštais ji buvo stacionari, visiškai ignoruojanti mūsų buvimą čia. Atrodo, kad ir ji taip pat šiek tiek trenkta!
Aš pašnibždėjau Haruhi:
- Kaip dėl šios merginos?
- Ji sakė, kad jai nerūpi!
- Rimtai?
- Jau klausiau jos per pietų pertrauką. Pasakiau, kad man reikia pasiskolinti kambarį, o ji atsakė “prašom”, kad tik galėtų čia skaityti savo knygą ramybėje. Gerai pagalvojus, ji išties šiek tiek keistoka.
Ne tau iš visų žmonių tai sakyti!
Šį kartą įdėmiai nužvelgiau ekscentriškąją Literatūros Klubo mergaičiokę.
Išblyškusi oda ir bejausmis veidas. Pirštai judantys ritmiškai nelyg robotas. Šiek tiek pridengdami gražų veidą trumpi plaukai šaukė man, kad nuiimčiau jos akinius ir geriau įsižiūrėčiau. Ji sudarė nepastebimos marionetės įspūdį. Kitaip tariant, paslaptinga ir šalta keistuolė!
Galbūt pastebėjusi mano atkaklų žvilgsnį, mergina staiga pakėlė galvą ir pirštais pasitaisė virš nosies kabančius akinius.
Pastebėjau jos tamsias akis, žvelgiančias į mane iš po tų lęšių. Nei jos akys, nei lūpos visiškai nerodė jokios emocijos, tarsi būtų kaukė. Ji skyrėsi nuo Haruhi – jos veidas iš pagrindų nerodė jokių emocijų.
- Nagato Yuki.
Iš balso tembro buvo galima spręsti, kad daugelis žmonių pamirš jos vardą po trijų sekundžių.
Nagato Yuki akimirką paspoksojo į mane; tuomet, tarsi praradusi susidomėjimą, pasisuko atgal į knygą.
- Klausyk, Nagato, – aš įsiterpiau. – Ši mergina trokšta panaudoti tavo klubo kambarį dar neįvardintam klubui. Ar tu nieko prieš?
- Ne.
Nagato žvilgsnis nė karto nepakilo nuo knygos.
- Bet mes sukelsime tau problemų.
- Nesvarbu.
- Galbūt tau netgi reiks persikelti?
- Prašom.
Nors ir mikliai atsakydama, ji nerodė jokių emocijų. Atrodė, tarsi jai iš viso nusišvilpt.
- Puiku, tuomet nuspręsta, – įsiterpė Haruhi.
Jos balsas tryško entuziazmu, sukeldamas man galvos skausmą.
- Nuo šiol po pamokų mes susitinkame šiame kambaryje. Būtinai ateikite! Kitaip nudėsiu vietoje!
Ji pasakė tai žydinčių vyšnios žiedų šypsena. Nenoriai palingavau galvą.
Prašau, aš dar nenoriu mirti!
***
Taigi, mes suradome naują klubo kambarį, bet visiškai nebuvo jokio progreso su popiergaliais. Mes vis dar nesugalvojome klubo pavadinimo ir kokia veikla užsiimsime. Aš paprašiau Haruhi sutvarkyti šiuos reikalus, bet jos galvoje mirgėjo kitokios idėjos.
- Šitai, – galėsime nuspręsti vėliau! – Haruhi pranešė garsiai. – Dabar pats svarbiausias reikalas yra narių verbavimas. Mums vis dar reikia bent dviejų žmonių.
Ar tai reiškia, kad jau įskaičiavai Literatūros Klubo mergaičiukę? Tiesiog negalėjai elgtis su Nagato Yuki kaip su paprastu klubo priedėliu, ar ne?
- Dėl šito nesijaudink. Greitai subursiu kelis asmenis; jau turiu kelis taikinius.
Kaip aš galėčiau nesijaudinti? Mano nerimastingumas tik augo.
***
Kitą dieną, po mokyklos, atsisakęs Tanigučio ir Kunikidos prašymo žingsniuoti kartu namo, aš nenoriai tempiau savo sunkias pėdas ir traukiau link klubo kambario.
Haruhi tik riktelėjo “Eik pirmas!” ir išskuodė iš klasės taip trokštamu Lengvosios Atletikos Klubo greičiu. Ji buvo tokia mikli, kad pamaniau, jog batuose įsitaisė raketas. Nežinojau, ar ji taip skubėjo, trokšdama surasti naujų klubo narių, ar tiesiog buvo paprasčiausiai susijaudinusi, kad užkopė laipteliu aukštyn savo siekyje susitikti su atėjūnais?
Kita vertus, tik tempiausi kuprinę, todėl lėtai slinkau link Literatūros Klubo kambario.
***
Įžengęs į klubo kambarį, radau Nagato Yuki jau viduje, sėdinčią toje pačioje vietoje ir skaitančią savo knygą. Aš lėtai prisiartinau prie jos, bet kaip ir vakar jos galva liko įsmẽgusi į knygą, ignoruodama mano buvimą čia. Ar Literatūros Klubas buvo gryno skaitymo klubas? Kodėl ji, kitu atveju, visą laiką skaitytų?
Tyla klasėje.
- … Ką skaitai?
Paklausiau daugiau nebegalėdamas ištverti tyloje. Nagato Yuki atsakė pakeldama knygą ir parodydama viršelį. Mano akys išvydo milžinišką akinančių užsienietiškų žodžių spiečių; atrodė tarsi kažkoks mokslinės fantastikos romaniūkštis.
- Įdomu?
Nagato Yuki lengvai pasitaisė akinius, prieš atsakydama bejausmiu tonu:
- Unikalu.
Atrodė, kad ji atsakys bet ką, ko paklausiu.
- Kuri dalis?
- Visa.
- Taigi, tau patinka skaityti.
- Itin.
- Aišku…
- …
Atgal prie tylos.
Ar jau galiu linguoti namùčion?
Mąsčiau apie tai, numesdamas kuprinę ant stalo. Kai ruošiausi sėstelėti ant plieninės kėdės, durys išsprogo tarsi išspiriamos.
- Ei, atsiprašau, kad vėluoju! Prireikė šiek tiek laiko, jog pagaučiau šią mergičką!
Haruhi pagaliau prisišvartavo, mojuodama mums viena ranka. Jos kita ranka gniaužė kažkieno riešą – ji pagrobė žmogų! Haruhi įžengus į kambarį, dėl kažkokios priežasties ji užrakino duris. Klik! Išgirdusi tą garsą, smulkutė mergička nepatogiai sudrebėjo.
Oho, ji tikra pupytė.
Tikriausiai Haruhi “išrinktoji kandidatė”.
- K… ką darote?
Mergaičiukė pasakė, vos neverkdama.
- K-kokia čia vieta? Kodėl mane čia išvis atitempėte? Ir, k-kodėl užrakinote duris? Ko iš manęs jums reikia?
- Nutilk!
Haruhi sulojo tokia jėga, kad mergaičiukė paprasčiausiai sustingo tyloje, kaip stovėjusi.
- Leiskite ją pristatyti: tai – Asahina Mikuru.
Paskelbusi jos vardą, Haruhi nustojo kalbėti. Atrodo, kad tai pristatymo pabaiga.
Tyla vėl užtvindė klasę. Haruhi atrodė patenkinta, su “šauniai-atlikto-darbo” veido išraiška; Nagato Yuki, kaip visuomet, tiesiog skaitė savo knygą be jokios reakcijos; o mergaičiukė vardu Asahina Mikuru buvo paprasčiausiai sumišusi iki peršikimo. Ei, kodėl niekas nešneka? Ir taip aš įžiebiau pokalbį.
- Iš kur ją pagrobei?
- Tai ne pagrobimas! Aš tiesiog priverčiau ją ateiti su manimi.
Tai tas pats!
- Radau užsisvajojusią vienoje klasėje, todėl nugvelbiau ją iš ten. Aš tyrinėju mokyklos užkaborius per pertrauką, todėl jau mačiau ją porą kartų.
Tai štai ką išdarinėji per pertrauką, kai tavęs neįmanoma rasti klasėje. Ne, palaukite, dabar ne laikas apie tai galvoti.
- Šiaip ar taip, ji už mus vyresnė vieneriais metais!
- Ir?
Aš pažvelgiau į ją negalėdamas patikėti. O, Dieve, ši mergina net nemąsto apie tai, ką daro!
- Puikumėlis… tuomet atsakyk, kodėl tau reikėjo ją, erm, Asahiną, rasti?
- Štai, pažvelk.
Haruhi staiga prikišo pirštą prie Asahinos Mikuru nosies, iš karto priversdama ją atsitraukti.
- Argi ji ne miela?
Tai kažkas, ką pasakytų pavojingas grobikas! Bent jau taip pagalvojau.
- Aš manau, kad “moe” charakteriai yra svarbūs! – ji tęsė.
- … Atsiprašau, ką tik pasakėte ką?
- Aš pasakiau “moe”! Faktorius sujaudinti žmones! Iš esmės, daugelis detektyvinių istorijų turi kažkokių charakterių, kurie sujaudintų žmones ir priverstų jų gailėtis.
Aš automatiškai pasisukau ir nužvelgiau Asahiną Mikuru: smulkus kūnelis ir veidukas, kurį galėtum sumaišyti su pradinės mokinukės. Rudi plaukai šiek tiek garbanoti, kybantys virš nugaros. Pora didelių šunyčio akių skleidė “prašau, apsaugokite mane” aurą. Pusiau atverta burnytė demonstravo liniją dramblio kaulo baltumo dantų, kurie apsijungę su jos mažu veideliu sudarė tobulą kombinaciją. Jeigu kas nors įbruktų jai stebuklingą lazdelę su spindinčiu brangakmeniu, ji galbūt net virstų mažąja fėja! Aargh~, apie ką, velniai rautų, aš čia paistau!?
- Ir tai ne viskas!
Haruhi patikliai nusišiepė ir pagriebė savo rankomis Asahiną Mikuru iš nugaros.
- Kyaaa!!
Asahina iš karto suklykė. Bet Haruhi liko nepajudinama, graibydama jos krūtis per jūreivio uniformą.
- Aaaaa!
- Ji tokia smulkutė, bet jos krūtinė didesnė už mano! Gražus veidelis, plius didelės krūtys, taip pat yra svarbus faktorius, siekiant sujaudinti žmones!
Jėzus Marija, aš tuoj nualpsiu.
- Oho, jos tikrai didelės.
Haruhi įsmukdė rankas po Asahinos uniforma ir ėmė dar stipriau graibyti. Sustok, nevidone!
- Po velnių, tai knisa! Jos veidukas toks mielas, bet jos krūtys didesnės už mano!
- P-Padėkit!!
Asahina visa išraudo. Ji bandė priešintis rankomis ir kojomis, bet jos jėga neprilygo užpuolėjai. Haruhi pradėjus slinkti rankomis žemyn prie Asahinos sijonėlio, aš daugiau nebeištvėriau ir nustūmiau ištvirkusią mergiotę nuo Asahinos.
- Ką, velniai rautų, išdarinėji!?
- Bet jos tikrai milžiniškos! Argi nematai! Kodėl tau jų taip pat nepačiupinėjus?
Asahina tyliai sudejavo.
- Ne, dėkui.
Viskas, ką pasakiau.
Kas nustebino labiausiai, per visą šį sąmyšį, Nagato Yuki skaitė savo knygą, nė karto nepakeldama galvos. Kas su šia merguže ne taip?
Staiga man nušvito protas.
- Ei, juk… vienintelė priežastis, kodėl čia atsitempei Asahiną, nėra ta, kad pamanei ją esant mielą ir su dideliais papais?
- Na, tai savaime suprantama!
Dieve šventas, tu tikra idiotė!
- Mums reikia taslismaninio charakterio!
Reikia mano subinės! Kas išvis sakė, kad reikia kažko panašaus?
Asahina pasitvarkė savo suglamžytą uniformą ir pakėlė galvą, pažvelgdama į mane. Ei, nežiūrėk į mane tomis akimis, juk aš ne iš akmens.
- Mikuru, – Haruhi paklausė, – ar tu įstojusi į kokį nors klubą?
- T… Taip… Kaligrafijos Klubą…
- Mesk jį! Tai trukdys mano klubo veiklai.
Haruhi! Argi nesielgi šiek tiek savanaudiškai!?
Asahinos veido išraiška priminė aukos kažkokioje žmogžudystės istorijoje, ji žvelgė į mane akimis, prašančiomis išgelbėti. Tuomet ji staiga pastebėjo Nagato Yuki buvimą čia. Jos akys išsiplėtė ir šiek tiek sudvejojo. Po akimirkos ji atsiduso ir tyliai sušnibždėjo:
- Aišku… Suprantu.
Ką supranti?
- Aš mesiu Kaligrafijos Klubą ir prisijungsiu prie jūsų…
Jos balsas pilnas melancholijos.
- Bet aš net nežinau, kuo užsiima Literatūros klubas.
- Mes nesame Literatūros Klubas, – Haruhi pataisė.
Pastebėjęs suglumusią Asahiną, aš paskubėjau paaiškinti.
- Mes tik laikinai skolinamės kambarį klubo veiklai. Klubas, prie kurio prisijungei, iš tikro yra nauja asociacija, kurią Suzumiya Haruhi sukurs netolimoje ateityje. Mes nežinome, kuo užsiimsime; mes net neturime pavadinimo.
- … Ką…?
- Ak, ir sėdinčioji va ten, ji tikroji Literatūros Klubo narė.
- O…
Asahina stovėjo apstulbusi, jos graži burnytė pusiau praverta. Jos reakcija? Totaliai tipiška.
- Tai ne problema!
Padykusi tiek, kad atrodė už nieką neatsakinga, Haruhi stipriai vožė Asahinai per petį.
- Aš ką tik sugalvojau pavadinimą!
- … Puiku, mes klausom, – pasakiau be jokio entuziazmo.
Jeigu būtų įmanoma, troškau visai jo negirdėti! Bet kadangi jau užklausiau, Suzumiya Haruhi panaudojo savo skardų balsą, kad praneštų ką tik sugalvotą pavadinimą.
***
Kaip visi jau žino, viskas prasidėjo nuo Suzumiyos Haruhi paprastos ir naivios vizijos, be jokios kitos priežasties. Ir taip… mūsų naujojo klubo pavadinimas buvo nuspręstas:
SOS Brigada!
Sekai wo
Ooini moriagerutame no
Suzumiya Haruhi no Dan
[Skleisti Jaudulį P-
O Visą Pasaulį su
Suzumiyos Haruhi Brigada,]
sutrumpintai SOS Brigada.
Jau galite juoktis.
Bet prieš man tai padarant, aš stovėjau kaip prispaustas prie žemės.
Kodėl “Brigada”? Turėtų būti “Skleisti Jaudulį Po Visą Pasaulį su Suzumiyos Haruhi Asociacija”, bet kadangi klubas vis dar neįvykdė minimalių reikalavimų, kad taptų asociacija, ir niekas nebuvo tikras, ką šis klubas turėtų veikti, Haruhi paprasčiausiai atsakė: “Jeigu taip, pasivadinkime brigada!” Ir taip gimė nuostabusis klubo pavadinimas.
Išgirdusi titulą, Asahina liūdnai sučiaupė lūpas. Nagato Yuki buvo galima laikyti pašaline, o aš pats nežinojau, ką sakyti. Ir taip, naujojo klubo pavadinimo nutartis buvo patvirtinta su vienu taip ir trimis susilaikymais. SOS Brigada pagaliau atvėrė savo duris! Tokia nuostabi šventė!
Hmph, darykit, ką norit!
***
Pasakiusi “Būtinai susirinkite čia po pamokų kiekvieną dieną!”, Haruhi mus paleido. Asahinos pečiai nusviro, jos negyvėliška figūra, slenkanti koridoriumi ir toliau skleisdama liūdesio įspūdį, mane glumino, todėl neištvėriau tai matydamas ir kreipiausi į ją.
- Asahina.
- Taip?
Asahina pažvelgė į mane savo nekaltu veideliu, kuris net neatrodė vyresnis už mano.
- Jeigu nenori, tau nereikia jungtis prie tokio keisto klubo! Nekreipk į ją dėmesio; aš rasiu būdą, kaip viską paaiškinti.
- Ne.
Ji sustojo, mirktelėjo ir nusišypsojo:
- Viskas gerai. Aš noriu prisijungti.
- Bet tai tikriausiai bus nuobodus klubas!
- Nesvarbu; argi pats nesi jo dalis?
Ne! Ar aš buvau jo dalimi, ar ne, tai ne esmė!
- Galbūt tai absoliutus šios Paralelinės Visatos rezultatas…
Ji pasakė, žvelgdama savo apvaliomis akutėmis į tolį.
- Be to, mane domina Nagato buvimas čia…
- Domina?
- Ak? Ne, nieko.
Asahina nerimastingai pakratė galvą, kartu palinguodama savo banguotus plaukus.
Tuomet Asahina nusišypsojo, tarsi susigėdijusi, ir giliai nusilenkė.
- Jeigu būsiu bėda, prašau būkite man tolerantiškas.
- Tau nereikia to daryti… statai mane į nepatogią padėtį…
- Prašau, nuo šiol vadinkite mane Mikuru.
Ji šyptelėjo.
Šakės, ji tokia miela, kad man net galva svaigsta!
***
Šis pokalbis su Haruhi nutiko šiek tiek vėliau.
- Ar žinai, ko dar reikia?
- Kas gali žinoti!
- Svarstau, ar nereikėtų susirasti paslaptingai perkelto studento.
- Prašau apibrėžti man “paslaptingai perkelto studento“ sąvoką.
- Tie, perkelti du mėnesiai po semestro pradžios, be abejo, yra aiškiausi paslaptingai perkelti studentai. Ką manai?
- Galbūt viskas todėl, kad dėl darbo persikraustė tėvai, o jiems neliko nieko kito kaip vilktis paskui.
- Ne, tai būtų per daug forsuota ir nenatūralu!
- Tuomet kas tau yra natūralu? Itin knieti sužinoti.
- Paslaptingai perkeltas studentas… ar jis pasirodys?
- Tu niekada rimtai nesiklausai manęs, ar ne!?
***
Po mokyklą pasklido gandai, kad aš su Haruhi kažką rezgame.
- Ei, ką tu išdarinėji su Haruhi?
Tanigučis užklausdavo.
- Jūs nesate romantiškai susieti, ar ne?
Absoliučiai ne! Tiesą sakant, aš taip pat norėčiau išsiaiškinti, ką, po perkūnais, išdarinėju!
- Pasistenk nepadaryti nieko absurdiško, jūs jau nebe pradinėje! Jeigu kas nors išsiaiškins, kad prisidėjai prie mokyklos stadiono vandalizmo, ar kažko panašaus, tave gali nušalinti!
Jeigu Haruhi veiktų viena, aš galėčiau viską ignoruoti. Bet dabar privalu rūpintis Nagato Yuki ir Asahina Mikuru – negaliu rizikuoti, kad jos būtų įveltos. Suvokęs esantis toks rūpestingas, staiga pasijaučiau itin išdidus.
Bet turbūt svarbiausia, kad aš niekaip negalėsiu sustabdyti nukvakusios Haruhi!
***
- Aš taip trokštu kompiuterio!
Nuo SOS Brigados įkūrimo, Literatūros Klubo kambaryje ėmė rastis vis daugiau ir daugiau daiktų be stačiakampio stalo, plieninių kėdžių ir knygų lentynos.
Dabar kampe pūpsojo nešiojamas pakabų stovas, flakonas ir puodeliai, kavinukas, CD/MD grojantis radijas, šaldiklis, diktofonas, keptuvė, bliūdelis ir visokie maisto ruošos rakandai. Kas dabar? Ar ji nori, kad mes čia apsigyventume?
Šiuo momentu Haruhi ant stalo, kurį jį nugvelbė iš bala žino kur. Dėl kažkokios priežasties, juoda trikampė piramidė su žodžiais “Brigados Viršila” kiurksojo ant stalo.
- Šiame informacijos amžiuje mes net neturime kompiuterio. Taip nieko nebus!
Kas taip sakė?
Šiandien, šiaip ar taip, susirinko visi nariai. Nagato Yuki tupėjo savo įprastinėje vietoje, skaitydama storą knygiūkštę apie nukritusį Saturno palydovą, ar kažką panašaus. Asahina, kuriai nederėjo ateiti, paklusniai atvyko ir sėdėjo ant metalinės kėdės, atrodydama suglumusi.
Haruhi pašoko nuo stalo ir pribėgo prie manęs su piktdžiugiška šypsena.
- Todėl dabar aš vieną įsigysiu, – pasakė Haruhi, tarsi medžiotojas, tykantis grobio.
- Įsigysi, turi galvoje kompiuterį? Iš kur? Juk neplanuoji apšvarinti elektronikos parduotuvės, ar ne?
- Žinoma, kad ne! Tai bus daug arčiau! Paskui mane!
***
Asahina ir aš paklusome Haruhi įsakymui ir pasekėme ja koridoriumi, galiausiai pasiekdami Informacinių Technologijų Klubą už dviejų kambarių.
Mat kaip!
- Štai, imk.
Haruhi padavė man vienkartinį fotoaparatą.
- Dabar klausykis įdėmiai! Aš išdėstysiu planą, o tu, nieko nepaisydamas, turėsi jo laikytis! Turėsim tik vieną šanšą!
Haruhi prisitraukė mane ir pakuždėjo savo “planą” man į ausį.
- Ką!? Juk neketini iš tikro to padaryti!
- Nesijaudink, gerai?
Žinoma, kad jaudinsiuos, panele! Aš atsigręžiau į sutrikusiai atrodančią Asahiną, bandydamas perspėti ją ir mirktelėjau.
Tuoj pat nešdinkis iš čia!
Bet Asahina atrodė nustebusi dėl tokio mano elgesio ir ėmė raudonuoti. O ne, ji mane visiškai ne taip suprato.
Kai tik ketinau išgelbėti Asahiną nuo užtikrintos pragaišties, Haruhi pasibeldė į Informacinių Technologijų Klubo kambario duris.
- Sveikučiai! Aš atvykau pasiimti vieno iš jūsų kompiuterio!
Erdviškai panašus, bet palyginus su mūsų kambariu, šis buvo siauresnis. Kiekvienas iš lygiai surikiuotų stalų laikė po kompiuterį su besiplakančiais ventiliatoriais, kurie buvo vieninteliai garsai girdimi kambaryje.
Visi keturi berniūkščiai, sėdintys ant kėdžių ir maigantys klaviatūras, iškišo galvas į priekį link durų, norėdami pamatyti, ką sumanė Haruhi.
- Kas čia vadas?
Haruhi pompastiškai šyptelėjo. Vienas vaikinas atsistojo ir atsakė.
- Aš – prezidentas; kaip galėčiau pagelbėti?
- Ar man reikia kartotis? Ką tik pasakiau: duokit man kompiuterį.
Bevardis Informacinių Technologijų Klubo prezidentas pademonstravo “Kas per velnias?” išraišką ir grubiai papurtė galvą.
- Nieko nebus. Kadangi mokykla neskiria mums pakankamai lėšų, šie kompiuteriai pirkti už mūsų sunkiai uždirbtus pinigus! Negalime jų atiduoti jums už dyką. Nejaugi manote, kad mes visiški nevispročiai?
- Koks skirtumas? Vieno mums užteks, vis tiek turit pakankamai!
- Na… palaukit, kas jūs, šiaip ar taip, būsit?
- Aš Suzumiya Haruhi, SOS Brigados Viršila, o šie du yra Pakalikas Nr. Vienas ir Pakalikas Nr. Du.
Palauk, kas nusprendė, kad mes tavo pakalikai!?
- Aš įsakau jums, SOS Brigados vardu: tuoj pat duokit mums kompiuterį! Jokių pasiteisinimų!
- Nežinau, kas jūs, žmonės, būsit, bet jokiu būdu! Galite eiti ir patys nusipirkti sau kompiuterius!
- Kadangi tai pasakėte, mes turime savo būdų.
Haruhi akys bebaimiškai sužibo. O ne, tai blogas ženklas!
Haruhi pastūmė Asahiną, stovėjusią be žado šalia jos, link prezidento, tuomet pagriebė jo ranką ir uždėjo ant Asahinos krūties.
- Kyaaa~~!!
- Ką!?
Klik!
Pasigirdus jų abiejų riksmui, aš spustelėjau fotoaparato mygtuką.
Haruhi pačiupo Asahiną, neleisdama jai pabėgti, kol kita ranka stipriau įsmeigė prezidento delną į Asahinos krūtį.
- Kyonai! Dar vieną nuotrauką!
Aš atgrubnagiškai vėl spustelėjau mygtuką. Asahina, bevardis prezidente, mano nuoširdžiausia užuojauta. Kai tik Haruhi ketino pakišti prezidento delną po Asahinos sijonėliu, prezidentas pagaliau ištrūko.
- KĄ, VELNIAI RAUTŲ, JŪS IŠDARINĖJAT!?
Haruhi elegantiškai pamataravo pirštu baisiai išraudusiam prezidentui.
- Uh, uh, uh. Dabar turime fotografinių įrodymų, kad jūs seksualiai priekabiavote prie mūsų narių! Jeigu nenorite, kad mokykla sužinotų apie šias nuotraukas, tuomet duokite mums kompiuterį!
- Kas čia per pokštas!?
Įniršęs prezidentas užprotestavo. Aš totaliai tave užjaučiu, biče.
- Jūs per prievartą pagriebėt mano ranką! Aš nekaltas!
- Ak, nejaugi? Gali bandyti paaiškinti, bet kas tavimi patikės?
Aš pasisukau ir pažvelgiau į ant žemės gulinčią ir paraližuotą Asahiną. Ji tikriausiai patyrė tokį šoką, kad visa energija paliko kūną.
Kita vertus, prezidentas vis dar priešinosi.
- Mano nariai yra mano nekaltumo liudininkai! Tai nebuvo mano paties valios aktas!
Visi trys nariai, stovintys priblokšti, aistringai purtė galvas.
- Taip!
- Prezidentas nekaltas!
Jeigu Haruhi paklausytų jūsų, vyručiai, ji nebūtų Suzumiya Haruhi.
- Puiku, tuomet aš pasakysiu, kad jūs kaip grupė išprievartavot Asahiną!
Po šio teiginio, visų veidai ištįso, įskaitant mano ir Asahinos. O, Dieve, nejaugi viskas taip turi baigtis?
- S… Suzumiya…!
Asahina desperatiškai apsivijo rankomis aplink Haruhi pėdas, bet ta paprasčiausiai jas nuspyrė. Tuomet išpūtė krūtinę ir arogantiškai išrėžė:
- Tai kaip? Duosit, ar ne?
Prezidento veidas iš raudono tapo baltu, paskui virto juodu.
Galų gale jis pasidavė.
- Tiesiog griebkit vieną ir dinkit!
Tai pasakęs, prezidentas liūdnai atsisėdo. Visi jo nariai pribėgo prie jo.
- Prezidente!
- Laikykitės!
- Ar jums viskas gerai?
Prezidento galva nusviro lyg marionetės nutrūkusiomis virvelėmis. Išvydęs tokią palaužtą figūrą, net būdamas Haruhi bendrininkas, negalėjau dėl jo neišspausti ašaros.
- Kur naujausias modelis?
Tu tokia šaltakraujė mergiotė!
- Kodėl turėtume sakyti!?
Pasipiktinę nariai toliau beviltiškai priešinosi, bet Haruhi paprasčiausiai parodė pirštu į mane ir mano fotoaparatą.
- P… prakeikimas! Šitas!
Haruhi pažvelgė į nurodytą kryptį ir patyrinėjo kompiuterio modelį, ir serijinį numerį. Tuomet ji išsitraukė popieriaus skiautę iš sijono kišenaitės.
- Nuėjau į parduotuvę ir paprašiau naujausių modelių sąrašo. Šis nepanašus į naujausią modelį.
Ši mergina tiek skrupulingai viską suplanavo, kad darėsi baugu.
Apžvelgusi visus kompiuterius, Haruhi parodė į vieną iš jų.
- Noriu šito.
- P… palauk! Mes nusipirkom jį praeitą mėnesį!
- Fotoaparatas.
- … I-imkit, jūs vagys!
Kaip jis ir sakė, mes iš tikrųjų buvome vagys.
Haruhi godumas neturėjo ribų. Atjungusi visus kabelius ir laidus, ji, be jokios atodairos, perkėlė visą reikalingą aparatūrą į Literatūros Klubo kambarį. Tuomet liepė Informacinių Technologijų Klubo žmonėms reinstaliuoti visus laidus ir nutiesti du internetinio ryšio kabelius nuo jų iki mūsų, kad mes galėtume naudotis internetu. Ji net privertė juos įrengti mums intra-netą. Jos niekingas būdas nė kiek nesiskyrė nuo plėšiko!
- Asahina.
Visą laiką jausdamasis bejėgiu, aš galėjau tik lėtai pakelti sugniuždytą Asahiną, kuri klūpėjo ant grindų, užsidengusi veidą ir be perstojo verkšlendama.
- Eime atgal.
- Gerai…
Haruhi, tu prakeikta bukagalve, argi negali graibyti savo pačios krūtis!? Kažkam, kas nusirengia be gėdos prieš vaikinus... tai – niekis! Aš guodžiau Asahiną, niurnėdamas apie tai, kam, po perkūnais, Haruhi prireikė kompiuterio.
Išsiaiškinau labai greitai.
***
Ir tai buvo SOS Brigados tinklalapio kūryba!
Puikumėlis, štai ir klausimėlis: Kas turėtų sukurti tinklalapį?
- Žinoma, kad tu! – Haruhi pasakė. – Kadangi vis tiek nieko neveiki, gali apsiimti! Aš užsiėmusi ieškau likusių narių!
Kompiuteris buvo pastatytas ant stalo su “Brigados Viršila” piramide. Haruhi pridėjo, naršydama nete su pelyte:
- Kad būtų baigta po dienos ar dviejų. Nieko negalėsime padaryti be tinklalapio.
Asahinos kūnas gulėjo išdrėbtas ant stalo, jos pečiai drebėjo, šalia sėdėjo Nagato Yuki, kuri, kaip visada, viską ignoruodama, skaitė savo knygą. Atrodė, kad aš buvau vienintelis, girdėjęs, ką Suzumiya sakė. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik jai nusileisti. Bent jau esu tikras, kad Haruhi taip mintijo.
- Nieko negaliu padaryti, net jeigu ir prašai.
Tiesą sakant, tai ir troškau ištėkšti. Nesu pratęs prie Haruhi man adresuojamų įsakymų! Vienintelis dalykas, dėl kurio sutikau, buvo tinklalapis. Nesu niekada nei vieno sukuręs, bet skamba įdomiai.
Ir taip, kitą dieną prasidėjo mano sizifiškas tinklalapio dizaino triūsas.
***
Nors ir pasakiau tai, buvo daug lengviau, negu maniau. Kadangi vyrukai iš Informacinių Technologijų Klubo jau visą įrangą įrašė į kietąjį diską, man reikėjo tik remtis programa ir naudotis „copy&paste“ funkcija, ir tiek.
Problema ta, kad nežinau, ką rašyti tinklalapyje.
Net dabar nežinau, kas per velnias yra SOS Brigada, todėl visiškai neturėjau apie ką rašyti. Išbarbenęs ant viršaus „Sveiki Atvykę į SOS Brigados Namų Tinklalapį!“, aš paprasčiausiai sustojau.
- Paskubėk ir baik, ar girdi? – Haruhi žodžiai mano ausyse skambėjo tarsi prakeiksmas, todėl teko dirbti prie dizaino per pietų pertrauką šalia užkandžių.
- Nagato, ar turi kokių minčių dėl to, ką turėčiau rašyti? – paklausiau Nagato, kuri, atrodo, atkeliaudavo čia net per pietų pertrauką.
- Nelabai.
Ji nepakėlė galvos. Žinau, kad ne mano reikalas, bet įdomu, ar ji klausosi mokytojų klasėje.
Nukreipdamas akis nuo Nagato prie 17 colių monitoriaus, aš vėl panirau giliai į savo mintis.
Man staiga dingtelėjo problema: kas nutiktų, jeigu mokykla išsiaiškintų, kad dar nepripažinta asociacija naudoja jų internetą, jog talpintų savo tinklalapį?
- Nieko nenutiks tol, kol jie neišsiaiškins! – Įsivaizdavau atšaunančią Haruhi. – Jeigu kas nors sužinos, tiesiog apleisime tinklalapį. Žinok, kad šitie dalykai vykdomi “pirmas atėjęs, pirmas aptarnautas” principu.
Rimtai, aš šiek tiek pavydžiu Haruhi optimistiško ir šviesaus požiūrio!
Sukūręs kelias tinklalapio nuorodas ir įrašęs “emailo” adresą – šiek tiek per anksti įkurti forumą – įkėliau tinklalapį, sudarytą vien iš titulinio puslapio be jokių detalių.
Tvarka! Įsitikinęs, kad tinklalapis pakraunamas, išjungiau kompiuterį. Ketindamas tuoj, tuoj pasirąžyti, likau išgąsdintas prie pat manęs stovinčios Nagato.
Keista, kodėl aš negirdėjau nė vieno jos žingsnio? Nežinojau, kada Nagato atsidūrė už manęs. Jos veidas buvo nelyg balta kaukė. Ji spoksojo į mane šaltu veidu tarsi aš būčiau kažkoks regėjimo lentelės testas.
- Imk.
Ji įbruko man neįtikėtinai storą knygą, kurią aš impulsyviai paėmiau. Pragariškai sunki! Žvelgdamas į viršelį, supratau, kad tai ta pati mokslinės fantastikos knyga, kurią prieš porą dienų Nagato skaitė.
- Tau.
Tai pasakiusi, Nagato neatsigręžusi paliko kambarį; neturėjau laiko net prasižioti. Kodėl tu skolini man tokią storą knygą? Po akimirkos nuskambėjo skambutis, pažymėdamas pietų pertraukos pabaigą. Atrodo, kad nėra daug žmonių, gerbiančių mano nuomonę.
Nusitempęs sunkią knygiūkštę atgal į klasę ir atsisėdęs, pajutau, kaip kažkas bado mano nugarą mechaniniu pieštuku.
- Tai, ar tinklalapis baigtas?
Haruhi laikėsi už stalo kraštų ir žvelgė į mane lediniu veidu. Pastebėjau, kad jos sąsiuvinys buvo pilnas visokiausių keverzonių. Pasistengiau ignoruoti klasiokų akylus žvilgsnius ir atsakiau:
- Na, kaip ir baigtas, bet tai itin paprastas, mėšlinas tinklalapis.
- Tinka, svarbu, kad yra emailo adresas.
Kodėl pati negali priregistruoti savo paties emailo adreso!?
- Netinka! Kas jeigu didelis kiekis žmonių taranuos mano mailą ir užkimš mano pašto dėžutę?
Nesuprantu, kaip naujai priregistruotas emailo adresas taip greitai galėtų pritvinti laiškais.
- Paslaptis!
Tai pasakiusi, ji paslaptingai ir piktdžiugiškai šyptelėjo. Mane kamuoja bloga nuojauta.
- Sužinosi, kai šiandien baigsis pamokos, bet iki tada, tai įslaptinti duomenys.
Prašau, geriau iš viso niekada nesakyk man savo paslaptyčių!
***
Per šeštą pamoką, Haruhi klasėje neliko nė kvapo. Ji juk nepabruko uodegos namùčion, ar ne? Neįmanoma. Tai tikriausiai blogas ženklas.
***
Pamoka baigėsi itin greitai, ir aš automatiškai žirgliojau link klubo kambario. Nors ir mąsčiau, kodėl taip dariau, mano žingsniai buvo nenumaldomi. Galiausiai pasiekiau klubo kambarį.
- Sveiki!
Kaip ir buvo galima tikėtis, ten sėdėjo Nagato Yuki ir Asahina.
Žinau, kad pačiam neverta kritikuoti, bet šios dvi iš tikro turi per daug laisvo laiko!
Pamačiusi mane įeinant, Asahina pasveikino mane prašviesėjusia veido išraiška. Atrodo, kad laiko leidimas su Nagato gali būti varginantis.
Palauk, tu vakar ištvėrei Pragarą, dėka pamišusios Haruhi, bet vis tiek atėjai?
- Kur Suzumiya?
- Bala žino. Jos nebuvo klasėje nuo šeštos pamokos. Tikriausiai vogia iš kur nors įrangą.
- Ar man reikės vėl daryti ką nors panašaus, ką vakar Suzumiya privertė…?
Pamatęs, kokia nusiminusi atrodė Asahina, aš švelniai tariau:
- Nesijaudink! Jeigu ji pabandys ką nors įtartino, aš padarysiu viską, kas mano galioje, kad ją sustabdyčiau. Ji šantažui gali naudoti savo paties kūną! Nėra taip, tarsi negalėčiau jos įveikti kovoje!
- Ačiū.
Pamatęs grakščiai nusilenkiant, panorėjau ją apkabinti. Bet, savaime suprantama, to nepadariau.
- Tuomet aš pasikliausiu jumis.
- Jokio vargo!
Net jeigu ir pakartotinai ją užtikrinau, po penkių minučių, visi tie užtikrinimai buvo išmesti pro langą, į jūrą ir išgaravo kaip vandens lašas ant saulės paviršiaus. Ak, koks naivus aš buvau!
- Sveikutėliai!
Haruhi energingai pasisveikino ir įžengė į kambarį, tempdama su savim du popierinius maišus.
- Atleiskit, žmonės, mane užlaikė.
Kaip kilnu! Turint omenyje, kokia apsėsta yra Haruhi, elgtis rūpestingai kitų atžvilgiu yra tikriausiai paskutinis dalykas jos galvoje.
Numesdama popierinius maišus ant žemės, Haruhi pasisuko ir užrakino duris. Asahina refleksyviai suvirpėjo, išgirdusi durų spragtelėjimą.
- Suzumiya, ką suplanavai šiandienai? Būsiu atviras, aš vėl nesivelsiu į ką nors panašaus, kaip plėšimas, ar šantažas!
- Ką čia nusišneki? Aš niekada to nedaryčiau!
Nejaugi? Tuomet kaip paiškintum kompiuterį ant stalo!?
- Viskas pacifistinėmis priemonėmis! Šaunu, bet pirmiausia užmeskit akį.
Ji ištraukė šūsnį A4 lapų iš vieno popierinio maišo su rankos rašysena ant viršaus.
- Tai pamfletai, pristatysiantys visiems SOS Brigadą. Prireikė daug darbo, kad slapčia įsmukčiau į kopijavimo kambarį ir išspausdinčiau 200 pamfletų!
Haruhi paskleidė mums pamfletus. Štai kodėl praleidai pamoką, ar ne? Gali manyti esanti laiminga, kad tavęs nepričiupo. Manęs nedomino, kas buvo parašyta pamflete, bet kadangi jau pagriebiau vieną, pažvelgiau į tekstą.
SOS Brigados įsteigimo principas:
Mes, SOS Brigada, ieškome visokių paranormalių reiškinių šiame pasaulyje. Mes laukiame visų, kurie patyrė, patiria ar nujaučia patirsiantys bet kokį paranormalų ar paslaptingą reiškinį. Atvykite pas mus konsultacijai, ir mes pasistengsime, kuo geriau atsakyti į jūsų klausimus. Prašau, visgi, atkreipti dėmesį į tai, kad mes neprasidedame su normaliais paranormaliais reiškiniais; tai privalo būti paranormalus reiškinys, kurį mes palaikytume itin šokiruojančiu. Mūsų emailo adresas yra…
Dabar ėmiau kažkiek nutuokti, kokia veikla užsiims SOS Brigada. Atrodė, kad, nepaisant visko, Haruhi troško patenkinti savo mokslinės fantastikos ir detektyvų pasaulio geismą.
- Puiku, laikas išdalinti pamfletus.
- Kur mes juos dalinsim?
- Prie mokyklos įėjimo. Šiuo metu dar yra daug studentų, kurie nepatraukė namo.
Taip, taip, taip, kad ir ką pasakysite, poniute. Ketinau tuoj pat pakelti popierinį maišą su pamfletais, bet Haruhi mane sustabdė.
- Tau nereikės nieko daryti, eisime tik aš ir Mikuru.
- Ką?
Asahina, laikanti pamfletą rankose, suglumusi pakreipė savo galvutę. Aš padariau tą patį ir išvydau Haruhi, benaršančią kitame popieriniame maiše ir kažką iš jo išimančią.
- Ta-da!
