Absoliutus Blogis Nemezidis [TITANAI]

[titanai]

Absoliutus blogis: Nemezidis
By S. D. Perry
Vertė ir redagavo: [TITANAI]
Viršelis: Anna Ignatieva

Vertėjo žodis (animezona.net)

Absoliutus Blogis frančizės trečia, jeigu neklystu, knyga, kurią išverčiau per 30 dienų ir suredagavau per 2 dienas. Skiriu paaugliams, kurie nekenčia knygų. Taip, būtent - paaugliams! Jeigu norite sulyginto teksto, su visais italic ir vienu ar kitu bold šriftu, galite siųstis iš sendspace: http://www.sendspace.com/file/8pq513 (.pdf) ar http://www.sendspace.com/file/tmbw1m (.word). Gero skaitymo.

PROLOGAS

KARLOSAS TIK KĄ IŠLIPO IŠ DUŠO, KAI SUSKAMBĖJO TELEFONAS. Jis apsivyniojo rankšluostį aplink taliją ir nuėjo į ankštą svečių kambarį, vos ne pargriūdamas už vis dar neatidarytos knygų dėžės, skubėdamas pasiekti čirškiantį telefoną; kai persikraustė į miestą, jis neturėjo laiko įsigyti atsakiklį, ir tiktai naujoji įstaiga turėjo jo telefono numerį. Neapsimokėjo praleisti nė vieno skambučio, ypač turint galvoje tai, kad Umbrela apmokinėjo jo sąskaitas.
Jis pagriebė telefono ragelį viena šlapia ranka ir pabandė neatrodyti per daug uždusęs.
- Klausau?
- Karlosai, čia Mičas Hirami.
Nesąmoningai, Karlosas atsistojo šiek tiek tiesiau, vis dar spausdamas drėgną rankšluostį.
- Taip, sere.
Hirami buvo jo būrio lyderis. Karlosas matė jį vos dukart, nepakankamai laiko apsiprasti su žmogum, bet pastarasis atrodė gana kompetentingas — panašiai kaip ir kiti vyrukai būryje.
Kompetentingas, ne tikslus žodis... Kaip ir Karlosas, niekas daug nekalbėjo apie savo praeitį, nors jis žinojo, kad Hirami vertėsi ginklų prekyba Pietų Amerikoje prieš kelis metus, pirmajam dar nepradėjus dirbti Umbreloje. Atrodė, kad kiekvienas, kurį jis sutiko U.B.A.B. turėjo paslaptį ar dvi — dauguma jų apie ne visai teisėtą veiklą.
- Nurodymai tik ką atėjo dėl besivystančios situacijos. Mes šaukiame visus į vietą, kuo greičiau. Turi valandą raportuoti, o mes išvykstame po dviejų, tai yra 15:00 valandą, comprende?
- Si—uh, taip, sere. – Karlosas jau daug metų laisvai kalbėjo angliškai, bet jis vis dar sunkiai pratinosi kalbėti taip visąlaik. – Kokia informacija dėl situacijos?
- Neaišku. Kai prisistatysite, būsite informuoti kartu su mumis visais.
Hirami balso tonas skambėjo taip tarsi jis dvejojo dėl to, ką daugiau atskleisti. Karlosas laukė, sužvarbęs nuo džiūstančio vandens ant kūno.
- Pasklido gandas, kad tai cheminis išsiliejimas, – pasakė Hirami, ir Karlosas manė, galįs girdėti nerimą būrio lyderio balse. – Kažkas tokio, kas verčia žmones… verčia juos elgtis kitaip.
Karlosas susiraukė.
- Kitaip, kaip?
Hirami atsiduso.
- Jie nemoka mums, kad uždavinėtume klausimus, Oliveira, ar ne? Dabar tu žinai tiek pat, kiek ir aš. Tiesiog atnešk čia savo sėdimąją.
- Taip, sere, – pasakė Karlosas, bet Hirami jau buvo numetęs ragelį.
Karlosas padėjo telefono ragelį, nežinodamas, ar turėtų jaustis susijaudinęs ar sunerimęs dėl savo pirmos U.B.A.B. operacijos. Umbrelos Bio-hazardo Atsakomosis Būrys: įspūdingas pavadinimas grupei samdytų eks-sabotierių ir eks-karių, daugiausia su kovine patirtimi ir neaiškiomis praeitimis. Rekruteris Hondūre sakė, kad iš jų bus reikalaujama "susitvarkyti" su situacijomis, kurioms Umbrelai reikės skubios ir agresyvios traktuotės — ir legalios. Po trejų metų kovos privačiuose mažuose karuose tarp konkuruojančių gaujų ir revoliucionierių, gyvenimo purvinose lūšnose ir valgymo iš skardinių, tikro darbo pažadas — ir nuostabiai geras darbo užmokestis — buvo kaip atsakyta malda.
Per gerai, kad būtų tiesa, taip galvojau... o kas, jeigu pasirodys, kad buvau teisus?
Karlosas papurtė galvą. Jam nebuvo lemta išsiaiškinti ko nors daugiau apie padėtį stoviniuojant rankšluostyje. Bet kokiu atveju, tai negalėjo būti blogiau nei šaudynės su raumeningais žaliūkais kokiose anoniminėse džiunglėse, laukiant, kol išgirsi kulką, kuri tave pagaliau pakloja.
Valanda laiko pasiruošimui, o iki įstaigos buvo dvidešimt minučių kelio. Jis pasisuko link miegamojo, netikėtai nutaręs pasirodyti anksčiau, pabandyti išgauti ko daugiau iš Hirami apie tai, kas laukė. Jis jau jautė šiltą nervingo adrenalino stazę savo žarnoje, jausmas su kuriuo užaugo ir žinojo geriau, negu bet kokį kitą – dalies laukimo, dalies susijaudinimo, ir sveikos baimės dozė…
Karlosas nusišypsojo, užbaigęs šluostytis rankšluosčiu, pažiūrėdamas į save iš profilio. Jis praleido per daug laiko džiunglėse. Jis dabar buvo Jungtinėse Valstijose, dirbantis legaliai farmacinei kompanijai — ko jam reikėjo baimintis? "Nada," pasakė jis, ir, vis dar šypsodamasis, nuėjo susirasti frenčių.

* * *

Rugsėjo pabaigoje didelio miesto priemiestyje; buvo saulėta diena, bet Karlosas jau jautė pirmą rudens šnabždesį, kol jis skubėjo įstaigos kryptimi, praretėjusį orą, lapus, pradedančius vysti ant šakų viršuje. Nors nepasakytum, kad buvo labai daug medžių; jo butas buvo išsidriekiančio pramoninio rajono zonoje – keli suodini nuo fabrikų augalai, aptvertos mašinų stovėjimų aikštelės, peraugusios piktžolėmis, tariamai neveikiančių garažų akrai. U.B.A.B. įstaiga buvo iš tikrųjų renovuotas sandėlis ant Umbrelai priklausančio akrų ploto, apsupto gana šiuolaikinio laivybos komplekso, užbaigto sraigtasparnių pakilimų aikštele ir krovimų doku – graži sąranka, nors Karlosas vėl pagalvojo, kodėl jie nutarė viską statyti tokiame prastame rajone. Jie aiškiai galėjo leisti sau daug daugiau.
Karlosas, eidamas Everet gatve, pasižiūrėjo į savo laikrodį, ir šiek tiek padidino tempą. Jis nevėlavo, bet vis dar norėjo būti ten prieš brifingą, išgirsti apie ką kiti vaikinai kalba.
Hirami sakė, kad jie kvietė visus – keturias kuopas, po tris būrius iš dešimties kiekvienoje kuopoje, iš viso 120 žmonių. Karlosas buvo kapralas būrio A kuopoje D; absurdiška, kaip šitie dalykai buvo sukurti, bet tikriausiai reikėjo kažkaip visus sužymėti. Kažkas turėjo žinoti ką nors…
Jis pasuko į dešinę, kur Everet susitiko su 374-ąja, jo mintys klajojo, neaiškiai smalsaudamos, kur juos pasiųs –
– kai iš siauros gatvelės, vos keli metrai prieš Karlosą, išėjo plačiai besišypsantis, gerai apsirengęs, nepažįstamasis. Jis stovejo, rankas sugrūdęs į brangaus neperšlampamo apsiausto kišenes, matyt, laukdamas, kol Karlosas prie jo prieis. Karlosas išlaikė veidą rūpestingai neutralų, apdairiai studijuodamas vyrą. Aukšti, ploni, tamsūs plaukai ir akys, bet neabejotinai kaukazietis, apie 40 metų — ir išsišiepęs taip, tarsi norėdamas papasakoti nepaprastai juokingą pokštą.
Karlosas pasiruošė praeiti pro jį, primindamas sau apie tai, kiek bepročių gyveno bet kokiame padoraus dydžio mieste, neišvengiamas miesto gyvenimo pavojus.
Jis turbūt nori papasakoti man apie ateivius, kontroliuojančius jo smegenų bangas, galbūt sukurti kažkokią sąmokslo teoriją –
- Karlosas Oliveira? – Vyras paklausė, bet tai buvo daugiau tvirtinimas, negu klausimas. Karlosas sustojo, jo visas kūnas įsitempė, instinktyviai jo dešinioji ranka nusileido ten, kur nešiojo ginklą – išskyrus tai, kad ten nieko nebuvo, neturėjo jo nuo tada, kai kirto sieną, carajo –
Tarytum jusdamas kokį sąmyšį jis sukėlė, nepažįstamasis žengė žingsnį atgal, iškeldamas rankas į viršų. Jis atrodė kaip pamišėlis, bet ne itin grasinantis.
- Kas klausia? – Karlosas sušvokštė. Ir kaip, po velnių, žinai mano vardą?
- Mano vardas yra Trentas, pone Oliveira, – pasakė, jo tamsus, įdėmus žvilgsnis, blizgantis su vos malšinamu džiaugsmu. – Ir aš turiu jums truputį informacijos.

1.

SAPNE DŽIL BĖGO NEPAKANKAMAI GREITAI.
Tai buvo tas pats sapnas, kurį ji kentė kas keletą dienų nuo misijos, dėl kurios juos visus vos neužmušė tą baisią, nesibaigiančią liepos naktį. Dar prieš tai, kai tiktai keli Rakūno gyventojai buvo nukentėję nuo Umbrelos gniaužtų, o S.T.A.R.S. administracija nebuvo visiškai sugadinta, prieš tai, kai ji buvo vis dar gana kvaila, manydama, kad žmonės patikės jų istorija.
Sapne, ji ir kiti išlikusieji – Chrisas, Baris ir Rebeka – neramiai laukė išgelbėjimo paslėptos laboratorijos sraigtasparnių kilimo aikštelėje, jie visi išvargę, sužeisti ir puikiai suprantantys, kad pastatai aplink ir po jais tuoj susigriaus. Buvo aušra, ryški šviesa, sklindanti pro medžių stiebus, kurie supo Spencerio dvarą, ramuma, nutraukta tiktai laukiamo artėjančio sraigtasparnio garso. Šeši Ypatingos Taktikos ir Gelbėjimo Būrio nariai buvo negyvi, prarasti žmogiškoms ir nežmogiškoms būtybėms, kurios bastėsi po dvarą, ir jei Bradas nebūtų greitai nusileidęs, nebūtų jokių išlikusiųjų. Laboratorija skaičiavo savo sprogimo minutes, sunaikindama Umbrelos T-viruso išsiliejimo įrodymus ir užmušdama juos visus. Chrisas ir Baris mojavo rankomis, ragindami Barį paskubėti. Džil žvilgtelėjo į savo laikrodį, apsvaigusi, jos protas, vis dar bandantis apglėbti viską, kas įvyko, kad suprastų visa tai. Umbrelos Farmaneutika, vienas didžiausių Rakūno Miesto klestėjimą lėmusių rėmėjų ir pagrindinė jėga korporaciniame pasaulėlyje, slaptai kūrė monstrus bio-ginklų tyrinėjimo vardu – ir žaidime su ugnimi sugebėjo apsideginti neįtikimai baisiai.
Dabar tai neturėjo reikšmės; viskas, kas turėjo reikšmę, buvo kuo greičiau iš čia dingti –
– ir mes turime galbūt tris minutes, keturias maksimum –
BŪM!
Džil staigiai apsisuko, pamatė betono ir dervos gabalus skrendant į orą ir nusileidžiant šiaurės vakarų pakilimo aikštelės kampe. Milžiniškos žnyplės išniro iš duobės, paskui aštrūs dantys —
— ir išblyškęs, gremėzdiškas monstras, toks, kurį ji ir Baris bandė užmušti laboratorijoje, Tironas, užšoko ant sraigtasparnių aikštelės. Jis pakilo sklandžiai iš savo grėsmingo susilenkimo... ir ėmė skuosti jų kryptimi.
Tai buvo šlykštynė, mažiausiai aštuonių pėdų aukščio, kadaise žmogus, galbūt, bet ne dabar. Jo dešinioji ranka, normali. Jo kairioji: masyvus, chitininis nagų kumštis. Jo veidas buvo siaubingai sužalotas, jo lūpos, nupjautos, kad atrodė, jog šypsosi per išpjautą raudoną audinį. Jo nuogas kūnas buvo be lyties organų, storas, kruvinas navikas, kuris buvo jo širdis, drebantis šlapiai už jo krūtinės.
Chrisas nusitaikė į pulsuojantį raumenį su savo Bereta ir šovė, penki 9 mm šoviniai, lekiantys į jo šiurpią mėsą; Tironas net nesulėtėjo. Baris rėkė, kad jie išsisklaidytų, o paskui jie bėgo, Džil, traukianti Rebeką su savimi, Bario .357 griaustinis dundantis už jų. Viršuje sraigtasparnis sukosi ratu, ir Džil jautė sekundes tiksint, manė, kad jautė sprogimą kylantį po jų kojomis.
Ji ir Rebeka išsitraukė savo ginklus ir pradėjo šaudyti. Džil tęsė spaudžioti gaiduką net ir tada, kai ji stebėjo būtybę pargriaunant Barį ant žemės, užtrenkdama naują apkabą, kai jis puolė Chrisą, šaudydama ir rėkdama, apvyniota augančio išgąsčio, kodėl jis nekrenta?
Iš viršaus riksmas, ir kažkas išmesto iš sraigtasparnio. Chrisas bėgo jo paimti, bet Džil nematė nieko kita – tiktai Tironą, kadangi jis nukreipė savo dėmesį į ją ir Rebeką, abejingas ugnies galiai, kuri tęsė kirsdama kruvinas duobes jo keistame kūne. Džil pasisuko ir bėgo, pamatė mergaitę darant tą patį, ir žinojo – žinojo – kad pabaisa sekė ją, Džil Valentinos veidas įstrigęs jo driežo smegenyse.
Džil bėgo, bėgo ir netikėtai nebebuvo jokios sraigtasparnių aikštelės, jokio griūvančio dvaro, tiktai milijonas medžių ir garsai: jos batai, pliaukšintys į žemę; kraujo pulsas jos ausyse; jos šiurkštus kvėpavimas. Monstras buvo tylus už jos, nebyli ir baisi jėga, nesilpnėjanti ir tokia neišvengiama kaip pati mirtis.
Jie buvo negyvi, Chrisas ir Baris, Rebeka, net Bradas, ji žinojo tai, visi, išskyrus ją – ir kol ji bėgo, ji matė Tirono šešėlį, tįstantį prieš ją, laidodamas ją, ir šnypštimas jo siaubingų nagų, pjaunančių kiaurai, tirpstančių per jos kūną, užmušančių ją, ne –
Ne –
- Ne!
Džil atsimerkė, žodis vis dar ant jos lūpų, vienintelis garsas jos kambario ramume. Tai nebuvo klyksmas, kurį ji įsivaizdavo, bet tik silpnas, uždusintas pasmerktos moters riksmas, pasimetęs košmare, nuo kurio nebuvo jokio išsigelbėjimo.
Kuriame aš esu. Niekas, galų gale, iš mūsų nebuvo pakankamai greitas.
Ji ramiai gulėjo minutėlę, kvėpuodama giliai, patraukdama ranką nuo užtaisytos Bereta po jos pagalve; tai tapo refleksu, ir vienu, kurio ji nesigailėjo išvysčiusi.
- Prieš košmarus, visgi, bevertis, – ji sumurmėjo ir atsisėdo. Ji, jau dienų dienas, kalbėjo su savimi; kartais, manė, kad tai buvo vienintelis dalykas, kuris palaikė jai sveiką protą.
Pilka šviesa įslinko per žaliuzes, mesdama šešėlį per mažą miegamąjį. Skaitmeninis laikrodis ant naktinio stalelio vis dar veikė; ji manė, kad turi būti dėkinga, jog elektra vis dar įjungta, bet buvo vėliau, negu ji tikėjosi – beveik trys po pietų. Ji miegojo beveik šešias valandas, daugiausiai, kiek sugebėjo per praėjusias tris dienas. Svarstydama, kas vyko lauke, ji negalėjo atsispirti kaltės antplūdžiui. Ji turi būti ten, turi daryti daugiau, kad išgelbėtų tuos, kuriuos vis dar galima išgelbėti...
Šalin tokias mintis, tau žinoti geriau. Negalėsi padėti niekam, jeigu sielvartausi. Ir tie žmonės, kuriems padėjai –
Ji negalvos apie tai, dar ne. Pagaliau šį rytą sugrįžus atgal į priemiesčius, po beveik keturiasdešimt aštuonių bemiegių "pagalbos" valandų, ji buvo ant pervargimo slenksčio, priversta pažiūrėti tikrovei į akis tam, kas įvyko Rakūne: miestas buvo nepataisomai prarastas T-virusui, ar kažkokiam jo variantui.
Kaip tyrėjai dvare. Kaip Tironas.
Džil užsimerkė, galvodama apie grįžtantį sapną, apie tai, ką jis reiškė. Tai tobulai atitiko tikrąją įvykių grandinę, išskyrus pabaigą — Bradas Vikersas, S.T.A.R.S. Alfos pilotas, išmetė kažką iš sraigtasparnio, granatsvaidį, ir Chrisas susprogdino Tironą, kol jis artėjo prie jos. Jie visi paspruko laiku... bet tam tikra prasme, tai neturėjo reikšmės. Turint galvoje viską, ką jie sugebėjo nuveikti nuo to laiko, jie galėjo ir mirti.
Tai ne mūsų kaltė, Džil pagalvojo piktai, žinodama, kad ji norėjo tikėti tuo labiau, negu kuo kitu.
Niekas neklausė – nei vietinis biuras, nei Šefas Aironsas, nei spauda. Jei jie klausytų, jie patikėtų.
Keista, kad visa tai įvyko vos prieš šešias savaites; jautėsi kaip metai. Miesto valdžios atstovai ir vietiniai laikraščiai mėgavosi iškyla su S.T.A.R.S. reputacija – šeši mirusieji, kiti vapantys fantastiškas istorijas apie slaptą laboratoriją, apie monstrus ir zombius, ir Umbrelos sąmokslą. Jie buvo nušalinti ir išjuokti – bet blogiausia tai, kad niekas nebuvo padaryta, kas sutrukdytų viruso paplitimui. Ji ir kiti sugebėjo tiktai tikėtis, kad išsiliejimo vietos griūtis padarė galą neišvengiamam pavojui.
Savaitės bėgyje tiek daug įvyko. Jie atidengė visą tiesą apie S.T.A.R.S., kad Umbrela – techniškai, Baltoji Umbrela, bio-ginklų tyrinėjimo skyrius – arba papirkinėjo, arba šantažavo pagrindinius narius visos šalies mastu, kad tęstų savo tyrinėjimą be pertraukų.
Jie sužinojo, kad keli Rakūno Miesto tarybos nariai buvo ant Umbrelos algalapio, ir kad Umbrela turbūt turėjo daugiau kaip vieną tyrinėjimo įstaigą, eksperimentuojančią su dirbtinėmis ligomis. Jų paieškos informacija apie Trentą, nepažįstamąjį, kuris susisiekė su ja prieš pražūtingą misiją kaip "S.T.A.R.S. draugas", nepešė nieko, bet jie surado kažkokią nepaprastai įdomią praeities medžiagą apie Šefą Aironsą: atrodė, kad Šefas vienąsyk virė karštame vandenyje dėl galimo išžaginimo, ir kad Umbrela žinojo apie tai, bet padėjo jam gauti jo postą, nepaisant to. Galbūt sunkiausias dalykas iš visų yra tas, kad jų komanda buvo padalyta, priimdama svarbius sprendimus dėl to, kas turėjo būti padaryta, ir apie jų savas pareigas už tiesą.
Džil silpnai nusišypsojo; vienas dalykas, apie kurį ji galėjo jaustis gerai visame tame, buvo, kad bent jau jos draugai suprato tai. Rebeka Čambers susijungė su kita maža grupe S.T.A.R.S. disidentų, kurie tikrino alternatyvius Umbrelos laboratorijų gandus. Bradas Vikersas, ištikimas savo bailiai prigimčiai, paliko miestą, kad išvengtų Umbrelos rūstybės. Chrisas Redfildas buvo jau Europoje, šniukštinėdamas kompanijos štabą ir laukdamas Bario Burtono ir Rebekos komandos, kad prisijungtų prie jo... o Džil, prieš prisijungdama prie kitų, ketino užbaigti savo tyrimą, susijusį su Umbrelos vietinėmis įstaigomis.
Nepaisant to, prieš penkias dienas, kažkas baisaus įvyko Rakūne. Tai vis dar vyko, besiskleidama kaip kažkokia nuodinga gėlė, ir vienintelė viltis dabar buvo laukti, kol užmiestyje kas nors atkreiptų dėmesį.
Kai buvo pranešta apie pirmus kelis atvejus, niekas nesujungė jų su S.T.A.R.S. istorijomis apie Spencerio dvarą. Keli žmonės buvo užpulti pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje – aiškiai, galų gale, kažkokio pamišusio žudiko darbas; RPD sugaus jį akimirksniu. Tik kai Rakūno Policijos Departamentas, prieš tris dienas, pastatė kelių kontrolės postus pagal Umbrelos nurodymu, stada žmonės atkreipė dėmesį. Džil nežinojo, kaip jie sugebėjo sulaikyti žmones už miesto, bet jie tai darė – niekas neprasmuko, jokia pašto paslauga, ir išorinės linijos buvo atkirstos. Gyventojai, bandantys palikti miestą, buvo atsukti atgal, nepasakant jokių priežasčių.
Dabar visa tai atrodė siurrealiai, tos pirmos valandos po to, kai Džil sužinojo apie atakas, apie blokadas. Ji nuėjo į RPD pastatą, kad pasimatytų su Šefu Aironsu, bet jis atsisakė kalbėti su ja. Džil žinojo, kad kai kurie iš policininkų susidarys nuomonę, kad ne kiekvienas buvo toks aklas ar papirktas kaip Aironsas – bet net paliudiję keistą užpuolimų braižą, jie nebuvo pasiruošę priimti tiesą.
Ir kas galėjo juos kaltinti?
- Klausykite, pareigūnai –
Umbrela, kompanija atsakinga už mūsų kilnaus miesto įkūrimą, eksperimentavo su dirbtiniu virusu savo pačių galiniame kieme. Jie auklėjo ir augino anti-natūralias būtybes slaptose laboratorijose, paskui švirkšdami juos kažkuo, kas daro juos neįtikėtinai stipriais ir nepaprastai smurtaujančiais. Kai žmonės yra apnuoginami šiai medžiagai, jie tampa zombiais, dėl neturėjimo geresnio pavadinimo. Mėsą valgantys, kvaili, pūvančiomis kojomis zombiais, kurie nejaučia jokio skausmo ir bando suėsti kitus padarus. Jie nėra visai negyvi, bet gana arti tam. Taigi, dirbkime išvien, gerai? Eikime ten ir pradėkime guldyti neginkluotus gyventojus gatvėse, jūsų draugus ir kaimynus, nes jei mes to nedarysime, jūs galite būti kitas.
Sėdėdama ant lovos krašto, Džil atsiduso. Ji buvo šiek tiek labiau taktiška, bet nesvarbu, kaip gerai suformuluota, tai vis dar buvo beprotiška istorija. Žinoma, jie netikėjo ja, ne tada, ne dienos šviesoje ir jų uniformų saugume. Tai buvo tik nakties tamsoje, kai prasidėjo rėkimas…
Tai buvo rugsėjo 25-oji, o šiandien yra 28-oji, ir policija beveik visi tikrai mirę; ji paskutinį kartą girdėjo šūvius... vakar? Vakar vakare? Galbūt tai buvo riaušininkai, pamanė, bet tai daugiau neturėjo reikšmės. Rakūnas liko apleistas, išskyrus besmegenius viruso nešėjus, kurie bastėsi po gatves, ieškodami maisto.
Tarp jokio miego ir beveik pastovaus adrenalino antplūdžio, dienos jai susiliejo kartu. Po to, kai policijos pajėgos buvo sunaikintos, Džil praleido laiką, ieškodama išlikusiųjų, nesibaigiančios valandos, nerdama žemyn siauromis gatvelėmis, belsdamasi į duris, šukuodama pastatus dėl tų, kurie sugebėjo pasislėpti. Ji surado daugybę, ir su kelių iš jų pagalba, jie pasiekė saugią vietą, vidurinę mokyklą, kurią užbarikadavo. Džil, prieš išeidama atgal į miestą ieškoti kitų, įsitikino, kad jie buvo palikti saugiai. Ji daugiau nieko nerado. Ir šį rytą, kai ji grįžo į vidurinę mokyklą...
Ji nenorėjo galvoti apie tai, bet kažkokia jos dalis žinojo, kad privalėjo, jog negalėjo leisti sau užmiršti. Šį rytą ji grįžo, ir barikada dingo. Nugriauta zombių, ar galbūt nuimta kažkieno iš vidaus, kažkieno, kas pažiūrėjo į lauką ir pamanė, kad pamatė brolį ar dėdę, ar dukterį mėsos valgytojų minioje. Kažkieno, kas manė, kad gelbėjo mylimo gyvybę, nesuprantančio, jog jau per vėlu.
Tai buvo skerdykla, oras, dvokiantis fekalijomis ir vėmalais, sienos, išpuoštos dideliais kraujo šmeižtais. Džil beveik pasidavė, tada, labiau pavargus, negu bet kada, negalėdama žiūrėti į tų kūnus, kurie buvo gana laimingi mirdami anksčiau, negu kad virusas galėjo paplisti jų sistemose. Kol ji ėjo per beveik tuščias sales, užmušdama saujelę nešėjų, kurie vis dar vaikščiojo aplink – žmones, kuriuos ji rado, žmones, kurie atsidusė iš palengvėjimo, kai matėsi su ja vos prieš kelias valandas – kad ir kokios vilties ji laikėsi, dabar ji dingo kartu su supratimu, kad viskas, ką jai teko patirti, buvo perniek. Tiesos žinojimas apie Umbrelą neišgelbėjo nieko, o gyventojai, kuriuos ji manė, kad nuvedė į prieglobstį – daugiau kaip septyniasdešimt vyrų, moterų ir vaikų – nebeliko.
Ji negalėjo, tiesą sakant, atsiminti, kaip grįžo namo. Ji nesugebėjo aiškiai galvoti, ir vos sugebėjo matyti per akis, ištinusias nuo verkimo. Už ribų kaip tai paveikė ją, tūkstančiai mirė; tai buvo tragedija, tokia didelė, kad beveik nesuvokiama.
Tam buvo galima sutrukdyti. Ir tai Umbrelos kaltė.
Džil išsitraukė Beretą iš po savo pagalvės, leisdama sau pajausti pirmą kartą neaprėpiamumą to, ką Umbrela padarė. Pastarąsias kelias dienas, ji laikėsi, jos emocijos buvo prislopintos – buvo žmonių, kuriuos reikėjo vesti, padėti ir neliko jokios vietos bet kokiems asmeniniams jausmams.
Dabar, žinoma...
Ji buvo pasiruošusi pasprukti iš Rakūno ir leisti šunsnukiams, kurie leido šitam nutikti, sužinoti kaip ji jautėsi. Jie pavogė jos viltį, bet jie negalėjo sutrukdyti jai išgyventi. Džil patikrino apkabą ir sukando dantis, jausdama tikrą neapykantą savo žarnoje. Laikas sprukti.

2.

JIE BUS RAKŪNO MIESTE GREIČIAU NEGU UŽ VALANDOS.
Nicholajus Ginovaef buvo pasiruošęs, ir jis manė, kad jo būriui seksis puikiai – geriau negu kitiems, bet kuriuo atveju. Devyni kiti, kurie sudarė būrį B, gerbė jį; jis matė tai jų akyse, ir nors jie beveik tikrai mirs, jų pasirodymas bus įspūdingas. Galų gale, jis mokė juos beveik pats.
Nebuvo jokio šnekesio sraigtasparnyje, kuris nešė kuopą D per vėlyvą popietę, net tarp kuopos lyderių, vienintelis personalas, kuris dėvėjo ausines. Buvo per triukšminga kariams, kad girdėtų vienas kitą, o Nicholajus neturėjo nieko, ką norėtų pasakyti nei Hirami, nei Krajanui – nei Mikhailui Viktorui, kas lietė pastarąjį. Viktoras buvo jų viršininkas, visos kuopos vadas. Tai buvo darbas, kuris turėjo priklausyti Nicholajui; Viktoras stokojo savybių, kurios sudarė ištikimą lyderį.
Kita vertus, aš turiu jas. Aš buvau išrinktas Vačdogui, ir kai visa tai pasibaigs, aš būsiu vienintelis su kuriuo Umbrelai teks derėtis, jiems tai patinka, ar ne.
Nicholajus išlaikė veidą tarsi iš akmeninės skulptūros, bet viduje šiepėsi. Kai laikas ateis, "jie", žmonės, kurie kontroliavo Umbrelą už scenų, supras, kad neįvertino jo.
Jis sėdėjo šalia A ir C būrio lyderių vienoje kabinos pusėje, raminamas pastovaus ir pažįstamo transporto tratėjimo. Pats oras buvo pritvinkęs įtampa ir sunkiu vyriško prakaito dvoku; vėl, pažįstamas. Jis vedė vyrus į mūšį anksčiau – nors, jei viskas klosis kaip planuota, jam niekada nereikės vėl.
Jis leido savo žvilgsniui pereiti per niūrius karių veidus, svarstydamas, ar kuris nors iš jų išgyvens daugiau kaip valandą ar dvi. Įmanoma, pats mąstė. Buvo randuotas vyras iš Pietų Afrikos, Krajano grupėje... ir jo pačio būryje, Džonas Versbovskis, kuris dalyvavo etniniame genocide, prieš kelis metus, Nicholajus negalėjo atsiminti kuriame.
Abu vyrai turėjo gilaus įtarimo ir susikaupimo kombinaciją, kuri galbūt galėtų leisti jiems pabėgti iš Rakūno, nors mažai tikėtina – ir tikrai tai mažai tikėtina. Brifingas neparuošė nė vieno iš jų tam, kas įvyks ateityje…
Nicholajaus privatus bryfingas, prieš dvi dienas, buvo kitas reikalas; Operacija Vačdogas, toks kodinis vardas. Jis žinojo numatytus skaičius, buvo informuotas apie tai, ko laukti ir kaip efektyviausiai atsikratyti užsikrėtusių, vaikščiojančių ligonių. Jie pasakė jam apie panašius į Tironą ieškotojų vienetus, kurie bus pasiųsti, ir kaip išvengti jų. Jis žinojo daugiau, negu bet kas iš transporto.
Bet aš esu taip pat labiau pasiruošęs, negu Umbrela gali įsivaizduoti... nes aš žinau kitų "šunų" vardus.
Jis vėl numalšino šypseną. Jis turėjo papildomą informaciją, kurios Umbrela nežinojo, kuri buvo verta didelių pinigų — ar bus, gana netrukus. Ant paviršiaus, U.B.C.S. buvo siunčiama, kad išgelbėtų civilius; būtent taip, bet kokiu atveju, jiems pasakė. Bet jis buvo vienas iš dešimties, kurie buvo išrinkti, kad rinktų ir įrašytų duomenis apie T-viruso nešėjus, žmones ir nežmones, ir apie tai, kaip jiems sekėsi prieš ginkluotus kareivius –
tikra priežastis dėl kurios U.B.A.B. buvo pasiųsti, aka Vačdogas. Sraigtasparnyje, kuris nešė kuopą A buvo du kiti, užsimaskavę kaip U.B.A.B.; buvo šeši jau įsitaisę Rakūne –
trys mokslininkai, du Umbrelos popierių stūmikai, ir moteris, kuri dirbo miestui. Dešimtas buvo policininkas, asmeninis paties Šefo padėjėjas. Kiekvienas iš jų turbūt pažinojo vieną ar du kitus, kuriuos Umbrela atrinko kaip informacijos rinkėjus – bet dėka jo gerai išvystytiems kompiuterių įgūdžiams ir keliems "pasiskolintiems" slaptažodžiams, jis buvo vienintelis, kuris žinojo apie juos visus, taip pat kur kiekvienas turėjo būti, kai rašys pranešimus.
Argi kontaktai nebūtų nustebę, jeigu jiems nepavyktų raportuoti? Argi nebūtų smagu, jeigu išgyventų tiktai vienas Vačdogas ir kuris galėtų pats įvardinti surinktos informacijos kainą? Ir ar nenuostabu pagalvoti, kad žmogus gali tapti multimilijonieriumi, jei jis negaili minčių, truputį pastangų ir kelių kulkų?
Devyni žmonės. Jis buvo devynių žmonių atstumu nuo vienintelio Umbrelos samdinio, kuris turėjo informaciją, kurios jims reikėjo. Dauguma, jei ne visi, U.B.A.B. mirs greitai, ir paskui jis galėtų surasti kitus Vačdogus, paimdamas jų duomenis ir jų nelaimingus gyvenimus.
Šį kartą jis negalėjo susilaikyti; Nicholajus nusišiepė. Misija, kuri laukė priešakyje, žadėjo būti jaudinanti, tikras jo daugelio įgūdžių išbandymas... ir kai ji pasibaigs, jis bus labai turtingas žmogus.

* * *

Nepaisant ankštų sėdimųjų vietų ir nuobodaus sraigtasparnio variklių riaumojimo, Karlosas vos kreipė dėmesį į savo nepatogumus. Jis negalėjo atitraukti minčių nuo Trento ir itin keisto pokalbio, kurį jie apturėjo vos prieš porą valandų, ir pastebėjo, kad kartoja jį iš naujo, bandydamas nuspręsti, ar kas nors iš jo buvo naudinga.
Kas be ko, Karlosas pasitikėjo vyruku maždaug tiek, kiek galėjo jį nusviesti į tolį. Bičas buvo per laimingas; ne tiek daug iš išorės, bet Karlosas susidarė aiškų įspūdį, kad Trentas juokėsi iš kažko po paviršiumi. Jo tamsios akys smalsiai šokinėjo humoru, kai jis pasakė Karlosui, kad turi jam informacijos, atsitraukdamas į siaurą gatvelę, parodydamas, tarytum nebuvo jokio klausimo, kad Karlosas seks paskui.
Karlosas išmoko būti labai atsargus savo darbe, bet jis taip pat žinojo kelis dalykus apie žmonių skaitymą – ir Trentas, nors aiškiai keistas, nebuvo ypač grasinantis.
Siaura gatvelė buvo vėsi ir tamsi, ir silpnai dvokė šlapimu.
- Kokia informacija? – Karlosas paklausė.
Trentas atrodė lyg neišgirdęs klausimo.
- Apsipirkimo rajono centre, jūs rasite užkandinę, pavadintą Grilis-13; ji yra gatvėje priešais fontaną ir visai netoli teatro, negalite jos nepamatyti. Jeigu jums pavyks nukakti ten, – jis žvilgtelėjo į savo laikrodį, – tarkime, 19:00 valandą, pažiūrėsiu, kas gali būti padaryta, kad jums padėčiau.
Karlosas net nežinojo, kur pradėti.
- Ei, neįsižeiskite, bet apie ką, po velnių, jūs kalbate?
Trentas klaikiai šyptelėjo.
- Rakūno Miestas. Ten jūs vykstate.
Karlosas spoksojo į jį, laukdamas daugiau, bet atrodė, kad Trentas baigė.
Dievas žino, iš kur jis gavo mano vardą, bet šis vyrukas nežaidžia atviromis kortomis.
- Uh, klausykite, pone Trentai –
- Tiesiog Trentas, – jis nutraukė, vis dar šypsodamasis.
Karlosas ėmė jausti erzulį.
- Man atrodo, kad jūs sumaišėte mane ne su tuo Oliveira... ir nors aš vertinu jūsų, uh, susirūpinimą, iš tikrųjų manau, kad jau turiu eiti.
- Ak, taip, pareiga šaukia, – pasakė Trentas, jo šypsena ėmė blankti. – Supraskite, jie
nepasakys jums visko, ką turite žinoti. Tai bus daug, daug baisiau. Valandos priešakyje gali būti labai tamsios, pone Oliveira, bet aš pasitikiu jūsų sugebėjimais. Tik atsiminkit – Grilis-13, septintą valandą. Šiaurės rytų miesto kampas.
- Taip, žinoma, – atsakė Karlosas, linkteldamas, traukdamasis atgal į dienos šviesą, šiek
tiek priverstinai nusišypsodamas. – Aišku. Būtinai užsirašysiu.
Trentas vėl nusišypsojo, išeidamas paskui jį.
- Būkite labai atsargus, kuo pasitikite, pone Oliveira. Ir sėkmės.
Karlosas pasisuko ir ėmė skubotai žirglioti, mesdamas žvilgsnį atgal į Trentą. Vyras stebėjo jį, rankos kišenėse, stovėsena paprasta ir atsipalaidavusi. Nepaisant psichopatinių bruožų, jis tikrai neatrodė tarsi beprotis....
…o dabar jis atrodo dar mažiau beprotiškai, ar ne?
Karlosas vis dar spėjo pasirodyti įstaigoje šiek tiek per anksti, bet atrodė, kad niekas negirdėjo nieko apie tai, kas vyko. Trumpame brifinge, pristatytame U.B.A.B. kuopos lyderių, jiems visiems pasakė, kokie keli faktai buvo žinomi: nuodingas cheminis išsiliejimas įvyko anksčiau šią savaitę izoliuotoje bendruomenėje, sukeldamas haliucinacijas, kurios skatino smurtą. Chemikalai išsisklaidė, bet paprasti civiliai toliau buvo puolami tų, kurie buvo paveikti; yra įrodymų, kad žala galėjo būti absoliuti, o vietos policija nesugebėjo suvaldyti situacijos. U.B.C.S. siunčiami, kad padėtų evakuoti gyventojus, kurie nebuvo užkrėsti, ir panaudoti jėgą, jeigu būtina, siekiant apsaugoti juos nuo žalos. Aukščiausias slaptumas iki pat viršaus.
Rakūno Mieste. Kas reiškė, kad galbūt Trentas, iš tikrųjų, kažką žinojo... ir ką tai reiškia? Jeigu jis buvo teisus dėl to, kur mes vykstame, kaip dėl likusios dalies? Ko jie nepasakė, ką mums reikėtų žinoti? Ir kas galėjo būti daug, daug blogiau, negu pamišusių ir žiaurių žmonių minia?
Jis nežinojo, ir jam nepatiko nežinoti. Jis pirmą kartą pakėlė ginklą dvylikos metų, norėdamas apginti savo šeimą nuo grupės teroristų, ir tapo profu septyniolikos – jau ketverius metus jam mokėjo už tai, kad statytų į pavojų savo gyvybę dėl vienos priežasties ar kitos. Bet jis visada žinodavo, kokia rizika, ir prieš ką jis kovojo. Visai kitas reikalas, mintis pulti aklai. Vienintelė paguoda buvo ta, kad jis ėjo su daugiau kaip šimtu patyrusių kareivių; kad ir kas tai buvo, jie susitvarkys.
Karlosas apsižvalgė, manydamas, kad buvo su gera grupe. Ne geri vyrai, galbūt, bet patyrę kovotojai, kas daug svarbiau mūšyje. Jie net atrodė pasiruošę, jų akys, aštrios ir budrios, jų veidai žvalūs –
– išskyrus B būrio lyderį, kuris spoksojo į erdvę ir šiepėsi kaip ryklys. Kaip grobuonis. Karlosas pasijuto netikėtai suvaržytas, žiūrėdamas į vyruką, Nicholajus kažkoks, trumpi, balti plaukai, sudėtas kaip kultūristas. Jis niekada nematė nieko besišypsant taip baisiai... Rusas sutiko jo žvilgsnį, ir jo šypsnis akimirką dar praplatėjo, taip, kad privertė Karlosą atsisėsti su nugara į sieną, suspausti ginklą rankoje –
– o paskui akimirka baigėsi, ir Nicholajus nerūpestingai linktelėjo jam ir pažiūrėjo į šalį. Tiesiog vienas kareivis, pripažįstantis bendražygį kaip lygus lygų, daugiau nieko. Jis buvo paranojiškas, tas susitikimas su Trentu paliko jį ant ašmenų krašto, ir jis visada truputį nerimavo prieš kovą…
Grilis-13, šalia teatro.
Jis neužmirš.
Dėl visa ko.

3.

DŽIL PLANAS BUVO KIRSTI MIESTĄ PIETRYČIŲ KRYPTIMI, LAIKANTIS SKERSGATVIŲ IR, KIEK ĮMANOMA DAUGIAU, TRUMPINANT PER PASTATUS; pagrindinės gatvės nebuvo saugios, o daugelis jų, prieš reikalams pasidarant nevaldomais, buvo užtvertos, bandant sutramdyti zombius,. Jeigu ji eitų pakankamai toli į pietus, ji galėtų trumpinti per ūkio žemę į Kelią 71, vieną iš gijų į pagrindinę magistralę.
Kol kas sekasi neblogai. Šitaip keliaudama, aš pasieksiu 71, dar prieš visai sutemus.
Prireikė mažiau kaip valandos, kad ji nusigautų iš priemiesčių į tariamai tuščią daugiabutį namą, kur dabar stovėjo, drebėdama truputį nuo drėgno šaltuko, kuris sklendėjo prastai apšviestame koridoriuje. Ji buvo apsirengus, kad galėtų laisvai judėti, o ne apsisaugoti nuo oro — aptemptą bliuskutę, mini-sijoną ir batus, be to, reikmenų diržą, kur laikė papildomas ginklo apkabas. Kūną aptempianti apranga laikysis prie jos kaip antra oda ir leis jai greičiau judėti. Ji taip pat pasiėmė paprastą baltą medvilninį nertinį, kurį užsidės, kai paliks miestą, kurį dabar dėvėjo surištą aplink savo taliją — kol kas, ji geriau kęs šaltį ir turės laisvas rankas.
Imperinis buvo truputį sunykęs daugiabutis pastatas naujamiesčio Rakūno pietuose. Džil atrado iš savo ankstyvesnių ekskursijų, kad vieną kartą užsikrėtę, T-viruso zombiai eina ieškoti maisto beveik iš karto, palikdami namus ir išeidami į gatves. Ne visi, žinoma, bet pakankamai daug, kad kertant per pastatus buvo apskritai saugiau, negu atvirame lauke.
Triukšmas. Dusli dejonė, sklindanti iš vienerių buto durų toliau koridoriuje. Džil sustingo su ginklu rankoje, įsitempė, norėdama išgirsti iš kurios pusės sklido garsas, ir tą pačią akimirką suprato, kad užuodė dujas.
- Šūdas, – ji sušnabždėjo, bandydama prisiminti pastato sustatymą, kol aliejinis, aštrus aromatas užpildė jos šnerves. Posūkis į dešinę, kur koridorius išsišakoja priekyje, ir....
…ir, kita dešinė? Ar vestibiulis yra čia pat? Galvok, tu buvai čia prieš dvi dienas, Jėzau, tai tikriausiai masyvus nuotekis –
Kita dejonė priekyje, neabejotinai sklindanti iš buto kairėje. Tai buvo kvailas, tuščias garsas, kurį zombiai darė, vienintelis garsas, kurį jie galėjo daryti, kiek tik ji žinojo.
Durys buvo atvertos, ir Džil beveik įsivaizdavo, kad matė tviskančias dujų bangas – tankų orą, išsipilantį į koridorių.
Ji sugriebė Beretą tvirčiau ir žengė žingsnį atgal. Jai reikės grįžti atgal, iš kur atvyko, ji nedrįso rizikuoti šaudama, ir ypač nenorėjo atremti vieno iš nešėjų plikomis rankomis; vienintelis įkandimas iš vieno jų perduotų infekciją jai. Kitas žingsnis atgal, ir –
Girgždėjimas.
Džil sukosi aplink, instinktyviai keldama ginklą, kai durys atsivėrė galbūt už penkių metrų jai už nugaros. Šlubuojantis, pečius-nusvėręs vyras įžengė lauk į šviesą, užkirsdamas jai kelią nuo galinio išėjimo. Jis pasižymėjo pageltusia oda ir negyvom viruso nešėjo akim, tarytum faktas, kad vienas iš jo žandų atplėštas, nebuvo pakankamas įrodymas; zombiai nejautė jokio skausmo.
Kai šis atidarė burną, godžiai sudejuodamas jos pusėn, ji galėjo matyti jo pilko, išpūsto liežuvio dalį, ir net dujų dvokas negalėjo visiškai užmušti liguisto saldaus pūvančios mėsos kvapo.
Džil apsisuko, pamatė, kad koridorius priekyje vis dar tuščias; ji neturėjo jokio pasirinkimo, kaip tik bėgti pro butą su dujų nuotekiu ir tikėtis, kad jo gyventojas bus per lėtas, jog ją pavytų.
Dabar. Bėk.
Ji pradėjo bėgti, likdama kaip galima arčiau dešiniosios koridoriaus pusės, jausdama dujų padarinius, kol pumpavo rankomis, siekdama daugiau greičio – minkštas šviesos iškraipymas, svaigulio jausmas, bjaurus skonis gerklėje. Ji bėgo pro praviras duris, iš anksto su palengvėjimu, kad jos neatsidarė plačiau, netikėtai atsimindama, jog vestibiulis buvo tiesiai po dešine. Ji pasuko už kampo –
– ir būm, susidūrė su moterimi, parblokšdama ją ant žemės. Džil nusistūmė ją, smogdama tinko sienai savo dešiniuoju petimi pakankamai stipriai, kad blyškios kalkės nukrito ant jų abiejų. Ji vos pastebėjo, per daug įnikus į nukritusią moterį ir į tris žmogystas, vis dar stoviniuojančias mažajame fojė, nukreipiančas nebylų dėmesį į Džil.
Visi jie buvo viruso nešėjai.
Moteris, apsirengusi skarmalais, kažkada buvusiais baltais naktiniais marškinukais, padrikai sugargaliavo ir pabandė atsisėsti. Viena iš jos akių buvo dingusi, raudonas, mėsingas lizdas, švytintis nuo viršutinės šviesos. Trys kiti, visi vyrai, pradėjo Džil kryptimi, dejuodami, jų gangreninės rankos, lėtai kylančios; du jų blokavo metalinę ir stiklinę sieną, kuri vedė į gatvę – jos kelias lauk.
Trys pėsčiomis, vienas šliaužiantis, siekiantis jos kojų, mažiausiai du už jos. Džil spruko šonu atsarginių durų kryptimi, ginklą nutaikiusi į artimiausią nusilupusią kaktą, mažiau negu už dviejų metrų. Pašto dėžučių siena už jo buvo padaryta iš metalo, bet ji neturėjo jokio pasirinkimo, ji galėjo tiktai tikėtis, kad dujų čia buvo mažiau.
Būtybė šoko ir Džil iššovė, tuo pačiu šokdama prie durų, kol pusiau automatinė kulka praplėšė jo kaukolę –
– ir ji jautė tiek pat, kiek girdėjo sprogimą,
ssssš-būm,
ugningo oro sankaupa, kuri nubloškė ją ta kryptimi, kuria šoko, vikriai, viskas judėjo per greitai, kad atsiskirtų, kad galėtum suprasti chronologiškai – jos kūnas, skaudantis, durys išlekiančios, pasaulis išteptas pulsuojančio baltumo atspalviais. Ji susirietė ir ridenosi, sunkus asfaltas trenkėsi į petį, šiurpūs blyksniu iškeptos mėsos ir degančių plaukų kvapai, besimaudančių per ją, kol pajuodavusios stiklinės šukės nubiro pipirais per gatvę.
Džil atsistojo ant kojų, ignoruodama visa tai, kol sukosi aplink, pasiruošusi šauti vėl, liepsnoms pradėjus valgyti Imperinio likučius. Ji sumirksėjo ašarojančiomis akimis, praplatindama jas, bandyma matyti pro plaukiančius blyksnių taškelius, kurie supo viską aplink ją.
Bent jau du iš zombių buvo ant žemės, turbūt negyvi, bet du kiti žengė aplink degančias nuolaužas, jų drabužiai ir plaukai liepsnose. Džil dešinėje ir užnugaryje buvo policijos blokados likučiai, barjero turėklai ir pastatyti automobiliai; ji girdėjo daugiau žmonių nešėjų kitoje pusėje, velkančių kojas ir dejuojančių.
Ir ten, jos kairėje, jau pasukęs silpną ir drybsančią galvą jos kryptimi, buvo vienas vyras, jo įplėšti drabužiai ištepti išdžiuvusiu krauju. Džil prisitaikė ir nuspaudė gaiduką, siųsdama kulką per jo virusu išmazgotas smegenis, einantį jos kryptimi net tada, kai jis susmuko; už mirusio kūno buvo šiukšlių konteineris, o už jo, keli naujamiesčio apsipirkimo rajono blokai, dabar jos geriausias pabėgimo kelias.
Reikia judėti į vakarus, pažiūrėti, ar pavyks apeiti blokadas toliau priekyje…
Praėjus mirtinam pavojui, ji kelias sekundes apžiūrėjo sužeidimus — nubrozdinimai ant abiejų kelių ir sužeistas petys, ištaškuotas žvyru; galėjo būti, velniai rautų, daug blogiau. Jai skambėjo ausyse, o regėjimas vis dar liejosi, bet tai praeis gana greitai.
Ji pasiekė šiukšlių konteinerį ir pasilenkė per jį, pažiūrėdama į abi apsiniaukusios šiaurės-pietų gatvės prieš ją puses. Šiukšliadėžė buvo įsprausta tarp madingos drabužių parduotuvės galinės sienos ir aiškiai sutriuškinto automobilio, ribojančio, ką ji galėjo matyti. Džil pasiklausė minutėlę, alkio riksmų ar savitų daugybės nešėjų šiuženimo, bet neišgirdo nieko.
Turbūt dabar nesugebėtų išgirsti pučiamųjų orkestro, pagalvojo rūsčiai ir išsitiesė. Tiesiai prieš šiukšlių konteinerį buvo durys, kurios, galvojo, vedė į tamsią gatvelę, bet ji daugiau domėjosi tuo, kas buvo kairėje – su šokia tokia laime, tiesus šūvis iš miesto.
Džil užšoko, žvilgtelėjo į abi puses ir pajautė tikros panikos vijoklius aplink savo smegenis. Jų buvo daugybė, kairėje ir dešinėje, artimiausias jų jau judėjo, ketindamas numesti ją nuo šiukšlių konteinerio.
Judėk, Džilen!
Jos tėvo balsas. Džil nedvejojo, žengė du bėgtinius žingsnius ir metė sužalotą petį į aprūdijusias duris tiesiai priešais. Durys sudrebėjo, bet nepasidavė.
- Nagi, – ji pasakė, nejusdama, kad prabilo, susitelkdama ties durimis,
nesvarbu, kaip arti jie yra, turi prasibrauti –
Ji šturmavo duris vėl, įkyrus pūnančios mėsos dvokas vimdantis ją, tačiau durys vis tiek laikėsi.
Susitelk! Padaryk tai, dabar!
Vėl autoritetingas jos tėvo, pirmojo mokytojo, balsas.
Džil susikaupė, atsilošė ir pajautė šaltų pirštų brūkšnius prie kaklo, antplūdį pūvančio, trokštančio kvėpavimo per jos žandą.
Būm,
durys atvirai prasivėrė ir užsitrenkė atgal į plytas, ir Džil prasibrovė, bėgo, atsimindama sandėlį priekyje ir dešinėje, jos pulsas lenktyniaujantis. Už jos, augančios nusivylimo aimanos, susinervinusio alkio, aidinčio per siaurą gatvelę, kuri buvo jos išsigelbėjimas. Durys priekyje.
Prašau, tebūna atidarytos, prašau –
Džil griebė už rankenos, pastūmė ir metalinės durys atsidarė į tylą, į gerai apšviestą, atvirą erdvę, ačiū Dievui –
– ir ji pamatė vyrą, stovintį pagrindiniame aukšte, vos žemiau pagrindo, kuriame stovėjo; ji pakėlė Beretą, bet nešovė, skubiai įvertindama jį, prieš vėl nuleisdama ginklą. Nepaisant jo suplėšytų ir krauju aptaškytų drabužių, ji galėjo pasakyti iš jo beviltiškos, persigandusios išraiškos, kad pastarasis nebuvo nešėjas... ar bent jau ne toks, kuris jau pasikeitė. Džil, pamačius kitą asmenį, užplūdo sklindanti palengvėjimo lavina, ir netikėtas supratimas, kokia vieniša ji buvo. Net turėdama neapmokytą civilį su ja, kažką, kas padėtų, kas galėtų padėti jai savo ruožtu… Ji drebančiai nusišypsojo, judėdama žemyn laiptais, kurie vedė į pagrindinį aukštą, jau darydama pakeitimus savo planuose. Jiems reikėjo surasti jam ginklą, ji matė seną šotguną Džeko Bare prieš dvi dienas, neužtaisytą, bet jie tikriausiai rastų šovinių, o jis buvo visai netoli –
– ir kartu, mes turbūt galime įveikti vieną iš barikadų!
Jai tiktai reikėjo kažko, kas stebėtų ir padėtų jai pastumti kai kuriuos automobilius iš kelio.
- Mes turime pasprukti iš čia, – pasakė ji, išspausdama kiek galėdama daugiau vilties. – Pagalba neatvyks, bent jau ne dabar, bet tarp mūsų dviejų –
- Ar jūs išprotėjot? – Pertraukė, jo karštligiškas žvilgsnis besimėtantis aplink. – Aš niekur
neisiu, panele. Mano paties duktė ten kažkur, pasimetus...
Jis nutilo, spoksodamas į duris, pro kurias ji atėjo, tarytum galėdamas matyti kiaurai jas. Džil linktelėjo, primindama sau, kad jis turbūt ištiktas šoko. –
Dar didesnė priežastis –
Vėl, jis pertraukė ją, jo supanikavęs balsas, kylantis į aukštos oktavos riksmą, nuaidintį per atvirą erdvę.
- Ji yra ten, ir ji turbūt negyva, kaip likusi dalis jų, ir jei aš neisiu ten dėl jos, jūs turite būti
išprotėjus, galvodama, kad aš ketinu eiti ten dėl jūsų!
Džil įsidėjo Beretą už talijos mini-sijono, skubiai ištiesdama abi rankas, išlaikydama ramų toną.
- Ei, aš suprantu. Aš apgailestauju dėl jūsų dukters, iš tikrųjų, bet jei mes paspruktume iš miesto, galėtume iškviesti pagalbą, galėtume sugrįžti – galbūt, ji slepiasi kažkur, o mūsų geriausias būdas ją surasti yra, jei iškviesime pagalbą.
Jis žengė žingsnį atgal, ir galėjo matyti išgąstį po jo pykčiu. Ji matė tai anksčiau, apgaulingą įsiutį, kurį kai kurie žmonės naudojo, jog išvengtų baimės, ir žinojo, kad jai nepavyks pasiekti jo.
Bet man reikia pabandyti...
- Aš žinau, kad jūs bijote, – pasakė ji švelniai. – Aš taip pat bijau. Bet aš – aš buvau viena
iš Ypatingos Taktikos Ir Gelbėjimo Būrio [angl.:S.T.A.R.S., aka Special_Tactics_And_Rescue_Squad – Vert. past.] narių; mes buvome apmokyti pavojingoms operacijoms, ir aš iš tikrųjų manau, kad man pavyks mus iš čia ištraukti. Būsite saugesnis, jei eisite su manimi.
Jis žengė kitą žingsnį atgal.
- Eikite velniop, jūs, jūs myliumyliumyliumyliu, – jis nusispjovė, paskui apsisuko ir bėgo, suklupdamas už cementinių grindų. Tolimoje sandėlio pusėje stovėjo priekaba.
Jis įšliaužė vidun, dusdamas, traukdamas kojas. Džil matė jo raudono ir prakaituojančio veido švystelėjimą, kai jis užtrenkė paskui save duris. Ji išgirdo metalinį spynos trakštelėjimą, palydėtą pritildyto riksmo, kuris nepaliko jokio klausimo dėl jo sprendimo.
- Tiesiog dinkite! Palikite mane ramybėj!
Džil jautė savo paties pykčio sprogimą, bet žinojo, kad tai beprasmiška, kaip ir beprasmiška bandyti samprotauti su juo toliau. Atsidusdama ji pasisuko ir nuėjo atgal prie laiptų, vengdama depresijos, kuri grasino užvaldyti. Ji patikrino laikrodį –
4:30 –
ir tada atsisėdo, peržiūrėdama galvoje Rakūno miesto žemėlapį. Jei likusi gatvių dalis buvo taip pat užtvindyta, jai reikėjo sukti atgal į miestą, bandyti rasti kitą išeitį. Ji turėjo penkias pilnas apkabas, penkiolika šovinių kiekvienoje, bet reikės daugiau šaunamosios galios... pavyzdžiui, galbūt, šotguno. Jei ji neras šovinių, ji galėtų su juo bent jau mušti tuos padvėsusius šunsnukius.
- Džeko Baras, tuomet, – ji pasakė ramiai ir prispaudė rankas prie akių, mąstydama, ar jai
išvis tai pavyks.

4.