Bešypsodama smagiai tarsi robòtinė katė, Haruhi ištraukė juodą drabužio gabalą. Ne, negali būti! Haruhi baigiant tuštinti popierinio maišo ketvirtosios dimensijos turinį, iš karto supratau, kodėl ji troško, kad Asahina išdalinėtų pamfletus, ir aš meldžiausi dėl jos išgelbėjimo.
Asahina, tegu tavo siela ilsisi ramybėje!
Juodas triko, tinklinės pėdkelnės, kiškio ausys, peteliškė, balti rankogaliai ir kiškio uodegėlė.
Argi tai ne kiškio kostiumas!?
- K… Kam tai? – Asahina droviai paklausė.
- Turėtum žinoti. Kad apsirengtum kiškio kostiumėliu! – Haruhi pasakė sausai.
- J-jūs juk nenorite, kad aš tai vilkėčiau, a-ar ne?
- Žinoma! Aš net paruošiau vieną tau!
- A… Aš nevilkėsiu jo!
- Nesijaudink, įtilpsi tobulai.
- T-tai ne problema! J… Juk nenorite, kad vilkėčiau jį prie mokyklos įėjimo, ar ne?
- Na, žinoma!
- Ne! Aš nenoriu!
- Baik skųstis!
Galas; ji tapo taikiniu. Haruhi užšoko ant Asahinos, tarsi motina liūtė ant bejėgio elnio, ir ėmė plėšyti jūreivio uniformą.
- NEEE…
- Būk gera mergaitė ir nespurdėk! – Haruhi grubiai riktelėjo, staigiai nutempdama Asahinos palaidinę, tuomet nusitaikė į Asahinos sijonėlį. Tuoj, tuoj bandydamas sustabdyti Haruhi beprotystę, sutikau Asahinos akis.
- N… NEŽIŪRĖK!!
Išgirdęs jos klyksmą, aš skubiai nuskuodžiau prie durų… Prakeikimas! Jos užrakintos! Šiek tiek užtrukau, kol atrakinau duris ir išskubėjau iš kambario.
Prieš išeidamas, mečiau staigų žvilgsnį – pastebėjau, kad Nagato, tarsi nieko nenutiko, toliau skaitė savo knygą. Argi ji neturi, kuo galėtų pasiskųsti!?
Aš atsirėmiau į duris, girdėdamas Asahinos riksmus už jų.
“Kyaa~~!!” “Neee!” “B… bent jau leiskite man nusirengti pačiai… Ne~~!”
Šie yra sumišę su Haruhi pergalės šūksniais.
“Nuostabu!” “Nusivilk! Greičiau!” “Reikėjo daryti, ką liepiau!”
Po velnių, neverskite manęs fantazuoti apie tai, kas vyksta viduje!
Po akimirkos, Haruhi balsas perskrodė duris.
- Jau gali užeiti!
Atsidusdamas įžengiau į kambarį, ir mane pasveikino dviejų gražių mergaitiškų kiškučių vaizdas. Nesvarbu, ar tai buvo Haruhi, ar Asahina, joms abiems puikiai tiko kostiumas.
Didelė jų nugarų ir priekio dalis, buvo apnuoginta, tinklinės pėdkelnės šauniai aptempiančios jų kojas, o pora kiškio ausyčių straksėjo virš jų galvų…
Haruhi liekna, bet jos proporcijos klasiškos; Asahina smulkutė, bet jos figūra taip pat tobula. Tiesą sakant, jos tikras skanumynas akims!
Man besvarstant, ar pasakyti “Kostiumas tau tinka” verkšlenančiai Asahinai, Haruhi paklausė:
- Ką manai?
Ir tu vis dar turi smarvės reikalauti mano nuomonės. Ar tavo makaulė taip stipriai daužta!?
- Tai patrauks visų dėmesį. Žmonės tiesiog plūs prie mūsų pasiimti vieno iš pamfletų! – pasakė Haruhi.
- Jeigu vilkėsite tokius gašlius kostiumus atvirose erdvėse, žmonės keistai į jus žvelgs… Palauk, o, kodėl Nagato nereikia nieko vilkėti?
- Nupirkau tik du komplektus. Kadangi parduodami su viskuo, jie itin brangūs.
- Kur, šiaip ar taip, viską nupirkai?
- Nete.
- … Aišku.
Tik, tik mintydamas, kada Haruhi tapo aukštesnė už mane, pastebėjau ją taip pat avinčią aukštakulnius batelius.
Haruhi pačiupo popierinį maišą su pamfletais.
- Eime, Mikuru.
Asahina sukryžiavo rankas prieš krūtinę ir maldaujamai pažvelgė į mane. Man beliko spoksoti į jos kiškutės aprangą.
Atleisk, negalėjau bandyti paprieštarauti.
Asahina bandė griebtis už stalo ir priešintis, žliumbdama kaip vaikigalis, bet ji neprilygo Haruhi jėgai. Haruhi nutempė ją su savimi, ir dvi kiškutės dingo iš kambario. Tik, tik liūdnai sėsdamasis, jausdamasis kaltas…
- Tai…
Nagato Yuki parodė pirštu ant žemės. Pažvelgiau ir išvydau tįsančias dvi jūreivio uniformas… Erm, ar aš ką tik pamačiau liemenėlę?
Trumpaplaukė, akiniuota mergiotė parodė į stovą kitoje kambario pusėje ir tuomet grįžo prie savo knygos.
Ar negali pakelti drabužių pati!?
Aš atsidusau ir pagriebiau jų rūbus, pakabindamas juos ant stovo. Ech~!, jaučiau jų kūno šilumą ant drabužių. Jie vis dar šilti!
Po pusės valandos grįžo nusivariusi nuo kojų Asahina. Oho, jos akys raudonos kaip kiškio, geriau, jeigu kol kas nieko nesakysiu. Aš skubėdamas pristūmiau jai kėdę, ir, kaip praeitą kartą, ji paprasčiausiai atsisėdo, drebantys pečiai nusviro ant stalo. Atrodo, kad jai nepakaks jėgų persirengti. Bet stovėdamas už nuogos jos nugaros, nežinojau, kur daugiau žvelgti, todėl nusirengiau striukę ir pridengiau jos tirtančius pečius. Ašarojančios mergaitės ir knygų žiurkės, kuriai niekas nerūpėjo, kaip ir mano, nežinančio, ką daryti, buvimas atšaldė kambario temperatūrą iki žemiausios lig šiol matytos ribos. Beisbolo Klubo riksmai girdėjosi tolyje.
Tik bepradedant galvoti apie tai, koks patiekalas šiandien laukia manęs vakarienei, grįžo Haruhi. Pirmas jos atliktas veiksmas buvo piktas susiraukimas:
- Te jie prasmenga Pragaran! Kas per šūdas su tais prakeiktais mokytojais! Jie visada maišosi!
Nesuprasdamas, kodėl ji taip niršta, paklausiau:
- Kokia problema?
- Neišdalinau nė pusies pamfletų, ir štai prisistato avingalviškas mokytojas, prašydamas mūsų, kad baigtume juos dalinti! Kas, po velnių, ne taip su jais?
Tu debilė. Jeigu mokytojai ignoruotų studentes, kurios apsirengusios kaip kiškutės ir dalinančios pamfletus prie mokyklos įėjimo, tai būtų nenormalu!
- Mikuru vos neapsižliumbė, man teko pamplinti pas direktorių, o tuomet prisistatė tas Okabė iš Rankinio Klubo!
Spėju, kad direktorius ir Okabė nežinojo, kur dėti akis, pamatę tave taip apsirėdžiusią.
- Šakės, kaip knisa! Šiandienai viskas! Laisvi!
Haruhi lėtai nusiėmė kiškutės ausytes ir ėmė nusirenginėti kiškutės kostiumą. Aš staigiai išnešiau savo mėsą iš kambario.
- Kiek dar laiko ketini žliumbti? Paskubėk ir persirenk!
Aš atsirėmiau į koridoriaus sieną ir laukiau, kol jos persirengs. Atrodo, kad Haruhi nėra apsigimusi ekshibicionistė, ji tiesiog neturi jokio supratimo, kokį efektą savo pusnuogiu kūnu sukelia nieko nenutuokiantiems vaikinams. Priežastis, dėl kurios ji apsivilko kiškutės kostiumą, nebuvo ta, kad ji norėjo pademonstruoti savo seksualų kūną, bet tiesiog patraukti žmonių dėmesį.
Jeigu taip ir toliau, ji niekada nepatirs normalių romantinių santykių.
Norėčiau, kad ji labiau kreiptų dėmesį į vaikinų mąstymo mechanizmą. Bent jau kreipk dėmesį į mane! Rimtai, trankytis su tokiu pakvaišusiu asmeniu yra varginantis reikalas. Be to, turėjau taip mąstyti dėl Asahinos labo. Taigi… Nagato, bent jau teikis pasakyti savo nuomonę!
Po šiek tiek laiko Asahina išniro iš kambario, pademonstruodama melancholišką veido išraišką, tarsi ką tik neišlaikiusi egzamino. Jai reikėjo prisilaikyti sienos, nes kitaip aiškiai būtų nukritusi. Nežinodamas, ką turėčiau jai pasakyti, tiesiog stovėjau tyloje.
- Kyonai….
Jos ilgesingas balsas skamba kaip vieno tų vaiduoklių iš nuskendusių kruizinių laivų.
- Jeigu kas nors nutiktų, kad aš negalėčiau tapti nuotaka, ar paiimsi mane…?
Erm, kaip turėčiau atsakyti? Ir kodėl tu taip pat vadini mane Kyonu!?
Asahina robotiškai grąžino mano striukę. Tik, tik besvarstant, ar kris į mano glėbį ir pravirks, ji nukulniavo šalin.
Prakeikimas… o, gaila!
***
Asahina, kitą dieną, pasiėmė išeiginę.
Haruhi jau ir taip buvo pakankamai populiari mokykloje, bet po kiškučių incidento, jos vardas ir ekscentriškumas tapo mokyklos legendų legenda. Aš nieko prieš, kadangi nesu iš tikro atsakingas už Haruhi veiksmus!
Aš prieš Suzumiyos Haruhi veiksmus, kurie taip pat sukėlė paskalas apie Asahiną Mikuru. Ir tuos keistus žvilgsnius į mane iš visų mokinių.
- Ei, Kyonai… atrodo, kad visai neblogai leidi laisvalaikį su Suzumiya…
Tanigučis po pamokų pasakė man užjaučiančiu balsu.
- Niekada nesitikėjau, kad jūs abu tapsite tokiais gerais draugais… atrodo, kad šiame pasaulyje nėra nieko neįmanomo!
Ak, užsikimšk!
- Vakar nustėrau! Išvydęs kiškutes, kai ėjau namo, pagalvojau, kad sapnuoju!
Kunikida prisijungė prie šio pokalbio, laikydamas gniaužtuose pažįstamą pamfletą.
- Kas yra SOS Brigada? Kuo ji užsiima?
Lėk paklausti Haruhi to klausimo. Aš nežinau ir nenoriu žinoti. Net jeigu žinočiau, nesijaučiu, kad galėčiau tau atsakyti!
- Mūsų prašoma pranešti apie paranormalius reiškinius, bet jie nėra apibrėžti. Ir ką reiškia tai, kad neapsiimate normalių paranormalių reiškinių?
Net Asakura Ryouko prisėlino prie manęs keliems žodžiams.
- Jūs, žmonės, atrodo, kad užsiimate įdomia veikla. Bet jeigu įvyks kažkas virš ribų, patariu tuoj pat liautis. Tiesą sakant, vakar jūs peržengėte tas ribas.
Jeigu žinočiau, būčiau taip pat šiandien pasiėmęs išeiginę!
***
Haruhi vis dar niršta. Viena vertus, ji niršta todėl, kad mokytojai uždraudė pamfletų dalybą; kita vertus, vis dar niršta, nes SOS Brigados emailo dėžutė visiškai tuščia. Aš tikėjausi vieno ar dviejų išdaigingų laiškų, bet pasirodo, kad žmonės yra daug racionalesni, negu maniau. Galbūt niekas netroško susidėti su Haruhi ir prisivirti košės?
Haruhi susiraukė tuščiai dėžutei, smarkiai kratydama optinę pelę.
- Kodėl niekas nesiunčia jokių laiškų?
- Nebuvo nei vakar, nei šiandien. Galbūt visi turi, kuo pasidalinti, bet tiesiog nenori pasikliauti tokiu įtartinai atrodančiu klubu kaip mūsų?
Bandžiau neįtikinamai paaiškinti.
Ar patyrėte kokių nors paranormalių reiškinių? Taip. Ak, tai nuostabu, tuomet prašau papasakokite. Gerai, iš tikro...
Po velnių! Tai neįvyks, supratai? Klausykis, Haruhi! Tokie dalykai nutiktų tik komiksų knygutėje ar romaniūkštyje. Tikrasis gyvenimas yra itin žiaurus ir griežtas. Pasaulio sunaikinimo sąmokslas, kylantis iš tipiškos, vidurinės mokyklos prefektūros; mutavusių organizmų įsibrovimas į priemesčio teritoriją; ar erdvėlaivis, pasislėpęs kalno viduriuose... visi šie dalykai neįmanomi. Neįmanomi! Girdi mane? Juk dabar supranti, ar ne? Visi tavo ekscentriškumai yra tavo nesugebėjimo surasti, kaip išleisti garą ir neigiamas emocijas padarinys, ar ne? Bet laikas pabusti. Reikia susitūpėti ir susirasti vaikiną, kuris palydėtų tave namo kiekvieną dieną ir vestųsi į kiną sekmadieniais, arba galbūt tau derėtų prisijungti prie kokio nors sporto klubo, kad išleistum susikaupusią energiją. Su tavo sugebėjimais pakliūtum į pagrindinę komandą be jokių kliūčių, tapdama aktyvia nare.
… Aš troškau pasakyti daugiau, bet nespėjau, nes Haruhi kumščiai atlingavo prie manęs, todėl geriau sustosiu.
- Girdėjau, kad Mikuru šiandien pasiėmė išeiginę?
- Galbūt ji nebegrįš. Vargšė mergina, tikiuosi, ji neliko traumuota po vakarykščių įvykių.
- Prakeikimas, o aš šiandienai paruošiau jai naują kostiumą!
- Argi negali pati jo pasimatuoti!?
- Žinoma, kad galiu! Tiesiog be Mikuru bus per daug nuobodu.
Nagato Yuki susiliejo su aplinka tarsi nematoma. Keista, kodėl tu tokia apsėsta Asahina; kodėl tu bent kartą nepaprašai Nagato pasimatuoti kostiumą ir neįkalbėti jos, kad su tavimi pažaistų? Žinau, kad nederėtų to sakyti, bet man knietėjo pamatyti, kaip tipiškai šalta Nagato atrodytų tame kiškutės kostiume. Ji aiškiai skleistų kitokią aurą, negu dažnai verkšlenanti Asahina.
***
Perkeltasis studentas, kurio Haruhi taip tikėjosi, pagaliau atvyko!
Haruhi pranešė man naujienas, prieš klasės valandėlę.
- Argi nemanai, kad tai šaunu? Jis iš tikro atkeliavo!
Haruhi palinko prie manęs, kalbėdama iš susijaudinimo. Jos ryški šypsena kaip darželinukės, kuri pagaliau gaus žaislą, kurio taip ilgai troško.
Nežinau, iš kur ji tai išgirdo, bet perkeltasis studentas bus klasėje 1-9.
- Tai vienkartinė gyvenimo proga. Gaila, kad jo nėra toje pačioje klasėje, bet jis aiškiai paslaptingai perkeltasis studentas, – jokių abejonių!
Tu jo net nesutikai, iš kur trauki, kad jis iš viso paslaptingai perkeltasis studentas?
- Argi jau neminėjau? Didelis procentas tų, kurie perkelti viduryje mokyklos semestro, yra netipiški.
Kas, po paraliais, sukūrė tokią statistiką? Spėju, kad tai paslaptis per se.
Jeigu kiekvienas, kuris perkeliamas viduryje Gegužės yra netipiškas, tuomet visoje Japonijoje būtų tona paslaptingai perkeltų studentų.
Bet Haruhi mąstymo negali pažaboti logika. Po pirmos pamokos skambučio Haruhi tuoj pat išskuodė iš klasės. Ji tikriausiai nubėgo susipažinti su Paslaptingai Perkeltu Studentu iš 1-9 klasės.
Prieš pat nuskambant skambučiui, žyminčiam pamokos pradžią, Haruhi grįžo suglumusiu veidu.
- Hmm… nepanašus į tokį.
Žinoma, kad ne.
- Pasišnekėjau su juo, bet man vis dar trūksta informacijos. Galbūt jis tiesiog apsimetinėja normaliu; nutuokiu, kad to galimybė itin didelė. Visgi, nėra taip, kad jie išsiduotų tą pačią dieną, kai juos perkėlė. Eisiu paklausiu dar kartą per kitą pertrauką.
Prašau, neik dar kartą! Jau įsivaizduoju klasės 1-9 studentučiokus, visiškai nesusijusius su Haruhi, mirtinai išsigandusius jos netikėto pasirodymo, kai ji pačiumpa vieną iš jų ir paklausia, “Kur ką tik perkeltas studentas?”, prieš nudardėdama prie jo. Arba ji įsibrautų, kai jis kalbėtųsi su draugais, ir būtų užklausiamas: “Iš kur tu? Kas iš tikro būsi?”
Šią akimirką, aš mąsčiau apie visiškai ką kitką.
- Ar perkeltasis studentas vaikinas ar mergina?
- Nors egzistuoja priedangos galimybė, jis atrodo kaip vaikinas.
Tuomet jis vaikinas!
Atrodo, kad SOS Brigadai, be manęs, atsirado galimybė užverbuoti kitą vyriškosios lyties atstovą. Haruhi turbūt tiesiog nusitemps tą perkaltąjį studentą, net nesiklausydama jo, kaip naujoko, nuomonės. Bet galbūt jis nebus toks mandagus kaip aš, ar Asahina. Ar ji iš tikrųjų sugebės prisivilioti jį į klubą? Nesvarbu, kokia stipriavalė yra Haruhi, kas nors su užtikrinta nuomone galėtų ją tiesiog ignoruoti!
Jeigu surinksime pakankamai narių, “Suzumiyos Haruhi Brigada, Skleidžianti Jaudulį Po Visą Pasaulį” taptų asociacija. Nesvarbu, ar mokykla pripažins mus, ar ne, asmuo, kuriam teks užsiversti visais popiergaliais ir vergišku triūsu, tikriausiai bus ne kas kitas, kaip… aš! Likusiuosius trejus metus man teks nešioti “Suzumiyos Haruhi Pakaliko” etiketę ir depresyviai leisti dienas.
Neapmąsčiau, ką noriu veikti po mokyklos baigimo, bet žinojau, kad troškau lankyti universitetą, todėl reikėjo elgtis padoriai. Bet, kol esu su Haruhi, atrodo, jog šiam norui lemta niekada neišsipildyti.
Ką man daryti?
***
Nieko nesugalvojau.
Žinau, kad tiesiog reikėjo susiremti akis į akį su Haruhi, priversti ją apleisti SOS Brigados idėją, ir tuomet bandyti įtikinti, kad gyventų normalų mokyklinį gyvenimą. Galbūt man būtų pavykę priversti ją nustoti galvoti apie ateivius ir keliautojus laiku, nurimti ir susirasti vaikiną, ar prisijungti prie kokio nors sporto klubo ir būti patenkintai likusiuosius trejus mokyklos metus.
Ech, neblogai, jeigu būčiau tai padaręs!
Jeigu turėčiau daugiau valios, nebūčiau taip beviltiškai įsiurbtas į aplink Suzumiyą Haruhi susikoncentravusį sukūrį. Būčiau ramiai išgyvenęs šiuos tris mokyklos metus ir normaliai ją baigęs.
… Su Dievo palaima, viskas taip ir turėjo būti!
Visgi, taip sakau dėl keistų įvykių, ištikusių mane po to; tikiuosi, kad dabar visi supranta?
Nuo ko turėčiau pradėti?
Puiku, pradėsiu nuo to, kai perkeltasis studentas pirmą kartą atkeliavo į mūsų klubo kambarį.
3 Skyrius
Dėl liūdnai pagarsėjusio kiškučių incidento, mokykloje Asahina taip pat tapo namų ūkio vardu. Pasiėmusi išeiginę, kitą dieną ji taip pat tiesmukai vėl pasirodė klubo kambaryje.
Kadangi dar nebuvo jokių padorių klubo užsiėmimų, aš parvilkau Otelo lentą, kuri trūnijo giliai palaidota mano namuose seniai užmiršta, ir pažaidžiau kelias partijas su Asahina, kol šnekučiavomės.
Tinklalapis baigtas, bet jis atrodė bevertis be lankytojų ir su tuščia emailo skiltimi. Kompiuteris buvo naudojamas tik interneto naršymui. Jeigu vyrukai iš Informacinių Technologijų Klubo kada nors sužinotų, jie mirtinai apsiverktų.
Sėdėdamas šalia Nagato Yuki, kuri kaip visada skaitė savo knygą, aš pradėjau trečią Otelo partiją prieš Asahiną.
- Suzumiya tikrai užtruko, – Asahina pasakė tyliai, spoksodama į lentą.
Suvokęs, kad jos nepaveikė praėjusieji įvykiai, aš lengvai atsidusau. Nesvarbu, ką sakysite, bet buvimas kambaryje su vieneriais metais vyresne studentėle yra pakankamas akstinas apsvaigti.
- Šiandien atkulniuoja perkeltasis studentas, lažinuosi, kad ji jo ieško.
- Perkeltasis studentas?
Asahina pakėlė galvutę kaip mažytis paukštukas.
- Haruhi apsidžiaugė, išgirdusi, kad perkeltasis studentas yra klasėje 1-9. Jai rimtai patinka perkeltieji studentai!
Aš padėjau juodą figūrą ant žaidimų lentos ir apverčiau baltąsias.
- Uh-huh…
- Ak, tiesa, Asahina, niekada nemaniau, kad šiandien ateisi!
- Um… Aš truputį dvejojau, bet buvau sunerimusi, todėl nusprendžiau ateiti.
Kur aš girdėjau tave taip sakant?
- Dėl ko esi sunerimusi?
Pliaukšt! Ji apvertė vieną iš lentos figūrėlių savo smulkučiais pirštukais.
- Ak… nieko.
Aš pasisukau ir išvydau Nagato, spoksančią į lentą. Jos veidas statiškas tarsi molinės lėlės, bet akys spindėjo po akiniais.
- …
Žvilgsnis priminė ką tik gimusį kačiuką, pirmą kartą išvydusį šunį. Aš pasekiau jos regą prie savo rankos, laikančios lentos figūrėlę.
- … Nagato, ar nori pažaisti?
Kai tai pasakiau, Nagato robotiškai sumirksėjo ir vos pastebimai palingavo galvą. Todėl aš apsikeičiau vietomis su Nagato ir krestelėjau šalia Asahinos.
Nagato pagriebė vieną iš figūrėlių ir įstabiai įsižiūrėjo. Atradusi, kad figūrėlės magnetiškai viena prie kitos limpa, ji tarsi išsigandusi atitraukė rankas.
- Nagato, ar kada nors anksčiau esi žaidusi Otelo?
Ji lėtai palingavo galvą.
- Tuomet ar žinai taisykles?
Neigiantis atsakymas.
- Žiūrėk, kadangi laikai juodąją, tavo tikslas yra apsupti baltąsias figūras juodosiomis. Tuomet apverti [p riestinis, - Vert. Past.] apsuptas baltąsias figūras, ir jos tampa juodos. Galų gale, kas turi daugiausiai figūrėlių, laimi.
Ji linktelėjo. Po to elegantiškai pastatė figūrėles ant lentos, nors ir buvo truputį kerėpliška, apversdama oponento figūrėles.
Pasikeitus priešininkui, Asahina atrodė sunerimusi. Pastebėjau, kaip Asahinos pirštai ėmė virpėti, ir ji nedrįso pakelti galvos ir žvilgtelėti į Nagato. Trumpam mesdavo į ją akį ir tuoj pat nusisukdavo, tą pakartojo keletą kartų. Galiausiai, galbūt, Asahina negalėjo susikaupti, todėl juodieji greitai užvaldė žaidimą.
Kas per velnias? Asahina itin prisibijo Nagato, bet nesuprantu, kodėl.
Neilgai trukus, juodieji triuškinamai išplėšė pergalę. Tik, tik prieš joms dviems pradedant naują partiją, nusikaltėlė, atsakinga už visą chaosą, grįžo su nauja auka.
- Sveikutėliai, ar laukėt!?
Haruhi paprastai pasisveikino, tempdama vyriškosios lyties studenčioko rankogalį.
- Tai šiandienos perkeltasis studentas 1-9 klasėje, jo vardas yra…
Haruhi staiga stabtelėjo ir pažvelgė į jį – „tavo eilė“ – žvilgsniu. Auka atsigręžė ir mum šyptelėjo.
- ... Koizumis Itsukis, malonu susipažinti.
Liauna figūra, sukelianti energingo jaunuolio įspūdį. Itin patenkinta šypsena, kilnios akys ir dailus veidas. Jeigu papozuotų kaip modelis tuose prekybcentrių pamfletuose, jis aiškiai susilauktų daugybės fanų. Jeigu jis būtų mandagus vyrukas, taptų dar populiaresnis.
- Štai ir SOS Brigados klubo kambarys. Aš viršila, Suzumiya Haruhi. Jie yra Pakalikai Vienas, Du ir Trys. Ak, o, tu esi Numeris Keturi, pasistenkite sutarti!
Kas čia per pristatymas!? Vieninteliai paminėti vardai yra tavo ir jo!
- Aš nieko prieš!
Koizumis, perkeltasis studentas, maloniai šyptelėjo:
- Tai, kas čia per klubas?
Jeigu čia stovėtų šimtas žmonių, jie aiškiai užduotų tą patį klausimą. Daugelis taip ir padarė, bet niekuomet nerasdavau atsakymo. Jeigu kas nors galėtų atsakyti, tuomet jis būtų gabus apgavikas! Haruhi, visgi, neatrodė susikrimtusi, džiugiai mum šypsojo ir tarė:
- Tuomet leisk man pasakyti, kad SOS Brigada...
Haruhi lėtai įkvėpė ir tuomet dramatiškai atskleidė šokiruojančią tiesą.
- Ieško ateivių, keliautojų laiku ir esperių, su kuriais galėtų susidraugauti!
***
Šią akimirką atrodė, kad sustojo viso pasaulio laikas.
Tai gana absurdiškas teiginys. Vienintelis dalykas mano galvoje buvo “Taip ir maniau”. Bet kiti trys taip nemintijo.
Asahina buvo visiškai priblokšta, išplėtusi akis ir ausis spoksojo į linksmai nusiteikusią Haruhi. Nagato Yuki atrodė taip pat, pasukusi galvą link Haruhi, sustojo tarsi jai baigėsi baterijos. Nustebino tai, kad Nagato akys šiek tiek išsiplėtė. Kažkuriai, nerodančiai daug emocijų, tai buvo stebėtina reakcija.
Koizumis tiesiog enigmatiškai šypsojosi; sunku pasakyti, ką ta šypsena reiškė. Po akimirkos, jam pirmam grįžo sveikas protas.
- Aišku.
Tarsi kažką supratęs, jis žvilgtelėjo į Asahiną ir Nagato bei supratingai linktelėjo.
- Suzumiya niekada nenuvilia.
Taip dviprasmiškai pasakęs, jis tęsė:
- Jokių problemų, aš prisijungsiu. Tikiuosi, kad sutarsime.
Jis šyptelėjo, parodydamas ryškius, baltus dantis.
Ei! Nejaugi taip ir priimsi jos paaiškinimą? Ar iš viso klauseisi?
Pastebėjęs mane suglumusį, Koizumis staiga priėjo ir ištiesė ranką.
- Vardas – Koizumis. Persikėliau tik šiandien, todėl dar daug ko reikės išmokti. Malonu susipažinti.
Aš paspaudžiau mandagiojo Koizumio ranką.
- Žinoma, aš…
- Jis Kyonas!
Haruhi pristatė mane savo ruožtu, tuomet įbedė pirštą į kitus du:
- Ta gražutė yra Mikuru, o keturakė – Yuki.
Būm!
Nuaidėjo šaižus griausmas. Asahina stodamasi užkliuvo už kėdės ir įkniso kaktą į Otelo lentą.
- Ar tau viskas gerai?
Išgirdusi Koizumio balsą, Asahina sureagavo, atsisukdama tarsi lėlė, ir švytinčiai žvilgtelėdama į perkeltąjį studentą. Hmph! Koks erzinantis žvilgsnis.
- … Man… Man viskas gerai. – Asahina švelniai leptelėjo, kukliai žvelgdama į Koizumį.
- Puiku, dabar turime penkis narius! Mokykla nieko negalės padaryti!
Haruhi tęsė:
- Taigi, SOS Brigada atveria savo duris! Te visi sutaria ir žvelgia į priekį!
Ką turite galvoje, atveria savo duris, panele?
Pastebėjau, kad Nagato jau grįžo į vietą ir toliau skaitė storą knygą. Nagato, Haruhi įskaičiavo tave kaip narį, ar tu tikrai nieko prieš?
***
Po to, kai Haruhi pasakė norinti pravesti Koizumiui turą po mokyklą ir dingo, Asahina taip pat tarė turinti reikalų namuose, todėl likau tik aš ir Nagato.
Nebuvau nusiteikęs žaisti Otelo, o stebėti skaitančią Nagato nėra didelis džiaugsmas, todėl taip pat nusprendžiau dumti namùčion. Pagriebiau kuprinę ir atsisveikinau su Nagato.
- Jau einu!
- Ar perskaitei knygą?
Tai išgirdęs, sustojau žingsnyje. Apsisukęs, pamačiau bejausmėmis akimis į mane žvelgiančią Nagato Yuki.
- Kokią knygą? Ak, turi galvoje tą storą knygą, kurią vakar paskolinai?
- Taip.
- Ak, aš jos neperskaičiau… Gal norėtum, kad ją grąžinčiau?
- Nereikia.
Nagato neieško žodžių užantyje, ji visuomet eina tiesiai prie reikalo vienu trumpu sakiniu.
- Nepamiršk šiandien jos perskaityti.
Nagato pasakė šaltai.
- Kai tik grįši namo.
Jos balso tembras įsakantis.
Be privalomų knygų per literatūros pamokas, aš skaitau retai, bet kadangi Nagato rekomendavo, turėtų būti įdomu.
- … Gerai, jau gerai!
Išgirdusi mano atsaką, Nagato vėl įniko į knygą.
***
Todėl aš tamsoje kiek įmanydamas myniau dviračio pedalus.
***
Atsisveikinęs su Nagato, grįžau namo ir po vakarienės dūmiau tiesiai į savo kambarį, pagriebdamas į rankas užsienietišką mokslinės fantastikos romaniūkštį. Vos, vos neapsvaigęs nuo jūros suštabeliuotų žodžių, nusprendžiau perversti knygą, mąstydamas, ar iš viso kada nors ją baigsiu, kai iš knygos ant kilimo iškrito žymeklis.
Keistai atrodantis žymeklis su išspausdintu gėlių paternu. Apsukau jį ir radau žodžių liniją:
Septintą vakaro lauksiu tavęs prie parko priešais stotį.
Žodžiai tokie grakštūs, tarsi būtų parašyti kompiuteriu. Ši paprasta rašysena primena Nagato, nors nesu tikras.
Jau dienų dienas ši knyga pas mane. Taigi, ar septinta valanda tam vakarui? O gal septinta valanda šiam vakarui? Galbūt ji manė, kad galiausiai vieną dieną rasiu šį žymeklį ir laukė parke kasnakt? Priežastis, dėl kurios Nagato norėjo, kad perskaityčiau knygą šiandien, tai atrasti žymeklį? Net jeigu taip, kodėl ji man nieko nepasakė akis į akį? Be to, aš nenutuokiau, kodėl ji išsikvietė mane į parką.
Žvilgtelėjau į laikrodį; keturiasdešimt penkios po šešių. Net jeigu stotis yra gana arti mano mokyklos, prireiktų bent 20 minučių, kol iš namų nudardėčiau ten dviračiu.
Pamąsčiau apie tai maždaug dešimt sekundžių.
Aš įgrūdau žymeklį į džinsus prieš išlėkdamas iš kambario ir žemyn laiptais tarsi greitaeigis triušis. Iššokau pro duris ir prie įėjimo pastebėjau savo sesutę, laikančią ledinuką ir klausiančią: “Kur skuodi, Kyonai?” Atsakiau: “Į stotį.” Užšokau ant dviračio, kuris buvo priremtas prie durų, ir nuzulinau pasitikti likimą.
Jeigu Nagato ten nebus, manau, kad labai skardžiai iš savęs pasijuoksiu.
***
Atrodo, kad neteks kvatoti.
Būdamas atsargiu dviratininku, kad prisistatyčiau parke priešais stotį, užtrukau iki dešimties po septynių. Kadangi parkas toli nuo pagrindinio kelio, šiuo paros laiku ten nebuvo daug žmonių.
Persimečiau dviratį per petį ir įžengiau į parką, prislopintą traukinių ir mašinų garsų. Priešakyje, po lygiai išdėstytų lempų stulpų šviesa, galiausiai išvydau Nagato Yuki liekną figūrą, sėdinčią ant vieno iš ilgų parko suoliukų.
Ji tikrai tokia žmogėna, kurios buvimas sunkiai pastebimas. Sėdinčią itin tyliai parke, galėjai sumaišyti ją su vaiduokliu!
Nagato pakilo lėtai, tarsi marionetė.
Ji vis dar vilki savo uniformą.
- Džiaugiesi, kad pagaliau atėjau?
Ji linktelėjo.
- Juk nelaukei čia kiekvieną vakarą?
Ji vėl linktelėjo.
- Ar tai kažkas, ko negali pasakyti mokykloje?
Nagato linktelėjo ir tuomet žengė artyn.
- Eime.
Po šių žodžių, ji pasisuko ir nutipseno. Jos žingsniai tarsi nindzės: nieko nesigirdėjo. Galėjau tik nenoriai sekti Nagato, kuri tobulai susiliejo su naktimi.
Po kelių minučių žirgliavimo ir stebėjimo, kaip vėjelis švelniai plaiksto jos plaukus, mes atvykome į apartamentų bloką beveik prie pat stoties.
- Čionai.
Nagato išsitraukė pasą ir perbraukė juo per elektroninį sensorių prie įėjimo; stiklinės durys prieš mus atsivėrė. Palikau dviratį prie įėjimo ir iš arti sekiau Nagato, kuri jau traukė lifto link. Lifto viduje, Nagato, matomai, kažką mąstė, bet nieko nesakė, tik spoksojo į sunumeruotų aukštų lentelę. Galiausiai liftas pasiekė septintą aukštą.
- Atleisk, bet kur mes žirklinam?
Jau vėlu, bet privalėjau paklausti. Nagato, lėtai slenkanti koridoriumi, atsakė:
- Į mano namus.
Aš tuoj pat sustojau. Luktelk! Kodėl Nagato vedasi mane į savo namus?
- Nesijaudink, viduje daugiau nieko nėra.
Palauk, ką tai turėtų reikšti?
Nagato atvėrė 708 numeriu pažymėtas duris ir atsisuko į mane.
- Įeik.
Tu rimtai?
Stengiausi išlikti ramus, bet įžengiau su baime. Nusiaunant batus, Nagato uždarė duris.
Jausmas, tarsi ką tik įlipau į piratų laiviūkštį, todėl grėsmingai užsidarančių durų garsas privertė krūptelėti.
- Užeik.
Nagato pasakė šaltai ir taip pat nusiavė batus. Jeigu kambarys būtų paskendęs naktyje, vis dar galėčiau pasprukti. Deja, viskas ryškiai apšviesta, dėl ko kambarys atrodė daug labiau erdvesnis.
Tikriausiai, tai bus vienas iš tų prašmatnių kondominiumų. Taip arti stoties turėjo būti įkainota itin brangiai.
Bet kodėl atrodo, tarsi čia niekas niekada negyveno?
Be svetainės, kurioje kiurksojo mažas stalas su šilta paklode, kitų kambarių nebuvo. Jokių užuolaidų ant langų ir jokio kilimo, patiesto ant dešimties tatami dydžio medinių grindų plytelių.
- Sėskis.
Nagato tarė prieš įžengdama į virtuvę, todėl prikniaubiau prie svetainės stalelio.
Priežastys, dėl kurių mergaičiukė pasikviestų vaikinuką namùčion, kol nėra namuose jos tėvų, skrodė mano smegenis, kai Nagato, mataruodama tarsi mechaninė lėlė, pastatė ant stalo padėklą su mažu arbatinuku ir puodeliais, bei santūriai krestelėjo priešais mane vis dar būdama mokyklinėje uniformoje.
Po to, nepakeliama tyla.
Ji net neįpylė man arbatos, tiesiog sėdėjo ten, žiūrėdama į mane be emocijų. Išvydęs tai, jaučiausi vis labiau ir labiau sunerimęs.
- Erm… kur tavo šeima?
- Nėra.
- Na, matau, kad jų nėra namuose… Ar jie kur nors pramogauja?
- Aš visada buvau čia viena nuo pat pradžios.
Pirmas kartas, kai girdžiu Nagato vartojant tokį ilgą sakinį.
- Juk negyveni viena, ar ne?
- Taip.
Oho, mano mokyklos naujokėlė gyvena viena aukštos klasės apartamentuose! Tam tikriausiai yra svari priežastis, ar ne? Lengviau atsidusau, suvokęs, kad man neteks susipažinti su Nagato tėvais. Luktelk! Dabar nelaikas atsipalaiduoti!
- Tiesa, dėl ko norėjai susimatyti?
Tarsi prisiminusi kažką, Nagato įpylė arbatos į puodelį ir pastūmė jį man.
- Gerk.
Aš paslaugiai ėmiau iš jo gerti. Visą tą laiką Nagato stebėjo mane kaip žirafą zoologijos sode, todėl negalėjau susikaupti.
- Skanu?
Pirmas kartas, kai girdžiu ją užduodant klausimą.
- Taigi...
Pabaigęs pastačiau puodelį ant stalo, ir Nagato bematant įpylė dar. Kadangi įpylė, galiu ir išgerti. Man baigus, pripylė ir trečią puodelį. Galiausiai arbatinukas tuščias. Nagato atsistojo, norėdama jį pripildyti. Aš tuoj pat ją sustabdžiau.
- Prašau, užteks arbatos; ar jau gali pasakyti, kodėl mane čia atsitempei?
Man tai pasakius, Nagato sustojo ir grįžo į sėdimąją vietą, tarsi atgal atsukamas video. Ji vis dar nepratarė nė žodžio.
- Kas per velnias, kad negali pasakyti mokykloje? – paklausiau tiriamai.
Nagato galų gale pajudino lūpytes.
- Tai dėl Suzumiyos Haruhi.
Ji ištiesė nugarą ir elegantiškai prisėdo.
- Ir manęs.
Ji padarė pauzę.
Visiškai nesuprantu jos kalbos stiliaus.
- Kas dėl Suzumiyos ir tavęs?
Akimirką atrodė, kad Nagato ištransliavo nerimą. Pirmas kartas, kai matau tokią jos veido išraišką. Visgi, ši jos emocijų paroda minuskulinė; kad pastebėtum, reikėjo būti itin atidžiam.
- Negaliu visiškai to perteikti žodžiais, taip pat egzistuoja duomenų perdavimo klaidos galimybė. Nepaisant to, klausykis. Suzumiya Haruhi ir aš nesame tipiški žmonės.
Pokalbio pradžia, o toks ambivalentiškas sakinys.
- Na, daugmaž jau suvokiau tai.
- Ne.
Nagato tęsė, pažvelgdama į savo rankas ant kelių.
- Neturiu galvoje asmenybės nukrypimų. Tiesiogine prasme, ji ir aš, nesame tipiški žmonės kaip tu.
Nesuprantu, ką ji bando pasakyti.
- Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė, serginti šią visatą, sukūrė Gyvą Humanoidinį Interfeisą tam, kad galėtų bendrauti su biologiniais organizmais, tai yra – mane.
- …
- Mano pareiga yra stebėti Suzumiyą Haruhi ir perduoti surinktus duomenis Mąstančiajai Integruotų Duomenų Būtybei.
- …
- Darau tai jau trejus metus nuo tada, kai gimiau. Per šį laiką nebuvo atrasti jokie ypatingi elementai, ir reikalai atrodė itin stabiliai. Visgi, neseniai prie Suzumiyos Haruhi pasirodė išorinis faktorius, kuris negali būti ignoruotas.