JIE PASIEKĖ MIESTĄ POPIETĖS PABAIGOJE, 16:50 PAGAL KARLOSĄ, IR PASIRUOŠĖ NUSILEISTI APLEISTOJE MAŠINŲ STOVĖJIMŲ AIKŠTELĖJE.
Rodos, po žeme buvo kažkokia įstaiga ar panašiai, kuri priklausė Umbrelai; bent jau taip jiems sakė brifinge.
Karlosas stojo į būrio eilę, automatas ant peties, kol prisikabino prie nusileidimo lyno ir laukė, kada Hirami atidarys duris. Tiesiai prieš Karlosą stovėjo Rendis Tomas, vienas iš draugiškesnių vyrukų A būryje. Rendis žvilgtelėjo į jį ir apsimestinai suurzgė, rodydamas smilių ir nykštį į Karlosą, netikrą ginklą. Karlosas nusišiepė, paskui suspaudė pilvą tarytum pašautas. Kvailas pokštas, bet Karlosas šiek tiek atsipalaidavo, kai lyderis atitraukė slankomas duris, o daugybės malūnsparnių riaumojimas užpildė kabiną.
Du po du, vyrai prieš Karlosą nučiuožė nuo dvejopų nusileidimo lynų, pritvirtintų prie sraigtasparnio. Karlosas priėjo arčiau prie atidarymo, prisimerkęs nuo besiplaikstančio vėjo, norėdamas pamatyti, kur jie nusileis. Jų sraigtasparnis metė ilgą šešėlį prieš vėlyvos dienos saulę, ir jis matė kitų kuopų vyrus ant žemės, besirikiuojančius pagal būrį. Tada atėjo jo eilė; jis išlipo po sekundės paskui Rendį, praktinio laisvo kritimo jaudulys, pasiunčiantis skrandį į krūtinę. Skrendančio dangaus susiliejimas, ir jis nutūpė, nusikabindamas nuo lyno ir skubėdamas, kur stovėjo Hirami.
Po kelių minučių, jie visi buvo ant žemės. Beveik kartu, keturi transportiniai sraigtasparniai pakilo į vakarus ir nuzvimbė tolyn, jų triukšmas, blankstantis kaip dulkės, išklydusios aplink susirinkusius karius. Karlosas jautėsi budrus ir pasiruošęs, kai būrių ir kuopų lyderiai pradėjo rodyti skirtingomis kryptimis, paskirdami maršrutus, kurie buvo anksčiau grafiškai pavaizduoti, prieš jiems paliekant įstaigą.
Galiausiai, kai sraigtasparniai pasidarė mažesni, jie vėl galėjo girdėti – ir Karlosui krito į ausis jų aplinkos tyla. Jokių automobilių, apskritai jokių pramoninių garsų, ir visgi jie buvo padoraus dydžio miesto krašte. Keista, kaip vienas laikė tuos triukšmus savaime suprantamais, apskritai jų nepastebėdamas, iki jų ten nebebūnant.
Mikhailas Viktoras, kuopos D viršila, stovėjo ramiai su Hirami ir kitais dviem būrių lyderiais, Krajanu ir tuo šiurpiu Rusu, kol A, B, ir C kuopų viršininkai davė nurodymus, būriai, judantys žvaliai ir su minimaliu triukšmu. Jų batų žingsniai atrodė per daug garsūs sustingusiame ore, ir Karlosas matė miglotus nerimo žvilgsnius kai kuriuose iš praeinančių veidų, žvilgsnį, kurį žinojo pats turįs. Turbūt taip ramu, nes sergantys žmonės sėdi namie, arba pasislėpę kažkur, bet tyla vis tiek klaiki, ta ramuma…
- A būry, dvigubu tempu! – Hirami sušuko, ir net jo balsas atrodė keistai prislopintas, bet Karlosas išmetė viską iš galvos, kai jie pradėjo bėgti paskui jį.
Jei nuo brifingo atmintis tarnavo teisingai, jie visi keliavo apytikriai į vakarus, į Rakūno Miesto širdį, kuopos, išsisklaidžiusios, kad apimtų didžiausią plotą. Šimto jardų priekyje, būrys A, trisdešimt kareivių, risnojančių per pramoninį rajoną, vos besiskiriantį nuo to, kuris buvo prie jų įstaigos; sunykusios mašinų stovėjimo aikštelės, apibertos šiukšlėmis, piktžolėtais purvo lopais, aptvertais garažais.
Karlosas susiraukė, negalėdamas išlaikyti tylą. "Fuchi", jis pasakė pusiau tylomis. Smirdėjo kaip supuvę kiaušiniai krepšyje, pilname tiek pat pašvinkusios žuvies.
Rendis atsiliko kelis žingsnius, kad galėtų bėgti šalia Karloso.
- Sakei kažką, brolau?
- Aš sakiau, kad kažkas dvokia, – Karlosas sumurmėjo. – Užuodi?
Rendis linktelėjo.
- Taip. Galvojau, kad čia tu.
- Ha, ha, tu žudai mane, cabron. – Karlosas lengvai nusišypsojo. – Tai reiškia 'gerą draugą,' beje.
Rendis išsišiepė.
- Taip. Taip ir galvojau, kad čia tu. Ir lažinuosi –
- Stokit! Ir užsikimškit, ten gale!
Hirami sušuko sustojimą, laikydamas vieną ranką, kad garantuotų tylą. Silpnai, Karlosas girdėjo kitą būrį už kvartalo ar dviejų šiaurėje, jų batų dūžius ant šaligatvio. Ir po sekundės, jis galėjo girdėti kažką kita.
Dejonės ir aimanos, sklindančios iš kažkur priekyje, silpnos iš pradžių, bet besidarančios garsesnėmis. Tarsi ligoninės gyventojai buvo išvaryti į gatvę. Tuo pačiu laiku, blogas kvapas darėsi stipresnis, šlykštesnis – ir pažįstamas, kaip…
- O, šūdas, – Rendis sušnabždėjo, jo veido išblyškęs, ir Karlosas tuojau pat pažino, koks tai
kvapas, kaip ir Rendis turėjo pažinti.
Neįmanoma.
Tai žmogaus kūno, pūnančio saulėje, dvokas. Mirtis. Karlosas pažinojo ją pakankamai gerai, bet niekada ji nebuvo tokia milžiniška, tokia visa apimanti. Priekyje, Mičas Hirami abejodamas nuleido ranką, gilaus nerimo žvilgsnis jo akyse.
Sielvartaujantys, bežodžiai žmonių skausmo garsai darėsi garsesni. Hirami, atrodė, ketino prabilti –
– kai ugnis prasiveržė iš arti, iš vieno iš kitų būrių, ir tarp jų automatinės ugnies sprogimų, kurie plėšė popietės orą, Karlosas girdėjo rėkiančius vyrus.
- Į liniją! – Hirami rėkė, laikydamas abi rankas delnais į dangų, balsas, vos girdimas per
kulkų tratėjimą.
Tiesi linija, penki vyrai priekyje, penki užnugaryje, iš kur jie atvyko. Karlosas bėgo į poziciją, burna staiga išdžiūvus nuo geležies, rankos drėgnos nuo prakaito. Trumpi automatinės ugnies sprogimai į šiaurę nuo jų padėties darėsi ilgesni, numušdami bet kokį garsą, bet smarvė neabejotinai blogėjo. Jo rūpesčius užbaigė tarškantys nutolusios ugnies pokštelėjimai, už artimesnės ugnies; kad ir kas dėjosi, atrodė, kad visi U.B.A.B. įsivėlė į mūšį.
Karlosas pasisuko į priekį, paruošęs šautuvą, skenuodamas tuščią gatvę, kuri tiesėsi prieš juos ir skyrėsi į sankryžą už trijų kvartalų. Ml6 su trisdešimties šovinių apkaba nebuvo kažkas iš ko galima pasijuokti, bet jis bijojo – ko, to dar jis nežinojo.
Kodėl jie vis dar šaudo, kam reikia tiek daug kulkų? Kas ten yra –
Karlosas tada pamatė pirmą svirduliuojančią figūrą, kuri pusiau krito iš už pastato už dviejų kvartalų. Antras išdygo iš kitos gatvės pusės, po to trečias, ketvirtas – netikėtai, bent jau tuzinas kiūtinančių, klumpančių žmonių buvo gatvėje, eidami tarsi somnambulai savo keliais.
Atrodė, jie buvo girti.
- Kristau, kas negerai su jais, kodėl jie taip mėtosi?
Kalbantysis buvo šalia Karloso, Olsonas, jo vardas, ir žiūrėjo ta kryptimi, iš kur jie atėjo. Karlosas metė žvilgsnį atgal ir pamatė bent jau dešimt dar sliūkinančių jų kryptimi, pasirodančių, tarytum iš niekur, ir jis tuo pačiu suprato, kad ugnis šiaurėje ėmė silpti, trūkinėjantys sprogimai menkėjo ir buvo vis toliau vienas nuo kito.
Karlosas vėl pasuko galvą į priekį ir jautė, kaip jo žandikaulis nutįso nuo to, ką pamatė ir išgirdo; jie buvo pakankamai arti, kad jis galėtų atskirti jų atskirus bruožus, keistos dejonės, dabar aiškiai girdimos. Nudriskę, krauju išdergti rūbai, nors keli buvo iš dalies nuogi; išblyškę veidai, ištepti raudoniu, akys, kurios nematė nieko; būdas, kuriuo keli ištiesė savo rankas, tarytum siekdami kareivių liniją, vis dar už kvartalo. Ir disfigūracijos
– trūkstamos galūnės, dideli odos ir nuplėštų raumenų gabalai, ištinusios kūno dalys ir šlapios nuo puvimo.
Karlosas matė filmus. Šitie žmonės nebuvo sergantys. Jie buvo zombiai, vaikštantys negyvieji, ir akimirką, viskas, ką jis galėjo daryti, buvo veizėti, kaip jie svirduliuoja arčiau. Neįmanoma, chale, o kol smegenys grūmėsi, kad priimtų tai, ką matė, jis atsiminė, ką Trentas išklojo apie tamsias valandas priešakyje.
- Ugnis, ugnis!... – Hirami klykė, tarytum iš didelio atstumo, ir staigus, smurtiškas automatinių ginklų traškesys iš abiejų pusių prikėlė Karlosą atgal į tikrovę. Jis nusitaikė į išpūstą riebaus vyro, dėvinčiio praplėštas pižamines kelnes, pilvą ir šovė.
Trys sprogimai, mažiausiai devyni šoviniai pliaukštelėjo į vyro nutukusią žarną, išmušdami grublėtą liniją per jo pilvo tricepsus. Išsiliejo tamsus kraujas, išmerkdamas jo kelnių priekį. Vyras susvirduliavo, bet nekrito. Jei kas ir pakito, tai jis atrodė labiau trokštantis pasiekti juos, tarytum jo paties kraujo kvapas kurstė jį.
Keli iš zombių parkrito, bet jie toliau šliaužė pirmyn, nepaisydami to, kas liko iš jų skrandžių, gramdydami sulūžusiais pirštais per asfaltą savo vieninteliame tiksle.
Smegenys, turiu pataikyti į smegenis, filmuose, šauni jiems į galvą, tai vienintelis būdas –
Artimiausias buvo galbūt už dvidešimt pėdų, išvargusi moteris, kuri atrodė nepaliesta, išskyrus buką kaulo spindėjimą po jos susivėlusiais plaukais. Karlosas nusitaikė į švytinčią kaukolę ir šovė, jausdamas beprotišką palengvėjimą, kai ji parkrito ir nebeatsikėlė.
- Galva, taikykite į galvą, – Karlosas rėkė, bet Hirami jį prarėkė, bežodis išgąsčio staugimas, prie kurio skubiai prisijungė kai kurie iš kitų, kol jų linija ėmė tirpti.
– o, ne –
Už nugaros, zombiai pasiekė juos.

* * *

Nicholajus ir Versbovskis buvo vieninteliai išlikę iš B, ir tik todėl, kad jie abu naudojo bet kokias įmanomas priemones – Nicholajus pastūmė Bretą Metjūsą į rankas vienai iš būtybių, kai ji priėjo per arti, įgydamas labai svarbių sekundžių, kurios leido jam pabėgti. Jis matė Versbovskį šaunant Lį į koją dėl tos pačios priežasties, suluošindamas kareivį ir palikdamas jį, kad nukreiptų artimiausių viruso nešėjų dėmesį.
Kartu jie pasiekė daugiabučio namo kopėčias, už dviejų kvartalų, kur kovėsi kiti. Ugnis eratiškai traškėjo, kol jie kopė surūdijusiom kopėčiom, bet jau kimūs mirštančių vyrų riksmai blanko į tylą, prarasti prakeiktųjų alkanųjų riksmuose.
Nicholajus rūpestingai pasvėrė savo galimybes, kol jie lipo gaisrininkų kopėčiomis. Kaip jis ir numatė, Džonas Versbovskis pasirodė esąs tikras survivalistas ir aiškiai neturėjo jokių problemų, darydamas tai, kas būtina, kad toks išliktų; turint omenyje, kaip prastai reikalai klojosi Rakūne, – prasčiau, tiesą sakant, negu Nicholajus numanė, – jam apsimokėtų turėti žmogų, kuris pridengtų jo užnugarį.
O jeigu mus apsuptų, būtų kažkas, ką galima paaukoti, kad pasprukčiau...
Nicholajus susiraukė, kai jie pasiekė stogo viršų, o Versbovskis žiūrėjo į tolį, bandydamas pamatyti kažką nuo trijų aukštų viršaus. Deja, aukos elementas veikė jiems abiems. Be to, Versbovskis nebuvo idiotas ar patiklus kaip Metjūsas, ar Li; įveikti jį būtų gana sudėtinga.
- Zombiai, – Versbovskis sumurmėjo, gniauždamas automatą.
Stovėdamas šalia, Nicholajus pasekė jo žvilgsnį, kur būrys B laikė paskutines pozicijas, suknežintus lavonus, kurie nugulė šaligatvį, ir būtybes, kurios vis dar maitinosi. Nicholajus negalėjo nesijausti truputį nusivylęs; jie mirė per minutes, vos sudarymi pasipriešinimą…
- Taigi, koks planas, sere?
Sarkazmas buvo akivaizdus, ir tonu ir pusiau pralinksmėjusia, pusiau pasibjaurėjusia išraiška, kuria jis pažiūrėjo į Nicholajų. Aiškiai Versbovskis matė jį paaukojant Metjūsą. Nicholajus atsiduso, pakratydamas galvą, M16 laisvamanis jo rankose; jis, iš tikrųjų, neturėjo jokio pasirinkimo.
- Aš nežinau, – pasakė jis švelniai, ir kai Versbovskis pažvelgė atgal, kur jie šoviniavo, Nicholajus nuspaudė automato gaiduką.
Kulkų trio išmėsinėjo Versbovskiui į pilvą, pargriaudami jį kniūpsčią ant žemos cemento briaunos. Nicholajus nedelsiant pakėlė ginklą ir nusitaikė į vieną iš Versbovskio sukrėstų akių, šaudamas kaip tik tada, kai suvokimas užliejo kareivio paraudusį veidą, suvokimas, kad jis padarė lemtingą klaidą atsukdamas priešui nugarą.
Po mažiau kaip sekundės viskas buvo baigta, ir Nicholajus stovėjo vienas, bet ne vienišas ant stogo. Jis abejingai spoksojo į bekraujuojantį kūną, smalsaudamas, – ir ne pirmą kartą, – kodėl nejautė jokios kaltės, kai žudė. Jis girdėjo posakį sociopatas anksčiau ir manė, kad tai turbūt jam tiko... nors, kodėl žmonės toliau matė tai, kaip neigiamą dalyką, jis nesuprato.
Tai buvo empatijos reikalas, jis spėjo, dauguma žmonijos, tariančios, kad nesugebėjimas "užjausti" buvo kažkaip neteisingas.
Bet niekas netrukdo manęs, ir aš niekada nedvejoju padaryti tai, ką reikia padaryti, nesvarbu, kaip tai suprantama kitų; kas čia tokio baisaus?
Teisingai, jis buvo vyras, kuris žinojo, kaip kontroliuoti save. Disciplina – tai triukas. Kai tik jis nusprendė palikti savo tėvynę, per praėjusius metus, jis net nebemąstė rusiškai. Kai tapo samdiniu, jis mokėsi naktį ir dieną su kiekvienu ginklu ir išbandė savo įgūdžius prieš geriausius savo srityse; jis visada nugalėdavo, nes nesvarbu, koks žiaurus jo priešininkas, Nicholajus žinojo, kad jokios sąžinės neturėjimas jį išvadavo, kaip tik taip, kaip sąžinės turėjimas trukdė jo priešams. Tai buvo vertingas dalykiūkštis, argi ne?
Versbovskio lavonas neturėjo atsakymo. Nicholajus pasitikrino laikrodį, jau įsikyrėjęs su filosofiniais postringavimais. Saulė švietė žemai danguje, nors buvo tiktai 17:00 valanda; jis vis dar turėjo daug ką nuveikti, jeigu norėjo palikti Rakūną su viskuo, kuo reikėjo.
Pirma, jam reikėjo laptopo ir prieigos prie duomenų, kuriuos sukūrė vos prieš naktį, žemėlapiai ir vardai; vienas toks užrakintas ir laukiantis jo RPD pastate, nors jis turės būti nepaprastai atsargus tame rajone, nes du nauji Tirono ieškotojų padaliniai tikrai ten bus kažkada greitai.
Vienas buvo užprogramuotas, kad surastų kažkokį cheminį pavyzdį, ir Nicholajus žinojo, kad Umbrelos laboratorija buvo netoli nuo pastato. Kitas vienetas, technologiškai pažangesnis kūrinys, buvo užprogramuotas sunaikinti pabėgelius iš S.T.A.R.S., turint omenyje, kad jie vis dar Rakūne, o S.T.A.R.S oficas buvo RPD. Jam negrėstų joks pavojus tol, kol pasitrauks jam iš kelio, bet jis tikrai nenorėtų atsidurti tarp bet kokio Tirono serijos junito ir jo tikslo, jei nors pusė iš to, ką girdėjo, buvo tiesa. Umbrela susikūrė pilną situacijos modelį Rakūne, imdamasi proaktyvų žingsnių, – naudodami naujus Tirono modelius, jeigu jie tokie ir buvo, – be to, kad rinko duomenis; Nicholajus žavėjosi jų efektyvumu.
Nicholajus išgirdo naują ugnies sprogimą ir refleksyviai atsitraukė nuo stogo krašto, žiūrėdamas žemyn, po akimirkos pamatydamas du kareivius praeinančius pro šalį. Vienas sužalotas, apiplyšęs, kruvina dėmė šalia jo dešiniosios kulkšnies, ir jis buvo palinkęs sunkiai į kitą lygsvarai. Nicholajus negalėjo atpažinti sužeisto vyro, bet jo padėjėjas buvo Ispanas, kuris stebėjo jį sraigtasparnyje. Nicholajus nusišypsojo, kai abu nušlubavo pro šalį ir iš jo regėjimo lauko; keli iš kareivių būtų išgyvenę, žinoma, bet jie turbūt patirs tą patį likimą kaip sužalotas vyras, kuriam beveik tikrai įkando vienas iš pasiligojusių.
Likimas, kuris tikrai laukia Ispano. Įdomu, ką darys, kai jo draugas pradės sirgti? Kai jis pradės keistis?
Turbūt bandys išgelbėti jį dėl kažkokio apgailėtino garbės kodekso; tai bus jo pražūtis. Iš tikrųjų, jie buvo beveik negyvi. Nustebintas to, kokie nuspėjami buvo, Nicholajus papurtė galvą ir nusliūkino pasiimti Versbovskio amunicijos apkabų.

5.

GRĮŽDAMA Į DŽEKO BARĄ, DŽIL MANĖ, KAD IŠGIRDO GINKLO ŠŪVIUS.
Ji padarė pauzę siauroje gatvelėje, kuri galiausiai nuves ją atgal prie tavernos galinio įėjimo, galvą palenkus į vieną pusę. Buvo panašu į šūvius, tarsi automatinio ginklo, bet jie sklido iš per toli, kad būtum tvirtai įsitikinęs. Visgi, jos nuotaika šiek tiek pagerėjo nuo minties, kad ji galbūt kovoja ne viena, kad pagalba jau kelyje…
…taigi. Šimtas stiprių vaikinų nusileido su bazūkomis, anti-virusiniais skiepais, kurie totaliai gali karšti kailį, dar galbūt su kepsniu pietumis ir, kas be ko, mano vardu ant lėkštutės. Jie visi yra patrauklūs, ne gėjai ir vieniši, su kolegijos laipsniais ir puikiais dantimis…
- Galbūt pabandykime laikytis tikrovės, – ji pasakė švelniai ir su palengvėjimu, kad kalbėjo gana normaliai, net drėgnoje ir tamsioje gatvės tylumoje.
Ji jautėsi gana atšiauriai sandėlyje, netgi radusi vis dar šiltos kavos termosą viršutiniame ofise; mintis apie bėgimą per negyvą miestą dar kartą, vienut vienai –
– yra tai, ką aš turiu padaryti, ji tvirtai pagalvojo, todėl aš tai padarysiu.
Kaip jos brangus, įkalintas tėvas mėgo sakyti, norint, kad dalykai būtų kitokie, jais tokių nedarė. Ji žengė kelis žingsnius pirmyn, darydama pauzę, kai buvo apytiksliai už penkių pėdų nuo ten, kur siaura gatvelė išsišakojo. Jos dešinėje buvo serija gatvių ir siaurų gatvelių, kurios vestų ją toliau į miestą; kairė vestų pro mažą vidinį kiemą su keliuku tiesiai į barą
— turint omeny, kad ji pažinojo šį rajoną, kaip manė. Džil pamažu slinko arčiau prie skersgatvio, judėdama taip tyliai, kaip tik sugebėjo, nugara į pietų sieną. Buvo gana ramu, kad ji surizikuotų greitą žvilgsnį žemyn siaura gatvele dešinėn, jos ginklas pirma jos; visur ramu. Ji pakeitė padėtį, žengdama šonu per tuščią kelią, norėdama pažiūrėti kryptimi, kuria norėjo eiti —
— ir išgirdo tai, uunnh, minkštą, ilgesingą vyriškos lyties nešėjo dejonę, pusiau pasislėpusį šešėlyje, galbūt už keturių metrų. Džil nusitaikė į tamsiausią šešėlio dalį ir liūdnai laukė, kol jis įeis į šviesą, primindama sau, kad tai iš tikrųjų nebuvo žmogus, daugiau ne. Ji žinojo tai, žinojo tai nuo tada, kas įvyko Spencerio dvare, bet drąsino gailesčio ir liūdesio jausmus, kuriuos jautė kiekvieną kartą, kai turėjo nudėti vieną iš jų. Būtinumas pasakyti, kad kiekvienas zombis anapus vilties, leido jai jausti jiems užuojautą.
Net kerėplinanti, pūvanti netvarka, kuri dabar įsvyravo į šviesą, vieną kartą buvo asmuo. Ji nenorėjo, negalėjo leisti sau pasidaryti per daug emocionaliai dėl to, bet jeigu ji kada nors užmirštų, kad jie buvo aukos, o ne monstrai, ji prarastų kažkokį savo žmogiškumo esminį elementą.
Vienintelis šūvis į dešinį smilių, ir zombis sugriuvo į savo paties dvokiančių skysčių balą. Jis buvo gana daug supuvęs, akys kataraktiškos, pilkai žalia mėsa, slystanti nuo minkštėjančių kaulų; Džil kvėpavo per burną, kai peržengė jį, atsargiai, kad išvengtų jo ir nesusiteptų batų. Kitas žingsnis ir ji žiūrėjo žemyn į vidinį kiemą –
– ir pamatė dar du zombius stovinčius apačioje, bet taip pat judesio blyksnį, dingstantį siauroje gatvelėje, vedančioje baro kryptimi. Jis per greitas, kad būtų vienas iš nešėjų. Džil vos spėjo pamatyti kamufliažines kelnes ir juodą kovinį batą, bet to pakako, kad patvirtintų tai, ko ji tikėjosi – žmogysta. Gyvas žmogysta.
Mažais laiptų žingsniais, kurie vedė į kiemą, Džil skubiai atsikratė abiem nešėjais, jos širdis besidaužanti viltimi. Kamufliažinė apranga. Jis ar ji buvo kariškis [ar kariškė – Vert. Past.], galbūt kažkas pasiuntė žvalgybos padalinį; galbūt jos maža fantazija nebuvo, galų gale, tokia nereali. Ji paskubėjo pro nukritusias būtybes, bėgdama, kai tik vėl įsmuko į siaurą gatvelę, priekin kelis žingsnius, dešimt metrų plytų, ir stovėjo prie galutinių durų.
Džil giliai įkvėpė ir atsargiai atidarė duris, nenorėdama nustebinti bet ko, kas galbūt turėjo ginklą –
– ir pamatė zombį, svyruojantį per plytelėmis išklotas mažo baro grindis, godžiai dejuojantį, tiesiantį rankas į vyrą gelsvai rudoje liemenėje, vyrą, kuris laikė, kas atrodė kaip mažo kalibro pistoletas, nutaikęs į artėjančią būtybę, ir atidarė ugnį.
Džil nedelsiant prisijungė prie jo, dviejais šūviais padarydama tai, ko jis negalėjo padaryti penkiais; nešėjas nukrito ant kelių, ir, su paskutine, beviltiška dejone, mirė, tėkšdamasis ant grindų kaip skysta želatina. Džil negalėjo pasakyti, ar tai buvo vyriškis ar moteriškė, ir akimirkai jai nerūpėjo nė žiurkės uodegos.
Ji nukreipė savo nekantraujantį dėmesį į kareivį, prisistatymas, kylantis jos lūpomis, ir suprato, kad tai buvo Bradas Vikersas, Alfa komandos, išformuoto S.T.A.R.S. ultra-padalinio, pilotas. Vikersas, pseudonimu Viščiukas Vikersas, palikęs Alfa komandą Spencerio dvare, nes per daug bijojo pasilikti, iššliaužęs iš miesto, kai tik suprato, kad Umbrela žinojo jų vardus. Geras pilotas ir kompiuterių genijus [kompiuterastas – Vert. Past.], bet kas lietė praktinę veiklą, Bradas Vikersas buvo aukščiausios rūšies žebenkštis.
Ir aš vis tiek, nepaisant visko, esu patenkinta jį matydama.
- Bradai, ką tu čia veiki? Ar tau viskas gerai? – Ji pasistengė neklausti jo, kaip jis sugebėjo išgyventi, nors tikrai norėjo sužinoti – ypač kadangi jis atrodė ginkluotas vien tik pigiu pusiau automatiniu .32 ir buvo blogiausias S.T.A.R.S. šaulys. Galbūt kaip tik todėl, jis atrodė gana prastai – liemenė aptaškyta išdžiuvusiu krauju, o akys apsiblaususios, plačios ir besiridenančios su vos kontroliuojama panika.
- Džil! Aš nežinojau, kad tu vis dar gyva! – Jeigu ir buvo patenkintas ją išvydęs, slėpė tai
pakankamai gerai, bet vistiek dar neatsakė į klausimą.
- Taip, kągi, aš galėčiau pasakyti tą patį, – pasakė ji, stengdamasi neatrodyti per daug kaltinamai. Jis galbūt turėjo vertingos informacijos utilitaristiniems tikslams.
- Kada tu čia atvykai? Ar žinai ką nors apie tai, kas dedasi už miesto ribų? – Rodėsi taip, lyg kiekvienas žodis, kurį ji ištardavo, kėlė jam baimę. Jo laikysena buvo įsitempus, sužeista ir drebanti. Jis pravėrė burną, bet nieko nepasakė.
- Bradai, kas tau? Kas nutiko? – Ji paklausė, bet jis jau traukėsi atgal prie baro paradinių
durų, kratydamas galvą į vieną ir į kitą pusę.
- Jis ieško mūsų, – sraigtasparnio pilotas įkvėpė, – S.T.A.R.S. narių. Policija jau negyva, jie negali padaryti nieko, kad sustabdytų jį, taip pat, kaip jie negalėjo sustabdyti šito, – Bradas sumojavo viena drebančia ranka į kruviną būtybę ant grindų. – Pamatysi. – Jis buvo ant isterijos krašto, rudi plaukai dėmėti prakaitu, žandikaulis sukąstas. Džil pajudėjo jo link, nežinodama, ką daryti. Jo baimė buvo užkrečiama.
- Kas ieško mūsų, Bradai?
- Pamatysi!
Taip, Bradas pasisuko ir atvėrė duris, akla panika, pargriaunanti jį, kai jis išbėgo lauk į gatvę ir visu greičiu nuskuodė tolyn net neatsigręždamas. Džil žengė vieną žingsnį link užsidarančių durų ir sustojo, netikėtai manydama, kad galbūt buvo blogesnių dalykų, negu buvimas vienai. Bandyti pasirūpinti kuo nors, kol ji brausis iš Rakūno – ypač isterišku vyru su bailumo istorija, kuris taip bijojo, kad buvo nesuprantamas – turbūt bloga mintis.
Nepaisant to, ji jautė pagaugus galvodama apie tai, ką jis pasakė. Kas ieško specialiai S.T.A.R.S.?
Atrodo, mano, kad sužinosiu.
Nerimaudama Džil mintyse palinkėjo jam sėkmės ir pasisuko poliruoto baro kryptimi, tikėdamasi, kad senovinis Remingtonas vis dar padėtas po registru – ir spėliodama, ką, po velnių, Viščiukas Vikersas veikė Rakūne, ir kas, tiksliai, sukėlė jam tiek siaubo.

* * *

Mičas Hirami buvo negyvas. Taip pat Šinas Olsonas ir Ditsas, Bjorklundas, ir Valeris, ir Tomis, ir du nauji vaikinai, kurių Karlosas negalėjo atsiminti, išskyrus vienas iš jų visada rąžydavo kumščius, o kitas buvo strazdanotas –
Stok, tiesiog stok! Dabar tai neturi reikšmės, viskas, kas turi reikšmę, yra tai, kaip mums dingti iš čia.
Aimanos nutolo pakankamai toli už Karloso, kad jie galėtų sustoti minutę, po bėgimo, kuris jautėsi lyg amžinas. Atrodė, kad Rendžio šlubumas darėsi blogesnis su kiekvienu žingsniu, o Karlosui beviltiškai reikėjo atsikvėpti, tiesiog pamąstyti –
– apie tai, kaip jie mirė, apie moterį, kuri įkando Olsonui į gerklę ir kraują, kuris bėgo žemyn jos smakru, ir apie tai, kaip Valeris pradėjo juoktis, garsiai ir beprotiškai, kaip tik prieš tai, kai išmetė ginklą ir leidosi paimamas, ir kažkieno rėkiančius maldaujamus žodžius nerūpestingam danguj —
Stok!
Jie atsirėmė į galinę parduotuvės sieną, aptvertą šiukšlių zoną su tiktai vienu keliu į vidų ir aiškiu gatvės vaizdu. Nebuvo jokio garso išskyrus tolimą paukščių čirpimą, sklindantį per juos vėsiame, popietės pabaigos brize, kuris silpnai dvokė puvėsiu. Rendis nuslydo į sėdimą padėtį, nusiimdamas dešinį batą, norėdamas apžiūrėti žaizdą. Jo žemesnė šlubuojanti koja spindėjo šlapiu krauju, kaip ir marškinių apykaklė.
Jis ir Rendis buvo vieninteliai du, kurie išgyveno, bet tik vos, vos; jau, tai atrodė kaip kažkoks neįmanomas košmaras.
Kiti iš būrio jau mirę, ir bent jau šeši žmogėdros zombiai, vis dar sekė jį ir Rendį. Karlosas šovė vėl ir vėl, degančio parako ir kraujo kvapai, susijungiantys su puvimo smarve, visa tai apsvaiginantys jį adrenalinu varomu siaubu, taip dezorientuojančiu, kad jis nematė Rendžio kritimo, nesuprato, kol neišgirdo Rendžio kaukolės, pliaukštelinčios į šaligatvį, garsiai net per mirusiųjų riksmus.
Šliaužiojantis sučiupo Rendį ir įkando per jo bato odą; Karlosas trenkė M16 buože, sulaužydamas jo kaklą, protas, rėkiantis nesąmoningai, kad jis valgė Rendžio kulkšnį, ir jis pakėlė pusiau sąmoningą kareivį su jėga, kurios nežinojo, kad turėjo. Ir jie bėgo, Karlosas, tempiantis savo sužalotą bendražygį nuo skerdynių, jo mintys, padrikos ir laukinės ir, savotiška prasme, taip pat bauginančios kaip ir visa kita. Kelias minutes, jis buvo loco, negalintis suprasti to, kas įvyko, kas vis dar vyko –
- Ak, Jėzau, žmogau...
Karlosas pažiūrėjo žemyn į Rendžio balso garsą, pastebėdamas su tam tikru nerimu, kad jo žodžiai buvo šiek tiek nukąsti, ir pamatė išdarkytas gilaus įkandimo žymes galbūt du coliai virš jo kojos. Storas kraujas sunkėsi pamažu lauk, Rendžio bato vidus, kiaurai permirkęs.
- Įkando man, prakeiktas daiktas įkando man. Bet jis buvo negyvas, Karlosai. Jie visi buvo negyvi... ar ne? – Rendis pažiūrėjo viršun į jį, akys, apsvaigintos skausmu ir kažkuo daugiau, kažkuo, ko nė vienas iš jų negalėjo sau leisti – painiava, pakankamai blogai buvo tai, kad Rendis vos galėjo susitelkti.
Smegenų sukrėtimas, galbūt. Kad ir kas tai buvo, Rendžiui reikėjo ligoninės.
Karlosas pritūpė šalia jo, širdis greitai plakanti, kai nuplėšė Rendžio marškinių dalį ir skubiai suvyniojo ją į kompresą.
Mums šakės, čia nebuvo jokių policininkų, jokių paramedikų, šis miestas miršta arba jau miręs. Jei norime pagalbos, reikės surasti ją patiems, o jis nėra jokioje būklėje kovoti.
- Gali šiek tiek skaudėti, mono, bet mums reikia sutrukdyti, kad tavo batas nebūtų visai permirkęs, – pasakė Karlosas, bandydamas atrodyti atsipalaidavęs, kol spaudė suvyniotą medžiagą prie Rendžio kraujuojančios kulkšnies. Nebuvo jokios prasmės jį gąsdinti, ypač jeigu jis jautėsi taip nusilpęs, kaip Karlosas galvojo. – Laikyk šitai tvirtai, gerai?
Rendis sukąndo žandikaulį, smarkus virpulys nubėgantis per stuburą, bet jis padarė taip, kaip Karlosas prašė, ir laikė dirbtinį bintą vietoje. Kai Rendis palinko pirmyn, Karlosas apžiūrėjo jo pakaušį, susiraukdamas viduje nuo kruvino, truputį deformuoto taškelio po jo susiraizgusiomis juodomis garbanomis. Bent jau atrodė, kad daugiau nebekraujavo.
- Mums reikia iš čia dingti, Karlosai, – pasakė Rendis. – Vykime namo, gerai? Aš noriu
vykti namo.
- Netrukus, – pasakė Karlosas švelniai. – Tiesiog pasėdėkime čia ir pailsėkime dar vieną
minutę, o paskui eisime.
Jis pagalvojo apie visus sudaužytus automobilius, kuriuos jie prabėgo pro šalį, krūvos sulūžusių baldų ir medienos, ir plytos gatvėse, paskubomis surinktos blokados. Tariant, kad jiems pavyktų rasti automobilį su raktais jame, beveik kiekviena gatvė buvo užkirsta. Karlosas neturėjo piloto licencijos, bet kelis kartus skraidino sraigtasparnį – puiku, jeigu jie užklys oro uostą.
Mums, šiaip ar taip, niekada nepavyks to padaryti pėsčiomis. Net jei Rendžiui praeitų skausmas, visas U.B.A.B. miręs, arba sumautai arti to. Čia turėtų būti šimtai, galbūt tūkstančiai tų padarų.
Jei jie sugebėtų rasti kitus išlikusiuosius, persigrupuoti... bet susekti ką nors šiame košmare būtų savotiškas košmaras. Mintis apie Trento restoraną trumpai pasiekė jo smegenis, bet jis ignoravo tai; velniop tą pamišusį šunsnukį, jiems reikėjo dingti iš miesto, ir jiems reikėjo pagalbos, kad tai padarytų. Būrio lyderiai buvo vieninteliai, kurie žinojo evakuacijos planą, ar turėjo radiją, o Karlosas jokiu būdu neketino grįžti –
– bet aš neturiu grįžti, ar ne?
Jis užmerkė akimirkai akis, suprasdamas, kad praleido akivaizdžiausią; galbūt jis buvo labiau išsigandęs, negu galvojo. Egzistavo daugiau negu vienas radijas pasaulyje; viskas, ką jis turėjo padaryti, buvo rasti kitą. Išsiųsti pranešimą transportui – velniai rautų, bet kam, kas klausėsi – ir laukti kažkam pasirodant.
- Aš nesijaučiu gerai, – pasakė Rendis, taip tyliai, kad Karlosas beveik neišgirdo jo, kąsdamas žodžius ryškiau, negu anksčiau. – Niežti, man niežti.
Karlosas lengvai suspaudė jo petį, karštis nuo Rendžio karštligiškos odos, kylantis iš po sportinių marškinėlių.
- Tau bus viskas gerai, brolau, tiesiog laikytis, aš ketinu mus iš čia ištraukti.
Jis atrodė gana užtikrintas. Karlosas tik norėjo, kad jis galėtų užtikrinti save.

6.

TEDAS MARTINAS, LIESAS VYRAS, BAIGIANTIS 30-UOSIUS METUS, BUVO NUŠAUTAS KELIS KARTUS Į GALVĄ. Nicholajus negalėjo pasakyti, ar jis buvo nužudytas, anksčiau, ar po to, kai užsikrėtė virusu, ir jam tai nerūpėjo; kas rūpėjo buvo tai, kad Martinas, kurio oficialus titulas buvo Asmeninis ir Politinis Policijos Šefo Padejėjas, sutaupė Nicholajui laiko, kurį užtruktų jo ieškodamas.
- Labai miela iš tavo pusės, – pasakė Nicholajus, šypsodamasis žemyn ant itin negyvo Vačdogo. Jis taip pat buvo pakankamai mandagus, mirdamas šalia ten, kur pačiam reikėjo būti, detektyvų padalinio ofise RPD rytiniame sparne.
Puiki mano nuotykio pradžia; jei viskas klosis taip lengvai, tai bus labai trumpa naktis.
Nicholajus peržengė kūną ir pritūpė šalia grindų seifo kampe, skubiai surinkdamas paprastą keturženklio skaičiaus kombinaciją, duotą jam jo Umbrelos kontakto: 2236.
Plieninės durys atsivėrė, atskleisdamos kelis popierius – vienas atrodė kaip policijos nuovados žemėlapis – šotguno šovinių dėžutė ir tai, kas tikrai taps Nicholajo geriausiu draugu, iki jis paliks Rakūną: pirmos rūšies skaitmeninis modemas, suprojektuotas, kad atrodytų kaip mėšlo krūva, bet pažangesnis negu bet kas rinkoje. Išsišiepęs, jis išsikėlė PK laptopą ir nusinešė jį prie rašomojo stalo, seifo durys pačios užsidarančios už jo.
Jo kelionė į nuovadą buvo pakankamai nuobodi, išskyrus septynis numirėlius, kuriais jis atsikratė tiesiais šūviais į galvą, kad išvengtų per didelio triukšmo; jie buvo gėdingai lengvi taikiniai, tol, kol vienas kreipė dėmesį į savo aplinką. Jis dar nesusitiko su niekuo iš Umbrelos numylėtinių, vienintelio tikro iššūkio, kurio tikėjosi; buvo vienas pravardžiuojamas "smegenų čiulpiku", kurį jis nuoširdžiai tikėjosi sutikti, daugiakojis roplys su žudančiais nagais…
Viskas savu laiku; šią akimirką, tau reikia informacijos.
Jis jau buvo įsiminęs savo aukų vardus ir veidus ir iš esmės žinojo, kur kiekvienas turėtų raportuoti, nors tiksliai nežinojo kada; visi Vačdogai dirbo skirtingais grafikais, galinčiais pasikeisti, bet maždaug tiksliais. Martinas, pavyzdžiui, turėjo raportuoti Umbrelai iš kompiuterių terminalo RPD pastate nuo priekinio rašomojo stalo 17:50, apytiksliai dvidešimt minučių nuo dabar; jo paskutinis raportas turėjo būti šiek tiek po vidurdienio.
- Pažiūrėkime, ar tau pavyko, Pareigūne Martinai, – pasakė Nicholajus, skubiai įvesdamas kodus, kuriuos įsigijo, kad gautų prieigą prie Umbrelos atnaujintų progreso raportų.
- Martinas, Martinas... ak, štai kur tu!
Policininkas praleido paskutinius du paskirtus langus, kas rodė, kad jis buvo negyvas arba sužeistas dabar bent jau devynias valandas. Jokios informacijos čia nesurinksi. Nicholajus rūpestingai įvedė kitų Vačdogų skaičius, patenkintas tuo, ką išvydo. Iš aštuonių Vačdogų, likusių po Martino, trys kiti nepadarė savo registruotų raportų – vienas iš mokslininkų, vienas Umbrelos darbuotojas ir moteris, kuri dirbo miesto vandens departamente. Tariant, kad jie buvo negyvi – ir Nicholajus galėjo lažintis, kad jie buvo
– tai paliko tiktai penkis.
Du kareivius, du mokslininkus ir kitą Umbrelos žmogų…
Nicholajus susiraukė, žiūrėdamas į pažymėtus kontakto taškus kiekvienam iš jų. Viena mokslininkė, Džianisa Tomlinson, bus požeminėje laboratorijoje, kitas ligoninėje šalia miesto parko; Umbrelos darbuotoja turėjo raportuoti nuo tariamai apleistos vandens valymo gamyklos miesto priemiestyje, priedanga Umbrelos cheminių eksperimentų tyrimams. Nicholajus nematė jokių problemų, surandant juos… bet abu Vačdogai kareiviai buvo dingę nuo žemėlapio ir nuo radaro.
- Kur jūs, vyručiai... – pasakė Nicholajus užsisvajojęs, spaudinėdamas mygtukus, jo nusivylimas augantis. Paskutinį kartą tikrinęs praeitą naktį, jiem abiem buvo pavesta raportuoti iš Šv. Michaelo Laikrodžio Bokšto…
Merda!
Štai ir jie, jų vardai, įrašyti šalia jo; abu vyrai perkelti į portatyvią padėtį, taip pat kaip jis. Jie raportuos iš Umbrelos laptopų ar kur bus patogiausia, ir privalėjo raportuoti tik kartą per dieną – kas reiškė, kad jie galėjo būti bet kur Rakūno Mieste, apskritai bet kur.
Ūžianti raudonio migla apvyniojo jį, besisukdama aplink. Nemąstydamas, Nicholajus perbėgo per ofisą ir spyrė į Martino kūną iš visos jėgos, vieną kartą, dukart, išliedamas įniršį, jausdamas gilų pasitenkinimą dėl garsų, kuriuos kėlė jo šlapi batai, trūkčiojantis lavonas ir lūžtančių šonkaulių girgždesys –
– ir paskui viskas baigėsi, ir jis vėl virto savimi, vis dar susinervinęs, bet kontrolėje. Jis smarkiai iškvėpė ir grįžo atgal prie rašomojo stalo, pasiruošęs pakeisti savo planus.
Tiesiog užtruks ilgiau, kad surastų juos, tik tiek; tai nebuvo pasaulio pabaiga. Ir galbūt jiems nepavyks raportuoti, patogiai mirštantys taip kaip Martinas ir kiti trys.
Jis galėjo tikėtis, bet nepasikliaus tuo. Kuo jis galėjo kliautis buvo jo paties atkaklumas ir įgūdžiai. Umbrela nesiųs jų paimti beveik savaitę – ilgiausias laikas, kurį jie tikėjo, kad galės užlaikyti katastrofą tyloje — nebent Vačdogai raportuos su užbaigtais rezultatais, vargiai. Su šešiomis dienomis, kad surastų vos penkis žmones, Nicholajus buvo tikras, kad jis bus vienintelis likęs paėmimui.
- Man net nereikės visų šešių, – pasakė Nicholajus, linktelėdamas tvirtai Martino išdriekusiam, grumstuotam lavonui. – Trys dienos, esu įsitikinęs, kad galiu viską užbaigti per tris.
Taip, Nicholajus, vėl laimingas, palinko pirmyn ir atskleidė žemėlapius, kurių jam prireiks.

* * *

Džil nesugebėjo rasti šovinių 12-mačiui, bet ji vis tiek jį paėmė, suprasdama, kad amunicija nebus ilgaamžė; bent turėtų gerą kuoką, o kulkas galbūt ras vėliau. Ji norėjo pabandyti perlipti per vieną iš blokadų vakaruose, kai pamatė kažką, kas privertė ją persigalvoti, kažką, ko ji karštai tikėjosi niekada nepamatysianti vėl.
Hunteris. Kaip tie dvare, tuneliuose.
Ji stovėjo ant gaisrininkų kopėčių už drabužių parduotuvės naujamiestyje, matė jį gatvėje vos už vienų iš furgonų, kurie blokavo gaisrininkų kopėčių siaurą gatvelę. Jis nematė jos; ji matė jį prašoliuojant prie ir pro ją, šiek tiek kitokį, negu anstesni, bet labai panašų – ta pati keistai grakšti, pagiežinga povyza, sunkūs, išlenkti nagai, tamsiai purvina žalia spalva. Ji sulaikė kvėpavimą, skrandis susiraizgė, atsimindama…
...susilenkęs taip, kad jo nepaprastai ilgos rankos beveik lietė akmenines tunelio grindis, abi jo rankos ir kojos, prikabintos storais, brutaliais nagais. Mažytės, šviesios spalvos akys, žiūrinčios į ją iš tolo iš roplio kaukolės, jo didžiulis, aukšto tembro spiegimas, aidintis per tamsų pogrindį vos prieš jam pašokant…
Ji užmušė jį, bet prireikė penkiolikos 9 mm šovinių, kad tai padarytų, visos apkabos.
Vėliau, Baris pasakė jai, kad girdėjo, jog juos vadino Hunteriais, vienais iš Umbrelos bio-organinių ginklų. Dvare buvo ir kitų rūšių – beodžių, nuluptakailių šunų; milžiniškas, mėsą valgantis augalas, kurį Chrisas su Rebeka sunaikino; vorai, mažų galvijų dydžio; ir tamsūs, mutavę padarai su ašmeningais kabliais vietoj rankų, tie, kurie kabėjo ant dvaro boilerio kambario lubų, skuodžiantys virš galvos kaip patrakusios beždžionės.
Ir Tironas, kažkodėl baisiausias, nes matei, kad kartą buvęs žmogus; prieš chirurgiją, prieš genetinę manipuliaciją ir prieš T-virusą.
Taigi Rakūne siautėjo ne vien T-virusas. Nepaisant to, koks baisus buvo šis supratimas, jis nebuvo labai sukrečiantis; Umbrela kuitėsi su kažkokia labai pavojinga medžiaga, veisdami skerdžiančius, košmariškus vaikus lyg kažkoks rūstus Dievas, nesiruošdamas neišvengiamoms pasekmėms; kartais, košmarai tiesiog nepraėjo.
Nebent –
nebent jie tai padarė tyčia.
Ne.
Jeigu jie būtų norėję sunaikinti Rakūno Miestą, jie būtų evakavę savus žmones... ar ne?
Tai buvo klausimas, kuris aplankė ją kelionėje į policijos nuovadą. Pamačiusi Hunterį, ji apsisprendė dėl to, ką darys paskui; jai tiesiog reikėjo daugiau amunicijos, ir žinojo, kad ras jos S.T.A.R.S. ofise, ginklo seife – 9mm, tikriausiai šotguno kulkų, galbūt net vieną iš Bario senų revolverių.
Nuovada bent jau nebuvo labai toli. Ji laikėsi augančių šešėlių, lengvai išvengdama kelių zombių, kuriuos pralenkė; daugelis jų supuvo per daug, kad judėtų greičiau, negu lėta žingine. Vieneri iš vartų, per kuriuos jai reikėjo praeiti, kad pasiektų nuovadą, buvo sunkiai surišti ir užmazgoti, mazgai, išmerkti naftalinu. Ji mintyse sau įsispyrė, kad pamiršo pasiimti peilį; laimei ji paėmė žiebtuvėlį Džeko Bare, nors šiek jaudinosi, kad dūmai gali patraukti dėmesį į jos poziciją – iki ji įveikė vartus ir pamatė krūvą degančių nuolaužų toliau priekyje, priešais Umbrelos komercinės medicinos įstaigas. Žala likusi nuo riaušių, ji pamanė. Ji pagalvojo apie tai, kad reiktų užgesinti liepsnas, bet neatrodė, jog grėsė pavojus dėl jų išplitimo cemento ir plytų skersgatvyje.
Taigi, ji stovėjo prie RPD vidinio kiemo vartų. Riaušės čia buvo itin smarkios. Degantys automobiliai, pralaužtos barikados ir oranžiniai kūgiai šiukšlino gatvę, nors tarp nuolaužų nebuvo jokių kūnų. Jos dešinėje hidrantas pliauškė šnypščiančio vandens fontaną į orą.
Švelnus tįškančio vandens garsas galbūt net būtų malonus kitomis aplinkybėmis – karštą vasaros dieną, vaikai, besijuokiantys ir žaidžiantys. Žinojimas, kad joks ugniagesys ar miesto darbuotojas neatvyks, jog pataisytų purškiantį hidrantą sukėlė skausmą viduje, ir mintis apie vaikus... buvo nepakeliama; ji užblokavo jas, pasiryžusi neleisti sau galvoti apie dalykus, kurių negalėjo pakeisti. Ji turėjo pakankamai dėl ko jaudintis.
Tai ko tu, šiaip ar taip, lauki? Raštiško pakvietimo?
Džil giliai įkvėpė ir atidarė vartus, krūpteldama nuo surūdijusio metalo spiegimo. Greita peržiūra pasakė jai, kad mažas, aptvertas kiemas buvo tuščias; ji nuleido savo ginklą, atsidususi, ir rūpestingai uždarė vartus prieš judėdama link sunkių medinių RPD pastato durų. Daug policininkų mirė gatvėse, kas darė dalykus lengvesniais, kad ir kaip baisiai tai skambėjo; ne tiek daug nešėjų su kuriais teks susidurti, kai ji bus viduje –
Džiiirgžt!
Už jos atsivėrė vartai. Džil sukosi, beveik šaudama į figūrą, kuri įbėgo į kiemą, kai suprato, kas tai buvo.
- Bradai!
Jis suklupo jos balso kryptimi, ir ji pamatė, kad pirmasis buvo sunkiai sužeistas. Jis spaudė savo dešinę pusę, kraujas, lašantis per pirštus, visiško išgąsčio žvilgsnis jo veide, kol siekė jos savo laisva ranka, žiopčiodamas.
- Uh, – Džil!
Ji žengė prie jo, taip susitelkusi, kad, kai jam netikėtai dingus, ji nesuprato, kas įvyko. Juoda siena atsirado tarp jų, juoduma, kuri išskyrė gilų, dundantį įsiučio staugimą, kuris pradėjo Brado kryptimi ir drebino žemę su kiekvienu masyviu žingsniu.
- Sstaarrss, – jis aiškiai pasakė, žodis, beveik paslėptas po svyruojančiu laukinio gyvūno urzgimu, ir Džil pažino jį, net nematydama jo veido; ji pažino jį taip, kaip savo sapne.
Tironas.
Bradas nukrito ant nugaros, kratydamas galvą, tarytum norėdamas paneigti artėjančią būtybę, stumdamas kojomis ir rankomis, sustodamas, kai nugara trenkėsi į plytų sieną. Akimirką prieš jam pasiekiant jį, Džil matė jį iš profilio; atrodė, laikas tą akimirksnį sustojo, leisdamas jai iš tikrųjų jį pamatyti, pamatyti, kad tai nebuvo jos Tironas iš košmaro, bet ne mažiau siaubingas, kas be ko; tiesą sakant, jis buvo siaubingesnis.
Tarp septynių ir aštuonių pėdų aukščio, humanoidiškas, jo pečiai nepaprastai platūs, jo rankos ilgesnės, negu turėtų būti. Tiktai jo rankos ir galva buvo matomi, likusi jo keistai aprengto kūno dalis, išskyrus tai, kas atrodė buvo čiuptuvai, truputį pulsuojančios mėsos virvės, kurios buvo suklostytos apie jo apykaklę, jų išėjimo taškai nematomi. Jo beplaukė oda buvo blogai užgijusio rando audinio spalvos ir struktūros, o veidas atrodė lyg, kas bebūtų suprojektavęs būtybę, nusprendė nesirūpinti, vietoj to užmaudamas per daug aptempiančią odos kaukę ant jo rudimentinės kaukolės. Kreivi balti pjūviai akims buvo per žemai ir užkabinti storom chirurginėm įkabėm. Jo nosis buvo vos susiformavus, bet dominuojantis bruožas atrodė jo burna, ar jos trūkumas; žemesnė jo veido dalis rodė dantis, milžiniškus ir kvadratinius, be lūpų, įstatytus į tamsiai raudoną burną.
Laikas prasidėjo vėl, kai būtybė ištiesė ir apėmė Brado visą veidą viena ranka, vis dar staugdamas, kol Bradas bandė kažką pasakyti, dusdamas po aukštai iškeltu, spaudžiančiu jo delnu –
– ir tada pasigirdo baisus, šlapiai suspaudžiamas garsas, sunkus, bet šaižus, lyg kažkas pradurtų skylę mėsoje. Džil pamatė mėsos čiuptuvą, bekyšantį iš Brado kaklo ir suprato, kad jis buvo negyvas, kad jis nukraujuos per keletą sekundžių. Sustingusi, ji matė, kaip panašus į virvę čiuptuvas judėjo, svyruodamas nelyg akla gyvatė, kraujo lašeliai, krintantys nuo jo raumeningo ilgio. Tirono-padaras sugriebė Brado kaukolę, ir vienu, aiškiu judesiu, pakėlė negyvą pilotą ir numetė jį į šalį, atitraukdamas žudikišką čiuptuvą atgal į savo rankovę, prieš Bradui parkrentant ant žemės.
- Sstaarrss, – jis pasakė vėl, pasukdamas savo veidą į ją, ir kol telkė dėmesį, Džil jautė
baimę, didesnę negu bet kada anskčiau.
Bereta būtų bevertis. Ji pasisuko ir bėgo, risdamasi per RPD duris, užsitrenkdama ir užrakindama jas už jos, viskas instinktyviai; ji buvo per daug išsigandusi, kad galvotų, ką darė, per daug išsigandusi, kad darytų, ką nors kitką, o ne tik trauktųsi nuo dvigubų durų, kol monstras trenkėsi į jas, sujudindamas jas ant vyrių.
Jos laikėsi. Džil buvo labai rami, klausydama trinkčiojančio kraujo ausyse, laukdama kito smūgio. Ilgos sekundės praslinko, bet niekas neįvyko – visgi pilnos minutės praėjo, kol ji drįso pažiūrėti šalin, ir net supratimas, kad akimirkai jis sustojo, neatnešė jai jokio palengvėjimo.
Bradas buvo teisus, jis tikrai ieškojo jų, – o, dabar, kai jis buvo negyvas, jis ieškos jos.

7.

DIEVE, PADĖK MAN, AŠ PAGALIAU PAMAČIAU TAI PATS; DIEVE, PADĖK MUMS VISIEMS.
Jie melavo mums. Daktaras Robisonas ir Umbrelos žmonės surengė spaudos konferenciją ligoninėje vos šį rytą, ir jie prakeiktai tvirtino, kad nėra jokio reikalo panikuoti – kad užsikretimo atvejai buvo izoliuoti įvykiai, kad aukos kentėjo nuo gripo; ne, pagal juos, nuo vadinamosios kanibalinės ligos, apie kurią S.T.A.R.S. kalbėjo liepą, nepaisant to, ką keli "paranojiški" gyventojai dabar prisiminė. Šefas Aironsas taip pat buvo ten, jis palaikė daktarus ir pakartojo savo nuomonę apie nebeegzistuojančio S.T.A.R.S. nekompetentingumą; byla baigėsi, ar ne? Nėra dėl ko nerimauti.
Mes važiavome pakeliui į savo ofisą iš spaudos konferencijos, pietų Kolo Gatvėje, ir buvo sambrūzdis, užlaikantis eismą, pora sustabdytų automobilių ir besirenkanti minia.
Jokių policininkų vietoje. Aš maniau, kad tai kažkoks smulkus incidentas ir pradėjau važiuoti atbulas, bet Deivas norėjo padaryti kelias nuotraukas; jis vis dar turėjo atsargoje dvi filmo juostas iš ligoninės, na, kodėlgi ne. Mes išlipome, ir netikėtai žmonės bėgo, šaukdamiesi pagalbos, ir mes pamatėme tris pėsčiuosius toliau gatvės viduryje, kraujas visur. Užpuolėjas buvo jaunas, vos dvidešimties, baltaodis vyras – jis buvo užsilipęs ant vyresnio vyro, ir…
Mano rankos dreba, aš nežinau, kaip pasakyti tai, aš nenoriu sakyti to, bet tai yra mano darbas. Žmonės turi žinoti. Aš negaliu leisti tam pasiekti mane. Jis valgė vieną iš vyresnio vyro akių. Kitos dvi aukos buvo negyvos, paskerstos, pagyvenusi moteris ir kita jaunesnė, jos abi kruvinom gerklėm ir veidais. Jaunesniosios moters pilvas buvo atvirai praplėštas.
Tai buvo chaosas, visiška isterija — verkimas, rėkimas, net kažkoks beprotiškas juokas. Deivas nufotografavo du kartus, o paskui apsivėmė. Aš norėjau padaryti kažką, aš dariau, bet tie žmonės buvo jau negyvi, ir aš bijojau. Jaunuolis sriaubė toliau, kasdamas pirštais į vyro kitą akį, matomai užmiršęs visa kita; jis netgi dejavo taip, tarsi negalėdamas atsivalgyti, mėsa apžmeižta visur ant jo.
Mes išgirdome sirenas ir pasitraukėme su visais kitais. Dauguma žmonių išėjo, bet keli pasiliko, išblyškę, supykinti ir išsigandę. Aš paėmiau interviu iš putlaus parduotuvės savininko, kuris negalėjo liautis trinti rankų, nors nebuvo daug ko pasakoti — vaikinas, atrodo, tiesiog išėjo į gatvę ir sučiupo moterį, pradėjo kąsti jai. Parduotuvės savininkas sakė, kad moters vardas buvo Džoelė su kažkokia pavarde, ir ji ėjo su motina, ponia Miurėj (parduotuvės savininkas nežinojo jos vardo). Ponia Miurėj bandė sustabdyti užpuoliką, bet vaikinas užsipuolė ją. Pora vyrukų bandė padėti, užšokdami ant vaikino, bet jis taip pat sugebėjo vieną iš jų nudėti. Po to, niekas nebandė daugiau padėti.
Policininkai pasirodė ir, net prieš jiems pažiūrint į netvarką gatvėje, – išsigimusį vaikino šou, kur jis užkandžiavo savo rūšies žmogumi, – jie išvalė ir užtvėrė sceną. Trys policijos automobiliai apsupo užpuolėją, užblokuodami jį nuo vaizdo. Parduotuvės savininkui netgi pasakė užsidaryti ir eiti namo, kaip ir likusiems mums. Kai aš pasakiau vienam iš pareigūnų, kad Deivas ir aš buvome iš spaudos, jis konfiskavo Deivo kamerą; pasakė, kad tai buvo įrodymas, kas buvo visiška nesąmonė, tarsi jie turėtų teisę…
Paklausykite manęs, jaudinuosi dėl spaudos laisvės net dabar. Tai neturi reikšmės.
Ketvirtą valandą šią popietę, prieš vieną valandą, Meras Harisas paskelbė karinę padėtį; visur pastatytos blokados, o mes atkirsti nuo išorės. Pagal Hariso, miestas buvo izoliuotas, kad "nelaiminga liga, kuri kamuoja kai kuriuos iš mūsų gyventojų" nepasklistų. Jis nepavadino jos kanibaline liga, bet aiškiai nėro jokio klausimo – ir pagal mūsų policijos skenerį, atakos dauginasi proporcingai.
Aš manau, kad mums visiems gali būti jau per vėlu. Liga neplinta oru, nes mes visi būtume užsikrėtę ja, bet įrodymai įtikinamai tvirtina, kad užsikrėstumėte, jeigu jums įkąstų vienas iš jų, lygiai taip, kaip filmuose, kuriuos žiūrėjau apie Dvigalves Būtybės, kai buvau berniukas. Tai paaiškintų neįtikėtiną atakų kilimo tempą – bet tai taip pat sako man, kad, nebent kavalerija pasirodys labai greitai, mes visi mirsime, vienaip ar kitaip.
Policininkai uždraudė spaudą, bet aš ketinu pabandyti paskleisti žodį, šiaip ar taip, net jeigu man reikės eiti nuo durų prie durų. Deivas, Tomas, Keti, ponas Bradsonas – visi kiti grįžo namo, kad būtų su šeimomis. Jiems daugiau nerūpi, kad žmonės žinotų, kas dedasi, bet tai viskas, kas man liko. Aš nenoriu…
Ką tik girdėjau dūžtančią stiklinę apačioje. Kažkas ateina.

* * *

Daugiau nebuvo. Karlosas nuleido sulamdytus lapus, kuriuos rado, padėdamas juos ant reporterio rašomojo stalo, jo burna suspausta linija. Jis užmušė du zombius prieškambaryje... galbūt vienas iš jų buvo rašytojas, sielvartą kelianti mintis, dar blogesnė savo apraiška – kiek laiko prireirė rašytojui pasikeisti?
Ir jeigu jis teisus dėl ligos, kiek laiko turi Rendis?
Policijos skeneris ir kažkoks portatyvinis radijas buvo padėti ant stalo kambaryje, bet netikėtai viskas, apie ką jis galėjo galvoti, buvo Rendis, apačioje ir kosėjantis vis labiau, laukiantis grįžtančio Karloso. Ligi šiol jis laikėsi gana gerai, sugebėdamas peršliaužti per dvi blokadas su maža pagalba, bet kai jie pasiekė Rakūno Spaudos pastatą, jis vos sugebėjo pastovėti ant kojų. Karlosas paliko jį atremtą prie neveikiančio telefono automato pirmajame aukšte, nenorėdamas tempti jį viršun laiptais; kelios mažos ugnys ruseno žemesniame nusileidime, ir Karlosas bijojo, kad Rendis gali pargriūti ir apdegti...
…kas galėtų būti mažiausias iš jo rūpesčių šią akimirką.
Puta, kaip viskas susijaukę.
Kodėl jie nepasakė mums, į ką mes leidomės?
Karlosas vos nurijo nusivylimą, kurį tas klausimas iškėlė; tai buvo kažkas, kuo jis galės užsiimti su atitinkamais valdžios organais, kai tik jie paspruks iš čia. Jis turbūt bus deportuotas, nes buvo šalyje vien dėka Umbrelos, bet, na ir kas? Šiuo metu, grįžti į seną gyvenimą buvo panašu į pikniką.
Jis pasiskubino prie radijo įrangos ir įjungė skenerį, nežinodamas, ką daryti toliau; niekada nenaudojo vieno, o jo vienintelė patirtis su dvipusiu radiju buvo walkie-talkie komplektas, su kuriuo kartą žaidė būdamas vaikas. 200 kanalų multi-grupė buvo parašyta ant skenerio viršaus, ir ten iš tikrųjų buvo skenavimo mygtukas. Jis paspaudė jį ir stebėjo mažą skaitmeninį skenerį apšviečiant beprasmius skaičius. Išskyrus kelis statiškus sprogimus ir spragtelėjimą, nieko neįvyko.
Puiku. Tai labai padėjo.
Radijas buvo tai, ko jis norėjo, šiaip ar tai, o jis bent jau atrodė kaip walkie-talkie, nors buvo pažymėta, am/ssb siųstuvas ant vienos pusės. Jis pakėlė jį, spėliodamas, ar čia buvo kanalų, ar kažkoks atminties kontrolės mygtukas –
– ir išgirdo žingsnius koridoriuje. Lėti, besivelkantys žingsniai.
Jis numetė radiją ant stalo ir pakėlė automatą, pasisukdamas link durų, kurios atsidarė į prieškambarį, jau pažindamas šiugždėjimą, betikslius zombio žingsnius. Didelis laikraščio ofisas buvo vienintelis kambarys antrame aukšte; nebent jis nenorėjo iššokti pro langą, koridorius ir laiptai vienintelis kelias lauk. Jam reikėjo užmušti jį tam, kad grįžtų pas...
O, mėšlas, tas daiktas turėjo praeiti pro Rendį, kas, jeigu jis užpuolė jį?
Kas, jeigu —
Kas, jeigu tai buvo Rendis?
- Prašau, ne, – jis sušnibždėjo, bet kai tik galimybė pasirodė, jis negalėjo negalvoti apie ją. Jis pasitraukė atgal per kambarį, jausdamas prakaitą, čiuožiantį nuo kaklo.
Žingsniai tęsėsi, artėdami – ir ar tai buvo šlubumas, kurį jis girdėjo, vienos pėdos tempimo garsas?
Prašau, tegu ten nebūna jis, aš nenoriu užmušti jo!
Žingsniai sustojo už durų – ir paskui Rendis Tomas įžengė svyruodamas į vaizdą, jo išraiška tuščia ir laisva nuo skausmo, seilių vijos, kabančios ant jo žemesnės lūpos.
- Rendi? Sustok, mano, gerai? – Karlosas girdėjo kaip jo balsas trūktelėjo niūria baime. – Pasakyk ką nors, gerai? Rendi?
Toks baisus suvokimas užpildė Karlosą, kai Rendis pakreipė galvą jo link ir tęsė pirmyn, keldamas rankas. Žema, kliuksinti dejonė prasiveržė iš jo gerklės, ir tai buvo vienišiausias garsas, kurį Karlosas manė, kada nors girdėjęs. Rendis iš tikrųjų nebematė jo, nesuprato to, ką jis sakė; Karlosas tapo maistu, nieku daugiau.
- Lo siento mucho, – pasakė jis, po to dar kartą anglų kalba, tuo atveju, jeigu buvo bent kokia likusi Rendžio dalis. – Aš apgailestauju. Dabar miegok, Rendi.
Karlosas nusitaikė rūpestingai ir šovė, pažvelgdamas šalin, kai tik pamatė duobių grupę pasirodant vos virš Rendžio dešinio antakio, girdėdamas, bet nematydamas draugo kūną krentant ant grindų. Ilgą laiką jis tiesiog stovėjo, pečiai susmukę, kol stebėjo savo batus, galvodamas, kaip pasidarė tiek pavargęs taip greitai... ir sakydamas sau, kad nebuvo nieko kita, ką galėjo padaryti.
Pagaliau, jis priėjo ir pakėlė radiją, paspausdamas jungiklį ir padėdamas nykštį ant siuntimo mygtuko.
- Čia Karlosas Oliveira, Umbrelos U.B.A.B. komandos, būrio Alfa, kuopos Delta narys. Aš esu Rakūno Miesto Laikraščio Ofise. Ar kas nors girdi mane? Mes buvome nukirsti nuo likusios kuopos, ir dabar mums – man reikia pagalbos. Prašau skubios pagalbos. Jeigu jūs girdite mane, prašau atsakyti.
Nieko, išskyrus statiką; galbūt jam reikėjo pabandyti specifinius kanalus; jis galėtų eiti jais po vieną ir kartoti žinutę. Jis pervertė radiją, žiūrėdamas į visus mygtukus, ir pamatė ženklą ant apačios, diapazonas penkios mylios.
Kas reiškė, kad galiu susisiekti su bet kuo mieste, kaip naudinga –
išskyrus niekas neketina atsakyti, nes jie negyvi. Kaip Rendis. Kaip aš.
Karlosas užsimerkė, bandydamas mąstyti, bandydamas pajausti kažką panašaus į viltį. Ir atsiminė Trentą. Jis pasitikrino laikrodį, suprasdamas, kaip beprotiška tai buvo, galvodamas, kad tai buvo vienintelis dalykas, kuris daugiau turėjo prasmę; Trentas žinojo, žinojo apie tai, kas vyko, ir pasakė Karlosui, kur eiti, kai pradės krušti fekalijom. Be Rendžio, kuriuo reikėtų pasirūpinti, ir be aiškaus kelio iš miesto...
Grilis-13. Karlosas turėjo šiek tiek daugiau kaip valandą, kad jį surastų.