- …
- Ir tai esi tu.
***
Kas yra Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė?
Milžiniškoje duomenų jūroje, žinomoje kaip visata, egzistuoja daug aukšto mąstymo duomenų būtybių, kurios neturi materialaus kūno.
Šios būtybės prasidėjo kaip grynų duomenų forma. Visokio tipo duomenys susibūrė į vieną vietą, tapdami mąstančiais, ir pagaliau evoliucionavo, rinkdami kitus duomenis.
Kadangi egzistuoja tik kaip duomenys ir neturi materialaus kūno, jų negalima aptikti net pažangiausiais optiniais įrenginiais.
Senos, kaip pati visata, tos būtybės skleidėsi kartu su ja, ir reliatyvioji duomenų bazė tapo dar platesnė ir didesnė.
Nuo pat šios planetos susiformavimo, atleisk, turėtų būti, nuo pat šios Saulės Sistemos susiformavimo, niekas joms nėra nežinoma. Joms ši planeta Paukščių Tako užkaboryje niekuo neypatinga, nes visatoje egzistuoja daugybė planetų su mąstančiomis organinėmis gyvybės formomis kaip ši, tiek daug, kad jų neįmanoma suskaičiuoti.
Visgi, kadangi dvikojų gyvybės formų evoliucija trečiojoje šios saulės sistemos planetoje buvo sėkminga, šios gyvybės formos palaipsniui įgijo protinį gebėjimą kaupti žinias. Ši organinė gyvybės forma, gyvenanti planetoje pavadinimu Žemė, tapo svarbi.
Ilgą laiką mes manėme, kad neįmanoma organinėms gyvybėms formoms, kurios turi ribotą duomenų rinkimo ir perdavimo gebėjimą, įgyti tiek žinių, – Nagato Yuki rimtai tarė.
Integruotų Duomenų Būtybė itin susidomėjusi visomis Žemės organinėmis gyvybės formomis. Ji tiki, kad stebėdama ras išeitį iš savo paties evoliucijos aklavietės.
Kitaip nei duomenų būtybės, kurios nuo pat pradžios egzistavo savo baigtinėse formose, žmonės prasidėjo kaip neišbaigtos organinės gyvybės formos, sparčiai evoliucionuodamos, išplėsdamos sukauptus duomenis ir vartodamos tuos duomenis, kurie gelbėjo ir tobulino tolesnį vystymąsi.
Normalu visoms visatos organinėms gyvybės formoms virsti mąstančiomis, bet tik žmonės Žemės planetoje evoliucionavo pakankamai, tapdami aukštalyginio mąstymo. Integruotų Duomenų Būtybę suintrigavo tai, ir ji nusprendė atidžiau stebėti žmones.
Prieš tris metus mes atradome labai netipišką duomenų karštąją zoną, atsiradusią šios planetos paviršiuje. Informacijos žiežirbos, sklindančios iš tam tikro lanko formos archipelago, iš karto padengė visą planetą ir ėmė plisti į atvirą kosmosą. Ir viso to centras yra Suzumiya Haruhi.
Mes nežinome, kodėl taip nutiko, mes taip pat nežinome, kokios bus to pasekmės. Net duomenų būtybės negali pilnai procesuoti naujai sukurtų duomenų.
Kas svarbiausia, žmones riboja tai, kokį kiekį duomenų jie gali procesuoti, bet Suzumiya Haruhi pati įskėlė duomenų žiežirbą.
Milžiniškas duomenų kiekis visiškai nenuspėjamais intervalais, toliau sklinda iš Suzumiyos Haruhi. Kas be ko, pati Suzumiya Haruhi, atrodo, nieko nenutuokia.
Trejus metus aš tyriau individą vardu Suzumiya Haruhi iš visų perspektyvų, bet net dabar aš nenustačiau jos tikrosios tapatybės. Tuo pačiu metu, kitos Integruotų Duomenų Būtybės dalys nusprendė, kad ji yra duomenų būtybių evoliucijos raktas, ir toliau tęsė savo analizę, susijusią su Suzumiya Haruhi...
Kadangi egzistuoja tik kaip būtybės, jos nesugeba kalbėti ir bendrauti su organinėmis gyvybės formomis. Bet be kalbos, kontaktas su žmonėmis būtų neįmanomas, todėl Integruotų Duomenų Būtybė sukūrė mane, kad būčiau komunikacijos tarpininkė tarp jų ir žmonių.
***
Galiausiai Nagato pakėlė savo puodelį ir siurbtelėjo arbatos. Ji tikriausiai atidirbo žodžiais už visus metus.
- ...
Aš nežinau, ką atsakyti.
- Didelė galimybė, kad savitaiginės evoliucijos potencialas slypi Suzumiyoje Haruhi; ji galbūt net gali kontruoliuoti ją supančius duomenis. Dėl to aš čia, ir dėl to tu čia.
Mano smegenys ėmė kaisti, todėl įsiterpiau:
- Būsiu atviras, nė velnio nenutuokiu, apie ką šneki.
- Prašau, pasikliauk manim.
Nagato parodė rimtą veido išraišką, kurios anksčiau nesu matęs.
- Tik ribotas informacijos kiekis gali būti perduotas kalba. Aš esu tik duomenų terminalo interfeisas, gyvenantis kaip organinis ateivis tam, kad galėčiau bendrauti su kitais žmonėmis. Man nepavyks perteikti tau visų Integruotų Duomenų Būtybės minčių, prašau, suprask tai.
Net jeigu ir sakai tai, aš vis tiek nieko nesuprantu!
- Nesuprantu, kodėl aš? Tarkime, tikiu, kad esi ateivis, sukurtas kad-ir-kaip-ją-vadini būtybės, bet kodėl man tai sakai?
- Dėl to, kad buvai specialiai išrinktas Suzumiyos Haruhi nuožiūra. Nori to, ar ne, ji yra Absoliuti Duomenų Būtybė, galinti vien mintimis įtakoti aplink save esančią aplinką. Turėtų būti priežastis, kodėl ji tave pasirinko.
- Kurgi ne!
- Yra. Galbūt Suzumiyos Haruhi galvoje tu atlieki svarbų pagrindinį vaidmenį. Dabar beribės galimybės slypi tavyje ir Suzumiyoje Haruhi.
- Tu rimtai?
- Taip.
Pirmą kartą atidžiai įsižiūrėjau į Nagato Yuki veidą. Maniau, kad ji niekada nemėgo kalbėti, bet dabar, jai atvėrus šliuzą ir leidus tekėti žodžiams, aš nieko nesuvokiau. Visada galvojau, kad ji yra keistoka, bet išgirdęs jos kalbą, atradau jos keistenybes esančias virš vaizduotės ribų.
Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė? Gyvas Humanoidinis Interfeisas?
Velniop!
- Šaunu, manau, kad reikėtų tai pasakyti Haruhi akis į akį, lažinuosi, kad ji itin pradžiugs. Atvirai kalbant, manęs nedomina šitos temos, atleisk.
- Integruotų Duomenų Būtybės didžioji dalis spėja, kad Suzumiyai Haruhi sužinojus apie savo galių egzistenciją, susidarytų pavojingos krizės galimybė; šioje pakopoje mes pasirinkome tik toliau stebėti.
- Yra galimybė, kad aš viską išplepėsiu Haruhi! Rimtai nesubestiju, kodėl man visa tai sakai?
- Net jeigu ir prasitarsi apie tai, ji tikriausiai tave ignoruos.
Neabejoju, kad, tikriausiai, ignoruos.
- Aš nesu vienintelis ateivis, sukurtas Mąstančios Integruotų Duomenų Būtybės gyventi Žemės planetoje. Būtybė ketina prisiimti aktyvų vaidmenį ir stebėti duomenų tekmės pokyčius. Suzumiyai tu esi svarbus. Jeigu iškils kokia nors krizės grėsmė, pirmiausia, žvelgsiu tiesiai į tave.
Atleisk, aš pasipustau padus.
Atsiprašysiu, ačiū už arbatą, buvo malonu.
Išvydusi išeinantį, Nagato manęs nebandė sustabdyti.
Ji palenkė galvą ir pažvelgė į puodelį, grįždama į ankstesnį bejausmį režimą. Viskas, tikriausiai, buvo tik mano vaizduotė, bet dėl kažkokios priežasties pamaniau, kad ji atrodė itin vieniša.
***
Motinai paklausus, kur buvau, trumpai atsakiau ir nudūmiau tiesiai į kambarį. Gulėdamas ant lovos, ėmiau prisiminti viską, ką išdėstė Nagato.
Jeigu patikėčiau jos kalba, tuomet Nagato Yuki yra ne iš šio pasaulio; kitaip tariant, ateivis.
Argi tai nėra būtent tokia mistinė būtybė, kurios Suzumiya Haruhi tiek išsijuosusi ieškojo kiekvieną dieną?
Ir visą laiką ji buvo mums po nosimi.
… Heh… Prakeikimas! Šneku kaip idiotas!
Mano akis kliudė storas romaniūkštis, numestas ant lovos krašto. Aš jį pakėliau kartu su žymekliu ir pažvelgiau į viršelį prieš padėdamas ant pagalvės.
Nagato aiškiai apniko visos tos keistos fantazijos, kadangi ji skaitė tiek daug mokslinės fantastikos romanų viena savo kambaryje. Ji tikriausiai niekada nesikalba su niekuo klasėje, save įkalindama savo pačios samprotavimuose. Jai reikėtų padėti knygas į šalį, išeiti į lauką, susirasti draugų ir mėgautis nuostabiu mokykliniu gyvenimu. Jausmų trūkumas nepadeda prisigretinti prie žmonių, o ji, galvoju, atrodytų gražiai, jeigu bent truputį šypsotųsi.
Manau, kad rytoj grąžinsiu jai knygą… Velniop, kadangi pasiskolinau, galiu ir pabaigti.
***
Kitą dieną po mokyklos.
Kadangi tą dieną budėjau, atsibasčiau į klubo kambarį vėliau, negu įprasta, ir pirmas išvystas dalykas buvo tai, kaip Haruhi priekabiavo prie Asahinos.
- Nejudėk! Velniai griebtų! Būk gera mergytė ir nespurdėk!
- N… neee! P… padėkit~~!
Haruhi beveik nuplėšė besikuičiančios Asahinos uniformą.
- KYAA!!!
Asahina, pamačiusi mane, sukliko.
Akimirką šmėstelėjus Asahinos tik su liemenėle ir kelnaitėmis vaizdas, staigiai apsisukau ir užtrenkiau pusiau praviras duris.
- Aš nekaltas.
Pralaukus už durų dešimt minučių, Asahinos meilių aimanų ir Haruhi ekstatiškų šūkių duetas liovėsi. Haruhi balsas perskrodė duris.
- Puiku, jau gali užeiti.
Vėl įžengęs į kambarį, apstulbęs sustojau.
Viduje mane pasitiko graži tarnaitė.
Apsirėdžiusi tarnaitės uniforma, Asahina krestelėjo ant plieninės kėdės su ašaromis akyse. Liūdnai žvilgtelėjusi į mane, ji panarino galvą.
Balta prijuostė su banguotu sijonuku, palaidinė ir baltos pėdkelnės tik dar labiau didino jos grožį. Nėriniuotas galvaraištis ir didelis drugelio formos mazgas dar daugiau prisidėjo prie jos žavesio.
Tokia nepriekaištinga tarnaitė!
- Na? Argi ji ne miela?
Glostydama Asahinos plaukus pasakė Haruhi, tarsi girdama savo pačios rankų darbą.
Aš širdingai pritariau. Nenoriu įžeisti vargšelės Asahinos, bet ji rimtai atrodė miela.
- Neblogas kostiumėlis, ar ne?
- Ne, visiškai ne! – Asahina tyliai užprotestavo, visgi, aš apsimečiau kurčiu ir atsigręžiau į Haruhi.
- Kodėl aprengei ją kaip tarnaitę?
- Nes tarnaitės fainos!
Baik su tokiais dviprasmiškais atsakymais!
- Žinok, prireikė nemažai laiko, kad viską apgalvočiau!
Nebūtų skirtumo, net jeigu visiškai negalvotum.
- Pjesėje, kurios pagrindinė scena yra mokykla, būtinai turi atsirasti tokių pupyčių kaip Mikuru. Kitaip tariant, istorija be jos negali vystytis, supratai? Mikuru ir taip yra švelni bei miela, bet jeigu neaprengsi tokios gražutės mokyklinukės su puikia figūra tarnaitės kostiumėliu, nepatrauksi žmonių dėmesio. Dabar visi ją įsimylės vos išvydę. Taip mes užsitikriname pergalę!
Šiaip ar taip, ką tu, velniai rautų, bandai laimėti?
Mintydamas kaip jai atsakyti, nepastebėjau, iš kur Haruhi išsitraukė skaitmeninį fotoaparatą ir ėmė pyškinti nuotraukas suvenyrinui.
Asahina stipriai išraudo ir smarkiai papurtė galvutę.
- P… prašau, baikite fotografuoti!!!
Panele Asahina, jūs tik švaistote laiką, bandydama iš Haruhi išspausti nors lašą užuojautos, net jeigu pasilenksite ir priklaupsite, ji, nepaisydama visko, tik toliau elgsis kaip sumaniusi.
Kaip ir tikėtasi, Haruhi tarsi per fotosesiją privertė Asahiną visaip pozuoti.
- Dabar žvilgtelk čia! Šiek tiek palenk smakrą! Pakelk prijuostę! Taip, gera mergytė! Daugiau šypsenėlės!
Haruhi be perstojo įsakinėjo Asahinai, tuo pat metu spragsėdama fotoaparatu. Jeigu paklausčiau, kur ji gavo šį skaitmeninį prietaisiuką, ji aiškiai atsakytų, kad kažkur jį “konfiskavo”. Labiau jau pavogė, neabejoju.
Per visą Haruhi fotosesijos įkarštį, Nagato Yuki sėdėjo savo kėdėje kaip visada skaitydama. Nepaisant praeitos nakties painaus pokalbio su manimi, išvydęs jos įprastinį šaltumą, šiek tiek atsikvėpiau.
- Kyonai, tavo eilė fotkinti.
Haruhi perdavė fotoaparatą man ir pasisuko link Asahinos. Tuomet, tarsi krokodilas sėlinantis prie nieko neįtariančios paukštės, ji apglėbė Asahinos pečius.
- Ak…
Haruhi šyptelėjo susigūžusiai Asahinai.
- Mikuru, pasistenk atrodyti šiek tiek meiliau, gerai?
Tai pasakiusi, Haruhi atlaisvino Asahinos raištį, tuomet staigiai atsegė tris palaidinės sagtis, beveik iš karto apnuogindama dalį Asahinos milžiniškų krūtų.
- P-palaukite! Ne… ką jūs darote…!?
- Nesirūpink, gerai?
Žinoma, kad rūpinsiuos, panele!
Galų gale, Asahina buvo priversta padėti rankutes ant savo kelių ir truputį palinkti į priekį. Susidūręs su Asahinos puikiai atrodančiu biustu, kuris aiškiai kontrastavo su jos smulkiu kūneliu ir meiliu veideliu, aš bemantant nukreipiau akis į šalį. Bet, kad galėčiau fotografuoti, man neliko kitos išeities, tik atsisukti atgal, ir aš pakartotinai spragtelėjau mygtuką kaip Haruhi ir įsakė.
Vargšelei Asahinai ir toliau teko atlikinėti pozas, kurios pabrėžė jos krūtų išlinkimus, ir ji taip susigėdijo, kad jos veidukas dar labiau išraudo. Visgi, net vos, vos neverkdama, ji vis tiek bandė kerėpliškai šypsotis, atskleisdama dar nematytą žavesį.
Prakeikimas, atrodo, kad baigiu įsimylėti.
- Yuki, paskolink savo akinukus.
Nagato Yuki lėtai pakėlė galvą, tuomet dar lėčiau nusimovė akinius, padavė juos Haruhi ir netgi dar lėčiau pasuko žvilgsnį atgal į knygą. Ar išvis gali skaityti be akinių?
Haruhi pagriebė akinius ir uždėjo juos ant Asahinos veido.
- Akinukai atrodys geriausiai šiek tiek pakreipti. Štai, – tobula! Kyonai, nepamiršk ne tik žiopsoti, bet ir toliau fotkinti mūsų keturakę, nekaltąją ir puikių formų tarnaitę!
Atidėjus ginčą dėl to, ar man fotografuoti, ar ne, ką iš viso ketini veikti su tarnaitės kostiumą vilkinčios Asahinos nuotraukomis?
- Mikuru, nuo šiol tau teks vilkėti šį kostiumėlį kiekvieną kartą, kai ateisi į klubą!
- Bet kaip aš…
Asahina stengėsi išreikšti savo atsisakymą, bet Haruhi pačiupo ją ir ėmė minkyti jos veidą.
- Kas prašė tavęs, kad būtum tokia miela? Prakeikimas, net aš negaliu tau atsispirti!
Asahina sukliko ir bandė pabėgti, bet tai nepavyko, ją gniaužė priekabios Haruhi rankos.
Velnias, Haruhi, aš tau pavydžiu. Ne, palaukite, kaip aš iš viso galiu apie tai galvoti!? Man reikėtų bandyti ją išgelbėti!
- Gerai, manau, kad pats laikas tau liautis!
Pabandžiau atstumti Haruhi nuo Asahinos, bet ji nė velno nepaleido.
- Pakaks, baik!
- Nesirūpink! Kodėl tau taip pat neprisijungus?
Nebloga idėja, tiesą sakant, bet pamatęs Asahinos perbalusį veidą, žinoma, nieko nepasakiau.
- Oho, kas čia vyksta?
Atsisukęs išvydau Koizumį Itsukį, su savo kuprine stovintį prie durų.
Jis džiugiai žvilgtelėjo pirmiausia į Haruhi, kurios rankos judėjo prie Asahinos krūtų; tuomet į mane, bandatį sustabdyti Haruhi beprotybę; tuomet į Asahiną tarnaitės kostiumėlyje, be perstojo virpančią; ir galiausiai į Nagato, kuri liko nė kiek nesutrikusi, toliau ramiai net be akinių skaitanti savo knygą.
- Ar tai kažkokia klubo veikla?
- Koizumi, atėjai pačiu laiku! Pažaiskime su Asahina!
Apie ką, po šimts pypkių, tu čia kalbi!?
Koizumis tik išsišiepė. Rimtai, jeigu tu pritari Haruhi pasiūlymui, tau reikia šiek tiek pasigydyti.
- Ne, dėkui, atrodo šiek tiek kraupiai.
Koizumis numetė kuprinę ant stalo ir išlankstė vieną iš kėdžių prie sienos.
- Nieko prieš, jeigu tiesiog pasėdėsiu ir jus pastebėsiu?
Jis sėdėjo sukryžiuotomis kojomis ir pažvelgė į mane tarsi stebėdamas paradą.
- Nekreipkit į mane dėmesio. Prašau, tęskit.
Ne! Tau pasimaišė! Aš visai nebandau prievartauti Asahinos! Aš bandau ją išgelbėti!
Įsispraudžiau, galų gale, tarp Haruhi ir Asahinos, ir įsikarščiavęs spėjau pagauti Asahiną, prieš jai nukrentant ant grindų. Nustebau, kokia ji buvo lengvutė, kai padėjau jos nugarai atsiremti į kėdę. Asahinos tarnaitės kostiumėlis buvo išsidarkęs ir purvinas, o ji atrodė visiškai išsekusi, bet, atvirai kalbant, pamaniau, kad visai seksualiai.
- Ak, na, šiaip ar taip, jau padarėme pakankamai nuotraukų.
Asahina buvo tokia pavargusi, kad tiesiog sukniubo ant stalo. Haruhi išžvejojo akinukus nuo jos meilaus veidelio ir grąžino juos Nagato.
Nagato tyliai priėmė akinius, užsidėdama juos ir nepratardama nė žodžio. Tarsi jos nesibaigiančios kalbos vakar nė nebuvo. Ji praeitą naktį tik išsipisinėjo, ar ne?
- Taigi, pradėkime pirmąjį SOS Brigados susirinkimą!
Haruhi, stovėdama ant viršilos kėdės, staiga suriko. Prašau, baik gąsdinti žmones savo kakaryne!
- Mes plušome, kaip reikiant. Dalinome pamfletus ir sukūrėme tinklalapį, SOS Brigados reputacija pasiekė dangaus aukštumas, todėl skelbiu, kad pirmosios fazės darbas yra sėkmingas.
Kaip psichologinė prievarta, nukreipta į Asahiną, gali būti laikoma sėkminga!?
- Bet mūsų dėžutės nepasiekė nė vienas emailas apie paslaptingus reiškinius, ir niekas neatėjo pas mus pasiskųsti dėl savo bėdų.
Vien reputacija nepadės, kadangi net dabar ne visi žino, apie ką šis klubas. Mokykla, be to, net nepripažįsta mūsų kaip asociacijos!
- Patarlė sako, kad “kantrybė yra dorybė”, bet laikai pasikeitė. Net jeigu teks apversti Žemę aukštyn kojom, mes juos rasime patys. Todėl mes visi pradėsime savo paiešką!
- … Ko mes ieškome?
Kadangi niekas nepaklausė, nusprendžiau tai padaryti pats.
- Mes ieškome paslaptingų šio pasaulio reiškinių! Jeigu šiek tiek paplušėsime, aiškiai rasime vieną, ar du, paslaptingus reiškinius šiame mieste!
Jūsų pačios mąstymas yra paslaptingas, panele!
Aš pademonstravau savo abejingumą, Koizumis tik enigmatiškai šypsojo, Nagato liko mediniu veideliu, o Asahina atrodė pasidavusi likimui, per daug išvargusi, kad atsakytų. Ignoruodama visų reakcijas, Haruhi pamataravo rankomis ir ištėškė:
- Šį šeštadienį, kuris yra rytoj! Mes susitinkame prie šaurinės Stoties prieš pat devintą ryto! Nevėluokite! Dezertyravę bus žudomi!
Ech, vėl mirties bausmė?
***
Ką Haruhi padarė su tarnaitės kostiumėlį vilkinčios Asahinos nuotraukomis? Esu tikras, kad daugelis atspėjote, jog trenktoji mergaičiukė ketino įkelti jas visas į mūsų tinklalapį, ketindama patraukti žmonių dėmesį ir pradėti diskusiją.
Kai atradau tai, ji baigė įkeldinėti jas visas į titulinį puslapį, sveikindama lankytojus. Ji net įrašė asmeninę informaciją.
Argi nesuvoki, ką darai!? Tai gali visus šokiruoti!
Aš pasistengiau nutraukti jos kvailą elgesį ir pašalinau visas nuotraukas. Jeigu Asahina būtų sužinojusi, kad nuotraukos, kur ji seksualiai pozuoja, paskleistos po visą pasaulį, tikriausiai nualptų vietoje.
Aš rimtai perspėjau ją dėl pavojų susietų su asmenine informacija nete, ir neįtikėtina, bet šį kartą, Haruhi atidžiai manęs klausėsi. Galiausiai, tarsi paniekindama, ji pasakė gana irzliai:
- Pati tą žinau!
Tuomet ji labai nenoriai leido man pašalinti visas nuotraukas iš tinklalapio. Šią akimirką, turėčiau ištrinti visas Asahinos nuotraukas, bet man pasidarė apmaudu. Taigi, aš slapta išsaugojau jas visas kompiuterio kietojo disko dokumentų rinkmenoje ir apsaugojau ją slaptažodžiu.
Tik man lemta veizėti į tas nuotraukas!
4 Skyrius
Kas tai per pokštas!? Įsakymas susitikti savaitgalį devintą valandą ryto! Nepaisant to, aš, visgi, nesustodamas myniau savo dviračio pedalus link stoties. Aš toks beviltiškas!
Besirandanti miesto viduryje Kitagučio stotis atlieka svarbias geležinkelio centro pareigas, o savaitgaliais erdvė priešais stotį tampa apsiperkančio jaunimo buveine. Be to, kad gali nukakti į didesnį miesteliūkštį, daugiau rimtai nėra ką veikti šioje provincijoje, tik bastytis po prekybcentrį prie stoties. Mane visada stebina, kaip žmonės, kai beveik nėra ko veikti, gali normaliai gyventi šioje vietoje.
Atsainiai prišvartavęs dviratį šalia uždarų durų į banką, nuslinkau link turniketų prie šiaurinio stoties įėjimo. Liko dar penkios minutės iki devynių, bet visi jau buvo susirinkę.
Haruhi pakreipė galvą ir suriko:
- Vėluoji! Mokėsi baudą!
- Bet dar nėra devynių.
- Net jeigu ir neatvykai pavėlavęs, esi paskutinysis iš čia atžygiavusių, todėl gausi baudą. Tokia taisyklė!
- Kodėl niekada anksčiau negirdėjau tokios taisyklės?
- Nes aš ją ką tik sugalvojau!
Apsirėdžiusi ilgarankoviais marškinėliais ir trumpu džinsiniu sijonėliu, Haruhi atrodė itin pakiliai.
- Tau teks mus visus pavaišinti gėrimais.
Lengvai parėmusi ranką ant talijos Haruhi atrodė labiau prieinama, negu įprastai. Nepajėgdamas ginčytis, paslaugiai sutikau su jos įsakymu ir nusivedžiau visus į šalia buvusią kavinę.
Asahina buvo apsitaisiusi balta, berankove, ilga suknele su žydru megztiniu ant viršaus. Jos ilgi, banguoti plaukai galvugalyje prilaikomi segtuku. Kiekvieną kartą jai pajudėjus, jie lengvai šokinėjo, dėl to ji atrodė tik meiliau. Jos šypsena sukėlė kultūringos ir mandagios aristokratės įspūdį. Net jos rankinukas atrodė madingai.
Stirksodamas šalia manęs Koizumis vilkėjo ružavus marškinėlius su striuke ant viršaus, taip pat ryškų raudoną kaklaryšį, dėl to vaizdas gavosi itin stilingas. Nors ir erzino, tačiau teko pripažinti, kad jis atrodė kietai, plius buvo už mane aukštesnis.
Nagato, kaip visuomet, stovėjo gale apsigaubusi ta pačia jūreivio uniforma. Net jeigu ir žvelgė į save kaip į visišką SOS Brigados narę, techniškai, ji vis dar priklausė Literatūros Klubui. Po visų pasakytų keistų dalykų praėjusią naktį mane tik dar labiau glumino šalta jos veido išraiška. Be to, kodėl ji vilkėjo mokyklos uniformą net savaitgalį?
Kai Paslaptingasis Penketas aplinkeliu įžengė į kavinę ir krestelėjo ant kėdžių, padavėja priėmė mūsų užsakymus. Tik Nagato rimtai tyrinėjo meniu – žinoma, vis dar be jokių emocijų – svarstydama, ko norėtų. Tiesą sakant, laiko tarpas, kol ji sugalvojo kokio gėrimo pageidautų, buvo pakankamas, kad išvirtum „ramen“ bliūdelį!
- Migdolų arbatos, – galiausiai tarė ji.
Vis tiek nesvarbu, ko užsisakysi, juk mokėti teks man.
***
Haruhi pateikė kelis pasiūlymus:
Mes išsiskiriame į dvi grupes. Jeigu kuris nors iš mūsų randa ką nors paslaptingo, susisiekiame vienas su kitu mobiliaisiais telefonais, kad galėtume susitikti ir aptarti, ką daryti toliau. Kai viskas baigsis, įvyks apžvalginis debrifingas.
Taškas.
- Dabar trauksime burtus!
Haruhi iš dėžutės ant stalo pastvėrė penkis dantų krapštukus, tuomet panaudojusi iš padavėjos pasiskolintą rašiklį, pažymėjo du iš jų. Pridengusi pirštais dantų krapštukus, prikišo juos mums.
Aš ištraukiau pažymėtąjį; toks pat teko ir Asahinai, kuri pasakė, žvelgdama į smailų medgalį: “Hmm, na ir kombinacija, ką…”
Dėl kažkokios priežasties, Haruhi šaltai pažvelgė į mane ir Asahiną, tuomet suriko: “Kyonai, klausykis, tai ne pasimatymas! Elkis rimtai, supratai?“
- Gerai, jau gerai!
Ar aš ką tik atskleidžiau jai savo mintis? Nepaisant to, tiesiog nuostabu! Viduje aš šokinėjau iš džiaugsmo, pamatęs smarkiai išraudusią Asahiną, spoksančią į pažymėtąjį dantų krapštuką. O, taip!
- Ko tiksliai mes ieškome? – Nerūpestingai paklausė Koizumis, kol Nagato metodiškai gėrė savo arbatą.
Pabaigdama paskutinį šaltos kavos lašą, Haruhi lengvai už ausų perbraukė plaukus.
- Visko, kas atrodo įtartinai. Visko, kas atrodo keistai. Būkite, taip pat, akylūs ir nepraleiskite portalų, vedančių į kitas dimensijas, bei ateivių, užsimaskavusių žmonėmis.
Aš beveik išspjoviau gertą mėtinę arbatą. Keista, kodėl Asahinos veido išraiška tokia pati. Savaime suprantama, Nagato išlieka be jausmų.
- Aišku, – tarė Koizumis.
Tu įsitikinęs, kad iš tikro aišku?
- Viskas, ką mums reikia daryti, tai ieškoti ateivių, keliautojų laiku ir esperių, turinčių paranormalių galių, bei jų visų Žemėje paliktų pėdsakų. Visiškai aišku, – linksmai tarė Koizumis .
- Būtent! Tu tikrai esi nuovokus, Koizumi! Visiška tiesa! Kyonai, yra iš ko mokytis!
Baik šerti jos ego! Susierzinęs pažvelgiau į Koizumį, kuris šypsojo man ir linktelėjo.
- Šaunu! Judam!
Haruhi įspraudė sąskaitą man į rankas ir išžygiavo iš kavinės.
Nors ir sakiau tai daugelį kartų, vis tiek išsprūdo:
- O, varge.
***
Atmink, tai ne pasimatymas! Jeigu rasiu tave besilinksminantį su ja, nudėsiu vietoj! Taip leptelėjo Haruhi, dingdama su Koizumiu ir Nagato. Jie patraukė į rytus, mes – į vakarus. Aš vis dar nežinojau, ko mes turėjome ieškoti.
- Ką darome?
Asahina pažvelgė į mane, gniauždama rankose savo rankinuką. Aš troškau birzginti namùčion, bet žinojau, kad tai neįmanoma. Taigi, apsimečiau trumpam susimąsčiusiu prieš tardamas: “Nėra reikalo čia stoviniuoti, eime pasivaikščioti.”
- Gerai.
Asahina paklusniai ėjo šalia manęs. Ji buvo neryžtinga, žingsniuodama petys į petį. Kiekvieną kartą netyčiom į mane atsitrenkusi, droviai atšlydavo. Ji atrodė itin nekaltai. Mes pasiekėme takelį palei upės krantą ir be tikslo patraukėme į šiaurę. Jeigu būtume atsibastę prieš mėnesį, vis dar galėtume mėgautis žydinčiais vyšnių medžių žiedais, bet dabar prieš mus buvo tik nuogas pakrantės takelis.
Kadangi tai populiari pasivaikščiojimų vieta, aplink šlaistėsi nemažai šeimynų ir porų. Jeigu nežinotų, kas nors pamanytų, kad mes esame jauna pora, o ne grupuotė, ieškanti ko nors paranormalaus.
Žvelgdama upės pusėn, Asahina tyliai sumurmėjo sau prieš nosį: “Pirmas kartas, kai taip einu!”
- Ką turi galvoje?
- … Tai yra, su vaikinu, vien tik dviese…
- Tai mane stebina. Ar gali būti, kad niekada nesi buvusi pasimatyme?
- Ne…
Aš pasisukau į Asahiną, kurios švelnūs plaukai plazdėjo vėjyje, ir paklausiau: “Oho! Bet juk, neabejoju, kad pulkas vaikinų prispažino tau meilėje, ar ne?”
- Um…
Asahina droviai palenkė galvutę. “Nieko neišeis. Negaliu su kuo nors įsivelti į santykius, bent jau ne dabar…”
Ji staiga nutilo. Man laukiant tęsinio, pro šalį praėjo trys linksmos poros.
- Kyonai…
Jau skaičiavau ant upės nukritusius lapus, kai Asahina į mane kreipėsi.
Asahina sutrikusi pažvelgė ir tuomet sukaupusi visą drąsą tarė: “Man būtina tau kai ką pasakyti.”
Jos apvalios, elniškos akys tvirtai pasiryžusios.
***
Mes sėdėjome ant suoliuko prie žydinčių vyšnių medžių ir ilgą laiką Asahina nekalbėjo. Ji panarino galvutę ir suniurnėjo: “Nuo ko man pradėti? Man ne itin sekasi aiškinti reikalus. Galbūt jis manimi nepatikės.”
Galiausiai ji pakėlė galvą ir ėmė kalbėti šiek tiek susigėdusiu balsu.
- Aš nesu iš šio laiko ir amžiaus. Esu iš ateities. Negaliu prasitarti iš kur atkeliavau, ar iš kurios paralelinės visatos. Negalėčiau, net norėdama. Bet kokios informacijos, susietos su ateitimi, perdavimas kitam asmeniui yra griežtai uždraustas – ir todėl – prieš įlipdama į laiko mašiną ištvėriau stiprų protinį muštrą. Jeigu ketinčiau pasakyti ką nors, ko nederėtų, mano atmintis, susieta su ta informacija, būtų užblokuota.
Asahina giliai įkvėpė ir tęsė:
- Nepanašus į vandenį, sutekantį į upę, kiekvienas laiko kadras yra sudarytas iš skirtingų dvidimensinių plokščių juostų.
- Nepagavau nieko nuo pat pradžios.
- Hmm, pabandykite įsivaizduoti tai kaip animaciją. Žiūrėdami animaciją, mes matome be perstojo judančius personažus, bet, tiesą pasakius, jie visi sukurti iš statiškų kadrų serijos. Taip pat, kaip laikas, tik digitalizuotas. Gal toks apibūdinimas lengviau suvokiamas. Tarp vieno ir kito laiko kadro taip pat egzistuoja taip vadinamos laikinos paklaidos linijos. Egzistuoja, nors ir tų paklaidos linijų dažniai yra beveik nuliniai; taigi, nėra jokio kontinuumo tarp skirtingų laiko kadrų. Keliavimas laiku yra bandymas sukurti tridimensinį judesį tarp dviejų paralelinių visatų. Man, atkeliavusiai iš ateities į šią paralelinę visatą, tai tas pat, kaip objekto priedas, nupieštas ant statiško paveikslėlio. Net jeigu bandyčiau pakeisti šio amžiaus istoriją, tai nepaliestų ateities, nes nėra jokio kontinuumo tarp laiko kadrų. Viskas liktų šioje paralelinėje visatoje. Tai panašu į poros žodžių prijungimą prie statiško paveikslėlio iš šimtų nejudančių kadrų: visa istorija nuo to juk nepasikeistų, ar ne? Laikas nepanašus į šią upę: kiekviena akimirka priklauso digitalizuotai paralelinei dimensijai. Ar dabar suprantate?
Aš pamaniau, ar nereiktų paremti galvos plaštaka, ką galiausiai ir padariau. Paralelinė visata, digitalizuota. Šie terminai man nerūpi, bet kaip dėl keliavimo laiku?
Asahina pažvelgė į savo kojų pirščiukus sandaluose ir tęsė: “Leiskite man atskleisti priežastį, kodėl atvykau į šią paralelinę visatą…”
Tą akimirką pro mus prazvimbė jauna mergina su vaikėzu.
- Prieš tris metus mes aptikome milžiniško laiko drebėjimo fluktuaciją. Hmm, kažkur treji metai prieš šiandieną, kai tik Suzumiya įstojo į savo ankstesnę mokyklą. Surengę tiriamąją kelionę laiku atgal, likome sukrėsti sužinoję, kad negalime nukakti toliau į praeitį.
Kodėl vėl prieš trejus metus?
- Priėjome išvadą, jog egzistuoja masyvi laikinos paklaidos linija, bet mes nežinome, kodėl ji pasirodo tik specifinėje laiko juostoje. Tik neseniai atradome priežastį… atleiskite, turėjau galvoje, neseniai tame amžiuje, iš kurio esu kilusi.
- … Ir kokia ta priežastis?
Nusikaltėlė juk nėra ji, ar ne?
- Suzumiya.
Asahina ištarė žodžius, kurių taip troškau neišgirsti.
- Ji randasi tiesioginiame ketvirtosios dimensijos centre. Prašau, neklauskite kodėl, kadangi man uždrausta atsakyti. Visgi, mes esame tikri, kad Suzumiya užblokavo laiko tunelį į praeitį.
- … Nemanau, kad Haruhi tai sugebėtų…
- Aš irgi taip nemaniau. Atvirai kalbant, neįmanoma tipiškam mirtingajam įtakoti paralelines visatas. Tai vis dar neišspręsta mįslė, o pati Suzumiya nenutuokia esanti visų laikinųjų distorcijų ir laiko drebėjimų šaltinis. Prisigretinau prie Suzumiyos tam, kad galėčiau iš arti stebėti bet kokius naujus pokyčius paralelinėms visatoms… Atleiskite, neradau geresnių apibūdinamųjų žodžių, tarkime, kad esu atsakinga už sekimą.
- … – Likau pernelyg priblokštas, kad prabilčiau.
- Jūs netikite manimi, ar ne?
- Hm… taigi, kodėl visa tai man sakai?
- Nes jus pasirinko pati Suzumiya.
Asahina pasisuko ir pažvelgė man į akis.
- Negaliu leistis į detales, bet, jeigu teisingai spėju, jūs Suzumiyai esate labai svarbus. Viskam, ką ji daro, egzistuoja priežastis.
- Tuomet Nagato ir Koizumis yra…
- Jie panašūs į mane, bet Suzumiya vis dar nesuvokia, kad ji pati mus visus čia surinko.
- Ar žinai, kas jie tokie?
- Tai įslaptinta informacija.
- Kas nutiktų, jeigu tiesiog paliktume Haruhį vieną?
- Įslaptinta informacija.
- Kadangi esi iš ateities, turėtum žinoti, kas nutiks vėliau, ar ne?
- Įslaptinta informacija.
- Kas jeigu viską išplepėčiau Haruhi?
- Įslaptinta informacija.
- …
- Atleiskite, aš iš tiesų negaliu jums nieko pasakyti. Ypač dabar, kai neturiu tam teisės.
Asahina leptelėjo atsiprašančiu žvilgsniu.
- Nesvarbu, net jeigu nepatikėsite manimi; aš tiesiog norėjau, kad jūs tai žinotumėte.
Pamenu girdėjęs tą patį dalyką nykiame, tyliame kambarėlyje.
- Atleiskite.
Išvydusi mane tylintį Asahinos akys depresyviai išraudo.
- Atleiskite, kad taip viskuo jus užverčiau.
- Niekis, viskas gerai…
Pirma, Nagato sako man esanti Gyvas Humanoidinis Interfeisas, sukurtas ateivių, dabar Asahina, tvirtinanti esanti iš ateities. Kaip man patikėti visu šiuo mėšlu? Kas nors, padėkit man! Nuleidęs plaštaką ant suoliuko, netyčiom kliudžiau Asahinos ranką. Net jeigu vos, vos perbraukiau jos smulkučius pirštelius, Asahina staigiai kaip žaibas juos atšovė ir panarino galvą. Tuomet mes tyliai spoksojome į upę.
Bėgo laikas.
- Asahina.
- Taip…?
- Ar galiu apsimesti, kad šio pakalbio niekada nebuvo? Tikiu tavimi, ar ne, atidėkime tai į šalį.
- Gerai.
Asahinos veide sušvito šypsena. Tai buvo itin graži šypsenėlė.
- Kai reikalai taip klostosi, manau, kad tai geriausia išeitis. Prašau elkitės su manimi kaip visada, sutariame?
Tai pasakiusi, Asahina giliai nusilenkė. Ei, nereikia persistengti!
- Ar galiu paklausti vieno dalyko?
- Ko?
- Prašau pasakyk man, koks tavo tikrasis amžius.
- Įslaptinta informacija!
Asahina išdykusiai šyptelėjo.
***
Po to, mes pasivaikščiojome po gatves. Nepaisant Haruhi maldavimų nepaversti viso šio reikalo pasimatymu, aš neketinau jai paklusti. Mes apsilankėme prekybcentrio drabužių parduotuvėse, džiugiai sušlamštėme ledų ir apžvelgėme šalikelyje stūksančius suvenyrų kioskelius… tipiški dalykai, kuriuos atliktų pora, siekdama prastumti laiką. Viskas tobulai, jeigu tik būtume laikęsi už rankyčių…
Šią akimirką suskambėjo mano mobilusis: Haruhi.
- Susitinkame vidurdienį prie Stoties, kaip ir šį rytą.
Tai pasakiusi, ji baigė pokalbį. Pažvelgiau į savo laikrodį – beveik penkiasdešimt po vienuolikos. Mes niekaip nespėsime!
***
- Ar tai Suzumiya? Ką ji sakė?
- Liepė vėl susitikti vidurdienį, todėl geriau paskubėkime!
Pačiupau Asahinos rankutę, suvokdamas, kad suspėsime tik jeigu bėgsime, ir nudūmėme link stoties. Kaip reaguotų Haruhi, išvydusi mus lekiančius susikibusius už rankų? Įdomu. Tikriausiai netektų proto.
- Kokie rezultatai? – Haruhi paklausė mūsų, kai prisišvartavome.
Pavėlavome dešimt minučių, ir tai buvo pirmas Haruhi ištartas klausimas, kai mus išvydo. Ji atrodė gana suirzusi.
- Ar radote ką nors?
- Nieko.
- Ar, iš viso, ieškojote? Jūs juk nevaikštinėjote be tikslo, ar ne? Ką pasakysi, Mikuru?
Asahina papurtė galvą.
- Tuomet ką jūs patys radote?
Haruhi nutilo. Koizumis, stovintis už jos, pasikasė pakaušį, kol Nagato stovėjo nejudėdama.
Po kelių akimirkų, kai niekas nepasakė nieko, Haruhi beveik užriaumojo: “Pirma, pasistipriname, o paskui tęsime savo paiešką.”
Tu vis dar nori tęsti!?
***
Priešpiečiaujant mėsainių restorane, Haruhi tėškė, kad vėl laikas traukti burtus, ir išcimbino kelis dantų krapštukus, anksčiau ryte pagrobtus iš kavinės. Ji rimtai apsirūpinusi!
Koizumis staigiai pagriebė dantų krapštuką.
- Vėl nepažymėtas.
Tokie balti dantys! Toks jausmas, kad šis vaikinas visuomet šypso!
- Kaip ir mano.
Asahina parodė man ką tik ištrauktą smailiąją lazdelę.
- Kaip dėl Kyono?
- Gaila, bet manasis pažymėtas.
Haruhi atrodė labiau ir labiau apniukusi, todėl taip pat privertė Nagato ištraukti vieną.
Galiausiai Nagato ir aš sudarėme kombo, kol kiti trys liko atskiroje grupėje.
- …
Haruhi pažvelgė į nepažymėtą dantų krapštuką, tarsi į žmogų, ką tik nužudžiusį jos tėvą, tuomet atsigręžė į mane ir Nagato, rimtai valgančią savo mėsainį, ir susiraukė.
Kodėl tu taip niršti?
- Susitiksime prie stoties ketvirtą. Iki to laiko pasistenkite ką nors surasti!
Pasakiusi tai, ji vienu ypu pabaigė savo gėrimą.
***
Šį kartą mes patraukėme į pietus ir į šiaurę, mano grupė buvo atsakinga už pietų pusę. Prieš mums išsiskiriant, Asahina pamojavo man mažytėmis savo rankutėmis. Pasijaučiau taip šiltai!
Dabar likome tik aš ir Nagato, stovintys nekrustelėdami prieš šurmuliuojančią Stotį.
- Ką darome?
- … – Nagato nieko neatsakė.
- … Eime.
Aš žengiau pirmas, o ji pasekė paskui. Atrodo, kad baigiu prirasti prie tokio bendravimo su ja.
- Nagato, dėl tų dalykų, kuriuos pasakei vakar…
- Kas dėl jų?
- Pradedu jais šiek tiek tikėti.
- Tikrai?
- Taigi.
- …
Apsigaubę šia tuščia atmosfera mes tyliai žirgliojome per Stotį.
- Nejaugi neturi kasdieninių drabužių?
- …
- Ką veiki per išeigines?
- …
- Ar dabar esi laiminga?
- …
Tądien pokalbis vyko taip.
Nebuvo jokio reikalo bastytis be tikslo, todėl nusitempiau Nagato prie pakrantės į naująją Biblioteką, pastatytą tuo pačiu laiku kaip ir stotis. Niekada nesu buvęs viduje, kadangi retai skolinuosi knygas. Pagalvojau, visgi, kad šiek tiek atsipūsiu, kai įžengsime vidun, tačiau atradau visas vietas užimtas. Šie žmonės tikriausiai taip pat neturi kur leisti savo laisvalaikį. Truputį pasimetęs praskenavau Biblioteką, kol Nagato tarsi somnambulė jau nugangariavo prie knygų lentynų. Tegu daro, ką nori!
Kažkda daug skaitydavau. Kai lankiau pradinę, mano motina dėl manęs skolindavosi iliustruotas knygeles iš vaikų knygų skyriaus. Knygų pasitaikydavo visokių, bet pamenu, kad visos skaitytos buvo gana įdomios. Visgi, dabar neprisimenu nė vienos iš jų pavadinimų. Kada aš lioviausi skaityti? Kada skaitymas man tapo nuobodus?
Aš pastvėriau nuo lentynos atsitiktinę knygą ir greitai perverčiau kelis puslapius, prieš pastatydamas ją atgal ir čiupdamas kitą. Jeigu nepasidomėčiau iš anksto, prireiktų amžinybės, kol surasčiau ką nors įdomaus šioje knygų jūroje. Taip mąstydamas, be tikslo šmirinėjau po knygų lentynėles.
Patraukęs ieškoti Nagato, atradau ją prie vienos iš lentynų skaitančią storą romaną. Jai rimtai praeina stori romaniūkščiai!
Galų gale, nešdamasis atsitiktinai pagriebtą knygą, pastebėjau, kad vienas vyriškis, skaitantis laikraštį, pakilo iš kėdės, todėl paskubėjau ją kuo greičiau užimti. Neįmanoma skaityti knygos, kurios niekad neketinau net pradėti. Po kiek laiko apsnūdau ir užmigau.
Tą akimirką mano klubo kišenėlė staiga suvibravo.
- VUA!?
Aš pašokau iš nuostabos. Išvydęs visų į mane žvelgiančių susiraukusius veidus, prisiminiau esąs Bibliotekoje. Nuo veido valydamasis seiles, išskubėjau iš bibliotekos ir išsitraukiau savo mobilųjį, kuris buvo nustatytas vibracijos režimui.
- Tu avingalvi! Ką išdarinėji!?
Kurtinantis garsas perskrodė mano ausies būgnelį. Dėka to, kaip mat išsiblaiviau.
- Kaip manai, kiek dabar valandų?
- Atleisk, aš ką tik pabudau!
- Ką!? Tu imbecile!
Iš visų žmonių esi mažiausiai kvalifikuota vadinti mane imbecilu!
Pažvelgiau į laikrodį, kuris rodė pusę penkių. Ji liepė susitikti ketvirtą!
- Staigiai raportuojate čia savo subines! Duodu jums trisdešimt sekundžių!
Baik reikalauti neįmanomo!
Haruhi netikėtai numetus ragelį, aš įsikišau telefoną atgal į kišenę ir grįžau į Biblioteką. Ten radau ramiai stovinčią Nagato, kuri, atrodo, skaitė storą enciklopediją.
Kas sekė po to, buvo ganėtinai keblu. Prireikė nemažai laiko, kol priverčiau Nagato pajudėti, – ji stovėjo tarsi įkalta vinis, – o tuomet mums teko užpildyti anketą prie kabinos tam, kad ji galėtų pasiskolinti knygą. Visą tą laiką, aš ignoravau Haruhi skambučius.
Kai grįžome į stotį, Nagato nešant riebią filosofinę knygiūkštę, parašytą kažkokio užsieniečio autoriaus, kurio vardą sunku ištarti, tarsi ji būtų brangiausias pasaulio turtas, visi trys laukiantieji pademonstravo skirtingas reakcijas. Asahina pavargusi šypsojo; Koizumis kaip silpnaprotis gūžtelėjo pečiais; o Haruhi kriokė tarsi ką tik išgėrusi šaltos sriubos.
- Vėluoji; mokėsi baudą!
Nejaugi man vėl teks jus visus vaišinti?
***
Galų gale, iššvaistę laiką ir pinigus, mes baigėmė savo atvirų durų veiklą.
- Aš visiškai nusivariau nuo kojų! Suzumiya taip greitai žingsniavo, kad buvo sunku neatsilikti. – Asahina pasakė prieš išsiskiriant ir pakuždėjo man į ausį: “Dėkui, jog išklausėte, ką šiandieną turėjau papasakoti.” Tuomet ji palenkė galvutę ir droviai šyptelėjo.
Ar visi žmonės iš ateities taip elegantiškai šypso?
- Iki! – Asahina pamojavo atsisveikindama ir dingo. Koizumis švelniai pliaukštelėjo man per petį ir tėškė: “Šiandien buvo smagu! Kaip čia išsireikšti? Suzumiya tikrai įdomi asmenybė. Gaila, kad burtai nelėmė, jog praleistume šiek tiek laiko drauge; galbūt kitą kartą.“
Koizumiui su ta jo erzinančia šypsena palikus teritoriją, pastebėjau, kad Nagato taip pat dingo.
Liko tik į mane žaibuojanti Haruhi.
- Ką veikei visą dieną?
- Hmm, ką veikiau visą dieną?
- Nepakęsiu tokio tolesnio tavo elgesio!
Atrodo, kad ji rimtai susinervinusi.
- Ak, o kaip dėl tavęs? Radai ką nors įdomaus?
Haruhi prikando lūpą ir nieko neatsakė. Jei nesustabdyčiau jos, ji nusikandžiotų lūpas iki kraujų.
- Na, juk nėra taip, tarsi jie leistųsi demaskuojami per vieną dieną.
- Poryt mokykloje mūsų laukia debrifingas.
Haruhi apsisuko ir neatsigręždama įžengė į minią.
Su mintimi, kad pagaliau galiu birzginti namùčion, grįžau prie banko tik tam, jog pamatyčiau dviratį dingus. Jo vietoje laukė užrašas ant lempos stulpo. “Jūsų dviratį nutempė dėl nelegalaus parkavimo.”
5 Skyrius
Atslinko pirmadienis, ir lietingojo sezono drėgmė mokykloje laipsniškai padidėjo tiek, kad mes prakaitavom kibirais. Jeigu koks politikas per rinkiminę kampaniją prižadėtų įrengti eskalatorių į stačią kalvą, jis galėtų būti užtikrintas, kai tik tapsiu suaugėlio amžiaus, mano balsu.
Aš sėdėjau klasėje, vėdindamasis kaklą sąsiuviniu, kai nuskambėjo skambutis, ir Haruhi neįprastai įžengė paskutinė.
Nutelždama kuprinę ant suolo ji tarė: „Pavėdink ir mane.“
- Juk pati turi rankas!
Haruhi, su kuria prieš dvi dienas išsiskyriau stotyje, kaip rupūžė suraukė veidą. Kai tik, tik maniau, kad jos veido išraiška šiomis dienomis buvo prašviesėjusi, ji vėl įklampino į senus aulus.
- Sakyk, Suzumiya. Ar žinai istoriją apie „Žydrąją paukštę“?
- Kas tai?
- Ne, nekreipk dėmesio, tai niekis.
- Na, tuomet neklausk.
Haruhi kreivai nužvelgė mane, tuomet atvyko mokytojas Okabė ir prasidėjo klasės valandėlė. Tą dieną klasėje iš Haruhi nuosmukio tryško toks niaurumas, kad net jaučiau perštintį slėgį savo nugaroje. Dar niekada anksčiau skambučio dingtelėjimas neaidėjo taip maloniai. Tarsi lauko pelė, sprunkanti iš įnirtingai užsiliepsnojusios žolės, evakavau iš klasės.
***
Skaitančios Nagato figūra yra toks šabloninis klubo vaizdelis, kad ji atrodo kaip nepajudinamas kambario ornamentas.
Tai žinodamas pasisukau į jau prisišvartavusį Koizumį Itsukį:
- Tik nesakyk, kad tu taip pat turi man kažką papasakoti apie Suzumiyą?
Mes tik tryse. Haruhi budi, o Asahina dar neatvyko.
- Ak, sprendžiant iš tavo reakcijos, kitos dvi merginos tikriausiai jau su tavim pabendravo.
Koizumis greitai mestelėjo žvilgsnį į Nagato, kaip visada įsitraukusią į savo knygą. Jo visažinantis tonas mane itin erzino.
- Susiraskime kitą pokalbio vietą. Būtų keblu, jeigu mus nugirstų Suzumiya.
Koizumis ir aš patraukėme į valgyklą ir prisėdome prie vieno iš stalų. Pakeliui Koizumis net pavaišino mane karšta kava. Žinau, kad keista dviems vaikinams dalintis tuo pačiu valgyklos stalu, bet nieko negalėjau padaryti.
- Kiek daug žinai?
- Tiek, tikriausiai, kad Suzumiya nėra tipiškas individas.
- Tuomet viskas paprasta. Esi teisus.
Ar tai kažkoks pokštas? Visi kiti SOS Brigados nariai paskelbė man, kad Suzumiya nėra žmogus. Ar globalinis atšilimas taip išlydė jų smegenis, kad jos tiesiog subliuško?
- Pirmiausia, pasakyk, kas iš tikrųjų būsi.
Kadangi viena teigė esanti ateivė, o kita – keliautoja laiku, jau nutuokiau, todėl tęsiau:
- Juk neketini prisipažinti būsiąs esperiu, ar ne?
- Nėra reikalo pūstis!
Koizumis lėtai pateliūškavo savo puodelį.
- Nors ne visai tikslu, esi daugmaž teisus – būsiu vadinamasis esperis. Taigi, aš turiu paranormalių galių.
Siurbtelėjau kavą tyloje. Mmm, tokia saldi, galėjo nupirkti su mažiau cukraus.
- Neketinau persikelti į šią mokyklą taip netikėtai, bet pasikeitė aplinkybės. Niekada nebūčiau pamanęs, kad tos dvi merginos taip greitai prisigretintų prie Suzumiyos. Anksčiau jos tik tyliai ją stebėdavo.
Baikit elgtis su Haruhi kaip su kažkokia neįkainojama nykstančia rūšimi!
Pastebėjęs mane susiraukusį, jis tęsė:
- Nagi, nurimk. Mes taip pat stengiamės! Mes neketiname jokiu būdu sužeisti Suzumiyos, tiesą sakant, norime ją apsaugoti nuo pavojaus.
- Sakai „mes“? Tai reiškia, kad yra ir kitų esperių be tavęs?
- Na, jų nėra tiek daug, kaip manai. Kadangi esu žemiausiojo rango, daug nežinau, galbūt dešimt šiame pasaulyje. Visus prižiūri „Organizacija“.
Puikumėlis, dabar atsirado ir „Organizacija“!
- Nežinau, iš ko susideda “Organizacija”, ar kiek joje narių. Viską, atrodo, kontroliuoja šulai pačiame viršuje.
- ... Taigi, ši slapta grupuotė, ši „Organizacija“, ką ji, šiaip ar taip, veikia?
Koizumis sudrėkino lūpas atvėsusia kava.
- Kaip jau turbūt atspėjai, „Organizacija“ buvo įkurta prieš trejus metus ir jos prioritetas yra stebėti Suzumiyą Haruhi. Atvirai kalbant, ji egzistuoja vien tam, kad stebėtų Suzumiyą Haruhi. Esu tikras, kad dabar supranti? Aš ne vienintelis „Organizacijos“ narys šioje mokykloje. Keli jau infiltravosi prieš mane; esu tik laikinai perkeltas tam, kad jiems pagelbėčiau.
Staiga prisiminiau Tanigučio „rožą“. Jis sakėsi buvęs toje pačioje klasėje kaip ir Haruhi nuo jos ankstenės mokyklos laikų. Ar jis esperis kaip ir Koizumis?
- Tu juokauji, ar ne?
Koizumis apsimetė to nenugirdęs ir tęsė:
- Visgi, negaliu patvirtinti, kad jie visi Suzumiyos pusėje.
Kodėl visiems taip patinka Haruhi? Ji yra tiesiog ekscentriška, pakvaišusi mergiotė, kitiems žmonėms kelianti problemas, neminint ekstremalaus egoizmo. Ar tikrai verta, kad „Organizacija“ pasitelktų visus savo išteklius jos apsaugai? Nors tenka pripažinti, ji labai išvaizdi.
- Aš tiksliai nenutuokiu, kas nutiko prieš trejus metus. Viskas, ką žinau, kad vieną dieną prieš trejus metus aš įgijau paranormalių galių. Buvau persigandęs, nežinojau, ką daryti. Laimei, neilgai trukus mane priglaudė „Organizacija“, kitaip būčiau nusižudęs, manydamas, kad kažkas ne taip su mano smegenimis.
Aš manau, jog dar prieš tą laiką kažkas buvo ne taip su tavo smegenimis.
- Na, tai neįmanoma. Nors mes labiau bijome egzistuojančių baisių, nenumatomų pasekmių.
Šypsodamas dėl savo paties trūkumų, Koizumis sriūbtelėjo kavos ir tuomet rimtai į mane pažvelgė.
- Kaip manai, kada pasaulis pradėjo egzistuoti?
Jis iš niekur uždavė gana trikdantį klausimą.
- Argi viskas neprasidėjo nuo Didžiojo Sprogimo?
- Dabar tikrai taip sakoma. Mums, visgi, egzistuoja kita galimybė – pasaulis pradėjo egzistuoti prieš trejus metus.
Aš vis ir vis stebeilijau į Koizumio veidą. Tai, ką jis sakė, buvo per daug absurdiška.
- Neįmanoma! Aš aiškiai pamenu, kas nutiko prieš trejus metus. Be to, mano tėvai vis dar gyvi. Aš vis dar turiu siūles, gautas man įkritus į šulinį, kai buvau mažas. Ir kaip paaiškinsi visą tą mėšlą, kurį tenka įsiminti per istorijos pamokas?
- Puiku, tuomet kaip gali būti tikras, kad visi žmonės, įskaitant tave, nėra sukurti su ankstesniais prisiminimais? Šiuo atveju, net nereikėtų mąstyti apie tai, kas įvyko prieš trejus metus. Nebūtų įrodymų paneigiančių, jog šis pasaulis ir visa gyvybė jame neprasidėjo prieš penkias minutes.
- …
- Pavyzdžiui, įsivaizduok Virtualią Realybę. Tavo smegenys prijungtos elektriniais laidais, viskas, ką matai, užuodi ir net lieti, iš tikrųjų yra perduodama elektriniais signalais iš laidų į smegenis, bet tu vis tiek tiki, kad patirtis yra reali. Šis taip vadinamas realusis pasaulis iš tikrųjų yra stebėtinai trapus.
- Tarkime, kad sutinku su tuo, ką sakai, nesvarbu, ar Žemės planeta buvo sukurta prieš trejus metus ar prieš penkias minutes. Reikalas toks: ką tavo “Organizacija” turi bendro su Haruhi?
- “Organizacijos” lyderis tiki, kad šis pasaulis iš tiesų yra žmogaus sapnas. Na, ne, tiksliau, kad visas pasaulis pats yra tik sapnas. Kadangi jis yra sapnas, tam žmogui kurti ir keisti egzistuojančią realybę būtų taip pat paprasta, kaip laikrodžio tiksėjimas. Ir mes visi žinome, kas yra tas žmogus.
Galbūt dėl sudėtingos kalbėsenos, bet Koizumio veidas atrodė neįtikėtinai subrendęs.
- Žmonės vadino tuos, galinčius savo valia kurti ir naikinti pasaulį, Dievo vardu.
… Ei, Haruhi! Tu jau tapai dievuliu, o, dievuli! (Tyčinis kalambūras.)
- Todėl “Organizacija” visuomet buvo labai atsargi. Jeigu Dievas taptų nepatenkintas šiuo pasauliu, jis galėtų jį visiškai sunaikinti ir pakeisti nauju. Visai kaip vaikas, kuriam nepatinka jo pastatyta smėlio pilis, ir dėl to nusprendžia ją sugriauti ir pastatyti kitą. Nors ir manau, kad šiame pasaulyje egzistuoja daugybė neišspręstų konfliktų, jame pakanka gėrio, jog viską būtų galima pakęsti. Todėl aš padedu “Organizacijai” sergėti šį pasaulį.
- Kodėl tau tiesiogiai nepaklausus Haruhi? Pasakyk, kad liautųsi naikinti pasaulį, galbūt ji net paklausys.
- Suzumiya, savaime suprantama, nežino to, ji nesuvokia savo galių. Mūsų darbas yra įsitikinti, kad taip ir liktų, o ji ramiai gyventų savo gyvenimą.
Tai pasakęs, Koizumis vėl ėmė šypsoti.
- Kol kas ji vis dar yra neišbaigta deivė, visiškai nesugebanti savo valia kontroliuoti šio pasaulio. Nors ji dar neišsivystė, mes jau matėmė to ženklų.
- Iš kur žinai?
- Pamąstyk apie tai: kodėl esperis kaip aš, taipogi, Asahina Mikuru ir Nagato Yuki turi galimybę egzistuoti? Todėl, kad Suzumiya to trokšta.
Jeigu kas nors čia yra ateivis, keliautojas laiku, slaideris ar esperis, tuomet susiraskite mane!
Aš kaip mat prisiminiau Haruhi prisistatymą semestro pradžioje.
- Kadangi dar jų neatrado, savo galių, ji nesugeba jų utilizuoti, tik pasąmoningai jas atskleidžia. Bet paskutiniuosius porą mėnesių, Suzumiya ištisai skleidė galias, sunkiai suvokiamas žmogaus protu. Kaip jau supratai, tai leido Asahinai Mikuru, Nagato Yuki ir net man prisjungti prie Suzumiyos būrio.
Ar tai reiškia, kad aš vienintelis esu pašalinis?
- Ne visai. Mums paslaptinga tavo egzistencija. Aš išsamiai pasidomėjau tavo praeitimi, tikiuosi, nieko prieš. Galiu užtikrinti, kad esi tipiškas žmogus be jokių ypatingų galių.
Turėčiau priimti tai kaip komplimentą, ar jaustis nusivylusiu?
- Nors ir pats gerai nesuvokiu, bet galbūt pasaulio likimas priklauso nuo tavęs. Taigi, tau reikia pasirūpinti, kad Suzumiya nejaustų jokios širdgėlos šiam pasauliui.
- Kadangi manai, jog Haruhi yra Dievas, – aš pasiūliau, – kodėl nepagrobus jos, neatlikus autopsijos ir neišsiaiškinus, iš ko padarytos jos smegenys? Galbūt net atskleistum visatos paslaptis!
- Neslėpsiu, mūsų “Organizacijoje” egzistuoja ekstremistų, kurie būtent taip ir galvoja.
Koizumis linktelėjo ir pridėjo:
- Dauguma, visgi, mano, kad geriausia ją palikti vieną. Jeigu, šiaip ar taip, dėl to Dievas pasijustų nelaimingas, aiškiai grėstų katastrofa. Tikimės, kad pasaulis liks, koks esąs, natūraliai vildamiesi, jog Suzumiya gyvens taikiai. Nieko neišloštume iš Apokalipsės…
- … Tuomet ką daryti?
- To aš nežinau.
- Ak, taipogi, kas nutiktų pasauliui, jeigu Haruhi staiga mirtų?
- Galbūt pasaulis išnyktų kartu su ja? Arba galbūt Dievas paprasčiausiai nustotų egzistuoti? O gal atsirastų naujas jos vietoje? Kol to neįvyko, niekas nežino.
Kava popieriniame puodelyje visiškai atvėso. Nustūmiau, kadangi nebenorėjau gerti, ją į šalį.
- Teigi turįs paranormalių galių?
- Na, tai nėra labai tikslu, bet daugmaž esi teisus.
- Parodyk man tas galias, tuomet aš tavim patikėsiu. Tarkime, pašildyk šią kavą.
Koizumis linksmai šyptelėjo. Pirmas kartas, kai matau jo tikrą šypseną.
- Atleisk, negaliu to padaryti. Mano galios nėra taip lengvai suvokiamos. Normaliomis sąlygomis, aš visiškai jų neturiu. Reikia patenkinti tam tikrus reikalavimus, kad galėčiau jomis naudotis, bet tikiu, jog vieną dieną tu jas išvysi. Atleisk, kad taip užgaišinau, pats laikas judėti. – Tai pasakęs, Koizumis dingo su šypsniu.
Aš stebėjau jį žingsniuojantį, kol jis išnyko iš mano regos lauko, tuomet pagriebiau popierinį puodelį. Kaip ir maniau, kava vis dar šalta.
***
Grįžęs į klubo kambarį, užklupau Asahiną, stovinčią viduje vien tik su liemenėle ir kelnaitėmis.
- …
Asahina su tarnaitės kostiumėliu rankose išplėtė akis, sustirusi vietoje, žvelgdama į mane, o mano ranka ant durų rankenos. Lėtai jos burnytė prasižiojo, ruošdamasi klykti.
- Upsi.
Prieš jai užgriaudint, aš ištraukiau koją iš kambario ir staigiai užtrenkiau duris. Dėka to, išvengiau jos aimanos.
Man, rimtai, reiktų prisiminti belstis. Ne, palaukite, jai pačiai reiktų užsirakinti duris, kai persirenginėja!
Man besvarstant, ar įsidėti jos glotnaus balto kūną vaizdą į ilgalaikį atminties banką, iš kitos durų pusės pasigirdo švelnus beldimas: “Galite užeiti.”
- Atleiskite dėl to.
- Niekis…
Pažvelgiau į Asahinos panarintą galvutę, kai ji atvėrė duris ir atsiprašė. Raudonuodama tarė: “Atleiskite, kad visada rodau jums savo gėdingąją pusę…”
Aš rimtai nieko prieš.
Ji iš tiesų paklusni mergytė, vilkinti savo tarnaitės kostiumėlį, kaip Haruhi ir liepė.
Ji tiesiog per daug miela!
Sunerimau, kad jeigu ir toliau taip akylai stebėsiu Asahiną, ką tik priimtas vaizdas palinks į nešvankiąją pusę. Sulasiodamas visą sveiką protą prieš tuos nerimą keliančius potroškius, aš sparčiomis dribtelėjau į viršilos kėdę ir įjungiau kompiuterį.
Pasijutęs lyg stebimas, pakėliau galvą, atrasdamas į mane žvelgiančią Nagato Yuki. Ji šiek tiek pakėlė akinukus, tuomet grįžo prie knygos. Jos judesiai gana žmogiški.
Atsidariau interneto naršyklę ir įrašiau klubo namų tinklalapio adresą, ketindamas ką nors paredaguoti visiškai statiškame puslapyje, bet nežinojau, kur pradėti. Mąstydavau, kad redaguoti tinklalapius yra laiko švaistymas, tuomet uždarydavau puslapį ir atsidusdavau. Visgi, štai ir aš, negyvai nuobodžiaujantis, visiškai pavargęs nuo Otelo, trokšdamas kokios nors laiką užmušančios veiklos.
Suniurnėjęs kažką sukryžiuotomis rankomis, staiga prieš save išvydau šiltos arbatos puodelį. Žvilgtelėjau viršun, o ten stoviniavo besišypsanti Asahina tarnaitės kostiumėliu, rankose laikydama padėkliuką. Ji tarsi tikra tarnaitė.
- Dėkui.
Mane ką tik karšta kava pavaišino Koizumis, bet aš vis tiek džiugiai priėmiau šį šiltą arbatos puodelį.
Tuomet Asahina padėjo kitą puodelį prie Nagato, atsisėdo šalia jos ir tyliai siurbtelėjo savo pačios arbatos.
***
Galų gale, Haruhi tą dieną taip ir neaplankė klubo kambario.
***
- Kodėl vakar neatsibeldei? Argi nežadėjai surengti debrifingo?
Kaip įprasta, aš atsisukau ir užkalbinau už manęs sėdinčią Haruhi prieš klasės valandėlę.
Tysodama plokščia ant stalo, smakru braukdama paviršių, Haruhi prabilo susierzinusiu žvilgsniu:
- Avingalvi! Aš vakar pati viena pravedžiau debrifingą!
Iš karto suvokiau, kad Haruhi turbūt dar kartą peržvelgė šeštadienį aplankytas vietas.
- Mąsčiau, ar tik ko nors nepraleidau, todėl taip ir padariau.
Visada mintijau, kad tik detektyvai tikėjo nusikaltėliais, grįžtančiais į nusikaltimo vietą.
- Karšta kaip Pragare! Kada mokykla leis pasikeisti uniformą? Aš noriu trumpų rankovių!
Nesikeis iki Birželio, o iki Gegužės pabaigos liko tik viena savaitė.
- Suzumiya, galbūt jau sakiau tai anksčiau, bet manau, kad pamiršk tuos paranormalius reiškinius ir pabandyk gyventi normalų mokyklinį gyvenimą.
Ji pakelia smegeninę ir susiraukia... Tikėjausi tokios reakcijos, bet Haruhi kaušas liko priklijuotas prie suolo. Atrodo, ji rimtai išsekusi.
- Normalus mokyklinis gyvenimas? Kas tai per gyvenimas?
Ji visiškai abejinga.
- Kažkas panašaus į padoraus vaikino susiradimą. Galbūt pasimatymo metu net užtiksite ateivį. Du paukščiai vienu akmeniu, juk neskamba taip blogai?
Tai pasiūlęs, ėmiau mąstyti apie tą dieną apturėtą pokalbį su Asahina.
- Be to, šūsnis vyrukų stoja į eilę dėl tavęs. Viskas, ko reikia, tai prislopinti savo ekscentrišką elgesį ir tavo vaikinas atsiras pats.
- Hmph, nesvarbu, turiu vaikiną, ar ne! Visa ši vadinamoji meilė yra tik laikinas proto pasimaišymas, psichinė liga.
Pavargusiu balsu tarstelėjo Haruhi, gulėdama ant suolo ir žvelgdama pro langą.
- Tiesą sakant, aš pamąstau apie šiuos dalykus laikas nuo laiko. Visgi, esu energinga mergina, plius mano kūnas turi poreikių. Bet nesu tokia bukaprotė, kad priskirčiau šį mėšlą sau vien dėl akimirkos sąmyšio. O jeigu būsiu užsiėmusi pasimatymais, kas nutiks SOS Brigadai? Aš ką tik ją įkūriau!
Techniškai ji dar nėra įkurta.
- Tuomet kodėl nesukūrus klubo su kažkokia pramogine veikla? Tai aiškiai pritrauktų žmonių dėmesį.
- Ne.
Haruhi tiesmukai atsisakė.
- Įkūriau SOS Brigadą, nes visi kiti tipiški klubai buvo per daug varginantys, be to, aš taip pat užverbavau mieląją mergytę Asahiną ir paslaptingai perkeltąjį studentą Koizumį! Kodėl dar nieko nenutiko? Ech, jau pats laikas, kad nutiktų, kas nors keisto.
Pirmas kartas, kai matau Haruhi tokioje neviltyje, bet ji vis tiek liko graži. Tokiai gražutei net nereikia šypsotis, kad puikiai atrodytų, nors ir gaila, kai apie tai pagalvoju.
Haruhi likusią dienos dalį praleido snausdama. Nuostabiausia, kad mokytojai to taip ir nepastebėjo... Ne, tai turėjo būti sutapimas.
***
Patylomis, nuo šios akimirkos, ėmė klostytis nešvarūs reikaliukai. Kadangi iš pradžių tai nebuvo didelis daiktas, niekas dar neatkreipė dėmesio, bet aš jau mėklinau apie tai visą laiką nuo klasės valandėlės pradžios.
Kalbėdamas su Haruhi, mintimis buvau kitur. Viskas prasidėjo nuo raštelio, šį rytą palikto mano batų spintelėje.
Raštelis skelbė: “Po mokyklos, kai nieko nebus, ateik į 1-5 klasę.”
Tai aiškiai buvo merginos braižas.
***
Apie ką visa tai? Mano galvoje tarp skirtingų nuomonių įvyko skubi konferencija.
Pirmoji tarė: “taip jau nutiko anksčiau”, bet rašysena skyrėsi nuo paliktos žymeklyje. Nagato, kuri tvirtina esanti ateivių Gyvas Humanoidinis Interfeisas, raštas toks dailus tarsi išspausdintas kompiuteriu, o šis raštelis visgi dvelkė mokyklinukės ranka. Be to, Nagato nebūtų tokia įžūli ir nekaišiotų raštelių į mano batų spintelę.
Antroji užklausė: “galbūt tai Asahina?” Ne, jeigu tai būtų Asahina, ji neišplėštų atsitiktinio popiergalio ir neprikeverzotų jame, nepaminėjusi laiko. Taigi, ji būtų įdėjusi grakščiai parašytą laišką į voką.
Kas be ko, įtartina, kad pasirinkta vieta yra mano klasė. “Nejaugi Haruhi!?” užkriokė trečioji nuomonė. Tai išvis neįmanoma, jeigu taip būtų, ji tiesiog nutemptų mane prie laiptų ir nedelsdama pasakytų, ką norėjusi.
Pagal šį principą, aš taip pat iš lygties pašalinau Koizumį. Galiausiai, ketvirtoji nuomonė užniūniavo: “Ar tai meilės laiškutis nuo paslaptingosios nepažįstamosios?” Nesivarginkime, ar tai meilės laiškas, ar ne, reikalas tas, kad mane kviečia, ir tai nebūtinai yra kokia nors mergaičiukė.
“Nepasiduok! Tai tikriausiai Tanigučio ir Kunikidos pokštas.” Taip, atrodo kaip labiausiai tikėtina nuomonė. Tikriausiai tas kluikšmagdė Tanigučis sumanė nevykusiai pajuokauti, bet galėjo parašyti ir daugiau.
Aš žingsniavau be tikslo po mokyklą apie tai galvodamas. Po pamokų, Haruhi pasisakė negaluojanti ir nuzulino namùčion. Tai puiki proga!
Nusprendžiau pirma apsilankyti klubo kambaryje. Išprotėčiau, jeigu taip anksti nukakčiau į klasę laukti kažkokio nežinomo nepažįstamojo. Plius, jeigu Tanigučis staiga užeitų ir tarstelėtų: “Sveikas, vis dar lauki? Negaliu patikėti, kad užkibai ant tokio menko masalo, kad toks nepatyręs gali būti!” Mane tai itin supykdytų. Pirmiausia užmušti šiek tiek laiko, užmesti akį į klasę ir tuomet įsėlinti, įsitikinus, kad nieko aplink nėra. Taip, tai tobula strategija!
Prisišvartavau prie klubo kambario durų ir šį kartą prisiminiau pasibelsti.
- Prašau, užeikite.
Įsitikinęs, kad tai Asahinos balsas, atvėriau duris. Nesvarbu, kiek daug kartų žvelgiu, ji atrodo tiesiog nuostabiai savo tarnaitės kostiumėlyje!
- Užtrukote, kur Suzumiya?
Atrodo, kad ji vėl ruošia arbatą.
- Pabruko uodegą namùčion, vaidino itin nusikamavusią. Jeigu ketini atkeršyti, dabar puiki proga, kol ji laižo asfaltą.
- Tikrai neketinu to daryti!
Mes sėdėjome veidas į veidą ir srėbėme savo arbatą, kol Nagato skaitė. Atrodo, kad vėl grįžome prie ankstesnės betikslės, kaip ir anksčiau, asociacijos.
- Koizumis vis dar neatvyko?
- Koizumis jau buvo užsukęs, sakėsi šiandien turįs darbo, todėl išbėgo.
Kokio darbo? Šiaip ar taip, kaip reikalai klostosi, galiu drąsiai išbraukti Koizumį ir Haruhi iš savo įtariamųjų sąrašo dėl to, kas parašė raštelį.
Kadangi neturėjome ką veikti, kol šnekučiavomės, aš su Asahina pažaidėme Otelo. Po trijų mano pergalių, mes baigėme ir įlindome į internetą paskaityti žinių, ir tą akimirką Nagato užvertė knygą. Šiais laikais, mes priimdavome šį jos veiksmą kaip ženklą baigti klubo veiklą (nors ir nežinojome, kokia veikla tai buvo) ir pradėjome krautis mantą.
- Man reikia persirengti, eikite pirmi. – Išgirdęs tai sakančią Asahiną, išskuodžiau iš klubo kambario. Laikrodis rodė pusę šešių, jau nieko neturėtų būti klasėje, ar ne? Net jeigu tai ir buvo Tanigučio pokštas, jis būtų pavargęs taip ilgai laukti ir numygęs namùčion. Nepaisant to, aš, norėdamas įsitikinti, vis tiek užbėgau dviejų laiptų eilėmis į viršutinį aukštą.
Giliai įkvėpiau tyliame koridoriuje. Kadangi visi klasės langai vitražiniai, negalėjau žvilgtelėti vidun, mačiau tik tai, kad saulė nudažė kambarį oranžine spalva. Aš atsainiai atvėriau 1-5 klasės kambario duris ir įkišau savo kramę.
***
Manęs visai nestebino, kad kažkas laukė klasės kambario viduje, bet sukrėtė, kas tai buvo. Priešais lentą stovėjo žmogus, apie kurį net nebūčiau pagalvojęs.
- Vėluoji.
Asakura Ryouko šyptelėjo.
Ji perbraukė savo glotnius ilgus plaukus ir pradėjo žengti eile. Dailios šlaunys po jos sijonėliu ir balti batai labai blaškė dėmesį.
Ji sustojo klasės kambario centre ir šypsodama man pamojavo.
- Užeik!
Tarsi įsiurbtas, aš paleidau durų rankeną ir įlervinau vidun.
- Taigi, tai būsi tu…
- Taip, nustebęs?
Asakura džiugiai nusišiepė, jos dešinė veido pusė raudona nuo spiginančiai besileidžiančios saulės.
- Ieškai manęs?
Specialiai užklausiau grubiu tonu, Asakura sukikeno ir atrėmė:
- Be abejo, ieškau tavęs, turiu kai ko paklausti.
Asakuros blyškus veidas atsisuko į mane.
- Ar esi girdėjęs posakį “Geriau padaryti ir gailėtis, negu gailėtis, kad nepadarei”? Kaip manai, kiek jame tiesos?
- Nesu tikras, kas tai pasakė, bet tikriausiai tiesos yra.
- Jeigu egzistuotų situacija, kurioje likti statiškame ekvilibriume tik pablogintų padėtį, o tu nežinotum, kaip ją pagerinti, ką darytum?
- Pagerinti ką? Ekonomiką?
Ignoruodama mano klausimą, Asakura šyptelėjo ir tęsė:
- Argi nemanai, kad geriau padaryti ir vėliau prisiimti atsakomybę? Kadangi niekas nepasikeis, jeigu ir toliau reikalai taip klostysis.
- Hmm, tikriausiai.
- Apie tai ir kalbu.
Asakura, kurios rankos buvo už nugaros, šiek tiek palinko į priekį.
- Visgi, kadangi tie aukščiau nesugeba kitaip mąstyti, jie nesuvokia sparčiai kintančių šios realybės aplinkybių, todėl esu priversta veikti pati ir ką nors pakeisti.
Ką, po paraliais, bandai pasakyti? Ar tai kažkokia išdaiga? Nužvelgiau kambarį, svarstydamas, ar Tanigučis slepiasi sandėliuke, prilaikydamas už nugaros šluotas, o galbūt jis tupi po mokytojo stalu.
- Aš pavargau stebėti nesikeičiančią aplinką, todėl…
Užsiėmęs tyrinėjau aplinką tiek, kad nelabai kreipiau dėmesį į tai, ką Asakura sakė.
- Privalau tave užmušti ir išsiaiškinti, kokią reakciją pademonstruos Suzumiya Haruhi.
Kaip blyksnis Asaukuros dešinė ranka suspindo ir balta metališka žiežirba praslydo prie pat tos vietos, kur buvo mano kaklas.
Maloniai šypsodama Asakura laikė aštrų medžioklinį peilį.
Man itin pasisekė, kad išvengiau pirmojo antpuolio. Dėl to dabar gulėjau ant žemės, išbalęs žvelgdamas į Asakurą. Užspęstas į kampą, negalėsiu pasprukti! Ši mintis perskrodė smegenis, ir aš atšlijau atgal nelyg skėrys.
Kodėl Asakura nesivijo?
… Ne, palaukite! Kas, velniai rautų, čia dedasi? Kodėl Asakura bando perdurti mane peiliu? Luktelkite minutėlę, Asakura ką tik pasakė ką? Ji nori mane užmušti? Mane? Bet, kodėl!?