* * *

Džil vos pasiekė S.T.A.R.S. ofisą, kai komunikacijos pultas kambario gale gyvai sutraškėjo. Ji užtrenkė už savęs duris ir bėgo prie jo, žodžiai, besispjaudantys per statikos miglą.
- .. yra Karlosas... Rakūno... buvome nukirsti... kuopos... pagalbos... jeigu jūs girdite
mane... atsakyti...
Džil užsidėjo ausines, paspaudė perdavimo jungiklį.
- Čia Džil Valentina, Ypatingosios Taktikos ir Gelbėjimo Būrys! Jūs kalbate nelabai aiškiai, prašau pakartoti – kokia jūsų pozicija? Ar girdite mane? Baigiu!
Ji įsitempė, kad išgirstų kažką, bet ką – ir paskui pamatė, kad šviesa ant perdavimo jungiklio buvo neįjungta. Ji paspaudė kelis mygtukus ir pamaigė jungiklį, bet maža žalia šviesa atsisakė pasirodyti.
- Prakeikimas! – Ji nieko neišmanė apie komunikacijas. Kad ir kas buvo sulaužyta, ji neketino to pataisyti.
Na, bent jau aš nesu vienintelė Mėšlo Tarpeklyje be irklo…
Atsidusdama, Džil numetė ausines ir pasisuko apžiūrėti likusią ofiso dalį. Be kelių palaidų popierių, išmėtytų ant grindų, atrodė taip pat, kaip visada. Keli rašomieji stalai, užgriozdinti failais, kompiuteriais ir asmeniniais dalykais, kelios perkrautos lentynos, fakso aparatas – ir už durų, aukštas, sustiprinto plieno ginklų seifas, kuris, ji maldavo Dievo, kad nebuvo tuščias.
Tas padaras lauke neketino lengvai mirti. Tas S.T.A.R.S. žudikas.
Ji sudrebėjo, jausdama suspaudžiant pilvo apačioje baimės mazgą, kuris darėsi sunkesnis. Kodėl jis neišlaužė durų ir neužmušė jos, ji nežinojo; jis aiškiai buvo pakankamai stiprus. Vien mąstant apie tai, vertė ją norėti nušliaužti kažkur į tamsią vietą ir pasislėpti. Jis vertė kelis zombius, kuriuos ji praėjo pastate, atrodyti tiek pat pavojingai kaip kūdikiai. Netiesa, žinoma, bet pamačius, ką Tirono-padaras padarė Bradui. Džil nurijo, sunkiai, ir nustūmė mintis į šalį. Mąstyti apie tai niekam nepadės.
Laikas imtis darbų. Ji priėjo prie savo rašomojo stalo, atsitiktinai prisimindama, kad, kai paskutinį kartą sėdėjo ten, buvo visiškai kitoks asmuo; atrodė, kad visas gyvenimas praėjo nuo tada. Ji atidarė aukščiausią stalčių ir pradėjo ieškoti – ir ten, už sąvaržėlių dėžės, buvo įrankių komplektas, kurį ji visada laikė ofise.
Taip!
Ji pakėlė mažą audeklo ryšulį ir išvyniojo jį, patyrusia akimi apžiūrėdama atrakinimo ir įsilaužimo įrankius. Kartais būti užaugintai profesionalaus vagies žiauriai apsimokėjo. Ji pastarąsias kelias dienas turėjo šaudyti į spynas, kas nebuvo taip lengva ar saugu, kaip žmonės galvojo; padoraus visrakčio turėjimas būtų didžiulė pagalba.
Kas be ko, aš neturiu rakto ginklų seifui – bet tai niekada nesustabdė manęs anksčiau. Ji praktikavosi, kai nieko nebuvo aplink, kad įsitikintų, ar gali įsilaužti į jį ir turėjo labai mažai vargo; seifas buvo senovinis.
Džil pritūpė prie durų, įdėjo visraktį ir švelniai paklibino spyną. Po mažiau nei minutės, ji buvo apdovanota už pastangas; sunkios durys atsivėrė, ir ten, atvirame lauke, buvo nerūdijančio plieno atsakymas į bent jau vieną iš jos neseno maldavimo.
- Telaimina tave Dievas, Bari Burtonai, – ji įkvėpė, pakeldama sunkų revolverį nuo kitaip tuščios žemesnės lentynos.
Koltas Pitonas .357 Magnumas, šešių šūvių su išmetamu cilindru. Baris buvo Alfa komandos ginklų specialistas ir, be to, visiškai pamišęs dėl ginklų. Jis kelis kartus pasiėmė ją į šaudyklą, visada primygtinai reikalaudamas, kad ji išbandytų vieną iš jo Koltų; jis turėjo tris, apie kuriuos ji žinojo, visų skirtingi kalibrai –
bet .357 pakavo didžiausią galią. Kad jis paliko jį, ar per klaidą ar tyčia, atrodė kaip stebuklas... panašiai kaip ir dvidešimt-plius šovinių dėžėje ant seifo grindų. Jokių šotguno kulkų, bet buvo vienos apkabos vertės 9 mm šovinių, pabirusių viename iš stalčių.
Bent jau verta kelionė – o dabar su visrakčiu, aš galiu pereiti per apačioje esantį įrodymų kambarį, patikrinti konfiskuotas medžiagas…
Reikalai taisėsi. Dabar viskas, ką ji turėjo padaryti, buvo išsmukti iš miesto tamsoje, vengiant zombių, žiaurių, genetiškai modifikuotų gyvūnų ir Tirono-būtybės, kuri pasiskelbė S.T.A.R.S. Nemezidžiu. Nemezidis sukurtas jiems medžioti.
Neįtikėtinai mintis kėlė jai šypseną. Pridėkim gresiantį sprogimą ir dar bjaurų orą į mišinį, ir ji surengs vakarėlį.
- Vyy, – ji pasakė švelniai ir pradėjo užtaisinėti Magnumą rankomis, kurios nebuvo ganėtinai ramios, ir jau ilgą laiką.

8.

KOL JIS BROVĖSI PER KANALIZACIJOS SISTEMĄ PO MIESTO GATVĖMIS, NICHOLAJUS LIKO SUŽAVĖTAS DETALIU IŠPLANAVIMU, KURIS BUVO RAKŪNO PROJEKTE. Jis studijavo žemėlapius, savaime suprantama, bet visai kitas reikalas, iš tikrųjų klajoti per juos, patirti išdėstymą pačiam. Umbrela pastatė puikią žaidimų aikštelę; kaip nepasisekė, kad jie patys ją sunaikino.
Buvo keli požeminiai pasažai, kurie jungėsi su pagrindinėm Umbrelai priklausančiom įstaigom, kai kuriom išvaizdesnėm nei kitos. Iš RPD pastato rūsio, jis įėjo į kanalizacijos tunelius, kurie nuves jį tiesiai prie daugia-lygmenės požeminės laboratorijos, kur Umbrela darė savo rimčiausius tyrinėjimus. Tyrinėjimai taip pat buvo atliekami Arklėjaus/Spencerio dvaro laboratorijoje Rakūno Miške, ir dar trejose "apleistose" gamyklose arba sandėliuose miesto priemiestyje, bet geriausi mokslininkai dirbo viduje ir po miestu. Tai tikrai darė jo darbą daug lengvesnį; judėti iš vieno rajono į kitą buvo mažiau pavojinga po žeme.
Ne ilgam, visgi. Po dešimties ar dvylikos valandų, niekur nebus saugu. Bio-organizmai, su kuriais Umbrela dirbo, buvo laikomi užmigdyti, užauginti Rakūne, bet paprastai siunčiami išbandymams kitur. Operacijai virtualiai žlugus, jie ištrūks, ieškodami maisto; keli tikrai jau pabėgo, o kita dauguma neabejotinai pasirodys, praleidus kelias injekcijas.
Ir ar tai nebūtų smagu? Maža taikinių praktika, kad praskraidintų mano nuotaiką tarp paieškos, ir su ugnimi, kuria galima mėgautis.
Laikydamas automatą dešiniosios rankos kablyje, jis siekė ir paglostė papildomas apkabas, kurias pasiėmė iš Versbovskio; jis negalvojo patikrinti jų anksčiau, bet greitas žvilgsnis, prieš leidžiantis į kanalizacijos tunelius, paliko jį ganėtinai patenkintą. U.B.A.B. kareivių apkabos buvo visiškai apgaubti .223-ieji, suprojektuoti, kad šautų kiaurai per taikinį; Versbovskis buvo apsirūpinęs šoviniais, kurie plėtėsi ir sprogo pataikę maksimaliai žalai. Nicholajus jau suplanavo patikrinti laboratorijos mažą arsenalą; su papildomais šešiasdešimt šoviniais, jis eitų lengvai....
…ne taip kaip dabar…
Šaltas, tamsus vanduo, kuris bėgo per prastai apšviestus tunelius, beveik siekė jo kelius ir baisiai smirdėjo, kaip šlapimas ir juodžemis. Jis jau sutiko kelis negyvuosius, daugumą dėvinčius Umbrelos laboratorijos paltus, nors buvo ir keli civiliai – santechnikos darbuotojai, ar galbūt tiesiog nelaimingos sielos, rizikavusios lįsti į kanalizacijos tunelius, tikėdamiesi pabėgti iš miesto. Jis jų išvengė, daugiausia, nenorėdamas eikvoti kulkų ar įspėti ką nors apie savo buvimo vietą.
Jis pasiekė T formos perskyrą ir pasuko į dešinę, patikrinęs dėl judesių į abi puses. Kaip ir didžioji jo kelionės dalis ligi šiol, girdėjosi tiktai minkštas užteršto vandens kapsėjimas į pilkus akmenis, niūrios geltonos šviesos raibuliavimas ant aliejinio paviršiaus. Tai buvo drėgna ir apgailėtina aplinka, ir Nicholajus negalėjo nepagalvoti apie A334-uosius, slidžius kirminus. Vačdogo brifinge, jie buvo įrašyti į sąrašą kaip kažkokos milžiniškos siurbėlės, kurios keliavo vandeniu grupėmis, vienas iš Umbrelos naujausių kūrinių. Jis nebijojo kaip labiau bjaurėjosi mintimi apie susidūrimą su jais, o jis neapkentė staigmenų, neapkentė minties, kad net dabar jų mokykla galėjo plaukti per tamsius vandenis, plačiai išsitempusiais žandikauliais, ieškančiais žmogaus kraujo šilumos ir pragyvenimo.
Kai jis pamatė pakeltą briauną tunelio pabaigoje, jis susigėdo dėl savo palengvėjimo, kurį pajautė. Jis skubiai užblokavo jausmą, pasiruošdamas susitikimui; žvilgsnis į laikrodį, kai išlipo iš vandens, sakė, kad jis buvo laiku. Daktarė Tomlinson registruotų savo kitą raportą už dešimties minučių.
Nicholajus pasiskubino trumpu koridoriumi priešais jį, susierzinęs nuo menko batų cypsėjimo, kai siekė radijo sandėlio durų. Jis pasiklausė minutėlę ir neišgirdo nieko; minkštai pastūmė duris, ir jos atsidarė, atskleisdamos tuščią miesto darbuotojų poilsio kambarį – stalą, kelias kėdes, spinteles – ir privirintas prie tolimosios sienos žemyn besileidžiančias kopėčias. Jis įslinko vidun, švelniai uždarydamas duris po savęs.
Kopėčios vedė į mažą sandėlį, iš kur daktarė Tomlinson raportuos; kompiuterių terminalas buvo paslėptas už kelių valymo produktų ant vienos iš lentynų. Tariant, kad Tomlinson atvyks iš laboratorijos, ji įžengs per mažo lifto platformą kambario krašte, jeigu jis perskaitė žemėlapį teisingai. Nicholajus atsisėdo laukti, nusikabindamas kuprinę ir išsitraukdamas laptopą; jis norėjo iš naujo patikrinti žemėlapius po pasimatymo su gerąja daktare.
Tomlinson buvo punktuali, atvykdama pilnom keturiom minutėm anksčiau, negu buvo numatyta atsiskaityti. Išgirdęs veikiančio lifto variklio garsą, Nicholajus nutaikė šautuvo vamzdį į kampą, padėdamas pirštą ant gaiduko. Aukšta, susitaršiusi moteris išniro į vaizdą, išsiblaškęs žvilgsnis jos išsitepusiame veide. Ji dėvėjo purviną laboratorijos paltą ir nešėsi pistoletą, kurį laikė nukreipusi į grindis; aiškiai, ji manė, kad jos kontrolės punktas bus saugus.
Nicholajus nedavė jai galimybės sureaguoti į jo buvimą.
- Mesk ginklą ir atsitrauk nuo lifto. Dabar.
Ji buvo kieta moteriškė, jis galėjo iš karto tai matyti. Išskyrus mažą jos akių praplatėjimą, nebuvo jokio matomo pavojaus ženklo jos bruožuose. Ji padarė, kaip jis paprašė, pusiau automatinis garsiai sutarškantis, kol ji apdairiai žengė kelis žingsniais į tylų kambarį.
- Kas nors naujo raportuoti, Džianisa?
Ji pažvelgė į jį, jos šviesiai rudas žvilgsnis, ieškantis jo, kai ji sunėrė rankas.
- Jūs vienas iš Vačdogų, – pasakė ji. Tai nebuvo klausimas.
Nicholajus linktelėjo.
- Ištuštinkite kišenes ant stalo, Gydytoja. Lėtai.
Tomlinson nusišypsojo.
- O jeigu to nepadarysiu? – Jos balsas buvo kimus, gilus ir viliojantis. – Jūs... atimsite juos iš manęs?
Nicholajus pagalvojo kelias sekundes apie tai, ką ji siūlė, tada nuspaudė gaiduką, sunaikindamas jos gražią šypseną staigiu ugnies kosuliu. Iš tikrųjų, jis neturėjo laiko žaisti šį žaidimą; jam reikėjo nušauti ją vos pamačius, kad nebūtų gundomas. Be to, jo kojos buvo šaltos ir šlapios, ko jis neapkentė; nieko nėra blogiau už šlapius batus, kurie padaro vyrą nelaimingą.
Visgi, šiek tiek gaila; ji buvo jo tipo, aukšta ir su išlenkimais, aiškiai inteligentiška. Jis priėjo prie jos susmukusio kūno ir išžvejojo diską iš jos vidinės kišenės, nežiūrėdamas į kraujo ir kaulo painiavą, kuri buvo jos veide, primindamas sau, kad tai verslas.
Vos keturi liko. Nicholajus įsikišo diską į plastmasinį maišelį, ir įsidėjo jį į krepšį. Bus laikas išnagrinėti jo turinį vėliau, kai tik jis surinks viską.
Jis įsijungė laptopą ir išsišaukė kanalizacijos sistemos žemėlapį, susiraukdamas, ieškodamas savo kito kelio. Mažiausiai kita pusė mylios bridimo per tamsą, prieš išnyrant į viršų. Jis vėl žvilgtelėjo į daktarę Tomlinson ir atsiduso; galbūt jis padarė klaidą.
Greitukas būtų sušildęs jį... nors, bet kuriuo atveju, jis nemėgo nukalti moterį po jos paturėjimo; paskutinį kartą, jis patyrė tikros atgailos jausmą.
Nesvarbu. Ji buvo negyva, jis turėjo informaciją, ir atėjo laikas judėti toliau. Keturi liko, ir jis galėjo užmiršti apie verslą likusią jo nepaprastai turtingo gyvenimo dalį, susikoncentruodamas, vietoj to, ties tokios rūšies malonumais, apie kuriuos neturtingi vyrai galėjo tik pasvajoti.

* * *

Karlosas žinojo, kad buvo arti. Nuo rajono šalia laikraštinio pastato, kur gatvės ženklai visi prasidėjo iš šiaurės, jis pasiklydo siaurų gatvelių serijoje rytuose – kas turėjo būti Trento apsipirkimo rajonu.
Jis sakė apsipirkimo rajonas, šiaurės rytuose... taigi, kur teatras? Ir jis sakė kažką apie fontaną, ar ne?
Karlosas stovėjo prieš lentomis užbarikaduotą kirpyklą, dviejų siaurų gatvelių susikirtime, neįsitikinęs, kuria kryptimi eiti. Nebuvo jokių gatvės ženklų, o prieblanda baigė savo paskutinį kvapą; buvo visiškai tamsu, ir jam liko vos dešimt minučių prieš 19:00 valandos terminą, dėka pradinės klaidos, kuri nuvedė jį pramoninės miesto dalies kryptimi – ne tai, ką galėjai laikyti padoriu miestu, kaip Trentas sakė. Dešimt minučių... o paskui kas? Kai jis suras žymųjį Grilį-13, kas turėjo atsitikti? Trentas sakė kažką apie pagalbą… taigi, jeigu jis praleistų paskirtą laiką, ar Trentas sugebėtų kažkaip jam padėti?
Kairė grąžintų jį į laikraščio ofisą, jis pagalvojo – o gal ji buvo už jo? Tiesiai priekyje buvo akligatvis ir durys, kurių jis dar nebandė, galėtų bent jau pamėginti –
Jis nematė jo atvykstant, bet išgirdo.
Jis žengė vienintelį žingsnį, kai durys išlūžo už jo – ir padaras buvo toks greitas, kad jis vis dar sukosi, keldamas automatą, reaguodamas į durų garsą, kai jis pasiekė jį.
Kas per…
Dvokiančios tamsos banga, švytinčių juodų nagų ir kieto, šonkauliuoto kūno kaip kažkokio milžiniško vabzdžio egzoskeleto įspūdis –
– ir kažkas įplėšė orą coliai nuo jo veido, būtų smogę jam, jeigu ne klumpantis žingsnis atgal. Jis užkliuvo už savo paties kojų ir parkrito, stebėdamas siaubingai nustebęs, kaip kažkas perskrido per jo užriestą veidą, vikriai užšokdamas ant sienos dešinėje, ir tęsdamas bėgimą šonu, besilaikant plytomis ir skuodžiant ristele. Priblokštas, Karlosas sekė jį, kiek tik galėjo pasukti galvą, išsitiesęs ant nugaros, stebėdamas, kaip jis judriai atsispyrė bent jau trimis kojomis ir nukrito ant žemės.
Jis galbūt būtų tiesiog laukęs, kol jis pasieks jį, negalėdamas patikėti savo akimis, net kai jis būtų perpjovęs jo gerklę viena iš šešių, ilgaašmenių kojų, išskyrus tai, kad jis rėkė –
trimituojantis, triumfuojantis inkštimas, kuris prasiveržė iš jo nežmogiškai išlenkto ir išpampusio veido buvo pakankamas, kad sugrąžintų jam judėjimo laisvę.
Per blyksnį Karlosas pritūpė ir atvėrė ugnį ant spiegiančio, bėgančio padaro, nejausdamas, kad jis taip pat rėkė, žemas, gergždžiantis išgąsčio ir nuostabos riksmas.
Būtybė susvyravo, kol šoviniai varpė jo trapią mėsą, jo galūnės audringai mušančios, jo spiegimo kokybė besikeičianti į įsiutusio skausmo staugimą. Karlosas šaudė toliau, purkšdamas būtybę mirtinu karštu metalu, šaudydamas net po to, kai jis pargriuvo ir judėjo tik todėl, kad šoviniai trūkčiojo jo sugležusią formą. Jis žinojo, kad padaras buvo negyvas, bet negalėjo priversti savęs sustoti, negalėjo, kol M16 neliko sausas, o siaura gatvelė liko tyli, išskyrus jo iškankinto kvėpavimo garsą. Jis atsirėmė į sieną, įspraudė naują apkabą į automatą, ir iš nevilties pabandė suprasti tai, kas, po velnių, įvyko.
Pagaliau jis pakankamai atsigavo, kad prieitų prie negyvo padaro – jis buvo negyvas; net šešiakojis, sienom laipantis žmogaus dydžio vabzdys buvo negyvas, kai jo smegenys tekėjo iš kaukolės. Tai buvo viena tiesa, kuria jis galėjo patikėti šioje beprotybėje.
- Negyvesnis už šūdą, – pasakė jis, nužvelgdamas susisukusią, kruviną būtybę, ir vos sekundę, jis pajautė dalį savo proto, bandančio neklausyti jo, apsaugoti jį nuo to, ką matė.
Zombiai buvo pakankamai baisūs, ir jis galiausiai atsisakė priimti faktą, kad Rakūnas buvo užtvindytas vaikštančiais negyvaisiais; jie tik sirgo ta kanibaline liga, apie kurią jis skaitė, nes nebuvo tokių dalykų kaip zombiai, išskyrus filmuose. Kaip ir nebuvo jokių tikrų monstrų, taip pat, jokių milžiniškų žudančių vabzdžių su nagais, kuriais galėjo laipioti ant sienų ir rėkti kaip jis rėkė –
- Wohay piri, – jis sušnabždėjo, jo vienkartinis devizas, šį kartą pasakytas kaip malda, jo mintys kaip beviltiška litanija. Neprakaituok, būk atsipūtęs, elkis ramiai. Ir po kurio laiko, tai suveikė; jo širdis sulėtėjo beveik iki normalaus ritmo, ir jis pradėjo jaustis vėl kaip asmuo, o ne kažkoks kvailas, panikuojantis gyvūnas.
Taigi, Rakūno Mieste buvo monstrų. Tai neturėtų kelti nuostabą, ne po dienos, kurią jis patyrė; be to, jie miršta kaip bet kas kitas, ar ne? Jam nepavyks išgyventi, jeigu jis praras sveiką protą, ir jis buvo patyręs per daug, kad dabar pasiduotų.
Taip, Karlosas pasuko nugarą į monstrą ir patraukė siaura gatvele, prisiversdamas nesižvalgyti atgal. Padaras buvo negyvas, o jis gyvas, ir galimybės buvo tokios, kad jų buvo daugiau ten naktyje.
Trentas gali būti mano vienintelis būdas dingti iš čia, o dabar aš turiu... mėšlas! Tris minutes, jis turėjo tris prakeiktas minutes.
Karlosas pradėjo bėgti, viršun keliais laipteliais link vienintelių durų siauros gatvelės pabaigoje ir per jas – ir rado save stovintį erdvioje, gerai apšviestoje virtuvėje.
Restorano virtuvėje.
Greitas žvilgsnis aplink; nieko, ir ramu išskyrus minkštą didelio dujinio kanistro, stovinčio prie galinės sienos, šnypštimą. Jis giliai įkvėpė, bet negalėjo nieko užuosti; galbūt tai buvo kažkas kita –
– ir aš neišvykčiau, net jeigu tai būtų nuodingos nervų sistemą paraližuojančios dujos. Tai turi būti vieta, kurią jis sakė, kad surasčiau.
Jis perėjo per virtuvę, pro švytinčius metalinius prekystalius ir krosnis, eidamas link valgomųjų stalų. Ant vieno iš prekystalių buvo meniu, Grilis-13 parašyta ant priekio auksiniu šriftu. Buvo baisu, kaip atsipalaidavęs jis jautėsi; per kelias valandas, Trentas iš buvimo kažkokiu keistu nepažįstamuoju tapo jo geriausiu draugu pasaulyje.
Man pavyko, o jis sakė, kad galėjo padėti — galbūt gelbėjimo komanda jau pakeliui, arba jis ėmėsi priemonių, kad būčiau paimtas iš čia... arba galbūt yra ginklų, laikomų už priekystalio, ne taip gerai kaip evakuacija, bet paimsiu tiek, kiek tik pakelsiu.
Tarp virtuvės ir valgomojo sienų buvo erdvė, prekystalis, kur virėjai patiekia užsakymus. Karlosas matė, kad mažas, truputį tamsesnis restoranas buvo tuščias, nors užtruko akimirką, kad įsitikintų; šviesa šoko nuo vis dar degančios alyvinės lempos, drebėdama per dirbtinės odos kabinas, kurios supo sienas, mesdamos nervingus šešėlius.
Jis apėjo aplink aptarnaujamąjį prekystalį ir įėjo į kambarį, nosimi pastebėdamas neryškų kepto maisto aromatą, sklandantį vėsiame ore, jam žvalgantis aplink, ieškant. Jis nežinojo, ko tikėjosi, bet neabejotinai nematė to – jokio nepažymėto voko, padėto ant stalo, jokių paslaptingų paketų, jokio laukiančio vyro lietpaltyje. Prie paradinių durų buvo telefono automatas; Karlosas priėjo ir pakėlė telefono ragelį, bet neišgirdo signalo, taip pat kaip kiekvienas kitas telefonas mieste.
Jis pasitikrino laikrodį, kas jautėsi kaip tūkstantąjį kartą praėjusią valandą, ir pamatė, kad buvo 19:01 – viena minutė po septintos valandos – ir pajautė antplūdį pykčio, nusivylimo, kuris tiktai didino jo nepripažintą baimę.
Aš esu vienas, niekas nežino, kad aš čia, ir niekas negali man padėti.
- Aš esu čia, – pasakė jis, pasisukdamas į tuščią kambarį, jo balsas garsėjantis. – Aš padariau tai, aš esu čia laiku ir, te Dievas būna prakeiktas, kur, po velnių, jūs esate?
Tarytum ženklas, telefonas suskambėjo, veriantis garsas, priversdamas jį pašokti.
Karlosas graibomis siekė jo, širdis bukai tuksinti jo krūtinėje, keliai netikėtai silpni nuo vilties.
- Trentai? Čia tu?
Trumpa pauzė, ir Trento lygus, muzikalus balsas išsiliejo į jo ausį.
- Hola, pone Oliveira! Aš esu labai patenkintas girdėdamas jūsų balsą!
- Žmogau, ne pusė tiek patenkintas, kiek aš girdėdamas jūsų. – Karlosas palinko prie sienos, stipriai sugriebdamas telefono ragelį. – Čia dedasi žiaurus mėšlas, amigo, visi mirę, o lauke laksto padarai, tarsi – tarsi monstrai, Trentai. Jūs galite ištraukti mane iš čia? Pasakykite man, kad galite mane ištraukti iš čia!
Sekė kita pauzė, ir Trentas atsiduso, sunkus garsas. Karlosas užsimerkė, jau žinodamas, ką jis pasakys.
- Aš labai apgailestauju, bet tai tiesiog nediskutuojama. Ką aš galiu padaryti yra suteikti jums informacijos... bet išgyventi, tai jūsų darbas. Ir aš bijau, kad reikalai bus blogesni, daug blogesni iki tol, kol jie pradės gerėti.
Karlosas giliai įkvėpė ir linktelėjo sau, žinodamas, kad tai buvo tai, ko jis iš tiesų tikėjosi. Jis buvo vienas.
- Gerai, – jis pasakė ir atsimerkė, ištiesindamas pečius, kai vėl sau linktelėjo. – Sakykite.

9.

KOMENTARAI, PRANEŠTŲ PRASIŽENGIMŲ APRAŠYMAS – 29-087:
Du iš dvylikos imitacinių brangakmenių, kurie yra neatskiriama "laikrodžio spynos" municipaliniame komplekse ornamentinių vartų dalis, buvo išimti tarp maždaug 21:00 valandos vakar (rugsėjo 24-ąją) ir 05:00 valandos šį rytą. Kandangi daugelis vietinių firmų šiuo metu nebeveikia, plėšikautojai gadina miesto turtą ir bando pasiimti tai, kas, jų nuomone, yra vertinga. Šis pareigūnas galvoja, kad nusikaltėliai manė, jog brangakmeniai buvo tikri, ir sustojo paimdami du (vieną mėlynos spalvos, vieną žalios spalvos), kai jis/ji suprato, kad jie buvo stikliniai.
Šie vartai (dar žinomi kaip "Miesto Rotušės" vartų vardu) yra tik vieneri iš kelių įėjimų/išėjimų, kurie veda į municipalinį kompleksą. Vartai dabar yra užrakinti dėl jų sudėtingo (ir šio pareigūno nuomone, absurdiško) suprojektavimo, kuris reikalauja, kad visi brangakmeniai būtų savo vietose, jog vartai atsirakintų. Kol Miesto Parko Skyrius nenugriaus vartų, arba kol abu brangakmeniai bus atgauti ir iš naujo įdėti, šis įėjimas/išėjimas liks užrakintas. Dėl laisvų darbuotojų trūkumo šiuo laiku, nėra jokio pasirinkimo, kaip tik sustabdyti šios bylos tyrimą. Raportuojantis pareigūnas Marvinas Branagh
Papildomi komentarai, dėl atvejo 29-087, M. Branagh
Rugsėjo 26 d. – Vienas iš trūkstamų brangakmenių (mėlynas) buvo atrastas RPD pastate. Dabar yra 20:00 valanda. Bilas Hansenas, neseniai miręs Grilio-13 restorano savininkas, nešėsi vieną brangakmenio imitaciją, kai jis atvyko čia, ieškodamas prieglobsčio anksčiau šį vakarą. Ponas Hansenas mirė greitai po atvykimo, užmuštas policijos ugnies, nes pasidavė kanibalinės ligos padariniams. Brangakmenis buvo rastas ant jo asmens, nors šis pareigūnas neturi jokio būdo, kaip sužinoti, ar jis pavogė jį ar kur kitas brangakmenis galėtų būti.
Kadangi mieste dabar paskelbta karo padėtis, jokios pastangos nebus įdėtos, kad būtų rastas antras brangakmenis ar grąžinti šį atgal į vietą – turint omenyje, kad kelios gatvės, supančios municipalinį kompleksą, dabar nepraeinamos, šių brangakmenių reikalingumas kažkada bus naudingas.
Asmeninė pastaba: tai bus mano paskutinis raštiškas raportas iki tol, kol krizė praeis.
Kanceliarinis darbas neatrodo – šiuo laiku, reikalingumas dokumentuoti nusižengimus atrodo šalutinis karo padėties vykdymui, ir nemanau, kad aš esu vienas šiame vertinime.
Marvinas Branagh, RPD

* * *

Džil padėjo atspausdintą raportą ir ranka rašytą pastabą atgal į įrodymo stalčių, liūdnai spėliodama, ar Marvinas vis dar gyvas; tai atrodė mažai tikėtina, kas buvo išties slegianti mintis. Jis buvo vienas iš geriausių RPD pareigūnų, visada mandagus kaip bažnyčioje, neaukodamas profesinio elgesio.
Tiesiai iki pat galo, tikras profas. Prakeikta Umbrela.
Ji įkišo ranką į stalčių ir išėmė briliantą – mėlyno stiklo gabalėlį, įdėmiai jį apžiūrėdama. Likusi įkalčių kambario dalis buvo išversta, užrakintos spintelės ir stalčiai, neduodantys nieko naudingo, kas lietė ginklus; aiškiai, ji nebuvo vienintelė, kuri galvojo patikrinti jį dėl ginklų ir amunicijos. Brangakmenis, antra vertus...
Marvinas buvo teisus dėl gatvių, blokuojančių viską aplink Miesto Rotušės vartus; ji jau kartą bandė apeiti rajoną ir rado didžiąją jo dalį užbarikaduotą. Nepasakysi, kad ten buvo daug ko – vartai atsidarė į mažą sodą, išgrįstais pėsčiųjų takais, iš tikrųjų, paroda gana nuobodžiai eksmero Michaelio Vareno statulai. Pro ją buvo Miesto Rotušė, seniai nenaudojama, nes nauji teismo rūmai buvo pastatyti naujamiestyje, ir pora kelių, kurie vedė į šiaurę ir vakarus, atitinkamai – automobilių parduotuvė ir kelios naudotų automobilių stovėjimo aikštelės, jeigu pasuktum į šiaurę, o vakaruose...
- O, šūdas, tramvajus!
Kodėl ji nepagalvojo apie jį anksčiau? Džil jautė susijaudinimo antplūdį, kuriam trukdė tiktai potraukis pliaukštelėti sau per kaktą. Ji visiškai užmiršo apie jį. Senamadiško dviejų-vagonų tramvajaus vaizdingas maršrutas buvo turistų pramoga, miestas jį naudojo tik vasaros metu, bet jis važiavo visą kelią į vakariausius priemiesčius, pro Miesto Parką ir per kelias iš brangesnių kaimynysčių. Tame kelyje buvo tariamai apleista Umbrelos įstaiga, taip pat, kur galėtų būti vis dar veikiantys automobiliai ir laisvi keliai. Tariant, kad jis veikiančios būklės, tramvajus būtų lengviausias kelias iš miesto, rankos žemyn.
Išskyrus dėl visų blokadų, vienintelis būdas pasiekti jį yra per tuos užrakintus vartus – o aš turiu tiktai vieną iš brangakmenių.
Ji neturėjo įrangos, kad nuverstų sunkius, per didelius vartus viena… bet Marvino raportas sakė, kad Bilas Hansenas turėjo mėlyną brangakmenį, o jo restoranas buvo vos už trijų ar keturių kvartalų. Nebuvo jokios priežasties manyti, kad jis, taip pat, turėjo žalią brangakmenį, ar kad jis buvo Grilyje, bet būtų verta patikrinti. Jeigu jis nebus ten, jai nuo to nepablogės – bet jeigu ji sugebėtų rasti, ko ieškanti, galėtų pasprukti iš miesto daug greičiau, negu manė. Su Nemezidžiu, lakstančiu laisvai aplink, tai negalėjo būti per daug anksti.
Taigi, nuspręsta. Džil pasisuko ir patraukė link salės durų, įsikišdama mėlyną brangakmenį į reikmenų diržo kišenę. Ji norėjo patikrinti RPD tamsųjį kambarį, prieš išvykdama, pažiūrėti, ar rastų vieną iš fotografo neperšaunamų liemenių; ji neturėjo jokių pilnų apkabų Koltui, ir norėjo turėti kelias kišenės, kur galėtų neštis laisvus šovinius. Tuo pat metu, ji pamanė, kad galėtų palikti šotguną už nugaros. Ji prisirišo petnešą, naudodama diržą, paimtą iš vieno negyvo vyro, taigi jo nešimas nebuvo per sunkus, bet be šovinių – o su .357 papildoma galia – ji nematė jokios pramės tampytis jį toliau su savimi…
Ji įžengė į salę ir pasuko į kairę, sąmoningai nežiūrėdama į susmukusį kūną po langais, į pietus. Tai buvo jauna moteris nešėja, į kurią ji šovė nuo laiptelių į antrą aukštą, vos už kampo, ir buvo gana įsitikinusi, kad pažinojo merginą – sekretorė/registratorė, kuri dirbo už priekinio rašomojo stalo savaitgaliais, Merė kažkokia. Tamsusis kambarys žvelgė į erdvę po laiptais; jai reikėtų praeiti už kelių metrų nuo lavono, bet manė, kad galėjo išvengti jos, jeigu nežiūrėtų jos pusėn – BŪM!
Du langai išsprogo, stiklo liūtis purškianti ant registratorės kūno, šukės pjaustančios Džil plikas kojas. Tą patį akimirksnį, milžiniška juoda masė įsiveržė vidun, didesnė negu vyras, tokia didelė kaip –
– S.T.A.R.S. žudikas –
Tai buvo viskas, kam ji turėjo laiko galvoti. Džil sprintavo atgal, iš kur atvyko, trenkdamasi į įkalčių kambario duris, kol už jos, ji išgirdo traškantį stiklą, kai jis stojosi ant kojų, išgirdo bjaurią įžanginę jo vienintelio tikslo riksmą,
"SSst –"
Ji bėgo, griebdama sunkų revolverį nuo savo talijos reikmenų diržo, per įkalčių kambarį link kitų durų, per jas į patrulių būrio kambarį. Staigi kairė, kai tik ji buvo viduje, ir rašomieji stalai prasiliejo pro ją, kėdės ir lentynos ir apverstas stalas, aptaškytas bent jau dviejų policininkų krauju ir skysčiais, jų išdriekti kūnai, sumažėję iki kliūties jos kelyje.
Džil peršoko per susuktas kojas, girdėdama, kaip atsidaro durys, ne, išlūžta už jos, nuolaužų ir trūkinėjančios medienos riaumojimas, kuris negalėjo numušti Nemezidžio įsiučio.
Bėk, bėk, bėk, greičiau –
Ji smogė bėgdama durims, ignoruodama buką skausmo sužydėjimą, kuris apvyniojo sužeistą petį, sukdamasi į dešinę, kai įsiveržė į vestibiulį.
Ššš-BŪM!
Blizgančios šviesos ir dūmų blykstelėjimas skrido pro ją, pramušdamas dantytą, degančią skylę grindyse vos už trijų pėdų jos kairėje. Pajuodusių marmurinių ir keraminių plytelių šukės skrido, sprogdamos viršuje kaip triukšmo ir karščio fontane.
Jėzau, jis ginkluotas!
Ji bėgo greičiau, žemyn rampa į žemesnį vestibiulį, atsimindama, kad užrakino paradines duris, supratimas kaip smūgis į skrandį. Ji niekada neatidarys jų laiku, jokių šansų –
– ir BŪM, kitas sprogimas iš to, kas turėjo būti granatsvaidis arba didesnis, pakankamai arti, kad ji pajaustų orą prasiskiriant šalia dešiniosios ausies, girdėjo neįtikėtino greičio švilpimą kaip tik prieš tai, kai paradinės durys išsprogo lauk prieš ją. Jos kybojo girtai ant sulinkusių vyrių, svyruodamos ir rusendamos, kai ji prabėgo pro jas, naktis vėsi ir tamsi.
- Ssstaaarrrsss!
Arti, per arti. Instinktyviai Džil paaukojo greičio sekundę, kad šoktų į kitą pusę, atsispirdama nuo pagrindo, blausiai suprasdama, kad Brado kūnas buvo dingęs ir nesirūpindama. Kaip tik tada, kai ji nusileido, Nemezidė pralėkė pro ją, risdamasis per erdvę, kur ji buvo prieš akimirksnį. Jo momentas nunešė jį kelis milžiniškus žingsnius toliau, jis buvo greitas, bet per sunkus, kad sustotų, jo monstriškas dydis, suteikiantis laiko, kurio jai reikėjo. Rūdžių spiegimas ir ji buvo už vartų, užtrenkdama juos, nusiimdama šotguną nuo nugaros.
Ji pasisuko ir įkalė šotguną per vartų lanko rankenas, jos abi susidaužiančios į barelį, prieš paleisdama, gana sunkiai suprasdama, kad vartai neišlaikys labai ilgai. Už vartų, Nemezidis rėkė gyvulišku įniršiu, demoniškas kraujotroškos garsas, toks stiprus, kad Džil konvulsiškai sudrebėjo. Jis rėkė jos, tai buvo košmaras vėl iš naujo, ji buvo pažymėta mirčiai.
Ji pasisuko ir bėgo, jo staugimas, blankstantis į tamsą už jos, kol ji bėgo ir bėgo.

* * *

Kai Nicholajus pamatė Mikhailą Viktorą, jis žinojo, kad jam reikės jį užmušti.
Techniškai, nebuvo jokios priežasties, bet galimybė buvo per daug gundanti, kad atsisakytum. Dėl kažkokio laimingo atsitiktinumo, kuopos D lyderis sugebėjo išgyventi, garbė, kurios jis nenusipelnė.
Mes dar pažiūrėsime...
Nicholajus jautėsi puikiai; jis buvo priekyje grafiko, kurį sau nusistatė, o likusi jo kelionės dalis per kanalizacijos tunelius buvo nuobodi. Jo kitas tikslas buvo ligoninė, kurią galėjo pasiekti gana greitai, jeigu pasinaudotų tramvajumi Lonsdeilo Jarde; jis turėjo daugiau negu pakankamai laiko atsipalaiduoti kelias akimirkas, pailsėti nuo persekiojimo. Išlipant atgal į miestą ir pamatant Mikhailą kitoje gatvės pusėje, nuo stogo nuo vieno iš Umbrelos pastatų – puikios snaiperio pozicijos – buvo tarsi kažkoks kosminis apdovanojimas už jo darbą iki šiol. Mikhailas niekada nesužinos, kas jam smogė.
Kuopos lyderis buvo dviem aukštais žemiau, jo nugara į sugriuvusios lūšnos sieną, kol jis keitė automato apkabą. Avarinė lempa, jos ryškus spindulys, mirgantis nepastoviu nakties vabzdžių judėjimu, aiškiai apšvietė jo poziciją – ir darė neįmanomą jam matyti jo žudiką.
Na, negali turėti visko; jo mirties turės pakakti.
Nicholajus nusišypsojo ir pakėlė Ml6, mėgaudamasis akimirka. Vėsus naktinis brizas kedeno jo plaukus, kol jis studijavo savo taikinį, pastebėdamas, ne be didelio pasitenkinimo, baimę Mikhailo liniuotame, nežinančiame veide. Šūvis į galvą? Ne; dėl galimybės, kad Mikhailas buvo užkrėstas, Nicholajus nenorėjo praleisti jo prisikėlimo. Jis turėjo pakankamai laiko stebėti, taip pat. Jis nuleido barelį per plauką, nusitaikydamas į vieną iš Mikhailo kelio girnelių. Labai skausminga... bet jis vis tiek galės naudoti rankas ir turbūt šaus aklai į tamsą; Nicholajus nenorėjo rizikuoti, kad į jį pataikytų.
Mikhailas baigė savo automato apžiūrą ir dairėsi, tarytum planuodamas kitą žingsnį.
Nicholajus nusitaikė ir šovė, vienas šūvis, nepaprastai laimingas dėl savo sprendimo, kai kuopos lyderis susilenkė, griebdamas už pilvo –
– ir netikėtai, Mikhailas dingo, pasukdamas už pastato kampo ir į naktį. Nicholajus girdėjo tolstančio žvyro girgždesį.
Jis tyliai nusikeikė, sukąsdamas žandikaulį iš nusivylimo. Jis norėjo pamatyti, kaip vyras rangysis, pamatyti, kaip jis kankinsis nuo skausmingos ir turbūt mirtinos žaizdos. Atrodė, kad Mikhailo refleksai nebuvo tokie blogi, kaip jis galvojo.
Taigi, jis mirs kažkur tamsoje, vietoj to, kur aš galėčiau jį matyti. Kas man iš to? Nėra taip, lyg aš neturėčiau nieko kita, kas užimtų mano laiką…
Tai nesuveikė. Mikhailas buvo smarkiai sužeistas, o Nicholajus norėjo pamatyti jį mirštant. Užtruktų vos kelias minutes, kol jis surastų kraujo taką ir jį susektų – net vaikas galėtų tai padaryti.
Nicholajus išsiviepė.
O kai jį rasiu, galėsiu pasiūlyti savo pagalbą, suvaidinti susirūpinusį draugą – kas padarė tai jums, Mikhailai? Leiskite man jums padėti…
Jis pasisuko ir pasiskubino laiptais žemyn, įsivaizduodamas žvilgsnį Mikhailo veide, kai jis supras, kas buvo atsakingas už jo sunkią žaizdą, kai jis supras savo paties nesėkmę, kaip lyderio ir kaip vyro.
Nicholajus norėjo žinoti, ką padarė, kad užsitarnavo tokią laimę; ligi šiol, tai buvo geriausia jo gyvenimo naktis.

* * *

Kai jų pokalbis baigėsi, signalas nutrūko, o Karlosas nuėjo į vieną iš kabinų ir atsisėdo, svariai galvodamas apie dalykus, kuriuos Trentas jam pasakė. Jeigu viskas, ką jis pasakė, buvo tiesa, – o Karlosas manė, kad turbūt taip ir buvo, – Umbrelai reikėjo už daug ką atsakyti.
- Kodėl jūs sakote man visa tai? – Karlosas paklausė prieš jiems baigiant pokalbį, jo galva
sukosi. – Kodėl aš?
- Todėl, kad aš mačiau jūsų įrašus, – atsakė Trentas. – Karlosas Oliveira, samdomas karys
– išskyrus tai, kad jūs visada kovojote gerojoje pusėje, visada engiamųjų ir išnaudojamųjų pusėje. Dukart jūs rizikavote savo gyvybe žudymuose, abukart sėkmingai
– vienas tironiškas narkotikų lordas ir kitas vaikų pornografas, jei atmintis tarnauja. Ir jūs niekada neskriaudėte civilių, nė vieno karto. Umbrela užsiima nepaprastai amoraliomis praktikomis, pone Oliveira, ir jūs esate tiksliai tokios rūšies žmogus, kuris turėtų dirbti, kad juos sustabdytų.
Pasak Trento, Umbrelos T-virusas – arba G-virusas, atrodo, buvo dvi rūšys – buvo sukurtas ir panaudotas ant naminėmis sąlygomis užaugintų monstrų, kad paverstų juos gyvenančiais, kvėpuojančiais ginklais. Kai žmonės užsikrėsdavo juo, jie pasigaudavo kanibalinę ligą. Ir Trentas sakė, kad U.B.A.B. administratoriai žinojo, kur siuntė savo žmones, ir turbūt padarė tai specialiai – viskas tyrinėjimo vardu.
- Umbrelos akys ir ausys yra visur, – pasakė Trentas. – Kaip aš sakiau anksčiau, būkite atsargus, kuo pasitikite. Iš tikrųjų, niekas nėra saugus.
Karlosas staiga atsistojo nuo stalo ir nuėjo virtuvės link, pasimetęs mintyse. Trentas atsisakė kalbėti apie savas priežastis, kodėl jis norėjo pakenkti Umbrelai, nors Karlosas susidarė įspūdį, kad Trentas taip pat kažkokiu būdu dirbo jiems; tai paaiškintų, kodėl jis buvo toks uždaras.
Jis yra atsargus, dengdamas savo subinę
– bet kaip jis žinojo tiek daug? Dalykai, kuriuos jis man pasakė …
Netvarka faktų, keli, kurie atrodė visiškai nesuprantami – šaldiklio spintelėje po restoranu buvo žalio brangakmenio imitacija; Trentas sakė, kad tai buvo vienas iš poros, bet atsisakė pasakyti, kur buvo kitas ar kodėl kiekvienas iš jų buvo svarbus.
- Tiesiog pasirūpinkite, kad jie abu atsidurtų vienoje vietoje, – pasakė Trentas, – tarytum
Karlosas ketino netyčiom surasti kitą. – Kai išsiaiškinsite, kur yra mėlynas, gausite savo paaiškinimą.
Kad ir kaip kriptiškai nenaudinga tai atrodė, Trentas taip pat pasakė jam, kad Umbrela laikė du sraigtasparnius apleistoje vandens valymo plantacijoje miesto šiaurės-vakaruose.
Galbūt naudingiausia iš visko, Trentas pasakė, kad buvo vakcina, kuriama miesto ligoninėje, ir nors ji šiuo metu nesusintetinta, ten buvo bent jau vienas jos pavyzdys.
- Nors yra didelė galimybė, kad ligoninės galbūt ten ilgiau nebeliks, – pasakė jis, palikdamas Karlosą vėl spėliojantį, kaip Trentas žinojo šią informaciją. Kas turėjo atsitikti? Ir kaip Trentas žinojo apie tai?
Atrodė, Trentas manė, kad Karloso išlikimas buvo svarbus; jis atrodė įsitikinęs, kad Karlosas atliks reikšmingą vaidmenį kovoje prieš Umbrelą, bet Karlosas vis dar nežinojo, kodėl, ir ar jis išvis norėjo prisijungti. Šiuo metu, viskas, ko jis norėjo, buvo pasprukti iš miesto… kad ir dėl kokios priežasties Trentas nusprendė pasiūlyti informaciją, Karlosas buvo dėkingas už pagalbą.
Nors šiek tiek daugiau būtų buvę dar maloniau – raktai nuo šarvuoto pabėgimo automobilio, galbūt, arba koks nors anti-monstrų purkštuvas.
Karlosas stovėjo virtuvėje, įdėmiai žiūrėdamas žemyn į sunkiai-atrodančią uždangą; į tai, kas buvo, matyt, rūsio kopėčios. Trentas sakė jam, kad laikrodžio bokšte, netoli nuo ligoninės, turbūt buvo daugiau ginklų; tai ir šiek tiek apie Umbrelos sraigtasparnius, kurie buvo į šiaurę nuo bokšto ir ligoninės, neabejotinai naudinga...
Bet kodėl leisti man atvykti čia apskritai, jeigu aš esu tiek prakeiktai svarbus? Jis galėjo sustabdyti mane, kai ėjau į įstaigą.
Daug kas neturėjo prasmės, ir Karlosas galėjo lažintis iš pinigų, kad Trentas nepasakė jam visko. Jis neturėjo jokio pasirinkimo, kaip tik juo pasikliauti, bet jis ketino būti labai atsargus, kas lietė Trento informaciją.
Karlosas pritūpė prie rūsio įėjimo, pagriebė uždangos rankeną ir patraukė. Ji buvo sunki, bet jam vis dėlto pavyko, atsilošdamas ir naudodamas kojų raumenis svirčiai. Jei virėjai nebuvo kultūristai, kažkur turbūt buvo laužtuvas.
Paradinės restorano durys atsidarė ir užsidarė. Karlosas švelniai, ramiai uždarė uždangą ir pasisuko, vis dar susilenkęs, M16 nutaikytas į valgomojo įėjimą. Jis nemanė, kad zombiai buvo pakankamai koordinuoti, jog atvertų duris, bet nieko neišmanė apie tai, ką sugebėjo monstrai, arba kas dar galėtų klajoti miesto gatvėmis.
Lėti, tylūs žingsniai pajudėjo virtuvės link. Karlosas sulaikė kvėpavimą, galvodamas apie Trentą, staiga bandydamas atspėti, ar jį pakišo –
– ir paskutinis dalykas, kurio tikėjosi, buvo .357 revolveris, išnyrantis už kampo, laikomas patrauklios ir nepaprastai rimtai atrodančios jaunos moters, kuri prisiartino greitai ir žemai ir nusitaikė į Karlosą anksčiau, negu jis galėjo sumirksėti.
Dūžį jie spoksojo vienas į kitą, nė vienas nejudėdamas, ir Karlosas matė moters akyse, kad ji nedvejos šauti į jį, jeigu galvos, kad tai būtina. Kadangi jis jautė beveik tą patį, jis nusprendė, kad geriausia būtų prisistatyti.
- Mano vardas yra Karlosas, – pasakė jis lygiai. – Aš nesu joks zombis. Nusiraminkime, hm?
Mergina studijavo jį dar vieną akimirką, paskui lėtai linktelėjo, nuleisdama revolverį.
Karlosas nuėmė savo pirštą nuo automato gaiduko ir padarė tą patį, kol jie abu išsitiesė, atsargiai judėdami.
- Džil Valentina, – ji pasakė, ir, atrodo, ketino pasakyti kažką kita, kai galinės restorano durys išlūžo, perkūnijos garsas, suderintas su gomuriniu, vos žmogišku riksmu, kuris pakėlė plaukus ant Karloso kaklo.
- Sstaarrsss! – kad ir kas tai buvo, jis sustaugė, riksmas aidintis per restoraną, milžiniški žingsniai besidaužantys jų link, atkaklūs ir užtikrinti.

10.

NEBUVO LAIKO KLAUSIMAMS, LAIKO SUŽINOTI, KAIP JIS SURADO JĄ TAIP GREITAI. Džil pamojo jaunam vaikinui, kad atsistotų už jos, ir atsitraukė į valgomąjį, kol jis prabėgo pro ją; ji beviltiškai dairėsi kažko, ką galėtų panaudoti, kas nukreiptų jo dėmesį pakankamai ilgai, kad leistų jiems pabėgti. Jie pasilenkė už serviravimo baro, Karlosas judantis lyg turėdamas kažkiek patirties; jis bent jau turėjo sveiko proto, kad išliktų ramus, kai S.T.A.R.S. žudikas įsiveržė į virtuvę, vis dar rėkdamas.
Ugnis! Deganti alyvos lempa švytėjo ant vežimėlio šalia prekystalio. Džil nedvejojo; jis pasieks juos per sekundes, jeigu ji neveiks nedelsiant, o galbūt šiek tiek degančios alyvos jį sulėtintų.
Ji pamojo Karlosui, kad liktų vietoje, pagriebė lempą ir atsistojo, palinkdama virš prekystalio ir atlošdama ranką atgal. Gremėzdiškas Nemezidis pradėjo bėgti per atvirą virtuvę, kai ji metė lempą į jį, atsikrenkšdama dėl pastangų, kurių prireikė numesti atstumą.
Lempa skrido, o paskui viskas sulėtėjo į beveik sustojimą, tiek daug atsitikimų sekė vienu metu, kad jos protas maitino ją po vieną veiksmą iš eilės. Lempa sudužo prie monstro kojų, stiklas ir alyva išsitaškydami ir susimaišydami, mažyčiame sklindančios ugnies ežere; būtybė pakėlė savo masyvius kumščius, rėkdama iš pykčio; Karlosas sušuko kažką ir pagriebė jos taliją, griaudamas ją, kerėpliškas judesys, parverčiantis juos abu ant grindų –
– ir sekė galingas blizgesio ir garso plojimas, kurį ji jau kentėjo vieną kartą nuo tada, kai pabudo, pasikeitimas oro, kuris pliaukštelėjo jos ausies būgneliams, ir Karlosas bandė apsaugoti ją, laikydamas jos galvą palenkęs, sakydamas kažką greita ispanų kalba, kai laikas pagreitėjo iki normalaus, o kažkas pradėjo degti.
Dieve, vėl? Visas miestas sprogs, jeigu taip ir toliau...
Mintis buvo miglota, dezorientuota, jos protas susipainiojęs, kol ji prisiminė kvėpuoti. Gilus įkvėpimas ir Džil nustūmė Karloso ranką ir atsistojo, norėdama pamatyti.
Virtuvė buvo susprogdinta, apjuodinta, rakandai ir virimo įrankiai visur. Ji pamatė kelis kanistrus, atremtus į galinę sieną, vienas iš jų akivaizdus sprogimo šaltinis, jo rūkstančios metalinės sienos, atlenktos kaip dantyti vainiklapiai. Apkartę dūmai raitėsi į viršų nuo rusenančio kūno ant grindų, Nemezidis išsitiesęs kaip parkritęs milžinas, jo juodi drabužiai smalkstantys ir apdeginti. Jis nejudėjo.
- Neįsižeisk, bet ar tu visiškai išprotėjus? – Karlosas paklausė, spoksodamas į ją, lyg retoriniu klausimu. – Tu galėjai paversti mus abu šašlykais!
Džil stebėjo Nemezidį, ignoruodama jį, .357 nutaikytas į jo nejudančias kojas; jo galva ir viršutinis kūnas buvo uždengti žema lentyna. Sprogimas buvo galingas, bet ką ji iki šiol buvo patyrus, ji žinojo, kad geriau neskubės daryti išvadų.
Šauk, šauk į jį, kol jis parkritęs, galbūt neturėsi kitos progos –
Nemezidis sukrutėjo, mažas trūktelėjimas pirštuose rankos, kurią ji matė, ir Džil nervai subyrėjo. Ji norėjo lauk, ji norėjo būti kuo toliau prieš jam atsisėdant, prieš jam nusipurtant sprogimo padarinius, nes taip tikrai bus.
- Mums reikia dingti iš čia, dabar, – pasakė ji, pasisukdama į Karlosą. Jaunas, išvaizdus, aiškiai suerzintas sprogimo, jis dvejojo, paskui linktelėjo, laikydamas automatą arti prie krūtinės. Ginklas atrodė kaip M16, kariuomenės, ir jis buvo apsirengęs kovai – labai geras ženklas.
Tikiuosi yra tokių daugiau, iš kur tu atvykai, Džil pagalvojo, siekdama durų žvaliu tempu, Karlosas tuoj už jos. Ji turėjo daug klausimų jam ir suprato, kad jis turbūt turėjo kelis jai, taip pat... bet jie galės pasikalbėti kur nors kitur. Bet kur kitur. Kai tik jie buvo lauke, Džil negalėjo sustabdyti savęs; ji pradėjo bėgti, jaunas kareivis besivejantis ją, skubėdama per vėsią negyvo miesto tamsą, jai mąstant, ar buvo kur nors vieta, kur jie būtų saugūs.

* * *

Mergina, Džil, perbėgo visą bloką prieš sulėtindama. Atrodė, ji žinojo, kur jie ėjo, ir akivaizdu, kad ji turėjo tam tikrą kovinį apmokymą; policininkė, galbūt, nors ji tikrai, velniai rautų, nebuvo uniformoje. Karlosas buvo beviltiškai smalsus, bet taupė kvėpavimą, susikoncentruodamas, vietoj to, ties neatsilikimu nuo jos.
Nuo restorano jie bėgo pakalniui, pro teatrą, kurį Trentas minėjo, pasukdami dešinėn pro dekoratyvinį fontaną kvartalo pabaigoje; dar pusė kvartalo ir Džil sukomandavo standartiniam iššukavimui durims kairėjė. Karlosas linktelėjo, atsistodamas vienoje durų pusėje, parengęs automatą.
Džil patraukė rankeną, ir Karlosas įžengė, pasiruošęs šauti į bet ką, kas juda, Džil pridengdama jį. Jie buvo kažkokiame sandėlyje, pėsčiųjų tako pabaigoje, kuris išsiskyrė į dvi puses už penkiolikos metrų priekyje. Atrodė, kad buvo švaru.
- Turėtų būti saugu, – ramiai pasakė Džil. – Aš atvykau šiuo keliu prieš kelias minutes.
- Visgi, geriau patikrinti ir nesigailėti, ar ne? – Karlosas pasakė, laikydamas parengęs automatą, bet jausdamas dalį įtampos paliekant jo kūną. Ji buvo neabejotinai profesionalė.
Jie pamažu slinko per sandėlį, rūpestingai patikrindami jį prieš pratariant kitą žodį. Buvo šalta ir nelabai gerai apšviesta, bet bent jau nesmirdėjo taip blogai kaip didžioji likusio miesto dalis ir stovėdami prie T-išsišakojimo sandėlio viduryje, jie galės matyti bet ką atvykstant prieš juos pasiekiant. Bendrai paėmus, jautėsi kaip saugiausia vieta, kurioje jis buvo nuo sraigtasparnio.
- Aš norėčiau paklausti jūsų kai ko, jei neprieštaraujate, – pasakė Džil, pagaliau nukreipdama pilną dėmesį į jį.
Karlosas atidarė burną ir žodžiai tiesiog išsiliejo.
- Jūs norite pakviesti mane į pasimatymą, ar ne? Tai dėl akcento, merginoms patinka akcentas. Jūs išgirstate jį, ir tiesiog nieko negalite sau padaryti.
Džil spoksojo į jį, plačiomis akimis, ir minutėlę jis manė, kad padarė klaidą, kad ji nesupras, jog jis juokavo. Tai buvo kvailas dalykas, pokštauti šitomis aplinkybėmis. Kai tik jis ketino atsiprašyti, vienas jos burnos kampas truputį pakilo.
- Aš maniau, kad sakei, jog nesi zombis, – pasakė ji. – Bet jei tai geriausia, ką gali pasakyti, galbūt mes turime iš naujo įvertinti tavo situaciją.
Karlosas išsišiepė, sužavėtas jos atsakymu – ir netikėtai pagalvojo apie Rendį, jo žaismingumą vos prieš jiems nusileidžiant Rakūne. Jo šypsena išblanko, ir jis pamatė ryškų humoro blizgėjimą paliekant jos veidą, taip pat, tarsi ji taip pat atsiminė, kur jie buvo ir kas įvyko.
Kai ji prabilo vėl, jos tonas buvo daug švelnesnis.
- Aš ketinau paklausti, ar tu esi tas pats Karlosas, kuris išsiuntė žinutę prieš apytiksliai valandą, valandą su puse, galbūt.
- Tu išgirdai ją? – Karlosas paklausė, nustebęs. – Kai niekas neatsiliepė, aš maniau –
Būkite atsargus, kuo pasitikite.
Trento žodžiai blykstelėjo per jo protą, primindami, kad jis neturėjo jokio žalio supratimo, kas buvo Džil Valentina. Jis nutilo, abejingai gūžteldamas pečiais.
- Aš išgirdau tiktai dalį jos, ir negalėjau atsakyti iš ten, kur buvau, – pasakė Džil. – Sakei
kažką apie kuopą, ar ne? Ar yra kitų, ah, kareivių čia?
Laikykis pagrindų, ir nieko apie Trentą.
- Buvo, bet manau, kad jie visi dabar mirę. Ši visa operacija buvo katastrofa nuo žodžio pradedam.
- Kas įvyko? – ji paklausė, studijuodama jį įdėmiai. – Ir kas tu esi, šiaip ar taip, Nacionalinė gvardija? Ar jie siunčia pastiprinimą?
Karlosas stebėjo ją savo ruožtu, spėliodamas, kiek atsargus jis turėjo būti.
- Jokio, manau, pastiprinimo. Turiu galvoje, esu įsitikinęs, kad jie pasiųs kažką, galų gale, bet aš esu tik pėstininkas, iš tikrųjų nežinau nieko – mes nusileidome, zombiai užpuolė. Galbūt kai kurie iš kitų vyrukų paspruko, bet, kiek žinau, tu žiūri į paskutinį išlikusį U.B.A.B. narį. Tai yra Umbrelos Bio-hazardo Atsakoma –
Ji nutraukė jį, išraiška jos veide panaši į pasibjaurėjimą.
- Tu dirbi Umbrelai?"
Karlosas linktelėjo.
- Jo. Jie pasiuntė mus, kad išgelbėtume civilius. – Jis norėjo pasakyti daugiau, pasakyti jai, ką jis įtarė, – bet ką, kas pakeistų žvilgsnį jos veide, tarsi ji ką tik sužinojo, kad jis buvo žagintojas, ar kažkas panašaus, – bet Trento patarimas kartojosi, primindamas jam, kad būtų apdairus. Džil lūpos susiraukė. – Ką pasakysi, jeigu nustosi malti šūdą? Umbrela atsakinga dėl to, kas čia įvyko, tarytum nežinojai – kada baigsi meluoti? Ką iš tikrųjų veiki čia? Sakyk tiesą, Karlosai, jeigu tai tikras tavo vardas.
Ji buvo neabejotinai įsiaudrinus, ir Karlosas jautė akimirkos abejonę, spėliodamas, ar ji buvo sąjungininkė, kažkas, kas žinojo tiesą apie Umbrelą – bet tai taip pat galėjo būti spąstai.
Galbūt ji dirba jiems ir bando patikrinti mane, sužinoti, kur slypi mano prioritetai...
Karlosas leido lengvam pykčiui įšliaužti į savo balsą.
- Aš esu tik pėstininkas, kaip jau sakiau. Aš esu – mes visi – esame samdomi ginklai. Jokios politikos, supranti? Jie nesako mums mėšlo. Ir šiuo metu, aš nesidomiu tuo, už ką Umbrela yra ar nėra atsakinga. Jeigu aš pamatysiu kažką, kam reikia pagalbos, aš ketinu daryti savo darbą, bet kitaip, aš tik noriu dingti iš čia.
Jis piktai pažvelgė į ją, nutaręs likti charakteryje.
- Ir kalbant apie "kas, kaip, kodėl", ką tu veiki čia? – Jis pratrūko. – Ką tu veikei tame restorane? Ir kas buvo tas padaras, kurį susprogdinai?
Džil išlaikė žvilgsnį kitą sekundę, paskui pažvelgė žemyn, atsidusdama.
- Aš bandau dingti iš čia, taip pat. Tas padaras yra vienas iš Umbrelos monstrų, jis medžioja mane, ir aš labai abejoju, kad jis negyvas, net dabar — kas reiškia, kad nesu saugi. Aš maniau, kad ten galėtų būti... Aš ieškojau tokio rakto, maniau, kad jis galėtų būti restorane.
- Kokio rakto? – Jis paklausė, bet kažkaip manė, kad jau žinojo.
- Tai toks brangakmenis, jis yra Miesto Rotušės vartų užrakinamo mechanizmo dalis. Egzistuoja du brangakmeniai, iš tikrųjų, o vieną tokį jau turiu. Jeigu man pavyktų gauti kitą, atidaryti vartus, yra kelias iš miesto – tramvajus, kuris veda į vakarus, tiesiai į priemiesčius.
Karlosas išlaikė veidą neutralų, bet po oda jis šokinėjo. Ką Trentas sakė?
Keliauti į vakarus, pirma… ir kai surasiu, kur yra mėlynas brangakmenis, suprasiu jų prasmę... bet ką tai reiškia dėl Džil Valentinos? Ar man pasitikėti ja, ar ne? Ką ji žino?
- Jokio mėšlo, – pasakė jis, išlaikydamas švelnų toną. – Mačiau kažką panašaus į tai restorano rūsyje. Žalią brangakmenį.
Džil akys praplatėjo.
- Iš tikrųjų? Jei jį paimtume... Karlosai, mums reikia grįžti!
- Jeigu toks mano vardas, – pasakė jis, užstrigęs kažkur tarp susierzinimo ir linksmumo. Atrodė, ji šokinėjo nuo nuotaikos prie nuotaikos, griežta, tada linksma, tada pikta, tada susijaudinusi; tai buvo gan varginanti patirtis, o jis vis dar nebuvo įsitikinęs, kad galėjo atsukti jai savo nugarą. Ji atrodė esanti nuoširdi…
- Atleisk, – pasakė ji, lengvai paliesdama jo ranką. – Man nereikėjo to sakyti, tiesiog –Umbrelos ir manęs nesieja geriausi santykiai. Čia įvyko bio-užterštumo incidentas vienoje iš jų laboratorijų, prieš apytiksliai šešias savaites. Žmonės mirė. O dabar šitai.
Karlosas šiek tiek ištirpo nuo jos rankos šilumos. Jėzau, bet jis buvo mulkis un primor, o ji buvo kažkas, į ką atkreiptum dėmesį.
- Karlosas Oliveira, – pasakė jis, – jūsų paslaugoms.
Nurimk, vyruti. Dink iš miesto, sako Trentas, bet ar tu įsitikinęs, kad nori keliauti su kažkuo, kas galėtų tave užmušti? Tau reikia prasiplauti galvą prieš einant su cuero Panele Valentina.
Nedelsiant jis pradėjo ginčytis su savimi. Taigi, būk atsargus, bet ar ketini palikti ją visiškai vieną? Ji sakė, kad tas monstras sekė ją…
Jis juokaudavo kartais apie tai, bet iš tikrųjų nebuvo seksistas; ji galėjo pasirūpinti savimi, ką jau įrodė. O jeigu ji viena iš Umbrelos šnipų... kągi, tada ji nusipelnė to, ką gaus, ar ne?
- Aš – aš gerai nesijausčiau, jeigu išvykčiau, nepabandęs surasti kitų, – pasakė jis, ir dabar, kai žinojo, jog buvo būdas dingti iš čia, suprato, kad tai buvo tiesa. Maždaug prieš valandą, mintis būtų buvusi juokinga; dabar, ginkluotas Trento informacija, viskas pasikeitė. Jis vis dar bijojo, žinoma, bet kažko tikro žinojimas, vertė jaustis kažkaip mažiau pažeidžiamam. Nepaisant pavojų, jis norėjo pereiti dar kelis kvartalus, prieš palikdamas miestą, pabandyti išgelbėti ką nors. Jis norėjo laiko pagalvoti, apsispręsti.
Tai... ir žinojimas, kad ji išgyveno, reiškia, jog aš galiu, taip pat.
- Aš mačiau vartus, apie kuriuos kalbi, jie prie laikraščio ofiso, si? Kodėl mums nesusitikus ten... ar dar geriau, tramvajuje.
Džil susiraukė, paskui linktelėjo.
- Gerai. Aš grįšiu į restoraną, kol tu dairysies, o po to lauksiu tavęs tramvajuje. Kai tik praeisi vartus, tiesiog sek kelią ir laikykis kairės, pamatysi ženklus, rodančius į Lonsdeilo Jardą.
Kelias sekundes, nė vienas nekalbėjo, ir Karlosas pamatė, iš atsargaus jos žvilgsnio, kad Džil turėjo savų nuogąstavimų dėl jo. Jos atidumas vertė jį pasitikėti ja šiek tiek daugiau; jeigu ji buvo anti-Umbrela, turėjo prasmę, kad ji nebus nusiteikus bastytis su vienu iš jų darbuotojų.
Liaukis svarstyti ir tiesiog eik, dėl Dievo meilės!
- Neišvyk be manęs, – pasakė Karlosas, norėdamas, jog nuskambėtų lengvai. Jis buvo
negyvai rimtas.
- Neversk manęs laukti per ilgai, – ji atsakė ir nusišypsojo, ir jis pamanė, kad galbūt ji buvo jo pusėje. Tada ji pasisuko ir lengvai nubėgo tolyn, atgal taku, kuriuo jie atėjo.
Karlosas stebėjo ją dingstant, spėliodamas, ar jis buvo išprotėjęs, kad nėjo su ja – ir po akimirkos, jis pasisuko ir, kol nepersigalvojo, skubiai nuskuodė kito išėjimo link.

* * *

Kaip kraujuojanti kiaulė, Mikhailas buvo stebėtinai greitas. Mažiausiai dvidešimt minučių Nicholajus sekė tamsių lašelių taką per kvartalą, per žvyrą ir asfaltą, žolę ir nuolaužas, bet vis dar nematė mirštančio vyro.
Galbūt mirštantis yra per stiprus žodis, kita vertus…
Nicholajus planavo pasiduoti, jeigu nesugebės rasti kuopos lyderio po kelių minučių, bet kuo ilgiau ieškojo, tuo ryžtingesnis tapo. Jis jautėsi, kaip darėsi piktas, taip pat – kaip drįsta Mikhailas bėgti nuo savo teisėtos bausmės? Kas jis manėsi esąs, gaišdamas Nicholajaus brangų laiką? Erzindamas jį net labiau, Mikhailas nuėjo gerą atstumą ir lydėjo jį atgal į miestą; kitas kvartalas ir jis vėl bus prie RPD pastato.
Nicholajus atidarė kitas duris, peržiūrėjo kitą kambarį, atsiduso. Mikhailas turėjo žinoti, kad buvo sekamas – arba jis tiesiog neturėjo pakankamai sveiko proto, kad atsigultų ir numirtų. Bet kuriuo atveju, neturėtų, negalėtų būti dar ilgai.
Nicholajus perėjo per mažą, tvarkingą ofisą, matomai prijungtą prie garažo, nepastovus kraujo takas, švytintis purpuru ant mėlyno linoleumo nuo apdengtų plikų elektros lempų viršuje. Kraujas atrodė retėjo; arba Mikhailas baigė nukraujuoti – kas atrodė neįtikima – arba jis rado laiko sutvarstyti žaizdą.
Nicholajus sugriežė dantimis, dar kartą patikindamas save.
Jis bus silpnas, sulėtėjęs, galbūt ieškos vietos pailsėti. Aš mačiau šūvį, jis negalės ilgiau bėgti.
Jis išėjo į tamsų, erdvų garažą, šaltas oras, pritvinkęs benzino ir tepalų kvapais – ir kažkuo kitu. Jis sustojo, giliai įkvėpė. Neseniai buvo iššautas ginklas, buvo tuo įsitikinęs.
Jis judėjo skubiai ir tyliai per cementą, pamažu apeidamas aplink baltą furgoną, kuris stovėjo vienoje iš automobilių eilių, ir pamatė tai, kas, atrodė, buvo šuo, išdriektas kraujo baloje, jo keistas kūnas, susisukęs embriono padėtyje.
Jis paskubėjo jo link, kartu pasibjaurėjęs ir sužavėtas reginiu. Jie įspėjo jį apie šunis, kaip greitai jie užkrėtė, ir žinojo, kad tyrinėjimai buvo vykdomi dėl jų kaip ginklų naudojimo Spencerio dvare...
… ir juos laikė per pavojingais, kadangi jie užsipuolė dresuotojus. Netreniruojami, ir jų puvimo norma didesnė nei kitų organizmų.
Iš tikrųjų, pusiau nudirtas gyvūnas po jo kojomis atrodė ir dvokė kaip žalios mėsos gabalas, per ilgai paliktas saulėje. Kad ir kaip jis buvo pripratęs prie mirties, Nicholajus vis tiek pajautė skrandžio kilimą nuo jo smarvės, bet toliau studijavo būtybę, įsitikinęs, kad skalikas buvo neseno susišaudymo auka.
Ir tikrai. Dviejų šūvių praplėštos mėsos žaizdos žemiau jo kairiosios ausies... bet ne nuo Ml6, skylės buvo per daug didelės. Nicholajus atsitraukė atgal, susiraukęs. Kažkas be Mikhailo Viktoro praėjo pro garažą per paskutinį pusvalandį, ir turbūt ne U.B.A.B. kareivis, nebent jis atsinešė savo ginklą, tikriausiai pistoletą –
Nicholajus išgirdo kažką. Jo galva greitai pasisuko, dėmesys link išėjimo durų, priekyje ties antra valanda. Minkštas slydimo garsas, užsikrėtęs žmogus besiremiantis į duris, galbūt – arba galbūt sužeistas vyras, susmukęs ir mirštantis prie išėjimo, per daug išvargęs, kad eitų toliau.
Nicholajus pajudėjo link durų, viltingai – ir išsišiepė, išgirdęs Mikhailo balsą, įsitempusį ir silpną, plaukiantį pro rūdijantį metalą.
- Ne... pasitraukit!
Nicholajus nekantriai atidarė duris, nusišluostydamas šypseną nuo veido, kol įvertino situaciją. Platus, apgriuvęs kiemas, aptvertas tvoromis, transporto priemonės, pastatytos nenaudingoje barikadoje, dar du negyvi šunys parkritę ant šalto pagrindo.
Mikhailas gulėjo šalia garažo durų, iš dalies atsirėmęs į sieną ir beviltiškai bandydamas pakelti automatą. Jo išblyškęs veidas buvo nusėtas prakaitu, o rankos audringai drebėjo.
Už penkių metrų nuo jo, pusė asmens traukėsi pargriauto vyro link ant supjaustytų pirštų galiukų, jo belytis puvėsio veidas, subjaurotas į šnopuojančią nuolatinę šypseną. Jo progresas buvo skaudžiai lėtas, bet pastovus; atrodė, kad jokio apatinio kūno neturėjimas – tikrai neužbaigta virškinimo sistema – netrukdė nešėjui norėti maitintis.
Ar aš suvaidinu didvyrį, išgelbėju savo lyderį nuo mirties gniaužtų? O gal aš tiesiog gėriuosi renginiu?
- Nicholajau, padėk man, prašau... – Mikhailas subliovė, pasukdamas galvą į jį, ir Nicholajus negalėjo atsispirti. Mintis, kad Mikhailas bus dėkingas jam tam už tai, kad išgelbėjo jo gyvybę atrodė neįprastai… juokinga, dėl geresnio žodžio neturėjimo.
- Laikykis, Mikhailai, – pasakė Nicholajus tvirtai. – Aš pasirūpinsiu juo!
Jis bėgo pirmyn ir šoko, trenkdamas bato kulną į nešėjo kaukolę, pasibjaurėdamas, kai jo didelė susivėlusio skalpo odos dalis šlapiai nusitrynė nuo kaulo.
Jis tėškė kulną vėl, ir trečią kartą, ir kažkada žmogus mirė storai, suskylančiai sugirgždėdamas, jo rankos spazmuojančios, jo beodžiai pirštų galiukai, pakylantys trumpai nuo asfalto.
Nicholajus pasisuko, skubėdamas atsiklaupti šalia Mikhailo.
- Kas nutiko? – jis paklausė susirūpinusiu balsu, kol įdėmiai žiūrėjo į Mikhailo kruviną skrandį. – Ar vienas iš jų sužeidė jus?
Mikhailas papurtė galvą, užmerkdamas akis, tarsi per daug išvargęs, kad laikytų jas atmerkęs.
- Kažkas šovė į mane.
- Kas? Kodėl? – Nicholajus pasistengė atrodyti sukrėstas.
- Aš nežinau, kas, ar kodėl. Maniau, kad kažkas mane sekė, taip pat, bet – galbūt jie tiesiog pamanė, kad buvau vienas iš jų. Zombis.
Iš tikrųjų, tai ne per toli nuo tiesos...
Nicholajus turėjo nuslopinti kitą šypsnį; jis nusipelnė apdovanojimo už savo vaidybą.
- Aš mačiau... bent jau kelis iš vyrų, kurie paspruko, – Mikhailas sušnabždėjo. – Jeigu mes
pasiektume evakuacijos vietą, iškviestume transportą...
Šv. Michaelio Laikrodžio Bokštas buvo tariama evakuacijos vieta, kur kareiviai turėjo nugabenti išlikusiuosius civilius. Nicholajus žinojo tiesą – žvalgybinė komanda nudės iš pradžių paramedikus, persirengs jų rūbais ir neleis iškviesti jokių sraigtasparnių, nebent Umbrela duos žodį. Kadangi būrių lyderiai turbūt visi mirę, Nicholajus spėjo, ar nors vienas iš kareivių bent žinojo apie "evakuaciją," nors manė, kad nesvarbu. Tai nepaveiktų jo planų bet kuriuo atveju.
Jis jautė, kad nesimėgavo šiuo žaidimu tiek, kiek manė. Mikhailas buvo tiesiog apgailėtinai patiklus, tai buvo toks pat iššūkis kaip draugiško šuns medžiojimas. Buvo beveik gėda stebėti taip pat tai, kaip jis pasidavė skausmui.
- Aš nemanau, kad jūs esate formoje keliauti, – pasakė Nicholajus ramiai.
- Nėra taip jau blogai. Skauda žiauriai, ir aš praradau šiek tiek kraujo, bet jei tik atsikvėpsiu, pailsėsiu kelias minutes...
- Ne, atrodo labai blogai, – pasakė Nicholajus. – Mirtina. Tiesą sakant, aš galvoju –
Giiirgžt.
Nicholajus nutilo, kai garažo durys šalia jų atsidarė, lėtas ir lygus judesys, ir vienas iš U.B.A.B. kareivių įžengė, akys nušvintančios, kai pamatė juos, automatas nusileido, – bet tik truputį.
- Serai! Kapralas Karlosas Oliveira, A būrys, kuopa Delta. Aš esu... šūdas, gera matyti jus
vyručiai.
Nicholajus žvaliai linktelėjo, nesuvokiamai suirzęs, kol Karlosas pritūpė šalia jų, tikrindamas Mikhailo žaizdą, užduodamas kvailus klausimus. Jis buvo devyniasdešimt devyniais procentais įsitikinęs, kad galėjo užmušti juos abu anksčiau, negu jie supras, kas įvyko, bet net vienas procentas buvo per didelė rizika, turint omenyje, kas pastatyta ant kortos. Jam reikės palaukti... o galbūt jis suras būdą, kaip panaudoti šitas naujas aplinkybes savo pranašumui.
O jeigu ne... na, žmonės atsuka nugaras savo draugams visąlaik, ar ne?
Ir nė vienas iš jų neturėjo priežasties manyti, kad Nicholajus jų priešas. Koks buvo posakis, apie tai, kad kliūtis yra tiktai užsimaskavusi galimybė?
Reikalai klosis puikiai.

11.

DŽIL SUSTOJO PRIE ROTUŠĖS VARTŲ, TVIRTAI LAIKYDAMA ABU BRANGAKMENIUS PRAKAITUOTOJE RANKOJE. Zona buvo tuščia, bent jau kiek ji galėjo matyti, kaip ir restoranas, Nemezidis dingęs, o tai reiškė, kad jai reikėjo paskubėti; ji nežinojo, kaip, bet jis sekė ją, ir ji norėjo kuo greičiau dingti.
Jos ilgas sprintas per skersgatvius už restorano paliko ją be kvapo ir ne mažai persigandusią. Ji beveik suklupo už kažkokios neįtikimos būtybės kūno, už vieno, kurio ji negalėjo matyti gilėjančiame juodume – bet tamsus daugialypių nagų, kabančių negyvuose šešėliuose, siluetas buvo daugiau, negu pakankamas akstinas, kad ji judėtų toliau. Jis neatrodė kaip niekas, ką ji matė anksčiau; tai, ir Nemezidžio neišvengiamo persekiojimo grėsmė paliko ją švelnioje panikoje. Ji panaudojo ją, pasiskolindama greičio pastangoms, atsargiai išlaikydama emocijų kontrolę. Ji žinojo iš patirties, kad laikymąsis savo gyvūnų instinktų buvo gyvybiškai svarbi išgyvenimo dalis; šiek tiek baimės buvo geras dalykas, jis palaikė adrenalino tekėjimą.
Dekoratyvinis laikrodis buvo pastatytas ant iškeltos pakylos prie vartų. Ji įdėjo mėlyną brangakmenį į vietą, brilianto formos stiklas, paleidžiantis neryškų elektrinį zvimbimą, apvalią žibintų grandinę, kuri apvedė mirgančius brangakmenius. Žalias briliantas įėjo taip pat lengvai, apvesdamas lengvą grandinę į užbaigtą ratą. Sekė sunkus malimo garsas, ir vartų dviejų durų komplektas atsidarė, atskleisdamas tamsų kelią, apsuptą peraugusių krūmų.
Neatrodė blogai iš ten, kur ji stovėjo. Ji palengva įėjo į tylų taką, sužadindama pojūčius.
Vėsus, tamsus, švelnus brizas, žadantis lietų, vienintelis daiktas, kuris judėjo, šlamendamas medžius, valydamas lapus, atšaldydamas prakaitą ant veido ir rankų. Ji girdėjo minkštą nutolusią virulentiško-zombio dejonę, tekančią per orą, ir matė išblyškusias ankstyvos mėnesienos dėmes ant kelio akmenų. Budri, bet nejusdama jokio pavojaus, ji ėjo toliau gilyn, jos mintys, pasisukančios į Karlosą Oliveirą.
Jis sakė tiesą dėl buvimo vienu iš Umbrelos pasamdytų rankų ir turbūt nežinojo, ką kompanija iš tikrųjų rengė, bet taip pat kažką nutylėjo. Jis nebuvo toks geras melagis, kaip manė, ir jo matomas melas nepranašavo nieko gera.
Kita vertus, jis neatrodė jokiu būdu kaip piktą žadantis – melagis, kuris linkėjo gero, galbūt, arba bent jau tas, kuris nelinkėjo žalos. Jis turbūt buvo tiesiog atsargus – darė tiksliai tai, ką ir ji. Bet kokiu atveju, ji neturėjo laiko daryti svarių išvadų, taigi pasikliovė pirmu įspūdžiu: jis buvo vienas iš gerų vyrukų. Ar tai bus, ar ne, kažkokia pagalba jai, buvo kita istorija; šią akimirką, ji galėjo sutikti su bet kokiu sąjungininku, kuris neplanavo jos užmušti.
Bet ar aš turėčiau su kuo nors bendradarbiauti? Kas nutiks, jeigu jis stos skersai kelio Nemezidei, ir –
Tarytum davus ženklą, ji išgirdo tai, pagiežingą šnypštimą, kuris atrodė nerealus, kaip koks mirtinas pokštas.
- Sstaarrss –
Kalbant apie velnią, o, mėšlas, kur jis?
Džil buvo beveik mažo parko centre, kur trys takai susikirto, ir garsas atvyko iš kažkur priekyje – ar jis buvo už jos? Akustika keista, mažytis kiemas prieš ją darė žemą, šnypščiantį riksmą, sklindantį iš visur. Ji sukosi, ieškodama, bet kelias už jos ir kiti du, kurie tęsėsi tolyn nuo atviro kiemo, dingo šešėlyje.
Kuris kelias... Ji įžengė į atvirą erdvę, suteikdama sau didesnę galimybę pabėgti ir vietos manevruoti, jeigu to prireiks.
Kietas, sunkus žingsnis. Kitas. Džil pakėlė galvą –
– ir ten, priekyje ir į kairę, kelyje, kuris vedė prie tramvajaus. Tirštėjanti tamsa, vis dar per toli aiškiai matyti.
Grįžk, į laikraščio ofisą arba atgal į nuovadą, ne, jokiu būdu nepabėgsiu nuo jo, bet yra degalinė, kuri turi metalinį spynos užraktą ir ten daugybė automobilių, bus kur pasislėpti –
Priekyje ir į dešinę. Paprastas planas buvo geriau, negu jokio, ir jai baigėsi laikas toliau svarstyti pasirinkimus.
Džil pradėjo bėgti, lengvas jos batų trepsenimas, pasimetęs po staigaus judėjimo, augančio staugimo ir tankios pusiau sintetinių kojų bėgtinės, atsimušusių nuo kiemo. Ji buvo giliai savi-sąmoninga, jausdama susitraukiančius raumenis, širdies ir kvėpavimo garsus, kol skriejo per akmenis. Per akimirksnį, ji buvo prie mažų vartų, kurie vedė toliau į šiaurę, vedantys į kvartalą, prigrūstą paliktais automobiliais, pro degalinę/taisyklą, link –
Ji neatsiminė. Jei gatvė bus tuščia, ji galės pereiti per pramoninį miesto rajoną, tikėtis, kad nesusidurs su vienu iš zombių būrių. Jei blokados buvo aukštos –
– tada man šakės, ir bus per vėlu bet kokiu atveju.
Ji leido savo gerai ištreniruotam kūnui toliau mąstyti už ją, vikriai peršokdama per vartus ir bėgdama pritūpus, nunešdamas ją į reliatyvų susidūrusių automobilių ir sunkvežimių labirinto saugumą. Ji jautė jį atsliūkinantį, ir leido sau susilieti su šešėliais, bandydama rasti savyje kažkokį pirmykštį supratimą dėl savo vietos medžioklėje. Ji buvo grobis, ji turėjo būti taip nepagaunama, kaip Nemezidis buvo pasiryžęs; jei ji padarys viską teisingai, ji išgyvens, o būtybė liks alkana. Jei ne…
Nebėra laiko, daugiau jokio mąstymo. Nemezidis medžiojo. Džil bėgo.

* * *

Mašinų garažo ofise, Karlosas rado puspilnį butelį vandens, truputį lipnios juostos ir vis dar supakuotus vyriškus marškinius – taip arti sterilių atsargų, kiek tik ketino būti. Jis nedelsiant ėmėsi darbo, kad padėtų Mikhailui, kol Nicholajus stebėjo perimetrą, stebėdamas sudužusius automobilius tamsoje, automatas rankoje. Vidinis kiemas buvo tylus išskyrus Mikhailo atšiaurų kvėpavimą ir vienišą nutolusios varnos krankimą.
Karlosas neišmanė daugiau, negu paprastas tvarstis, bet manė, kad žaizda nebuvo labai bloga; kulka pralėkė kiaurai per Mikhailo šoną, netoli virš jo kairiojo klubo kaulo; colis ar du arčiau ir jam būtų šakės, šūvis į kepenis ar inkstus jo mirties orderis. Kaip dabar, jo trumpoji žarna turbūt buvo perverta; tai, galų gale, jį užmuštų, bet su greita medicinos pagalba, jam viskas turėtų būti gerai.
Karlosas išvalė ir aprišo žaizdą, lipnia juosta užlipdydamas kompresus, apvyniodamas marškinių juostas aplink Mikhailo liemenį, kad palaikytų spaudimą. Atrodė, kuopos lyderis kovojo su skausmu pakankamai gerai, nors jį šiek tiek vimdė ir pykino nuo prarasto kraujo.
Akies kampu, Karlosas pastebėjo, kad Nicholajus pajudėjo. Jis baigė vynioti lipnią juostą aplink tvarsčius ir pamatė, kaip būrio lyderis išsiėmė laptopą iš kuprinės ir spaudžiojo klavišus, jo veidas susikaupęs studijuodamas. Jis buvo padėjęs šautuvą ir pritūpęs šalia sudaužyto pikapo.
- Sere, ah, Nicholajau, aš baigiau čia, – pasakė Karlosas, atsistodamas. Mikhailas primygtinai reikalavo, kad jie mestų rango formalumus, pabrėždamas, kad jų situacija reikalavo lankstumo. Karlosas pritarė, nors susidarė įspūdį, kad Nicholajui tai ne itin patiko; atrodė, jis mėgo laikytis taisyklių pagal knygą.
Mikhailas, išblyškęs ir apsiblaususiomis akimis, pakėlė save ant alkūnių.
- Ar yra galimybė panaudoti tą daiktą, kad iškviestume evakuaciją? – Jo balsas buvo silpnas.
Nicholajus papurtė galvą, atsidusdamas. Jis uždarė laptopą ir padėjo jį atgal į kuprinę.
- Aš radau jį policijos nuovadoje ir maniau, kad galėtų praversti – blokadų sąrašas, galbūt, ar daugiau informacijos apie šią… katastrofą.
- Jokios laimės? – Mikhailas paklausė.
Nicholajus pajudėjo jų link, jo išraiška neįskaitoma.
- Ne. Manau, kad mūsų geriausias pasirinkimas yra bandyti ir nusigauti į laikrodžio bokštą.
Karlosas susiraukė. Trentas sakė jam, kad laikrodžio bokšte turėjo būti ginklų, ir kad jam reiktų traukti į šiaurę nuo ten; tarp Džil tramvajaus vakaruose ir šios naujos informacijos, jis pradėjo jaustis kamuojamas atsitiktinumų.
- Kodėl laikrodžio bokštas?
Mikhailas atsakė, kalbėdamas švelniai.
- Evakuacija. Tai vieta, kur mes turėjom išvesti civilius ir iškviesti transportą. Laikrodžio bokšto varpai yra prijungti prie kompiuterio, sistemos, kuri skleidžia signalą, kai programa naudojama. Mes paskambiname varpus, sraigtasparniai atskrenda. Žavu, ar ne?
Karlosas pagalvojo, kodėl niekas nepasivargino paminėti šį menką informacijos grynuolį brifinge, bet nusprendė neklausti. Šiuo metu tai iš tikrųjų neturėjo reikšmės; jiems reikėjo pasiekti tramvajų. Jis gerai nepažinojo Nicholajaus, bet Mikhailas Viktoras nebuvo grėsmė, ne jo būklėje, ir jam reikėjo ligoninės. Trentas sakė, kad buvo viena netoli nuo laikrodžio bokšto.
Bet Umbrelos akys ir ausys –
Ne. Jų istorijos buvo tokios pačios, kaip ir jo; jie kovojo ir stebėjo mirštančius komandos draugus, pasimetė, ieškojo kelio lauk ir atsidūrė čia. Tiesiog jautėsi keista, netikėtai turėti dar du žmones įsivėlusius. Trentas dabar vertė jį abejoti visų motyvais, spėliodamas, kas galėtų būti įsivėlęs į tariamą Umbrelos sąmokslą, besijaudinantis dėl to, ką jis galėjo ir negalėjo sakyti.
Be to, Umbrela išdūrė juos, taip pat. Kodėl jie norėtų padėti šunsnukiams, kurie nutupdė mus šiame šūde? Trentas galbūt sakė tiesą, bet jo čia nėra. Jie yra, ir man reikia jų. Mums reikia jų. Džil negalėjo prieštarauti, dėl kelių kareivių jos pusėje.
- Egzistuoja tramvajus, kurį mes galime panaudoti, kad dingtume iš čia, – pasakė Karlosas.
- Visai šalia, mąstau, laikrodžio bokšto. Jis arti, vyksta į vakarus... ir su visais tais padarais
naktyje, ieškančiais šviežios mėsos –
- Mums praverstų išvyka už miesto, – Nicholajus pertraukė, linkteldamas. – Manant, kad
bėgiai nesugriuvę. Nuostabu. Ar tu įsitikinęs, kad jis veikiantis?
Karlosas sudvejojo, paskui gūžtelėjo pečiais.
- Iš tikrųjų pats jo nemačiau. Susidūriau su – policininke, manau, moterim, ji papasakojo man apie jį. Ji pakeliui jį apžiūrėti, sakė, kad palauks manęs. Aš norėjau pabandyti rasti ką nors, prieš mums išvykstant.
Jis jautėsi beveik kaltas, užsimindamas jiems apie ją, ir staiga suprato, kad leido visam Trento beprotiškam šnipo mėšlui paveikti jį. Kodėl laikyti Džil paslaptyje? Kam rūpėjo? Mikhailas ir Nicholajus apsikeitė žvilgsniais, ir paskui abu linktelėjo. Karlosas liko patenkintas. Pagaliau tikras planas, veiksmo kursas. Vienintelis dalykas, blogesnis negu buvimas giliame šūde, buvo buvimas giliame šūde be krypties.
- Eime, – pasakė Nicholajus. – Mikhailai, jūs pasiruošęs?
Mikhailas linktelėjo, ir kartu, Karlosas ir Nicholajus pakėlė jį, palaikydami jo svorį taip vienodai, kaip tik galėjo. Jie pamažu slinko į garažą ir beveik grįžo atgal į ofisą, kai Nicholajus išleido švelnų keiksmą ir sustojo.
- Kas? – Mikhailas užsimerkė, kvėpuodamas giliai.
- Sprogmenys, – pasakė Nicholajus. – Aš negaliu patikėti, kad užmiršau, kodėl grįžau šiuo
keliu. Po to, kai suradau Mikhailą, aš tiesiog –
- Sprogmenys? – Karlosas paklausė.
- Taip. Tuoj po to, kai zombiai užpuolė, ir mano būrys, – Nicholajus nurijo, aiškiai kovodamas, kad išlaikytų pusiausvyrą, – po to, kai zombiai užpuolė, atsidūriau šalia statybų aikštelės pramoniniame rajone. Pastatas buvo griaunamas, galvoju, ir mačiau kelias pamestas dėžes su aukštu sprogstamumo įspėjimu. Buvo užrakinta priekaba, į kurią ketinau įsiveržti, bet kita jų banga atvyko manęs.
Jis sutiko Karloso įdėmų žvilgsnį tolygiai.
- Jie pagalvotų dukart apie puolimą grupėse, jei turėtume kelis RDX dinamito mišinius, kuriuos galėtume mesti į juos. Kaip manote, ar galėsite pasiekti tramvajų be manęs? Aš pasitikčiau jus ten.
- Aš nemanau, kad mes turėtume išsiskirti, – pasakė Mikhailas. – Mes turime geresnę
galimybę, jeigu –
- Jei mes turėsime būdą neleisti jiems prieiti per arti, – Nicholajus pertraukė. – Mes negalime leisti baigtis amunicijai, ne be kažko kita, kad palaikytų mus. Ir yra kitų, kurių mes nepažįstame, būtybių...
Karlosas nemanė, kad išsiskyrimas buvo tokia gera mintis, taip pat, bet atsimindamas tą padarą su žnyplėmis prieš restoraną –
– ir apie tą didelį monstrą restorane? Džil sakė, kad jis seks ją vėl...
- Jo, gerai, – pasakė Karlosas. – Mes lauksime tavęs prie tramvajaus.
- Puiku. Aš neužtruksiu ilgai. – Netaręs kito žodžio, Nicholajus pasisuko ir skubiai išėjo iš
garažo ir į naktį.
Karlosas ir išblyškęs Mikhailas toliau kovojo tyloje. Jie praėjo pro ofisą ir lauk į gatvę, prieš Karlosui suprantant, kad Nicholajus nepasivargino paprašyti nuorodų, kur stovėjo tramvajus.

* * *

Nicholajus turėjo priešintis galingam potraukiui patikrinti kompiuterį vėl, kai tik dingo iš akių; jis išeikvojo pakankamai laiko, vaidindamas tvirtą būrio lyderį dviem idiotiškiems kareiviams. Jau praėjo devyniolika minučių nuo to laiko, kai Kapitonas Deivis Čanas užpildė Vačdogo padėties raportą iš Umbrelos medicinos komercinio ofiso – apytiksliai du kvartalai nuo automobilių aikštelės garažo – ir jei Nicholajui nusišypsos laimė, jis pagaus Čaną vis dar dirbantį, tikrinantį atnaujintus užrašus ar bandantį susisiekti su vienu iš administratorių.
Nicholajus lėtai bėgo per siaurą gatvelę, nuklotą skelbimais, peršokdamas per kelis besimėtančius lavonus, atsargiai vengdamas jų viršutinių kūnų tuo atveju, jei jie nebuvo negyvi. Ir tikrai, vienas iš susprogusių lavonų siauros gatvelės gale bandė siekti ir pagriebti jo kairį batą. Nicholajus be bėdos jį peršoko, šiek tiek nusišypsodamas dėl jo susinervinusios dejonės. Beveik taip apgailėtinas kaip Mikhailas.
Karlosas Oliveira, kita vertus. Tvirtesnis, negu atrodė, ir neabejotinai protingesnis, – žinoma, joks priešininkas jam, bet Nicholajus norės atsikratyti juo anksčiau ar vėliau...
…arba ne. Aš galėčiau išvis apeiti tą šaradą.
Nicholajus pastūmė metalines duris dešinėje, į kitą siaurą gatvelę, apterštą žmonių palaikais, svarstydamas galimybes, kol skubėjo. Jam išvis nereikėjo eiti į laikrodžio bokštą, tik į ligoninę – ir jam nereikėjo keliauti tramvajumi. Žaisti su Mikhailu ir dabar Karlosu buvo malonu, bet ne būtinybė. Jis galėjo net leisti jiems gyventi, jei tą pasirinktų...
Jis išsiviepė, pasukdamas už vingiuoto skersgatvio kampo. Koks malonumas tai būtų? Ne, jis laukė, kaip pasitikėjimas jų akyse sutrupa, jiems suprantant, kokie kvaili jie buvo –
Tik tik tik.
Nicholajus sustingo, tučtuojau atpažindamas garsą. Nagai ant asfalto, prieš jį, beveik švelnus tarškėjimas, atvykstantis iš šešėlių viršuje ir kairėje. Vienintelė deganti šviesa buvo už jo pėsčiųjų tako kampe, viena iš dūzgiančių fluorescencinių avarinių lempų, kuri vos švietė; jis pasitraukė atgal jos link, tikai skambantys greičiau ir arčiau, būtybė vis dar nematoma.
- Kągi, pasirodyk, – jis suniurzgėjo, susinervinęs dėl dar vienos kliūties netinkamu laiku.
Jam reikėjo pasiekti komercinį ofisą, prieš Čanui dingstant, jis neturėjo laiko kovoti su vienu iš Umbrelos išsigimėlių, kad ir kaip to norėjo.
Tik tik tik.
Jie diese! Jis girdėjo nagus, brėžiančius cementą dešinėje, kur ką tik buvo, kaip tik tada, kai šventvagiškas spiegimas nuskambėjo iš tamsos prieš jį, garsas kaip pamišimas, kaip plėšomos sielos –
– ir štai jis pasirodė, rėkdamas, iššokdamas iš tamsos, kai kitas prisijungė prie jo monstriškos dainos, judantis juodas pragaras stereo garsu. Nicholajus pamatė pakeltus kablio nagus prieš jį, traškėjimą, varvančius apatinius žandikaulius, švytėjimą vabzdiškų akių, ir žinojo, kad kitas buvo vos sekundė už savo brolio, ruošdamasis šokti, kai pirmas nusileido.
Nicholajus atidarė, automatinės ugnies barškesys, pasimetęs dvynių staugime, šoviniai randantys taikinį ant pirmo, jo riksmas, besikeičiantis, kai sudrebėjo sustodamas, vos už trijų metrų – ir, vis dar šaudydamas, Nicholajus pritūpė ir šoko ant dešinio šono, vienu sklandžiu judesiu. Antras puolantis gyvis buvo mažiau kaip už dviejų metrų, kai jis pataikė į jį, kruvini taškai pasirodantys jo švytinčiame juodame egzoskelete kaip sprogstančių gėlių žydėjimas. Kaip pirmas, jis trukčiojo ir spazmavo prieš pargriūdamas, veriantis riksmas, tampantis gargaliavimu, tampantis tyla.
Nicholajus atsistojo ant kojų, susierzinęs, neįsitikinęs dėl rūšies – arba smegenų siurbikas, arba labiau amfibinis deimosas, kita daugiakojė veislė. Jis tikėjosi piktumo ir atakos metodo, bet gerai nesuprato jų greičio.
Jei aš būčiau buvęs lėtesnis bent sekundę...
Nėra laiko svarstymams, laikas spaudė. Jis pamažu slinko pirmyn, skubiai peržengdamas tamsų, kraujuojantį galūnių išsidriekimą, pradėdamas bėgti, kai tik jį praėjo.
Su kiekvienu žingsniu toliau nuo negyvų būtybių, jis jautė susitvardymą grįžtant, jautė pasiekimo antplūdį, šildantį jį iš vidaus ir iš išorės. Jie buvo greiti, bet jis buvo greitesnis – ir su tokiais monstrais, palaidais mieste, jis galės nesijaudinti dėl Mikhailo, ar Karloso, ar bet ko, bandančio pabėgti nuo mirties. Jei jis nepatirs malonumo pats, galės mėgautis mintimi, kad jo bendražygiai tikrai taps aukomis vienam iš tuzino siaubų, jų neadekvatūs refleksai nuvildami juos, jų įgūdžių trūkumas garantuojantis jų pražūtį.
Nicholajus suspaudė M16, pakilumo antplūdis pridėdamas vikrumo jo kiekvienam judriam žingsniui. Rakūnas nebuvo silpnųjų vieta. Jis neturėjo ko bijoti.

12.

PLIENINIS SPYNOS UŽRAKTAS, KURIS SAUGOJO MECHANIKOS DIRBTUVIŲ PRIEKĮ, BUVO UŽRAKINTAS, BET DŽIL SUGEBĖJO ĮEITI PER GARAŽĄ, ĮSILAUŽDAMA PRO GALINES DURIS. Parduotuvė buvo gana tvirta, gerai apsaugota nuo vidutinio vagies, ir tikrai nuo bet kokio zombio, – bet Džil neturėjo abejonių, kad, jeigu Nemezidis norės įeiti, jam turbūt pavyks. Jai teliko tikėtis, kad jis nesekė jos taip toli...
…visgi jis būtent tai ir darė.
Džil nesuprato, kaip. Ar jis užuodė ją? Tai neatrodė tikėtina, turint omenyje jos atsargų, kvėpavimą užgniaužtą pasivaikščiojimą link degalinės; ji slinko nuo šešėlio prie šešėlio, girdėdama Nemezidžio perkūninį, bet kerėplišką progresą, kol jis ieškojo jos paliktų automobilių minioje. Jei jis sekė ją pagal kvapą, jis seniai būtų sugavęs ją... nors, kaip jis žinojo, kas ji buvo, konkrečiai? Jei kita jos dydžio moteris pasimaišytų jo kelyje, ar ji supainiotų tą moterį su Džil?
Džil ėjo per gerai apšviestą garažą, jos batai, keliantys minkštą šlapią triukšmą ant benzinu-lipnių grindų, jos mintys klajojančios, kol įsiminė pastato išklotinę ir patikrino duris. Ji nežinojo, kaip Nemezidis buvo užprogramuotas, kad surastų ir užmuštų S.T.A.R.S., ar kodėl atrodė, kad jis, taip pat, laikas nuo laiko nutraukdavo persekiojimą; kadangi Bradas buvo negyvas, ji liko vienintelė S.T.A.R.S. narė vis dar Rakūne.
Nebent... Policijos Šefas Aironsas buvo B komandos narys, apytiksliai prieš dvidešimt metų, ir jis tikriausiai vis dar mieste…
Džil papurtė galvą. Absurdiška. Chrisas iškasė pakankamai informacijos apie Aironsą, kad būtų įsitikinęs, jog jis dirbo Umbrelai, kaip tik taip, jie įtarė, kaip paslaptingasis seras Trentas – skirtumas buvo tas, kad atrodė, Trentas norėjo jiems padėti, tuo metu, kai Aironsas buvo pinigus-grobiantis šliužas, kuriam nerūpėjo niekas kitas, išskyrus pats aš.
Jei Aironsas buvo Nemezidės nepageidaujamų žmonių sąraše, Džil su tuo galėjo susitaikyti. Iš garažo, ji įžengė į ofiso-poilsio kambario kombinaciją — sodos aparatas, mažas stalas su pora kėdžių, užgriozdintas rašomasis stalas. Džil pakėlė telefoną iš bendrų principų, girdėdama nejudantį orą, kurio ir tikėjosi.
- Dabar belieka laukti, tikriausiai, – pasakė ji niekam konkrečiai, atsiremdama į prekystalį.
Jei Nemezidis nepasirodys po kelių minučių, ji vėl išslys lauk, grįš prie tramvajaus. Ji spėliojo, ar Karlosas jau buvo ten, ir ar jis surado savo kuopos išlikusiuosius narius – kaip ji vadinosi? Umbrelos Bio-hazardo kažkas…
Turbūt viena iš jų pusiau-įstatyminių atšakų; tai būtų geri visuomeniai ryšiai, kai žinios sužinos, kas įvyko Rakūne. Umbrelos administracija galės parodyti pirštu į savo ypatingą specialiosios paskirties būrį, pasakyti žiniasklaidai, kaip skubiai ir ryžtingai jie veikė, kai suprato, kad įvyko nelaimingas atsitikimas.
Išskyrus jie nepavadins to nelaimingu atsitikimu, nebent dėl aplaidumo iš jų pusės; be abejo, jie jau išsirinko atpirkimo ožį ir paruošė jį pakarti, kažkokį nelaimingą taip-žmogų, kuriam prikabins tūkstančius mirusiųjų...
Ne, jei ji pasipriešins tam, ne, jei jos draugai pasipriešins tam; vienaip ar kitaip, tiesa bus išaiškinta. Ji privalėjo būti.
Džil pastebėjo kelis gulinčius aplink įrankius – atsuktuvų komplektą, pora laužtuvų – ir jai pasirodė, kad būtų pravartu pasiimti kelis daiktus tvamvajui. Būtų riesta, kai jie pasiektų jį, o pritrūktų atsuktuvo ar panašiai, kažko, dėl ko reikėtų grįžti. Ji pati buvo mechanikos beraštė, bet galbūt Karlosas turėjo kažkokios patirties –
Trinkt! Trinkt! Trinkt!
Džil pasilenkė už prekystalio, kai tik išgirdo lėtus, sunkius beldimus garažo durų pusėje, atkaklius ir tolygius.
Nemezidis? Ne, žingsniai buvo garsūs, bet ne galingi, tai buvo arba žmogus, arba –
- Uuhh. – Švelnus alkanas riksmas prasibrovė per duris, prie kurio prisijungė kitas, paskui trečias, paskui choras. Viruso nešėjai, ir buvo panašu į didelę jų grupę. Bet koks palengvėjimas, kurį ji jautė supratus, kad tai nebuvo Nemezidis, skubiai išblanko; tuzinas zombių, beldžiančių į duris, prilygo blyksinčiam neoniniui ženklui, kuris rodė maisto užkandinę.
Ir kaip tiksliai dabar aš ketinu iš čia išsėlinti?
Jos paprastas planas, pasislėpti, kol Nemezidis praeis pro šalį, beveik visiškai žlugo. Jai reikėjo naujo plano, geriausiai tokio, kuriam nereikėjo daugiau, negu kelių sekundžių suplanuoti.
Taigi sugalvok kažką pagaliau. Nebent ketini išsiveržti lauk ir pradėti spardyti subines.
Džil atsiduso, žema didelės baimės graužatis jos skrandyje, tiek pastovi, kad ji daugiau nepastebėjo jos. Lauke pūvantys nešėjai toliau šmirinėjo ir šūkavo, bejėgiškai trankymi į duris.
Galima bent jau peržvelgti savo galimybes; ji turėjo kelias laisvas minutes.

* * *

Jie pasiekė tramvajų be jokių keblumų.
Karlosas jautėsi viltingai, kai jie įsvirduliavo į stoties kiemą, apšviestą linksmai degančių nuolaužų vienoje pusėje – jokių zombių, jokių monstrų, ir atrodė, kad Mikhailui nepablogėjo. Miesto Rotušės vartai buvo atidaryti, tuzino brangakmenių komplektas įstatytas į laikrodžio formos pjedestalą, kas reiškė, kad Džil jau praėjo. Karlosas tikėjosi, kad jai pavyks, bet vis tiek jautė palengvėjimą.
- Štai jis, – pasakė Mikhailas, ir Karlosas linktelėjo, prisimerkęs, kai šuoras smalkėtų dūmų nuklojo juos. Jų dešinėje stovėjo prašmatnus senas pastatas, arba tramvajaus stotis, arba tariama Miesto Rotušė. Prieš juos, pro krūvą skrynių, kurios blokavo jų kelią, stovėjo senamadiškas tramvajus, jo raudoni dažai truputį nublankę. Kai jie prisiartino, Karlosas pamatė, kad buvo prikabintas antras vagonas, didžioji jo dalis paslėpta pastato iškyšos šešėlyje.
Džil turbūt laukė viename iš jų. Karlosas pastūmė kelias iš skrynių šalin su vienu klubu, Mikhailas, palaikydamas pusiausvyrą prie stoties sienos.
- Beveik vietoje, – pasakė Karlosas.
Mikhailas silpnai nusišypsojo.
- Lažinuos, kad būsi laimingas, numetęs mano subinę į sėdynę.
- Būsiu labiau laimingas pasodinęs savo subinę. Vienos pusės bilietas iš čia.
Mikhailas įstengė nusijuokti.
- Girdžiu tave.
Jie pajudėjo po iškyša, Karlosas, ieškantis judėjimo abiejų vagonų languose. Jis nematė nieko; dar blogiau, jis nejautė nieko. Vietovė atrodė visiškai negyvenama, sustingusi ir negyva.
Tikiuosi, nusprendei prisnūsti ten, Džil Valentina.
Pirmo vagono slystančios šoninės durys, kurį jie pasiekė, buvo užrakintos; jų abipusiam palengvėjimui, antrosios nebuvo. Įlipęs į vagoną, įsitikinęs, kad jis tuščias, Karlosas padėjo Mikhailui įlipti, pasodindamas jį prie lango suoliuko. Kai tik kuopos lyderis prigulė, atrodė, jis nugrimzdo į pusėtiną alpulį.
- Aš patikrinsiu antrą vagoną, tada pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, kad apšviesčiau vidų, –
pasakė Karlosas. Mikhailas suniurnėjo atsakydamas.
Ne be nuostabos, Džil taip pat nebuvo kitame vagone, bet Karlosas visgi rado elektrinę kontrolę šalia vairuotojo sėdynės. Paspaudus mygtuką, įsijungė viršutinių žibintų eilė, apšviesdama senstančias medienos grindis ir raudonu vinilu pamuštas sėdynes, besitiesiančias abiejose sienose.
- Kur tu, Džil? – Karlosas sumurmėjo, jausdamas tikrą rūpestį jai. Jei kažkas nutiko, jis jaustųsi bent jau dalinai atsakingas dėl to, kad nepalydėjo jos atgal į restoraną.
Mikhailas buvo vos sąmoningas, kai Karlosas patikrino jį, bet daugiau panėšėjo į miegą negu komą. Kol gydytojas neapžiūrės jo žaizdos, poilsis turbūt geriausias vaistas.
Vagono gale buvo atidarytas valdymo pultas, kurį Karlosas atsiklaupė apžiūrėti. Jo širdis nukrito į pilvą, kai pamatė, kad tai buvo pirminės galios sąrankos dalis ir kad trūko kelių detalių. Jis neišmanė nieko apie tramvajus, bet nereikėjo būti genijum, kad suprastum, jog negalėsi užvesti mašinos, kai laidai nutraukioti, ypač tokioje senovinėje sistemoje.
Atrodė, kad taip pat trūko saugiklio.
- Hijo de la chingada, – jis sušnabždėjo ir išgirdo silpną juoką už savęs.
- Aš suprantu pakankamai ispanų kalbos, kad žinočiau, jog neturėtum bučiuoti savo motinos su ta burna, – pasakė Mikhailas. – Kas nutiko?
- Trūksta saugiklio, – pasakė Karlosas. – Ir šituos laidus reikia atmazgyti. Mums reiks pasirūpinti tuo, jeigu norime pajudinti šį daiktą.
- Vos į šiaurės-rytus nuo čia... – Mikhailas pradėjo, bet turėjo padaryti pauzę, įkvėpdamas
prieš tęsdamas. – Yra degalinė. Taisykla. Jis buvo vienas iš orientyrų... miesto žemėlapyje, už jos yra priemiesčiai. Turbūt ten yra įrangos.
Karlosas pagalvojo apie tai. Jis nenorėjo palikti Mikhailo, o Džil ar Nicholajus galėjo pasirodyti bet kurią minutę...
…bet mes niekur neketinome važiuoti be elektrinio kabelio ir aukštos amplitudės saugiklio, o Mikhailas vos laikosi; kokį pasirinkimą aš turiu?
- Taip, gerai, – pasakė Karlosas lengvai, eidamas prie Mikhailo. Jis įdėmiai pažiūrėjo į jį, pastebėdamas paraudusią žandų spalvą, vaškiškai išblyškusią kaktą. – Tikriausiai man reikėtų tą vietą patikrinti – nori vykti kartu?
- Ha, ha, – Mikhailas sušnabždėjo. – Būk atsargus.
Karlosas linktelėjo.
- Pasistenk pamiegoti. Jei kas nors pasirodys, pasakyk, kad tuoj grįšiu.
Mikhailas jau slydo atgal į snaudulį.
- Būtinai, – jis sumurmėjo.
Karlosas patikrino Mikhailo automatą, įsitikindamas, kad užtaisytas, ir padėjo jį šalia pamušto suolo, lengvai pasiekiamoje vietoje. Jis žvilgčiojo aplink, norėdamas dar ką nors pasakyti, kelis užtikrinimo žodžius, ir pagaliau tiesiog pasisuko ir išėjo. Mikhailas nebuvo kvailas, jis žinojo, kas buvo statoma ant kortos.
Jo gyvenimas, tarp kitų dalykų.
Karlosas giliai įkvėpė ir atidarė duris, melsdamasis, kad degalinė nebuvo labai toli.

* * *

Čanas dingo kaip po vandeniu, ir ne tik kad nebuvo jokio būdo pasakyti, kur jis patraukė, bet ir tai, kad Nicholajus prasilenkė su juo vos keliomis minutėmis. Kompiuteris, iš kurio jis tikriausiai išsiuntė savo raportą, vis dar buvo šiltas, monitoriaus stiklas, traškantis statiška elektra. Nicholajus impulsyviai pagriebė monitorių ir metė jį per kambarį, bet nebuvo patenkintas jo buku pigios plastmasės apvalkalo ir stiklo sprogimu. Jis troško kraujo. Jei Čanas grįžtų į ofisą, Nicholajus sunkiai jį primuštų prieš nutraukdamas jo gyvenimą.
Jis žingsniavo per mažą, smarkiai prišiukšlintą ofisą, virdamas pykčiu.
Jis erzina mane savo nemokšiškumu. Jis yra toks kvailas, toks neišmanantis, kaip jis gali būti toks žemas ir vis dar likti gyvas?
Nicholajus žinojo, kad mintis nebuvo griežtai racionali, bet jis buvo įsiutęs ant Čano. Deivis Čanas nenusipelnė būti Vačdogu, jis neužsitarnavo gyventi.
Palaipsniui Nicholajus susitvardė, kvėpuodamas giliai, versdamas save skaičiuoti iki šimto poromis. Žaidimas dar tik prasidėjo. Be to, Nicholajaus planas priklausė nuo turėjimo informacijos, kurios Umbrela norėjo – ir jei jis norėjo pavogti tą informaciją, jis turėjo leisti praeiti šiek tiek laiko, kol kiti Vačdogai ją surinks. Kasdieniniai raportai buvo plika sąlygų ir žuvusiųjų skaičiaus reziumė, naudojama tiek pat, kiek ir registracija; tikra medžiaga buvo kaupiama diskuose, surastų dokumentų nuorašai ar pavogti iš kieno nors kito failų, perkeliamų tiktai dalimis, jei Vačdogas manė tai esant lemiamos svarbos.
Ir... kol laukiu, galiu susitikti su savo bendražygiais prie tramvajaus.
Nicholajus liovėsi žingsniavęs, staiga suprasdamas, kad jis iš tikrųjų mėgavosi apgaudinėdamas Karlosą ir Mikhailą. Kadangi jų buvo du, tai pavertė žaidimą labiau jaudinančiu. Ar jie įtartų jį? Ką jie sakė apie jo staigų išvykimą? Ką jie mąstė apie jį?
Ir į ką tai panėšėtų, stebint Mikhailo lėtą, kankinantį gyvybės praradimą, stebint, kaip jis praranda gebėjimą mąstyti, kol jaunasis protagonistas Karlosas veltui kovoja, bandydamas įveikti mirtį? Nicholajus galėjo sugadinti varpų mechanizmą, kai tik jie pasieks laikrodžio bokštą... galbūt drąsiai pasisiūlyti surasti ligoninę, parnešti medikamentų –
Nicholajus netikėtai nusijuokė, atšiaurus, lojantis garsas kambario ramume. Jam reikėjo užmušti daktarą Akvino – mokslininką, kuris turėjo raportuoti iš ligoninės, tas, dirbantis su vakcina – šiaip ar taip, ir jis žinojo, kad Akvino buvo liepta pasirūpinti ligoninės sunaikinimu prieš paliekant Rakūną, pašalinant tyrinėjimų įrodymus. Ligoninėje taip pat buvo laikoma specifinė organizmų rūšis, kuria Umbrela nusprendė atsikratyti,
Medžiotojų Gama serija, taigi, ligoninės susprogdinimas reiškė du įvykdytus tikslus už vieno kainą.
Atrodė, kad MG nebuvo pakankamai efektyvūs pagal kainą, nors kilo rimtų nesutarimų administracijos viduje dėl to, ar tikrai reikia sunaikinti prototipus. Jeigu Nicholajus galėtų privilioti Karlosą į kovą su vienu iš jų, jis turėtų truputį vertingos savo paties informacijos, kurią galėtų parduoti... ir jis, taip pat, įvykdytų daugiau kaip vieną tikslą vienu veiksmu.
Viskas susijungė, viskam atsirado kažkokia simetrija. Jis mestų visą planą, jei kažkas pasisuktų bloga kryptimi, žinoma, arba jei suprastų, kad tai prieštaravo jo planams. Jis nebuvo idiotas – bet projekto turėjimas užpildytų jo laiką, neleisdamas jam per daug nuobodžiauti.
Nicholajus pasisuko ir ėjo link durų, pralinksmėjęs nuo savo paties pataikavimo. Rakūno Miestas panėšėjo į kažkokią baugią karalystę, kur jis buvo valdovas, galintis daryti, ką tik panorėjo – viską, ką panorėjo. Melas, žmogžudystė, maudymasis kito vyro pralaimėjime. Viskas buvo jo paėmimui, ir su išmoka pabaigoje.
Jis vėl jautėsi savame kailyje. Atėjo laikas pažaisti.

13.