- Baik išsipisinėti!
Surezgiau tik firminį savo sakinį.
- Tai pavojinga! Net jeigu švaistaisi netikru peiliu, galėjai mane stipriai sužeisti! Padėk tą daiktą šalin!
Aš buvau rimtai suglumęs. Jeigu kas nors žino, kas dedasi, prašau išlįskite ir paaiškinkite man!
- Manai, juokauju? – Asakura atsiliepė itin džiugiu balsu, visai be rimtumo žymių. Gerai pagalvojus, vidurinės mokyklinukė, grasinanti tau peiliu, yra iš tiesų kraupus reginys. Taigi dabar suprantate, koks buvau persigandęs.
- Hmph!
Asakura patapšnojo savo petį peilio geležties šonu.
- Tu netrokšti mirties? Nenori išnykti? Organinių būtybių žūtis man nieko nereiškia.
Aš lėtai atsistojau. Tai aiškiai yra nevykusi išdaiga, o bijau tik todėl, kad esu per daug rimtas. Vis kartojau tai sau, nes viskas buvo per daug siurrealu. Asakura yra rimtoji klasės seniūnė, kuri kalba klasėje tik paklausta, ir kuri visiškai nepašėltų net baisiausiomis aplinkybėmis. Kodėl ji netikėtai imtų su savimi nešiotis peilį ir teigti norinti mane papjauti?
Visgi, tas peilis yra tikras, jeigu nebūsiu atsargus, kraujuosiu kaip varganas šuva.
- Nesuprantu, apie kokį velnią šneki. Tai nebejuokinga, supratai? Padėk šalin tą gąsdinantį padargą!
- Negaliu to padaryti, – Asakura šyptelėjo savo įprasta nekalta šypsenėle, – nes aš iš tikrųjų trokštu tavo žūties.
Ji laikė peilį palei juosmenį ir ėmė lėkti link manęs. Po velnių, kokia greita! Šį kartą buvau pasiruošęs, jau numatęs pabėgti pro duris – bet trenkiausi į sieną.
????
Keista, kur dingo durys? Net langų nebėra! Ant sienos, žvelgiančios į koridorių, turėjo būti langai, bet vietoje jų radau tik storą pilką sieną.
Neįmanoma!
- Viltį mesk į šalį.
Asakuros balsas artėjo iš užnugario.
- Dabar aš kontroliuoju šios zonos erdvę, todėl visi išėjimai užblokuoti. Tiesą sakant, tai gana lengva, viskas, ką reikia padaryti, tai šiek tiek pažaisti su šios planetos pastatų molekuline struktūra ir galiu pakeisti materiją savo nuožiūra. Dabar šis kambarys užsklęstas, ir iš jo nėra jokio kelio išeiti, ar įeiti.
Apsisukau ir pastebėjau, kad saulėtekis taip pat dingo. Visas kambarys apsuptas betoninėmis sienomis, palikdamas tik baltas lempas, šaltai spindinčias ant suolų.
Kas per velnių velnionė!
Asakuros siluetas lėtai pasislinko manęs link.
- Patariu baigti priešintis; vis tiek mirsi.
- … Kas per kipštas tu būsi?
Nesvarbu, kiek žvelgiau, mane supo vien sienos. Nė vienų durų, nė vieno lango, nieko! Gal man pasimaišė?
Aš pašėlęs laksčiau tarp suolų, bandydamas kuo toliau pasprukti nuo Asakuros. Visgi Asakura tipeno link manęs tiesia linija, iš savo tako patraukdama stalus ir kėdes.
Palyginus su ja, mano kelią vis blokavo ir blokavo griozdai.
Ką gi, tuomet…
Nusprendžiau surizikuoti ir nusviedžiau kėdę į Asakurą, tačiau sėdimoji pasisuko šonu prieš pat Asakurą ir nuskriejo į kitą kambaro kampą. Nejaugi tai įmanoma!?
- Ar nesakiau, kad viltį mestum į šalį? Viskas šiame kambaryje dabar juda tik mano valios dėka.
Palauk… Palauk!
Kas čia dedasi? Jeigu tai ne išdaiga ar pokštas, ir jeigu aš ir Asakura nesame išprotėję, tuomet kas čia vyksta?
Privalau tave užmušti ir išsiaiškinti, kokią reakciją pademonstruos Suzumiya Haruhi.
Kodėl vėl Haruhi? Jėzus Marija, Haruhi, argi tu netampi šiek tiek per daug populiari?
- Turėjau taip pasielgti iš pat pradžių.
Asakurai tai pasakius, mano kūnas užšalo. Taip negalima! Tai sukčiavimas!
Mano pėdos kaip medis įaugo į grindis, negalėdamos pajudėti. Mano rankos sustingo tarsi vaškinės statulėlės – aš net negalėjau pakrutinti pirštų. Mano veidas, sustingęs žvilgsniu į parketą, matė lėtai į regėjimo lauką įžengiančius Asakuros mokyklinius batelius.
- Kai mirsi, Suzumiya Haruhi turėtų pademonstruoti kažkokią reakciją. Galbūt tai sukurs masyvią duomenų eksploziją, iš kurios ką nors išsaugosime. Tai gali būti mūsų vienkartinis gyvenimo šansas.
Man tai visiškai nerūpi!
- Dabar dvėsk.
Jaučiau, kaip Asakura pakėlė peilį. Kur ji pradės? Gerklės arterijos, širdies? Jeigu žinočiau, kaip mirsiu, bent jau galėčiau būti tam pasiruošęs. Bent leisk man užsimerkti… Ne, negaliu to padaryti. K… kas tai!?
Staiga pajutau oro virpesius. Peilis jau smigo į mane…
Šią akimirką lubos išleido garsų smengantį triukšmą, sekusį žemyn krentančiomis nuolaužomis. Kai kurios jų nudribo ant mano makauzos – skaudėjo! Prakeikimas! Mane padengė baltos kalkės, sukilusios iš be perstojo krentančių nuolaužų, todėl spėjau, kad Asakura atrodė taip pat. Troškau žvilgtelėti, kaip ji dabar atrodė, bet negalėjau pajudėti… ne, palaukite! Aš vėl galiu judėti!
Pakėliau galvą ir atradau…!
Priblokštą Asakurą – kai ji tik, tik ketino perrėžti man gerklę. Priešais ją plikomis rankomis pagavusi ašmenis stovėjo liauna Nagato Yuki figūra.
(Oho, ji gali sučiupti ašmenis vien plikomis rankomis.)
- Tavo programos per daug esminės, – Nagato tarė savo įprastu tonu be emocijų. – Duomenų sankirta ties lubų ruožu buvo neišbaigta. Todėl atradau ir pramušiau ją.
- Drįsti man maišytis? – Asakura ramiai tarstelėjo. – Nužudžiusi šį žmogėną, be abejonės sulaukčiau Suzumiyos Haruhi kažkokios reakcijos. Tik tuomet mes galėsime įgauti daugiau duomenų.
- Privalėjai būti mano atsarginė kopija, – Nagato tęsė savo į mantrą panašiu tonu. – Toks priešiškumas neleistinas; paklusk mano įsakymams.
- O jeigu atsisakysiu?
- Tuomet teks atjungti tavo duomenų interfeisą.
- Ketini pabandyti? Pranašumas mano pusėje, kadangi šis klasės kambarys priklauso mano duomenų kontrolės zonai.
- Apdorojama duomenų interfeiso nutraukimo aplikacija.
Nagato baigus, peilis jos rankoje ėmė ryškiai švytėti. Tuomet, tarsi cukraus kubelis įmerktas į arbatos puodelį, jis ėmė kristalizuotis, tirpti ir byrėti ant grindų nelyg milteliai.
- !!
Asakura paleido peilį ir šoktelėjo penkis metrus atgal. Išvydęs šią sceną, negalėjau nenusistebėti – oho, šios dvi tikrai nėra žmonės.
Akimirksiu praplėsdama nuotolį, Asakura elegantiškai nusileido ir toliau kaip įprasta šypsojosi. Aplink buvusi erdvė pradėjo kreiptis – tik taip galėjau tai apibūdinti. Asakura, suolai, lubos ir grindys visi energingai sklezdeno, bendrai paėmus, vaizdas buvo panašus į skystą metalą, nors taip aiškiai ir negalėjau matyti.
Tik, tik bepradedant svarstyti, ar vien tik ši erdvė lėtai virsta tuo, kas atrodė kaip ietimis nusėtas, kristalizuotas sprogimas, pasirodė priešais Nagato iškeltas plaštakas. [Sic! – Vert. Past.]
Kitą sekundę, tokie patys nepermaldaujami kristalizuoti sprogimai apsupo Nagato, užtrotinti ant žemės byrančiais milteliais. Kristalizuotos ietys-žeberklai žaibo greičiu vasnojo link mūsų iš visų pusių. Tik po akimirkos suvokiau, kad Nagato tokiu pat miklumu atrėmė tas ietis.
- Nesitrauk nuo manęs.
Nagato, atmušinėdama atakas, patraukė už mano kaklaryšio, kad pritūpčiau ir pasislėpčiau už jos.
- Oho!
Kažkoks objektas praskriejo man virš galvos ir, atsitrenkdamas į lentą, išsitaškė į šipulius.
Nagato trumpai žvilgtelėjo į viršų, akimirksniu iš lubų išaugo daugybė varveklių ir krito ant Asakuros buožės. Asakura pajudėjo greičiau, negu akis užmatė, ir beveik iš karto ant žemės susiformavo varveklių miškas.
- Niekaip neįveiksi manęs šioje erdvės zonoje, – Asakura ramiai tarė. Ji ir Nagato stovėjo perskirtos vos keliais metrais, veidas į veidą, o aš tiesiog beviltiškai klūpojau ant grindų, nedrįsdamas atsistoti.
Nagato stypsojo priešais mane šiek tiek praskėstomis kojomis, ir tik dabar pastebėjau, kokia ji rimta, turiu omeny, ji užsirašė savo vardą ant mokyklinių batukų. Tuomet, tarsi skaitydama maldą, Nagato tyliai sumurmėjo:
PASIRINKTI serijinis_kodas
IŠ duomenų_bazė
KUR kodas=’duomenys’
ĮSAKYMAS agresyvaus_mūšio_duomenys
PRIKLAUSOMYBĖ likvidavimo_režimas
- Taikinio vardas Asakura Ryoko, priešiškumas patvirtintas. Nutraukiamas taikinio organinės informacijos interfeisas.
Normali erdvė daugiau neegzistavo šiame klasės kambaryje. Viskas virto geometrinėmis figūromis, atrodančiomis iškreiptai ar kūgiškai. Šio siurrealistino peizažo vaizdas panašus į vieną iš tų teminių siaubo parkų, apsvaigau vien žvelgdamas.
- Tu nustosi funkcionuoti anksčiau, negu aš.
Neturėjau žalio supratimo, kodėl Asakuros balsas sklido iš viso šio spalvoto miražo.
Siūbt, vėjo, skrodžiančio orą, garsas.
Nagato stipriai spyrė į mane kulnu.
- Ką tu…
Prieš man baigiant, ietis praskriejo taip greitai, kad vos įžvelgiau, kaip ji prazvimbė pro mano nosies galiuką ir susmigo į žemę.
- Pažiūrėsim, kiek ilgai ištversi jį gindama. Štai!
Kitą sekundę, Nagato stovėjo prieš mane, pasmeigta maždaug dvylikos rudai atrodančių ilgų žeberklų.
- …
Kitaip tariant, Asakura puolė Nagato ir mane iš visų pusių tuo pačiu metu. Nagato sugebėjo sukristalizuoti kai kurias iš iečių bei ištaškyti jas, bet bandydama apsaugoti nuo likusių iešmų, kaip skydas uždengė mane savo kūnu. Tačiau aš to tuomet nesuvokiau, kadangi viskas įvyko taip staigiai.
Nagato akinukai nukrito nuo jos veiduko ir minkštai atšoko, atsimušdami nuo žemės.
- NAGATO!
- Tau nederėtų judėti, – Nagato ramiai tarė, rodydama į ietis, įstrigusias jos krūtinėje ir skrandyje. Kraujo klanas ėmė telktis po jos pėdomis. – Man viskas gerai.
Dieve šventas, kaip viskas gali būti gerai?
Nagato nė kartelio nekrustelėjusi ištraukė ietis iš savo kūno. Kruvini iešmai šaltu garsu nukrito ant žemės ir iš karto virto suolais. Štai iš ko jos padarytos!
- Tiek sužeista, nemanau, kad tikiesi mane sustabdyti. Pats laikas tave pribaigti!
Iškreiptos erdvės kitame gale, Asakuros siluetas tai išblankdavo, tai išryškėdavo. Regėjau šypsnį jos veide, tuomet ji lėtai iškėlė rankas – jeigu neklystu, jos spindėjo nuo pat pirštų galiukų, ir ištįso dvigubu ilgiu. Ne, ne tik dvigubu…
- Prašau, mirk…
Asakuros rankos vis tįso ir tįso, rangydamos tarsi čiuptuvai, ir tuomet apglėbdamos iš abiejų krypčių. Negalėdama pajudėti, Nagato smulki figūra smarkiai virpėjo… Kitą akimirką mano veidas aptiško krauju.
Asakuros kairė ranka įsmigo į Nagato pilvo ertmę, o kita letena persmeigė Nagato krūtinę, perskrosdama skylę ir pirštų galais atsiremdama į klasės kambario sieną. Kraujas sriūbtelėjo iš Nagato burnos ir žemyn jos baltomis kojomis, dar labiau praplėsdamas kraujo klaną po ja.
- Baigta, – Nagato ramiai tarė, tuomet pagriebė už čiuptuvų. Nieko nenutiko.
- Kas baigta? – Asakura paklausė pergalingu balsu. – Turi galvoje savo trejus gyvenimo metus?
- Ne, – rimtai sužeista Nagato atsakė tarsi sveikut sveikutėlė. – Pradedamas duomenų interfeiso nutraukimas.
Beveik iš karto, viskas klasėje ėmė ryškiai švytėti, tuomet kristalizuotis ir tirpti kitą sekundę, suolai prie manęs taip pat virto smilmitis ir subyrėjo.
- Kaip tai gali būti...
Kristalizuotas smėliukas be perstojo krito iš lubų, šį kartą buvo Asakuros eilė apstulbti.
- Tu tikrai geniali.
Ietys Nagato kūne taip pat virto smiltim.
- Prireikė šiek tiek laiko perlaužti programą. Bet dabar viskas baigta.
- ... Aplink, prieš man įsiskverbiant į šią erdvę, jau buvai įrengusi naikinamuosius faktorius, ar ne? Nenuostabu, kad atrodei tokia nusilpusi. Panaudojai puolančiąją informaciją daug anksčiau... – Asakura prislėgtai tarė ir jos rankos ėmė kristalizuotis. – Ech, kaip gaila, visgi esu tik atsarginė kopija. Maniau, kad tai bus puiki proga dingti iš šios aklavietės.
Asakura vėl tarsi virto senąja klasioke ir džiugiai žvilgtelėjo į mane.
- Aš pralaimėjau. Puiku, kad išgyvensi. Tačiau būk atsargus, Integruotų Duomenų Būtybė nėra tokia vieninga kaip manai, egzistuoja nemažas skaičius panašių į mane su skirtingomis nuomonėmis. Ir kas žino, galbūt net tie, kontroliuojantys Nagato, persigalvos ir nuspręs tave užmušti.
Dabar ji nuo krūtinės iki kojų padengta švytinčia kristalizuota substancija.
- Kol to nenutiko, linkiu tau ir Suzumiyai kuo geriausios kloties. Viso.
Tai pasakiusi, Asakura tyliai ištirpo į mažas smėlėtas pabiras. Ir tuomet mažos smėlėtos pabiros toliau tirpo iki visiškai išnykdamos.
Po kristalizuoto smėlio liūtimi vidurinės mokyklos mergina, vardu Asakura Ryouko, visiškai pradingo iš šios mokyklos.
Staiga pasigirdo garsus dunkstelėjimas. Staigiai pastebėjau Nagato, tysančią ant grindų, todėl pašėlusiu greičiu atsistojau.
- Nagato! Laikykis! Tuoj iškviesiu greitąją!
- Nėra jokio reikalo.
Nagato žvilgtelėjo į lubas plačiai atmerktomis akimis.
- Fizinė žala man nieko nereiškia. Mūsų prioritetas yra atkurti šią erdvės zoną į pirminę būseną.
Smėlio kristalai aplinkui liovėsi kritę.
- Pašalinama purvina substancija, rekonstruojamas klasės kambarys.
Jai pabaigus, pažįstamas 1-5 klasės kambarys išdygo prieš mūsų akis. Tarsi atsisukanti juosta: viskas kambaryje grįžo į pradinę padėtį.
Lenta, mokytojo stalas, likusios kėdės ir suolai visi išsistiebė iš balto smėlio atgal į pradinę padėtį, kaip prieš pasibaigiant pamokoms. Negaliu apibūdinti to, kas dėjosi mano galvoje. Jeigu nebūčiau matęs savo akimis, pamanyčiau, kad visi šie vaizdai buvo sukurti aukščiausios klasės CGI specialiaisiais efektais.
Langai išaugo iš sienų su sveiku pusiau vitražiniu stiklu; lauke pasirodė saulėlydis, išmaudydamas mane ir Nagato oranžiniai raudona šviesa. Aš pabandžiau žvilgtelėti į suolo stalčius, visas turinys išliko vietoje, ir visas kraujas, ištiškęs man ant veido, visiškai pranyko. Tai buvo per daug neįtikėtina. Galėjau tai apibūdinti tik kaip magiją!
- Tau tikrai viskas gerai?
Aš prikniaubiau prie Nagato, kuri liko gulėti ant grindų. Maniau, kad ji uniformoje turės daugybę žaizdų ir skylių, paliktų tų iešmų, bet jos visos buvo dingusios.
- Kadangi apdorojamoji galia konvertavosi atgal į duomenų operaciją, aš tiesiog trumpam sustabdžiau interfeiso ryšį.
- Nori, kad tave pakelčiau?
Stebėtinai Nagato nedvejojo ir besistodama pagriebė mano ranką: “Ak!”
Ji staiga žioptelėjo.
- Pamiršau regeneruoti naują akinių porą.
- … Manau, kad geriau atrodai be jų. Keturakės merginos nėra mano fetišas.
- Ką reiškia “keturakė mergina”?
- Nekreipk dėmesio, tauškiu nesąmones.
- Aišku.
Dabar ne laikas šiam trivialiam mėšlui. Gailiuosi tai pasakęs. Net jeigu tai reiškė, kad teks beširdiškai palikti Nagato užnugaryje, man reikėjo susigėdijusiam kaip mat išskuosti iš klasės kambario.
- Jou!
Klasės kambario durys staiga atsivėrė.
- Pamiršau~ Pamiršau aprangą~
Prakeikimas, į klasę zvimbdamas kvailą dainą įžygiavo Tanigučis.
Tanigučis tikriausiai net nemanė, kad klasėje vis dar bus žmonių. Atradęs mus, jis stovėjo priblokštas plačiai pražiodyta burna nelyg pusgalvis.
Tą akimirką, bandžiau pakelti Nagato, bet jeigu būtumėte pamatę mus tik tuomet, atrodytų lyg aš lėtai ją guldyčiau.
- Be galo atsiprašau, – Tanigučis pasakė rimtu balsu, kurio niekada nesu girdėjęs, ir iš karto iščioškė iš klasės. Net neturėjau laiko jo vytis.
- Toks įdomus žmogus, – Nagato tarė.
Aš sunkiai atsidusau.
- Ką dabar turėtume daryti?
- Palik tai man, – Nagato kalbėjo, besiilsėdama ant mano krūtinės. – Duomenų manipuliacija yra mano specialybė, visiems leisiu manyti, kad Asakura Ryouko persikėlė.
Štai ką ji daro!
Dabar, vėlgi, ne laikas galvoti apie tokį trivialų mėšlą, kai patyriau tokį neįtikėtiną nuotykį. Kalba eina ne apie tai, ar tikiu, ką Nagato sakė man anksčiau, ar ne, aš nedrįsau prisipažinti, kad buvau pusiau įtikintas. Tai, kas dabar nutiko, privertė susimąstyti, kokie iš tikrųjų rimti buvo reikalai. Tikrai maniau, kad mirsiu! Jeigu Nagato nebūtų pasirodžiusi iš lubų, mane būtų pražudžiusi Asakura. Klasės kambario persikreipimo, Asakuros nenatūraliai ištįsusių rankų ir jos pašalinimo, atlikto bejausmės Nagato, vaizdinės patirtys – visos įsirėžė į mano smegenis.
Ar Nagato bando pasinaudoti situacija, kad įrodytų esanti ateivė?
Tam tikru būdu, ar tai nepadaro manęs šio paslaptingo įvykio bendrininku? Kaip ir sakiau pradžioje, troškau būti pašalinis, įsuktas į tokių įvykių verpetą, pasitenkinantis paprasto pagalbininko vaidmeniu. Bet, pagal tai, kaip reikalai klostėsi, aš jau buvau protagonistas! Tiesa, troškau būti personažas istorijoje apie ateivius, bet kai iš tikro tokiu tapau, į viską pažvelgiau iš kitokios perspektyvos.
Atvirai kalbant, mane tai neramino.
Aš labiau troškau būti antraplaniniu veikėju, kuris tinkamais momentais noriai padeda savo patarimais, kai visiems itin riesta. Aš visai netroškau, kad mano gyvybei grėstų pavojus! Esu principingas, kas liečia gyvenimą.
Mano mintys klajojo be tikslo, kol sėdėjau oranžiniai raudonoje klasėje. Visiškai pamiršau, kad Nagato vis dar ilsėjosi ant mano krūtinės.
K… kas tai? Apie ką aš sau mąstau? Dėka mano išsiblaškymo nepastebėjau, kad Nagato visiškai regeneravosi ir jau kurį laiką spoksojo į mane be emocijų.
***
Kitą dieną Asakura Ryouko nepasirodė klasėje.
Neišvengiama baigtis, bet tik aš vienintelis taip mintijau.
“Hmm, tikriausiai tai kažkaip susiję su Asakuros tėvo darbu, todėl jai taip staiga teko persikraustyti. Atvirai kalbant, mokytojai taip pat buvo šokiruoti, išgirdę šio ryto naujieną. Kad jie paliko šalį, išskrido vakar.“
Mokytojui Okabei paskelbus šią laikraštinę istoriją, dauguma merginų aiktelėjo iš nuostabos, “Ką?”, „Kodėl?“, kol kiti vaikinai apie tai šnibždėjosi tarpusavyje. Net mokytojo žvilgsnis buvo paklaikęs. Nenuostabu, kad mergaičiukė, sėdinti už manęs, negalėjo apie tai neprabilti.
Pliaukšt! Ji kumščiu trinktelėjo per mano pakaušį.
- Kyonai, tai PRIVALO būti paslaptingas įvykis! – Haruhi akys ryškiai spindėjo, kai ji atgavo įprastinę energiją.
Ką man daryti? Pasakyti jai tiesą?
Tarp mūsų šnekant, Asakura buvo sukurta nežinomo sutvėrimo vardu Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė, Nagato yra jos kompanionė, bet, dėl kažkokios priežasties, jų santykiai suiro, ir galiausiai Asakura ryžosi nudėti mane. Priežastis, pasirenkant taikinį, iš tikrųjų, esi tu. Visgi, Nagato dėka, Asakura virto smėlio krūva ir išnyko.
Prašyčiau! Iš manęs šaipytųsi kaip iš velnio, jeigu taip išrėžčiau. Tiesiog apsimesiu, kad visi vakarykščiai nutikimai buvo iliuzija ir daugiau niekada apie tai nekalbėsiu.
- Pirmiausia atkeliauja paslaptingasis perkeltasis studentas, o tada paslaptingai iškeliauja mergina. Čia kažkas ne taip!
Ar man pagirti jos nuostabius instinktus?
- Galbūt persikraustė jos tėtis?
- Netikiu tokiais lėkštais pasiteisinimais.
- Gali tikėti, gali ne, bet tai pagrindinė priežastis, kai kas nors persikelia.
- Bet nejaugi tau pačiam ne keista? Jiems prireikė vos vienos dienos nuo darbo pakeitimo pranešimo iki išsikraustymo. Kokį darbą, po šimts pypkių, jos tėtis dirba?
- Galbūt Asahinos tėtis jos neperspėjo...
- Neįmanoma. Reikia ištirti.
Troškau pasakyti, kad darbo paraiška buvo tik pasiteisinimas, jie pabėgo per naktį dėl juos persekiojančių skolininkų, bet nusprendžiau tai nutylėti. Kadangi žmogus, žinojęs tikrąją priežastį, buvau aš.
- Kaip SOS Brigados narė negaliu ramybėje palikti tokio paslaptingo įvykio.
Prašau, sustok!
Po to, kas nutiko vakar, aš visiškai persimainiau. Galų gale, stebėjęs visą šį paranormalų mėšlą savo paties akimis, ir bandydamas įsiteigti, kad to niekada neįvyko, teko pasirinkti vieną iš kelių variantų: arba man haliucinacijos, arba kažkas buvo blogai su mano smegenine, arba pasaulis jau ir taip keistas; arba aš sapnavau labai ilgą košmarą.
Be to, niekada negalėčiau pripažinti, kad pasaulis yra virtualioji realybė.
Žmogau! Kai kažkam vos 15 metų, susitikti akis į akį su tokiu gyvenimą pakeičiančiu įvykiu yra per anksti!
Kodėl vidurinės mokyklėlės studenčiokas kaip aš turi kvaršinti sau galvą filosofiniais klausimais, ar pasaulis egzistuoja, ar ne? Tai ne dalykai apie kuriuos turėčiau mąstyti. Prašau, daugiau neprisidėkite prie mano rūpesčių.
Dabar turiu ypač daug keblių problemėlių!
6 Skyrius
Kaip ir vakar, šiandien radau dar vieną laiškigalį savo batų spintelėje. Kas nutiko žmonėms, kad šiomis dienomis jie palikinėja laiškus batų spintelėse?
Šį kartą, visgi, dvelkė kitoniškumu. Laiškutis, kaip praeitą kartą, nebuvo sulankstytas ir anonimiškas. Ant laiško nugarėlės, kuris atrodė kaip vienas iš tų elegantiškų laiškelių, prisegtų prie „šoudžio“ [jap. shoujo – Vert. Past.], tipo kvestionarų komiksų, ar panašiai, aiškiai puikavosi vardas. Jeigu akys neapgaudinėjo manęs, buvau tikras, kieno jis.
Asahinos Mikuru.
Bematant susigrūdau laiškutį į savo striukės kišenaitę ir nuskubėjau į vyrų tualetą jo atplėšti. Ten, ant popiergalio su šypsenėlėmis, buvo įrašyti žodžiai:
„Lauksiu Jūsų klube per pietų pertrauką. – Mikuru“
Po vakarykščių įvykių mano visas gyvenimas, pasaulis ir realybė pasisuko 360 laipsnių ir atliko somersaultą nelyg akrobatas.
Daugiau niekada nebenoriu pergyventi kažką, tiek grasinančio mano gyvybei.
Aš, visgi, negalėjau to ignoruoti. Šį kartą pati Asahina mane išsikvietė! Nors ir neturėjau jokių įrodymų, patvirtinančių, jog šis laiškutis parašytas Asahinos, aš niekada nedvejojau jo autentiškumu, nes viskas tikrai atrodė taip, tarsi ji tiek daug stengtųsi dėl manęs aplinkeliais. Kas be ko, vaizdas, kaip ji laiko parkerį, susijaudinusiai rašydama ant švelnaus popieriūkščio, tikrai jai tiko. Jeigu per pietų metą Nagato taip pat lauks klubo kambaryje ir jeigu kas nors nutiktų, tikriausiai, ji mane išgelbėtų.
Prašau, nevadinkite manęs beviltišku bailiu. Aš, visgi, esu, šiaip ar taip,. tik tipiškas vidurinės studenčiokas.
Po ketvirtos pamokos mane supo: Tanigučis, įsispoksojęs į mane reikšmingomis akimis; Kunikida, atkerėblinantis su savo priešpiečių dėžute, norėdamas pakviesti mane prie vieno stalo, ir Haruhi, prašanti, kad eitume kartu į mokytojų kambarį, bei išsiaiškintume tiesą apie Asakuros skubotą pasitraukimą iš mokyklos. Net nepalietęs savo paties maisto, aš bematant nuzulinau į klubo kambarį.
Nors buvo tik gegužė, saulė jau spigino vasaros dažniu. Saulė yra tarsi papildomai išplėstas židinys, laimingai šviečiantis savo energiją link Žemės. Vasarai prasidėjus, Japonija tampa natūralia sauna. Galėjau vien žengdamas porą žingsnių, jausti prakaitą, įsliūkinantį į mano apatinius.
Po trijų minučių aš prisišvartavau prie klubo kambario durų. Pirmiausia – pasibeldžiau.
- Prašau, užeikite.
Asahinos balsas, jokių abejonių. Puiku, galėjau atsipalaiduoti ir žengti vidun!
Man atvėrus duris, neradau nei Nagato, nei, mano nuostabai, Asahinos.
Prieš mane stovėjo ilgaplaukė mergina, pasirėmusi ant palangės, kuri žvelgė į mokyklos kiemą. Ji vilkėjo baltą bliuskutę ir juodą mini-sijonėlį, o jos pėdos sportavo porą šlepečių, skirtų mokyklos lankytojams.
Išvydusi mane, ji gracingai patraukė link manęs ir sučiupo mane už rankų.
- Kyonai… praėjo tiek daug laiko.
Ji nebuvo Asahina, visgi, daug kuo ją priminė, tiek daug, kad galėjai lengvai sumaišyti su Asahina.
Bet ji nebuvo Asahina. Asahina, kurią aš pažinojau, nebuvo tokia aukšta, o jos veidas nebuvo tiek subrendęs, neminint to, kad per naktį krūtys po jos bliuskute negalėjo išaugti trečdaliu.
Nesvarbu, kaip ji atrodė, buvau įsitikinęs, kad prieš mane stovintis asmuo, besišypsanti ir laikanti mane už rankų mergina, yra virš aštuoniolikos, skleidžianti visiškai kitokią aurą, negu jaunėlė viduriniosios mokyklos Asahina. Bet kodėl ji tiek daug priminė ją?
- Atleiskite… – staiga man nušvito, – ar jūs Asahinos… sesuo?
Ji akimirką atrodė nustebusi, tuomet šyptelėjo ir primerkė akutes, purtydama pečius. Net jos šypsnis buvo toks pats.
- Hė, hė, tai aš! – Ji pasakė. – Aš esu Asahina Mikuru. Tik tiek, kad aš atvykau iš dar tolimesnės laiko juostos… Visuomet troškau su Jumis susipažinti.
Aš tuomet atrodžiau itin kvailai. Žinoma, lengvai galėjau pripažinti tai, kad Asahina buvo iš ateities. Spoksodamas į tai, kaip ji atrodė, suvokiau, kokia graži ji užaugo. Plius, ji aukštesnė, kas padaro ją dar labiau seksualesnę. Niekada nemaniau ją būsiant tokia gražia.
- Ak, jūs vis dar nepasitikite manimi?
Asahina sekretorės kostiumėlyje išrėžė begėdiškai:
- Aš tuomet įrodysiu jums!
Ji skubiai ėmė atsiseginėti bliuskutę ir atsegusi antrąją sagutę, mano nuostabai, atvėrė man savo biustą.
- Žvilgtelėkite, argi nematote žvaigždutės formos apgamo? Jis tikras! Norite paliesti?
Ant kairiosios krūties puikavosi žvaigždutės formos apgamas, patrauklus iškilimas ant porcelianinės odos, spinduliuojantis šarmą.
- Ar dabar manimi tikite?
Kaip čia išsireiškus? Net nepamenu, ar esu matęs Asahinos apgamą ant jos krūties. Nors ir kiek anksčiau buvau priverstas matyti ją persirenginėjant kiškutės kostiumėliu, nesugebėjau taip greitai įžvelgti ką nors toje zonoje. Taip bemąstant, patrauklioji, subrendusioji Asahina išrėžė:
- Keista. Jeigu nebūtumėte pasakęs man apie šį apgamą, aš pati nebūčiau jo pastebėjusi.
Asahina neužtikrintai papurtė galvutę ir tuomet, tarsi kažką suvokdama, išplėtė akis ir smarkiai išraudo.
- Ech… Ak, ne, tiesiog… T… taigi! Mes vis dar ne… Ką man daryti?
Asahina uždėjo rankas ant veido ir nerimastingai pasikratė, jos apykaklės sagos vis dar atvertos.
- Suklydau… Aš… Aš atsiprašau! Prašau, pamirškite, ką matėte!
Lengviau pasakyti, negu padaryti. Ak, ir, ar negalėtumei užsisegti? Dabar, išvis, nežinau, kur dėti akis!
- Gerai, kol kas tavimi patikėsiu. Dabar galiu patikėti bet kuo.
- Atleiskite?
- Ak, nieko, tiesiog kalbuosi su savimi.
Nežinomo amžiaus Asahina vis dar laikė veidą savo išraudusiose rankutėse, kai suvokė, į ką spoksojau, ir greitai užsisagstė. Mandagiai prisėdusi, ji sausai atsikosėjo ir tarė:
- Ar iš tikro manote, jog atvykau į šią paralelinę juostą iš ateities?
- Žinoma. Hmm, jeigu taip, reiškia, kad dabar šiame pasaulyje egzistuoja dvi Asahinos?
- Taip, aš iš ateities… dabar ji sėdi klasėje su klasiokais ir pietauja.
- Ar toji Asahina žino, kad tu čia?
- Ne, visgi, ji mano praeitis.
Aišku.
- Kadangi troškau, kai ką tau pasakyti, išmaldavau viršininkų, kad leistų man pasirodyti šioje laiko juostoje. Ak, taip, prieš tai paprašiau, kad Nagato paliktų mus vienus.
Turint galvoje Nagato, ji, turbūt, net nekrustelėtų, išvydusi šią Asahiną.
- … Ar žinai, kas Nagato iš tikrųjų yra?
- Atleiskite, bet tai įslaptinta informacija. Ak, suvokiau, kad nesakiau to ilgą laiką.
- Girdėjau tave tai sakant, vos prieš porą dienų.
- Jūs teisus, – Asahina pritarė, stukteldama sau į pakaušį ir iškišdama liežuvį. Tikrai atrodo, kaip tai, ką Asahina padarytų.
Ji, visgi, netikėtai surimtėjo.
- Negaliu čia ilgai pasilikti, todėl eisiu tiesiai prie reikalo.
Tiesiog sakyk, kad ir ką nori sakyti!
- Ar girdėjote apie Snieguolę?
Įsispoksojau į šiek tiek aukštesnę Asahiną. Jos juodi vyzdžiai atrodė sudrėkę.
- Na, taip…
- Nesvarbu, kokios nelaimingos situacijos jus užgrius, tikiuosi, kad atsiminsite šią istoriją.
- Turi galvoje, tą su septyniais nykštukais, piktąja ragana ir užnuodytu obuoliu?
- Taip, pasaką apie Snieguolę.
- Jau vakar patyriau kai ką nemalonaus.
- Ne… tai daug, daug rimčiau. Negaliu jums atskleisti visų detalių, bet viskas, ką pasakysiu, tai – Suzimiya Haruhi bus šalia jūsų.
Haruhi? Šalia manęs? Turi galvoje, kad aš ir ji įsivelsime į kažką keblaus? Kada? Kur?
- … Galbūt Suzumiya nemato to, kaip kažko, kas keblu… bet jums ir mums tai sudėtinga problema.
- Negali atskleisti informacijos… ar ne?
- Atleiskite, galiu tik duoti užuominas. Tik tiek.
Subrendusioji Asahina atrodė tiek apologetiška, kad vos vos nepravirko. Taip, tai išraiška, kurią Asahina visuomet demonstruoja.
- Turi galvoje, kaip užuominą į pasaką apie Snieguolę?
- Taigi.
- Atsiminsiu.
Išvydusi mane linktelint, Asahina tarė, kad dar turi šiek tiek laiko, todėl nostalgiškai apėjo klubo kambarį, gracingai paliesdama tarnaitės kostiumėlį, kybantį ant drabužių stovo.
- Aš dažnai šitai vilkėdavau. Dabar aš niekaip nedrįsčiau jo užsimesti.
- Dabar, visgi, atrodo, kad pasirinkai ofiso merginos “kosplėjų”.
- Hė-hė, kadangi negalėjau užeiti paprastais drabužiais, teko apsirengti, kaip vienai iš mokytojų.
Kai kurie žmonės gimė su kostiumais ant odos.
- Kalbant apie tai, ką dar Haruhi privertė tave devėti?
- Nesakysiu, per daug gėdinga. Be to, išsiaiškinsite pakankamai greitai, ar ne?
Asahina sušlepetkavo ir prisiartino prie mano veido. Pastebėjau, kad jos akys buvo neįprastai ašaringos, o veidas šiek tiek išraudęs.
- Aš tuomet jau eisiu!
Asahina pažvelgė į mane, norėdama tęsti, bet nutarė sustoti. Matydamas ją sudrebant ir akivaizdžiai kažko norint, galbūt bučinio. Tik, tik prieš man ją apgaubiant rankomis, ji atšlijo.
Asahina apsisuko švelniai ir tarstelėjo:
- Galų gale, aš turiu dar vieną prašymą. Prašau, nepasidarykite man per daug artimas.
Ji pasakė su lengvu atsidūsėjimu.
Aš skubiai šūktelėjau Asahinai, kuri nuskubėjo prie durų:
- Turiu klausimėlį!
Asahina stabtelėjo, prieš pat atverdama duris.
- Asahina, kiek tiksliai tau metų?
Asahina atsigręžė ir pasikedeno plaukučius, tuomet gundančiai šyptelėjo:
- Įslaptinta informacija!~
***
Durys taip ir užsitrenkė. Nieko nebūčiau galėjęs padaryti net ir tada, jeigu vyčiausi.
Oho, vos galėjau patikėti, kad kai užaugs, Asahina atrodys taip karštai. Aš tuomet staiga pagalvojau apie pirmą dalyką, kurį ji pasakė: “Kyonai… praėjo tiek daug laiko.” Tai reiškė tik vieną dalyką: Asahina nematė manęs ilgą laiko tarpsnį.
- Taigi, bent sveika nuovoka taip sakė.
Ateities Asahina, tikriausiai, grįžo į savo ne tokią ir tolimą ateitį ir tuomet praleido porą metų ten, prieš vėl susitikdama su manimi šioje paralelinėje laiko dimensijos juostoje.
Kiek laiko jai praėjo? Nuo to, kiek ji užaugo, spėčiau, kad, galbūt, penkeri metai… arba netgi trys! Merginos labai pasikeičia, kai baigia vidurinę mokyklą. Mano pusseserėčiai taip nutiko. Kai lankė vidurinę mokyklą, ji visą laiką buvo tyli, pavyzdinga studenčiokė, kuri nekėlė jokių problemų. Tada, kai ji pradėjo lankyti universitetą, ji metamorfoziškai iš bjauraus kirmino virto į gražų drugį. Jai, visgi, užaugus, tapau tik dar labiau susipainiojęs dėl Asahinos tikrojo amžiaus; visiškai nemanyčiau, jog jai vos 17 metų!
Žmogau, kaip praalkau, tikriausiai, reikia traukti atgal.
- …
Kaip tik tuomet, Nagato Yuki įžengė su savo įprastu santūriai šaltu veideliu, bet, kadangi šiandien nemūvėjo akinukų, jos nuogas žvilgsnis nusileido ant manęs.
- Ei, ar matei prasilenkdama, ką nors, kas atrodė, kaip Asahina? – pusiau juokaudamas paklausiau.
- Šį rytą jau mačiau Asahinos Mikuru diferencialinės laiko juostos kloną.
Nagato tyliai sėstelėjo į savo kėdę ir paguldė savo knygiūkštę, ją atverdama, ant stalo.
- Jos daugiau čia nėra, nes ji paliko šią laiko juostą.
- Ar tu, taip pat, gali keliauti laiku? Su tuo Duomenų Būtybės daikčiuku?
- Ne. Temporalinė transportacija, visgi, nėra tokia sudėtinga, kaip manai; tik tiek, kad žmonės dar nepasirengę aprėpti jos pagrindinius principus. Laikas yra tarsi erdvė; judėti per ją yra itin lengva.
- Ar tuomet galėtum mane to išmokyti?
- Tai koncepcija, kurios negalima perduoti kalba, todėl nesuvoktum, net jeigu ir paaiškinčiau.