DŽIL PAGALIAU NUSPRENDĖ ATIDARYTI METALINĘ LANGINĘ IR BANDYTI PRASIBRAUTI, KAI LAUKE IŠGIRDO ŠŪVIUS, AUKŠTO TONO AUTOMATO TARŠKĖJIMĄ. Tarti, kad jai palengvėjo, buvo nutylėjimas; nepertraukiamas negyvųjų stuksenimas lauke ėste ėdė jos nervus, beveik priversdamas ją nusišauti, vien tam, kad daugiau jo negirdėtų – ir dabar, po kelių sekundžių, vėl buvo ramu, kaip pirma.
Ji skubiai pajudėjo prie garažo šoninių durų, priklupdama prie išrinkto raudono automobilio, pakelto ant lifto, ir priglausdama ausį prie šalto metalo. Viskas buvo tylu, viruso nešėjai tikrai negyvi –
Bem-bem-bem!
Džil trūktelėjo atgal, kai kažkas beldė į duris, jos širdis skaičiuojanti laiką.
- Ei, ar kas nors viduje? Zombiai negyvi, dabar galite atidaryti!
Negalima supainioti akcento; tai buvo Karlosas Oliveira. Su palengvėjimu Džil pasuko spyną, prisistatydama, kai atvėrė duris.
- Karlosai, čia Džil Valentina.
Ji džiaugėsi jį matydama, bet žvilgsnis jo veide buvo toks nuoširdžiai pakilus, kad ji netikėtai beveik susidrovėjo. Ji pasitraukė atgal nuo durų, kad jis galėtų įeiti vidun.
- Aš taip džiaugiuosi, kad tau viskas gerai, kai tavęs nebuvo tramvajuje, aš pagalvojau... – Karlosas nutilo, jo "mintis" gana akivaizdi. – Šiaip ar taip, iš tikrųjų, malonu vėl tave matyti.
Jo matomas rimtas nerimas dėl jos buvo siurprizas, ir ji dvejojo, kaip į tai atsakyti – susierzinimas, kad buvo globojama? Ji nesijautė suirzusi. Kažkas besirūpinantis dėl jos, ypač turint omeny į kokį chaosą jie pateko, buvo – na, tiesą sakant, miela.
Faktas, kad tas kažkas yra aukštas, tamsiaplaukis ir išvaizdus nėra toks baisus daiktas, taip pat, hmm? Džil tučtuojau apribojo mintį, nutraukdama ją. Tiesa, ar ne, jie buvo išlikimo situacijoje; jie galėjo žiūrėti vienas kitam į akis vėliau, jei jie paspruks iš čia gyvi.
Atrodė, Karlosas nepastebėjo jos mažo susinepatoginimo.
- Taigi, ką čia veiki?
Džil apdovanojo jį pusiau šypsena.
- Šiek tiek nuklydau. Kartais nematei Frankenšteino monstro, klajojančio ten naktyje?
Karlosas susiraukė.
- Tu vėl jį sutikai?
- Ne jį, o tai. Jis vadinamas Tironu, jei jis yra tas, kuo manau, kad jis yra – ar kažkokia jo variacija, bet kokiu atveju. Bio-sintetinis, nepaprastai stiprus ir labai sunkiai užmušamas. Ir atrodo, kad Umbrela suvokė, kaip užprogramuoti jį specifinei užduočiai, šiuo atveju, užmušti mane.
Karlosas pažiūrėjo į ją skeptiškai.
- Kodėl tave?
- Ilga istorija. Trumpas atsakymas yra, aš žinau per daug. Šiaip ar tai, aš slėpiausi čia, bet –
Karlosas užbaigė vietoj jos.
- Bet pasirodė zombių gauja, neleisdama tau saugiai išeiti. Supratau.
Džil linktelėjo.
- Kaip tu? Sakei, kad nusigavai iki tramvajaus, tai ką čia veiki?
- Susidūriau su dviem kitais U.B.A.B. vyrukais. Vienas iš jų buvo pašautas, vis dar gyvas, bet sekasi jam nekaip, Mikhailui. Nicholajus – tai kitas – manė, kad žinojo, kur gauti sprogmenų, taigi Mikhailas ir aš nuėjome prie tramvajaus jo laukti. Pasirodo, kad yra paruošta evakuacija, jei mums pavyktų pasiekti laikrodžio bokštą ir paskambinti varpus. Mes paskambiname, sraigtasparniai atvyksta.
Jis pastebėjo Džil išraišką ir gūžtelėjo pečiais, išsišiepdamas.
- Taip, žinau. Tai kažkoks kompiuterių signalas, nežinau, kaip jis veikia. Puikios žinios, išskyrus tam, kad užvestume tramvajų, reikės poros daiktų – elektrinio kabelio ir vieno iš tų senamadiškų aukštos amplitudės saugiklių, bent jau pradžiai. Mikhailas sakė man, kad čia netoli buvo taisykla; jis yra vienas iš kuopos lyderių, prieš mums nusileidžiant, jis gerai įsižiūrėjo į žemėlapį...
Karlosas susiraukė, paskui pats sau linktelėjo, tarsi išspręsdamas kažkokį galvosūkį.
- Nicholajus turbūt taip pat matė žemėlapį, kas paaiškintų, kodėl jam nereikėjo nuorodų.
- Karlosas, Mikhailas, Nicholajus – Umbrela nediskriminuoja pagal tautybę, ar ne? – Džil
pokštavo atsainiai, daugiausia tam, kad apmalšintų gilėjantį nerimą. Ji manė, kad Karlosas buvo padorus širdies gilumoje, bet dar du Umbrelos kareiviai, vienas iš jų kuopos lyderis – kokie buvo šansai, kad visi trys buvo tiesūs vaikinai, kuriuos suklaidino jų darbdavys? Umbrela buvo priešas, ji negalėjo praleisti šio punkto.
Karlosas jau ėjo šalin, jo dėmesys, prikibęs prie pakelto raudono automobilio.
- Jei jie atliko kokį elektrinį patikrinimą, turėtų būti... štai, šito aš ir ieškau!
Atrodė, kad Karlosas pamatė kabelį, kurio jam reikėjo išsisklaidžiusių kordų ir laidų raizginyje po gaubtu, kai kurie iš jų šiek tiek liečiantys alyvuotą cementą.
- Atsargiai, – Džil pasakė, judėdama, norėdama prisijungti, kai jis iškėlė ranką ir pagriebė vieną iš kabelių, tamsiai žalią. Ji instinktyviai nepasitikėjo elektros įranga ir neaiškiai manė, kad žmonės, kurie kuitėsi su laidais, tik ir prašėsi būti nutrenktais.
- Jokių problemų, – pasakė Karlosas lengvai. – Tik tikras baboso paliktų vieną iš laidų,
prijuntus prie –
Pokšt!
Baltai oranžinė kibirkštis išspjovė iš vieno iš besivejančių laidų, garsiai ir ryškiai, ir sprogstamai kaip ginklo šūvis. Anksčiau, negu Džil galėjo įkvėpti, cementinės grindys skendėjo ugnyje – ne laipsniškai, be jokio plėtimosi, jos tiesiog netikėtai ir visiškai užsiliepsnojo, liepsnos dviejų, trijų pėdų aukščio ir kylančios.
- Bėk čia! – Džil rėkė, skubėdama link atidarytų durų, kurios vedė į ofisą, alyva maitinamas naikinantis karštis prieš jos pliką odą, kai jis smogs automobilio benzino bakui, kuris, be abejo, sprogs, mums reikia dingti iš čia –
Karlosas buvo teisiai už jos, ir kol jie bėgo į ofisą, Džil jautė stingdantį šaltį kraujyje.
Velniop automobilį, automobilis buvo niekas palyginti su tuo, kas ketino įvykti, kai ugnis pasieks požeminius bakus degalinės priekyje.
Užkabinta grandinė kabėjo ant plieninės langinės, kuri blokavo paradines duris. Džil bėgo jų atidaryti, bet Karlosas buvo vienu žingsniu priekyje. Jis pagriebė grandinę ir patraukė, ranka ant rankos, langinė lėtai judanti į viršų, nepaisant paklaikusio metalinių sąsajų barškesio.
- Griūk ir šliaužk, – pasakė Karlosas, pakeldamas balsą, kad jis būtų girdimas per žvangėjimą, per tarsi vandenyną šniokščiančios, sklindančios ugnies parduotuvėje.
- Karlosai, bakai lauke –
- Žinau, dabar judam!
Langinės apačia buvo pusantros pėdos nuo pagrindo. Džil krito, išsitiesdama ant šaltų grindų, šaukdama Karlosą, kai pilvu šliaužė laukan.
- Palik, bus gerai!
Tada ji pražliaužė, atsistodama ant kojų, griebdama Karloso ranką ir traukdama jį paskui ją. Parduotuvėje kažkas sprogo, bukas vūūmp garsas, galbūt benzino bakas arba tas kabinetas, pilnas automobilinio tepalo, Jėzau, turbūt esu nelemtai prakeikta, kad daiktai vis sproginėja aplink mane –
Karlosas pagriebė jos ranką, pabudindamas ją iš sąstingio paklaikusiomis akimis.
- Greičiau!
Jai nereikėjo kartoti dukart. Kol kilo šviesa, pripildanti mechanikos dirbtuvių langus, apšviesdama ryščiai oranžine spalva mažiausiai aštuonių negyvų viruso nešėjų lavonus, ji bėgo, Karlosas šalia jos.
Spūstis buvo sausakimša, gatvė užkimšta, jokio aiškaus kelio, kuriuo jie spėtų pasprukti.
Džil jautė skrendančias sekundes, kol jie brovėsi per negyvo metalo ir tuščių, spoksančių stiklų labirintą. Pirmas tikras sprogimas ir už jų dūžtančių langų garsas buvo per arti, mes nesam pakankamai toli, bet viskas, ką jie galėjo daryti, buvo tai, ką darė – tai ir melstis, kad ugnis kaip nors praleistų svarbiausius bakus.
Galbūt mums reiktų pasislėpti, galbūt mes esame už sprogimo spindulio ir –
Kažkaip, ji negirdėjo to – ar greičiau, ji išgirdo staigų, viso garso nebuvimą. Per daug susitelkusi keliavimui per tylų eismą tamsoje, kraujo antplūdžiui ausyse, slenkančiam laikui, galbūt. Viskas, ką ji žinojo, buvo bėgimas, o paskui sekė mamutinė spaudimo banga, kuri pastūmė ją iš galo, pakeldama į viršų ir priekin, tuo pačiu metu, tarsi šonu į ją besitrenkiantis sunkvežimis, ir Karlosas, kažką rėkiantis, – o paskui sekė tiktai juoduma, tiktai nutolusi saulė, kuri pliauškėjo tamsos kraštuose, uždegdama jos mintis pikta liepsna.

* * *

Mikhailas skendo, leisdamasis į karštligišką kliedesį, kuris neabejotinai jį pražudys.
Viskas, ką Nicholajus sugebėjo išgauti iš mirštančio vyro, buvo, kad Karlosas išėjo parnešti įrangos, reikalingos suremontuoti tramvajų, ir kad jis grįš netrukus. Jeigu buvo daugiau informacijos, Nicholajus turės palaukti, – kol Mikhailo karštinė praeis, ar Karlosas sugrįš, iš kurių nė vienas neatrodė tikėtinas. Mikhailui tiktai blogės, ir gilus, dundantis sprogimas, kuris sudrebino pagrindą po tramvajumi, po kurio sekė naktinio dangaus nušvitimas šiaurėje, rodė, kad ugnis kilo iš degalinės – nebūtinai dėl Karloso klaidos, bet Nicholajus įtarė, kad taip turbūt ir buvo, ir kad Karlosas Oliveira sudegė kaip traškutis.
Kas reiškia, kad aš turėsiu surasti elektrinį kabelį pats, jei noriu nusigauti iki ligoninės.
Erzalynė, bet nieko negalėjai padaryti. Nicholajus rado dėžę atsarginių saugiklių stotyje, taip pat penkių galonų tinkamai maišytos automobilinės alyvos konteinerį, daugiau, negu reikia, kad tramvajus pasiektų ligoninę, – bet be elektrinio kabelio, apskritai be jokios elektros instaliacijos, kur reikėjo pakeisti perdegusius laidus. Nicholajus spėliojo, kodėl Karlosas nepagalvojo įsilaužti į stoties įrankių kambarį, ir nusprendė, kad turbūt dėl vaizduotės trūkumo.
- Ne... ne, to negali – ugnis! Ugnis, greičiau... Greičiau...
Nicholajus pakėlė galvą nuo tramvajaus valdymo pulto apžiūros, smalsus, bet, kad ir ką Mikhailas sapnavo, jis vėl nugrimzdo į neramų miegą, senovinis suolas, girgždantis po jo nerimstančiais judėsiais. Apgailėtina. Jis galėjo bent jau suvapėti kažką įdomaus. Nicholajus atsistojo ir pasirąžė, pasisukdamas durų link. Jis jau supylė alyvą į elementarią variklio bako sistemą, bet turėjo netinkamus saugiklius. Jis rastų kitą, keliaudamas atgal į miestą, turbūt tame pačiame automobilių aikštelės garaže, kur susekė Mikhailą; jis pastebėjo kelias įrangos lentynas ten. Visas lakstymas pirmyn ir atgal darėsi varginantis, bet bent jau dauguma kanibalų rajone buvo jau negyvi, taigi neužtruktų ilgai; – ir kai grįš, galės apdovanoti save už pastangas, pasakydamas Mikhailui, kas buvo atsakingas už jo nepermaldaujamą mirtį.
Jis išėjo į traukinių kiemą, neaiškiai galvodamas apie tai, kur galėtų praleisti naktį, kai pamatė dvi figūras, klumpančias tramvajaus link, jų formos, pusiau paslėptos retoje mirštančios ugnies šviesoje šiaurės-vakarų kiemo kampe. Kai jie priartėjo, jis pamatė, kad Karlosas, visgi, sugebėjo išvengti mirties ir atsivedė su savimi moterį, neabejotinai tą pačią moterį, kuri papasakojo jam apie tramvajų. Abu buvo apdegę, jų plika oda, paraudusi ir purvina nuo pelenų; galbūt jis nebuvo labai toli nuo spėjimo, kas sukėlė tą ugnį...
...ir dar kartą, te prasideda žaidynės!
- Karlosai! Ar tu sužeistas? O jūs, panele? – Jis žengė į priekį, kad jie galėtų aiškiai jį matyti, galėtų matyti gilų susirūpinimą jo veide.
Karlosas akivaizdžiai džiaugėsi jį matydamas.
- Ne, aš, – mums abiems viskas gerai, tik šiek tiek priblokšti. Degalinė užsidegė ir sprogo. Džil neteko sąmonės minutę ar dvi, bet jai viskas...
Karlosas staiga atsikrenkštė, linkteldamas moters link.
- Uh, Džil Valentina, čia Seržantas Nicholajus Ginovaef, U.B.A.B.
- Tiesiog Nicholajus, – jis pasiūlė, ir ji spoksojo į jį, jos išraiška neįskaitoma. Atrodė, kad
panelė Valentina nebuvo nusiteikusi naujoms pažintims. Tai pradžiugino jį, nors jis tiksliai nežinojo, kodėl. Ji nešėsi .357 revolverį ir turėjo, atrodė, 9 mm ginklą, užkištą už nepaprastai aptempto sijono juosmens.
- Mes esame skolingi jums, kad pasakėte Karlosui apie tramvajų. Jūs su policija? – Nicholajus paklausė.
Džil pažvelgė tiesiai jam į akis, ir galėjai girdėti iššūkio toną jos atsakyme.
- Policija negyva. Aš su S.T.A.R.S., Ypatingas Taktikos ir Gelbėjimo Būrys.
Kągi, kągi, kaip ironiška. Įdomu, ar ji jau sutiko Umbrelos nedidelę staigmenėlę... Jeigu būtų sutikus, tikriausiai dabar prieš jį nestovėtų; nebent jis blogai funkcionavo, Tironas galėjo perlaužti suaugusį vyrą per pusę, neišnaudodamas net ketvirčio jėgos. Kažkas kaip Džil Valentina neturėjo jokios galimybės prieš kažką tokį pažangų, Umbrelos naują žaislą, kuris turėjo greitai pasirodyti.
Nicholajus buvo patenkintas dėl keisto atsitiktinumo, kurio dėka sutiko S.T.A.R.S. narę; tai privertė jį jaustis, kad viskas buvo tvarkoje, jog ryšiai jo galvoje atsispindėjo pasaulyje aplink jį.
- Kaip Mikhailas?
Nicholajus nukreipė akis nuo Džil nepalenkiamo žvilgsnio, kad atsakytų Karlosui, nenorėdamas pasirodyti kovingas.
- Bijau, kad nelabai gerai. Mes turime išvykti, kiek galima greičiau. Ar radai ką nors naudingo? Mikhailas sakė, kad ketinai parnešti remonto įrangą.
- Viskas dingo, sudegė, – pasakė Karlosas. – Manau, kad turėsime laikytis –
- Ar suradote savo sprogmenis? – Džil pertraukė, vis dar atidžiai jį stebėdama. – Kur jie?
Ne atvirai priešiška, bet labai arti; visai nestebina, pagalvojus. Tikroji S.T.A.R.S. istorija buvo ta, kad jie atskleidė informaciją apie Umbrelos tikrus tyrinėjimus Spencerio dvaro laboratorijoje. Jie vėliau buvo diskredituoti, žinoma, bet Umbrela bandė atsikratyti jais nuo to laiko.
Jei jie visi tokie įtarūs kaip ši, nenuostabu, kad Umbrelai nesisekė.
- Nebuvo jokių sprogmenų, – pasakė jis lėtai, staiga nuspręsdamas šiek tiek ją pastumti, pamatyti, kokia tiesmuka ji buvo. – Viskas, ką radau, buvo tuščios dėžės. Panele Valentina, kažkas trikdo jus? Atrodote… įsitempus.
Jis sąmoningai aštriai pažvelgė į Karlosą, tarytum supykęs, kad jis su savimi atsivedė nepasitikinčią moterį. Karlosas nuraudo ir skubiai prakalbo, bandydamas pakeisti temą.
- Manau, kad mes visi įsitempę, bet svarbiausias dalykas, šią akimirką, yra Mikhailas. Mes
turime jį iš čia išgabenti.
Nicholajus išlaikė Džil žvilgsnį dūžį ilgiau, paskui linktelėjo ir nukreipė dėmesį į Karlosą.
- Sutarta. Jei surasi kabelį, aš pažiūrėsiu, ką galiu padaryti dėl saugiklio, – netoli nuo čia yra elektrinė, paieškosiu ten. Atgal garaže, kur mes radome Mikhailą, esu įsitikinęs, kad mačiau baterijos kabelius, gali pabandyti ten. Nepaisant pasisekimo, susitinkame čia po pusės valandos.
Karlosas linktelėjo. Nicholajus toliau ignoravo Džil atsakymą, vietoj to, kreipdamasis į Karlosą.
- Gerai. Aš patikrinsiu Mikhailą prieš išvykdamas. Judam.
Jis pasuko atgal link tramvajaus, tarsi viskas buvo nuspręsta, tyliai sveikindamas save, kai lipo į vidų. Jie parneš jam kabelį, tuo metu, kai viskas, ką jis turėjo padaryti, buvo nueiti tuziną žingsnių iki tramvajaus stoties ir įkišti ranką į dėžę.
Kas reiškia, kad atsargoje turėsiu daug laiko. Įdomu, apie ką jie kalbės, kai manęs nebus šalia… Galbūt jis pasitiks juos grįžtant, stebės juos minutėlę ar dvi prieš pranešdamas apie save.
Nicholajus priėjo, kur Mikhailas miegojo ir išsišiepė jam, labai patenkintas. Dalykai pagaliau darėsi įdomūs. Karlosas dirbo jam, Mikhailas buvo prie mirties slenksčio, o S.T.A.R.S. moters prisijungimas, taip sakant, pagyvino siužetą. Jis žvilgtelėjo lauk pro tramvajaus langą ir pamatė, kad jie abu jau nuėjo, dingę atgal į tamsą. Džil Valentina įtarė jį, bet tik dėl to, ką ji žinojo apie Umbrelą; jis buvo įsitikinęs, kad ji atslūgs, kai praeis šiek tiek laiko.
- O jeigu ne, aš užmušiu ją, kaip ir jus likusiuosius, – pasakė jis švelniai.
Mikhailas išleido minkštą sielvarto garsą, bet miegojo toliau, ir po akimirkos, Nicholajus tyliai išėjo.

14.

NORS BUVO TURBŪT DAUG, APIE KĄ JIE GALĖJO KALBĖTI, DŽIL NENORĖJO PRADĖTI POKALBIO, NEI KARLOSAS. Jiems reikėjo gauti elektros kabelį, grįžti prie tramvajaus, ir pasistengti, kad jų neužmuštų procese – ne tikslus laikas lengvam pokalbiui, net jei atrodė, kad gatvės tuščios. Ir po artimos mirčiai patirties, kurią jie patyrė bėgdami iš degalinės, Karlosas net nenorėjo kalbėtis.
Apie ką mes, šiaip ar taip, kalbėtume? Orą? Kiek jos draugų jau mirę? Kaip dėl to, ar tas Tirono-padaras neketina pasirodyti ir užmušti ją kada nors netrukus, arba galbūt apie dešimt svariausių priežasčių, kodėl ji nemėgsta Nicholajaus…
Džil aiškiai nepatogiai jautėsi prie Nicholajaus – beveik tikrai dėl jos jausmų Umbrelai – ir Karlosas manė, kad Nicholajus taip pat nelabai mėgo ją, nors nesuprato kodėl; būrio lyderis buvo tobulai mandagus, nebent šiek tiek tiesmukiškas. Karlosui patiko, kad Džil nebuvo tokia su juo, įtari ir iššaukianti, bet priešiškumas tarp jos ir Nicholajaus šiek tiek jį neramino. Kad ir kaip banaliai tai skambėjo, jie turėjo likti kartu, jei norėjo išgyventi.
Bet kokiu atveju, Džil nesiūlė aptarti savo jausmų šia tema, ir Karlosas buvo užsiėmęs, svarstydamas apie tai, ar papasakoti kitiems apie Trentą, kadangi jie abu stebėjo vienas kito subines. Jie ėjo tyloje nuo tramvajaus atgal į senamiestį ir beveik sugrįžo į garažą, kai Karlosas pamatė kažką, ką atpažino.
Negyvas vyras, paremtas vingiuotos siauros gatvelės kampe, netoli nuo groteskiškų dviejų Umbrelos būtybių kūnų, kuriuos Karlosas praėjo jau dukart per kelias valandas, kaip padaras, kurį jis užmušė prie restorano; pažvelgus į lavoną, galima pasakyti, kad jis kiurksojo ten kurį laiką, – kas reiškė, kad Karlosas praėjo jį pro šalį, niekada jo nepastebėdamas. Tai šiek tiek neramino, supratus, kad jis daugiau net nežiūrėjo į jų veidus, bet buvo per daug nustebęs, jog tvirtai laikytųsi to jausmo.
- Ei, aš pažįstu šį vyruką, – pasakė jis, pritūpdamas šalia jo, bandydamas atsiminti vardą. – Henesis? Heningsas, žinoma. Aukštas, tamiaplaukis, plonas randas, kuris bėgo nuo vieno burnos kampo iki smakro. Vienintelė šautinė žaizda į galvą, jokių akivaizdžių puvimo ženklų...
…ir ką, po velnių, jis čia daro?
Džil ėjo keliais žingsniais prieš Karlosą. Ji apsisuko ir paėjo atgal, paslapčia pasitikrindama laikrodį.
- Aš apgailestauju dėl tavo draugo, bet mums, iš tikrųjų, reiktų eiti, – pasakė ji švelniai.
Karlosas papurtė galvą ir ėmė apieškoti kūną, dėl papildomos amunicijos ar kažkokio asmens tapatybės dokumento.
- Ne, mes nebuvome draugai. Aš susipažinau su juo savo darbo įstaigoj, iškart po to, kai mane pasamdė, manau, kad jis dirbo kitoje U.B.A.B. atšakoje. Vyrukas buvo vaiduoklis, eks-kariškis, ir jis tikrai neatvyko į Rakūną su mumis... hola, kas čia?
Karlosas ištraukė mažą, oda aplenktą knygutę, maždaug cigarečių pakelio dydžio, iš Heningso striukės kišenės ir atvertė ją. Dienoraštis. Jis pravertė ligi galo ir pamatė, kad paskutinis įrašas buvo datuotas vos užvakar.
- Tai galėtų būti svarbu, – pasakė jis, stodamasis. – Esu įsitikinęs, kad Nicholajus pažinojo
jį, jis norės pamatyti šitai.
Džil susiraukė.
- Jei tai svarbu, galbūt tau reikėtų peržiūrėti ją dabar. Galbūt ten... galbūt jis užsiminė apie Nicholajų ar Mikhailą.
Paskutiniai žodžiai buvo ištarti lengvai, bet Karlosas suprato, ką ji norėjo pasakyti, ir jam tai nelabai patiko.
- Klausyk, Nicholajus šiek tiek pasipūtęs, bet tu jo nepažįsti. Jis prarado visą savo būrį šiandien, vyrai, kuriuos jis turbūt pažinojo ir dirbo su jais daug metų, taigi kodėl tau nedavus jam atsipūsti?
Džil net nekrūptelėjo.
- Kodėl tau neperžiūrėjus to blonknoto, kol aš eisiu ieškoti elektros kabelio? Tu sakai, kad šis vyras yra kažkoks agentas, kad jis dirba Umbrelai, ir kad techniškai jo čia neturėtų būti. Aš noriu žinoti, ką jis turėjo pasakyti per savo paskutines valandas, o tu ne?
Karlosas spoksojo į ją dar vieną akimirką, paskui nenoriai linktelėjo, atleisdamas įtampą. Ji buvo teisi; jeigu buvo kažkas aiškaus Heningso užrašuose apie tai, kas įvyko Rakūne, tai galėtų būti jiems naudinga.
- Gerai. Tiesiog pagriebk kiekvieną kabelį, kurį rasi, ir pasiskubink atgal, sutarta?
Džil linktelėjo ir dingo po sekundės, išnykdama šešėliuose be garso. Neįtikėtina, kokia tyli ji buvo; tam prireikė rimto apmokymo. Nors jis daug nežinojo apie juos, Karlosas girdėjo apie S.T.A.R.S., girdėjo, kad jie tariamai buvo geri; Džil Valentina tikrai įrodė tai.
- Pažiūrėkime, ką turi pasakyti dėl savęs, Heningsai, – Karlosas sumurmėjo, spragtelėdamas atvertė užrašus ir pradėjo skaityti paskutinį įrašą.

* * *

Aš nežinojau, kad nutiks, kas nors panašaus. Esu skolingas jiems viską, bet būčiau atsisakęs šito, jei būčiau žinojęs. Tas rėkimas, negaliu ilgiau jo pakęsti ir kam, po velnių, rūpi, jei mano priedanga žlugus? Visi mirs, viskas beprasmiška. Gatvės užpildytos rėkimu, ir tai taip pat beprasmiška.
Kai kompanija išgelbėjo mano subinę prieš dvejus metus, jie pasakė man, kad dirbsiu tamsiojoje pusėje, kam neturėjau priekaištų. Būčiau sutikęs su dešimt metų šūdo kasimo, o tai, ką atstovas pasakė man, neatrodė labai blogai – aš ir keli kiti kaliniai būsime apmokyti kaip tvarkdariai, turėdami reikalo su neteisėtais jų tyrinėjimo aspektais. Jie jau sukūrė savo legalias organizacijas, porą sukarintų vienetų, bio-hazardo berniukai, gana padorią aplinkos apsaugos komandą. Mūsų darbas buvo išvalyti netvarką anksčiau, negu per didelis žmonių skaičius pastebėjo, ir įsitikinti, kad žmonės, kurie kažką pastebėjo, niekada negautų galimybės apie tai prabilti.
Šeši mėnesiai intensyvaus apmokymų ir buvau pasiruošęs bet kam. Mūsų pirma užduotis buvo atsikratyti kai kurių bandomųjų subjektų, kurie slapstėsi. Šitie žmonės norėjo paviešinti apie narkotiką, kuriuo jie buvo įšvirkšti, turėjusiu sulėtinti senstamumo procesą, bet sukėlusiu jiems visiems vėžį. Tai užtruko kurį laiką, bet mes pašalinome juos visus. Aš nesididžiuoju savimi dėl to, ar dėl kažko kita, ką padariau per praėjusius pusantrų metų, bet išmokau sugyventi su tuo.
Aš buvau specialiai išrinktas Vačdogo Operacijai. Jie išlaipino kelis iš mūsų čia tiesiai po pirmo išsiliejimo, atsargos dėlei, bet ne kiekvienas pasirinktas, kad būtų Vačdogas. Jie pasakė, kad aš buvau daugiau įsipareigojęs, negu kiti, kad aš nesubyrėsiu, stebėdamas kitus mirštant. Valio man. Dirbau sandėlyje dvi savaites kaip inventoriaus specialistas, laukiantis kažko įvykstant, besikraustydamas iš proto nuo nuobodulio – ir paskui viskas įvyko tuojau pat, ir aš nemiegojau tris dienas, ir visi toliau rėkia, kol mėsaėdžiai pasiekia juos, o paskui jie arba miršta, arba jie taip pat pradeda maitintis.
Bandžiau susisiekti su kai kuriais iš kitų, bet negalėjau nieko rasti. Pažįstu vos kelis iš jų, šiaip ar taip, keturis iš žmonių, išrinktų Vačdogais – Terį, Martiną, tą kraupų rusą, ligoninės daktarą su akiniais. Galbūt jie negyvi, galbūt jie pabėgo, galbūt jų dar neišsiuntė. Man nerūpi. Aš neparašiau raporto nuo užvakar, ir Umbrela gali susigrūsti jį į subinę ir degti pragare. Esu įsitikinęs, kad pamatysiu juos ten.
Nusprendžiau paspausti gaiduką pats, šūvis į galvą, kad neprisikelčiau. Trokštu, kad jie būtų palikę mane egzekucijai, užsitarnavau ją. Niekas neužsitarnavo šito.
Aš atsiprašau. Jeigu kas nors ras šiuos užrašus, patikėkite bent tuo.

* * *

Likę puslapiai buvo tušti.
Karlosas atsiklaupė šalia Heningso tarsi sustingusioje migloje ir apžiūrėjo jo šaltą dešiniąją ranką dėl šovinių likučių. Jie buvo ten. Kažkas turbūt paėmė ginklą vėliau –
- Karlosai?
Jis atsisuko ir pamatė Džil laikant saujelę kabelių, smalsaus rūpesčio žvilgsnis jos purviname, gražiame veide.
- Tas kraupus rusas.
Kiek jų galėjo būti? Karlosas nežinojo, kas buvo Vačdogas, bet jis manė, kad Nicholajus galėjo jam tai išaiškinti – ir kad būtų gera mintis grįžti pas Mikhailą, kiek įmanoma greičiau.
- Manau, kad esu skolingas tau atsiprašymą, – pasakė Karlosas, jo skrandis netikėtai mazguose. Nicholajus surado Mikhailą vos po to, kai jis buvo pašautas, tariamai kažkokio atsitiktinio nepažįstamojo…
- Dėl ko? – Džil paklausė.
Karlosas įsidėjo užrašus į liemenės kišenę, mesdamas paskutinį žvilgsnį į Heningsą, jausdamas pasibjaurėjimą ir gailestį, ir kylantį pyktį – Umbrelai, Nicholajui, sau pačiam, kad buvo toks naivus.
- Paaiškinsiu pakeliui atgal, – pasakė jis, sugriebdamas automatą taip stipriai, kad rankos pradėjo drebėti, pyktis kylantis jame kaip juodas potvynis. – Nicholajus lauks mūsų.

* * *

Instaliavęs naują saugiklį tramvajaus kontrolės pulte, Nicholajus nusprendė palaukti grįžtančių Karloso ir Džil stoties viduje. Daugelis antrojo aukšto langų buvo sudužę, ir viduje buvo tamsu; jis girdės bet kokį privatų, paskutinės minutės pasikalbėjimą tarp jų, jiems įėjus į kiemą. Nicholajus neabejojo, kad Džil ras kelis perspėjimo žodžius Karlosui dėl Umbrelos, galbūt dėl Nicholajaus tiesiogiai, ir tiesa buvo, kad jis negalėjo nustygti vietoje; jis norėjo žinoti, ką S.T.A.R.S. moteris turėjo pasakyti, kokias paranojines kvailystes ji išspjaus, ir kaip Karlosas reaguos. Jis prisijungtų prie jų po minutės ar dviejų, kai jie įlips į tramvajų, pasakys, kad tikrino pastatą dėl atsargų ar kažko, ir stebės, kaip įvykiai klostysis toliau.
Ar mes vykstame kartu, o gal tik aš vienas? Galbūt mes praleisime naktį kartu, dalinsimės maistu, pasikeisime paeiliui stovėdami sargyboje. Galėčiau užmušti juos miegančius; galėčiau suvilioti juos abu, kad palydėtų mane į ligoninę, jog susiremtų su Hunteriais; galėčiau dingti, ir leisti jiems evakuotis, priverčiant juos mąstyti, kad jų brangus draugas žuvo.
Nicholajus nusišypsojo, vėsus naktinis skersvėjis pro sudaužytą stiklą, pučiantis jam per veidą. Akivaizdžiai, jų gyvenimai buvo jo rankose. Tai galingas jausmas, net svaiginantis, tokios kontrolės turėjimas. Kas prasidėjo, kaip pirmiausiai finansinė avantiūra išsiplėtojo į kažką naujo, kažką, kam jis neturėjo žodžių – į žaidimą, bet daug didesnį. Žmogaus likimo supratimą kaip nieką, ką jis anksčiau patyrė. Jis visada žinojo, kad jis buvo kitoks, kad socialinės ribos neprisitaikė prie jo tokiu pat būdu, kaip kiti jas suprato; atvykimas į Rakūną tik padidino šį jausmą, jis panėšėjo į paralelinę visatą, kurioje jie buvo nepažįstamieji, pašaliniai, o jis vienintelis, kuris iš tikrųjų žinojo, kas vyko. Pirmą kartą gyvenime, jis nesivaržė daryti to, ką norėjo.
Nicholajus išgirdo nuo skersgatvio girgždančių vartų atsidarymą, lėtai, slapta, ir jis pasitraukė atgal nuo lango. Po sekundės, du jauni kareiviai įžengė į vaizdą, judėdami beveik taip tyliai, kaip ir jis. Jis pastebėjo su tam tikra nuostaba, kad jie šukavo kiemą, tarytum laukdami bėdos.
Galbūt jie susitiko su Tirono-padaru. Tai tikrai paįvairintų reikalus, jei Džil buvo sekama, nors Nicholajus būtų leidęs ieškotojui pasiimti ją, jei jis pasirodytų. Jis užmuštų bet ką pakankamai kvailą, kas stotų jam skersai kelio; Nicholajus laimingai pasitrauktų.
Džil buvo truputį prieš Karlosą, ir kol jie atsargiai slinko pirmyn, Nicholajus pamatė, kad ji nešėsi kelis kabelius, permestus per vieną petį. Galbūt jis paliks juos gyvus kurį laiką, atrodė, jiems puikiai sekėsi atlikti pavedimus.
- Tuščia, – Karlosas sušnabždėjo, ir Nicholajus sau nušypsojo. Jis girdėjo juos puikiai.
- Jis jau turėjo grįžti, jei nesusidūrė su viena iš būtybių, – Džil sušnabždėjo.
Nicholajaus šypsena šiek tiek susvyravo. Tai neįmanoma, bet... jie šukavo teritoriją dėl jo?
- Siūlau, kad prisiartintume tarsi nieko nežinome, – pasakė Karlosas, išlaikydamas žemą balsą. – Įlipam į tramvajų, apsupam jį iš abiejų pusių, priverčiam numesti ginklą. Jis taip pat turi peilį.
Kas nutiko, kas pasikeitė? Nicholajus jautėsi susipainiojęs, abejojantis. Ką jie gali žinoti?
Džil linktelėjo.
- Leisk man uždavinėti klausimus. Aš žinau daug daugiau apie Umbrelą, manau, kad turėsiu geresnę galimybę jį įtikinti, kad žinome viską apie šią Vačdogo misiją. Jei jis manys, kad mes jau žinome –
- Tada jis nesivargins, ką nors slėpti, – Karlosas baigė. – Gerai. Padarom tai. Laikyk ginklą paruoštą, dėl visa ko, jeigu jis planuoja netikėtą vakarėlį.
Džil linktelėjo vėl, ir jie abu išsitiesė, Karlosas, įrėmęs šautuvą prie peties. Jie bėgo tramvajaus link, daugiau nebesivargindami netriukšmauti.
Įsiutis, kuris užklupo Nicholajų buvo toks aistringas, toks visa apimantis, kad akimirką jis buvo visiškai jo apakintas. Raudoni ir juodi blyksniai daužėsi per jo smegenis, nerūpestingi ir smurtiški, ir vienintelis dalykas, kuris neleido jam išbėgti į kiemą ir nužudyti juos abu, buvo nutolęs supratimas, kad jie buvo pasiruošę jo antpuoliui. Jis beveik padarė tai bet kokiu atveju, potraukis, reikalingumas sužaloti juos toks stiprus, kad pasekmės atrodė nesvarbios. Prireikė visos jo kontrolės, kad nejudėtų, stovėtų ir drebėtų, ir nerėktų iš įniršio.
Po kažkurio neapibrėžto laiko, jis išgirdo tramvajaus variklį gyvybiškai suriaumojant, garsas, pagaliau pasiekiantis jį. Jo protas vėl pradėjo veikti, bet jis galėjo mąstyti tiktai paprastai, lyg jo pyktis buvo per didelis sudėtingai minčiai.
Jie žinojo, kad jis nesakė tiesos. Jie žinojo kažką apie Operaciją Vačdogą, ir jie žinojo, kad jis buvo įsivėlęs, taigi, dabar jis buvo jų priešas. Nebus jokio atsargaus pagrindo, kurį jis paklojo, užbaigimo, jokio pasitikėjimo vystymosi bendražygiui Nicholajui. Viskas buvo jo laiko išeikvojimas... ir pridedant druskos prie žaizdos, jam dabar reikės eiti pėsčiomis į ligoninę.
Nicholajus sugriežė dantimis, skęsdamas, bejėgė neapykanta kaip ligota paslaptis, kuri triuškino jį iš vidaus į viršų. Jie padarė tai jam, pavogė jo kontrolės jausmą, lyg jie turėjo teisę.
Mano planai, mano pinigai, mano sprendimas. Mano, ne jų, mano –
Po akimirkos mantra pradėjo veikti, ramindama jį truputį, žodžiai, glotnūs savo tiesumu.
Mano, aš sprendžiu, aš.
Nicholajus kelis kartus giliai įkvėpė ir užsifiksavo ant vienintelio dalyko, kuris galėjo atnešti jam palengvėjimą, kai išgirdo tramvajų lėtai dundant tolyn.
Jis suras būdą, kad priverstų juos gailėtis. Jis privers juos maldauti pasigailėjimo, ir juoksis, kai jie rėks.

15.

DŽIL STOVĖJO ŠALIA KARLOSO PRIE TRAUKINIO VALDYMO PULTO, ŽVALGYDAMASI APLINK, KAIP TAMSŪS RAKŪNO GRIUVĖSIAI LĖTAI SLYSTA PRO ŠALĮ. Jie negalėjo daug matyti nuo vieno priekinio žibinto geltono spindulio, bet aplink gausiai liepsnojo netramdomos mažos ugnys, ir švietė mėnulis, jo šalta šviesa nusidriekianti ant visko – nuolaužų pilnų gatvių, sudužusių, užkaltų langų, gyvenančių šešėlių, kurie svyravo ir klajojo be tikslo.
- Važiuok lėtai, – pasakė Džil. – Jei bėgiai bus užblokuoti, o mes judėsime per greitai...
Karlosas atsigręžė į ją suirzęs.
- Vaje, kaip aš apie tai negalvojau. Gracias.
Jo sarkazmas prašėsi atsakymo, bet Džil buvo per daug pavargusi šmaikštauti, ir jos kūnas jautėsi kaip viena, masyvi mėlynė.
- Taip, žinoma. Atleisk.
Bėgiai viniojosi prieš juos, kol Karlosas rūpestingai reguliavo vairalazdę, sulėtindamas iki virtualaus šliaužimo prieš kiekvieną posūkį. Džil norėjo prisėsti, galbūt nueiti į kitą vagoną su Mikhailu ir prigulti – buvo kelios mylios iki laikrodžio bokšto, o bėgikas lengvai galėjo nuo jų neatsilikti – bet ji žinojo, kad Karlosas taip pat pavargo; ji galėjo bent jau dar kelias minutes iškęsti skaudančias kojas greta jo.
Tarsi dėl kažkokios nebylios sutarties, jie dar neaptarė Nicholajaus, galbūt todėl, kad spekuliacijos apie tai, kur jis buvo, ir ką darė, neturėjo jokios reikšmės; kad ir ką jis planavo, jie ketino pasprukti iš miesto. Tariant, kad jie išgyvens, Džil buvo daugiau, negu bet kada įsipareigojus pamatyti, kad Umbrela užmokėtų už savo nusikaltimus, ir kalta Umbrela, o ne Nicholajus, dėl to, kas atsakingas už Rakūno pražūtį.
Jos intuicija pasirodė teisi dėl Nicholajaus, kad jis žinojo apie Umbrelos piktadarystes, nors ji neįtarė jo apgavystės gylio. Iš to, ką ji skaitė žurnale, kurį Karlosas rado, atrodė, kad kompanija buvo pasiruošusi Rakūno užkratui ir įkūrė slaptą komandą, kuri rašytų raportus apie katastrofą.
Šlykštu, bet nestebino.
Mes, galų gale, turime reikalą su Umbrela. Jeigu jie gali neteisėtai projektuoti genetinius virusus ir veisti žudymo mašinas, į kuriuos įšvirkštų minėtus virusus, kodėl nepasipelnius iš masinės žmogžudystės? Užsirašyti kelias pastabas, dokumentuoti kelias kovas.
Būm!
Džil atsirėmė į Karlosą, kol tramvajus suposi, dūžtančio stiklo garsas, sklindantis iš kito vagono. Po pusės sekundės, jie išgirdo Mikhailą išleidžiantį karštligišką riksmą – baimės arba skausmo, Džil negalėjo atskirti.
- Paimk vairalazdę, – pasakė Karlosas, bet ji jau buvo vagono pusiaukelėje, sunkus revolveris rankoje.
- Aš pažiūrėsiu, neleisk mums sustoti, – suriko ji atgal, nenorėdama galvoti apie tai, kas tai galėjo būti, kol veržėsi durų link. Kad tramvajus taip sudrebėtų –
– tai turi būti vienas iš jų monstrų. O Mikhailas turbūt negali net pats atsisėsti.
Ji atidarė duris ir peržengė per besijungiančią platformą, sunkus judančio tramvajaus tarškėjimas, skambantis neįtikėtinai garsiai, kai atidarė antras duris, bejėgis Mikhailas jos mintyse.
O, mėšlas.
Scenos elementai buvo paprasti, akivaizdūs ir mirtini: sudužęs langas, šukės visur; Mikhailas, jos kairėje, jo nugara prie sienos, kol jis kovojo, stengdamasis atsistoti ant kojų, naudodamas automatą kaip ramstį – ir S.T.A.R.S. žudikas, stovintis vagono viduryje, deformuota atversta galva, jo milžiniška belūpė burna, atsidaranti jam bežodiškai riaumojant-rėkiant. Likę langai sudrebėjo nuo jo beprotiškos riksmo jėgos.
Džil atvėrė ugnį, kiekvienas šūvis kurtinantis sprogimas, sunkūs šoviniai, besitrenkiantys į jo viršutinį liemenį, kol jis toliau staugė. Gryna puolimo jėga nustūmė jį atgal kelis žingsnius, bet jeigu buvo kažkoks kitas padarinys, ji jo nematė.
Po šešto šūvio, prisijungė Mikhailo automatas, mažesnės kulkos, lupančios Nemezidžio gigantiškas kojas, kai Džil baigėsi šoviniai. Mikhailas vis dar buvo susmukęs prie sienos, jo taikymąsis prastas, bet Džil priėmė bet kokią pagalbą, kurią galėjo gauti. Ji čiupo savo Beretą – net su paruošta apkaba, .357 perkrova užtruks per ilgai – ir atvėrė, taikydama į galvą –
– bergždžiai –
– ir Nemezidis liovėsi rėkti ir nukreipė dėmesį į ją, jo siauros, baltos akys tarsi kataraktinės, jo didžiuliai dantys, švytintys ir slidūs. Čiuptuvai kaip gyvatės aplink jo pliką, grumstuotą galvą.
- Bėkite! – Mikhailas rėkė, bet Džil net nepažiūrėjo į jį, net nesvarstydama mintį, kai šovė vėl, – kol suprato po akimirksnio, kad jis laikė granatą, vienas drebantis pirštas, užkabintas ant žiedo. Ji atpažino gamybą, net negalvodama apie tai, — čekų RG34, Baris kolekcionavo antipersonalo granatas, – kol ji pasiuntė šovinį į Nemezidės užsiūtą antakį be jokio padarinio. Impaktinė granata, kai žiedas nutrauktas, sprogs ant kontakto –
– ir Mikhailui nepavyks, tai savižudybė –
- Ne, bėkite, pasislėpkite už manęs, – ji rėkė, o S.T.A.R.S. žudikas žengė vieną masyvų žingsnį pirmyn, beveik sutrumpindamas atstumą tarp jų pusiau.
- Jūs bėkite! – Mikhailas įsakė vėl ir ištraukė žiedą, neįtikėtinos koncentracijos ir tikslo išraiška jo negyvai-baltame veide. – Aš ir taip jau negyvas! Bėkite, dabar!
Jos Bereta iššovė dar sykį ir liko tuščia.
Džil sukosi ir bėgo, palikdama Mikhailą vieną kovoti su monstru…

* * *

Karlosas per šūvius išgirdo šaukimą, kol stengėsi priversti tramvajų sustoti, beviltiškai norėdamas padėti Džil ir Mikhailui, bet jie buvo reliatyviai aštraus posūkio viduryje, o prastai veikianti vairalazdė priešinosi jo pastangomis. Jis buvo vos sekundė nuo prisijungimo prie jų, bet kokiu atveju, kai durys už jo staiga atsidarė.
Karlosas apsisuko aplink, M16 vienoje rankoje, kol instinktyviai laikė kitą ranką ant droselio, ir pamatė Džil. Ji beveik įskrido į vagoną, jos išraiška tarsi numatančio išgąsčio kaukė, jo vardas, besiformuojantis jos lūpose –
– ir didžiulio ugnies ir garso smūgis sužydėjo už jos, pastumdamas ją nerti, kerėpliškas ritimasis ant peties, pertrauktas aidinčio sprogimo dūžio iš antro vagono. Liepsnos liežuviai išsiveržė pro galinių durų langą, kol grindys audringai pakrypo. Karlosas trenkėsi į vairuotojo sėdynę, kėdės atlošas, tvojantis jam į šlaunį pakankamai smarkiai, kad ištrykštų ašaros.
Mikhailai!
Karlosas žengė vieną svyruojantį žingsnį durų link – ir pamatė tiktai sunaikinto antro vagono, besivelkančio už jų, degančias nuolaužas, atsiskiriančias, kol tramvajus didino greitį. Nebuvo jokios galimybės, kad Mikhailas išgyveno, ir Karlosui iškilo rimtos abejonės dėl jų pačių galimybių, kol Džil klupo pirmyn, jos veidas, besivaidenantis, kad ir ką ji pamatė.
Tramvajus kirto kitą posūkį, ir paskui jis tapo nevaldomas, besikratantis pirmyn ir atgal tarsi laivas audringose jūrose, išskyrus griaustinį ir žaibą kėlė jų vagonas, galingai besidaužantis į pastatus ir automobilius, keldamas dideles kibirkščių plunksnas. Užuot lėtinęs juos, atrodė, tramvajus didino greitį po kiekvieno smūgio, lėkdamas per tamsą ugningų metalinių riksmų serijoje.
Karlosas kovojo su gravitacija, siekdamas pagriebti droselį, suprasdamas, kad jie nušoko nuo bėgių, kad Mikhailas mirė, kad jų vienintelė viltis buvo rankinis stabdis. Jeigu jiems labai pasisektų, ratai užsirakintų. Jis patraukė atgal iš visos jėgos –
– ir nieko neįvyko, visiškai nieko. Jiems buvo šakės.
Džil nusigavo į priekį, griebdamasi už kėdės atkaltės ir metalinių strypų, kol tramvajus toliau trūkčiojo ir spiegė. Karlosas pamatė ją spoksant į bevertį droselį po jo pirštais, pamatė nusivylimo blyksnį jos akyse, ir suprato, kad jiems reikės šokti.
- Stabdžiai! – Džil rėkė.
- Neveikia! Reikės šokti!
Jis pasisuko, pagriebė savo automatą už vamzdžio, ir panaudojo buožę, išmušdamas šoninį langą, staigus grindų poslinkis, siųsdamas stiklines šukes ant jo krūtinės. Jis laikėsi už plonų lango rėmų viena ranka, siekdamas atgal, kad pačiuptų Džil –
– ir pamatė ją trenkiant alkūnę į mažą, stiklinį panelį žemiau po vairalazde, beprotiškos vilties žvilgsnis jos veide, kai ji paspaudė jungiklį, kurio jis nepamatė –
SKRYYYYYYY –
atsarginiai stabdžiai
– ir neįtikėtinai, tramvajus lėtėjo, pasvirdamas į kairę paskutinį kartą prieš išsitiesindamas, slysdamas pirmyn mažėjančiame ryškių kibirkščių purkštuve. Karlosas užsimerkė ir sugriebė bevertį droselį, įsitempdamas, bandydamas pasiruošti smūgiui
– ir po kelių sekundžių, švelnus, anti-klimaktinis girgždesys reiškė jų kelionės pabaigą; vagonas sustojo prieš krūvą aplūžusių konkreto dalių viduryje kruopščiai apkarpytos vejos, kelių tamsių statulų ir krūmų netoliese. Paskutinis virpulys nubarškėjo per vagoną, ir viskas baigėsi.
Tyla, išskyrus auštančio metalo tiksėjimą. Jis atsimerkė, vos gebėdamas suprasti jų košmarišką išvyką per miestą. Šalia jo, Džil drebančiai įkvėpė. Viskas įvyko taip greitai, stebuklas, kad jis ir Džil vis dar gyvi.
- Mikhailas? – jis paklausė švelniai.
Džil papurtė galvą.
- Tai buvo Tirono-padaras, S.T.A.R.S. Nemezidis. Mikhailas turėjo granatą, būtybė bėgo į mus ir jis –
Jos balsas nutrūko, ir ji siekė savo kišenės ir pradėjo perkrauti ginklus, susikaupdama ties paprastais judesiais. Atrodė, tai ją ramino. Kai ji prabilo vėl, jos balsas tvirtas.
- Mikhailas pasiaukojo, kai pamatė, kad Nemezidis puola mane.
Ji pažiūrėjo į tolį, laukan į tamsą, kol šaltas vėjas pūtė per tramvajaus sudaužytus langus.
Jos pečiai nusmuko. Karlosas nežinojo, ką pasakyti. Jis žengė jos link, švelniai paliesdamas vieną nutrintą petį, ir pajautė jos kūną sustingstant po jo pirštais. Jis skubiai patraukė ranką, išsigandęs, kad kaip nors ją įžeidė, ir paskui suprato, kad ji spoksojo į kažką, grynos nuostabos žvilgsnis jos delikačiuose bruožuose.
Karlosas pasekė jos žvilgsnį, pažiūrėdamas viršun į milžinišką, trijų ar keturių aukštų bokštą, dunksojantį prieš juos, siluetas prieš paniurusio naktinio dangaus foną. Švytintis baltas laikrodžio veidas šalia viršūnės rodė, kad buvo beveik vidurnaktis.
- Kažkas myli mus, Karlosai, – pasakė Džil, ir Karlosas galėjo tiktai nebyliai linktelėti. Jie pasiekė laikrodžio bokštą.

* * *

Nicholajus ėjo šalia mėnesienos apšviestų bėgių, nesistengdamas pasislėpti, kol pėdino į vakarus. Jis sugebėtų pamatyti bet ką atvykstant ir užmušti jį, prieš jam pasiekiant jį; jis buvo prastai nusiteikęs ir beveik sveikino galimybę ištaškyti kieno nors žarnas, žmogaus, ar ne.
Jo pyktis šiek tiek atslūgo, užleisdamas vietą gana fatališkai dvasinei būsenai. Jam atrodė daugiau neįmanoma susekti mirštantį kuopos lyderį ir du jaunus kareivius, – iš esmės, nebuvo pakankamai laiko. Reikėtų bent jau valandos, kol jis pasiektų laikrodžio bokštą; tariant, kad jie suvoks, kaip paskambinti varpus, jų pėdos bus seniai ataušusios, kai jis ten nusigaus.
Nicholajus susiraukė, stengdamasis priminti sau, kad jo planai nepasikeitė, kad jis vis dar turėjo grafiką, kurį reikėjo įvykdyti. Keturi žmonės nesąmoningai laukė jo. Po Daktaro Akvino, sekė kareiviai – Čanas ir Seržantas Kenas Franklinas – ir gamyklos darbuotojas, Fosteris. Kai jie visi bus pašalinti iš kelio, Nicholajus vis dar turės sulyginti jų duomenis, surengti susitikimą ir išskristi sraigtasparniu. Jis turėjo daug ką nuveikti... visgi, jis negalėjo nesijausti apgautas aplinkybių.
Jis sustojo, pakeldamas galvą į vieną pusę. Jis išgirdo avariją, kažkokį susidūrimą toliau vakaruose, galbūt net mažą sprogimą, nuslopintą atstumo. Po sekundės jis pajautė mažą vibraciją, sklindančią nuo tramvajaus bėgių. Bėgiai buvo nukloti per pagrindinės gatvės vidurį, bet koks kietas kūnas galėjo juos sukrėsti –
– bet tai jie, tai Mikhailas ir Karlosas, ir Džil Valentina. Jie susidūrė su kažkuo, arba kažkas nutiko su varikliu, arba…
Arba jis nežinojo, kas, bet jis netikėtai buvo gan įsitikinęs, kad jie sutiko bėdą. Tai sustiprino jo teigiamą jausmą, kad jis tas, kuris turėjo daugiau įgūdžių; jie priversti pasitikėti laime, o ne visa laimė buvo sėkminga.
Galbūt mes susitiksime vėl. Viskas įmanoma, ypač vietoje kaip ši.
Prieš jį ir kairėje, tarp ofiso pastato ir aptvertos stovėjimų aikštelės, atvyko gurguliuojanti dejonė, tada kita. Trys užkrėstieji iškerėplino lauk į atvirą gatvę, maždaug dešimt metrų nuo ten, kur jis stovėjo. Jie buvo per toli, kad matytum juos aiškiai vaškiškoje mėnesienoje, bet Nicholajus įžvelgė, kad nė vienas iš jų nebuvo geroje būklėje; du neturėjo rankų, o trečiojo kojos buvo kažkaip nukirstos, kad atrodė, jog eina ant kelių, kiekvienas šlubčiojantis žingsnis, keliantis lūpų čepsėjimo garsą.
- Uhllg, – artimiausias pasiskundė, ir Nicholajus šovė į jo yrančias smegenis. Dar du šūviai ir kiti du prisijungė prie pirmo, griūdami ant asfalto šlapiais dusliais smūgiais. Jis jautėsi daug geriau. Ar jis gaus galimybę pamatyti savo apsukrius draugužius vėl, ar ne, – ir jis stipriai jautė, kad tikrai taip, – jis buvo pranašesnis žmogus, ir jis triumfuos pabaigoje.
Supratimas užpildė jį nauja energija. Nicholajus pradėjo bėgti ristele, trokšdamas sutikti, kad ir kokią kliūtį, kuri pasimaišys jo kelyje.

16.

TRAMVAJAUS DURYS BUVO UŽSTRIGUSIOS, TODĖL DŽIL IR KARLOSUI REIKĖJO IŠLIPTI PRO LANGĄ, KARLOSAS, ATRODANTIS TAIP IŠSEKĘS, KAIP PATI DŽIL JAUTĖSI. Tai buvo labai keistas atsitiktinumas, kad tramvajus atsidūrė tiksliai, kur jiems reikėjo būti, bet visgi paskutinios kelios valandos – velniai nematė, savaitės – buvo keistos. Džil manė, kad neblogai pasitarnautų, jeigi ji liautųsi leidusi dalykams ją stebinti.
Laikrodžio bokšto kiemas atrodė be gyvybės, niekas nejudėjo, išskyrus plona alyvos dūmų migla, garuojanti į viršų nuo tramvajaus elektros sistemos. Jie priėjo prie nenaudojamo dekoratyvinio fontano priešais pagrindines duris, įdėmiai žiūrėdami viršun į milžinišką laikrodį ir mažą varpinę bokšto viršuje, Džil mintys, sunkios su Mikhailo Viktoro atvaizdais. Ji niekada net nebuvo tinkamai supažindinta su vyru, kuris išgelbėjo jos gyvybę, bet manė, kad jie prarado vertingą sąjungininką. Charakterio jėga, kurios reikėjo, kad mirtum, jog kitas gyventų... herojiškas vienintelis žodis, kuris tiko.
Galbūt jis net užmušė Nemezidį, nes ji buvo beveik ant jo viršaus, kai granata sprogo...
Įnoringas mąstymas, turbūt, bet ji tikėjosi.
- Taigi, manau, kad bandome surasti varpų mechanizmą, – pasakė Karlosas. – Kaip manai,
ar saugu išsiskirti, ar mes –
Kar!
Atšiaurus varnos kranksėjimas nukirto jį, ir Džil pajautė naują adrenalino bangą pumpuojant gyvybę per venas. Ji pagriebė Karlosą už rankos, kol plazdantis garsas užpildė tamsą iš viršaus ir aplink juos, paukščių sparnų garsas, stumdantis orą.
Portretų salė dvare, stebėta iš viršaus daugybės spindinčių juodų akių, belaukiančių pulti.
Ir Forestas Spėjeris, iš Bravo komandos, Chrisas sakė, kad jis buvo suplėšytas tuzinų, galbūt šimtų jų.
- Nagi! – Ji traukė Karlosą, atsimindama nesilpnėjantį mutavusių, peraugusių varnų piktumą Spencerio dvare. Atrodė, Karlosas žinojo geriau, negu uždavinėti klausimus, kai tuzinas kimesnių riksmų pervėrė orą. Jie bėgo aplink fontaną prie bokšto paradinių durų.
Užrakinta.
- Pridenk mane! – Džil sušuko, siekdama kišenėje visrakčių įrankių, besisukantys krykštavimai, artėjantys prie jų –
– ir Karlosas metėsi į duris, smogdamas sunkiai senai medienai pakankamai stipriai, kad vyriai iššoktų. Jis žengė atgal kelis žingsnius ir bėgo į jas vėl, bem –
– ir jos įlūžo vidun, Karlosas, pargriūnantis ir išsidriekiantis per skoningai plytelėmis išklotas grindis, Džil, skubiai įžengianti paskui. Ji pagriebė durų rankenas ir užtrenkė duris, uždarydama jas nė sekundė per greitai. Sekė du girdimi duslūs smūgiai iš kitos pusės, prie kurių prisijungė pikto spiegimo ir tamsių sparnų bruzgenimo choras, ir paskui jie atsitraukė, garsai nykstantys tolumoje. Džil palinko prie durų, sunkiai iškvėpdama.
Dieve, ar tai kada nors baigsis? Ar turime susidurti su kiekvienu demonišku šiknaskyle mieste prieš jiems leidus mums išvykti?
- Paukščiai zombiai? Turbūt juokauji? – Karlosas pasakė, atsistodamas ant kojų, kol Džil rankomis užsklendė duris. Ji nesivargino atsakyti jam, vietoj to, pasisukdama apžiūrėti laikrodžio bokšto didijį vestibiulį.
Jis priminė jai Spencerio dvaro fojė, žemos šviesos ir gotiški ornamentai suteikdami jam baugiai elegantišką atmosferą. Platūs marmuriniai laiptai išsiskyrė dideliame kambaryje, vesdami į antrą aukštą su vitražais. Abiejose kambario pusėse buvo durys, pora nupoliruotų medienos stalų prieš juos, ir jų kairėje...
Džil atsiduso ir pajautė kaip kažkas viduje truputį susiveržė. Ji tikėjosi, kad laikrodžio bokštas bus kažkokia nepaliesta šventykla, turint omenyje, kaip toli nuo miesto centro ji buvo, bet suprato, kad jos viltis – pamačius tiek mirties, vėl dingo.
Scena pasakojo istoriją, lyg paslaptį. Penki vyrų lavonai, visi apsirengę karine apranga.
Trys jų guli šalia stalų, matyt, viruso nešėjo aukos; nešėjo kulkom-išvarpytas kūnas gulėjo greta. Aukų mėsa buvo apgraužta, jų kaukolės, sutraiškytos ir tuščios. Penktas lavonas, jaunuolis, nusišovė į galvą, matyt, po to, kai atsikratė zombio. Ar jis nusižudė iš nevilties, pamatęs savo pusiau suvalgytus draugus? Ar jis buvo kaip nors atsakingas? O gal jis gerai pažinojo viruso nešėją, ir atėmė jo gyvybę, prisiversdamas jį užmušti?
Nėra būdo, kad kada nors sužinotume. Tai tik kita saujelė gyvybių, prarastų šioje neapsakomoje tragedijoje, vienoje iš šio miesto tūkstančių.
Karlosas priėjo arčiau prie kūnų, susiraukdamas. Iš niūraus žvilgsnio jo veide, ji susidarė įspūdį, kad jis žinojo, kas jie buvo. Jis pritūpė ir ištraukė krauju aplietą dufelinį krepšį po jais dviem, paskleisdamas raudonio taką per plytelę. Džil girdėjo kaip viduje metalas lietė metalą, ir jis buvo aiškiai sunkus, Karloso bicepsas įsitempiantis, kad pakeltų krepšį.
- Ar čia tai, ką aš manau? – Džil paklausė.
Karlosas nunešė krepšį ant vieno iš stalų ir išbėrė turinį. Džil pajautė staigų, nelauktą džiūgavimo sprogimą pamačius, kas ten; ji paskubėjo prie stalo, vos patikėdama jų laime.
Pustuzinis rankinių granatų, tokių, kokią Mikhailas panaudojo, RG34-ieji; aštuonios M16 trisdešimt-šovinių apkabos, pilnos, kiek ji galėjo matyti; ir, daugiau, negu galbūt tikėjosi, JAV M79 granatsvaidis su riebiais 40 mm šoviniais.
- Ginklai laikrodžio bokšte, – pasakė Karlosas mąsliai. Prieš Džil paklausiant, ką jis turėjo
galvoje, jis pakėlė vieną iš šautuvo granatų ir švelniai sušvilpė.
- Skeveldriniai šratai, – pasakė jis. – Vienas iš jų būtų išsprogdinęs gyvą mėsėlieną iš to Nemezidžio espantajo.
Džil pakėlė antakius.
- 'Espantajo'?
- Pažodžiui, baidyklė, – pasakė Karlosas, – bet vartojama kaip keistuolis, ar išsigimėlis.
- Tinka. – Džil linktelėjo link vyrų, kurie nešėsi ginklus. – Atpažįsti šiuos žmones?
Karlosas nepatogiai gūžtelėjo pečiais, paduodamas jai tris rankines granatatas.
- Jie visi iš U.B.A.B., mačiau juos kartą, bet nepažįstu, – nepažinojau jų. Jie tik paprasti pėstininkai, turbūt nė velnio nenutuokė, į ką įsivėlė, kai prisijungė prie Umbrelos, ar kai mus pasiuntė čia. Kaip ir aš.
Jis atrodė piktas ir šiek tiek nusiminęs, ir staiga pakeitė temą, netikėtai atsimindamas, kaip arti jie buvo, kad paspruktų iš Rakūno Miesto.
- Nori nešti granatsvaidį?
- Maniau, kad niekada nepaklausi, – pasakė Džil, šypsodamasi. Jai praverstų ginklas, kuris, kaip Karlosas spalvingai išsireiškė, galėtų išsprogdinti gyvą šūdą iš baidyklės Nemezidžio.
- Dabar viskas, ką turime padaryti, tai rasti mygtuką kažkur, paspausti jį, ir laukti atvykstančios taksi.
Karlosas silpnai nusišypsojo savo ruožtu, įsidėdamas M16 apkabas į liemenės kišenes.
- Ir pabandyti išlikti gyviems, ne taip kaip visi kiti šioje prakeiktoje vietoje.
Džil neturėjo tam jokio atsakymo.
- Laiptais į viršų?
Karlosas linktelėjo. Užsitaisę ir pasiruošę, jie lipo.
Laikrodžio bokšto antras aukštas, iš tikrųjų, buvo tiktai balkonas, kuris žiūrėjo į priekinį kambarį. Jis bėgo palei tris pastato puses, ir baigėsi ties vieneriomis durimis, kurios tikriausiai vedė prie kitų laiptų – varpinės komplekso, jei Karlosas atsiminė teisingai.
Kur buvo varpai.
Beveik baigta, beveik baigta, beveik baigta... Jis leido besikartojančiai minčiai užgožti beveik viską kitką, per daug pavargęs, kad atkreiptų dėmesį į savo pykčio ir liūdesio, ir baimės jausmus, suprasdamas, kad jo pervargimo riba buvo visai čia pat. Jis peržvelgs savo emocijas, kai tik jie paliks Rakūną.
Pats balkonas buvo taip turtingai papuoštas kaip vestibiulis, mėlynos plytelės, kurios atitiko mėlynų vitražų spalvą, lenkta arka, palaikoma baltų stulpų. Jie matė beveik visą puikų balkoną nuo laiptelių viršūnės, ir atrodė, kad buvo tuščia, nematyti nei zombio, nei monstro. Karlosas lengviau įkvėpė ir pamatė, kad Džil taip pat atrodė labiau atsipalaidavusi. Ji nešėsi Koltą Pitoną ir ant nugaros dėvėjo granatsvaidį, naudodama Karloso diržą kaip petnešą.
Kaip Trentas žinojo, kad čia bus ginklų? Ar jis žinojo, kad imsiu juos iš negyvų vyrų?
Karlosas netikėtai suprato, kad jis pervertino Trento informaciją. Kažkur pastate turėjo būti kita ginklų slėptuvė, štai ir viskas, jis ir Džil užklydo dufelinį krepšį. Alternatyva – kad Trentas kažkaip žinojo apie mirusiuosius kareivius – per keista svarstyti.
Jie pradėjo lipti pirmais balkono laiptais greta vienas kito, Karlosas, spėliodamas, ką Džil pasakytų, jei jis papasakotų jai apie Trentą. Ji turbūt pamanytų, kad jis juokavo, visa tai panešėjo į paslaptingą šnipų-novelę –
Kažkas sujudėjo. Prieš juos ir už pirmo kampo, kažkas ant lubų, tamsaus judesio blyksnis. Karlosas persisvėrė ant turėklų ir išsilenkė pažiūrėti, bet, kad ir kas tai buvo, jis arba pasislepė už vienos iš kabančių arkų, ar tai buvo kažkas, ką jo išvargusios smegenys išgalvojo, kad palaikytų jį budrų.
- Kas? – Džil sušnabždėjo prie jo peties, laikydama paruoštą revolverį.
Karlosas paieškojo kelias sekundes ilgiau ir paskui papurtė galvą, nusigręždamas.
- Niekas, tikriausiai; maniau, kad mačiau kažką ant lubų, bet –
Šūdas!
Karlosas apsisuko aplink, kol Džil nukreipė ginklą aukštyn, nusitaikiusi į lubas, kai šuns dydžio būtybė skuodė jų link, kuprotas padaras su daugialypėmis kojomis, jo storai plaukuotos kojos, lipniai tuksinčios per lubas greičiau negu atrodė įmanoma.
Džil iššovė tris kartus į jį, prieš Karlosui sumirksint, bet ne anksčiau, negu jis suprato tai, į ką žiūrėjo. Tai buvo voras, pakankamai didelis, kad Karlosas matytų savo atspindį jo švytinčiose akyse, kai jis nukrito ant grindų. Tamsūs skysčiai tryško iš jo nugaros, kol jis mušė savo įvairiaspalvėmis kojomis ore, tirštas kraujas, sudarantis balą po juo. Laukinis, tylus šokis truko tiktai sekundę ar dvi, prieš jam susisukant, negyvai.
- Nekenčiu vorų, – pasakė Džil, pasibjaurėjimo žvilgsnis jos veide, kai pradėjo vėl eiti pirmyn, skenuodama lubas. – Visos tos kojos, išpampęs skrandis... fui.
- Matei juos anksčiau? – Karlosas paklausė, negalėdamas atitraukti akių nuo jo kūno uždaryto kumščio.
- Taip, Umbrelos laboratorijoje, miške. Negyvus, šiaip, mano matytieji buvo mirę.
Džil matoma ramybė, kai jie peržengė negyvą vorą ir ėjo toliau, priminė Karlosui, kaip jam pasisekė, kad susijungė su ja. Jis sutiko daug kietų vyrų savo patirtyje, bet labai abejojo, ar bet kuris iš jų, atsidūręs jos kailyje, elgtųsi taip santūriai kaip Džil Valentina.
Likusi balkono dalis buvo tuščia, nors Karlosas nepatogiai pastebėjo galybę voratinklių ant lubų, storos baltos medžiagos pylimus, sukauptus kiekviename kampe; jam taip pat nelabai patiko vorai. Kai jie pasiekė duris ir įėjo per jas, Džil pasilenkusi, Karlosas džiaugėsi vėl būdamas lauke.
Jie išėjo ant plačios briaunos prieš patį bokštą, tuščia erdvė, aptverta senoviniais turėklais, keliais neveikiančiais žibintais ir pora negyvų augalų. Bokšto viršuje, aukštu aukščiau, buvo į duris panašus atidarymas, bet jokio būdo pasiekti jį. Atrodė kaip akligatvis, niekur negali eiti, tik atgal, iš kur atvykai. Karlosas atsiduso; bent jau varnos, jei tai iš tikro buvo varnos, nuskrido kažkur kitur.
- Taigi, kas dabar? – Karlosas paklausė, pažvelgdamas per tamsų vidinį kiemą, į vis dar rūkstantį, sudaužytą tramvajų. Kai Džil neatsakė, Karlosas pasisuko ir pamatė ją stovint prie varinės graviūros, kurios jis nepastebėjo, įstatytos į akmenį bokšto pusėje. Ji siekė savo reikmenų diržo ir išsitraukė suvyniotą visrakčių komplektą.
- Per lengvai pasiduodi, – pasakė Džil, išsirinkdama kelis įrankius iš ryšulio. – Pridenk mane nuo varnų, ir aš pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, kad suveikčiau kopėčias.
Karlosas pridengė ją, neaiškiai spėliodamas, ar buvo kažkas, ko ji negalėjo padaryti, užuosdamas lietų šaltame vėjyje, kuris pūtė per briauną. Po akimirkos sekė spragtelėjimų serija, paskui žemas paslėptų mechanizmų zvimbimas, ir siauros metalinės kopėčios nusileido, kaip tik po atidarymu virš jų.
- Kaip jaustumeis, jei pasaugotum mano užnugarį dar kelias minutes? – Džil paklausė, šypsodamasi. Karlosas išsišiepė, jausdamas jos susijaudinimą; viskas iš tikrųjų beveik baigėsi. – Dėl manęs nesirūpink.
Džil skubiai užlipo kopėčiom ir dingo per atviras duris viršuje. Ji po sekundės sušuko, kad visur tuščia, ir kitas kelias minutes, Karlosas žingsniavo pirmyn po briauna, galvodamas, ką ketins daryti po to, kai jie bus išgelbėti. Jis norėjo vėl pakalbėti su Trentu, apie tai, ką reikėjo padaryti, kad sustabdytų Umbrelą; kad ir ko prireiks, jis bus ten.
Lažinuosi, kad jis taip pat norės pasikalbėti su Džil. Kai sraigtasparniai atvyks, apsimesime kvailais, kol jie mus paleis, paskui planuosime kitą žingsnį, – po geros vakarienės ir dušo, ir apytiksliai dvidešimt keturių valandų miego, žinoma...
Jis taip užsifiksavo dėl išsivadavimo iš Rakūno, kad iš pradžių nepastebėjo Džil išraiškos, kai ji nusileido žemyn kopėčiomis, iš tikrųjų, nepagalvojo apie faktą, kad negirdėjo jokių skambančių varpų. Jis nusišypsojo jai... ir paskui pajautė, kaip jo širdis nukrito, suprasdamas, kad jų išbandymas dar nesibaigė.
- Varpų mechanizme trūksta detalės, – pasakė ji, – ir mums reikės jos, kad paskambintume varpais. Gera žinia ta, kad galiu lažintis, jog ji yra kažkur pastate.
Karlosas pakėlė antakį.
- Kodėl taip manai?
- Radau šitai šalia vienos iš kitų detalių, – Džil pasakė ir padavė jam nudriskusį atviruką. Atvirukas priekyje rodė tris paveikslus, sukabintus į eilę, kiekvienas piešinys su laikrodžiu. Karlosas apvertė kortelę ir pamatė 'Šv. Michaelio Laikrodžio Bokštas, Rakūno Miestas', – smulkiame šrifte ant viršutinio kairiojo kampo. Žemiau jo buvo atspausdinta eilėraščio linija, kurią Džil garsiai perskaitė.
'Atiduokite savo sielą deivei. Sudėkite rankas kartu ir pasimelskite prieš ją.'
Karlosas spoksojo į ją.
- Ar siūlai pasimelsti dėl trūkstamos detalės?
- Ha, ha. Siūlau, kad paieškotume detalės, kad ir kur bebūtų šie laikrodžiai.
Karlosas grąžino kortelę.
- Sakei, kad tai gera žinia – kokia bloga?
Džil rūgščiai nusišypsojo, visiškai nejuokinga išraiška.
- Abejoju, kad detalė bus padėta, kur nors matomoje vietoje. Tai kažkoks galvosūkis, kaip tie, su kuriais susidūriau Spencerio dvare – ir keli jų vos manęs neužmušė.
Karlosas neuždavinėjo klausimų. Šią akimirką, bent jau, jis nenorėjo žinoti.

17.

PO BEVEIK PUSĖS VALANDOS SEKIMO, NICHOLAJUS RADO DAKTARĄ RIČARDĄ AKVINO KETVIRTAME RAKŪNO MIESTO DIDŽIAUSIOS LIGONINĖS AUKŠTE. Pamatęs Vačdogą Nicholajus jautėsi laimingas tiek, kiek tiesiog negalėjo paaiškinti. Jausmas, kad viskas gerai su pasauliu, kad dalykai klojasi, kaip turėtų...
…su manimi viršūnėje, priimančiu sprendimus. Po akimirkos liks tiktai trys, trys maži šuniukai, kuriuos reiks sumedžioti negyvųjų žemėje, jis galvojo užsisvajojęs. Ar dalykai būna geresni, negu už šitai?
Akvino tik užrakino duris, prakaituotos baimės išraiška jo išblyškusiame veide, kol jo žvilgsnis nervingai dairėsi aplink. Jis įsidėjo raktus į kišenę ir pasisuko link koridoriaus, kuris vedė atgal į liftą, pasitaisydamas aprasojusius akinius ant nosies viršaus. Nicholajus pralinksmėjo pastebėdamas, kad jis net nebuvo ginkluotas.
Nicholajus pusiau išlindo iš šešėlių, planuodamas pasilinksminti. Po to, kai Nicholajus praleido daugiau kaip valandą, jog nusigautų į ligoninę, lengvai bėgdamas didžiąją dalį kelio, peliūkštis daktaras Akviino turėjo įžūlomo bandyti pasislėpti nuo jo – nors žiūrėdamas į jį dabar, Nicholajus manė, kad labiau tikėtina, jog mokslininkas net nežinojo, kad jį medžiojo ir išvengė Nicholajaus dėl gryno atsitiktinumo. Akvino atrodė kaip toks vyras, kuris galėjo pasiklysti savo paties užpakaliniame kieme; net dabar, "sarginis šuo" nesuprato, kad jis dabar nebuvo vienas, kad Nicholajus stovėjo vos už trijų metrų.
- Daktare! – Nicholajus pašaukė garsiai, ir Akvino šoko aplink, žioptelėdamas, nevalingai mojuodamas rankoms prieš jį; jo nuostaba buvo absoliuti. Nicholajus negalėjo sulaikyti mažos šypsenos.
- Kas… kas jūs? – Akvino sumikčiojo. Jis turėjo vandens mėlio akis ir susivėlusią šukuoseną.
Nicholajus žengė arčiau, sąmoningai įbaugindamas mokslininką savo dydžiu.
- Aš dirbu Umbrelai. Atvykau, kad pamatyčiau, kaip progresavote su vakcina… neminint kitų dalykų.
- Umbrelai? Aš ne – kokia vakcina, nežinau, apie ką kalbate.
Jokio ginklo, jokių fizinių įgūdžių ir jis negali meluoti neparausdamas. Turbūt genijus.
Nicholajus nuleido balsą sąmoksliškai.
- Operacija Vačdogas atsiuntė mane, Daktare. Neužregistravote detalaus raporto pastaruoju laiku. Jie jaudinosi dėl jūsų.
Akvino atrodė parkrentąs nuo krašto iš palengvėjimo.
- O, jei žinote apie – maniau, kad buvote – taip, vakcina, buvau labai užsiėmęs; mano, ak, kontaktas, norėjo pradinės sintezės, suskaidytos į stadijas, taigi nėra tikro sumaišyto kultivuoto pavyzdžio – bet galiu patikinti, kad tai tik susijungiančių elementų klausimas, viskas paruošta.
Daktaras beveik kraujavo pastangose paklusti. Nicholajus papurtė galvą iš netikros nuostabos, atlikdamas vaidmenį.
- Ir jūs padarėte tai visiškai vienas?
Akvino silpnai nusišypsojo.
- Su savo padėjėjo, Daglaso, pagalba, te Dievas suteikia ramybės jo sielai. Bijau, kad, nuo užvakar, esu truputį sukrėstas jo mirties. Štai kodėl apsileidau dėl raportų...
Jis nutilo, paskui stengėsi išspausti dar vieną šypsnį.
- Taigi... esate vienintelis, kurį jie pasiuntė, kad paimtų pavyzdį – Franklinas, ar ne?
Nicholajus negalėjo patikėti savo laime, ar Akvino naivumu; vyras tuoj ketino atiduoti vienintelį T-G-Viruso priešnuodį, ir vien todėl, kad Nicholajus pasakė, kad jį atsiuntė Umbrela. Ir dabar pasirodys kitas iš jo taikinių –
- Taip, teisingai, – pasakė Nicholajus sklandžiai. – Kenas Franklinas. Kur vakcina, Daktare?
Akvino pabarškino raktais.
- Čia. Aš paslėpiau ją – vakcinos pagrindą, turiu galvoje, laikėme mediumą atskirai – paslėpiau ją saugojimui, kol atvyksite. Maniau, kad, kaip buvo numatyta, atvyksite rytojaus vakarą... ne, po rytojaus, esate daug ankstyvesnis, negu laukiau.
Jis atidarė duris ir pamojavo užeiti.
- Už šių gana neišvaizdžių sienų yra užšaldomas sienos seifas – nesenas priedėlis vieno turtingo paciento, ekscentriko, kaip suprantu, nesakau, kad tai svarbu...
Nicholajus įžengė pro nesąmones plepantį gydytoją, nesiklausydamas, vis dar jausdamasis apstulbęs, kad Akvino buvo išrinktas Vačdogu, kai netikėtai suprato, kad leido mokslininkui likti jam už nugaros.
Visa tai akimirksnį susijungė į užbaigtą scenarijų Nicholajaus galvoje – kvailas, liežuvaujantis mokslinčius-mulkis, lengvai užniūnuojantis priešus, susižeriantis kapitalą iš jų nepakankamo jo gebėjimų įvertinimo –
Supratimas užtruko tiktai sekundės dalį, o paskui Nicholajus judėjo.
Jis krito ant kelių ir apsuko rankas aplink, čiupdamas Akvino kulkšnis ir traukdamas, tiesiog nušluodamas jį nuo kojų.
Akvino sucypė ir nukrito tiesiai ant Nicholajaus. Švirkštas sutratėjo ant grindų, ir Akvino šoko link jo, bet Nicholajus vis dar laikė jo kaulėtas kojas. Daktaras neturėjo jokių raumenų, apie kuriuos būtų galima kalbėti. Tiesą sakant, Nicholajus ganėtinai lengvai laikė besispardantį daktarą su viena ranka, siekdamas peilį, įdėtą į bato dėklą, su kita.
Nicholajus atsisėdo, prisitraukė Akvino arčiau, ir smeigė jam į gerklę.
Akvino pridėjo rankas prie kaklo, kol Nicholajus ištraukė ašmenis, spoksodamas į savo žudiką plačiomis, sukrėstomis akimis, kraujas, plūstantis per pirštus, kol širdis tęsė darbą.
Nicholajus spoksojo atgal į jį, išsišiepęs ir negailestingas. Akvino reikėjo nužudyti, šiaip ar taip, o kad jis užsipuolė Nicholajų, tik suteikė jo mirčiai malonumą, nepaisant to, kad tai buvo būtinybė.
Mokslininkas pagaliau pargriuvo, vis dar spausdamas burbuliuojančią gerklę, ir prarado sąmonę. Jis mirė greitai, po to, paskutinis spazmas ir dingo.
- Geriau tu, negu aš, – pasakė Nicholajus. Jis apieškojo vėstantį kūną ir surado dar kelis švirkštus ir keturženklį kodą ant popieriaus skiautės – be abejonės, sienos seifo kombinacija. Akvino aiškiai nelaukė Nicholajaus pavogiančio vakciną.
Nicholajus atsistojo ir priėjo prie seifo, peržiūrėdamas planus, kaip visada darydavo po bet kokio nelaukto nuotykio. Akvino laukė Keno Franklino paimant pavyzdį, kas reiškė, kad Franklinas greitai pasirodys, jei daktaras nemelavo. Nicholajus manė, kad Akvino buvo toks įtikinantis, nes sakė tiesą, puiki technika, išblaškanti priešininką...
…taigi, susintetinu vakciną, galbūt šiek tiek pamedžioju, kol laukiu pasirodant Seržanto Franklino, atsikratau jo – ir paskui sunaikinu ligoninę, Akvino tyrinėjimus kartu su ja. Jei Umbrela stebi, jie manys, kad viskas eina pagal planą. Po to, lieka tiktai Čanas ir gamyklos darbuotojas, Terencas Fosteris…
Velniop Mikhailą ir kitus du, jie daugiau nebebuvo svarbūs. Kaip netrukus vienintelis išlikęs Vačdogas su parduodama informacija, Nicholajus bus vertas milijonų. Bet su TG vakcina rankoje, nebuvo jokios ribos, kiek Umbrela galėtų užmokėti.

* * *

Kai jie pasiekė pastato galinius kambarius, Džil beveik pasiruošė pripažinti pralaimėjimą. Jie buvo visur, išlauždami spynas, patikrindami kiekvieną skoningai mebliuotą kambarį, apeidami lavonus ir palikdami kelis naujus. Sudužęs vitražas už bokšto koplyčios leido keliems nešėjams įeiti, ir jie sutiko kitą viralinį vorą koridoriuje vos prieš biblioteką.
Pakeliui ji šiek tiek papasakojo Karlosui apie dvarą ir Spencerio turto žemę, istoriją, kurią iškasė po S.T.A.R.S. pražūtingos misijos. Senis Spenceris, vienas iš Umbrelos įkūrėjų, buvo slaptaviečių ir pasažų fanatikas, kuris pasamdė Džordžą Trevorą, architektą, įžymų savo kūrybiškumu, kad suprojektuotų dvarą ir padėtų renovuoti kelis iš miesto istorinių orientyrų, surišdamas Rakūno detales su Spencerio šnipų fantazijomis.
- Tai įvyko prieš trisdešimt metų, – pasakė Džil, – ir senis, tuo metu, jau visiškai išprotėjo, kaip pasakoja istorija. Kai tik viskas buvo baigta, jis užkalė dvarą lentomis ir perkėlė Umbrelos štabą į Europą.
- Kas nutiko Džordžui Trevorui? – Karlosas paklausė. Jie sustojo prie dar vienų durų, kurios turėjo būti vienos iš paskutinių kambarių.
- O, tai gražiausia dalis, – pasakė Džil. – Jis dingo kaip į vandenį, kai Spenceris paliko miestą. Niekas niekada jo daugiau nematė.
Karlosas lėtai papurtė galvą.
- Tai viena beprotiška gyvenvietė, žinai?
Džil linktelėjo, pastumdama duris ir atsitraukdama, iškėlus revolverį.
- Taip, pati taip galvoju.
Niekas nejudėjo. Kėdžių krūvos dešinėje. Trys statulos, moterų biustai, tiesiai prieš juos. Kairėje nuo durų gulėjo du lavonai, suversti vienas ant kito, priversdami Džil krūptelėti ir pažvelgti į šalį – ir ten, kabėdami ant pietų sienos sunkiuose auksiniuose rėmuose, buvo trys laikrodžio paveikslai.
Jie ėjo į kambarį, Džil, nervingai studijuojanti aplinką. Atrodė saugu…
...bet taip pat, kaip kambarys dvare, kuris pasirodė esąs milžiniškas šiukšlių kompaktorius.
Impulsyviai, Džil atsitraukė ir panaudojo vieną iš kėdžių, kad atvertų duris, prieš įeidama mesti atidesnį žvilgsnį į paveikslus.
Na, beveik paveikslus. Jos manymu, techniškai, juos galima pavadinti fluksu. Trys piešiniai vaizdavo moteris, po vieną ant kiekvienos drobės, bet kiekviename taip pat buvo nupieštas aštuonkampis laikrodis – pirmas ir paskutinis rodė vidurnaktį, o vidurinis – penktą valandą. Mažas, panašus į rutulį padėklas kyšojo po kiekvieno rėmo pagrindu. Jie buvo pavadinti praeities, dabarties ir ateities deivėmis, iš kairės į dešinę.
- Atviruke, kažkas minima apie tai, kad reikia sudėti rankas kartu, – pasakė Karlosas.
- Kaip laikrodžio rodykles, tiesa?
Džil linktelėjo.
- Taip, sumanu. Pakankamai miglota, kad šiek tiek erzintų.
Ji siekė pirmyn ir lengvai palietė vidurinio rėmo padėklą, šokančią moterį. Sekė mažytis spragtelėjimas, ir padėklas nukrito kaip skalė, jos rankos svoris, stumiantis jį žemyn. Tuo pačiu metu, laikrodžio rodyklės pradėjo suktis.
Džil truktelėjo ranką atgal, išsigandusi, kad paleido kažkokį mechanizmą, ir laikrodžio rodyklės skubiai grįžo į ankstesnę padėtį. Nieko daugiau neįvyko.
- Rankos kartu... – Ji sumurmėjo. – Kaip manai, ar tai reiškia, kad visi laikrodžiai turi būti nustatyti tam pačiam laikui? O gal tai reiškia pažodžiui, išrikiuoti rodykles į eilę?
Karlosas gūžtelėjo pečiais ir iškišo ranką, paliesdamas ateities deivės padėklą, neabejotinai šiurpiausias iš paveikslų. Praeitis buvo jauna mergaitė, sėdinti ant kalvos, dabartis, šokanti moteris... o ateities deivė buvo moters figūra, aptemptoje kokteilių suknelėje, jos kūnas, gundančioje pozoje – bet su pliku, išsiviepusiu skeleto veidu.
Džil numalšino drebulį ir neleido prasidėti jokioms mintims apie neišvengiamos mirties temą, tarsi man jos jau ne per akis.
Padėklas, kurį Karlosas palietė, nusileido žemyn, bet vėl, tai buvo dabarties deivės rodyklės, kurios pajudėjo. Matyt, kiti du buvo nustatyti vidurnakčiui. Džil atsitraukė nuo sienos, sukryžiuodama rankas, galvodama – ir netikėtai suprato, žinojo, kaip galvosūkis veikė, jei ir neturėjo tikslaus sprendimo. Ji apsisuko, tikėdamasi, kad trūkstamos dalys jau čia pat, ir nušypsojo, kai pamatė tris statulas – ak, simetrija – ir švytintys objektai, kuriuos jos laikė plonuose akmeniniuose pirštuose.
- Tai balanso galvosūkis, – pasakė Džil, eidama prie statulų. Po artimesnės apžiūros, ji pamatė, kad kiekviena laikė padėklą su vienu, kumščio dydžio akmeniu. Ji pakėlė juos, pasverdama kiekvieną rutulį, pastebėdama skirtingus svorius.
- Trys rutuliai, trys padėklai, – ji tęsė, eidama atgal prie paveikslų, paduodama juodą akmenį – pagamintą iš obsidiano ar onikso, ji nebuvo tikra – Karlosui. Kitas buvo ryškus kristalas, trečias švytintis gintaras.
- O tikslas – priversti vidurinį laikrodį mušti vidurnaktį, – pasakė Karlosas, susigaudydamas.
Džil linktelėjo.
- Esu įsitikinus, kad yra sprendimo leitmotyvas, spalvų derinimas, juoda mirčiai, galbūt... ar galbūt matematinis. Nesvarbu, neužtruks labai ilgai, kol išbandysime visas kombinacijas.
Jie pradėjo veikti, bandydami kiekvieną rutulį ant vieno paveikslo, paskui panaudodami juos visus, Džil, rūpestingai stebėdama dabarties laikrodžio rodyklių judėjimus su kiekvienu sudėliojimu. Atrodė, kad skirtingi rutuliai turėjo skirtingas vertes, priklausomai nuo to, ant kurio padėklo jie buvo. Džil beveik jautė, kad galėjo išnarplioti mįslę, – kuri neabejotinai buvo matematinė, – kai netikėtai priėjo sprendimą.
Kristalas praeityje, obsidianas dabartyje ir gintaras ateityje, laikrodis viduryje mušė vidurnaktį, švelniai suskambėdamas. Minutinė rodyklė pajudėjo atgal su tarškančiu garsu
– ir paskui laikrodžio veidas pats nukrito nuo paveikslo, išstumtas kažkokių mechanizmų, kurių Džil nematė. Atskleistoje tuštumoje buvo blizgus auksinis sraigtelis, kurio trūko bokšto varpų mechanizmui.
Gudru, jūs išgamos, bet nepakankamai gudru.
Karlosas susiraukė, jo išraiška, atvirai susipainiojusi.
- Kas, po velnių, yra, šiaip ar taip, visa tai? Kas slėptų detalę apskritai, ir kodėl tokiu sudėtingu būdu?
Džil ištraukė švytintį sraigtą iš slaptavietės, atsimindama savo pačios lygiai tokias pat mintis vos prieš šešias savaites, kai stovėjo tamsiose Spencerio dvaro salėse. Kodėl, kodėl toks išmanus paslaptingumas? Failai, kuriuos Trentas jai davė prieš dvaro misiją, buvo pilni rūmų galvosūkių sprendimų, jos laimei; be jų, ji galbūt niekada nebūtų išėjus.
Dauguma iš keistų mažų mechanizmų buvo per daug painūs, kad būtų praktiški, laiko ar funkcijos atžvilgiu. Koks skirtumas?
Po ilgų svarstymų, Džil pagaliau nusprendė, kad Umbrelos tikroji direktorių valdyba, tie, apie kuriuos niekas nežinojo, buvo paranojiški fanatikai. Jie buvo savimi susirūpinę, narcisistiniai vaikigaliai, žaisdami slaptus agentų žaidimus ir lažindamiesi iš kitų žmonių gyvenimų, vien todėl, kad galėjo. Todėl, kad niekas niekada nepaaiškino jiems, kad žaislų slėpimas ir lobių žemėlapių kūrimas buvo kažkas, ką žmonės peraugo.
Todėl, kad niekas nesustabdė jų. Kol kas.
Netikėtai trokšdama viską baigti, padėti sraigtą į vietą ir paskambinti varpais ir tiesiog dingti, Džil išreiškė tai daug paprasčiau Karlosui.
- Jie trenkti, štai kodėl. Šimto-procentų A-klasės visiški-bepročiai. Pasiruošęs dingti iš čia?
Karlosas niūriai linktelėjo, ir po paskutinio žvilgsnio po kambarį, jie grįžo atgal, iš kur atėjo.

18.

KARLOSAS STEBĖJO, KAI DŽIL LIPO KOPĖČIOM DAR SYKĮ, STENGDAMASIS NEIŠKELTI VILČIŲ PER AUKŠTAI. Jei tai nepavyks, jis bus smarkiai – ne, majestotiškai užsiknisęs.
Velniai rautų. Jei tai nepavyks, turėtume tiesiog eiti pėsčiomis, arba pažiūrėti, ar negalėtume nusigauti iki tos gamyklos ir susiveikti mašiną. Ji teisi, šie žmonės yra andar lurias, pasiklydę preordinuotame kosmose; kuo greičiau paspruksime iš jų teritorijos, tuo geriau.
Jis kelias akimirkas abejingai spoksojo į tamsų kiemą, tiek nuvargęs, kad spėliojo, kaip atliks dar nors vieną veiksmą, žengs dar vieną žingsnį; atrodė neįmanoma. Viskas, kas palaikė jį, buvo noras išvykti, ištrūkti iš šio holokausto ir pabandyti atsigauti.
Kai pasigirdo pirmas masyvaus garso skambėjimas, jo gilus ir tuščias tonas, besiridenantis iš bokšto viršūnės, Karlosas suprato, kad negalėjo užlaikyti dangčio ant savo vilties. Jis bandė, sakydamas sau, kad programoje atsiras triktis, kad Umbrela atsiųs samdytus žudikus, kad pilotas bus zombis; niekas neveikė. Sraigtasparnis atvyks jų, jis žinojo tai, jis norėjo to; tik tikėjosi, kad gelbėjimo komanda neturės keblumų, rasdama vietą nusileisti –
– žibintai!
Jų buvo keturi ant briaunos ir aprūdijusiai atrodanti kontrolės dėžė šalia durų, kurios vedė atgal į vidų; šviesa atvestų transportą greičiau. Karlosas paskubėjo jų link, žvilgtelėdamas atgal, ar ji dar nelipo žemyn. Dar ne –
– ir kai jis vėl pažvelgė į priekį, pamatė, kad nebuvo vienas. Tarytum burtų pagalba, milžiniškas, sudarkytas išsigimėlis, kuris persekiojo Džil, tiesiog stovėjo ten, pakankamai arti Karloso, kad užuostų apdegusios mėsos kvapą, urzgimą, jo kiauliškas, iškraipytas žvilgsnis, pasuktas į kopėčių viršūnę.
- Karlosai, saugokis! – Džil suriko žemyn, bet Nemezidis-monstras visiškai ignoravo jį, žengdamas mamuto žingsnį kopėčių link, beakės gyvatės, kurios buvo jo čiuptuvai, besiplaikstantys aplink jo kolosinę galvą. Dar vienas žingsnis ir jis bus prie kopėčių pagrindo – ir Džil pateks į spąstus.
– ji sakė, kad kulkos jo nežeidžia –
Beviltiškai trokšdamas kažką padaryti, Karlosas pamatė didelį žalią elektros jungiklį žibintų valdymo pulte ir šoko prie jo, nežinodamas, ko laukė. Išblaškyti jį, jei pasiseks –
– ir visi keturi žibintai įsijungė tuo pačiu metu, akinantys, tučtuojau įkaitinantys orą aplink juos, ir apšviečiantys bokštą, turbūt iš kelių mylių matyti. Vienas iš spindulių pilnai blokavo baidyklės šlykštų veidą. Šviesa, iš tikrųjų, privertė padarą suklupti atgal, milžiniškos rankos, pridengiančios mutantiškas akis, ir Karlosas veikė.
Jis bėgo apakinto Nemezidžio link, iškėlęs M16, ir trenkė automatą į jo krūtinę, pastumdamas taip sunkiai, kaip galėjo. Be balanso, jis suklupo atgal, jo kojos, pliaukštelinčios senovinei užtvarai –
– ir su girgždančiu sucypimu, platus užtvaros skyrius išlūžo, krisdamas į tamsą, Nemezidis, grimzdantis paskui. Karlosas išgirdo šlapią bumbtelėjimą ant žemės apačioje, tą patį akimirksnį, kai perkaitę žibintai išsijungė, minutėlę sukeldami spindinčios tamsos figūras, plūduriuojančias Karloso akyse.
Didžiulis, sodrus varpų garsas toliau pildė orą, kol Džil nušliuožė žemyn kopėčiom ir nusiėmė granatsvaidį, prisijungdama prie Karloso prie nutrauktos užtvaros.
- Aš... dėkui, – pasakė Džil, žiūrėdama jam į akis, jos pačios žvilgsnis, nuoširdus ir tvirtas. – Jei nebūtum įjungęs žibintų, aš būčiau negyva. Dėkui.
Karlosą sujaudino ir padarė įspūdį jos nuoširdumas.
- De nada, – pasakė jis, netikėtai labai suvokdamas, kokia patraukli ji buvo – ne tik fiziškai – ir kokią menką patirtį jis, iš tikrųjų, turėjo su moterimis. Jis buvo neišsilavinęs dvidešimt-vienerių prasčiokas, ir jis, atvirai kalbant, neturėjo daug laiko ar galimybių pasimatymams.
Ji negali būti daug vyresnė, dvidešimt penkerių iš išorės, ir galbūt ji –
Džil spragtelėjo pirštais prieš jį, prikeldama jį atgal į tikrovę ir primindama apie tai, kaip nuvargęs jis, iš tikrųjų, buvo. Jis visiškai užsisvajojo.
- Vis dar su manimi?
Karlosas linktelėjo, atsikrenkšdamas.
- Taip, atleisk. Sakei kažką?
- Sakiau, kad turime judėti. Jei jis vis dar toks žvalus po granatos į veidą, abejoju, kad dviejų aukštų krytis jį užmuš.
- Taigi, – pasakė Karlosas. – Turėtume, šiaip ar taip, laukti prie paradinių durų. Jie turbūt numes lyną, jeigu negalės nusileisti.
Džil linktelėjo.
- Padarykime tai.
Palydėtas viduje gilaus tuščio metalo skambesio, Karlosas netikėtai pagalvojo, ar Nicholajus vis dar gyvas – ir jei taip, ką jis darys, kai išgirs skambančius varpus.

* * *

Nicholajus išgirdo varpus, pakeliui atgal į miestą, ir irzliai nusikeikė, atsisakydamas masalo. Jis nesitikėjo, kad vos kvalifikuotai trio pavyks, bet na ir kas, jei pavyko? Deivis Čanas užregistravo kitą raportą, iš moters drabužių parduotuvės iš visų vietų, ir Nicholajus ketino jį susekti.
Ir kodėl man turėtų rūpėti, jeigu jie paspruks su savo apgailėtinais gyvenimais, žinant,, ką aš turiu?
Nicholajus išsitraukė ploną metalinę dėžutę iš savo kišenės trečią kartą, kai paliko ligoninę, negalėdamas atsispirti. Viduje buvo stiklinis rausvo skysčio buteliukas, kurį jis pats sintetino, su maža pagalba iš instrukcijos lapo, kurį Akvino padėjėjas sumaniai paliko.
Nicholajus žinojo, kad saugiausia būtų pavyzdį kur nors paslėpti, bet mažas konteineris atstovavo jo autoritetą prieš kitus Vačdogus ir naujai iškeltą padėtį su Umbrela; jis buvo lyderis, prastesnių vyrų viršininkas, ir suprato, kad, nešant vakciną su savimi ir retkarčiais palaikant ją, ji vertė jį jaustis galingai. Su, taip sakant, pagrindu po kojimis.
Šypsodamasis Nicholajus įkišo konteinerį atgal į kišenę, lengvai pasiekiamoje vietoje, ir pradėjo vėl eiti, sąmoningai ignoruodamas varpus. Dalykai klojosi tiesiog puikiai – jis turėjo vakciną; jis žinojo, kur buvo Čanas ir kur bus Franklinas vos po keturiasdešimt aštuonių valandų; jis jau pasirengė ligoninės sprogimui; ir paspaus mygtuką, kai tik baigsis jo susitikimas su Franklinu. Nicholajus manė, kad galėtų nukakti į gamyklą ir atsikratyti Terencu Fosteriu, kol lauks Franklino, buvo daug laiko –
– taip pat kaip buvo daug laiko susekti Mikhailą, suvaidinti kilnų komandos narį, apsispręsti, kuris mirs iš jų pirmas...
Triukšmingi varpai aidėjo jo galvoje, siekdami priminti apie jo nesėkmę, bet jis atsisakė būti išblaškytas trijų nevykėlių pabėgimu. Jis artėjo prie miesto, galėjo matyti sujungtą šimtų mažų ir ne tokių mažų laužų švytėjimą, pasklidusį po tamsų miestą; net jeigu ir norėtų, jam nepavyktų nukakti atgal į laikrodžio bokštą prieš pasirodant pirmam sraigtasparniui. Ir to nenorėjo, jis turėjo galimybę po Akvino nužudymo ir nusprendė, kad tai neverta jo laiko. Tai buvo teisingas sprendimas... ir keistos abejonės, kurios raitėsi jame nuo varpų garso, turėjo būti ignoruojamos; tai nereiškė nieko, kad jie išgyveno, tai nereiškė, kad jie buvo tokie pat geri, kaip jis.
Be to, jam vis dar reikėjo užmigdyti kelis šunis, kad garantuotų savo informacijos monopoliją. Jis manė, kad Čanas nusprendė permiegoti parduotuvėje, iš kurios raportavo, turint omeny, kaip vėlu jau buvo. Nicholajus užmuštų jį, paimtų jo duomenis, ir praleistų naktį kur nors mieste. Vačdogo brifinge jis girdėjo, kad maisto mažai, bet jis buvo įsitikinęs, kad galės išsiversti – išlauš kelias parduotuves ir, galbūt, pasiims konservuotų prekių. Ryte jis užregistruos savo paties raportą, kad nežlugtų priedanga, ir praleistų dieną, sekdamas savo paties informaciją prieš keliaudamas vėl į vakarus.
Viskas klojosi kaip per sviestą, ir kol jis palaipsniui perėjo iš priemiesčių į miestą, artėjančio sraigtasparnio garsas nesutrikdė jo nė truputį.
Leisiu tiems bestuburiams, šūdą-ėdantiems šunsnukiams pabėgti, jis jautėsi puikiai, kontrolėje, geriau negu puikiai. Jam tiktai pradėjo skaudėti galvą nuo tų prakeiktų varpų.

* * *

Jie atsekė didžiąją dalį savo vingiuoto kelio per laikrodžio bokštą, Džil, norėdama įsitikinti, kad Nemezidė buvo supainiota arba turėjo pakankamai laiko pasimesti prieš jiems pasitinkant sraigtasparnį. Kol ėjo, jie parengė istoriją, kad pasakytų bet kam kas atvyktų — Džil buvo Kimberli Sampsel (penktos klasės geriausios Džil draugės vardas), ji dirbo vietinėje meno galerijoje, jokios šeimos, ir persikraustė į Rakūną tiktai neseniai.
Karlosas rado ją vos po to, kai jo būrio lyderis, vienintelis kitas išlikęs U.B.A.B. narys, buvo užmuštas zombių. Kartu, jie nusigavo į laikrodžio bokštą, istorijos pabaiga. Jie nusprendė neminėti Nicholajaus, Nemezidis, ar bet kokių neatpažįstamų būtybių, kurias matė lakstant aplink; mintis buvo pasirodyti tiek neišmanančiais apie faktus, kiek įmanoma. Nė vienas iš jų nenorėjo rizikuoti gelbėjimo komandos ištikimybe, ir Džil neturėjo abejonių, kad kažkas bus transporte, laukiantis, kad galėtų juos apklausti, taigi, kuo paprastesnė istorija, tuo geriau. Jiems tik reikės pasimelsti, kad niekas neturėjo jos nuotraukos po ranka. Jie galės jaudintis dėl to, kaip išsmukti, kai tik paspruks iš miesto.
Prie laikrodžio bokšto paradinių durų, jie akimirkai sustojo, pasirengdami, Džil, jaučianti keistą džiaugsmo ir nerimo maišatį. Evakuacija jau pakeliui, bet dabar jie buvo taip arti išsigelbėjimo, jog ji bijojo, kad kažkas nutiks.
Galbūt tik todėl, kad mus gelbsti Umbrela, Dievas žino, kad jie neturi labai gerą savo mėšlo kuopimo reputaciją…
- Džil? Prieš mums išvykstant, noriu pasakyti kai ką, – pasakė Karlosas, ir kelias sekundes, Džil manė, kad jos susirūpinimas bus patvirtintas, kad jis ketino pasakyti jai kažkokią baisią paslaptį, kurią slėpė — bet tada ji pamatė jo atsargią, susimąsčiusią išraišką ir pamanė priešingai.
- Gerai, šauk, – pasakė ji neutraliai, galvodama apie tai, kaip jis žiūrėjo į ją balkone. Ji
matė tą žvilgsnį anksčiau, iš kitų vyrų – ir nežinojo, kaip jautėsi dėl jo iš Karloso. Prieš jam išvykstant į Europą, Chrisas Redfildas ir ji darėsi gana artimi.
- Prieš man atvykstant čia, prie manęs priėjo toks vyrukas, papasakojo apie Rakūną, apie tai, kas čia dėjosi, – Karlosas pradėjo, ir Džil turėjo vos pakankamai laiko jaustis kvailai dėl savo ankstesnės prielaidos – jo žodžiai susigėrė.
Trentas!
- Jis pasakė man, kad mūsų laukia sunkios valandos, ir pasiūlė padėti bėdoje. Maniau, kad jis buvo išprotėjęs, iš pradžių –
– bet tada atvykai čia ir supratai, kad jis toks nebuvo.
Karlosas spoksojo į ją.
- Pažįsti jį, ar ką?
- Turbūt tiek pat gerai, kaip ir tu. Nutiko tas pats su manimi, vos prieš dvaro misiją, jis
suteikė man informacijos apie rūmus – ir pasakė, kad būčiau atsargi, kuo pasitikėjau.
Trentas, ar ne?
Karlosas linktelėjo, ir nors jie abu atvėrė burnas, norėdami prabilti, nė vienas nepasakė nė žodžio. Tai buvo artėjančio sraigtasparnio garsas, kuris nukirto juos abu, kuris privertė juos abu išsišiepti ir pasikeisti džiaugsmo ir palengvėjimo žvilgsniais.
- Pakalbėkime apie jį vėliau, – pasakė Karlosas, pastumdamas paradines duris, sraigtasparnio ašmenų mušimas, užpildantis bokšto vestibiulį, kai jie abu išėjo į kiemą.
Džil pamatė tiktai vieną transportinį sraigtasparnį, bet nesirūpino, aiškiai nebuvo daugiau nieko, ką reiktų evakuoti, ir kai jis siūbavo per sudaužytą tramvajų, ji ir Karlosas abu pradėjo mojuoti rankomis ir šaukti.
- Čionai! Mes čionai! – Džil rėkė, ir ji iš tikrųjų pamatė švariai-nuskustą piloto veidą, jo šypsena, spindinti nuo šviesų kabinoje, kai jis skrido arčiau –
– pakankamai arti, kad ji pamatė šypseną dingstant, tą pačią akimirką, kai išgirdo ginklo paleidimą jų dešinėje, siaubo žvilgsnį, auštantį tame jaunatviškame veide.
Sššš –
dažytų dūmų linija, lekiančių sklandančios kabinos link iš kažko nuo bokšto priestato stogo, žemė-oras, bazūka ar raketsvaidis –
– BŪM!
- Ne, – Džil sušnabždėjo, bet garsas buvo nuslopintas, kai raketa trenkėsi į sraigtasparnį ir sprogo, Džil, galvojanti, kad tai turėjo būti KARŠČIO raketa, kad padarytų žalą, kurią padarė, kol orlaivis sukosi jų link, pasikreipdamas šonu į vieną pusę, ugnis, trykštanti iš sudaužytos kabinos.
Karlosas pagriebė jos ranką ir patraukė, beveik trūktelėdamas ją nuo kojų, išvesdamas ją į kiemą, kol aukštas, kopiantis, zyziantis triukšmas perskrido per juos, degantis sraigtasparnis, mikčiojantis pirmyn, kol jie susigūžė už fontano –
– ir paskui jis trenkėsi į laikrodžio bokštą. Liepsnojantys metalo ir akmens ir medienos gabalai kaip dušas krentantys žemyn ant jų, kol transportas nėrė per vestibiulio stogą, ir tarsi griovimo balsas, Džil išgirdo Nemezidžio triumfuojantį riksmą, kylantį virš visa to.

19.

KARLOSAS IŠGIRDO MONSTRO RĖKIANTĮ STAUGIMĄ IR PRADĖJO KELTIS, VIS DAR LAIKYDAMAS DŽIL RANKĄ. Jiems reikėjo pasprukti prieš jam ją pamatant–
– ir priekinis pastatas perlūžo tarsi padarytas iš balzos medienos, sraigtasparnio nuolaužos, besispjaudančios rūkstančių griuvėsių sprogimais.
Prieš Karlosui pasilenkiant, didelė pajuodusios uolos dalis, nuo pastato išorinės sienos, pliaukštelėjo į jo kairiąją pusę. Jis išgirdo ir jautė lūžtantį šonkaulį, kai parkrito, skausmas, greitas ir intensyvus.
- Karlosai!
Džil pasilenkė prie jo, jos žvilgsnis, besimėtantis pirmyn ir atgal tarp jo ir bokšto dalies, kurios jis nematė, granatsvaidis, vis dar suspaustas jos rankose. Nemezidis liovėsi riaumoti; tarp to ir staigaus, brutalaus varpų nutildymo, Karlosas išgirdo kažką sunkiai sudundant ant žemės, po to, sekė byrančios uolos griūtis lėtu, lygiu ritmu.
Krunč. Krunč.
Jis ateina, nušoko nuo stogo, ir jis ateina –
- Bėk, – Karlosas pasakė, ir pamatė, kad ji suprato, sekundę prieš jai pajudant, kad neturėjo
jokio kito pasirinkimo. Batai, atsispiriantys nuo žemės, ji paliko jį taip greitai, kaip tik galėjo.
Karlosas pasuko galvą, kol atsisėdo, prisiversdamas nejausti skausmo, ir pamatė būtybę, stovintį suskilusio betono ir degančios medienos krūvoje, nepastebintį, kad jo odinio palto palanka liepsnojo, kol jo žvairuojantis žvilgsnis sekė Džil. Kaip anksčiau, atrodė, kad jis nematė jo.
Tol, kol nestoju jam skersai kelio,
Karlosas galvojo, atsiremdamas į vėsų fontano akmenį, pakeldamas automatą.
Neskauda, neskauda, neskauda.
Vienu galingu judesiu Nemezidis pakėlė raketsvaidį prie savo milžiniško peties ir taikėsi, kai Karlosas pradėjo šaudyti.
Kiekviena tratanti kulka iš Ml6 siuntė šviežią prislopinto merdėjimo pulsą per jo kaulus, bet jo taiklumas buvo preciziškas, nepaisant skausmo. Mažytės juodos duobės pasirodė būtybės veide, ir Karlosas girdėjo rikošeto dzingtelėjimą nuo apdaužyto raketsvaidžio.
Mėsiški čiuptuvai, kurie pakilo viršun iš po monstro ilgo švarko, pliekėsi aplink viršutinę kūno dalį, tarytum įsiutę, vyniodamiesi ir išsivyniodami neįtikėtinu greičiu.
Karlosas matė, kad jis užsimojo bazūką jo link, bet toliau šaudė, suprasdamas, kad negalėjo atsistoti ir laiku pabėgti. Bėk, Džil, bėk!
Jis nusitaikė į Karlosą ir šovė, ir Karlosas pamatė šviesos ir judėjimo sprogimą, skrendantį į jį, jautė aukšto sprogstamumo prieštankinės raketos karštį, spinduliuojantį per jo odą –
– ir kažkaip, jis liko gyvas, bet kažkas ne toli už jo susprogo. Sprogimo jėga pakėlė ir metė jį smarkiai į fontano pusę; skausmas buvo įspūdingas, bet jis vos, vos išliko sąmoningas, nutaręs nupirkti Džil dar kelias sekundes.
Pusiau gulėdamas per fontano lūpą, Karlosas vėl pradėjo šaudyti, taikydamas į jo veidą, šoviniai, skriejantys bet kur, kol jis kovojo kontroliuodamas ginklą.
Mirk, mirk, pagaliau...
Bet jis nemirė, net nekrūptelėjo, ir Karlosas žinojo, kad turėjo vos pusė sekundės prieš tai, kai jį ištaškys į riebią dėmę ant vejos.
Raketsvaidis buvo nutaikytas tiesiai į Karloso veidą, kai tai įvyko, vienas šūvis iš milijono –
Carajo!
– kai vienas iš metalinių dzingtelėjimų virto sprogimu, staigiu baltai-karštu šviesų šou. Monstras metėsi atgal, kai jo ginklas išsiskaidė, dingdamas iš akiračio.
Karloso automatas išdžiuvo. Jis siekė naujos apkabos, bet sekė naujas skausmas. Jis prarado šviesos taką, nugrimzdamas į tamsą.

* * *

Džil matė Karlosą pargriūnant, bet prisivertė likti ten, kur buvo, stovėdama tarp tramvajaus ir krūmų eilės. Ji matė Nemezidį sprogstant, mestą į degančias nuolaužas dėl užsikirtimo, kuris sunaikino jo bazūką, bet jo parvirtintas gebėjimas išvengti mirties neleido jai prieiti prie Karloso. Jei jis vis dar puls, ji norėjo užlaikyti jo dėmesį ties ja viena.
Granatsvaidis jautėsi lengvas jos rankose, stiprus adrenalinas, suteikiantis antrą kvėpavimą jos kerštui, – ir kai Nemezidė atsikėlė, vienas petys degantis, juodos ir raudonos mėsos pūsles, matomos po jo sugadintu apdaru, Džil šovė.
Skeveldriniais šratais užtaisyta "granata", kaip super-šoguno kulka, pasiuntė koncentruotą tūkstančių granulių sprogimą per kiemą – bet ji visiškai prašovė pro staugiantį Nemezidį, šūvis, išplėšiantis naujas duobes tam, kas liko iš bokšto priekinės sienos. Nemezidis liovėsi rėkti, net nepaisant to, kad jo krūtinė vis dar degė, oda traškanti ir dabar juoda. Jis pakilo iš įtūpsto Džil link, kol ji atidarė granatsvaidį ir pagriebė kitą šovinį iš krepšio, melsdama, kad jis buvo rimčiau sužalotas Karloso laimingo šūvio, negu atrodė.
Jis palenkė galvą ir bėgo į ją, gigantiški žingsniai, nešantys jį jos link neįtikėtinai greitai. Po sekundės jis buvo kieme, šliaužiojantys čiuptuvai, išsiplėtę tarytum trokšdami sučiupti ją į viršų.
Džil šoko į kairę ir nuskriejo pilnu greičiu, vis dar laikydama granatą, tarp krūmų eilės ir nepažeistos vakarų bokšto sienos. Ji išgirdo kaip jis prasibrovė į eilę už jos, kai ji pasiekė galą; jis vis tiek beveik pagavo ją, jo nepaprastas greitis, sumažindamas atstumą iki rankos ilgio, kai ji pasuko už krūmų eilės –
– ir kažkas smogė jai į dešinįjį petį, kai ji metėsi aplink krūmus, kažkas kieto ir slidaus, įsikasantis į jos mėsą kaip milžiniškas, bekaulis pirštas. Tūkstantis širšių įgėlė, tuo pačiu metu, užliejančių jos sistemą nuodais, ir ji suprato, kad vienas iš ieškančių čiuptuvų pervėrė ją.
O-šūdas, o-šūdas, o-šūdas,
ji negalėjo galvoti apie tai, nebuvo laiko, bet Nemezidis netikėtai sustojo, atmetė galvą ir išrėkė pergalę į šaltas žvaigždes danguje, ir Džil sustojo, įstūmė granatą į ginklo lizdą ir užtrenkė drūtgalį –
– ir šovė, kai jis vėl šoko jos link. Šūvis pakirto staugiančią Nemezidę vos žemiau dešiniojo klubo ir perplėšė jo viršutinės šlaunies mėsą, odos ir raumens gabalai, skrendantys už jo –
– ir jis pargriuvo, dar keli momentiniai žingsniai, ir tėškėsi, išliedamas apdraskytą audinį, monstriškai ir tyliai ir netikėtai ramiai.
Karštligiškai perkraudama, Džil įmetė antrą skeveldrinių šratų granatą, kuri nusirideno tolyn. Ji stipriai pagriebė ir užfiksavo ginklą, kai Nemezidis atsisėdo, nusisukęs nuo jos.
Džil nusitaikė į jo žemesnę nugarą ir šovė, ginklo griaustinis tik kitas bukas skambantis garsas jos ausyse. Nemezidis judėjo, stojosi, kai į jį smogė, ir granulės trenkėsi žemai ir kairėje, kas žmogui būtų mirtinas šūvis į inkstus. Ne, matomai, S.T.A.R.S. žudikui. Jis suklupo, paskui atsistojo ir pradėjo šlubuoti tolyn, viena milžiniška ranka, priplota prie naujos žaizdos.
Sprunka, jis sprunka –
Jos mintys buvo lėtos ir sunkios. Jai prireikė akimirkos, kad suprastų, jog jo išvykimas nebuvo gera naujiena. Ji negalėjo leisti jam pasprukti, leisti jam užgyti ir sugrįžti – jai reikėjo pabandyti ir užmušti jį, kol jis silpnas.
Džil išsitraukė Pitoną ir pabandė nusitaikyti, bet jos regėjimas netikėtai padvigubėjo, ir ji negalėjo susitelkti ties besitraukiančia figūra, kol jis tempė save per liepsnojančias nuolaužas. Ji jautėsi apsvaigusi ir karščiuojanti, ir pagalvojo, kad labai tikėtina, jog užsikrėtė T-virusu.
Jai nereikėjo pamatyti peties žaizdą, kad žinotų, jog reikalai buvo prasti; ji jautė karštą kraują bėgant žemyn jos ranka, išmirkydama jos mini-sijonėlio juosmenį. Ji norėjo patikėti, kad virusas buvo plaunamas iš jos sistemos, bet negalėjo apgaudinėti savęs, kai taip baisiai susižalojo.
Kelias sekundes ji svarstė, ar panaudoti pilnai užtaisytą .357, kurį vis dar laikė – ir paskui pagalvojo apie Karlosą ir suprato, kad teks palaukti. Jai reikėjo padėti jam, jei galėjo, ji buvo skolinga jam bent tiek.
Sutelkdama paskutines savo greitai senkančias jėgas, Džil pajudėjo Karloso link. Jis gulėjo prie fontano, dejuodamas ir pusiau sąmoningas, sužeistas, bet bent jau nematė jokio kraujo,
galbūt jam viskas gerai.
Tai buvo jos paskutinė mintis prieš pajausdama, kaip kūnas išduoda ją, pasiduodamas, pargriaudamas ją ant žemės ir nunešdamas ją į labai gilų miegą.

* * *

Tamsa, visur skamba ir išsigelbėjimas, ugnis, ir tamsa, ir kulkos, negali neišgirsti, Džil, bėganti nuo ugnies, ir padaras, šaunantis, aukšto sprogstamumo raketa nutaikyta – nutaikyta man į veidą – veidą.
Karlosas atsipeikėjo, susipainiojęs ir sužalotas, ir pasiruošęs kovai, Nemezidžiui, ir Džil. Jai bus keblu, jei tas padaras pagriebs ją…
Buvo rami, tyli naktis, ir menkos liepsnos degė visur aplink, suteikdamos šokančią oranžinę šviesą ir pakankamai karščio, kad jis pradėtų prakaituoti. Karlosas prisivertė pajudėti, šliauždamas ant kojų ir tvirtai laikydamas savo šonkaulius, žandikaulis, sukąstas iš skausmo. Įlūžęs, arba sulaužytas, galbūt du, bet jam dabar reikėjo galvoti apie Džil, reikėjo atsikratyti daugialypių sprogimų padariniais ir –
- O, ne, – pasakė jis, užmiršdamas apie skaudantį išsekimą, kol skubėjo jos link. Džil gulėjo ant sudegusios žolės plynės, tobulai rami, išskyrus kraujo pastovų sunkimąsi iš dešiniojo peties. Vis dar gyva, bet tikriausiai nelabai ilgai.
Karlosas nurijo skausmą ir pakėlė ją, negyvas jos kūno svoris, verčiantis jį norėti rėkti iš pykčio, iš pamišimo, kuris skleidėsi ir augo Rakūne, kuris primetė savo negailestingus gniaužtus Džil ir jam. Umbrela, monstrai, šnipai, net Trentas; – visa tai buvo beprotiška, tai buvo košmariška pasaka... bet kraujas buvo pakankamai tikras.
Jis laikė ją arti, sukdamasis, ieškodamas. Jam reikėjo ją įnešti vidun, kur saugu, kur galėtų apžiūrėti jos žaizdas, kur jie abu galėtų valandėlei pailsėti. Labiausiai nepažeistame vakarų sparne buvo koplyčia; be jokių langų ir su gera spyna ant durų.
- Nemirk, Džil, – pasakė jis, ir tikėjosi, kad ji klausėsi, kol nešė ją per liepsnojantį kiemą.

20.

LAIKAS TIKSI. TAMSA IR TAMSA, IR TŪKSTANČIO SAPNŲ FRAGMENTAI, BESISUKANTYS Į AKIRATĮ TRUMPAM ŠVYSTELĖJIMUI PRIEŠ BESISUKANT TOLIAU. Ji buvo vaikas paplūdimyje su savo tėvu, druskos skonis vėjyje. Ji buvo kaprizinga paauglė, įsimylėjusi pirmą kartą; vagilė, vogianti iš turtingų nepažįstamųjų kaip kad jos tėvas mokė; studentė, apmokoma S.T.A.R.S., besimokanti pritaikyti savo įgūdžius, kad padėtų žmonėms.
Tamsiau.
Diena, kai jos tėvas sėdo į kalėjimą už grandiozinę vagystę. Įsimylėjėliai, kuriuos ji išdavė, ar kurie išdavė ją. Vienatvės jausmai. Ir jos gyvenimas Rakūno Mieste, pačios šviesos mirtis.
Bekė ir Priscila Makgi, septynerių ir devynerių metų, pirmos aukos. Išdarinėtos, kai kurios jų kūno dalys suvalgytos. Rastas sudaužytas Bravo komandos sraigtasparnis už dvaro ribų; kvapas viduje, dulkių ir puvėsio. Sužinojimas apie Umbrelos sąmokslą ir korupciją ir bent jau kelių iš S.T.A.R.S. narių bendradarbiavimą. Mirtis išdavikiško komandos lyderio, Alberto Veskerio, ir Nemezidžio paskutinė ataka.
Kelis kartus, pusiau pabudusi, ji nurijo vėsų vandenį ir paskui vėl miegojo, pačios naujausios mintys užvaldančios ją. Prarasti išlikusieji, žmonės, kuriuos ji bandė išgelbėti, veidai vaikų, daugiausia. Jie visi, mirę. Brado Vikerso brutali mirtis.
Karlosas.
Nicholajaus plokščias, be emocijų žvilgsnis, ir Mikhailo pasiaukojimas. Ir įsiviešpataudamas per visą tai, kaip koks velniškas blogio įkūnijimas, anapus-Tirono monstras, Nemezidis, jo klaikus klyksmas, reikalaujantis jos, jo siaubingos akys, sekančios ją, kad ir kur eitų, kad ir ką darytų.
Pats baugiausias dalykas, visgi, buvo tai, kad kažkas nutiko jai – tolimas jausmas, nes tai vyko jos kūnui, o ji kietai miegojo, bet nekiek nemažiau nemalonus dėl to. Jautė, kaip jos venos degė ir plėtėsi. Kaip jos kiekviena ląstelė tapo stora ir sunki su keistais prieskoniais, ląstelės, limpančios kartu, visos švelniai verdančios. Tarsi jos visas kūnas buvo laivas, užpildytas judančio, šlapio karščio.
Pagaliau, švelnus krintančio lietaus garsas pliauškėjo per jos supratimo kraštus, ir ji troško pamatyti jį, pajausti šaltumą ant odos, bet tai buvo ilga, varginanti kova už tamsos palikimą. Jos kūnas nenorėjo, protestavo tuo garsiau, kuo arčiau ji siekė pilką paviršių, prieblandą tarp sapnų ir lietaus – bet pasiryžusi, ji laimėjo.
Nusprendusi, kad ji gyva, Džil atsimerkė.

21.