- Nejaugi?
- Taigi.
- Tikriausiai, kad man nenuskilo.
- Nenuskilo.
Beprasmiška buvo kalbėti su tokiu iš medžio išdrožtu charakteriu, todėl nusprendžiau grįžti į klasę. Galbūt vis dar turiu laiko pietums?
- Nagato, dėkui už vakarykštę dieną.
Jos skulptūriška išraiška šiek tiek pakito.
- Nėra jokio reikalo man dėkoti. Asakura Ryouko veiksmai buvo mano atsakomybė; likau atgrubnagiška savo veiksmais.
Jos plaukai lengvai prasiskyrė.
Ar ji stengėsi nusilenkti ir manęs atsiprašyti?
- Tu, be abejonės, atrodai geriau be akinių.
Ji neatsakė.
***
Ketinau prasišniaukti atgal į klasę pietums, bet prie durų manęs jau laukė Haruhi, ir mano planai, susiję su maisto virškinimu, dingo tarsi išmesti pro langą. Ar tai likimas? Atrodo, kad pasiekiau tašką, kai galiu įžvelgti pro visą karmą.
Laukdama nekantriai prie koridoriaus, Haruhi susierzinusiai išrėkė:
- Kur dingai? Galvojau, kad grįši anksčiau, – nieko nevalgiau, nes tiek ilgai tavęs laukiau!
Ji net neatrodė supykusi, – labiau kaip viena iš tų vaikystės draugių, kurios susiraukia, bandydamos nuslėpti savo susigėdijimą.
- Nestovėk ten kaip idiotas! Sek paskui!
Haruhi užsmaugė mane imtyninko gniaužtais ant kaklo ir išsitempė į tamsią laiptinę.
Žmogau, aš toks išalkęs!
- Ką tik apklausiau Okabę susirinkimų halėje. Mokytojai sužinojo apie Asakuros persikėlimą tik šį rytą. Anksti šią dieną kažkas, prisistatęs kaip Asakuros tėvas, paskambino išrėždamas, kad jiems reikia nenumatytai persikelti. Ir žinai kur jie persikelia? Į Kanadą! Kaip tai iš viso įmanoma? Tiesiog per daug įtartina!
- Nejaugi?
- Po to pasisakiau esanti gera Asakuros draugė ir paprašiau mokytojų, kad duotų man jos kontaktus Kanadoje.
Prašyčiau, vos su ja kalbėdavai, kai ji buvo dar čia.
- Ir žinai, ką mokytojai atsakė? Jie atsakė, kad nežino. Normaliomis aplinkybėmis, kai kas nors išsikrausto, nejaugi jie neturėtų palikti susisiekimo adreso? Kažkas čia tikrai ne taip.
- Ne, visai ne!
- Todėl, taigi, aš paprašiau Asakuros Ryouko senojo kontakto, iki jai išsikraustant. Po mokyklos ketinu ten nukakti ir nuodugniai viską iššniukštinėti. Galbūt ką nors rasime.
Ši mergiotė, kaip visuomet, niekada neklauso to, ką kiti žmonės jai sako.
Pamirškit tai, neketinu jos stabdyti. Galų gale, švaistanti laiką būtų Haruhi, ne aš.
- Tu eisi kartu.
- Kodėl!?
Haruhi iškėlė rankas ir tuomet, tarsi ugnimi alsuojantis drakonas, iškvėpė karštą liepsną, šaukdama tiek garsiai, kad visa mokykla išgirstų:
- NES ESI S.O.S. BRIGADOS NARYS!!!
***
Paklusdamas Haruhi įsakams, skubiai atsitraukiau. Nuzvimbinau į klubo kambarį, norėdamas pasakyti Nagato, kad nei manęs, nei Haruhi nebus klubo veikloje, ir paprašiau Nagato perduoti žinutę Asahinai bei Koizumiui, kai tik jie atvyks. Aš, visgi, nežinojau, ar ta tyli ateivė neprivirs dar daugiau košės, todėl saugumo dėlei pagriebiau markerį ir užrašiau ant S.O.S. Brigados pamflero nugarėlės:
„Šiandieną jokios klubo veiklos S.O.S. Brigadai. ¬– Haruhi“
Ir prilipdžiau žinutę ant durų.
Nekreipiant dėmesio į Koizumį, bent jau Asahinai nereikės gaišti laiko, persirenginėjant savo tarnaitės kostiumėliu.
Per tą laiką mokyklos skambutis sutrimitavo penktosios pamokos pradžią, man taip ir nesugebėjus ką nors užkrimsti. Todėl reikėjo palaukti kitos pertraukos, iki pats pasistiprinsiu.
***
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada nenorėjau žygiuoti petys į petį su mergina po pamokų, kaip tose „aidolų“ (angl. idol – Vert. Past.) dramose. Bet net šiai svajonei išsipildžius, esu per daug toli nuo džiūgavimo. Kas, po velnių, čia dedasi?
- Kažką sakei?
Haruhi užklausė, eidama mano kairėje, plačiai žirgliodama ir nešdama sąsiuvinio atplaišą. Automatiškai interpretavau jos klausimą kaip: „Kokios problemos?“
- Ne, visiškai nieko.
Mes nužygiavome žemyn kalva ir atkakome prie geležinkelio bėgių. Šiek tiek toliau stūksojo Koyoueno Stotis.
Maniau, kad artėjome prie Nagato namų, visgi, nemaniau, kad ir pati Haruhi trūdijo ta pačia kryptimi. Mes tuomet atkakome prie pažįstamo, naujut naujutėlaičio apartamentų bloko.
- Asakura, rodos, gyveno Bute 505.
- Nieko keisto.
- Kaip suprasti, „nieko keisto“?
- Ne, nieko. Ak, taip, kaip ketini patekti į vidų? Žiūrėk, net varteliai užrakinti.
Įbedžiau pirštą į skaitmeninį „keipadą“ ant interkomo ir tarstelėjau:
- Reikia teisingo kodo, jeigu ketini patekti vidun. Ar žinai jį?
- Ne, reikės ištverti šią prailgusią mūšio situacijos fazę.
Ko, šiaip ar taip, ketinai laukti? Kai tik užvaldė mintis apie tai, kiek viskas truks, atrodo, kad jaudinausi perniek. Šią akimirką vidutinio amžiaus poniutė atvėrė vartelius iš vidaus, atrodo, lyg eidama apsipirkti. Ji pažvelgė į mus kvestionuojančiu žvilgsniu ir nutratino savo keliu. Haruhi pasiskubino pagriebti už durų, prieš pat joms užsiveriant.
Tai neatrodė, kaip pats išmintingiausias sprendimas.
- Pasiskubink!
Taigi, taip buvau įtemptas į vestibiulį, ir tada įžengėme į liftą, kuris kaip tik sustojo apatiniame aukšte. Esminis etiketas – tyliai žvelgti į aukštų numerius, stoviniuojant lifte…
- Ta Asakura…
Bet Haruhi, atrodo, kad nepripažįsta etiketo egzistencijos.
- … Sklando ir kitų keistų nutikimų, kas liečia ją. Ji atrodo, kad taipogi iš viso nelankė pradinės.
Na, savaime suprantama.
- Šiek tiek pašniukštinėjau ir radau, kad ji persikėlė į Šiaurės Vidurinę iš kito miesto. Vis keisčiau ir keisčiau! Šiaurės Vidurinė nėra žymi mokykla, ar kažkas panašaus, tiesiog tipiška vietos institucija. Kodėl ji tiek daug stengėsi dėl šios mokyklos, net tiek, kad prisivertė persikelti iš kito miesto?
- Nežinau.
- Ir ji, visgi, gyvena netoli mokyklos viename iš tų apartamentų, kurie apmokomi grynaisiais, o ne renta. Kaina turėtų būti ypatingai aukšta. Ar ji visą šį laiką lankė ankstesnę pradinę, keliaudama tarpmiestiniu traukiniu?
- Sakiau, kad nežinau.
- Atrodo, kad atsirado reikalas išsiaiškinti, kada Asakura čia apsigyveno.
Liftas sustojo penktame aukšte. Mes stovėjome tyliai ir žvelgėme į Buto 505 duris. Vardo kortelė ant durų buvo nuimta, rodanti, kad šis apartamentas – tuščias. Haruhi pasuko burbulinę rankenėlę, bet, kaip ir tikėtasi, buvo užrakinta.
Haruhi sukryžiavo rankas, mąstydama, kaip patekti į apartamentą, kol aš stovėjau šalia, iš visų jėgų bandydamas nežiovauti. Tai visiškas mano laiko švaistymas.
- Susirandam viešbučio patarnautoją!
- Nemanau, kad jis paskolins mums raktą.
- Ne, galvoju, apie tai, kad reikia paklausti, kada Asakura čia apsigyveno.
- Pamiršk, varom namučio! Ką padarysime, net jeigu ir žinosime?
- Ne.
Vėl įlipome į liftą ir grįžome į apatinį aukštą bei patraukėme pas viešbučio patarnautoją vestibiulyje. Už stiklinio langelio atrodė, kad nieko nebuvo, visgi, paspaudus skambutį ant staliuko, pasirodė smulkus, pražilusiais plaukais, senukas.
Haruhi, dar prieš jam prabylant, užbombardavo senolį klausimais.
- Atleiskite, mes esame Asakuros draugai. Ji netikėtai pasakė, kad išsikrausto, net nepalikusi savo naujojo adreso, ir mes nežinome, kaip su ja susisiekti. Ar negalėtume paklausti, kur ji išsikėlė? Ir ar negalėtume, prašau, sužinoti, kada Asakura čia apsigyveno?
Kol buvau nustebęs, kad Haruhi, iš tiesų, galėjo vartoti normalią, mandagią kalbos paradigmą, senukui, atrodė, sunkiai sekasi girdėti, nes jis vis kartojo:
- Ką? Ar galite pakartoti? – Ir taip toliau.
Nepaisant to, Haruhi vis tiek sugebėjo sužinoti iš senuko, kad jis taip pat liko nustebęs Asakuros staigiu persikraustymu. (Net nemačiau atvykstančių krovikų, visgi, visi baldai, buvę viduje, dingo. Vis dar, apie tai pagalvojus, pasišiaušia plaukai.) Ir kad Asakura atsikraustė prieš tris metus. (Pamenu, kaip tą dieną kilmingai atrodanti, mažutė paneliutė įteikė man saldainių dėžutę!) Taip pat, vietoje mėnesinių įmokų, apartamentas buvo nupirktas vienu ypu grynaisiais. (Atrodo, kad jie turėtų būti itin turtingi!) Oho! Tokiais tempais tapsi tikra detektyve!
Senukas, atrodė, džiaugiasi galimybe pasikalbėti su tokia jaunute, kaip Haruhi, merginuke.
- Dabar pagalvojus, nors ir dažnai matydavau tą šaunią paneliutę, neprisimenu, ar kada mačiau jos globėjus. <…> Pamenu mažąją paneliutę, vardu Ryouko. Toks elegantiškas vardas merginai. <…> Tikėjausi, kad ji bent jau atsisveikins… taip gaila. Ak, taip, jūs taip pat labai miela!
Senukui ėmus kalbėti apie panašius kasdieniškus dalykus, Haruhi nusprendė, kad daugiau jokios informacijos iš jo neišpeš, todėl mandagiai nusilenkė ir tarstelėjo:
- Labai dėkoju už pagalbą.
Ji tuomet paragino mane nešdintis. Nereikėjo iš viso jokio raginimo, kadangi jau buvau pasirengęs ją sekti ir palikti šį apartamentų bloką.
- Ei, vaikinuk, ta mergina užaugusi taps itin gražia paneliute, pasistenk, kad ji nepaspruktų iš tavo akiračio!
Senukas aiškiai kalbėjo nesąmones. Dėl ko jaudinausi – tai, kokią baisią reakciją pademonstruos Haruhi, kuri visa tai nugirdo. Ji, visgi, toliau tyliai žirgliojo pirmyn, kol aš ją ištikimai sekiau. Keli žingsniai nuo vestibiulio mes atsimušėme į Nagato, kuri tempėsi kuprinę ir porą plastikinių maišų iš vietinės krautuvės. Nagato, kuri taipogi dažniausiai praleisdavo laiką klubo kambaryje iki mokyklai užsidarant, buvimas čia reiškė, kad ir ji paliko mokyklą iš karto po manęs.
- Ak! Nejaugi tu taip pat čia gyveni? Koks sutapimas!
Nagato savo išbalusiu veiduku linktelėjo. Prašyčiau, kaip tai gali būti sutapimas?
- Ar girdėjai, ką nors apie Asakurą?
Ji papurtę galvutę.
- Aišku. Jeigu sužinosi apie Asakurą, nepamiršk man to pranešti.
Ji palingavo galvutę.
Pastebėjau keletą maisto skardinių ir daržovių jos parduotuvės maišeliuose ir pamaniau, kad ir jai taip pat reikia maitintis!
- Kas nutiko tavo akiniams?
Nagato tiesiogiai neatsakė į klausimą, tik tyliai nužvelgė mane. Šiek tiek supanikavęs dėl jos žvilgsnio, pamačiau, kad Haruhi net nesitikėjo atsakymų, todėl pastaroji tik patraukė pečius ir neatsigręždama nuzulino pirmyn. Pakėliau ranką ir pamojavau, atsisveikindamas su Nagato.
Prasilenkiant, Nagato burbtelėjo:
- Būk atsargus.
Ko saugotis šį kartą? Prieš man atsigręžiant ir to paklausiant, Nagato jau įžengė į apartamentų bloką.
***
Sekiau Haruhi, kuri tipseno be tikslo palei geležinkelio bėgius, atsilikdamas dviem ar trim žingsniais už jos. Mes toltume vis toliau ir toliau, jeigu žirgliotume šia kryptimi, todėl paklausiau, koks mūsų galutinis tikslas.
- Tiksliai nežinau, – ji atsakė.
Pažvelgiau į Haruhi pakaušį ir leptelėjau:
- Ar galiu jau zulinti namučion?
Šią akimirką Haruhi sustojo žingsnyje, atrodydama tarsi tuoj tuoj nukris veidu į asfaltą. Tuomet ji žvilgtelėjo į mane savo išbalusiu nelyg Nagato veidu.
- Ar kada nors esi patyręs tą jausmą, jog esi tik maža vinis šioje Žemėje?
Ji tęsė:
- Aš esu, ir niekada to neužmiršiu.
***
Haruhi stabtelėjo ant bėgių, atleiskite, geležinkelio tako ir prabilo:
Kai lankiau šeštą klasę, su šeima apsilankėme beisbolo rungtynėse. Manęs ne itin domino beisbolas, visgi, kai ten pasirodžiau, patyriau šoką, kadangi visur žvelgdama, mačiau neįtikėtiną daugybę žmonių. Minia kitame stadiono gale atrodė maža kaip ryžių smiltys, be perstojo judančios. Aš tuomet pagalvojau, kad čia, šitame stadione, susirinko visa Japonų tauta. Todėl paklausiau Tėčio, kiek žmonių talpina stadionas. Manasis Papa patvirtino, kad vietų nebeliko, todėl, galbūt, apie penkiasdešimt tūkstančių?
Po rungtynių, žmonės užliejo gatves. Išvydusi tai, apšalau. Ten buvo tiek daug žmonių, visgi, tai tik maža visos nacijos frakcija. Skaičiau geografijos klasėje, kad Japonija buvo sudaryta iš šimto milijonų skaitinės populiacijos, todėl patraukiau namo ir atlikau kelis veiksmus kalkuliatoriumi, gaudama atsakymą, kad penkiasdešimt tūkstančių buvo tik vienas iš dviejų tūkstančių visos populiacijos. Tuo metu vėl apšalau. Aš buvau tik maža dalelytė visos žmonijos tame stadione, ir tiek žmonių sudarė tik vieną iš dviejų tūkstančių visos nacijos.
Prieš tą laiką visada maniau esanti ypatinga. Aš buvau laiminga dėl savo šeimos ir jaučiausi taip, tarsi mokiausi su pačia įdomiausia žmonių grupe. Visgi, nuo tada suvokiau, kad reikalai nebūtinai buvo, kaip aš maniau. Patirtys, nutikdavusios mokykloje, kurias laikiau laimingiausiomis savo pasaulio atminties dalelėmis, pasirodė, jog egzistavo kiekvienoje mokykloje. Visos nacijos atžvilgiu – tai buvo nieko ypatinga. Atradusi tai, pasaulis aplink mane prarado spalvą. Aš valausi dantis ir guluosi miegoti, tuomet atsikeliu ir valgau pusryčius. Tokie dalykai kartojasi su kiekvieno žmogaus patirtimi.
Susidūriau su neįtikėtinu nuoboduliu, kai supratau, jog visi šie reikalai yra tipiško žmogaus gyvenimo dalis. Tikiu, kad egzistuojant tiek daug žmonių pasaulyje, turėtų būti kažkas, kurio gyvenimas būtų ekstraordinarus ir kupinas adrenalino. Bet kodėl tas asmuo nesu aš?
Prieš baigdama pradinę mokyklą, visą laiką apie tai galvojau. Todėl perėjusi į vidurinę, nusprendžiau, kad laikas permainoms. Norėjau, kad pasaulis sužinotų, kad nesu mergina, kuri tiesiog sėdės ir lauks. Manau, kad stengiausi kaip galėdama, bet niekas nepakito. O dabar esu vidurinėje, vis dar tikėdamasi, kad kažkas nutiks.
***
Haruhi išrėžė tai be pauzės, tarsi kokią kalbą debatų tribūnoje.
Baigusi šnekėti ji pademonstravo tokią ekspresiją, tarsi iš viso gailėtųsi apie tai prabilusi, ir įsmeigė nuvargusį žvilgsnį į dangų.
Traukinys praslydo bėgiais.
Dėka viso to griaudinčio triukšmo užteko laiko apsvarstyti, ar man toliau ką nors klausti, ar lėptelėti, ką nors filosofiško, kas palengvintų Haruhi dalią.
Stebėjau, kaip traukinys palieka savo Doplerio Efekto garsą, ir prabilau:
- Nejaugi?
Jaučiausi prastai, sugalvojęs tik tokį netikusį atsakymą.
Haruhi priglaudė rankas prie galvugalio, kad plaukai, prapūsti praūžiančio traukinio sukelto skersvėjo, nesitaršytų ir tarė:
- Judam!
Po to ji patraukė atgal, iš kur mes atvykom. Nors būčiau pasiekęs namus greičiau ta kryptimi, kuria ėjo Haruhi, atrodė taip, tarsi jos tyli nugara liepė man jos nesekti, todėl pasilikau vietoje ir stebėjau Haruhį pradingstant iš mano akiračio.
Ką gi aš, po velnių, veikiau visą šį laiką?
***
Grįžęs namo, radau Koizumį laukiantį prie durų.
- Sveikas.
Jo šypsena atrodė šiek tiek dirbtinė, tarsi bandydamas pasisveikinti su senu bičiuliu. Jis nuoširdžiai man nusilenkė, vilkėdamas savo uniformą ir kuprinę, tarytum tik tik grįžęs namo iš mokyklos.
- Noriu išpildyti savo anksčiau padarytą pažadą. Todėl tiek ilgai ir laukiau tavęs. Niekada nemaniau, kad grįši taip anksti!
Koizumis tęsė savo neišnykstančiu vypsniu:
- Ar galiu pasiskolinti šiek tiek tavo laiko? Noriu nusivesti ir parodyti tau vieną vietą.
- Kažkas susiję su Suzumiya?
- Kažkas susiję su Suzumiya.
Atrakinau duris ir paguldžiau savo krepšį viduje prie paradinių durų. Tuomet, pasakęs seseriai, kuri pasirodė man prieš akis, kad grįšiu vėliau šį vakarą, grįžau atgal prie Koizumio.
Porą minučių vėliau mes patraukėme savais keliais.
***
Koizumis ranka pamojavo taksistui, kuris sustojo šalia mano namo, tuomet mes nublizginome nuo pagrindinio kelio rytų krypties link. Koizumis paprašė vairuotojo, kad nuvežtų mus į kažkokį stambų miesteliūkštį už prefektūros ribų. Pigiau būtų važiuoti traukiniu, bet, kadangi Koizumis mokėjo, man nelabai tai rūpėjo.
- Taigi, koks buvo pažadas, kurį norėjai išlaikyti?
- Argi nesakei, kad nori įrodymų, susijusių su mano, kaip esperio, galiomis? Dabar ta proga, todėl ir troškau, kad vyktum kartu!
- Ar būtina keliauti kažkur toli?
- Taip. Galiu naudoti savo galias tik tam tikrose vietose ir tik tam tikromis sąlygomis. Vieta, kur mes keliaujame, atitinka tuos reikalavimus.
- Vis dar manai, kad Haruhi yra Dievas?
Koizumis, sėdėdamas kartu su manimi ant galinės sėdynės, kreivai pažvelgė.
- Ar kada nors esi girdėjęs apie Antropomorfinį Principą?
- Niekad.
Koizumis atsiduso ir vėl šyptelėjo:
- Iš esmės tai teorija, teigianti, jog “jeigu kažkas yra tikra mums, žmonėms, kad egzistuotume, tuomet, tai tikra vien dėl to, kad mes egzistuojame”.
Nieko nesupratau.
- Visata egzistuoja vien todėl, kad galėtume ją stebėti. Kitais žodžiais tariant, intelektualioji gyvybės forma, žinoma “žmonių” vardu, suprato atradusi fizikos dėsnius apie visatos egzistenciją, stebėdama, kaip ji susiformavo. Jeigu žmonės nebūtų išsivystę iki dabartinio lygmens, ši observacija būtų neįmanoma, ir jie niekada nebūtų suvokę apie visatos egzistenciją. Tai reiškia, kad visatos egzistencija, ar jos antitezė, žmogui, kuris nevisai išsivystė, neturėtų didelės reikšmės. Vien dėl mūsų, pilnai išsivysčiusių žmonių, esaties, visatos buvimas yra plačiai svarstoma ir priimtina tema. Tai yra iš žmogaus perspektyvos mąstančios esybės metodas.
- Itin keistai mąstai! Turiu galvoje, visata egzistuoja, nepaisant to, ar žmonės egzistuoja, ar ne.
- Esi teisus. Todėl Antropomorfinis Principas nėra totaliai scientifinis, tik filosofinio mąstymo postringavimas. Visgi, kai kas įdomaus išeina iš šios teorijos.
Taksi sustojo prie raudonos šviesos, vairuotojas žvelgė vien tik tiesiai, net nemėgindamas į mus atsigręžti.
- Kodėl universumas tapo žmonijos habituacijos būklės būsena? Smulkus gravitacinės konstantos pokytis reikštų visiškai skirtingo universumo, kuriame gyvename, atsiradimą. Kiti panašūs principai, kaip Plancko Konstanta, ar masyvus atominių molekulių santykis, atrodo, kad yra sukurti vien tam, kad žmonės gyventų šioje visatoje. Ar nemanai, jog tai neįtikėtina?
Pajutau, kaip panižo nugarą. Todėl, kad visa ši Koizumio informacija skambėjo nelyg vienas tų retorinių pamfletų, išduodamų tų religijų, kurių principai yra grėsti scientifinėmis teorijomis.
- Nurimk! Aš netikiu Visagalio Dievo egzistencija, ar Ultra Kūrėjo, kuris sukūrė žmones. Daugelis iš mano kompanionų mąsto taip pat. Vienas dalykas, visgi, mus trikdo.
Trikdo kaip?
- Dalykai, kurie mums paskirti. Ar jie tokie pat kvailoki, kaip klouno marširuotė rankomis ant tarpeklio krašto?
Dabartinė išraiška mano veide, turbūt, atrodė itin keista, nes Koizumis, kitu atveju, nebūtų taip stipriai, nelyg kudakuojanti višta, nusijuokęs.
- Pokštas!
- Rimtai, neturiu nė žalio supratimo, apie ką tu kalbi.
Tikrai norėjau jam išrėžti, kad neturiu laiko šitiems supistiems žaidimams. Ar jau gali mane paleisti? Vairuotojau, ar nieko prieš, jeigu važiuotume atgal? Jeigu įmanoma, norėčiau pastarosios galimybės.
- Antropomorfinį Principą vartoju tik kaip palyginimą. Mes vis dar nepalietėme Suzumiyos temos.
Sušiktai keista! Kodėl tu, Nagato ir Asahina – visi tokie apsėsti Haruhi?
- Manau, kad ji itin charizmatiškas asmuo. Kol kas nekalbėkime apie tai; ar pameni mane sakantį, kad šis pasaulis yra tikriausiai sukurtas Suzumiyos?
Nepatiko ta perspektyva, iš kurios jis tai pasakė, bet prisiminiau, kad tokie žodžiai buvo ištarti.
- Ji turi gebėjimą realizuoti svajas.
Ar negalėtum būti mažiau konkliusyvus?
- Negaliu mąstyti kitaip, nes pasaulis sukasi aplink Haruhi vaizduotės vaisius.
Kaip tai iš viso įmanoma?
- Suzumiya visuomet manė, kad ateiviai egzistuoja, todėl ir atsirado Nagato Yuki. Iš esmės, ji troško susipažinti su keliautojais laiku, todėl ir atsirado Asahina Mikuru. Ir aš atsiradau, vėlgi, dėl tų pačių priežasčių.
- Ir kaip gi tu tai žinai?
- Viskas nutiko prieš trejus metus…
Vėl prieš trejus metus! Mane jau grynai užkniso tas skaičius!
- Vieną dieną, netikėtai supratau, kad manyje pabudo ypatinga galia, ir, dėl kažkokios priežasties, aš pilnai suvokiau, kaip ją naudoti. Tuo pačiu metu taip pat atradau kitus kaip aš, turinčius tas pačias nubudusias galias, ir kad jos buvo perduotos Suzumiyos Haruhi. Negaliu smulkintis, todėl viskas, ką pasakysiu: aš suvokiu šiuos dalykus, pilnai jų negalėdamas paaiškinti.
- Puiku, net jeigu ir patikėsiu tavimi, jog turi tas galias, vis tiek, negaliu patikėti, kad Haruhi taip pat jas turi.
- Nepatikėjau ir aš. Paprasta mokinukė, galinti pakeisti pasaulį – atleisk, tikriausiai, turėtų būti su galimybe kurti pasaulius, ką? Bauginantis dalykas yra tas, kad ši, kaip tu pasakytum, “mergiūkštė”, mano, jog šis pasaulis jai yra per nuobodus.
- Kodėl gi taip?
- Argi neminėjau anksčiau? Jeigu ji galėtų sukurti pasaulius vien valios pastangomis, tuomet natūraliai ji galėtų pradanginti šį pasaulį, nepaliekant jokių pėdsakų, ir restruktūrizuoti jį pagal savo troškimus. Tada, tiesiogiai kalbant, pasaulis patirtų krachą. Negalime pasakyti, ar ši teorija yra teisinga, ar klaidinga; kas žino, pasaulis, kurį mes laikome unikaliu, galbūt jau buvo atkurtas daug, daug kartų prieš tai.
Žodį “neįtikėtina” išnaudojau tiek daug kartų, kad man pačiam prireikė thesaurus (sinonimų žodynas – Vert. Past.).
- Jeigu tokia yra tiesa, kodėl gi Haruhi nepasakius, kas tu, iš tikro, esi? Leisk jai suvokti, kad esperiai tikrai egzistuoja. Jeigu ji žinotų, tai, net neabejoju, suteiktų jai laimės. Galbūt tada ji nenorėtų išvis keisti šį pasaulį!
- Tada ji taptų tik dar didesne grėsme. Jeigu Suzumiya tikėtų esperių egzistencija esant, kaip ji pasakytų, “tipišku” reiškiniu, sektų, kad visi pasaulyje taptų tokiais. Visi fizikos dėsniai būtų sutrikdyti: Molekulinė Konstanta, Antrasis Termodinamikos Dėsnis, o visa likusi universumo dalis nugrimztų į chaosą.
- Kai ko nesuprantu, – tęsiau. – Pamenu, kad sakei, jog tai buvo Haruhi ilgesingas troškimas susitikti su ateiviais, keliautojais laiku ir esperiais, kas privertė tave, Nagato ir Asahiną pasirodyti čia šalia jos, ar ne?
- Taigi.
- Jeigu tai tiesa, tuomet, kodėl Haruhi to pati nesuvokė? Kontrastingai, tik tu ir aš, mes abu, žinome viską; ar tai nėra per daug keista?
- Manai, kad trūksta konsistencijos? Visai ne; tikroji inkonsistencija slypi Suzumiyos širdyje.
Ar galėtumei pasakyti, ką nors, ką galėčiau suprasti!?
- Kitais žodžiais tariant, ji tiki ateivių, keliautojų laiku ir esperių egzistencija. Sveika nuovoka, visgi, sako jai, kad šitie padarai neegzistuoja, kas sukelia kognityvinį disonansą. Nors ir yra ekscentriška savo veiksmais ir kalba, jos mąstymas ne daug kuo skiriasi nuo tipiško asmens. Griausmingas entuziazmas, kurį ji demonstravo pastaruosius porą mėnesių, pagaliau aprimo, ir mes pamaloninti šiuo atžvilgiu, visgi, įvyko tornado dydžio pakraipa.
- Ir kodėl gi?
- Viskas dėl tavęs.
Koizumis sudrėkino lūpas:
- Jeigu nebūtumei suteikęs Suzumiyai savo perversyvios informacijos, mes vis dar stebėtume ją iš užkulisų.
- Ką aš padariau!?
- Tavo idėja buvo suformuoti tą keistą klubą. Viskas dėl to pokalbio su tavimi, todėl ji sumanė sukurti klubą, kuris sektų visus paslaptingus asmenis. Todėl privalai prisiimti visą atsakomybę. Vien dėl tavo ilgo liežuvio trys grupės labiausiai susidomėjusios Suzumiya Haruhi susirinko į vieną vietą.
- Tai nesąžiningas kaltinimas! – beprasmiškai bandžiau teisintis.
Koizumis tik šyptelėjo ir tęsė:
- Bet tai nėra vienintelė priežastis.
Pasakęs tai, jis nustojo kalbėti. Prieš man pasidomint toliau, vairuotojas staiga tarstelėjo:
- Mes vietoje.
Mašina prisišvartavo ir durys atsivėrė. Aš su Koizumiu įžengiau į žmonių pilną minią. Nors vairuotojas nuvažiavo net nepaprašęs užmokesčio, manęs tai visiškai nestebino.
Jeigu žmonės šioje zonoje norėtų apsipirkti, būtų tobula erdvė jiems tai ir padaryti. Tipiškas lokalinis metropolis su geležinkelio juosta, taip pat ir departamentų prekyvietės bei kompleksinė architektūra. Saulėtekis išmaudė gatvę, pilną šmirinėjančių pėsčiųjų, blizgančia spalva. Perėjos priekyje šviesoms pasikeitus į žalią, kelias bematant virto žmonių jūros virtine. Šios bangos mus trumpam išskyrė, kol vėl susitikome ant šaligatvio.
- Ką norėjai parodyti, atsitempdamas mane čia?
Skrimendamas lėtai zebro perėja, Koizumis pažvelgė į priekį ir tarstelėjo:
- Vis dar yra laiko, jeigu persigalvojai!
- Jau esu čia, todėl netempk gumos.
Žengdamas šalia manęs, Koizumis staiga sučiupo mane už rankos. Ei, ką manai darąs? Koktu!
- Atleisk, bet, ar negalėtum trumpam užmerkti akių? Tai neužtruks labai ilgai.
Aš atšlijau, išvengdamas vieno pėsčiojo, kuris aklai ėjo gatve. Žalia šviesa ėmė mirksėti.
Gerai! Aš paslaugiai užsimerkiau. Vis dar girdėjau daugybę žingsnių gatvėje, automobilių varikliai gaudė, nesibaigiantis šurmulys ir visokie kiti garsai.
Koizumio vedamas, aš žengiau vieną žingsnį į priekį, du žingsnius, tris žingsnius, ir tuomet sustojau.
- Jau gali atsimerkti.
Lėtai tą ir padariau.
Visas pasaulis paniro po pilku šešėlio ūku.
Tamsu, kad nors pirštu durk. Negalėjau tiesiog nepakelti žvilgsnio į dangų. Švytinčios oranžinės saulės daugiau nebeliko, o debesys atrodė nelyg švininiai. Ar tai, iš tikro, buvo debesys? Rūstus, tamsus horizontas tęsėsi, nelyg begalybė, į visas puses. Vienintelis dalykas, kuris sustabdė šį pasaulį nuo visiškos tamsos, buvo kartkartinis šviesos blyksnis, pakeitęs ryškią saulę, sukeldamas silpną spindesį pilkame danguje.
Aplinkui nebuvo nė vienos dvasios.
Be to, Koizumis ir aš, stovėjome vidury perėjos, triukšmadarė minia, prieš tai čia zujusi, dingo be pėdsako. Visa apimančioje naktyje tik šviesoforų šviesos blyksėjo, pasikeisdamos į raudoną, kol kitos – į žalią, tačiau, visgi, kelyje nebuvo nė vienos transporto priemonės. Tylu buvo taip, kad galėjai pamanyti, jog pati Žemė taip pat nustojo suktis.
- Dabar mes esame inter-dimensinės paklaidos juostos ertmėje; tai Uždara Realybė, vieta, totaliai atskirta nuo pasaulio, kuriame mes gyvename.
Koizumio balso stygos tik dar labiau skambėjo tyloje.
- Šios intersekcijos centras krenta tiesiai prie šitos Uždaros Realybės „Sienos“. Pažvelk, visai kaip tai.
Koizumis ištiesė ranką į priekį, tarsi kažką blokuodamas. Pabandžiau atlikti tą patį ir ištiesiau ranką ta kryptimi; tarsi liesčiau šaltas, nuplautas daržoves. Mano rankos prasiskverbė per nematomos olos elastinės, nematomos sienos paviršių, bet aš negalėjau ištiesti jos daugiau, negu dešimt centimetrų.
- Ši Uždaryta Realybė turi penkių kilometrų skersmenį. Neįmanoma įprastai įžengti į ją, naudojant tipiškas fizines priemones. Viena iš mano galių, yra galimybė įžengti į tokias erdves.
Tarsi kiurksantys bambukai nė viena iš šviesų neprasiskverbė iš pastatų aplinkui. Parduotuvės apsiprekinimo rajone taip pat skendijo tamsoje, tik viena lemputė vos vos mirgėjo.
- Kokia čia vieta?
Ne, klausimas būtų: „Kokia čia dimensija?“
- Paaiškinsiu, mums žengiant gilyn, – atmestinai leptelėjo Koizumis. – Nesu tikras dėl detalių, bet ši dimensija nėra per daug toli nuo mūsų... Tarkime taip, inter-dimensinė paklaidos juosta atsivėrė čia pat, ir mes įsmukome pro tarpą. Šią akimirką išorinis pasaulis vis dar tęsia savo kasdienišką rutiną. Neįmanoma, kad tipiški žmonės atsitiktinai pakliūtų į šią realybę.
Mes perėjome gatvę. Koizumis žengė į jau numatytą kryptį.
- Įsivaizduok išvirkščią, indelio formos, panašią į kiaušinį, dimensiją, o ši vieta būtų jos interjeras.
Mes įžengėme į daugia-pastatinį apartamentų kompleksą, bet nesimatė nė vieno žmogaus, net dulkės nuosėdų.
- Uždaros Realybės atsiranda atsitiktinai. Kartais jos pasirodo kone kas dieną, o kartais jos atsiranda kartą kas keletą mėnesių. Visgi, vienas dalykas yra aiškus...
Kad ir kaip buvo tamsu, mes užlipome laiptais. Jeigu nebūčiau įdėmiai sekęs Koizumį, aiškių aiškiausiai, būčiau suklupęs.
- Kiekvieną kartą, kai Suzumiya patiria protinį šoką, atsiveria ši erdvė.
Mes užlipome ant apartamentų bloko stogo.
- Kai tik atsiranda Uždara Realybė, aš galiu ją pajusti; kaip ir mano kompanionai. Kaip mes tai žinome? Tiesą sakant, net mes nežinome. Kad ir kaip ten bebūtų, mes tiesiog žinome, kada ir kur Uždaroji Realybė pasirodys, ir kaip į ją įsiskverbti. Negaliu paaiškinti šio jausmo žodžiais.
Įsikibau į stogą supančią tvorą ir pažvelgiau į dangų; nepajutau jokio brizo.
- Atsivedei mane, kad šitai pamatyčiau? Aplinkui nieko nėra!
- Ne, tikrasis įvykis prasideda tik dabar. Tuoj, tuoj…
Baik išsidirbinėti! Bet Koizumis, atrodo, ignoravo mano nemalonią veido išraišką.
- Mano gebėjimai yra - aptikti Uždaras Realybes ir į jas įsiskverbti. Tiesą sakant, galiu net suvokti Suzumiyos protinę būseną. Šis pasaulis yra tarsi nuospauda, sukurta iš Suzumiyos nepatvarios emocinės būsenos tremorų, o aš esu medikas, kad tas nuospaudas išgydyčiau.
- Tavo palyginimas yra itin sunkiai suprantamas.
- Žmonės dažnai man tai sako. Šiaip ar taip, laikaisi gana įspūdingai! Neatrodo, kad visa tai tave bent kiek trikdytų.
Šią akimirką vaizdai, kaip Asakura blanksta be žymės, o suaugusioji Asahina pasirodo prieš mane, užplūdo mano mintis: “Mane jau rimtai persekioja kažkokios nelaimės”.
Staiga Koizumis pakėlė galvą ir pažvelgė į tolį.
- Atrodo, kad jau prasidėjo. Atsisuk ir pažvelk už savęs.
Aš išvydau tai.
Tolumoje stovintį tarp dangoraižių – spindintį mėlyną gigantą.
***
Jis buvo aukštesnis už 30-ies aukštų pastatą. Jo liauna, tamsiai mėlyno šešėlio figūra atrodo, kad buvo sudaryta iš kažkokios materijos, kuri leido jam švytėti iš vidaus. Kadangi buvo per daug tamsu, jo veidas, atrodė, jog neturėjo kitų bruožų.
Kas, po galais, tai per daiktas?
Gigantas lėtai pakėlė savo ranką ir užsimojo ja nelyg kirviu.
Pastatas šalia jo suskilo per pusę; tuomet, tarsi sulėtintu laiku, cementas, laidai ir griuvėsiai skardžiai nubyrėjo ant žemės.
- Mes manome, kad tai yra Suzumiyos frustracijos manifestacija. Kiekvieną kartą jos vidiniui konfliktui pasiekus tam tikrą laipsnį, šis gigantas pasirodo ir naikina viską aplinkui, kad atsikratytų spaudimo, bet mes negalime šiam padarui leisti siautėti mūsų realybėje, kitaip jis sukeltų masinę paniką. Todėl mes ir sukūrėme šią Uždarą Realybę, kad jis keltų destrukciją jos viduje. Ar bent šiek tiek labiau aišku?
Kiekvieną kartą spindinčiam, mėlynam gigantui užsimojus, pastatai perskildavo per pusę ir griūdavo žemyn. Gigantas tuomet tęsdavo savo ženginę per nuolaužas. Stebėtina, aš girdėjau tik byrantį cementą, bet ne giganto žingsnius.
- Remiantis fizikos dėsniais, būtų neįmanoma tokiam gigantui kaip šis iš viso stovėti, turint galvoje, jo svorį. Jis, visgi, sugebėjo laisvai judėti, tarsi būdamas besvoris. Nors pastatui sunaikinti reikia molekulinės struktūros pokyčių, tos pačios taisyklės, atrodo, jam negalioja. Net visos armijos neužtektų jam pasipriešinti.
- Taigi, mes leisime jam tiesiog viską griauti?
- Ne, ir todėl aš egzistuoju. Prašau, pažvelk čionai.
Koizumis įbedė pirštą į gigantą. Aš pasekiau, kur jis rodė, ir pastebėjau porą švytinčių raudonų taškelių, kurių anksčiau ten nebuvo, dabar skraidančių aplink gigantą. Palyginus su milžinišku, mėlynu gigantu, raudonieji taškiukai buvo nelyg sezamo sėklos. Iš viso, kiek suskaičiavau, jų buvo penki, bet jiems taip greitai skrendant mano akys negalėjo sekti nė vieno iš jų. Kaip satelitai, raudonieji taškai suko orbitą apie gigantą, tarsi bandydami toliau priekyje užkirsti gigantui kelią.
- Tai mano kompanionai, kurie kaip aš įgijo šias galias iš Suzumiyos, kariai, atsakingi už šių gigantų medžioklę.