KARLOSAS SEDĖJO NUGARA Į DURIS, KRIMSADAMAS VAISIŲ KOKTEILĮ IŠ SKARDINĖS, KAI IŠGIRDO DŽIL PAJUDANT, PASTOVUS JOS GILAUS KVĖPAVIMO GARSAS, TAMPANTIS LENGVESNIS. Ji pasuko galvą iš šono į šoną, vis dar mieganti, bet judesys buvo pats sąmoningiausias veiksmas, kurį matė per keturiasdešimt aštuonias valandas. Jis atsistojo taip skubiai, kaip tik galėjo, prisiversdamas būti atsargus dėl standžiai lipnia juosta apvyniotų šonkaulių įžnybimo, ir paskubėjo prie pakelto altoriaus, kur ji gulėjo.
Jis pakėlė butelį vandens prie pakylos pagrindo, ir kai jis vėl atsistojo, ji atsimerkė.
- Džil? Duosiu tau truputį vandens. Pabandyk ir padėk man, gerai?
Ji linktelėjo, ir Karlosas pasijautė kupinas palengvėjimo, laikydamas jos galvą, kol ji išgėrė kelis gurkšnius iš butelio. Tai buvo pirmas kartas, kai ji aiškiai atsakė į kažką, ir jos spalva atrodė gera. Dvi dienas ji gėrė, priverstinai girdant, šiaip taip vos nurydama, bet balta kaip vaiduoklis ir visiškai nesiorientuojanti.
- Kur... mes? – Džil paklausė silpnai, užsimerkdama, kai paguldė galvą atgal ant laikinos pagalvės, suridento kilimo dalies. Jos antklodė buvo padaryta iš nesudegusių portjerų, kuriuos jis išgelbėjo iš fojė.
- Laikrodžio bokšto koplyčia, – pasakė jis švelniai, vis dar šypsodamasis. – Mes čia, nuo to laiko – nuo to laiko, kai sraigtasparnis sudužo.
Džil vėl atsimerkė, aiškiai prisimindama ir protingai susitelkusi. Ji nebuvo užsikrėtusi, jis taip bijojo dėl jos, bet jai viskas gerai, turėjo būti.
- Kaip ilgai?
Kalbėjimas, atrodė, vargino ją, todėl Karlosas pabandė apibendrinti viską, kas įvyko, kad išgelbėtų ją nuo klausimų.
- Nemezidis numušė sraigtasparnį, ir tu, ir aš buvome sužeisti. Tavo petys buvo... sužalotas, bet keičiau tvarsčius, ir, atrodo, kad žaizda nepūliuoja. Mes išbuvome čia dvi dienas, sveikdami, tu daugiausia miegojai. Dabar yra spalio pirmoji, atrodo, saulė nusileido prieš valandą, ir lija kartas nuo karto nuo praėjusios nakties...
Jis nutilo, nežinodamas, ką dar galėjo pasakyti, nenorėdamas, kad ji vėl užmigtų, ne tuoj pat. Jis pakankamai ilgam buvo užstrigęs su savo mintimis.
- O, iš visų dalykų, aš radau vaisių kokteilių dėžę klausykloje. Taip pat vandens, kažkas kaupė atsargas, manau, mums pasisekė. Nenorėjau palikti tavęs vienos, aš, ak, rūpinausi tavimi. – Jis nepridėjo, kad valė ją, keisdamas portjeras, ant kurių ji gulėjo, kai buvo būtina; nenorėjo, kad jaustųsi susigėdusi.
- Tu sužeistas? – Ji paklausė, susiraukdama, lėtai mirksėdama.
- Pora sulaužytų šonkaulių, nieko baisaus. Na, galbūt, kai reiks nuplėšti lipnią juostą, tai skaudės kaip kalės vaikas. Viskas, ką sugebėjau rasti, buvo lipni juosta.
Ji silpnai nusišypsojo, ir Karlosas suminkštino toną, beveik išsigandęs klausti.
- Kaip laikaisi?
- Dvi dienos? Daugiau jokių sraigtasparnių? – Ji paklausė, pažiūrėdama į šalį, ir jis jautė, kaip truputį įsitempė. Ji neatsakė į jo klausimą.
- Daugiau jokių sraigtasparnių, – jis pasakė ir pirmą kartą pastebėjo, kad jos žandų spalva buvo per daug raudona. Jis palietė jos kaklo pusę, ir jo įtampa augo; karštinė, nelabai stipri, bet ji neturėjo jos paskutinį kartą, kai tikrino, prieš valandą.
- Džil, kaip jautiesi?
- Neblogai. Visai neblogai, beveik jokio skausmo. – Jos balsas buvo plokščias, be intonacijos.
Karlosas kreivai šyptelėjo.
- Bien, si? Tai geros naujienos, reiškia, kad visai netrukus galėsime susipakuoti daiktus ir dingti iš čia...
- Aš užsikrėtus virusu, – pasakė ji, ir Karlosas sustingo, jo šypsena išnykstanti.
Ne. Ne, ji neteisi, tai neįmanoma.
- Praėjo dvi dienos, negali būti užsikrėtus, – pasakė jis tvirtai, sakydamas jai tai, ką sakė sau, kai pabudo pirmą kartą. – Mačiau vieną iš kitų kareivių pasiverčiant zombiu, galbūt neprabėgo daugiau kaip dvi valandos nuo laiko, kai Rendžiui įkando, ir jis pasikeitė. Jei turėtum ligą, kažkas jau būtų įvykę.
Džil atsargiai apsivertė ant kitos pusės, šiek tiek krūptelėdama, vėl užsimerkdama. Ji atrodė neįtikėtinai išvargusi.
- Aš neketinu ginčytis su tavimi, Karlosai. Galbūt tai skirtinga mutacija, nes kilo iš Nemezidžio, arba galbūt įgijau tam tikrą imunitetą, kai buvau Spencerio dvare. Nežinau, bet sergu. – Jos balsas drebėjo. – Jaučiu tai, jaučiu, kaip silpstu ir silptu!
- Gerai, gerai, ššš, – pasakė Karlosas, nuspręsdamas, kad išvyks nedelsiant. Jis paimtų Džil revolverį ir savo automatą, ir neabejotinai porą rankinių granatų.
Ligoninė buvo arti, ir ten yra bent jau vienas vakcinos pavyzdys, taip sakė Trentas. Karlosas norėjo rasti ligoninę anksčiau, dėl atsargų, bet buvo per daug išvargęs ir sužalotas, kad eitų ieškoti, iš pradžių – o paskui nenorėjo rizikuoti palikdamas Džil vieną ir be sąmonės, pavojinga dėl kelių priežasčių.
Išeisiu pro priekines duris ir trauksiu į vakarus, pažiūrėsiu, gal rasiu ženklą ar kažką...
Trentas taip pat sakė kažką apie tai, kad ligoninės ilgiau gali nebebūti; Karlosas tikėjosi, kad dar nebuvo per vėlu.
- Pabandyk ir dar pamiegok, – pasakė Karlosas. – Aš ketinu valandėlei išeiti, pabandyti ir
Rasti, ką nors, kas galėtų tau padėti. Neužtruksiu ilgai.
Atrodė, Džil jau pusiau miegojo, bet pakėlė galvą ir įdėjo pastangas, kad būtų aiški, tardama išraiškingai.
- Kai grįši, o aš būsiu – labiau serganti, noriu, kad padėtum man. Prašau dabar, nes galbūt nesugebėsiu prašyti vėliau. Supranti?
Karlosas norėjo protestuoti, bet žinojo, kad norėtų to paties dalyko, jei būtų pasigavęs ligą. Būti negyvu kniso, bet Rakūnas įrodymas, kad yra blogesnių dalykų.
Kaip būtinumas nušauti kažką, kas tau rūpi.
- Suprantu, – pasakė jis. – Dabar ilsėkis. Netrukus grįšiu.
Džil miegojo, ir Karlosas pradėjo krautis. Prieš jam išvykstant, jis valandėlę įsižiūrėjo į jos miegantį veidą, tyliai melsdamas, kad ji vis dar būtų Džil, kai grįš.

* * *

Ligoninė, pasirodė, buvo daug arčiau, negu jis galvojo, mažiau negu už dviejų kvartalų. Nicholajus nekantriai laukė Keno Franklino, žinodamas, kad Vačdogo mirtis pažymės žaidimo pabaigos pradžią. Nicholajaus augantis nusivylimas tuoj pasieks pabaigą.
Jeigu šunsnukis išvis pasirodys...
Bet ne, jis pasirodys, ir paskui Nicholajus vėl bus ant bėgių. Jis patikrino ofiso, kurį pasirinko, lango kampą, peržiūrėdamas tamsią, tuščią gatvę – taip pat jo pabėgimo maršrutas, jei seržantas pasirodys esantis sunkus taikinys
– dešimtą kartą per perpus daugiau minučių, ragindamas pasiuntinį Vačdogą paskubėti. Niekas nesiklojo, kaip planuota, ir nors jis išspaudė viską, ką galėjo, Nicholajus prarado kantrybę. Deivio Čano paieška buvo įspūdingai nesėkminga; Nicholajus net nematė jo prabėgomis per dvi dienas, kurias praleido mieste – ir dukart labiau nepagaunamas kareivis sugebėjo išvengti konfrontacijos po savo raporto užpildymo, pasiųsdamas Nicholajų ieškoti po visą miestą.
Nicholajus taip pat planavo nusigauti į Umbrelos "vandens-valymo" rezervuarą, kad atsikratytų Terenco Fosterio anksčiau šią dieną, bet jis toliau nuklydo laukinės žąsies persekiojime – jis matė neužsikrėtusią moterį šalia RPD pastato, aukštą, Azijos-Amerikiečių rasės moterį, dėvinčią aptemptą, berankovę raudoną suknelę, ir laikančią ginklą tarsi žinotų, kaip su juo elgtis. Ji įsmuko į pastatą ir dingo. Nicholajus ieškojo beveik keturias valandas, bet dar sykį nepamatė paslaptingos moters.
Taip, visi trys jo taikiniai, vis dar buvo gyvi. Bent jau pasisekė surinkti šiek tiek Vačdogo informacijos, atrasdamas porą privačios laboratorijos raportų apie vidutinio zombio jėgą — bet jam jau buvo per akis, per akis maitintis šaltomis pupomis iš skardinių, per akis miegoti viena atmerkta akimi, per akis žaisti stambiųjų žvėrių medžiotoją. Pagal jo skaičiavimą, jis užmušė keturis Beta Hunterius, tris milžiniškus vorus ir tris smegenų-siurbikus. Ir daugybę zombių, žinoma, nors iš tikrųjų neskaičiavo jų kaip vertų dėmesio, daugiau nebe. Jie darėsi tik lėtesni ir lipnesni; Rakūnas jau smirdėjo kaip milžiniška kloaka, ir tiktai blogėjo, kadangi viruso nešėjai toliau puvo, virsdami didelėmis purvinomis dvokiančio troškinio krūvomis.
Manęs greitai čia nebus. Galų gale, Franklinas pasirodys jau bet kurią minutę.
Po dviejų nesutiktų tikslų dienų, Nicholajus atvyko pasitikti Frankliną ligoninėje kaip kažką užtikrinto, kažką, į ką galėtų laikytis – apčiuopiamas taikinys. Ir kol jis laukė ilgas, vienišas valandas, paniręs į augantį abejonės chaosą, Keno Franklino mirtis tapo nepaprastai svarbi.
Kai tik jis bus negyvas, Nicholajus susprogdins ligoninę; kai tik ligoninė bus sunaikinta, Nicholajus suseks Čaną ir Fosterį, ir paskui galės išvykti. Viskas susidėlios į vietas, kai tik jis užmuš Frankliną.
Kaip tik tada, kai Nicholajus apčiuopė tą mintį, jis išgirdo žingsnius koridoriuje. Širdimi, išsipučiančia iš malonumo, Nicholajus užsiėmė padėtį prie lango ir laukė, kol Franklinas suras jį. Užgriozdintas ofiso/aprūpinimo kambarys buvo ketvirtame aukšte, netoli nuo ten, kur užmušė ir paslėpė daktarą Akvino.
Ateikite, Seržante…
Kai Vačdogas atidarė duris, Nicholajus atsainiai stovėjo kampe, sulenktomis rankomis. Franklinas nešėsi pirmos rūšies, 9 mm VP70, ir jis akimirksniu nutaikė jį į Nicholajaus veidą. Nicholajus nesujudėjo.
- Neturėtumėt čia būti, – pasakė Franklinas ramiai, jo balsas šaižus ir mirtinas. Jis įžengė
giliau į kambarį, nenuimdamas žvilgsnio – ar pusiau-automatinio – nuo Nicholajaus.
Laikas išsiaiškinti, kas protingesnis. Bet kas galėjo suorganizuoti pasalą, bet reikėjo intelekto ir įgūdžių, kad priverstum priešininką noriai įeiti į vieną. Nicholajus suvaidino švelniai atšiaurų nervingumą.
- Jūs teisus, neturėčiau. Akvino turėtų būti čia, – bet jis nuo vakar liovėsi registruoti raportus. Jie manė, kad jis labai užsiėmęs, dirbantis ties anti-virusu, bet aš ieškojau nuo praėjusios nakties ir negalėjau jo rasti. – Nicholajus, iš tikrųjų, užregistravo kelis padėties raportus daktaro Akvino vardu, po jo nužudymo, kad išlaikytų priedangą.
- Kas jūs? – Franklinas paklausė. Jis buvo aukštas ir raumeningas, labai tamsia oda ir gan delikačiai-atrodančiais vieliniais akiniais. Visgi, nebuvo nieko delikataus, kaip jis žiūrėjo į Nicholajų.
Nicholajus atkryžiavo rankas ir labai lėtai jas nuleido.
- Nicholajus Ginovaef, U.B.A.B. –
ir Vačdogas. Buvau prisijungęs, kad patikrinčiau reikalus, kai daktaras dingo be žinios. Franklinas, tiesa? Ar susisiekėte su Akvino prieš atvykdamas? Ar jis kalbėjo su jumis apie tai, kur ketino palikti pavyzdį, ar duoti kombinaciją, ar raktą?
Franklinas nenuleido ginklo, bet aiškiai buvo sutrikdytas.
- Niekas nepasakė man apie bet kokį planų pakeitimą. Kas, sakėte, jus siuntė?
Ši dalis buvo rizikinga. Nicholajus žinojo keturių vyrų vardus, pakankamai įtakingų, kad galėtų padaryti pakeitimus Umbrelos agendoje, ir buvo didelė galimybė, jog vienas iš jų buvo Franklino kontaktas, kuris būtų jį informavęs.
- Aš nesakiau, – pasakė Nicholajus. – Bet manau, kad nieko tokio, jeigu pasakysiu... Trentas iškvietė mane dėl šio reikalo.
Jis pasirinko vyrą apie kurį žinojo mažiausiai, net po viso detalaus tyrinėjimo, vildamasis, kad Franklinas, taip pat, nieko nežinos apie jį. Trentas buvo enigma, sėlinantis tarp kitų aukščiausių vadovų kaip kažkoks kriptiškas šešėlis. Nicholajus net nežinojo jo vardo.
Tai suveikė su seržantu. Franklinas nuleido ginklą, vis dar apdairus, bet akivaizdžiai pasiruošęs patikėti.
- Taigi, negalėjote rasti Akvino? Kaip dėl vakcinos?
Nicholajus atsiduso, kratydamas galvą, ir paskui sąmoningai pasisukdamas į kairę, į erdvę, paslėptą nuo Franklino regėjimo dėl atsikišusios lentynos.
- Jokio daktaro ženklo… bet buvau jo ofise, o ten yra sienos seifas. Ar žinote ką nors apie tai, kaip atidaryti vieną iš jų?
Nicholajus manė, kad Franklinas žinojo – jo asmeninėje byloje, seifų laužimas buvo įrašytas į sąrašą tarp įgūdžių. Nicholajui nerūpėjo šūdas, ar Franklinas galėjo, ar ne, atidaryti seifą; kas buvo svartu, tai, kad kai jie nusigaus iki seifo, seržantas atsuks nugarą į Nicholajų.
Aš esu geresnis, geresnis už Akvino ar Čaną, ar šį kvailį, ir dabar tai įrodysiu. Aš niekada niekam neatsukčiau nugaros, niekada. Taip, tai bus jo apsileidimas…
Franklinas linktelėjo, įdėdamas VP70 į holsterį ir eidamas link kampo, kur Nicholajus stovėjo.
- Taip, šiek tiek išmanau apie seifus. Galiu apžiūrėti jį, bet kokiu atveju.
Nicholajus žvaliai linktelėjo.
- Šaunu. Jau pradėjau manyti, kad būsiu užstrigęs čia valandėlę.
- Galbūt tai tik į naudą, – pasakė Franklinas, praeidamas pro Nicholajų prie mažo seifo, įstatyto už lentynos. – Turint galvoje, kokie dalykai čia dedasi, maniau, kad būtų geriausia užsibarikaduoti kur nors, palaukti, kol reikalai šiek tiek aprims.
Nicholajus žengė tylų žingsnį arčiau Franklino, stebėdamas VP70-ojo holsterį.
- Nebloga mintis.
Franklinas linktelėjo, susitelkdamas ties klaviatūra.
- Čanas daro tą patį, sako, kad informacija vis dar bus ten rytoj, tai kodėl ne, tiesa?
Deivis Čanas!
Nicholajus laikėsi labai ramiai, apsispręsdamas – ir paskui mėtėsi pirmyn ir pagriebė 9mm, nenorėdamas šokti dėl to, ko norėjo. Jis pastūmė Frankliną, tuo pačiu metu, išmušdamas jį iš balanso, naudodamas jo atsigavimo laiko sekundės dalį, nutaikydamas sunkų pistoletą.
- Čanas – pasakyk, kur jis, ir tada gyvensi, – Nicholajus sulojo. Su laisva ranka, jis siekė į kišenę ir palietė vakcinos dėžutę, dėl laimės. Ji tapo lyg talismanas jam, priminimas, koks šaunus jis buvo – ir ji buvo laiminga, jis žinojo tai.
Franklinas ir dabar Čanas, vieninteliai du Vačdogai be paskirtos raportavimo vietos.
Neįtikėtina.
Franklinas žengė žingsnį atgal, iškeldamas rakas.
- Ei, ramiau –
- Kur jis?
Franklinas prakaitavo.
- Radijo stotyje, gerai? Kapinėse. Klausykit, nepažįstu jūsų, ir man nerūpi, ką darote –
- Nuostabu, – Nicholajus pasakė, ir šovė Franklinui į pilvą, dukart.
- Uuh! – Franklinas sunkiai sudejavo, kai kraujas aptaškė sieną už jo. Seržantas krito atgal ir nusileido ant užpakalio, rankos vis dar išplėstos, nuostabos išraiška jo tamsiuose bruožuose. Nicholajus buvo šiek nustebęs pats; jis tikėjosi geriau iš vieno iš kareivių šunų.
Nicholajus pakėlė ginklą, nusitaikydamas į Franklino kaktą –
– kai išgirdo atsidarančias duris, batų žingsnius, bėgančius į kambarį. Pistoletą vis dar nutaikęs į mirštantį Frankliną, Nicholajus staiga pasilenkė ir prasmuko į atidarymą lentynoje –
– ir pamatė Karlosą Oliveirą stovintį ten, audringai besižvalgantį aplink ir iškėlusį .357 revolverį, aiškiai bandydamas suvokti, iš kur sklido šūviai.
Tai buvo likimo dovana. Nicholajus įžengė į akiratį, Karloso kvailas veidas, į kurį nusitaikė anksčiau, negu kareivis suprato, kad dar kas nors buvo kambaryje.
- Pričiupau, – Nicholajus sušnabždėjo.

22.

NICHOLAJUS PRIČIUPO JĮ, TEISIAI IŠ DEŠINĖS. KARLOSAS NUMETĖ REVOLVERĮ IR PAKĖLĖ RANKAS. Jis turėjo nupirkti sau šiek tiek laiko.
Kalbėk su juo, patrauk jo dėmesį. Džil reikia, kad grįžtum, su ar be vakcinos.
- Hola, pimpagalvi, – pasakė Karlosas lengvai. – Spėliojau, ar kada nors vėl tave pamatysiu, po to, kai mūsų transportas iš miesto susprogo į gabalėlius. Monstras padarė tai, tiki tuo, ar ne. Taigi, kokia tavo istorija? Užmušei ką nors įdomaus neseniai?
Po aukšta lentyna, išsikišusia iš vienos sienos, kažkas sudejavo iš skausmo. Nicholajus nepažiūrėjo šalin, ir Karlosas suprato, kad pasirinko teisingą taktą. Nicholajus buvo pasipūtęs, susierzinęs... ir suintriguotas.
- Tuoj užmušiu tave, – taigi, ne, nieko įdomaus. Pasakykite man, ar Mikhailas jau mirė? Ir kaip tavo myliumyliumyliumyliu draugužė, panelė Valentina?"
Karlosas įsispoksojo į jį.
- Abu mirę. Mikhailas mirė tramvajuje, o Džil užsikrėtė virusu.
- Man... Man reikėjo užmušti ją vos prieš kelias valandas. – Jam turbūt nepavyks pabėgti nuo jo, ir nenorėjo, kad Nicholajus ieškotų Džil; jis skubiai pakeitė temą. – Tu pašovei Mikhailą, ar ne?
- Būtent. – Nicholajaus akys žėrėjo. Jis siekė į savo priekinę kišenę, kai kalbėjo, išsitraukdamas, kas atrodė kaip metalinis cigaro laikiklis. – Ir kaip laimė davė, štai vaistas nuo to, kas užmušė tavo draugę. Jei tik būtum atvykęs anksčiau... tam tikra prasme, manau, galėtume pasakyti, kad esu bent jau dalinai atsakingas dėl abiejų mirčių, ar ne?
Mėginys.
Vienintelis dalykas, kuris dabar galėtų išgelbėti Džil, o Karlosas stovėjo priešais į jį nusitaikusio bepročio ginklą.
Galvok! Sugalvok kažką!
Sekė kita šiurkšti skausmo aimana po lentyna. Karlosas pakreipė galvą ir pamatė vyrą, susmukusį galiniame kambario kampe, vos matomą tarp dviejų failų krūvų. Karlosas nematė jo veido, bet vyro apatinė dalis buvo kiaurai permerkta krauju.
- Ir tas vyrukas apvalina skaičių iki trijų, – pasakė Karlosas, beviltiškai bandydamas pratęsti pokalbį, bandydamas nespoksoti į sidabrinę dėžutę, kurią Nicholajus laikė. – Argi tu ne darbštuolis? Pasakyk man, ar tai priemonė rezultatui, ar tiesiog mėgsti žudyti žmones?
- Mėgstu žudyti žmones, kurie yra tokie beverčiai kaip tu, – pasakė Nicholajus, įsikišdamas vakciną į atidarytą kišenę. – Ar gali sugalvoti bent vieną priežastį, kodėl turėtum gyventi?
Kita dejonė atvyko iš mirštančio vyro už lentynos. Karlosas žvilgtelėjo tarp krūvų vėl ir pamatė impaktinę granatą, suspaustą drebančiose rankose, žiedas jau ištrauktas; Karlosas suprato, kad vyras turbūt dejavo, kad užgožtų garsą, ir kažkuri jo dalis žavėjosi aiškiu mąstymu, tą akimirksnį, kai pradėjo trauktis, rankos, vis dar pakeltos. Granata buvo RG34, ta pati rūšis, kurią Karlosas laikė liemenėje, ir norėjo tiek daug atstumo, kiek galėjo gauti.
Reikia pasirodyti gerai...
- Aš puikus taikinys, esu geraširdiškas, ir valausi siūlu dantis kiekvieną dieną, – pasakė Karlosas, žengdamas kitą žingsnį atgal, bandydamas atrodyti, kad smarkiai bijojo ir slėpėsi po bravada.
- Kokia netektis tai bus, – pasakė Nicholajus, šypsodamasis, ištiesdamas ranką.
Mesk prakeiktą daiktą!
- Kodėl? – Karlosas paklausė skubiai. – Kodėl darai tai?
Nicholajaus šypsena išplėtė dar plačiau, tas pats grobuoniškas šypsnis, kurį Karlosas matė transporte, kas jautėsi, kaip prieš milijoną metų.
- Aš turiu lyderio savybes, – pasakė Nicholajus, ir, pirmą kartą, Karlosas pamatė pamišimą jo niūrose akyse. – Tai viskas, ką turi žinoti –
- Mirk! – kraujuojantis vyras rėkė. Karlosas pastebėjo judėjimo blykstelėjimą už lentynos, ir paskui nėrė šonu, bandydamas pasislėpti už stalo, kai langas dužo ir —
— BŪM,
aplankai ir knygos pakilo į viršų, ir susprogusios medžiagos lijo žemyn, mediena ir popierius, ir metalo gabalėliai, sunki lentyna, apsiverčianti su perkūniniu girgždėjimu. Ji trenkėsi į grindis su didžiuliu triukšmu, ir paskui viskas nurimo, ir nuolaužos buvo visur.
Karlosas atsisėdo, viena ranka, apvyniota aplink tvinkčiojančią krūtinę, skausmo ašaros akyse. Jis sumirksėjo ir priklaupė ant kojų, pagriebdamas revolverį, kurį buvo numetęs, kai atsistojo.
Nicholajus dingo. Karlosas prasispardė kelią per nuolaužas į kampą, atsimindamas, kad langas sudužo prieš granatai sprogstant. Nors buvo tamsu ir lietinga lauke, Karlosas pamatė gretimo pastato stogą aukštu apačioje.
Bem! Bem!
Karlosas atšoko, kai dvi kulkos smogė išorinei sienai, vos rankos pločiu nuo jo veido. Jis tyliai išplūdo save, kad iškišo galvą pro langą, kaip kažkoks pusprotis baboso. Jis pasitraukė atgal nuo lango ir pasisuko, vien tam, kad pamatytų sudegusius, kruvinus granatos metiko palaikus.
- Gracias, – Karlosas pasakė ramiai. Jis norėjo sugalvoti dar kažką pasakyti, bet paskui nusprendė, kad tai būtų tik bevertis simbolizmas; vyrukas negyvas, jis negirdėjo nė šūdo. Karlosas perėjo per kambarį, mąstydamas, spėliodamas, kaip ketino pavyti Nicholajų. Tai nebus lengva, bet nebuvo jokio kito pasirinkimo –
– ir jis akies kampu pamatė metalo spindėjimą, ir sustojo. Jis sumirksėjo, jausdamas pasigerėjimą, kai suprato, į ką žiūrėjo, – ir paskui paėmė jį, milžiniškas svoris, nukrintantis nuo pečių ir visos širdies.
Jam pavyks išgelbėti Džil. Išprotėjęs pendejo pametė vakciną.

* * *

Nicholajus skubiai judėjo per lietų ligoninės paradinių durų link.
Viskas gerai, jis mirs nuo mygtuko paspaudimo, ir aš kontroliuoju jį, galiu nutraukti elektrą ir įvilioti jį į spąstus –
Jis staiga garsiai nusijuokė, galvodamas apie sulaikymo kameras rūsyje, kur Hunterio Gama buvo laikomi, kiekvienas plaukiojantis permatomoje gimdoje. Nutrauksiu elektrą ir įsijungs automatinis drenažas, kad jie nepaskęstų beoriame skystyje.
Mirk, arba kovok ir mirk, Karlosai.
Nicholajus buvo protingas, jis galvojo į priekį ir dabar viskas, ką turėjo padaryti, buvo paspausti kelis jungiklius ir Karlosas bus tamsoje, ir amfibiniai Hunteriai žirglios jo link, ir galbūt Karlosas iš tikrųjų bus negyvas anksčiau, negu ligoninė sprogs, bet jis bus negyvas, vienaip ar kitaip.

* * *

Džil vėl miegojo, ir ji sirgo. Karšta ir niežulinga, ir jos sapnai dingę, pulsuojantys, besirangantys šešėliai jų vietoje. Šešėliai su struktūra, grublėta ir šlapia. Pykinimas kovojantis su neužpildoma tuštuma, su mirties troškuliu ir augančiu karščiu.
Ji apsivertė ant vienos pusės ir paskui kitos, bandydama rasti palengvėjimą nuo šliaužiojančio niežulio, kuris įsilydė kiekvienoje jos kūno dalyje, kuris vertė bjaurius šešėlius kilti, kol ji miegojo toliau.

* * *

Karlosas rado adatas, švirkštus, su pusę butelio Betadino daktaro ofise trečiajame aukšte.
Jis taip pat rado stalčių, pilną vaistų firmos mėgintuvėlių, ir bandė iššifruoti etiketes, ieškodamas švelnaus skausmą malšinančio vaisto, kai šviesos išsijungė.
Mėšlas.
Jis padėjo pavyzdį, bandydamas susigaudyti staigioje tamsoje. Prireikė apytiksliai pusantros sekundės, kad nuspręstų, kad tai buvo Nicholajus, ir sekundės ilgiau, kad nuspręstų, kad jam reikėjo dingti, ir dingti greitai. Nicholajus tikriausiai neišjungė elektros vien tam, kad jis užkliūtų už kojos piršto tamsoje. Kad ir ką Nicholajus planavo, Karlosas manė, kad reikia veikti tuojau pat.
Jis išslinko iš kambario ir į koridorių, judėdamas lėtai, jo rankos prieš jį. Kai tik pasiekė laiptinę, ligoninės atsarginės šviesos užniūniavo minkšta raudona gyvybe. Padarinys buvo anapusinis, šviesa vos pakankamai ryški, kad mestų viską į niūrų šešėlį.
Karlosas pradėjo žemyn laipteliais, lipdamas iškart po du, nykštys ant Pitono gaiduko. Jis ignoravo skaudantį šoną, nuspręsdamas, kad nualps vėliau, kai ne taip skubės. Jis žinojo tik apie du išėjimus, kuriais galima pasprukti iš ligoninės – langas pro kurį Nicholajus iššoko ir paradinės durys. Tikrai buvo daugiau, bet jis nenorėjo gaišti, bandydamas rasti juos; iš patirties, dauguma ligoninių buvo labirintai.
Paradinės durys buvo jo geriausias pasirinkimas. Nicholajus turbūt nemanė, kad Karlosas išdrįs brautis tiesiai pro akivaizdžiausią išėjimą, bent jau Karlosas tikėjosi.
Jis pasiekė nusileidimą tarp pirmojo ir antrojo aukšto, kai išgirdo duris atsidarant kažkur toli apačioje, aidinčias į laiptinės viršų, priverčiančias jį sustingti. Garsas, kuris sekė, – įsiutęs, kiauliškas kovos šūkis aiškiai mutavusios būtybės, – vėl jį išjudino. Jo kojos vos lietė laiptelius, bet jis vis tiek nebuvo pakankamai greitas; kaip tik, kai šoko žemyn paskutinį skrydį, monstriška figūra išniro prie pirmo aukšto išėjimo.
Jis buvo milžiniškas, humanoidiškas, aukštas ir platus ir besiseilėjantis glitėsiais. Jo kūnas buvo tamsiai mėlynas-žalias, beveik juodas blankioje raudonoje šviesoje.
Plėvėtomis, peraugusiomis rankomis ir kojomis ir didžiule apvalia galva ir burna, jis priminė kažką panašaus į mamutišką, baisiai sutraiškytą varlę.
Jo galingas apatinis žandikaulis nusileido, ir kitas veriantis, spiegiantis klyksmas užpildė laiptinę, atšokantis visur. Karlosas išgirdo dar bent tris atsakančius pirmam, nuožmus ir išsigimėliškas choras, prasiveržiantis iš kažkur žemai apačioje.
Karlosas atidarė ugnį, pirmas šūvis, smogiantis metalinėms durims ir sukeliantis kurtinančio tornado garsą. Prieš jam vėl paspaudus gaiduką, amfibinė būtybė šoko, spiegdama, link Karloso, plačiai ištempdama raumeningas rankas.
Karlosas refleksyviai krito, šaudydamas, kol čiuožė kelis žingsnius, nukrisdamas ant nesužeisto šono, kad galėtų sekti būtybės leidimąsi. Trys, keturi šoviniai kirtosi į spiegiančios varlės-padaro glitų kūną, kai jis perskrido per jo galvą –
– ir jis buvo negyvas, kai nusileido, tamsūs vandeningo, burbuliuojančio skysčio pliūpsniai, besisunkantys iš jo spazmuojančio kūno.
Karlosas buvo ant kojų, bėgdamas, ir pusiaukelėje per duris, kai būtybės broliai pradėjo savo laukinę, ausį-rėžiančią dejonę. Ne per sunkiai nužudomi, galbūt, bet jis nenorėjo svarstyti savo galimybių, jei jų buvo trys ar daugiau, visi šokantys kartu ant jo.
Į vestibiulį ir užtrenkė duris, pamatė, kad buvo reikalingas raktas spynai, ir pasisuko, ieškodamas kažko, ką galėjo panaudoti, kad užblokuotų duris –
– ir vietoj to, kambaryje pamatė mažytę, mirksinčią baltą šviesą, jos ryškumas, traukiantis jo žvilgsnį pro ūksmingą raudonų pargriautų baldų ir numirėlių vandenyną.
Mirksinti balta šviesa ant mažos dėžės, dėžės, pritvirtintos prie kolonos. Laikmačio šviesa sprogstančiam junginiui. Karlosas pabandė pagalvoti apie kažką kita, kas tai galėtų būti, bet jo galva buvo tuščia, žinodamas tik tai, kad jos ten nebuvo, kai atvyko; tai buvo bomba, Nicholajus padėjo ją ten, ir netikėtai varlės-monstrai buvo daug mažesnis reikalas.
Jo protas buvo keistai tuščias, kol jis žengė per vestibiulį, bemintė, bežodė panika, apgaubianti jį, stumdama bėgti greitai ir toli, negaišti laiko galvojimui. Jis suklupo už suplėšytos kušetės ir nepastebėjo, ar tikrai parkrito, ar jautė skausmą, jis judėjo per greitai, stiklinės durys pastato priekyje viskas, ką matė.
Bem, per duris, švytintis juodas asfaltas, tyškantis po jo kojomis, lietaus lašai ant jo prakaituoto veido. Sudaužytų ir paliktų automobilių eilės, švytėdamos kaip šlapi brangakmeniai po gatvės žibintais. Jo drebančios širdies būgnas –
– ir sprogimas buvo toks masyvus, kad jo klausa neapėmė visa to, tarsi ka-VEM, kuris buvo tokio didelio judėjimo, kaip ir pats garsas. Jo kūnas metėsi, kaip lapas karštame ir siaučiančiame uragane, žemė ir dangus susijungė, pasikeitė.
Jis slydo per šlapią šaligatvį, virsdamas į grubų sustojimą prie hidranto, jausdamas skausmo dydį šone ir ragaudamas druską nuo kraujo tekėjimo iš nosies.
Vos už kvartalo, ligoninė virto rūkstančiais griuvėsiais, mažesnės jos dalys vis dar krentančios žemyn, mušdamos į žemę kaip mirtina kruša. Nuolaužos liepsnojo, bet daugelis jų tiesiog suiro, materija virto dulkėm, dulkės nusileido ir virto purvu, kol dangus toliau pylė vandenį ant visko.
Džil.
Karlosas atsistojo ir nušlubavo tolyn link laikrodžio bokšto.

* * *

Nicholajus suprato, kad pametė vakcinos pavyzdį, bėgdamas iš ligoninės, kai liko viena minutė iki viskam išsitaškant aukštai danguje. Kai buvo jau per vėlu.
Nebuvo jokio pasirinkimo, kaip tik bėgti toliau, kaip jis darė, ir kai ligoninė sprogo, Nicholajus žingsniavo pirmyn ir atgal gatvėje už trijų kvartalų, pasimetęs pyktyje. Taip pasimetęs, kad nesuprato, kad agoniškas dejavimas, verkšlenantis triukšmas, kurį girdėjo, ėjo jo link, ar kad jis sukando žandikaulį pakankamai stipriai, kad įskeltų du dantis.
Po ilgo laiko, jis atsiminė, kad vis dar turėjo užmušti du žmones, ir nurimo. Gebėjimas išreikšti pyktį būtų konstruktyvus; tai nebuvo sveika, laikyti jausmus užgniaužtus.
Vačdogo operacija buvo jo interesas. Vakcina buvo papildoma, dovana – taigi, tam tikra prasme, jis iš tikrųjų neprarado nieko.
Nicholajus sakė sau tai kelis kartus pakeliui pas Deivį Čaną; tai vertė jį jaustis geriau, nors ne taip gerai, kaip tada, atsiminė, kai aštrino medžioklinį peilį vos prieš atvykdamas į Rakūną. Jis buvo tikras, kad Čanas įvertins tai.

23.

KAI DŽIL PABUDO, LAUKE VIS DAR LIJO, IR JI VĖL JAUTĖSI SAVAME KAILYJE. Silpna, ištroškusi ir alkana, neabejotinai skausme nuo peties žaizdos ir apytiksliai tūkstančio mažesnių skausmų – bet savame kailyje. Liga praėjo.
Dezorientuota ir šiek tiek susipainiojusi, ji lėtai atsisėdo ir apsižvalgė, bandydama sudėlioti kartu dalis to, kas įvyko. Ji vis dar buvo laikrodžio bokšto koplyčioje, ir Karlosas gulėjo išsidrėbęs ant vieno iš priekinių klauptų. Ji prisiminė kaip sakė jam, kad pasigavo virusą, ir jį sakantį, kad jis ketino kažką parnešti...
…bet aš sirgau, turėjau ligą... ir dabar nesijaučiu tiesiog geriau, visiškai daugiau jos neturiu. Kaip tai –
- O, Dieve, – ji sušnibždėjo, pamačiusi švirkštą ir tuščią buteliuką ant organo suolo šalia
altoriaus, netikėtai suprasdama, kas įvyko. Karlosas rado priešnuodį.
Džil sėdėjo minutėlę, truputį priblokšta mišinio emocijų, kurios smogė jai – šokas, dėkingumas, negalėjimas patikėti, kad jai iš tikrųjų geriau. Jos laimė, kad ji gyva ir gerai jaučiasi buvo tramdoma kaltės, jog išgijo, kai tiek daug kitų mirė. Ji spėliojo, ar tikrai nebuvo daugiau priešnuodžio, bet suprato, kad negalėjo svarstyti to smulkmeniškai; mintis, kad galėtų būti jo galonai, gulintys kažkur aplink, kai dešimtys tūkstančių mirė, buvo tiesiog šlykšti.
Pagaliau ji atsisėdo lovoje ir atsistojo, atsargiai pasiražydama, tikrindama savo būseną.
Turint omeny viską, kas įvyko, ji buvo nustebinta tuo, kaip puikiai jautėsi. Išskyrus jos dešinįjį petį, ji neturėjo jokių sunkių sužeidimų, ir išgėrus šiek tiek vandens, iš tikrųjų jautėsi budri ir galinti judėti be jokių problemų.

* * *

Per kelias sekančias valandas, Džil suvalgė tris vaisių kokteilių skardines, išgėrė pusę galono vandens, ir užtaisė ir iššluostė visus ginklus. Ji taip pat apsivalė, kiek tik galėjo, su vandeniu iš butelio ir purvinu nertiniu. Karlosas neatsibudo nė karto, giliai įmigęs – ir iš to, kaip jis buvo susirietęs ir laikantis kairįjį šoną, ji pamanė, kad jo kelionė į ligoninę turbūt buvo sunkoka.
Džil taip pat ilgai svarstė, ką jie darys toliau. Jie negalėjo pasilikti. Jie neturėjo atsargų ar amunicijos, kad išsilaikytų neapibrėžtam laikui, ir neturėjo jokio būdo sužinoti, kada – ar net jei, ji nenorėjo laikyti to daugiau savaime suprantamu – atvyks gelbėtojai. Kad ir kaip sunku buvo patikėti, atrodė, kad Umbrela sugebėjo užlaikyti dangtį ant to, kas įvyko, ir jei jie galėjo padaryti tai taip ilgai, galbūt praeis dar kelios dienos prieš tai, kai istorija pasklis. Spaudimo priedas buvo tai, kad ji taip pat negalėjo įtikinti savęs, jog Nemezidis buvo negyvas; kai tik pasveiks, jis sugrįš. Jiems neįtikėtinai pasisekė, kad jis dar neužpuolė.
Prieš jai susijungiant su Karlosu, ji preliminariai planavo pasiekti apleistą Umbrelai priklausančią gamyklą į šiaurę nuo miesto. Tikėjosi, kad nebuvo jokio dalyko kaip apleista Umbrelos gamykla – jie per daug mėgo savo slaptas operacijas – ir manė, kad jie galbūt išlaikė tuščius kelius aplink gamyklą, kad jų tarnautojai galėtų pabėgti. Vis tiek verta pabandyti, ir tai buvo geriausia, ką ji galėjo sugalvoti. Be to, greičiausias kelias iš miesto iš jų dabartinės padėties ėjo tiesiai pro gamyklą.
Karlosas toliau miegojo, tobulai ramus išskyrus jo krūtinės kilimą ir kritimą, jo veidas, silpnas nuo išsekimo... ir kai tik Džil nusprendė veiksmo kursą, ji stebėjo jį valandėlę ir suprato, kad turėjo jį palikti. Tai buvo daug sunkesnis sprendimas, bet tik dėl to, kad ji nenorėjo būti vieniša, daugiausiai egoistiška priežastis. Tiesa buvo ta, kad jis sužeistas, nes stojo tarp jos ir Nemezidžio, ir ji negalėjo leisti to nutinkant vėl.
Eisiu patikrinti gamyklą, galbūt rasiu radiją ir iškviesiu pagalbą. Jei reikalai atrodys geri, saugūs, galėsiu jo grįžti. Jei jie atrodys mėšlinai... na, manau, grįšiu, jei tik pajėgsiu.
Gamykla buvo vos už vienos mylios, jei ji atsiminė teisingai, pasiektų ją, trumpindama per Memorialinį Parką, vos už laikrodžio bokšto, labai trumpa kelionė. Buvo šiek tiek po dviejų ryto, ji sugebės nukakti ten ir grįžti dar prieš aušrą. Su šokia tokia laime, Karlosas vis dar miegotų, kai ji grįš, galbūt nešdama geras naujienas.
Ji nusprendė palikti jam raštelį tuo atveju, jei kažkas jai nutiktų, kad jis, bent jau, žinotų maršrutą. Ji negalėjo rasti rašiklio ar pieštuko, bet atrado senovinę rankinę rašomąją mašinėlę, iš visų daiktų, po himnų knygų krūva. Ji panaudojo vaisių kokteilių etiketę vietoj popierio. Minkštas mygtukų traškėjimas buvo taip raminantis jai kaip lietus, kuris toliau barbeno žemyn ant stogo, garsai, kurie darė ją labai patenkintą, kad ji gyva.
Ji paėmė granatsvaidį net nepaisant to, kad liko tik viena kulka, – Karlosas turbūt rado tą, kurį ji pametė kieme, – atsimindama žalą, kurį jis padarė S.T.A.R.S. žudikui. Ji taip pat pasiėmė Beretą, bet paliko revolverį Karlosui, kad jis turėtų kažką šiek tiek sunkesnio, negu automatas. Dėl visa ko.
Džil paliko raštelį ant altoriaus, kur Karlosas pamatytų, kai tik pabus, ir pritūpė šalia jo, siekdama paliesti jo vėsią kaktą. Jis neabejotinai buvo kietai įmigęs, net nepajudėdamas, kai ji nubraukė užkritusius plaukus nuo jo kaktos, spėliodama, kaip ji galėjo kada nors atsidėkoti jam už viską, ką padarė.
- Miegok saldžiai, – ji sušnibždėjo, ir prieš persigalvojant, atsistojo ir nusigręžė, skubėdama link durų ir nesižvalgydama atgal.

* * *

Už mažų kapinių Memorialiniame Parke stovėjo kabina, neva naudojama įrankių laikymui. Ji buvo perimta kaip viena iš kelių Umbrelos radijo stočių Rakūno protrūkio trukmei – tarsi poilsio-sustojimo vieta operatyvininkams, kiekviena privačioje vietoje, kur jie galėtų organizuoti failus, nematomi ir gauti bendrus atnaujinimus iš Umbrelos, jei neturėjo neatidėliotinos prieigos prie kompiuterio.
Nicholajus neplanavo užeiti į vieną iš radijo stočių; jis manė, kad jos buvo nereikalinga rizika iš Umbrelos pusės, net turint omenyje, kaip gerai jos buvo paslėptos – sąranka kapinių kabinoje buvo už netikros sienos. Umbrela nenorėjo nieko sekančio signalus, atvykstančius iš miesto, tad stotys buvo įrengtos vien priėmimui, kitas atsargumas, bet Nicholajus vis tiek manė, kad jos pavojingos. Jei norėtų užspęsti agentą, jis patykotų vienoje iš radijo stočių.
Ar jei norėčiau nužudyti vieną. Nors šiuo atveju, turiu tiktai užeiti... ar palaukti valandėlę.
Jis stovėjo didelio paminklo šešėliuose už kelių metrų nuo netikro kambario, galvodamas, kaip puiku bus užmušti Kapitoną Čaną. Nicholajus svarstė apie tiesioginį įsiveržimą per paslėptas duris ir jo nušovimą, bet reikėjo atsipalaiduoti, įeiti į geresnę proto būseną.
Čanas išeitų pertraukėlei ar užtraukti dūmo anksčiau ar vėliau, ir leisdamas laukimui augti, Nicholajus gebėjo atsikratyti kai kurių iš jo nemalonesnių emocijų. Jis nedarydavo to dažnai; jis nebuvo beprotis ar panašiai, ir dažnai norėdavo forsuoti dalykus į priekį –
bet kartais, mėgautis įtampa prieš intymų nužudymą buvo kaip tik tai, kas pakeldavo jį iš depresijos, ar blogos nuotaikos.
Nicholajus stebėjo duris – iš tikrųjų, pastato sąvaros kampą – mėgaudamasis vėsiu lietumi nepaisant to, koks apgailėtinas bus vėliau, lakstydamas aplink šlapiuose drabužiuose. Jis ketino atimti žmogaus gyvybę. Reikalai buvo išslydę iš kontrolės kelias akimirkas, kai suprato, kad prarado vakciną, bet kas dabar buvo kontrolėje? Deivis Čanas tuoj mirs, ir Nicholajus buvo vienintelis, kuris tai žinojo, nes jis sprendė Čano likimą.
Ir Karlosas negyvas, mano dėka. Ir Mikhailas, ir trys Vačdogai ligi šiol. Jis, iš tikrųjų, negalėjo prisiimti nuopelnų dėl Džil Valentinos, bet Nicholajus gėrėjosi palaužtu žvilgsniu Karloso veide, kai jis pasakė jam. Kas svarbu, visgi, vienintelis daiktas, kuris kada nors iš tikrųjų turėjo reikšmę, buvo, kad jo priešai negyvi, ir jis vis dar vaikščiojo.
Kai Deivis Čanas išėjo į lietų po kelių akimirkų, Nicholajus atsikratė dauguma neigiamų savi-gailesčio ir nenukreipto nusivylimo jausmų. Ir kai jo peilis baigė gaidą su Čanu, po penkiolikos minučių, jis vėl buvo savimi. Čanas, žinoma, daugiau nepriminė nieko žmogiško, bet Nicholajus nuoširdžiai padėkojo lavonui už tai, kad grąžino jį ant vėžių.

* * *

02:50, Spalio 2
Karlosai:
Keliauju į vandens valymo gamyklą, tiesiai į šiaurės-rytus, maždaug už mylios, nuo laikrodžio bokšto. Ji priklauso Umbrelai, ten gali būti išteklių, kurie mums praverstų. Grįšiu netrukus, ketinu tik apsižvalgyti aplink. Lauk manęs čia, bent jau kelias valandas.
Jei negrįšiu iki ryto, turėtum turbūt pabandyti dingti pats.
Esu dėkinga tau, už daug dalykų. Prašau pasilikti čia ir pailsėti. Neužtruksiu ilgai.
–Džil

* * *

Karlosas perskaitė suraitytą popierių dar dukart, paskui pagriebė liemenę ir atsistojo, tikrindamas laikrodį. Ji išėjo mažiau kaip prieš pusvalandį. Jis vis dar galėjo ją pavyti.
Likti vietoje nebuvo pasirinkimas. Ji paliko jį už nugaros todėl, kad jis buvo sužalotas, ar todėl, kad ji nenorėjo įtraukti jo į tolimesnį pavojų... iš kurių nė vienas nebuvo priimtinas jam. Ir jis niekada neturėjo galimybės papasakoti jai, ką Trentas sakė, apie sraigtasparnių buvimą Umbrelos gamykloje į šiaurės-vakarus nuo miesto, bet į šiaurės-rytus nuo ten, kur jie buvo dabar, po kelionės tramvajuje. Aiškiai ta pati vieta.
- Gali išspardyti visų Umbrelos monstrų subines, bet ar gali pilotuoti sraigtasparnį?
Karlosas sumurmėjo, pakeisdamas naują Ml6 apkabą.
Jei tik ji būtų jį pažadinus…
Jis patraukė durų link, taip pasiruošęs, kaip tik ketino būti, bandydamas nekvėpuoti per giliai. Skaudėjo, bet susidoros. Skausmas būdavo didesnis ir jis vis tiek atlikdavo reikalus kaip reikiant; kartą jis nuėjo šešis kilometrus sulaužyta kulkšnimi, o tai negalėjo būti daug blogiau, negu tai.
Karlosas negaišo, bandydamas įtikinti save, kad noras pasidalinti Trento informaciją buvo tai, kodėl jis sekė ją. Jis negalėjo stovėti šalia ir nedaryti nieko, štai ir viskas. Ji bandė apsaugoti jį, jis galėjo įvertinti sentimentą, bet tiesiog negalėjo pasilikti ten ir –
Nicholajus. Jis kažkur ten, ir ji nežino.
Jis netikėtai pasijuto bjauriai, dėka to pamišusio mirgėjimo Nicholajaus akyse.
Karlosas išskubėjo iš koplyčios ir į mėnesienos lietų.
Jam reikėjo rasti ją.

24.

LIETUS VIRTO DULKSNA, BET NICHOLAJUS NEPASTEBĖJO, EIDAMAS PO STORA RUDENS LAPŲ UŽDANGA ATGAL PER KAPINES. Dar penkiasdešimt ar šešiasdešimt metrų ir jis galės kirsti į rytus, palei taką, kuris vedė tiesiai į vandens valymo gamyklos galinį įėjimą. Jis niekada nenaudojo kelių viešose vietose, kai galėjo jų išvengti, nemėgdamas pažeidžiamumo jausmo.
Paskutiniu tikrinimu, Terencas Fosteris buvo vis dar gyvas ir gerai besilaikantis, ir pildantis padėties raportus vandens gamykloje, visiškai nenutuokdamas, kad, kaip paskutinis išlikęs Vačdogas, jo valandos suskaičiuotos. Nicholajus jau nusprendė tiesiog iš karto užmušti vyrą, velniop kalbėjimą. Jis rado Čano Vačdogo duomenis pakankamai lengvai, padėtus ant mažo stalo radijo stotyje; jis ras Fosterio, taip pat. Greitas šifras ant jungtinių failų – mažas sveikatos draudimas – tada jis išsikviestų per radiją transportą ir nueitų į susitikimą su sprendimų priiminėtojais.
Nicholajus pasiekė pušų giraitę už vieno iš parko atsispindinčių baseinų tvoros, kai pamatė Džil Valentiną, atsainiai einančią pro vandens kraštą po plieninių lempų eile, ta pačia kryptimi, kur jis troško eiti. Žemi žibintai atsispindėjo nuo vandens ant jos, suteikdami jai vaiduoklišką išvaizdą, bet ji buvo neabejotinai gyva.
Jis manė, kad neturėtų būti nustebęs, bet buvo. Skausmo žvilgsnis Karloso veide, kai jis kalbėjo apie ją... Nicholajus buvo įsitikinęs, kad tai buvo tikra, jis nesuabejojo nė sekundės, kad ji buvo negyva.
Ak, kągi, tai buvo paskutinis melas, kurį jis kada nors pasakė. Labai kilnu iš jo pusės, kad bandė apsaugoti merginą nuo to, kuo jis tikėjo, buvo niekšiškas piktadarys… tarytum švaistyčiau savo laiką.
Jokio laiko švaistymo, jei jis užmuštų ją dabar. Nicholajus pakėlė automatą, rūpestingai nusitaikė į jos pakaušį – ir sudvejojo, smalsus, nepaisant jo sprendimo užbaigti reikalus Rakūne. Kaip ji sugebėjo išvengti S.T.A.R.S. ieškotojo visą šį laiką? Kur ji buvo, kai jos Lotynų-Amerikos meilužis taip idiotiškai pastojo Nicholajui kelią ligoninėje? Ir kur, tiksliai, ji manė, einanti?
Jis nusprendė pasekti ją, bent jau kol pasitaikys lengva galimybė, kad gautų atsakymus į savo klausimus. Kaip reikalai klojosi, ji ant pagrindinio parko tako ir jis už liemens-aukščio užtvaros, jis labai gerai negalėjo manevruoti; pasakyti, kad ji nejudėtų, numestų ginklą, ir paskui laikytųsi ramiai, kol jis perlips tvorą, nebuvo pats geriausias pasirinkimas.
Nicholajus paskendo šešėliuose ir suskaičiavo lėtai iki dvidešimties, leisdamas jai nueiti pakankamai toli į priekį, kad ji neišgirstų jo judant tarp medžių. Jis sektų ją, kol pagrindinis kelias taps tiltu per parko didelį ančių tvenkinį, užkirsdamas ją, kai tik ji bus pusiaukelėje, atvirame lauke ir niekur negalinti pabėgti.
Patenkintas planu, Nicholajus pradėjo eiti, judėdamas taip tyliai, kaip tik galėjo. Jis pametė ją iš akių, kai skaičiavo, bet nebent ji bėgo, jis pasivys ją kaip tik prieš –
– Stok. – Jos balsas buvo ramus ir aiškus, pusiau-automatinio vamzdis sunkus prie jo galvos šono. – O, bet iš pradžių numesk automatą, jei nieko prieš.
Nicholajus padarė, kaip jam įsakė, atlikdamas viską iš sukrėtimo, nusisegdamas automatą ir leisdamas jam nukristi. Kaip ji pastebėjo jį? Kaip ji sugebėjo apeiti ratu aplink jį, jam nepastebėjus?
Ir kiek ji, iš tikrųjų, žinojo apie mane?
- Prašau, nešaukite, – pasakė jis, jo balsas trūkčiojantis. – Džil, čia aš, Nicholajus.
Ginklas pasiliko, kur buvo.
- Žinau, kas esi. Ir žinau, kad dirbi Umbrelai, ne tik kaip kareivis. Kas yra Operacija Vačdogas, Nicholajau?
Ji jau žinojo kažką apie ją. Jei jis sumeluotų, prarastų bet kokį patikimumą, kurį vis dar turėjo.
Pasakyk ir padaryk, kad ir ko prireiks.
- Umbrela pasiuntė mane ir kelis kitus, kad surinktume informaciją apie viruso nešėjus, – pasakė jis. – Bet nežinojau, kad tai susisklostys šitaip, prisiekiu, niekada nebūčiau sutikęs su tuo, jei būčiau žinojęs. Tiesiog noriu dingti iš čia gyvas, tai viskas, kas man daugiau rūpi.
Tačiau vamzdis liko prispaustas prie smilkinio. Ji buvo atsargi, jis galėjo pasakyti apie ją tiek.
- Ką žinai apie vandens valymo gamyklą netoli nuo čia? – ji paklausė.
- Nieko. Turiu galvoje, žinau, kad ji priklauso Umbrelai, bet tai viskas. Prašau, turite patikėti manimi, aš tik noriu –
– Vakcina virusui, ką žinai apie ją?
Nicholajaus žarna susimazgė vien nuo jos paminėjimo, bet jis liko charakteryje.
- Vakcina? Nėra jokios vakcinos.
- Nesąmonė, arba būčiau negyva. Įrodyk, kad nori bendradarbiauti, ir galbūt galėsime kažką sugalvoti. Ką girdėjai apie T-viruso vakciną?
Karlosas.
Žvilgsnis jo veide, kai jis kalbėjo apie ją... ir kai jis pamatė mėgintuvėlių konteinerį.
Nicholajus nepasitikėjo savimi, kad kalbėtų, jo staigaus ir užbaigto vidinio sąmyšio gylis kaip fizinė jėga, stumianti jį veikti – bet jis negalėjo, ir jis turėjo įtikinti ją, kad buvo tik dar vienas Umbrelos pėstininkas, arba ji nušaus jį. Jis pravėrė burną, neužtikrintas tuo, kas išeis –
– ir buvo išgelbėtas pačios žemės po jais. Kilo gilus dundesys, ir žemė drebėjo, mesdama juos abu į girtą svirduliavimą, lapai ir pagaliai, šokinėjantys aplink jų kojas.
Ginklas susiūbavo į šalį nuo jo galvos, kol Džil kovojo išlaikydama balansą.
Kad ir kaip dezorientuota buvo bandyti išlikti stovint, Nicholajus nemanė, kad tai buvo tikras žemės drebėjimas. Jis buvo lokalizuotas aplink juos; pirma, jis matė, kad vanduo baseine vos judėjo. Virpulys tęsėsi ir tęsėsi, atrodo, didėjantis amplitude, ir Nicholajus žinojo, kad negaus geresnės galimybės pabėgti.
Suvaidindamas paniką, Nicholajus iškėlė rankas ir rėkė, atsargiai pastebėdamas, kur gulėjo jo automatas ant drebančios žemės.
- Tai vienas iš mutantų! Bėk!
Tai buvo taip tikėtina, kaip ir bet koks virusinis monstras, ir sušukimas, kad ji bėgtų, padės jam – ji pagalvos dukart prieš šaudama į kažką, kas bando jai padėti.
Žemės drebėjimas stiprėjo, kol Nicholajus bėgo nuo Džil, viena ranka, vis dar mojuodamas pašėlusiai. Jis vėl šaukė jai, kad bėgtų, kol pagriebė automatą ir bėgo tolyn, nesižvalgymas atgal, vildamasis, kad ji patikėjo jo vaidyba. Jei ne, jis pajaus kulką pakankamai greitai –
– ir už dvidešimties metrų, žemė po kuria jis stovėjo, buvo beveik rami, nors jis vis dar jautė ir girdėjo dundančią žemę už savęs.
Pakankamai toli, rask priedangą ir nušauk ją –
Tiesiai priešais stovėjo didelis ąžuolas. Vis dar bėgdamas, Nicholajus ištiesė dešiniąją ranką ir pasisuko, griebdamas už medžio ir leisdamas savam svoriui apsupti jį aplink. Kai tik jis buvo saugus už gumbuoto kamieno, jis metė žvilgsnį atgal, paruošdamas M16, kai tik pastebėjo ją, bėgančią lėtai tolyn nuo žemės drebėjimo priešinga kryptimi.
Dabar miršti, milijardo dolerių myliumyliumyliumyliu –
– ir dundėjimas netikėtai virto riaumojimu, ir didžiulis purvinai baltas fontanas išspjovė viršun nuo žemės, užblokuodamas jo šūvį, medžiai, lūžtantys visur aplink. Keistas ir siaubingas baubimas prasiveržė iš fontano, šnypščianti bosinė nata, ir kai išblyškusi kolona sukosi penkis metrus į orą ir paskui staigiai skrido žemyn, Nicholajus suprato, kad tai buvo gyvūnas, toks, kuris tikrai niekada anksčiau neegzistavo – aštrių ilčių ir dantų griežimo ratas, kuris buvo masyvaus balto kirmino kūno gale, buvo pakankamas įrodymas.
Jis subaubė vėl, išsitiesdamas arka, vikšro ir elektrinio ungurio, lervos ir gyvatės, titaniškas hibridas, tokio pat pločio kaip aukštas vyras – ir nėrė tolyn nuo Nicholajaus.
Džil Valentinos link.
Nicholajus pasisuko ir bėgo, kikendamas, keikdamas Džil ir Karlosą, kol narstė medžių tamsoje, bėgdamas į gamyklą, juokdamasis ir prakeikdamas juos į amžiną Pragarą.

* * *

Džil bėgo, aplenkdama vandens kraštą, ir nežinojo, kad jis atvyko, kol nesitėškė į žemę, vos už kelių metrų nuo jos. Nešvaraus oro srautas nuplovė ją, purvo ir šlapios mėsos kvapas, atvykstantis iš mėsėdžio kirmino burnos.
Šūde švenčiausias!
Ji bėgo greičiau, norėdama įgauti kažkokį atstumą, prieš drįsdamas atsigręžti, vienos granatos nepakaks, reikia bėgti –
Priekyje, apvalus atsispindintis baseinas išsilenkė, keli suoliukai kampe, stovintys medžiai už jų. Žemė vėl sudundėjo, bet Jill buvo beveik ten; jei pasiektų kampą, ji pabėgtų – dirbtinis baseinas buvo apsuptas cemento, padaras prasiskeltų galvą, jei jai pasisektų –
– ir suolai, ir medžiai prieš ją netikėtai išsprogo į orą, pakilo ant purvo bangos, aklas, rausiantis kirminas, vemiantis dirvožemį iš dantytų nasrų, užsimodamas galvą jos link.
Jėzau, jis greitas!
Džil pakėlė Beretą, kurią vis dar stipriai laikė, ir palaidojo dvi kulkas į jo išpampusią papilvę, kirminas, vėl rėkiantis, giliai ir šnypščiančiai kaip puolančio krokodilo riaumojimas.
Džil sukosi ir sprintavo, besidaužančia širdim, jau girdėdama ir jausdama kito žemės drebėjimo pradžią, kol laikė Beretą. Jis vėl iššoks prieš ją, ji žinojo tai, niekada nepavyks pasiekti bet kurią iš ilgo baseino galų. Ėjimas skersai per daug ją sulėtintų. Galvok, jei negali pabėgti, ką gali panaudoti, kad sustabdytum jį, purvą, vandenį, medžius, lempas –
Lempas. Kelios išlinko nuo mamutinės lervos audringų požeminių judesių, kaip iškeldinti medeliai tuoj nukrisiantys. Į baseiną.
Nėra laiko planuoti, jai reikėjo panardinti jį į vandenį, išvilioti lauk. Ji žengė paskutinį bėgantį žingsnį ir padarė pauzę pakankamai ilgai, kad apsisuktų devyniasdešimt laipsnių į dešinę, besiverždama baseino link. Jis buvo sugadintas, drumzlino vandens upeliai, besiveržiantys iš betoninės lūpos.
Jis iškyla į viršų, tada leidžiasi žemyn, prireikia sekundės arba dviejų, kad vėl iškiltų –
Sekundės arba dviejų, tiek laiko ji turi, kad dingtų iš vandens. Tariant, kad jai, iš pradžių, pavyks numušti lempą kulkomis, ir kad monstriškas kirminas paslaugiai ners į baseiną.
Galimybių skaičiavimas reiškė, kad jai reikės galvoti, o žemė jau drebėjo, tratanti pakankamai smarkiai, jog parklupdytų ją ant kelių. Ji parkrito ir slydo per žolės ir purvo storą sluoksnį, ir paskui bandė atsistoti ir išlaikyti ginklą sausą –
– ir jis išsprogo viršun per baseino kraštą, vos už dešimties pėdų jos dešinėje, ištepdamas debesuotą dangų purvo ir akmens, betono, ir vandens pliūpsniais. Tarp jos ir monstro buvo viena lempa, jau beveik liečianti vandenį.
Judėk!
Džil ropštėsi atgal, judėdama greičiau, negu galvojo sugebanti, sustodama, kai pamatė, kad būtybė pasiekė aukščiausią tašką ir persilenkė, vandens lapai, plūstantys iš išpūstos formos.
Ji atidarė ugnį, kol atsistojo ant kojų, pirmi šūviai laukiniai, trečias ir ketvirtas, sužvangantys nuo metalinio stulpo. Kirminas leidosi, sukurdamas didžiulę purvo bangą, kai penktas šūvis išmušė šviesą. Jis sutraiškys ją, jei ji nepajudės, arti, bus arti –
Bem! Bem!
Septintas šūvis, kuris padarė tai, ir rezultatai buvo įspūdingi. Pasigirdo milžiniškas, zvimbiantis pokštelėjimas, kai Džil metėsi atgal ir į šoną, lempa, panardinta į greitai nutekantį baseiną. Pusiau želatininė rėkiančio kirmino mėsa drebėjo ir kratėsi, kai jis pakilo, susisukdamas iš agonijos. Jo išblyškusi oda pradėjo juoduoti ir traškėti, kol aliejiniai, nuodingi dūmai plūdo iš jo gerklės, paslėptas kūno ilgis, mušantis viršun milžiniškus purvo ir akmens purslus. Jis subaubė dar sykį, nežemiškas garsas, tampantis prismaugtu, gurguliuojančiu –
– ir paskui jis pargriuvo, negyvas prieš paliesdamas žemę, prieš tai, kai jo išorinis odos sluoksnis pradėjo nertis, atskleisdamas žarnyno iškepusią mėsą.
Džil susvirduliavo ant kojų, kairė ranka, prispausta prie tvinkčiojančio peties, kai pasitraukė tolyn nuo rūkstančio kirmino, jo dvokas, priverčiantis ją pakartotinai vos neapsivemti. Ji iš tikrųjų padarė tai, ji užmušė prakeiktą padarą! Šiltas triumfuojančios pergalės jausmas sukilo per ją, kai ji įkvėpė kitą iščirškinto kirmino dvoko bangą,
ji padarė tai,
ir paskui pasilenkė ir išvėmė lauk savo žarnas [Perkeltine, žinoma, prasme; - Vert. Past.] .
Kai neliko nieko, ką reiktų išvalyti, Džil drebėdama atsistojo ir vėl patraukė į rytus, galvodama apie konfrontaciją su Nicholaju. Jis nebuvo toks geras melagis, kaip galvojo, ir jeigu ji buvo tik įtari anksčiau, tai dabar buvo įsitikinusi, kad jis yra nepaprastai blogos naujienos.
Jos planai nepasikeitė, bet jai reikės būti labai atsargiai, kai pasieks vandens valymo gamyklą. Nicholajus bus ten, ji neturėjo jokios abejonės... ir jei jis pamatytų ją pirmas, ji būtų negyva prieš supratus, kas smogė.