Raudonieji ratilai puikiai išvengdavo giganto rankų atakų, greitai keisdami savo skriejimo trajektorijas ir puldami giganto kūną, kuris, atrodė, buvo sudarytas iš durų, kadangi raudonieji taškai tiesiog skriejo kiaurai per jį.
Visgi, gigantas atrodė net nekreipiąs dėmesio į raudonųjų ratilų atakas ir pakėlė ranką, sutrindamas į miltus dar vieną departamentinės parduotuvės pastatą.
Nesvarbu, kiek ir kaip raudonieji taškeliai puolė, gigantas neatrodė ketinąs sustoti. Vyšninės, tarsi lazerinės, bangos, dabar beatodairiškai ardė giganto kūną, bet kadangi buvau per toli, negalėjau pasakyti, ar itin daug žalos tai padarė. Viena buvo aišku: raudonosios juostos nepaliko jokių randų ant giganto kūno.
- Ką gi, rodos, kad ir man pats metas prie jų prisijungti.
Koizumis ėmė švytėti purpuru, ir greitai jo švytintis kūnas tapo apgaubtas raudonu, spindinčiu, sferiniu apvalkalu. Prieš mane stovėjo ne žmogus, o milžiniškas, raudoniu spiegiantis kamuolys.
Visas šis mėšlas darėsi per daug absurdiškas.
Tarsi rodydamas komandas, spindintis sferinis kamuolys pakilo ir nuskrido ties gigantu neįtikėtinu greičiu.
Kadangi raudoni sferiniai kamuoliai nenustojo skristi, negalėjau būti tikras, kiek jų iš viso buvo, bet tikriausiai mažiau, negu dešimt, įskaitant Koizumį. Jie drąsiai nėrė į giganto kūną, bet viskas, ką pavyko padaryti, tai skristi pro jį kiaurai. Gigantas vos vos, jeigu išvis tebuvo sužeistas. Man taip mąstant, vienas raudonųjų sferinių kamuolių, pasiekė giganto riešus ir padarė aplink jį apskritimą.
Kitą akimirką giganto ranka buvo nukirsta, bekrentanti ant žemės, virsdama mozaikišku spindesiu, permatomu ir išnykstančiu nelyg sniegas prieš saulę. Spėju, kad mėlyni dūmai, kylantys iš giganto nupjauto riešo, buvo jo kraujas. Priešakinis vaizdas buvo tikra mokslinės fantatikos fanfara.
Raudonieji kūnai, atrodo, pakeitė savo puolimo stilių, atakuodami gigantą tiesiai iš priekio. Jie prisigretino prie giganto tarsi krūva musių aplink šunėką. Raudoni lazeriai kirto giganto veidą, ir jo galva krito; po to krito ir petys, palikdamas užnugaryje keistą liemens formą. Krentantys gabalai išlaikė chrakteringai mozaikišką spindesį, tuomet dezintegravosi ir pranyko.
Kol gigantas be jokių kliūčių stovėjo ant didelio žemės ploto, galėjau stebėti visą procesą nuo pradžių iki galo. Giganto viršutiniam torsui krentant, likusios kūno dalys taip pat ėmė nykti, galiausiai virsdamos dulkėmis ir padengdamos nuolaužas.
Kai tik raudonieji taškai įsitikino, kad darbas baigtas, jie visi išsilakstė skirtingomis kryptimis kas sau. Daugelis dingo iš karto, tik vienas skrido manęs link, galiausiai nusileisdamas ant apartamentų komplekso stogo. Raudonasis sferinis kamuolys lėtai prarado savo švytėjimo dažnį, ir Koizumis stovėjo prieš mane, su įprasta šypsena pretenzingai pasikedendamas plaukus.
- Atleisk, kad tiek ilgai užtrukome.
Jis atrodė itin ramus ir nė trupučio nepavargęs.
- Šiaip ar taip, noriu parodyti tau kai ką įdomaus.
Koizumis parodė pirštu į dangų. Aš, pusiau įtardamas kažką nemalonaus, pakėliau galvą ir apniukusiame, pilkame danguje išvydau!
Tiesiai virš giganto pasirodė įtrūkimas, tarsi besiperiančio viščiuko, bandančio išsilaisvinti iš savo kiaušinio lukšto. Plyšys ėmė plėstis taip greitai, kaip juodosios našlės voratinklis.
- Po mėlynojo padaro sunaikinimo, visada seka Uždarytosios Realybės sunaikinimas. Viskas, tarsi mago šou!
Koizumiui baigus aiškinti, didieji įplyšimai, tarsi apgaubti metaliniu tinklu, padengė visą pasaulį. Tinklo žymės ėmė siaurėti, kol tapo mažomis, išlenktomis juostomis. Tuomet po akimirkos, kriak!
Tiesą sakant, aš iš tikrųjų negirdėjau jokio garso. Tai buvo tik mano smegenys, bandančios simuliuoti stiklo byrėjimo garsą. Šviesa pasirodė danguje ir tuomet pasklido į visas sferines puses. Jutau, kaip šviesa padengia žemę. Ne, ne taip išsireiškiau: buvo labiau, kaip slankomo stogo atsidarymas Tokijo Dome stadione, viskas per kelias sekundes. Skirtumas tik tas, kad šis stogas padengė visus pastatus aplink jį.
Garsus, skambantis triukšmas sugriaudėjo mano ausų būgneliuose, ir aš instinktyviai užsikimšau ausis. Bet taip nutiko todėl, kad jau kurį laiką stovėjau tyliame pasaulyje ir negalėjau taip greitai prisitaikyti. Man vėl tyliai įsiklausant, išgirdau pažįstamą užimtų gatvių triukšmą.
Pasaulis grįžo į pradinę būseną.
***
Nebuvo jokių subyrėjusių pastatų, jokio pilko dangaus ir jokių spindinčių, raudonų, oru skriejančių sferinių kūnų. Kelias buvo pilnas mašinerijų ir žmogystų. Familiarus, oranžinis švytėjimas pasirodė tarp pastatų atplaišų. Pasaulis, atrodė, dėkingas už tokį šiltą ir ilgus šešėlius paliekantį klimatą.
Švelniai papūtė brizas.
- Ar dabar supranti?
Koizumis paklausė, mums sėdant į taksi, kuri, atrodė, stebuklingai atsirado prieš mus, ką tik palikus apartamentų bloką. Geriau įsižiūrėjęs, supratau, kad tai ta pati taksi, kaip ir pirma.
- Net nenutuokiu, – atsakiau tiesiai šviesiai.
- Žinojau, kad tai pasakysi, – Koizumis nusijuokė. – Tie mėlyni sutvėrimai, mes vadiname juos Avatarais, bet, kaip jau sakiau anksčiau, jie glaudžiai siejasi su Suzumiyos protine kondicija. Mes, žinoma, taip pat. Kai tik atsiveria Uždara Realybė, kai tik Avatarai pradeda judėti, mes galime naudoti savo galias. Mes galime naudoti šias galias tik Uždaroje Realybėje; šią akimirką, aš bejėgis.
Aš tyliai pažvelgiau į vairuotojo nugarą.
- Nežinau, kodėl tik mes turime šias galias, bet nemanau, kad tai susiję su mūsų identitetais. Tai kaip loterijos laimėjimas: net jeigu šansai maži, vis tiek kažkas, anksčiau ar vėliau, laimės. Aš tiesiog buvau perdurtas atsitiktiniu žeberklu. Kaip man nepasisekė! – Koizumis primygtinai šyptelėjo. Likau ramus, nes nežinojau, ką turėčiau sakyti. – Negalime leisti Avatarams siautėti laisvai. Kodėl gi? Todėl, kad kuo daugiau šie Avatarai sukels žalos, tuo didesnis augs Uždarosios Realybės sferinis kamuolys. Tą, kurį ką tik matei, buvo mažoji versija. Jeigu leisime jiems patruliuoti be priežiūros, jie taps tokie dideli, kaip visa tauta, ir, galų gale, alternatyviai pilkas pasaulis pakeis dabartinį.
Pagaliau atvėriau burną:
- Iš kur tu tiek daug žinai?
- Kaip jau sakiau, tiesiog žinau, neturiu paaiškinimo. Visi, susiję su “Organizacija”, yra tokie patys. Vieną dieną, jie tiesiog žinojo viską, kas susiję su Suzumiya ir kaip ji “afektatyviai” veikia šį pasaulį, taipogi, suprasdami, kad dabar turi paranormalių galių, jie tiesiog negalėjo leisti šioms Uždaroms Realybėms egzistuoti. Kai tipiški žmonės sužino apie tai, jie, normaliu atveju, trokštų mums padėti. Jeigu nebūtume nieko darę dėl to, šis pasaulis, kokį mes jį pažįstame, būtų tiesiog sunaikintas. Ir tai būtų, švelniai pasakius, itin keblu, – tai išburbėjęs, Koizumis nutilo.
Prieš pasiekdami namus, mes tiesiog tyliai žvelgėme už dardančio automobilio lango.
Mašina sustojo, ir, prieš pat man išlipant, jis vėl prabilo:
- Prašau, atkreipk dėmesį į Suzumijos veiksmus. Jos, atrodytų, tyki protinė būsena dabar ėmė sparčiai kisti. Praėjo nemažai laiko nuo to, kas šiandien įvyko anksčiau.
Net jeigu ir stebėčiau, ji vis tiek tokia taptų, ar ne?
- Iš esmės, aš, taipogi, nežinau. Bet laikau gera mintimi viską palikti tau, kadangi kai kurie iš mano kompanionų, kalbėdami apie tai, linksta mąstyti daug kompleksiškesniu būdu.
Prieš man atsakant, Koizumis įkišo galvą pro atviras dureles ir jas užvėrė. Žvelgiant, kaip legendinis fantomų taksi nudardėjo į tolį, staiga pasijaučiau, kaip totalus imbecilas, ir ėmiau stradinti namučion.
7 Skyrius
Dirbtinis intelektas, teigiantis esąs sukurtas ateivių, mergina, atkeliavusi atgal į ateitį, ir jaunuolis esperis-karys, visi prisistatė tam, kad įgytų mano pasitikėjimą. Jie skrieja tarsi orbitalės apie Haruhi dėl trijų skirtingų priežasčių. Tiesą pasakius, tai nėra jau taip ir blogai. Ne, geriau pagalvojus, tai yra itin, itin blogai.
Nes aš vis dar nesuprantu vieno dalyko.
Kodėl aš?
Koizumis leptelėjo, kad priežastis, dėl kurios ateiviai, keliautojai laiku ir esperiai susirinko aplink Haruhį, yra vien ta, jog ji to panorėjo.
Kaip, tuomet, dėl manęs?
Kodėl aš esu į visą tai įveltas? Aš tik paprastas žmogysta. Šimtaprocentinis vidutinybė. Manęs nekankina jokie žiaurūs praeities gyvenimo atsiminimai, ir aš neturiu jokių nesuvokiamų galių. Esu tik neįtikėtinai tipiškas vidurinės mokyklos studenčiokas!
Kas, velniai rautų, parašė scenarijų visam šitam mėšlui?
O gal kas nors apsvaigino mane ir visa tai yra tik dar viena milžiniška haliucinacija? O gal mane nutėškė neįtikėtinai smarki elektrostatinė srovė? Kas, po paraliais, įklampino mane į šį mėšlą?
Ar tai tu, Haruhi?
***
Aš, žinoma, tik juokauju.
***
Aš, iš tiesų, nieko nežinau.
Kodėl taip nerimauju? Atrodo, kad visi atsakymai slypi Haruhi užanty. Jai reikėtų jaudintis, o ne man. Kodėl man, iš viso, reikia kažką daryti? Niekas nebeturi prasmės! Aš taip nusprendžiau! Jeigu reikalai yra tokie, kaip Nagato, Koizumis ir Asahina sako, tuomet, jūs, bičiuliai, galite viską papasakoti pačiai Haruhi! Kad ir kas nutiks su pasauliu po to, tai jos atsakomybė, aš nenoriu nieko žinoti.
Tiesiog leiskite ją prie laimės rato! Ir paleiskite mane!
Kol link vasaros mažėjo dienų skaičius, sukaitęs lipau kalva, nusivalydamas prakaitą savo striuke, nusiimdamas kaklaryšį ir atsisagstydamas marškinių sagę. Jau buvo tiek karšta ryte, o po pietų bus tiesiog pragariška. Kol grūmojau dantimis ir žengiau į kalvą mokyklon, kažkas šleptelėjo man per petį. Surikau „Neliesk manęs! Ir taip karšta!” bei atsigręžiau, išvysdamas Tanigučio mordą.
- Sveikutis!
Tanigučis žengė šonas šonu su manimi, ir taip pat prakaitavo. „Kaip nemalonu, kad mano gerai išvaškuoti plaukai dabar visiškai sulipę.“ Nors ir pasakęs tai, vis tiek atrodė savimi patenkintas.
- Sakyk, Taniguči, – aš įsiterpiau, kai jis beprasmiškai ėmė pasakoti apie tai, kaip sekėsi jo šuniškas gyvenimas, – aš juk tipiškas vidurinės mokyklinukas, ar ne?
- Ką?
Užėjo apmaudas, kad, iš viso, jo to paklausiau.
- Juokauji? Tu, tipiškas? Nemanau, kad tipiškas moksleivis užsigultų merginą tuščioje klasėje!
Tanigučis, savaime suprantama, niekada neužmirštų tokio įvykio.
- Aš, taipogi, esu vaikinas, todėl žinau, kaip jautiesi. Tavo paslaptis saugi su manimi, kerti?
Nė velnio nieko nekirtau.
- Nuo kada tu ir ji esate tokie artimi? Nagato Yuki klasifikuočiau kaip A–!
Taigi, jo skaičiavimais, Nagato yra A su minusu. Bandžiau teisintis prieš Tanigučį:
- Todėl, kad…
Tikriausiai dabartinės Tanigučio smegenys buvo pilnos neįtikėtinų troškimų ir fantazijų. Todėl ir pasirinkau tokį paaiškinimą:
Vargšelė Nagato yra Haruhi nesuvokiamų planų, kaip užimti Literatūros Klubą, auka. Ją labai trikdė tai, kad ji negali ramiai sau skaityti, todėl atėjo pas mane pagalbos. Ji paklausė manęs, ar yra galimybė, jog Haruhi atsisakys Literatūros Klubo ir persikels kur nors kitur. Mane sujaudino jos nuoširdumas, todėl nusprendžiau padėti tai nabagėlei, ir nusprendėme pakalbėti apie su ja ten, kur Haruhi mūsų neieškotų. Kol kalbėjome apie tai, ką daryti, Haruhi dingo iš klasės, o Nagato, tikra anemijos dėka, nualpo. Sugebėjau pagauti ją krentančią ant grindų, o tuomet tu įslinkai. Tik tiek!
- Kurgi ne!
Jis, tai pasakęs, net spirtelėjo man. Prakeikimas! Prireikė nemažai laiko, kad sugalvočiau tokią tobulą meilės istoriją! Negaliu patikėti, jog negalėjau jo apgauti!
- Tarkime, kad tikiu visu šiuo mėšlu; vis tiek nemanau, kad esi tipiškas. Tau net pavyko beveik anti-socialią Nagato Yuki, nelyg kokią princesę, laukiančią išgelbėjimo, priverstinai kristi į tavąjį glėbį, o tai jau kai kas.
- Prašyčiau, nejaugi Nagato tokia populiari?
- Be to, esi Suzumiyos pakalikas. Jeigu esi tipiškas studentas, tuomet aš tipiškas kaip blusa.
Aš, tuomet, paklausiau:
- Taniguči, ar turi kokių ypatingų galių?
- Ką?~
Jau ir taip imbeciliškas žvilgsnis jo veide tik dar labiau persikreipė. Jis atrodė kaip “nanpa”, kaip toks, kurio prisibijo visos mokyklos mergaičiukės.
Jis tarė:
- Aišku, atrodo, kad net tu nesi atsparus Suzumiyos nuodams… Nors mes neskiriame daug laiko viens kitam, iš tiesų, esi filantropiškas asmuo. Todėl prašau nesiartink per daug prie manęs; manęs nedomina Suzumiyos viruso komponentų dalys.
Aš silpnai trenktelėjau Tanigučiui, kas privertė jį nesuvaldomai susijuokti. Ha, jeigu šis vyrukas yra esperis, tuomet, nuo šiandien, aš esu Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius.
***
Pasiekęs laiptus, vedančius į mokyklos paradinį įėjimą, likau kažkiek dėkingas Tanigučiui už tą pokalbį su manimi, kadangi karštis, po to, atslūgo.
Tokioje atmosferoje, net Haruhi gulėjo išsekusi ant savo stalo, atrodydama apmaudžiai ir žvelgdama į kalvas tolyje.
- Kyonai, man karšta!
Rimtai? Man irgi.
- Pakedenk mane savo knyga.
- Vietoj to, geriau pakedensiu save. Iš pat ryto, neturiu pakankamai energijos, kad galėčiau tau padėti.
Haruhi liko gulėti tingiai ant suolo, be savo įprastai pompastiškos ir artikuliuotos auros.
- Kaip manai, ką Mikuru toliau norėtų dėvėti?
Po kiškutės ir tarnaitės kostiumėliais sektų… palaukite minutėlę, bus dar vienas!?
- Katytės ausytės? Seselė? Galbūt jai tiktų karalienės apranga?
Vaizdai, susiję su Asahina, perbėgo per mano galvą: jos smarkus raudonis veide ir jos spurdanti smulki figūra, besimatuojanti visus tuos apdarus. Man svaigo galva. Ak, ji tiesiog per daug žavi.
Haruhi, atrodė, nuspėjo, ką mąsčiau, ir rūgščiai susiraukė. Ji, tuomet, lengvai už ausų pakedeno plaukus.
- Esi panašus į avingalvį, – Haruhi konstatavo.
Ei, argi ne tu pasiūlei šią temą? Bet, tikriausiai, ji neklysta, todėl nėra jokio reikalo toliau su ja ginčytis.
Vėdindamasi sąsiuviniu kaklą už uniformos, ji išrėžė:
- Man taip nuobodu!
Haruhi burna buvo tarsi tobula “heno-ji” forma. Ji atrodė nelyg komiksų knygutės personažas.
***
Net po intensyvia saulės spindulių radiacija, mes šiaip ne taip išgyvenome pragarišką fizkultūros, vidurdienį vykusią, sesiją. Po klasės, persirenginėdami šlapius nuo prakaito drabužius, visi keikėsi: „Velniop tą Okabę! Vertė mus bėgti dviejų valandų maratoną!“
Dauguma iš merginų jau persirengė, bet, kadangi paskutinė pamoka buvo klasės valandėlė, egzistavo kai kurios, priklausančios sporto klubui, nenusirengusios savo fizkultūros aprangų. Visgi, kas mane gąsdino, buvo tai, jog Haruhi, nors ir nepriklausanti jokiam sporto klubui, taipogi dėvėjo sportinę aprangą.
- Per daug karšta!
Būtent, tokia priežastis.
- Koks skirtumas? Vis tiek teks persirengti klubo kambaryje! Neminint to, kad šią savaitę budžiu, todėl šitaip galėsiu laisviau judėti.
Haruhi pasirėmė ranka smakrą ir pažvelgė laukan į tamsius, lietų pranašaujančius debesis.
- Nebloga mintis.
Turėdama fizkultūros uniformą, kaip kitą „kosplėjaus“ tematiką, nebuvo bloga mintis. Ką? „Kosplėjus“ nėra tinkamas žodis? Nežinau, ką ji sumąstė, bet dabar ji atrodė „kosplėjinanti“ kaip viduriniosios mokyklos mergaičiukė!
- Ką, velniai rautų, tu sau mąstai?
Haruhi tiesmuka nuovoka privertė mane susimąsti, ar ji negalinti skaityti mintis.
- Prieš man raportuojant į klubo kambarį, draudžiu tau daryti ką nors su Mikuru.
Ar tai reiškia, kad aš galiu daryti kažką su ja, kai tu grįši?
Pasilikau tą mintį sau ir iškėliau ranką atgrubnagiškai nelyg nusikaltėlis prieš šerifo ginklą sename Vesterno filme.
***
Kaip įprasta, pirma pasibeldžiau, o po to laukiau atsakymo. Kaip lėlytė, sėdinti savo kėdutėje, žavi tarnaitė pasitiko mane pačia didžiausia šypsena, tarsi saulėgrąža, pasitinkanti Saulę. Ach, pasidarė taip šilta!
Nagato sėdėjo prie stalo, skaitydama knygą, kaip pavasary žydinti Kamelija. Argh, kas per palyginimai!
- Tuoj paruošiu arbatos.
Užsidėjusi apyskarę, Asahina žengė aprūdijusio stalo link ir atsargiai įmerkė arbatžoles į arbatinuką.
Laimės apimtas, stebėjau Asahiną iš viršilos kėdės, kai staiga man pasidingojo.
Aš skubiai įjungiau kompiuterį ir laukiau, kol pasileis kietasis diskas. Kai tik pasirodė ekranas, atvėriau aplanką ir įvedžiau slaptažodį: “MIKURU”. Kaip ir tikėtasi, procesavimo greitis, Informatikos Klubo naujajame kompiuteryje, buvo neįtikėtinas. Bematant, ekrane pasirodė Asahinos nuotraukos, kuriose ji dėvi tarnaitės kostiumėlį.
Įsitikinęs, jog Asahina užsiėmusi arbata, vėl ir vėl padidinau vieną iš nuotraukų. Ekranas rodė tai, kaip, pagal Haruhi instruktažą, Asahina nenoriai atlieka seksualias pozas. Matėsi jos seksualioji dekoltė, o ten ant gundančios, kairios krūties buvo mažas, apvalus apgamas. Pažymėjau tą apgamą ir padidinau dar porą kartų; nepaisant susiliejusio vaizdo, buvo aišku, kad tai jos minėtasis žvaigždutės formos gymio ženklas.
- Štai apie ką ji kalbėjo.
- Radote ką nors?
Prieš Asahinai padedant arbatos puodelį ant stalo, aš staigiai išjungiau visus vaizdinius failus. Esu gana skrupulingas, kas liečia mano užklasinę veiklą. Žinoma, prieš Asahinai pasirodant man prie šono, ji ekrane nieko neras.
- Hm, kas tai? Kas šiame “MIKURU” aplanke?
O, ne! Buvau per daug neatsargus!
- Kodėl tas aplankas turi mano vardą? Kas viduje? Leiskit man žvilgtelėti, nagi! Leiskit man pažiūrėti!
- Er, kas viduje… ką? Kažin kas viduje? Manau, kad nieko ten nėra. Taigi, būtent, nieko ten nėra.
- Melagis!
Asahina žaismingai ištiesė ranką ir pasilenkė link manęs, trokšdama pagriebti pelę iš mano dešiniosios rankos. Jokiu būdu, Jozefina! Likau įsikabinęs į pelę, atsisakydamas paleisti. Asahina tuomet prispaudė mane savo minkštu kūneliu, bandydama užšliaužti man ant peties. Prieš pat savo veidą, galėjau užuosti saldų jos aromatą.
- Asahina, ar galėtum mane, prašau, paleisti…
- Nagi, tik trumpam!
Asahina, kuri kaire ranka lietė mane už peties, siekdama pelės dešiniąja, dabar visiškai mane apsivijo; jutau, kaip situacija pasidarė iš blogos į baisią.
Jos minkštas juokas dabar visiškai įsliūkino į mano ausies kanalą. Negalėdamas atsispirti tokiam gundymui, mano ranka paleido, kad ir ką laikiusi, ir tą akimirką…
- Ką jūs čia abu išsidirbinėjat?
Mus atšaldė ledinis, 273 minus Celcijaus šalčio, balsas. Haruhi, vilkėdama fizkultūros uniformą ir nešdamasi krepšį, parodė tokią veido išraišką, tarsi išvydusi, kaip jos tėtis jėga paima nekaltą skaistuolę.
Kitą akimirką, priblokšta Asahina pasitraukė. Ji nerangiai nulipo man nuo nugaros, lėtai atsitraukė ir tuomet žlegtelėjo į kėdę nelyg ASIMO robotas, kuriam beveik baigėsi baterijos.
Jos išblyškęs veidas dabar arti verkimo slenksčio.
Haruhi išspjovė “humf”, ir, mane nužvelgdama, nušlepino prie stalo.
- Taigi, tave domina tarnaitės kostiumėliai?
- Ką bandai pasakyti?
- Mums reikia persirengti.
Kaip nori! Aš tiesiog tyliai srėbsiu arbatą, kurią man paruošė Asahina.
- Argi ką tik nesakiau, kad mums reikia persirengti?
Na, ir?
- TUOJ PAT DINK!!!
***
Mane, iš esmės, išspyrė ir aš tėškiausi ant šaltų koridoriaus grindų, palydimas garsiai užšaunamų durų garso.
- Kas per velnias!?
Net neturėjau laiko, kad pastatyčiau atgal savo puodelį. Pirštais nusivaliau gėrimu aptaškytus marškinius ir atsirėmiau į duris.
Keista. Kažkas ne taip.
- Ak, taigi!
Tipiškai Haruhi nedvejodama persirengtų klasėje, bet dabar ji tiesiog spirte išspyrė mane lauk iš kambario.
Atrodo, kad ji ima bręsti. Galbūt ji pagaliau pasiekė tą amžių, kai imi jausti gėdą dėl tokių dalykų? Kadangi vaikinai iš Penktosios Klasės visada išbėgdavo lauk iš klasės, kai tik nuskambėdavo skambutis, pranašaujantis fizkultūros pamoką, todėl niekas ir nepastebėjo jos pasikeitimo. Ak, taip, žmogus, kuris taip išmuštravo vaikinus palikti klasę, Asakura, daugiau nebėra tarp mūsų, gyvųjų.
Aš, kurį laiką, sėdėjau atsirėmęs į duris. Rūbų šiugždėjimo garsas liovėsi, bet vis dar negirdėjau niekieno manęs pakviečiant užeiti. Ir taip, aš sėdėjau ir laukiau visas dešimt minučių.
- Prašau, užeikite…
Asahinos balsas sklido iš už uždarytų durų. Kai nepriekaištinga tarnaitė atvėrė man duris, už jos pečių išvydau piktai rymančią Haruhį, ant stalo uždėjusią savo baltas kojas. Ji mūvėjo porą ilgų kiškio ausyčių ir nostalgišką kiškio kostiumėlį. Galbūt jai net nerūpėjo, kadangi pamiršo antrankius ir kaklaryšį. Ji net nebuvo įsispraudusi į pėdkelnes.
- Nepaisant to, kad rankos ir nugara šąla, šis kostiumėlis iš tikro gana ankštas.
Haruhi, tai pasakiusi, pagvelbė už arbatos puodelio ir sriūbtelėjo tarsi mėgaudamasi, kol Nagato toliau skaitė savo knygą.
Kol mane supo tarnaitė ir kiškutė, nežinojau, kaip elgtis. Jeigu būčiau atsivedęs šias dvi mergaičiukes komerciniais tikslais, be jokios abejonės būčiau kaip reikiant užsidirbęs. Taip bemįslindamas…
- Oho, kas tai?
Koizumis netikėtai keistai išsiviepė, su visais pasisveikindamas savo šypsena.
- Ar šiandieną surengėte kostiumų vakarėlį? Atleiskite, kad vieno neturiu.
Baik malti šūdą, juk nenori dar labiau komplikuoti padėties.
- Mikuru, tu sėsk čia.
Haruhi pirštu įbedė į kėdę priešais ją. Asahina paklusniai krestelėjo, išsigandusiai žvelgdama į įtūžusią Haruhį. Pamąsčius, ką Haruhi darys, ji, į kasą, ėmė sukti Asahinos rudus, banguotus plaukus.
Iš pirmo žvilgsnio, atrodė, kad vyresnioji sesuo tvarkė jaunesniosios sesers plaukus. Visgi, kadangi Asahina buvo sustingusi nelyg mumija, o Haruhi veido išraiška nieko nesakė, dėl to, ši šilta scena atrodė itin keistai. Haruhi, akivaizdžiai, bandė sumegzti tarnaitei Asahinai kasytę, ir baigtas kriukis.
Aš pažvelgiau į Koizumį, kuris, žvelgdamas į šią sceną, visą laiką šypsojosi, ir pagaliau tariau:
- Nori persimesti Otelo?
- Žinoma, nežaidžiau jau porą metų.
Kol juodieji ir baltieji kovojo dėl lentos viršenybės, (niekada nemaniau, kad Koizumis, galintis virsti švytinčiu sferiniu kūnu, bus toks nevykęs šiame žaidime) Haruhi surišo kasytę iš Asahinos plaukų, tuomet atpalaidavo ją, surišo dar vieną ir įsegė segtuvėliu... (kiekvieną kartą Haruhi palietus Asahiną, pastarąją nukratydavo pagaugai) o Nagato toliau nerūpestingai skaitė savo knygą.
Mane vis labiau ir labiau trikdo tai, koks čia per žmonių susirinkimas!
Taigi, tą dieną S.O.S. Brigada elgėsi ramiai ir taikiai. Nieko, kas liestų ateivius iš kitų dimensijų, keliautojus laiku, mėlynus gigantus, ar raudonus švytinčius burbulus. Niekas nenorėjo, ką nors veikti, nei žinoti, ką turėjo veikti. Tiesiog leidome patys sau tekėti laiko srove, gyvendami savo romų mokyklinį gyvenimą. Viskas atrodė tarsi idiliškas paveikslas.
Net jeigu mane ir netenkino toks tipiškas gyvenimas, aš kartodavau sau: “Kam tiek daug mąstyti? Turi tiek daug laiko.” Ir tuomet aš vėl laukdavau naujos dienos. Net tada, buvau gana laimingas. Aš be tikslo lankydavausi šiame klubo kambaryje ir stebėjau Asahiną, užsiėmusią nelyg tikrą tarnaitę, Nagato, sėdinčią tarsi Budos statula, Koizumį, savo plačia šypsena, ir Haruhi, kamuojamą nuotaikų svyravimų. Visi šie dalykai dvelkė visiško normalumo aura, visgi, visi jie tapo mano neįtikėtinai malonaus mokyklinio gyvenimo integruotomis dalimis. Nors buvau patyręs ne šios realybės nuotykius, kaip klasiokės bandymas mane užmušti, ar nuožmūs monstrai, pasirodantys pilkame pasaulyje, nebuvau tikras, ar šie dalykai nebuvo mano vaizduotės vaisius, hipnotizmo, ar net haliucinacijos, pasėkmė.
Mane vis tiek dar šiek tiek kniso Haruhi, atvilkusi mane į savo klubą, bet iš gilesnės perspektyvos, tik dėl jos, aš galėjau taip taikiai bendrauti su tokiais įdomiais žmonėmis. Atidedant į šalį klausimą „Kodėl aš?“, galbūt kada nors atsiras kiti tipiški žmogėnai, kurie norės prisijungti prie klubo.
Taigi, mintijau apie šią problemą jau kurį laiką.
Bet kuris būtų apie tai mąstęs, ar ne?
Visgi, dar buvo žmogus, kuris apie tai niekada nedingojo.
Būtent, tas kažkas yra Suzumiya Haruhi.
***
Tą naktį, po vakarienės ir vonios, bei rytojaus anglų kalbos pamokos revizijos, pažvelgiau į laikrodį ir suvokiau, jog laikas miegučio. Gulėjau ant lovos ir atvėriau storą knygiūkštę, kurią Nagato įspraudė į mano rankas. Pamaniau, kad greitaeigis skaitymas nepakenks, todėl nerūpestingai perskaičiau pirmus porą puslapių. Istorija buvo neįtikėtinai įdomi, todėl skaičiau ir skaičiau, puslapis po puslapio. Rimtai, reikia perskaityti bent vieną knygą, kad suprastum, kokios malonumą keliančios jos gali būti. Juk skaitymas lavina!
Visgi, neįmanoma pabaigti tokią stambią knygą per vieną naktį, todėl, baigęs vieną ilgą protagonisto monologą, užverčiau knygą. Miegas užvaldė, ir užspaudęs skirtuką su Nagato rankraščiu ten, kur sustojau skaitęs, išjungiau šviesas ir pasislėpiau po kaldra. Po poros minučių, patekau į sapnų karalystę.
***
Ar žinote, kodėl žmonės sapnuoja? Miegas yra padalintas yra REM (angl. Rapid Eye Movement – Vert. Past.) ir NREM (angl. Non Rapid Eye Movement – Vert. Past.), ir jie keliauja periodiniais ciklais. NREM pasireiškia pirmomis valandomis, po to, kai žmogus užmiega, o, šioje fazėje, smegenys yra tarsi stazės būsenoje. Būsena, kūnui būnant be sąmonės, kai smegenys šiek tiek suaktyvėja, yra žinoma kaip REM, ir tada pasireiškia sapnai. Artėjant rytui, REM dažnis pakyla tiek, kad sapnas tęsiasi iki pat žmogui pabundant. Aš sapnuoju kiekvieną naktį, bet dažniausiai atsikeliu per vėlai, per daug skubėdamas į mokyklą, taip užmiršdamas, ką patyriau sapne. Visgi, karts nuo karto prisimindavau ilgą sapną, apturėtą prieš du ar daugiau metų. Tikrai įstabu, kaip įstruktūrizuoti žmonių prisiminimai.
Gerai, užteks plepalų. Iš tikro, man visa tai nė velnio nerūpi.
***
Pajutau, kaip kažkas pliaukšteli man per veidą. Šalin! Esu pavargęs! Netrukdykit mano sapnams!
- … Kyonai.
Žadintuvas net nesuskambo. Net jeigu ir būtų, aš jį kaip mat išjungčiau, ir vis dar liko šiek tiek laiko tam, kad mano Mamužėlė pakviestų seserį, su misija mane ištraukti iš lovos.
- Nubusk pagaliau.
Ne! Dar noriu miegučio. Neturiu laiko keistiems sapnams.
- Sakiau, nubusk! Ar girdi?
Rankos, aplink kaklą, mane smarkiai supurtė. Aš, galų gale, atsimerkiau ir pajutau, kaip pakaušis liečia kietas grindis.
Kietas grindis?
Aš, su nuostaba veide, sėstelėjau stačias. Haruhi žvelgė į mane iš viršaus ir atšliejo, kad nesusimuštume kartu galvų.
- Pagaliau atsikėlei?
Klūpodama prie manęs buvo Haruhi savo jūreivės uniformoje. Jos išbąlęs veidas rodė nerimo žymes.
- Ar žinai, kur mes randamės?
Savaime suprantama; mes esame Šiaurės Vidurinėje, mokykloje, kurią lankome, o dabar esame prie laiptų priešais batų spintėles prie šios institucijos paradinių durų. Aplinkui nebuvo šviesų, ir mokykla naktį atrodė tarsi pilkos spalvos peizažas…
Ne, kažkas ne taip.
Viršuje nebuvo jokio dangaus.
Tik platus, pilkas, monotoniškas horizontas. Nebuvo nei mėnulio ar žvaigždių, nei vieno dėbesėlio. Tik dangus pilkas kaip konkretinės sienos.
Pasaulis, paskendęs tyloje ir tamsoje.
Uždara Realybė.
Aš lėtai atsistojau. Nusistebėjau, kad nedėviu savo pižamos, o – mokyklinę uniformą.
- Atsibudusi, radau save čia, o tave greta. Kas čia dedasi? Kodėl mes esame mokykloje?
Haruhi paklausė netipišku, pritildytu balseliu. Neatsakiau jai iš karto, vietoje to, orientacijos sumetimais, ištiesdamas savo rankas. Iš nugulėtos nugaros skausmo, ir prilipusios nuo prakaito uniformos prie kūno, tai neatrodė kaip sapnas. Išsitraukiau du savo plaukus. Skaudėjo kaip velnias.
- Haruhi, ar mes čia vieninteliai?
- Taigi, dabar turėčiau ramiai miegoti po savo antklode. Kodėl mes čia? Ir dangus atrodo labai jau keistai…
- Ar matei Koizumį?
- Ne… kodėl klausi?
- Nieko, šiaip.
Jeigu ši Uždaroji Realybė buvo sukurta dimensinės paklaidos linijos drebėjimo ar eksternalių faktorių, čia turėtų būti švytintis gigantas, neminint pačio Koizumio.
- Šiaip ar taip, reikia nešti iš čia savo skudurus! Galbūt ką nors sutiksime.
- Kodėl visiškai neatrodai nustebęs?
Aš, kad ir ką sakytum, esu nustebęs, ypač matydamas tave čia. Argi tai nėra žaidimų aikštelė tavo sukurtiems gigantams? O gal aš tiesiog per daug jautrus ir visa tai yra mano sapnas? Visiškai vienas su Haruhi tuščioje Realybėje… Jeigu Zigmundas Froidas čia būtų, jis galėtų viską išanalizuoti už mane!
***
Likau nuošaliai nuo Haruhi, kol žirgliojome link mokyklos paradinių durų, kai mus užblokavo nematoma siena. Aš vis dar pamenu elastinį šios sienos lytėjimo jausmą. Ją galėjai truputį įstumti vidun, bet greit po to, dar viena, kietesnė siena užblokuodavo bet kokį bandymą stumtis į priekį.
- … Kas tai?
Haruhi ištiesė rankas į priekį ir pabandė stumtelėti nematomą sieną, klausdama savo plačiai atmerktomis akutėmis. Aš paėjau aplink stadioną, kurį supo ta pati siena.
Atrodo, kad mes įstrigę šioje mokykloje.
- Atrodo, kad nėra jokio išėjimo.
Nejaučiau jokio šaltuko. Tarsi pats vėjas nustojo pūtęs.
- Pabandykime galines duris!
- Ak, taip, ar nėra kokios galimybės su kuo nors susisiekti? Paieškokime telefono. Mano mobilusis tikriausiai liko namuose.
Jeigu tai yra Uždaroji Realybė, apie kurią man pasakojo Koizumis, rasti telefoną būtų bergždžias darbas. Nepaisant to, mes vis tiek nusprendėme įslinkti į mokyklos pastatą ir apsižvalgyti. Telefonas turėjo būti mokytojų kambaryje.
Naktyje, išjungtomis šviesomis, mokykla atrodė grėsmingai. Mes prasilenkėme su batų spintelėmis ir tyliai įžengėme į pastato vidų. Mes, pakeliui, įjungėme pirmojo aukšto šviesas, ir lubos kaip mat nušvito. Nors tai ir buvo šaltos, dirbtinės šviesos, jų pakako, kad aš ir Haruhi išspaustume palengvėjimo atokvėpį.
Įsitikinę, kad klasėse, tame aukšte, nieko nėra, mes patraukėme į mokytojų kambarį. Kaip ir tikėtasi, jis buvo užrakintas, todėl aš pagriebiau netoliese kabėjusį gesintuvą, išmušiau langą, ir įvirtome pro ten.
- … Neatrodo, kad veiktų.
Haruhi prispaudė telefoną prie ausies, bet nieko neišgirdo. Ji pabandė surinkti kelis numerius, bet nieko doro nepešė.
Mes palikome mokytojų kambarį, pakeliui įjungdami visas šviesas, ir nulipome laiptais, Haruhi pasiūlant grįžti į klasę. Kadangi Penktosios Klasės kambarys naujokams radosi pirmajame aukšte, galbūt ką nors sukurpsime, žvelgdami iš ten.
Haruhi, mums sėlinant koridoriumi, nervingai laikėsi už mano striukės. Net nebandyk kliautis manimi; aš, tikrų tikriausiai, neturiu jokių paranormalių galių. Jeigu tiek bijai, tuomet įsikibk į mano ranką! Taip atrodys daug natūraliau!
- Avingalvi!
Haruhi susigūžė, bet jos pirštai taip ir nepaleido mano striukės.
Penktosios Klasės kambaryje nebuvo nieko ypatinga; visai kaip ir prieš paliekant mokyklą.
- … Kyonai, žvilgtelėk…
Haruhi, priėjusi prie langų, nutilo. Aš prisigretinau prie jos šono ir nužvelgiau situaciją.
Aplinkui mane buvo tik gilus, pilkas pasaulis. Žvelgdamas iš ketvirtojo aukšto į kalvos viršūnę, galėjau net įžiūrėti horizontą anapus kranto. Panoramos viduje, be jokios užuominos kitaip, buvo vien tamsa. Tarsi pasaulis pasibaigė.
- Kas čia per vieta…
Ne taip tarsi visa žmonija dingo, tikriau, kad mes dingome. Atrodo, kad mes, tik atsitiktinumo dėka, pakliuvome į šią Uždarą Realybę.
- Keista.
Haruhi palietė savo petį ir sumurmėjo.
***
Nežinodami, kur toliau eiti, grįžome į klubo kambarį, kur praleidome visą popietę. Kadangi jau pavogiau raktus iš mokytojų kambario, mes atrakinome duris ir užėjome vidun.
Mes abu, įžengę į pažįstamą, gerai apšviestą kambarį, sunkiai atsidusome.
Įjungę radiją, negirdėjome net statikos. Klubo kambarys buvo toks tylus, kad vienintelis girdimas garsas buvo tai, kaip pyliau vandenį į arbatinuką. Neprisiverčiau pakeisti arbatžolių, todėl užmirkiau vandenį kartu su pernaudotomis ir beskonėmis žolelėmis. Haruhi stovėjo šalia manęs, plačiai spoksodama į pilką išorinį pasaulį.
- Arbatos?
- Ne.
Pačiupau savo arbatos puodelį, išlanksčiau kėdę ir krestelėjau. Siurbtelėjau. Ak, arbata, pagaminta Asahinos, daug geresnė, negu ši.
- Kas čia, po šimts, vyksta!? Nieko nesuprantu! Kas čia per vieta? Kodėl aš čia?
Haruhi stovėjo prie lango ir žvelgė laukan; jos siluetas atrodė itin trapiai.
- Ir, kodėl aš su tavimi, iš visų žmonių?
- Iš kur, velniai rautų, man žinoti!? – Haruhi pasikedeno plaukus ir rūgščiai susiraukė. – Varau laukan apsižvalgyti. – Ji pasakė ir žengė link durų. Kai tik, tik ketinau padaryti tą patį…
- Lik čia, tuoj grįšiu.
Pasakiusi tai, ji kaip mat dingo. Tik Haruhi taip padarytų! Išgirdęs nutylant Haruhi energingus žingsnius ir sriūbtelėjęs savo beskonės arbatos, išvydau tą daiktą. Tai buvo mažas, raudonas sferinis tvarinys. Iš pradžių, jis buvo teniso kamuoliuko dydžio, tuomet lėtai sferinis rutulys išaugo, švytėdamas kaip laumžirgis, pagaliau įgaunantis žmogišką formą.
- Koizumi, čia tu?
Prieš mane buvo šviesa plieskiantis humanoidas, bet aiškiai negalėjau įžvelgti, ar tai Koizumis, – savo akimis, nosimi ar burna, – ar ne.
- Sveikutis. – Ramus balsas iš už švytinčio objekto vidaus.
- Ilgai delsei! Maniau, kad pasirodysi savo žmogiškuoju pavidalu…
- Reikalai komplikuojasi, todėl prireiks šiek tiek laiko, kol viską paaiškinsiu. Būsiu atviras; tai paranormalus reiškinys! – Raudonoji šviesa šiek tiek sumirgėjo. – Jeigu tai būtų Uždaroji Realybė, būčiau lengvai prasiskverbęs, bet ne šį kartą. Teko pasirodyti savo neišbaigta forma, o kadangi prireikė net mano kompanionų pagalbos, kad čia pakliūčiau, negaliu per ilgai užsibūti. Mūsų galios, net dabar kalbant, vis nyksta ir nyksta.
- Kas per velnias, žmogau? Aš čia kartu su Haruhi, ir tiek?
- Taigi, – atsakė Koizumis. – Tai reiškia to, ko bijojome nutiksiant, pradžią. Suzymiyai pabodo ši realybė, ir ji nutarė sukurti naują.
- …
- Mūsų viršininkai puolė į totalią paniką. Niekas nežino, kuo pasaulis virs, kai jo Dievas dings. Nors ir įmanoma, kad pasaulis viską ištvers tol, kol Suzumiya jo pasigailės, tačiau taip pat egzistuoja galimybė, jog jis kaip mat pradings.
- Ką bandai pasakyti…?
- Paprastai kalbant, – raudonoji liepsna sujudėjo tarsi žvakė, – tu ir Suzumiya dabar išnykote iš mūsų pasaulio. Ši dimensija nėra Uždaroji Realybė, bet labiau visiškai nauja realybė, kurią Suzumiya sukūrė. Uždarosios Realybės, kurias matėme anksčiau, tikriausiai buvo tiesiog parengties fazė, prieš jai rimtai nusiteikiant atkurti pasaulį iš naujo.
Toks nuotaikingas pokštas, bet nežinau, ar jau galiu juoktis. Ha, ha, ha.
- Nė kiek nejuokauju. Šis pasaulis yra labai arti tos realybės, kurios trokšta Suzumiya. Mes vis dar nesame tikri, kokio pasaulio ji trokšta, bet tam greitai turėsime atsakymą.
- Numeskime trumpam tai į šalį, – tikroji problema yra kodėl aš čia?
- Ar, iš tikrųjų, nežinai? Suzumiya tave pasirinko. Tu esi vienintelis žmogus mūsų pasaulyje, su kuriuo Suzumiya nori gyventi. Maniau, kad jau susivokei.
Tą akimirką šviesa aplink Koizumį sudrebėjo tarsi žibintas, kuriam baigėsi baterijos, jos ryškumas blankstantis.
- Mano laikas baigiasi. Jeigu taip ir toliau, daugiau niekada nesusitiksime; visgi, kita vertus, man palengvėjo, kadangi daugiau nebereikės medžioti tų Avatarų.
- Tai man bus privalu gyventi su Haruhi tokiame pilkame pasaulyje?
- Šioje dimensijoje, jūs esate kaip Adomas ir Ieva. Tiesiog kaip reikiant pasistenkit žmonijos repopuliacijos atžvilgiu, ir viskas bus tvarkoje.
- … Aš rimtai išmušiu tau kelis dantis.
- Juokauju, žmogau. Dabar ši uždara erdvė tikriausiai yra tik temporalinė, bet labai greitai ji taps panaši į mūsų. Visgi, ši dimensija bus visiškai kitokia, negu pasaulis, iš kurio mes kilome. Dabar atrodo taip, tarsi šis pasaulis galėtų būti tikras, o pirminę realybę reiktų laikyti Uždarąja Realybe. Dėl to, kokie fundamentalūs skirtumai skiria šias realybes, mes, deja, nežinome. Jeigu pakankamai nuskiltų atgimti šioje realybėje, kliaujuosi tavimi, kad aprodytum mane aplinkui.
Šią akimirką, Koizumio švytintis humanoidinis objektas ėmė lėtai dezintegruotis ir tuomet, kaip žvaigždė be ugnies, susitraukė į originalų teniso kamuoliuko formos dydį.
- Ar neįmanoma mums grįžti į pirminę pasaulio dimensiją?
- Jeigu Suzumiya to trokš, viskas įmanoma. Pažinojau tave tik trumpą laiką; iš tikrųjų, gaila, bet aš mėgavausi tomis akimirkomis su S.O.S. Brigada… Ak, taip, beveik užmiršau, turiu perduoti dvi žinutes nuo Asahinos Mikuru ir Nagato Yuki.
Prieš Koizumiui visiškai išnykstant, jis paliko tokią žinutę.
- Asahina Mikuru paprašė manęs, kad atsiprašyčiau vietoje jos: “Atleiskite, tai mano kaltė.” Taip pat, Nagato Yuki primena, kad: “Neužmirškite įjungti kompiuterį.”
Po šių žinučių, jis išnyko kaip vėjo užpūsta žvakės šviesa.
Nežinojau, kodėl Asahina norėjo manęs atsiprašyti. Ar Asahina kuo nors man nusikalto?
Bet nusprendžiau apie tai ilgiau negalvoti; vietoje to, atsiminiau Nagato prašymą ir įjungiau kompiuterį. Po to, kai kietasis diskas supypsėjo, OS firmos ženklas turėjo pasirodyti ekrane… Keista, kodėl nieko neišmeta? OS ekranas, turėjęs pasirodyti po kelių sekundžių, to nepadarė; monitorius buvo juodas kaip derva, vien su baltu rašomuoju kursoriumi, mirksinčiu aukštesniajame kairiojo kampo ekrane. Tuomet, kursorius ėmė lėtai judėti, ir iš niekur išdygo šaltų žodžių linija.
YUKI.N > Ar matai šį tekstą?
Akimirką buvau priblokštas, bet tuomet prisitraukiau klaviatūrą ir ėmiau spausdinti.
“Taip.”
***
YUKI.N > Kol kas dar nesu visiškai praradusi ryšį su pasauliu, į kurį patekai. Bet tai tėra laiko klausimas, kadangi atotrūkis turėtų įvykti labai greitai.
“Ką man daryti?”
YUKI.N > Aš, taipogi, to nežinau. Anomalus duomenų pliūpsnis taip pat čia dingo su visam. Mąstančioji Integruodų Duomenų Būtybė dėl to yra labai nusiminusi, nes taip prarado galimybę vystytis.
“Ką turi galvoje, sakydama galimybę vystytis? Kaip su visu tuo susijusi Haruhi?
YUKI.N > Kai esi aukšto funkcionavimo, tai reikšia, kad gali greitai ir tiksliai procesuoti duomenis. Mąstančiosios organinės gyvybės formas limituoja dideli netikslių ir sumišusių duomenų “strimai”, sukurti jų fizinių kūnų, todėl negalinčių greitai ir tiksliai procesuoti šiuos duomenis.
“Ar įmanoma vystytis, net ir be fizinio kūno?”
YUKI.N > Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė taip pat yra sukurta iš duomenų. Ji taip pat manė, kad galimybė procesuoti duomenis pakils į ad infinitum lygį, tol, kol visata neperkais. Bet jie klydo. Bet ji klydo. Kaip visata turi paribį, jos evoliucija turi limitą, bent jau mąstančios būtybės, kuri, kad išgyventų, kliaunasi duomenimis.
“Kaip dėl Suzumiyos?”
YUKI.N > Suzumiya Haruhi turi gebėjimą iš nieko sukurti masyvias duomenų eksplozijas. Tai yra gebėjimas, kurio neturi Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė. Ji gali sukurti tokius duomenis, kurių tipiška organinė gyvybės forma negali procesuoti net per visą savo gyvenimą. Mąstančioji Integruotų Duomenų Būtybė tiki, kad ištyrus šį duomenų kūrimo gebėjimą, ji atras būdų į auto-evoliuciją.
Kursorius akimirką sumirksėjo. Galbūt Nagato dvejojo, kokius žodžius rašyti. Kitą sekundę, žodžiai išsiliejosi kaip upė.
YUKI.N > Viską statau ant tavęs.
“Statai ant manęs ką?”
YUKI.N > Tikiuosi, kad jūs abu galėsite saugiai grįžti į šį pasaulį. Suzumiya Haruhi yra svarbus stebėjimo objektas, svarus turtas, galintis pasirodyti galbūt tik kartą per visatos egzistavimo metus. Be to, aš pati taip pat laukiu jūsų grįžtant.
Žodžių spalva ėmė nykti, kol elektros šaltinis ėmė silpnėti. Kursorius tęsė rodyti kitus žodžius.
YUKI.N > Labai norėčiau su tavimi ir vėl apsilankyti bibliotekoje.
Žodžiai patamsėjo; net pabandęs padidinti monitoriaus šviesą, nieko nepešiau. Galiausiai, Nagato išspausdino tokius žodžius.
YUKI.N > miegančioji gražuolė
***
Brrr~
Kietojo disko sukimosi garsas privertė mane pašokti iš kėdės. Procesoriaus šviesa sužybsėjo, ir ekrane pasirodė pažįstamas OS firminis ženklas. Šiame pasaulyje galėjai girdėti tik besisukantį kompiuterio kondicionieriaus garsą.
“Ką man daryti? Koizumi! Nagato!”
Aš giliai atsidusau ir prislėgtai atgręžiau galvą į lango pusę.
***
Mėlyna šviesa švystelėjo iš už lango.
***
Dabar mokyklos kieme stovėjo mirgantis gigantas. Kadangi buvo taip arti, jis atrodė tarsi milžiinška mėlyna siena.
Haruhi įskubėjo į kambarį.
- Kyonai! Kažkas pasirodė!
Haruhi ir aš vos, vos nenusutrenkėme kaktomūša, kai stovėjau prie lango, ir ji, staigiai sustojusi, prisišliejo prie manęs.
- Kas tai? Jis milžiniškas! Ar tai monstras? Nepanašu į kažkokią iliuziją.
Haruhi atrodė itin įsiaudrinusi. Jos depresyvus nerimas dingo. Dabar jos akys blizgėjo entuziazmu. Nesimatė jokios baimės.
- Manai, kad tai ateivis? Arba galbūt tai super-ginklas, sukurtas senovės civilizacijos, bundantis iš savo ilgo miego? Ar todėl negalime pabėgti iš mokyklos?
Mėlynoji siena pajudėjo. Vaizdas, kaip gigantas be vargo traiško pastatus, žybtelėjo mano smegenyse. Aš skubiai pagriebiau Haruhį už rankos ir iššoviau iš klubo kambario.
- Palauk! Palauk, ką tu darai!?
Išbėgdami į koridorių, beveik pargriūdami, ore išgirdome garsų vibruojantį tremorą; greitai stumtelėjau Haruhį ant grindų ir pridengiau ją savo kūnu. Klubo kompleksas smarkiai sudrebėjo. Tvirto, sunkaus objekto, besitėškiančio ant žemės, garsas pasiekė mano ausis. Iš to sužinojau, kad giganto taikinys buvo ne klubo kompleksas, bet tiksliau mokyklos kompleksas priešais.
Aš pačiupau Haruhį, kuri buvo tokia šokiruota, kad jos burna atsidarinėjo ir užsidarinėjo nelyg auksinės žuvelės, ir ėmėme bėgti. Neįtikėtinai, Haruhi paklusniai sekė mane ir skuodė kartu.
Mano delnai prakaitavo. Kaip ir Haruhi.
Senasis klubų kompleksas buvo švarut švarutėlis. Aš bėgau visa smarve, traukdamas paskui save, link laiptinės, Haruhį. Garsas, kaip gigantas vėl kažką traiškė, girdimas.
Nubėgau žemyn laiptais, jausdamas Haruhi kūno šilumą, persiduodančią per mūsų delnus. Kirtę per kiemą, mes pasileidome nuo šlaito ir link stadiono. Tą akimirką, aš skubiai žvilgtelėjau į Haruhį. Galbūt ir klydau, bet ji atrodė itin džiugiai. Visai kaip vaikas, pabudęs Kalėdų rytą ir prie lovūgalio atradęs savo taip trokštamas dovanas.
Pabėgę gerą atstumą nuo mokyklos pastato, mes atsisukome ir pažvelgėme aukštyn, suvokdami, koks, iš tiesų, didelis buvo tas gigantas. Milžinas Uždaroje Realybėje, kurią parodė man Koizumis, buvo toks pats gigantiškas kaip šis, beveik mokyklos aukščio.
Gigantas užsimojo ranka, ir mokyklos pastatas subliūško. Kadangi keturių aukštų kompleksas jau buvo pusiau sugriautas nuo praėjusio smūgio, dabar jis lengvai krito. Nuolaužos drėbėsi ir išsisklaidė visomis kryptimis, kartu su kurtinančiu garsu, kurį sukėlė.
Mes bėgome kaip pasiutę į dviejų šimtų metrų stadiono vidurį, prieš sustodami. Neįtikėtinas mėlynas gigantas pasirodė tamsioje, monotoniškoje mokykloje.
Jeigu norite nuotraukų, dabar pats laikas jomis apsirūpinti, ir ne nuotraukomis, kaip Informatikos Klubo prezidentas minko Asahinos krūtis, ir ne nuotraukomis, kaip Asahina mielai pozuoja, vilkėdama visokius kostiumėlius. Tinklalapis turėtų būti nusėtas būtent tokiomis kaip šios, kurias matome, nuotraukomis!
Man taip bemąstant, Haruhi skubiai sušnibždėjo man į ausį:
- Manai, jis mus puls? Neatrodo, kad būtų priešiškai nusitenkęs, kaip galvoji?
- Nežinau.
Atsakydamas Haruhi, tuo pačiu metu mąsčiau apie tai, ką Koizumis papasakojo prieš įleisdamas mane į tą Uždarąją Realybę. Jeigu leisime šiems “Avatarams” ir toliau viską naikinti, Uždaroji Realybė pakeis šį pasaulį, kas reiškia, jog pastarasis užvaldys, ir tuomet…
Kas taps su mūsų dimensija?
Pasak to, ką Koizumis man išdėstė, Haruhi atrodo kuria visiškai naują pasaulį. Ar Asahina ir Nagato, kuriuos pažinau, taip pat bus šiame naujajame pasaulyje? Ar tai bus siurreali dimensija, kur šitie “Avatarai” vaikščios nieko netrukdomi, ir ateiviai, keliautojai laiku, bei esperiai tamps kasdieniniu reiškiniu?
Jeigu pasaulis tikrai tokiu taps, kokia mano rolė jame?
Argh, pamirštam viską, betiksliška taip toliau postringauti, nes aš tiesiog nesuprantu. Nesuprantu, ką Haruhi mąsto, ir pats neturiu jokių telepatinių galių, leidžiančių man skaityti kitų žmonių mintis.
Tą akimirką, išgirdau, kaip Haruhi kreipėsi į mane:
- Kas, iš tikrųjų, čia dedasi? Ar šis pasaulis, ar tas gigantas, viskas itin keista!
Šie visi padarai buvo sukurti dėka tavęs, Panelyte! Man reikėtų klausti, kodėl į visą tai įtempei ir mane!? Kas per mėšlas su Adomu ir Ieva? Tiesiog kvaila! Niekada nepatikėsiu tokia sumauta istorija! Niekada!
- Ar nenori grįžti į pirminį pasaulį?
Ramiai paklausiau.
- Ką!?
Haruhi pasisuko į mane. Jos veidas išliko švelniai baltas, net šiame pilkame pasaulyje, o jos spindinčios akys slėpėsi po užsikniaukusiu dangumi.
- Mes negalime čia likti amžinai! Aplinkui nėra nė vienos parduotuvės, todėl išalkę niekur negalėsime pasisotinti. Be to, mokykla aptverta nematoma siena: jokio kelio laukan. Mes, galų galiausiai, mirsime iš bado.
- Hmm, keista, bet man nerūpi. Dalykai susitvarkys savaime. Kad ir dėl kokios priežasties, tiesiog jaučiuosi itin laiminga.
- Kaip dėl S.O.S. Brigados? Juk pati sukūrei tą klubą! Ketini jį apleisti?
- Man tai daugiau nerūpi, kadangi dabar patiriu kažką įdomaus; nėra reikalo blaškytis ir ieškoti kitų paranormalių įvykių.
- Bet aš noriu grįžti į originalųjų pasaulį.
Gigantas akimirkai nustojo griauti mokyklą.
- Prieš mums pakliūnant į šią painią padėtį, nesuvokiau, kiek smarkiai man patiko mano senasis gyvenimas. Ten yra avingalvis Tanigučis, Kunikida, Koizumis, Nagato ir Asahina, ir net daugiau nebeegzistuojanti Asakura.
- … Apie ką čia dabar kalbi?
- Aš tikrai ir vėl trokštu pamatyti šiuos draugus. Turiu dar daug ką jiems papasakoti.
Haruhi panarino galvužę ir tuomet po akimirkos tęsė:
- Mes pamatysim juos; šis pasaulis nebus visada paniręs tamsoje. Kai ateis rytas, ateis ir saulė. Aš tuo įsitikinusi.
- Ne tai. Šis pasaulis nėra toks kaip atrodo. Aš rimtai trokštu išvysti tuos draugus pirminėje dimensijoje.
- Nesuprantu, ką turi galvoje.
Haruhi susiraukė, tarsi mergužėlė, iš kurios atėmė jos taip branginamą dovaną, palikdami tik pyktį ir liūdesį.
- Argi tavęs, kaip ir manęs, nevimdo ir nebodina tas pasaulis? Tas pasaulis toks tipiškas, kad jame neegzistuoja niekas ypatingas. Argi tu, kaip ir aš, nenori patirti ką nors jaudinančio?
- Kažkada taip mąsčiau.
Gigantas ėmė judintis. Jis nuspyrė likusius mokyklos komplekso griuvėsius ir patraukė link vidinio kiemo. Pakeliui, savo ranka, jis nubrozdino mokyklos koridorių, tuomet plačiai užsimojo milžiniška koja į klubų kompleksą. Mokyklą sulygino su žeme, įskaitant ir mūsų klubo kambarį.
Aš mečiau žvilgsnį už Haruhi peties ir mane pribloškė kitų spiginančių, mėlynų sienų vaizdas aplinkui. Vienas, du, trys... pasiekus penketą, nusprendžiau baigti skaičiavęs.
Be raudonų, švytinančių sferinių kamuolių, spindintys, mėlynieji gigantai, be atvangos, ėmė naikinti šį pilkšvą pasaulį. Nepagaunu, kas čia įdomaus su tuo naikinimu. Kiekvieną kartą jiems pajudinus rankas ir kojas, viskas, ką lietė, tuoj pat dingdavo.
Po kelių akimirkų, dingo pusė mokyklos.
Negalėjau pasakyti, kokia plati buvo Uždaroji Realybė, ir nežinojau, ar ši dimensija išsiplės ir taps kita realybe. Šią minutę, mano mintys blaškėsi nuo vieno prie kito. Jeigu dabar senas girtuoklis, sėdintis traukinyje šalia manęs, būtų pasakęs: „Leisk man atskleisti tau paslaptį, tik niekam nesakyk! Aš, iš tikrųjų, esu ateivis“, aš būčiau bemat juo patikėjęs. Kadangi paranormalių reiškinių įvykių skaičius padidėjo trečdaliu nuo praėjusio mėnesio.
Ką būtent aš galėjau padaryti? Jeigu tai būtų nutikę prieš mėnesį, nekreipčiau dėmesio, bet dabar tikrai kažką reikėjo daryti. Ir aš jau gavau porą užuominų.
Kartą nusprendęs, ištėškiau:
- Haruhi, šias pastarąsias dienas patyriau tikrai neįtikėtinų dalykų. Nors gal ir nežinai, egzistuoja nemažas būrys žmonių, kurie rūpinasi tavo gerbūviu. Visai neabsurdiška teigti, kad pasaulis, tiesiogine prasme, sukasi aplink tave. Visi mano, kad esi itin ypatingas žmogus, ir jie bandė pagrįsti šiuos įsitikinimus veiksmais. Galbūt ir nežinai to, bet pasaulis linksta į įdomiąją pusę.
Man įsikibus į Haruhi pečius, suvokiau, kad vis dar laikiau jos ranką, kol Haruhi žvelgė į mane žvilgsniu, sakančiu: „Kas tau?“
Ir, tuomet, ji nukreipė žvilgsnį nuo manęs ir link siaučiančių mėlynų gigantų, itin rimtu veidu.
Žvelgdamas į jos jauną ir švelnų veidą, prisiminiau Nagato „evoliucijos galimybę“, Asahinos „laikinąją distorciją“ ir Koizumio pripažinimą, kad Haruhi yra „Dievas“. Bet man, kas yra Haruhi man? Kaip man su ja elgtis?
Haruhi yra Haruhi, ką daugiau čia bepridursi? Aš, visgi, neketinau atsakyti taip paprastai. Vėlgi, neturėjau tvirto atsakymo. Žinojau, kad viskas taip ir baigsis, ar ne? Jeigu parodytum pirštu į klasiokę, sėdinčią už manęs, ir paklausę: „Ką ji tau reiškia?“ – kaip, manote, atsakyčiau?
... Tai, atleiskite. Vėl lakstau ratais! Man, Haruhi nėra tik tipiška klasiokė, ir jokiu būdu ne “evoliucijos galimybė”, “laikinoji distorcija” ar net “Dievas”.
Gigantas pasisuko link stadiono. Jis neturėjo akių, bet aš aiškiai jaučiau jo regą. Jis žengė žingsnį link mūsų. Jo pėda buvo keliolikos metrų, kitaip jis nebūtų taip greitai sutrumpinęs mūsų atstumo!
Supratau! Argi Asahina nieko nesakė apie tai? Pranašystė! Ir Nagato paskutinė žinutė. Snieguolė ir Miegančioji Gražuolė. Prašyčiau, net aš žinau, ką reiškė Miegančioji Gražuolė! Koks šių dviejų pasakų panašumas? Šioje keblioje padėtyje, atsakymas, atrodė, šaukėsi pats.
Po velnių, visa tai taip lėkšta.
Per daug lėkšta! Asahina, Nagato. Aš niekada to nepadarysiu! Niekada!
Racionalusis protas taip įkalbinėjo mane. Bet žmonės nebuvo gyvybės forma, kuri, siekdama išgyventi, kliovėsi vien sveiku protu. Galbūt jiems reikėjo šiek tiek to, ką Nagato vadino “duomenų sumaišymu”. Aš atleidau Haruhi plaštaką, pačiupau ją už peties ir pasukau ją į save.
- Kas dabar…
- Žinai, man rimtai patinka tavo kasos.
- Ką?
- Nežinau tiksliai nuo kada, bet negaliu liautis mąstęs apie tavo kasas. Manau, kad jos tau itin tinka.
- Ką bandai pasakyti?
Aš ignoravau Haruhi protestus ir pabučiavau ją į lūpas… Pagriebiau ją už rankos ir, nenorėdamas paleisti, tvirtai įsikibau.
Jos juodos akys priešinosi. Mandagu, tokiais momentais, laikyti akis užmerktas, todėl taip ir padariau. Ir, taip, nežinojau, kokią veido išraišką nutaikė Haruhi. Ar jos akys buvo plačiai atmerktos? Ar ji taip pat užsimerkė? Ar ji bandė pakelti ranką ir man pliaukštelėti? Net ir tokiu atveju, šiuo ėjimu aš stačiau viską. Jeigu kas nors kitas būtų padaręs, kaip aš, jie žinotų, kaip tuomet jaučiausi.
Tolyje vis dar girdėjau griausmą; atrodė, kad milžinas be atvangos griauna mokyklos kiemo dalį. Taip postringaudamas, netikėtai praradau pusiausvyrą ir pargriuvau, ir tuomet viskas apsivertė aukštyn kojom. Krisdamas susižeidžiau kairįjį šoną. Kad ir ką bandžiau daręs, nesugebėjau išlaikyti pusiausvyros. Pabandęs atsisėsti ir atmerkti akis, virš galvos išvydau pažįstamas lubas ir likau priblokštas.
***
Buvau savo kambaryje, ir, apsižvalgęs, supratau, kad iškritau iš lovos ant grindų. Savaime suprantama, vilkėjau savo pižamą. Pusė susijaukusios patalynės gulėjo ant parketo. Ranka paliečiau nugarą, tarsi imbecilas atverdamas burną.
Praėjo šiek tiek laiko, kol vėl galėjau įjungti mąstymo variklį.
Pusiau miego būsenoje, aš atsistojau, atvėriau langą ir pažvelgiau laukan. Išvydau porą mirksinčių žvaigždžių ir kelias spindinčias gatvės lempas. Įsitikinau, kad šviesa taip pat švietė už kitų žmonių langų, įskaitant jų šmėščiojančius siluetus.
Ar tai buvo sapnas? Ar aš visą tai susapnavau?
Man prisisapnavo košmaras, kur, su man pažįstama mergina, įkliuvau į siurrealų pasaulį ir, galiausiai, viskas baigėsi mūsų bučiniu! Sapnas taip lengvai suvokiamas, kad net Zigmundas Froidas garsiai susijuoktų.
Urgh, aš, tą akimirką, rimtai troškau pasikarti.
Galbūt man nuskilo, kad ši tauta uždraudė ginklus, kitaip būčiau pagriebęs pilnai automatinį šautuvą ir, be krislelio abejonės, nusitaikęs į savo smegenis. Jeigu tai būtų Asahina, tuomet, iš šio sapno, galėčiau pareikalauti išsamios, asmeniškos analizės, bet sapne, iš visų žmonių, bučiavau Haruhį! Ką, velniai rautų, manė mano pasąmonė!?
Sėdėjau pavargęs ant grindų ir laikiausi rankomis galvą, mąstydamas, jeigu tai sapnas, kodėl viskas buvo taip realu? Prakaituota dešinė plaštaka, ir šiluma ant mano lūpų…
… Ar tai… ar tai reiškia, kad tai daugiau nebėra originalusis pasaulis? Ar tai naujoji Haruhi sukurta dimensija? Ar aš galiu, kaip nors tai patvirtinti?
Negaliu, nesvarbu, kaip stipriai apie tai mąstyčiau. Ar, labiau, niekada apie tai, iš viso, nenorėjau mąstyti. Jeigu man tektų pripažinti, kad tai tebuvo mano sustreikavusios galvos sapnas, geriau, tuomet, pripažinčiau, kad pasaulis liko sunaikintas. Be to, dabar man neigimo fazė.
Pažvelgiau į žadintuvą. Pusė trijų ryto.
… Varau miegučio.
Užsiklojau galvą patalu, prašydamas gilaus miego iš savo jau prašviesėjusio proto.
***
Negalėjau užmigti.
Todėl dabar buvau tiek išvargęs, kad teko beveik ropoti į stačią kalvą. Gryna skerdykla, tiesą pasakius. Tiesiog džiaugiausi, kad pakeliui nesutikau Tanigučio, nes būtų tekę klausytis jo nenutrūkstamų nesąmonių. Saulė ir toliau skleidė šilumą iš savo nesibaigiančios nukleo-fuzijos. Ponas Saule, maldauju jūsų, ar negalėtumėte kartais išeiti atostogų? Aš mirtinai iškepsiu!
Atsisakęs pasirodyti, kai to reikėjo, miego demonas dabar suko ratus aplink mano galvą. Jeigu taip ir toliau, nežinau, ar įstengsiu išbūti budrus pirmoje pamokoje.
Išvydęs mokyklos kompleksą, sustojau ir pažvelgiau į apšiurusį keturių aukštų pastatą. Suprakaitavę studentai, tarsi skruzdžių būrys, sliuogė į mokyklos pastatą.
Aš užvilkau savo pėdas laiptais, ir tuomet patraukiau į pažįstamą Penktosios Klasės kambarį, sustodamas tris žingsnius nuo lango.
Ten, sėdinčią galinėje eilėje prie lango, išvydau Haruhi pakaušį. Kaip čia išsireiškus? Ji, kaip visada, laikė smakrą delnuose ir spoksojo laukan medine veido išraiška.
Iš už nugaros, nuo jos plaukų ant pečių, regėjau mažą uodegytę. Jos plaukai, atrodo, buvo per daug trumpi ilgai kasai, todėl ji, tikriausiai, susisuko vieną nelabai apie tai pagalvodama?
- Ei, kaip sekasi?
Aš patiesiau kuprinę ant stalo.
- Apgailėtinai. Vakar sapnavau bjaurų košmarą.
Haruhi pasakė šaltu balsu. Ei, juk vakar patyrei tikrai neįtikėtiną įvykį!
- Visą naktį negalėjau užmigti. Norėjau pasiimti išeiginę, bet mano lankomumas būtų per daug pavojingai sumenkęs.
- Aišku.
Prisėdau ant kietos kėdės ir pažvelgiau į Haruhi veidą. Plaukai dengė pusė jos veido nuo ausies iki pečių, todėl neįžvelgiau jos veido išraiškos. Kad ir kaip ten bebūtų, ji buvo prastai nusiteikusi.
Bent jau jos kūno kalba taip sakė.
- Sakyk, Haruhi.
- Ką?
Aš leptelėjau Haruhi, kurios akys vis dar žvelgė laukan į tolį:
- Atrodai puikiai su kasyte.
***
Epilogas
Leiskite man papasakoti, kas nutiko po to.
Tą popietę Haruhi vėl nusileido plaukus ant pečių. Jai tikriausiai nesinorėjo vėl jų susirišti. Turbūt teks palaukti, kol jos plaukai užaugs šiek tiek ilgesni, prieš prašant jos susirišti juos į kasytę.
Pakeliui į tualetą pertraukos metu, koridoriuje susitikau Koizumį.
- Man rimtai derėtų padėkoti tau iš visos širdies.
Jis padykusiai išsiviepė.
- Pasaulis nepasikeitė, o Suzumiya, taipogi, grįžo. Atrodo, kad mano darbas čia dar nebaigtas, visa tai tavo dėka, ir nenoriu pasirodyti sarkastiškas. Kita vertus, taip pat įmanoma, jog šis pasaulis buvo sukurtas vakar! Kad ir kaip bebūtų, tikra garbė pažinoti tave ir Suzumiyą. Galbūt mūsų draugystė tik prasidėjo! – Koizumis tarstelėjo, mojuodamas ranka manęs link. – Susitiksime po pamokų!
***
Per pietų pertrauką nusidanginau į Literatūros Klubą, o ten, kaip įprasta, skaitydama savo knygą, sėdėjo Nagato.
- Šį rytą, dvi su puse valandos, tu ir Suzumiya Haruhi dingote iš šio pasaulio.
Ji atvėrė burną ir pasakė tai, ir tik tai. Tuomet ji palenkė galvą ir toliau tęsė skaityti.
- Vartinėju knygą, kurią man paskolinai. Turėčiau gražinti ją tau kitą savaitę.
- Aišku.
Jos galva liko pasvirusi.
- Ar gali pasakyti, kiek tokių kaip tu egzistuoja šioje planetoje?
- Daug.
- Ar tai reiškia, kad bus tokių, kurie mane puls, kaip Asakura?
Nagato dabar pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į mane.
- Aš jiems neleisiu.
Nusprendžiau neminėti jai bibliotekos.
Po mokyklos klubo kambaryje, susitikau su Asahina, kuri bent kartą mūvėjo savo uniformą, o ne tarnaitės kostiumėlį. Išvydusi, ji pribėgo ir apkabino mane.
- Taip smagu, kad jus vėl galiu matyti…
Asahina pravirko, veidu į mano krūtinę.
- Maniau, kad jūs niekada… (ugh)… negrįšite į šį (ugh) pasaulį…
Galbūt ji tik ką suprato, kad buvo mane apkabinusi, nes Asahina staigiai nustūmė mane savo rankomis.
- Ne, jums negalima. Jeigu Suzumiya mus pamatys, vėl nutiks tas pats.
- Nekertu, ką bandai pasakyti.
Žvelgdamas į apsiverkusią, mieląją Asahiną, aš tikrai norėjau atgimti. Mano nuomone, nėra pasaulyje tokio vyro, kuris nebūtų apžavėtas tokių nekaltai atrodančių akių.
- Kodėl šiandien nedėvi savo tarnaitės kostiumėlio?
- Plovykloje.
Tą akimirką, aš apie kai ką pagalvojau, ir įbedžiau pirštą į savo krūtinę.
- Ak, taip, Asahina, tu turi žvaigždutės formos apgamą čia ant krūtinės.
Nusivaliusi ašaras nuo akių, Asahina atrodė priblokšta kaip balandis, pašautas atsitiktinės kulkos. Ji tuomet lėtai apsisuko ir atsisagstė savo marškinių viršutines sagas, norėdama pažvelgti iš arčiau, o vėliau jos veidas itin greitai ir itin smarkiai išraudo.
- K… kaip jūs žinojote!? Aš net pati nenutuokiau! Kada pastebėjote?
Asahina pamojavo kumščiais ir be perstojo, raudonio apimta, ėmė mane trankyti.
Tavo ateities tu taip mane patikino. Įdomu, ar reiktų Asahinai pasakyti tiesą?
- Ką, jūs du, čia išsidirbinėjat?
Haruhi stovėjo prie durų priblokštu veideliu, kol Asahinos kumščiai sustojo ore, o jos veidas nusidažė baltai. Haruhi pašėliškai šyptelėjo, tarsi pikta pamotė, kuri sužinojo, jog jos įdukra suvalgė užnuodytą obuolį ir tuoj tuoj mirs, ir tuomet pakėlė popierinį maišelį, kurį tempėsi paskui.
- Mikuru! Jau atsibodo tarnaitės kostiumėlis, ar ne? Eime! Laikas persirengti!
Haruhi pajudėjo taip greitai, kaip kovos menų meistras, ir pagriebė Asahiną, kuri liko sustingusi vietoje.
- N… neeeee~~!
Asahina garsiai sukliko, kai Haruhi smarkiai patempė už jos uniformos.
- Baik muistytis! Bet koks priešinimasis yra bevertis. Šį kartą tai bus medicinos seselės uniforma! Atrodo, kad dabar jos vadinamos ligoninės prižiūrėtojomis, bet tai tas pats dalykas!
- B… bent jau užrakinkite duris!
Troškau pasilikti ir pasimėgauti peizažu, bet galiausiai, užtrenkdamas duris, nusprendžiau eiti laukant. Nors ir gailiuosi Asahinos, tikrai nenustygstu, galvodamas, ką pamatysiu, kai durys vėl atsivers.
Ak, taip, ir Nagato ten taip pat, kiurksodama kaip visada kamputyje, tyliai skaitydama savo knygą. Šį kartą, aš pagaliau pridaviau S.O.S. Brigados priėmimo blanką Mokinių Komitetui. Jeigu nebūčiau apmovęs Mokinių Komitetą, jokių šansų, kad jie leistų egzistuoti tokiam klubui kaip “Skleisti Jaudulį Po Visą Pasaulį su Suzumiyos Haruhi Brigada”.
Todėl aš šiek tiek pakeičiau pavadinimą į “Studentų Komiteto Pagalbos Pakeičiant Pasaulį Asociaciją” (sutrumpintai S.O.S. Brigada), ir pakeičiau klubo veiklos suvestinę į “bet kokios konsultacijos pagalba bet kokioms mokyklos problemoms, ir aktyvus dalyvavimas vietinėje visuomenės veikloje”.
Tiksliai nežinau, ką tai reiškia, bet tikriausiai viskas bus gerai tol, kol tai turės prasmę gramatiškai. Po to, aš sukurpsiu kelis plakatus apie tas erzinančias konsultacijas ir priklijuosiu jas ant lentos Studentų Komiteto kambarėlyje. Kažkodėl nutuokiu, kad daugelis žmonių, kurie ateis pas mus konsultacijos, tikriausiai nebus kategorizuojami kaip “kažkas įdomaus”.
Kita vertus, Haruhi “Paranormalių Reiškinių Paieška” mieste tęsėsi po jos geležiniais gniaužtais antrą kartą šiandien. Pasak precedento, šiandienos veikla turėjo būti viso savaitgalio švaistymas, vaikštant be tikslo, bet Asahina, Nagato ir net Koizumis visi pasisakė negalintys ateiti, kadangi turėjo kai ką svarbaus atlikti, todėl tik pats vienas laukiau Haruhi prie stoties bilietų turniketų.
Nežinau, ką tie trys sumąstė, ar, iš viso, jie turėjo ką nors svarbaus nuveikti. Bet kadangi jie nebuvo tipiški žmonės, nekeltų nuostabos tai, kad jiems reikėjo atlikti kažką itin reikšmingo kažkokioje man negirdėtoje vietoje.
Aš pažvelgiau į savo laikrodį. Vis dar buvo trisdešimt minučių iki susitikimo laiko. Jau stovėjau ten trisdešimt minučių; kitais žodžiais tariant, aš atvykau valanda anksčiau. Taip padariau ne todėl, kad laukiau šios dienos veiklos, bet todėl, kad S.O.S. Brigada turėjo neužrašytą taisyklę, jog tas, kuris atkeliaus paskutinis, pavėlavęs ar ne, turės mokėti baudą. Be to, yra tik du žmonės, kurie įsivėlę į šiandienos veiklą.
Pakėliau galvą ir išvydau pažįstamą figūrą, apsirėdžiusią paprastais drabužiais. Ji tikriausiai niekada nesitikėjo, kad prisistatysiu taip anksti, ir sustojo priblokšta žingsnyje. Tuomet ji niurzgėdama patraukė manęs link. Nežinojau, ar jos raukšlė kaktoje buvo dėl šiandienos mažo žmonių skaičiaus, ar to fakto, kad aš atvykau anksčiau, negu ji. Tiesiog reikės paklausti, kai nukaksime į kavinę. Žinoma, Haruhi sąskaita.
Iki to, aš turėsiu daug ko norėčiau jos paklausti, kaip, tarkime, kokia veikla iš tikrųjų užsiiminės S.O.S. Brigada, apie Asahinos kostiumėlius, apie jos nesikalbėjimą su klasiokais, ir kokia jos nuomonė apie Zigmundo Froido psichoanalizę.
Visgi, man reikia geros temos, kuria pradėčiau mūsų pokalbį.
Ak, jau nusprendžiau, ką sakysiu. Taigi, pirma nusprendžiau…
… Kalbėti apie ateivius, keliautojus laiku ir esperius, savaime suprantama.