* * *

Kelio užtvara buvo masyvus mašinų susidūrimas, kurios, iš tikrųjų, buvo sukrautos trys ir keturios viena ant kitos, ištemptas tarp kelių pastatų kvartalo pabaigoje nelygiu pusapskritimu.
Karlosas vis dar matė stambių įmonių ženklus ant užtvarų, kad ir kokia sunki mašinerija įvykdė šį žygdarbį, kurias pastebėjo jau paskutinėse trijose gatvėse, kurias bandė. Umbrela ir RPD neišsidirbinėjo aplink, kai užtvėrė miestą.
Jis stovėjo prieš sukrautą, dalinai sutraiškytą metalinę sieną, patirdamas beveik beviltišką neryžtingumą. Grįžti atgal, pabandyti eiti į šiaurę, iš pradžių, tada į rytus – ar pabandyti perlipti per vieną iš neįveikiamų barikadų, kurios, atrodė, buvo specialiai įkurtos, kad atbaidytų jį nuo Džil radimo.
Bent toks, šiaip ar taip, jausmas. Viskas, kas į šiaurę nuo laikrodžio bokšto, buvo didelis parkas, bet galbūt tai buvo vienintelis būdas pasiekti Umbrelos gamyklą; jis negalėjo įsivaizduoti, kaip Džil lipa į automobilių sieną su sužeistu petimi, o šliaužti per juos buvo per daug pavojinga...
…bet manai, kad ji nusigavo taip toli, graužiantis mažas balsas sušnibždėjo. Galbūt ji jau negyva, galbūt Nemezidė užklupo ją, ar Nicholajus, ar –
Karlosas palenkė galvą į vieną pusę, susiraukdamas, jo mintys, sutrikdytos nutolusio garso. Šūviai? Galbūt, bet lengva migla, kuri krito, turėjo duslinantį efektą, iškraipydama ir nuslopindama triukšmą. Jis net negalėjo pasakyti, iš kurios krypties atvyko garsas... bet jis staiga buvo net labiau įsiaudrinęs, kad surastų Džil, negu anksčiau.
- Po visko ką man teko iškęsti, kad gaučiau tą vakciną, net nedrįsk mirti, – jis sumurmėjo lengvai, bet buvo per arti tiesos, kad būtų juokinga. Jam reikėjo kažką daryti, dabar.
Karlosas paspoksojo į automobilių sieną dar vieną akimirką, rinkdamasis, kas, atrodė, buvo stabiliausias maršrutas, per mini-furgoną ir du kompaktiškus automobilius. Jis giliai įkvėpė, manydamas, kad susidoros, protiškai sukryžiuodamas pirštus, ir pradėjo lipti.

25.

- NE, PAKLAUSYKITE, TURITE PAKLAUSYTI — AŠ NEŽINAU NIEKO, JUMS NEREIKIA ŠITO DARYTI. JIE PRIVERTĖ MANE RAŠYTI RAPORTUS APIE VANDENS IR DIRVOŽEMIO PAVYZDŽIUS, ŠTAI IR VISKAS, NESU JOKIA GRĖSMĖ! PRISIEKIU!
Fosteris putavo, ir Nicholajus nusprendė, kad versti vyrą laukti mirties, ypač tokį liūdną mažą vyrą, buvo žiauru. Tyrėjas jau gūžėsi kampe, prisiglaudęs prie durų ofiso šiaurės rytuose, jo persigandę, žiurkiški bruožai išraudę ir prakaituoti. Nicholajus užtruko mažiau kaip penkias minutes, kad surastų jį, kai tik pasiekė gamyklą.
- ...ir aš tiesiog dingsiu, gerai? – Fosteris vis dar vapėjo. – Aš dingsiu, ir niekada negirdėsite apie mane vėl, prisiekiu Dievu, kodėl norite nužudyti mane, aš esu niekas. Pasakykite, ko norite, ir padarysiu tai, kad ir kas tai yra, pakalbėkite su manimi, žmogau, gerai? Tiesiog pakalbėkime, gerai?
Nicholajus netikėtai suprato, kad tiesiog spoksojo į Fosterį, tarytum užliuliuotas į transą nuo vyro kylančios ir krentančios isterijos. Tai buvo nesibaigianti diena jų serijoje... bet kad ir kiek jis norėjo išeiti, baigti su visa operacija, Nicholajus jautėsi keistai priverstas kažką pasakyti.
- Čia nėra nieko asmeniško, esu įsitikinęs, kad supranti, – pasakė Nicholajus. – Viskas dėl pinigų... ar bent jau buvo pradžioje, bet dabar reikalai pasikeitė.
Fosteris skubiai linktelėjo, akys plačios.
- Taip, žinoma, pasikeitė.
Dabar, kai pradėjo, Nicholajus suprato, kad negalėjo sustoti. Netikėtai pasirodė svarbu, kad kas nors kitas suprastų tai, ką jis išgyveno, prieš ką vis dar kovojo – net jei tai buvo tiktai kažkas toks kaip Fosteris.
- Pinigai, žinoma, vis dar yra didžioji dalis to. Bet po to, kai atvykau čia, po Versbovskio, pajaučiau, kad atvykau į labai ypatingą vietą. Jaučiau... Jaučiau, kad reikalai pagaliau tapo tokiais, kokiais turėtų būti. Taip tarsi mano gyvenimas turėjo būti toks iš pat pradžių. Ekstremalios aplinkybės, supranti?
Fosteris vėl linktelėjo galvą, bet išmintingai nieko nepasakė.
- Bet tada Karlosas apgavo mane; jis nemirė sprogime, nes Džil gavo priešnuodį. Ir pradedu galvoti, kad ji yra priežastis, dėl kurios reikalai pasikeitė. – Kai kalbėjo, jis pajuto to tiesą, lyg šviesa išaušo jo proto akyje. Tai buvo tiesa, kalbėjimas padėjo.
Net pradžioje, ji sunaikino sąranką, kurią turėjau su Karlosu ir Mikhailu. Manipuliatyvi, kontroliuojanti moteris, yra daug tokių, kaip ji. Turbūt, taip pat, permiegojo su jais abiem. Suviliojo juos.
- Kalės, visos jos, – Fosteris nuoširdžiai pritarė.
Tada ji susirgo ir pasiuntė Karlosą pavogti vakciną. Neatleidžiu jo dalies visame tame, visai ne, bet kažkas su ja netaip... tarsi jos buvimas keičia reikalus, padaro viską kažkaip iškreiptus. Net nemanau, kad ji dabar negyva. Jei ieškotojas negali užmušti jos, mutantas tikrai nenegalės.
Nicholajus atsistojo tyliai, pasimetęs mintyse minutėlę. Jis niekada nebuvo prietaringas vyras, bet reikalai iš tikrųjų pakito. Džil Valentina buvo –
– moteris, ji tik moteris, o tu negalvoji aiškiai jau dienų dienas –
Nicholajus sumirksėjo, ir mintis praėjo, ir Fosteris vis dar buvo kampe, stebėdamas jį atsargaus išgąsčio išraiška. Lyg manydamas, kad Nicholajus buvo beprotis. Nicholajus pajuto neapykantos antplūdį mažam vyrui, kad bandė apgauti jį, sakydamas, kad kalbėtų ir paskui teisdamas jį dėl to. Jis nusipelnė mirti, taip pat kaip bet kuris iš jų.
- Aš nesu beprotis, – Nicholajus rėkė piktai, – ir baigiu kalbėti apie tai! Esi paskutinis, po
to, viskas bus baigta, ir niekas tavęs neišgelbės, tad
būk vyras ir susitaikyk su tuo!
Trys šoviniai, tat-tat-tat, pliūpsnis per vieną iš Terenco Fosterio maldaujančių žalių akių, ir tyrėjo galva atsilošė atgal, kraujas, aptaškantis duris ant kurių jis buvo palinkęs, kūnas, griūnantis negyvai ant šaltų grindų.
Nicholajus nejautė nieko. Paskutinis Vačdogas, negyvas, ir, nebuvo jokio užbaigtumo, jokio užkariavimo jausmo. Tik dar vienas lavonas ant grindų prieš jį ir giliai juntamas noras dingti iš Rakūno, kur reikalai darėsi per daug sūrūs.
Nicholajus papurtė galvą, jo širdis sunki, ir pradėjo ieškoti duomenų Fosterio ofise.

* * *

Džil stovėjo prieš siaurą tiltą, kuris jungė Memorialinio Parko galinius vartus prie antro aukšto Umbrelos gamyklos, sustabdyta to, kas turėjo būti kūdra arba pelke, sprendžiant iš purvo-dujų kvapo. Buvo per tamsu, kad pasakytum žiūrint, bet aromatas atrodė aiškus –
ir taip švieži batų pėdsakai, kurie vedė nuo ten, kur ji stovėjo, iki durų kitoje pusėje. Kaip ji ir tikėjosi, Nicholajus buvo čia.
Nuostabu. Koks malonumas.
Nepaisant Nicholajaus, ji buvo patenkinta suradusi tiltą; ji buvo susirūpinusi, kad parkas pasirodys esantis akligatvis ir kad reikės grįžti. Tiltas taip pat patogiai vedė į antrą aukštą; prasminga, kad ofisai ir kontrolės kambariai – su viltimi, bent vienas jų turės siųstuvo sistemą – būtų antrame dviejų-aukštų pastate, pirmasis aukštas, kur vyko vandens valymas. Tariant, kad Umbrela pasirūpino paprastu išplanavimu, ji sugebės įeiti ir išeiti pakankamai lengvai. Jei nebus jokio radijo, ji apsuktų ratą aplink pastato pirmąjį aukštą ir pažiūrėtų kaip su keliais. Ji atsargiai užlipo ant medienos-ir-metalo liepto, kvėpuodama giliai, susitelkdama, kai siekė žemos medienos turėklų, kad stabilizuotųsi. Turint reikalo su Umbrelos būtybėmis, užaugintomis ar sukurtomis, reikėjo įgūdžių ir koncentracijos, bet susiduriant su žmogumi priešininku prireikė daugiau, negu tai; žmonės buvo daug mažiau nuspėjami, negu gyvūnai, ir jeigu ji panoro išvengti Nicholajaus, turėjo būti tiek visiškai budri, kiek įmanoma, jos intuicija ir sąmoningumas iškelti, kad pajaustų artėjančią ataką –
– kaip dabar –
Džil sustingo pusiaukelėje per tiltą, nuleisdama Bereta saugiklį nykščiu, kažkas buvo labai negerai, bet ji negalėjo pasakyti –
Ka-tud! Už jos.
Džil sukosi, širdis lenktyniaujanti, ir pamatė stovintį Nemezidį už dvidešimt pėdų, jo išsigimėliškas kūnas, baisiai sužalotas ugnies ir skeveldrinių šratų. Jo krūtinė ir rankos buvo plikos, suteikdamos jai aiškų supratimą apie tai, kaip mosikuojantys čiuptuvai buvo pritvirtinti, išdygdami iš viršutinės nugaros ir pečių. Didžioji dalis jo odos nudegė, atskleisdama pluoštinį raudono raumens audinį peleninio juodumo lopuose.
- Starsss, – jis sudundėjo, mesdamas žingsnį pirmyn, ir ji pamatė, kad didžioji jo žemesnės dešiniosios pusės dalis buvo sukapota ten, kur ji pataikė jam su granatsvaidžiu. Mėsa nuo jo krūtinės apačios iki apytiksliai šlaunies vidurio atrodė kaip apdegę spageti, sudaužyta ir supjaustyta – bet ji labai abejojo, ar jis jautė skausmą, ir neturėjo jokių iliuzijų, jog jo jėga nusilpo.
Akimirksnį, jos adrenalinu-pumpuojamas protas blykstelėjo per šimtą pasirinkimų ir prisikabino prie geriausios tikimybės. Briauna laikrodžio bokšte. Karlosas pastūmė jį tiesiai per ją, bet jis buvo apakintas, išsiblaškęs –
– išsiblaškyk, baidykle!
Ji atidarė ugnį, taikydama į akivaizdžiausią jo deformuoto veido dalį, jo neįtikinamai baltus dantis – ir pamatė bent jau du šūvius dūžtant per klaikų išsiviepimą, blyškios skeveldros, sprogstančios pliūpsniu.
S.T.A.R.S. žudikas sustaugė, jo mėsos čiuptuvai, išsisklaidantys kaip apsiaustas už jo, įrėmindami žvėrį besivyniojančiuose, virpančiuose saulės spinduliuose.
– ne skausmą, galbūt, bet kažką pajuto –
– VARYK DABAR!
Džil toliau šaudė, kol bėgo link jo, instinktai, rėkiantys ant jos, kad bėgtų į priešingą pusę, logika, primenanti, kad ji negalėjo bėgti pakankamai greitai.
Nemezidė vis dar staugė, kai Džil trenkėsi į jį, stumdama į viršų ir priekį, pliaukštelėdama į krūtinę taip, kaip Karlosas, viduje susigūždama nuo jo odos prie jos delnų, šlapia, smėlėta, šalta –
– ir jis susvirduliavo atgal, nusileisdamas sunkiai ant pačio tilto krašto, coliai nuo tuščios erdvės. Jo svoris ir masė padėjo Džil, kaip ji meldė, kad padėtų, ji išgirdo supuvusios lentos po jo kulnais sprogstamą įtrūkimą, šoniniai turėklai, traškantys, kai milžinas krito per skersinius –
– bet du, trys susisukę čiuptuvai griebėsi už nepažeistos užtvaros kitoje pusėje, sverdėjantis Nemezidis, ištiesdamas rankas, kovodamas, kad atgautų balansą.
Džil šoko, šonu, žinodama, kad negalėjo leisti jam vėl atsistoti, ir įkalė abi kojas į jo suniokotą pilvą, visa jėga atsispirdama nuo monstro kūno.
Ji nukrito sunkiai ant medinių lentų, nevalingai surikdama iš skausmo, kai jos sužeistas petys sugėrė didžiąją smūgio dalį – bet pamačius tas mėsiškas virves, mušančias ore, kai Nemezidis prarado sukibimą ir nėrė per kraštą, paveikė jos pasaulį puikiai... kaip ir nematomas, perkūniškas pliumptelėjimas, kurį išgirdo dūžį vėliau.
Ji atsistojo ant kojų ir perėjo likusią tilto dalį, tyliai apsidžiaugdama, kai durys, vedančios į gamyklą, atsivėrė, atrakintos. Viduje, už penkiolikos pėdų priekyje, trumpas koridorius suko į kairę, visur utilitarinės metalinių grotelių grindys ir betoninės sienos. Ji skubiai užremė duris už jos ir susmuko prie jų, nutaikydama ginklą į tamsų kampą, kol atsikvėpė.
Jokių žingsnių lauke ar viduje, tiktai nežymus mechaninis zvimbimas, sklindantis iš kažkur giliau gamykloje. Kai vėl galėjo kvėpuoti beveik normaliai, ji pajudėjo pirmyn, norėdama dingti, kol Nemezidė negrįžo. Jai reikėjo išsikviesti pagalbą, arba tiesiog pasprukti; Nemezidė neketino pasiduoti, ir ji nesitikėjo išvengti jo amžinai.
Ji slinko toliau žemyn koridoriumi ir pamatė, kad metalinė langinė stovėjo dešiniajame gale, žiūrinti į koridorių, kurio ji nematė. Kitas žingsnis į priekį, ir ji metė žvilgsnį aplink kampą. Tuščia, dar vienas trumpas koridorius, kuris suko į dešinę. Ji atsitraukė ir pažvelgė iš arčiau į metalinę langinę, tokią, kuri atsidarė su kortele.
Kambario vardas buvo virš durų, juodu šriftu: Komunikacijos. Džil pajautė vilties antplūdį, paskui pamatė, kad nebuvo jokios rankinės spynos. Kortelės skaitytuvas į dešinę nuo langinės buvo vienintelis kelias.
Susinervinusi, Džil nusigręžė. Susidūrimas su Nemezidžiu pakeitė reikalus. Ji galėjo išvykti, nusigauti kuo toliau nuo jo ir Nicholajaus ir pabandyti sugalvoti kažką naujo, arba ji galėjo eiti toliau, ieškoti kortelės ir kitų galimybių.
Džil nuvargusiai nusišypsojo. Abu pasirinkimai skambėjo baisiai, iš tikrųjų, bet pastarasis, atrodė, buvo baisus šiek tiek mažiau. Bent jau jos drabužiai gaus galimybę išdžiūti.
Drebėdama, Džil pradėjo žemyn gretimu koridoriumi, jausdama šiokį tokį pavydą Karlosui, kuris šiltai miegojo koplyčioje.

* * *

Umbrelos gamykla buvo mažų vienalygmenių pastatų ir vieno didelio dviaukščio serija, pastatyta tarp kelių atvirų erdvių, kurios buvo aukštai sukrautos šlamštu – medienos krūvomis, senais automobiliais, ir metalo atliekomis, esantys svarbiausi konkurentai dėl erdvės. Jei sklype buvo sraigtasparnių, Karlosas manė, kad jie būtų už vieno iš sandėlių
– beveik neįmanomų apeiti aplink, žinoma, nebent jis norėjo perlipti kitą automobilių krūvą.
Nebent privalėsiu, labai ačiū. Jo ankstyvesnio kopimo buvo pakankamai, kad užtektų likusiai jo gyvenimo daliai. Jis velniškai susitrenkė abu kelius, kai sunkiai nusileido ant suploto sunkvežimio kabinos, ir didžiąją likusios kelio dalies iki gamyklos nušlubavo.
Jis stovėjo mažame ir perpildytame kieme, į kurį pateko peršokdamas tvorą, kaip galėdamas geriau įsimindamas gamyklos išklotinę, prieš pajudėdamas pagrindinio pastato link. Jis norėjo įsitikinti, kad Džil viskas gerai prieš sraigtasparnio medžioklę. Kai tik jis pasiekė pastatą, Karlosas išdaužė pirmą langą, kurį galėjo pasiekti su M16-os buože, ir persikėlė per jį.
Jis sėdėjo ant rėmo, tyrinėdamas ilgą, siaurą, į bunkerį panašų kambarį, blausiai apšviestą ir nuklotą lavonais. Į dešinę buvo durų komplektas su išėjimo ženklu viršuje, turbūt vedančiu į svarbiausią sandėlį; jam reikės pabandyti duris, kai ieškos sraigtasparnių. Jo kairėje, kita vertus, buvo metalinės kopėčios, kurios vedė tiesiai iki liuko lubose. Jis negalėjo prašyti nieko daugiau.
Na, galbūt, lifto, jis pagalvojo, kai persisvėrė per langą, jo suklijuoti šonkauliai protestuodami. Nors, kol svajoju, netikėtai pabusti ir suprasti, kad viskas buvo blogas sapnas, būtų, taip pat, gan neblogai.
Kambarys dvokė kaip kraujas ir puvėsis, kvapas, prie kurio jis suprato yra pripratęs. Dvokė kaip Rakūnas, ir kol jis lėtai kopė kopėčiom, pamanė, kad mirtų laimingas, jei tik galėtų įkvėpti šviežią, nesuteptą orą.
Kvadratinis metalinis liukas viršuje lengvai pasikėlė, susiūbuodamas į viršų ir atgal ant vyrių, atsiremdamas į trisienę užtvarą. Karlosas atsargiai pakilo į kitą blankų bunkerio įvaizdžio kambarį, apsuptą konsolėmis ir spintelėmis, jokių lavonų –
- Caramba, – jis įkvėpė, eidamas nuo kopėčių link rašomojo stalo konsolės prie priekinės sienos, įrengtos po dideliais langais, kurie žvelgė per daugiausia tamsų kiemą. Tai buvo sena komunikacijos perdavimo sistema, ir kaip tik tada, kai jis siekė, kad pakeltų ausines, sušnypštė traškanti statika iš mažos kolonėlės, įstatytos į sieninį panelį, paskui sekė moters šaltas, aiškus balsas.
- Dėmesio. Rakūno Miesto projektas yra apleistas. Politinis manevravimas, kad užlaikytų federalinius planus nepasisekė. Visas personalas privalo evakuotis nedelsiant už dešimties mylių sprogimo spindulio. Raketos bus paleistos aušros metu. Ši žinutė transliuojama visais pasiekiamais kanalais, ir kartosis po penkių minučių.
Priblokštas Karlosas pasižiūrėjo į laikrodį ir pajautė susiraizgant skrandį. Pusė penkių ryto, liko valanda, galbūt šiek tiek daugiau.
Jis pagriebė ausines ir pradėjo spaudyti mygtukus.
- Alio? Kas nors girdi mane, aš vis dar mieste, alio?
Nieko. Karlosas bėgo prie durų kambario gale, jo mintys, besikartojančios nesibaigiančioje kilpoje,
aušra, Džil, sraigtasparnis, aušra, Džil –
– ir durys, metalinė langinė, buvo tvirtai užrakintos. Jokios rakto skylutės, jokio nieko. Jis negalėjo patekti į pastatą.
Ir net nežinau, ar ji čia, galbūt ji jau eina atgal, galbūt…
Galbūt daug dalykų, ir kad ir kaip jis norėjo surasti ją, jei neras būdo kaip pasprukti iš miesto, jiems nepavyks išsigelbėti.
Jis nusigręžė nuo durų, nenorėdamas išvykti, žinodamas, kad neturėjo pasirinkimo. Jam reikėjo surasti vieną iš tų sraigtasparnių, kuriuos minėjo Trentas, ir įsitikinti, kad jis pilnas benzino ir veikiantis. Galbūt jis galėjo panaudoti gamyklos mikrofoną, patraukti jos dėmesį iš išorės, ar rasti ją pakeliui atgal į laikrodžio bokštą.
Ir jei man nepavyks... Jis nebaigė minties, gerai suprasdamas Džil likimą, jei jam nepasiseks.
Vos pastebėdamas skausmą pilvo šone, Karlosas bėgo prie kopėčių, jo širdis, besidaužanti ir pilna šiurpo.

26.

KAI NICHOLAJUS PAMATĖ DŽIL, NERYŽTINGAI ĮŽENGIANČIĄ Į GYDYMO OPERACINĘ, JIS NEDELSIANT IŠSLYDO IŠ VAIZDO, PER APSAUGINES ŠONINES DURIS IR Į DIDELĮ, TUŠČIĄ KORIDORIŲ, KURIS VEDĖ Į CHEMINIŲ BAKŲ KAMBARĮ. Nuožmus džiaugsmas pagriebė jį, kai uždarė duris, pasiteisinimo ir savęs-įtvirtinimo jausmai, aukštai pakeliantys jo nuotaiką.
Po to, kai rado Fosterio duomenų diską, jis įsijungė savo laptopą, kad surūšiuotų failus. Tuomet pamatė įspėjimą iš pagrindinės būstinės. Nelabai didelė nuostaba, nes tai buvo viena iš kelių numatytų galimų pasekmių, bet tai dar labiau nuliūdino jį. Jo dalis vis dar norėjo užbaigti reikalus su Džil ir Karlosu, dėl to, ką jie padarė jam, ir jis net svarstė paskutinį kartą apsižvalgyti aplink prieš transporto iškvietimą. Tam nebuvo laiko, kadangi raketos jau skriejo, ir jis ketino išsiųsti pagalbos pranešimą, kai netikėtai išgirdo žingsnius.
Ji čia, buvau teisus dėl jos, ir dabar ji čia!
Jis turėjo būti teisus, nes kad ir koks likimas veikė Rakūne, nebūtų atsiuntęs ją. Jis dabar aiškiai matė, kad viskas, kas įvyko, nuo tada, kai atvyko į Rakūną, buvo nulemta iš anksto. Likimas, bandydamas jį, siųsdamas jam dovanas ir paskui jas atimdamas, kad pamatytų, kaip jis elgsis. Visa tai turėjo puikią prasmę, ir dabar tiksėjo laikrodis, jis turėjo dingti, ir ji buvo čia.
Man tai pavyks. Pavyko ligi šiol, ir štai kodėl šis sinchroniškumas įvyko. Kad galėčiau atstatyti kontrolę, kurią turėjau anksčiau, prieš sugrįšdamas į civilizaciją.
Jis galės paklausti jos apie Karlosą ir Mikhailą, galės ją kruopščiai išklausinėti... ir jei pakaks laiko, galės dominuoti ją malonesniu būdu, atsisveikinimas, kurį prisimins praėjus daugeliui metų.
Nicholajus skubiai pajudėjo už durų, jo batų žingsniai, aidintys plačiame koridoriuje, automatas paruoštas. Jis užsidirbo tai, ir gaus tiksliai, ko nusipelnė.

* * *

Džil įėjo į kažkokių operacijų kambarį, jos pojūčiai smarkiai įsitempę, kai pažiūrėjo per atvirą erdvę, papuoštą klasikiniu Umbrelos laboratorijos stiliumi – tuščia, šalta, cementinės sienos, metaliniai turėklai, kurie atskyrė bi-lygmenį kambarį visiškai funkciniu būdu, nieko ryškaus ar spalvingo prieš akis.
Nebent skaičiuosime kraują... Išdžiuvę jo pliūpsniai ant apdergtų grindų visur aplink žemą darbastalį, kuris užėmė didelį dalį kambario. Turbūt ne Nicholajaus darbas, skirtingai nuo lavono, kurį rado ofise šalia kambario su nutrauktais šildymo vamzdžiais.
Žemas vyras, apie trisdešimt metų, nušautas į veidą, jo kūnas, vis dar šiltas. Ji neabejojo, kad Nicholajus buvo šalia, ir beveik vylėsi, kad susidurs su juo netrukus, jog galėtų atsipūsti, nežiūrėti per petį su kiekvienu žingsniu.
Ji nematė nieko, kas primintų durų kortelę ar radiją, kambaryje, taigi nusprendė judėti toliau – ji galėjo eiti per šonines duris už kampo jos kairėje arba žemyn. Šoninės durys, ji nusprendė, dėl visa ko, jeigu Nicholajus patraukė ta kryptimi; ligi šiol, ji peržvelgė kiekvieną kambarį, į kurį galėjo įeiti antrame aukšte ir nenorėjo lipti žemyn ir rizikuoti, kad jis užbėgtų jai už nugaros.
Ji priėjo prie durų, vėl spėliodama, kas atsitiko su kūnais tų, kurie mirė gamykloje. Ji matė daug kraujo ir skysčio dėmių, bet tik saujelę lavonų.
Galbūt jie buvo išmesti apačioje... ji pagalvojo, traukdama apsaugines duris ir šukuodama su Bereta iš kairės į dešinę. Koridorius toks didelis kaip kambarys, su mažu atsišakojimu galinėje sienoje, kuris vedė į dešinę. Visiškai tuščias. Ji įžengė vidun –
arba Umbrela įsakė viską išvalyti, kad jų tarnautojai nepatirtų krizės, žirgliodami per negyvus bendradarbius –
- Stok, myliumyliumyliumyliu, – pasakė Nicholajus už jos, smarkiai prispausdamas automato vamzdį prie jos
žemesnės nugaros dalies. – Bet iš pradžių numesk ginklą, jei nieko prieš.
Sarkastiškas perfrazavimas to, ką ji pasakė jam parke, ir ji negalėjo praleisti beveik isteriško džiūgavimo jo balse. Ji buvo neapdairi, ir ketino dėl to mirti.
- Gerai, gerai, – pasakė ji, leisdama 9mm nuslysti nuo jos pirštų ir sutarškėti ant grindų. Ji vis dar turėjo granatsvaidį ant nugaros, bet jis buvo bevertis – laikas, per kurį jį nusirištų ginklą, jis galėtų ištuštinti apkabą į ją ir turėtų galimybę perkrauti.
- Lėtai apsisuk ir atsitrauk, rankos, sudėtos kartu. Tarsi melstumeis.
Džil padarė, ko jis norėjo, traukdamasi atgal per kambarį, kol jos nugara palietė sieną, labiau išsigandusi, negu norėjo pripažinti, kada pamatė pastoviai trukčiojančią šypseną, ir tai, kaip jo akys ridenosi iš šono į šoną.
Jis perkaitęs. Kad ir kas buvo ne taip su juo iš pradžių, buvimas Rakūne įžiebė jame pilnai-išsivysčiusią psichozę. Taip, kaip jis žiūrėjo į ją aukštyn ir žemyn, užpildė ją skirtinga baime. Ji žinojo apie kelis efektyvius būdus, kaip sustabdyti žagintojo ataką –
bet tik tariant, kad ji vis dar sugebės kovoti, ir labai abejojo, jog Nicholajus priartės prie jos, iš pradžių nepaleisdamas kelių gerai nutaikytų šūvių.
Ji žvilgtelėjo į kairę, žemyn siauru koridoriumi, kuris baigėsi uždarytomis durimis.
Nepasieksi jų, bandyk pasikalbėti su juo.
- Maniau, kad tiesiog norėjai pasprukti iš miesto, – pasakė ji neutraliai, nežinodama, kokį
taktą pasirinkti. Ji girdėjo, kad reikia juokauti su bepročiais, bet nemanė, jog tai turės didelės reikšmės; Nicholajus ketino ją užmušti, taškas.
Jis atsainiai ėjo jos link, šypsodamasis drebančia šypsena. Griaustinis sudundėjo viršuje, nutolęs garsas.
- Noriu dingti dabar, dabar, kai turiu visą informaciją. Užmušiau visus kitus, Vačdogus, dėl jų duomenų. Umbrelai teks turėti reikalo su manimi, ir tiktai manimi, ir aš būsiu nepaprastai turtingas. Viskas surūšiuota, ir dabar, kai esi čia, mano pasisekimas užtikrintas.
Nepaisydama savęs, Džil pasmalsavo.
- Kodėl aš?
Nicholajus priėjo arčiau, bet liko saugiu atstumu nuo jos.
- Nes paėmei priešnuodį, – pasakė jis faktišku tonu. – Karlosas pavogė jį, tavęs pasiųstas, nebandyk paneigti to. Pasakyk, ar dirbi savo pačios iniciatyva, ar tave pasiuntė, kad sutrukdytum mano planams? Kiek daug Karlosas ir Mikhailas žino?
Kristau, ką turėčiau atsakyti į tai?
Vėl griaustinis sudundėjo viršuje, ir Džil išsiblaškė nuo jo, per daug sumišusi nuo Nicholajus nesveiko samprotavimo, kad atsakytų tuoj pat.
Keista, kad jie girdėjo jį per sunkiai izoliuotas lubas…
...ne taip keista, kaip mąstyti apie orą tokiu laiku kaip dabar.
Jai reikėjo pasakyti kažką, kad bent jau pabandytų ir pratęstų savo gyvenimą; tol, kol ji kvėpavo, buvo vilties.
- Kodėl turėčiau atsakyti? Ketini užmušti mane bet kokiu atveju, – ji pasakė, tartum buvo
ką papasakoti.
Nicholajaus šypsena susvyravo, ir paskui jis vėl nušvito, linkteldamas.
- Esi teisi, ketinu. – Jis nutaikė automatą į jos kairįjį kelį ir pasilaižė lūpas. – Bet prieš tai susipažinsime šiek tiek artimiau, manau, kad turime pakankamai laiko –
Būm!
Džil krito atgal, tikra, kad ją pakirto kulka, bet jis nešovė, tai buvo griaustinis –
– ir lubos krito, dalimis, cemento ir betono gabalai, lyjantys žemyn, kol Nicholajus rėkė, audringai šaudydamas –
– ir dingo.

* * *

Nicholajus kontroliavo ją, ji kraujuotų ir verktų, ir jis būtų pergalingas, jis laimėjo –
– ir paskui lubos krito, griuvėsiai, smogiantys jam ir kažkas milžiniško, ir šalto, ir sunkaus apsivyniojo aplink jo kaklą. Nicholajus šovė, rėkdamas, ragana, ji –
– ir jį patraukė į tamsą masyvus, ledinis daiktas, ranka, Džil sukrėstas veidas paskutinis dalykas, kurį jis matė, prieš pirštams susiveržiant, prieš šaltį ir gyvą virvę, apvyniotą aplink jo taliją. Ranka ir virvė traukė priešingomis kryptimis, ir Nicholajus pajautė, kaip jo kaulai skilo, oda ir raumuo išsitempė, kol kraujas užpildė burną, rėkdamas –
– tai neteisinga, aš kontroliuoju, stok –
– ir jis suplyšo per pusę, ir nieko daugiau nežinojo.

* * *

Džil matė tik dalį, kas įvyko, bet to buvo pakankamai. Kol kraujo upė plūdo per duobės suskilusį kraštą, tikšdama ant grindų, ji išgirdo dundantį Nemezidžio urzgimą ir pamatė čiuptuvo gyvatę žemai per garuojantį raudoną srautą, ieškantį –
Ji nedrįso bėgti po juo. Ji pasisuko ir sprintavo prie atsišakojimo, griebdama granatsvaidį, jos vienintelį ginklą –
– bem, ji smogė sunkioms durims ir prasiveržė per jas, į tamsią ir aidinčią bedugnę, smarvės banga, kaip pliaukštelėjimas. Ji užtrenkė duris ir siekė vienintelės šviesos, kurią matė, švytintį raudoną kvadratą panelyje šalia įėjimo.
Tai buvo šviesos jungiklis, ir kai fluorescencinių šviestuvų eilės suplazdėjo, ji pamatė ir suprato du dalykus tuo pačiu metu. Negyvi Umbrelos darbuotojai buvo sumesti čia į didžiulę krūvą, neįtikėtino dvoko šaltinis – ir nebuvo jokių kitų durų. Ji pateko į spąstus ir turėjo vieną skeveldrinių šratų kulką gynybai.
O, varge, galvok, galvok –
Lauke ji išgirdo Nemezidį sustaugiant vienintelį žodį, kurį mokėjo, baisus riksmas, drąsinantis ją keliauti, kažką daryti. Ji bėgo link didžiulio lavonų pylimo, – vienintelio dalyko milžiniškame U-formos kambaryje, – kuris nebuvo prikaltas prie grindų. Galbūt vienas iš jų turėjo ginklą.
Padalintos į dalis metalinės grindys skambėjo tuščiai po jos kojomis, pasakydamos, kur ji buvo – kažkoks atliekų iškrovimo kambarys, grindys, aiškiai gebančios atsidaryti, kad išmestų šiukšles į kažkokią nežinomybę apačioje, chemikalų kubilą, Konteinerį, kanalizacijos vamzdžius. Neturėjo reikšmės, nes ji nė velnio nežinojo, kaip valdyti tokią sistemą; viskas, kuo ji rūpinosi šią akimirką, buvo rasti kažką, ką galėjo panaudoti prieš Nemezidį.
Visi negyvi žmonės buvo pažangiose puvimo stadijose, storos, karštos, dujinės bangos dvokė, spindėdamos nuo tamsių, išpampusių kūnų, krūva beveik taip aukštai kaip jos smakras. Džil negalėjo leisti sau būti išrankiai; ji numetė granatsvaidį ir nedelsiant pradėjo ieškoti lavonus, keldama lipnius laboratorijos paltus, grūsdama rankas į kišenes, kurios šliuksėjo po jos skrendančiais pirštais. Rašikliai ir pieštukai, šlapi cigarečių pakeliai, smulkios monetos – durų kortelė, turbūt ta pati, kurios ji ieškojo. Nuostabu, argi tai ne –
BŪM! BŪM!
Milžiniški kumščiai beldė į duris, aidintys dideliame kambaryje. Durys ketino pasiduoti po kelių sekundžių, jai reikės kovoti su tuo, ką turėjo. Jokio šanso užmušti jį, bet ji galėjo pabandyti apeiti aplink.
Įsikišdama durų kortelę į kairįjį batą, ji pagriebė ginklą ir bėgo durų link, manydama, kad Nicholajus bent jau paliko ją su gera mintimi, mažiausiai ką galėjo padaryti, beprotiškas šunsnukis –
Džil užsiėmė poziciją prie durų, šalia ten, kur jos susiūbuos atgal, kai atsidarys. Ji nestovėjo tiesiogiai už jų, planas būtų tikras šūdas, jei ji nusibaigtų sutraiškyta.
BŪM, ir durys išskrido lauk, besitrenkdamos į sieną coliai nuo ten, kur ji stovėjo, Nemezidis, įsiverždamas, rankos ir čiuptuvai plačiai išsklidę, kol jis staugė kraujo.
Jis keičiasi, didėja —
Džil nusitaikė į jo jau ir taip sukapotą žemesnę nugarą ir šovė, kulka, už mažiau kaip dešimties pėdų, prasiskverbdama į jo kūną.
Rėkdamas, padaras suklupo pirmyn, ir prieš jam vėl atsistojant tiesiai, Džil lėkė per duris ir dingo, melsdama, kad turės laiko išsikviesti pagalbos ir pasprukti greičiau, negu jis suras ją vėl. Ji trenkėsi per koridorių, pagriebė Beretą, ir lėkė į kitą kambarį, į prieškambarį.
Pagaliau laikas išsiųsti pagalbos šauksmą; ji galbūt neišgyvens, kad sutiktų transportą, bet Karlosas vis dar galėjo, Dievui leidus.

* * *

Buvo tiktai vienas sraigtasparnis, bet puikioje formoje, pilnas degalų ir paruoštas skrydžiui. Jei surastų Džil, Karlosas manė, kad jiems galbūt pavyktų.
Jis sėdėjo piloto vietoje, apžiūrinėdamas kontroles, tikrindamas pagrindus, taip gerai, kaip atsiminė. Jį mokė kitas eilinis be oficialaus apmokymo, ir jau praėjo kuris laikas, bet jis buvo gana įsitikinęs, kad susitvarkys. Sraigtasparnis buvo senesnio modelio dvivietis su sklandymo lubomis apytiksliai 4 000 pėdų, diapazonas, galbūt 200 mylių. Jis vis dar nežinojo, ką kai kurie iš jungiklių ir mygtukų darė valdymo pulte, bet jam jų neprireiks, kad iškeltų transportą į orą. Apskrita vairalazdė judino paukštį į priekį, atgal, ir šonus.
Kolektyvinė kontrolė keitė greitį, kontroliuodama aukštį.
Karlosas pasitikrino laikrodį ir nelinksmai išsigando, pamatęs, kad praėjo jau dvidešimt minučių nuo tada, kai išgirdo pranešimą apie raketas. Jis praleido kelias minutes, tikrindamas sraigtasparnį, ir buvo pora zombių, klajojančių aplink kieme, kuriuos reikėjo nušauti.
Nesvarbu. Jie dabar turėjo, daugiausiai, tarp dvidešimt ir keturiasdešimt minučių.
Gamyklos junginys buvo per didelis, jam niekada nepavyks apimti visą jį laiku –
– tai panaudok prakeiktą radiją, subingalvi!
Karlosas siekė ausinių, nustebęs, kad nepagalvojo apie jas, prižadėdamas, kad trenks sau iš visos smarvės už užmaršumą, kai tik turės laiko. Turint omeny, kad bus laiko.
- Alio, čia Karlosas Oliveira iš Umbrelos, esu Rakūno Mieste, girdite? Čia vis dar yra gyvų žmonių. Jei girdite mane, turite sustabdyti raketų paleidimą. Alio? Girdite?
Jokio būdo žinoti, ar kažkas priėmė jo signalą. Umbrela turbūt užblokavo visus išvykstančius perdavimus, jam reikės tiesiog pabandyti ir –
- Karlosai? Čia tu, baigiau?
Džil!
Jis jautėsi silpnas nuo palengvėjimo, kai jos balsas sutraškėjo į jo ausį, galbūt saldžiausias garsas, kurį kada nors girdėjo.
- Taip! Džil, radau sraigtasparnį, turime dingti iš čia, dabar! Kur tu, baigiau?
- Radijo kambaryje, Umbrelos gamykloje – ką sakei apie raketų paleidimą, baigiau?
Ji taip arti! Karlosas nusijuokė.
Mes paspruksime iš čia, viskas baigta!
- Federalai ketina susprogdinti miestą maždaug po pusvalandžio, auštant, bet viskas gerai, mes pasiruošę skristi – ar matai kopėčias kambario viduryje? Baigiau.
- Taip, jos – jie ketina susprogdinti Rakūną, tu įsitikinęs? – Ji atrodė visiškai suglumusi ir užmiršo panaudoti radijo protokolą.
Mes neturime tam laiko!
- Džil, aš įsitikinęs. Paklausyk manęs – nusileisk kopėčiom ir pradėk bėgti, nusigausi, kur esu, nėra daugiau niekur, kur eiti. Per cementinį kambarį prie išėjimo ženklo, tada laukan, paskui per tokį didžiulį sandėlį – ten yra kažkoks elektros generatorius, reikės apibėgti aplink šokią tokią įrangą. Galinės durys bus apytiksliai... ties vienuolikta valanda iš priekio, supratai? Būsiu kitoje pusėje. Ir geriau bėk iš visų jėgų, jokio smaukymosi.
Sekė maža pauzė, ir Karlosas išgirdo pritemptą šypseną jos balse, kai atsakė.
- Smaukymosi, norėtum. Jau pakeliui, baigiu ir lekiu.
Išsišiepęs Karlosas užvedė sraigtasparnį, kol gilus, tamsiai mėlynas dangus pradėjo šviesėti, ruošdamasis aušrai.

27.

DŽIL NUČIUOŽĖ NUO KOPĖČIŲ IR PRADĖJO BĖGTI, JOS PROTAS, SVARSTANTIS ŽINIAS APIE RAKŪNĄ. Ji negalėjo įsivaizduoti, kas dėjosi už miesto ribų praėjusias dienas, kad buvo prieita išvada išsprogdinti karantininę vietovę iš egzistencijos.
Žinoma, ją reikėjo susprogdinti, jie būtų to norėję, kai tik būtų surinkę savo duomenis, kad įsitikintų, jog visi įrodymai sunaikinti –
Džil peršoko per išdriektą kūną, tada kitą, ir buvo prie durų su išėjimo ženklu viršuje, kaip tik taip, kaip Karlosas sakė. Ji įsirideno vidun ir buvo pasveikinta nuostabiai šviežio, vėsaus oro, sunkaus nuo rasos.
Aušra, jis sakė, kad jie paleis raketas auštant. Pusė valandos buvo dosnus skaičiavimas.
Džil bėgo greičiau, per vingiuotą sukrautų automobilių ir metalo šlamšto koridorių, ir štai sandėlis, tiesiai priekyje. Jis buvo didelis, žemas ir platus, ir ji jau galvojo apie valandas, kai smogė sunkioms, plienu sustiprintoms paradinėms durims.
Vienuolikta valanda... Ji negalėjo matyti galinių durų milžiniškoje neatpažįstamų mechanizmų sienoje, visur stori vamzdžiai ir metalinės apsaugos, bet Karlosas sakė, kad jai reikės apibėgti aplink kažkokią įrangą. Ji pasisuko į dešinę –
– ir sustojo, spoksodama į siaubingą aparatą, kurį Karlosas supainiojo su generatoriumi.
Tai buvo kažkoks lazerinis pabūklas, didžiulis, cilindrinis, ji matė juos anksčiau, bet net nė puse jo dydžio – jis buvo mažiausiai dešimt pėdų aukščio ir dvidešimt ilgio, ir toks didelis aplink kaip stalas šešiems. Daugybė kabelių vedė nuo įvairių jungiklių mechanizmų sienoje, prie kurios ji stovėjo, ir jis buvo nutaikytas maždaug į paradines duris, priversdamas ją spėlioti ant ko, po velnių, jie išbandė jį…
Užpakalinės durys su trenksmu prasivėrė. Džil refleksyviai nusitaikė Beretą ir pamatė Karlosą stovintį ten, kertantis besisukančio sraigtasparnio garsas lauke.
- Džil, judam!
Jis aiškiai buvo patenkintas pamatęs ją, bet ji perskaitė skubumą jo veide, priminimas to, kas seks, kai durys užsitrenkė už jo.
Ji bėgo jo link staigioje tyloje, purtydama galvą.
- Atleisk, nustebau, tik tiek, čia lazerinis pabūklas, didžiausias kokį kada nors –
Ka-raš!
Šalia lubų prie paradinių durų, milžiniška masė sprogo iš sienos, dingstanti iš regėjimo, kai nukrito ant grindų už mechanizmų sienos. Džil susidarė išpūsto, apvalaus kūno, apsupto nagais ir čiuptuvais, įspūdį, ir žinojo, kad buvo teisi dėl Nemezidžio. Jis vystėsi.
Dūžį vėliau sekė kitas sprogimas. Kibirkštys traškėjo ir skrido nuo aukšto panelio šalia įėjimo, ir gurgiantis, iškreiptas staugimas prasiveržė į kambarį, Nemezidžio riksmas, bet siaubingai mutavęs, gilesnis, šaižesnis –
- Judam! – Karlosas rėkė, ir Džil bėgo link jo, kai jis griebė galinių durų rankeną –
– ir jos neatsidarė, ir Džil pastebėjo mažas mirksinčias lemputes ant panelio šalia jų ir suprato, kad Nemezidis perdegė užrakinimo mechanizmus.
Jie buvo užrakinti sandėlyje su padaru, kuris buvo S.T.A.R.S. žudikas, ir jis rėkė kraujo.

28.

KARLOSAS IŠGIRDO PADARO STAUGIMĄ IR ŽINOJO, KAS TAI BUVO. Jis tik prabėgomis pamatė monstrą, kai leidosi, bet jis buvo didelis ir blogašiknis, ir jis įtarė, kad jiems šakės.
Džil pakėlė balsą į riksmą, ir Karlosas vos girdėjo ją per Nemezidžio, atrodo, nesibaigiantį staugimą.
- Kur .357?
Karlosas papurtė galvą. Jis turėjo M16, bet paliko sunkų revolverį ir likusias automato apkabas sraigtasparnyje.
- Granatsvaidis? – Jis rėkė atgal, ir buvo Džil eilė purtyti galvą.
9mm ir galbūt dvidešimt šovinių, likusių automate.
Turėsime išsprogdinti duris, tai mūsų vienintelė galimybė –
Karlosas žinojo geriau, net kai galvojo apie tai. Paradinės durys ir galinės durys buvo iš sunkaus plieno, jie turės geresnę galimybę pramušti skylę sienoje –
– ir atsakymas smogė jam, ir pamatė, kad Džil jau sugalvojo tai, sprendžiant iš to, kaip ji spoksojo, akys plačios ir mirksinčios.
Nemezidžio-monstro staugimas aprimo, bet prasidėjo siaubingas, šlapias sriaubimo triukšmas, garsas kažko didelio ir lipnaus judant lėtai ir užtikrintai per betoną.
Jis atvyksta jos.
- Ar gali jį valdyti? – Karlosas paklausė, jau grūdindamasis konfrontacijai su tuo, kuo Nemezidis tapo.
- Galbūt, bet –
Karlosas nukirto ją.
- Nukreipsiu jo dėmesį – įjunk tą daiktą ir pranešk, kada pasilenkti.
Prieš Džil užprotestuojant, Karlosas pasiskubino pro ją, pasiryžęs padaryti bet ką savo galioje, kad neleistų jam pasiekti jos,
bent jau jis lėtesnis, negu buvo, jei man tik pavyktų jį sulėtinti šiek tiek labiau –
Jis pasiekė įrangos sienos galą, giliai įkvėpė, pasisuko aplink kampą – ir nevalingai sušuko iš pasibjaurėjimo nuo besisunkiančios, burbuliuojančios masės, kuri slinko ir šliaužė jo link, traukdama save nagais, beformiais pūslių spalvos čiuptuvais. Kūniški gabalai kilo ir krito kaip burbulai troškinio puode palei jo susuktą nugarą, plonas, juodas skystis, lašantis iš daugybės mažyčių pjūvių jo kūne, sušlapindamas grindis, lubrikuodamas mėsišką pasažą.
Karlosas išsirinko truputį pakeltą gabalą ant milžiniškos, pulsuojančios būtybės viršūnės ir atidarė ugnį, šoviniai, tyškantys į kūnišką paviršių kaip žvirgždas į srovę, tat-tat-tat –
– ir žaibiškai greitai, vienas iš čiuptuvų kūno priekyje pratrūko, pliaukštelėdamas Karlosui į kojas pakankamai sunkiai, kad parblokštų jį.
Karlosas ropštėsi atgal per skausmą šone, apakintas jo neįtikėtino greičio ir ne per mažai išsigandęs. Gumbai judėjo lėtai, bet jo refleksai buvo beprotiškai greiti, ir jis siekė per tris atviros erdvės metrus, kad jį parblokštų, atrodė, be jokių keblumų.
- Puta madre, – jis iškvėpė, blogiausias prakeiksmas, kurį galėjo sugalvoti, kai atsistojo ant kojų ir pasitraukė atgal. Jis jau buvo prie metalinės sienos kampo, dešimt metrų ar mažiau nuo pabūklo, kur Džil audringai pliaukšė jungiklius. Jis nukreipė jo dėmesį maždaug taip efektyviai, kaip musė lėktuvą. Kiek laiko mes turime prieš aušrą –
Netikėtai, jis sustaugė vėl, garso choras, kiekvienas mažas, tekantis pjūvis jo kūne, atvirai žiopčiojantis, tūkstantis burnų rėkiančios, sukurdamos trimituojantį, kurtinantį riaumojimą.
Jis neketino sustoti. Karlosas pasitraukė toliau atgal ir vėl atvėrė ugnį, kulkų eikvojimas, bet nebuvo nieko kita, ką galėjo padaryti –
– ir paskui jis išgirdo galingą, augantį zvimbimą elektrinės turbinos, besisukančios greitai ir greičiau, ir Džil rėkė jam, kad judėtų, ir Karlosas judėjo.

* * *

Jai nepavyko rasti pagrindinio energijos lizdo, jokių mygtukų ar prijungiamų kordų, ir ji nežinojo pakankamai apie mašinas, kad išsiaiškintų. Ji pamatė Karlosą parkrentant, ir jos širdis sustojo, bet ji prisivertė bandyti toliau, žinodama, kad tai buvo viskas, ką jie turėjo.
Po antros paklaikusios, beviltiškos paieškos ji rado energijos jungiklius ant pagrindo, ir mašina subrazgėjo į gražų, nuostabų gyvenimą.
- Judėk! – Džil rėkė, pastumdama svirtis, kurios lėtai ir tiksliai pakėlė pabūklą, judesiai, išaiškinti skaitmenine forma ant mažo ekrano šalia pagrindo. Ji jautė kylančią energiją, aplinka aplink ją kaisdama, ir kol Karlosas judėjo iš kelio ir Nemezidis-būtybė įšliaužė į atvirą lauką, ji pasijautė teigiamai sujaudinta, beveik užplūsta intensyvia ir smurtine pasitenkinimo prasme.
Jis užmušė Bradą Vikersą ir negailestingai sekė ją per miestą. Jis nužudė gelbėjimo komandą ir neleido jiems palikti Rakūno, jis užkrėtė ją liga, jis terorizavo ją ir sužeidė Karlosą – ir, nepaisant to, kad jis buvo užprogramuotas, jog darytų šituos dalykus, tai neturėjo reikšmės; ji neapkentė jo iš visos širdies, niekino jį daugiau, negu ką nors anksčiau.
Mutavęs, keistas padarai lėtai judėjo pirmyn ant glitėsių bangos, kai pabūklo zvimbimas pasiekė sprogstamą crescendo, garsas, numušantis viską. Džil žodžiai liko neišgirsti, net jos.
- Nori S.T.A.R.S., duosiu S.T.A.R.S., tu šūdo gabale, – ji pasakė, ir trenkė ranką žemyn ant aktyvacijos jungiklio.

29.

BLIZGANTI ŠVIESA, BALTA, BET ŠEŠĖLIUOTA ELEKTRIŠKAI DEGANČIA ORANŽINE IR MĖLYNA, PLIŪPSTANTI LAZERINIO PABŪKLO GALE KONCENTRUOTU ĮSIUČIO SPINDULIU. Karščio ir šviesos arkos, šturmuojančios per pabūklo kūną kaip miniatiūriniai žaibo blykstelėjimai, ir lazeris nusitaikė į kažkada-Nemezidžio besiraitantį, pulsuojantį kūną ir pradėjo ėsti.
Būtybė, kuri kartą buvo Umbrelos išsivystymo skyriaus pasididžiavimas, sucypė ir raitėsi, kuldama daugialypėmis galūnėmis iš kankinamos painiavos įtūžio. Siauras šviesos spindulys įsirausė į jo mėsą, taip atkakliai, kaip atrodė, tirpdantis audinio sluoksnius ir lydantis kietesnias medžiagas – kaulą ir kremzlę ir lankstų metalą – į ištirpusius ir beverčius gabalus.
Būtybė pradėjo rusenti, paskui rūkti, ir smegenų kamienas jame suvyto ir sudegė, Nemezidis nustojo egzistuoti, jo programa nušluota, jo neįtikėtina širdis, pagaliau tyliai sprogstanti, giliai viduje.
Po kelių sekundžių, pabūklas perkaito ir pats išsijungė.

30.

SRAIGTASPARNIS PAKILO IR NUSKRIDO, ŠIEK TIEK TRUKČIODAMAS IŠ PRADŽIŲ, BET KARLOSAS GREITAI RADO BALANSĄ. Pirmi tikros šviesos ruoželiai blizgėjo rytiname danguje, kol pasmerktas miestas pasiliko už jų. Atrodė tiek keista pagaliau būti pakeliui lauk, po dienų norint to taip baisiai, dirbant ties nieku tik šiuo tikslu.
- Nicholajus negyvas, – pasakė Džil, jos balsas, šaltas ir aiškus per ausines. Tai buvo pirmas dalykas, kurį ji pasakė nuo tada, kai jie pakilo. – Nemezidis pričiupo jį.
- Jokio didelio praradimo, – Karlosas atsakė ir iš tikrųjų taip manė.
Jie vėl paniro į tylą, Karlosas patenkintas vien skrydžiu šią akimirką, suteikdamas sau galimybę nusiraminti. Jis buvo šuniškai pavargęs ir norėjo tiktai nukakti taip toli nuo Rakūno kiek įmanoma, prieš raketų sprogimą.
Po akimirkos, Džil siekė per kabiną ir padėjo ranką ant jo, ir tai, taip pat, buvo miela. Džil laikė Karloso ranką, kol saulė lėtai judėjo coliais į viršų per horizontą, nudažydama dangų didingais rausvų ir pilkų, ir citrininės geltonos atspalviais. Buvo gražu, ir Džil, kad ir kaip bandė, negalėjo gailėtis, kad Rakūnas tuoj bus nušluotas nuo žemės paviršiaus. Jis buvo jos namai kurį laiką, bet tapo skausmu ir mirtimi tūkstančiams žmonių, ir ji manė, kad ištrėmimas į Pragarą ir į nebūtį turbūt buvo geriausias dalykas, kas jam galėjo nutikti.
Nė vienas iš jų nekalbėjo, kol saulė toliau kilo, kol mylios skrido po jais, miškai ir ūkiai, ir tušti keliai, atrodantys naujai ir ryškiai švelnioje šildančioje šviesoje.
Kai dangus baltai blykstelėjo, ir garso banga smogė jiems akimirką vėliau, Džil nepažvelgė atgal.

EPILOGAS

TRENTO RANKOS BUVO PILNOS DIDŽIĄJĄ DALĮ DIENOS, KLAUSYDAMASIS SPINDOKŲ SUSITIKIMŲ, BESIDERANČIŲ DĖL ŽINIASKLAIDOS SIMPATIJOS SU KELIAIS IŠ NUPIRKTŲ TINKLŲ, IR AIŠKINANČIŲ SKIRTUMĄ TARP HARM – ORAS –ŽEMĖ RAKETŲ, KURIAS KARIUOMENĖ PANAUDOJO RAKŪNE – IR SRAM TRIMS BALTOSIOS UMBRELOS GALVOMS. Džeksonas, ypač, buvo nepatenkintas, kad didesnės taktinės raketos nebuvo panaudotos; atrodė, jis nesuprato, kad tyčinis branduolinis incidentas Jungtinių Valstijų viduje turėjo būtų mažas ir uždaras, kaip įmanoma labiau. Ironiška, kad vyras su tiek daug turto ir valdžios galėjo būti taip užmiršęs tikrovę, kurią padėjo sukurti.
Trentas pagaliau turėjo kelias akimirkas sau anksti vakare, po paskutinės Vačdogo raportų apžvalgos. Jis pasiėmė puodelį kavos į balkoną kambariuose, kuriuose gyveno, kai buvo DC ofisuose. Tamsi prieblanda gaivino po dušno oro ir fluorescencinių šviestuvų.
Iš dvidešimties aukštų, miestas apačioje atrodė nerealus, garsai nutolę ir vaizdai susilieję.
Žvelgdamas lauk į nieką konkrečiai, Trentas gurkštelėjo kavos ir pagalvojo apie viską, ką paliudijo pastarosiomis keliomis dienomis iš saugaus savo namų privatumo. Umbrelos keli tuzinai stacionarių stočių Rakūne nepagavo daugiau nieko iš palydovo, kuris tiekė informaciją į jo privatų kompiuterių kambarį; jis gebėjo sekti kelias dramas, kurios atsiskleidė per paskutines miesto valandas.
Naujokas policininkas, Kenedis, ir Chriso Redfildo sesuo – jie du vos išvengė laboratorijos sprogimo, sugebėdami išgelbėti Šerę Birkin, vieno iš Umbrelos svarbiausių tyrinėjimų mokslininkų jaunąją dukterį, iš visų žmonių. Trentas nesusisiekė su bet kuriuo iš jų, bet žinojo, kad Leonas Kenedis ir Klerė Redfild tapo kovos dalimi. Jie buvo jauni, ryžtingi, ir pilni neapykantos Umbrelai; jis negalėjo prašyti daugiau.
Trento aukštos viltys dėl Karloso Oliveira buvo puikiai sutiktos, ir tai, kad jis susivienijo su Džil Valentina... Trentas buvo visiškai priblokštas jų išsigelbėjimo, patenkintas, kad abu jo nesąmoningi kareiviai dirbo taip gerai kartu, išgyvendami nepaisant Džil infekcijos, beprotiško Ruso, ir S.T.A.R.S. ieškotojo. Eksperimentinių panašių-į-tironą vienetų naudojimas buvo vis dar svarstomas daugelio Baltosios Umbrelos tyrėjų; kad ir kaip mirtinai efektyvūs, jie taip pat buvo labai brangūs, ir Trentas žinojo, kad debatai tęsis, kurstomi dviejų vienetų praradimo miesto sunaikime.
Ada Vong, kita vertus…
Trentas atsiduso, trokšdamas, kad ji išgyventų. Aukšta, graži, Azijos-Amerikiečių agentė, kurią pasiuntė, taip blizgėjo, kaip ir jos kompetencija. Jis iš tikrųjų nematė jos mirštant, bet galimybė, kad ji išvengė ir laboratorijos sprogimo, ir visiško Rakūno sunaikinimo buvo maža prie nieko. Gaila, pasakant mažiausiai.
Bendrai, visgi, Trentas buvo patenkintas tuo, kaip reikalai progresavo. Kiek jis galėjo pasakyti, niekas kompanijoje nė neįtarė, kas jis iš tikrųjų buvo, ar ką darė. Trys galingiausi vyrai Umbreloje pasitikėdavo juo vis labiau ir labiau kiekvieną dieną, visiškai nenutuokiantys apie jo agendą – sunaikinti organizaciją, iš lauko ir iš vidaus, suniokoti jos lyderių gyvenimus ir priversti juos nusilenkti teisingumui; organizuoti elitinę vyrų ir moterų kariuomenę, atsidavusią Umbrelos žlugimui, ir vesti juos tiek daug, kiek sugebėjo jų žygyje.
Jei jo metodai sudėtingi, priežastis paprasta: atkeršyti už savo tėvų mirtį, abiejų mokslininkų, nužudytų, kai buvo vaikas, kad Umbrela pasipelnytų iš jų tyrinėjimo.
Trentas nusišypsojo sau, išgerdamas kitą gurkšnį iš puoduko. Skambėjo tiek melodramatiškai, tiek grandioziškai. Praėjo beveik trisdešimt metų nuo to laiko, kai jo tėvai sudegė gyvi laboratorijos neva nelaimingame atsitikime. Jis seniai atsikratė skausmo – jo pasiryžimas, kita vertus, niekada nesusvyravo. Jis pasikeitė vardą, praeitį, praradęs bet kokią viltį kada nors turėti normalų gyvenimą – ir nesigailėjo nieko, net dabar, kai turėjo atsakomybę už tiek daug mirčių.
Temo. Žemai apačioje, užsižiebė gatvės žibintai, pasiųsdami minkštą švytėjimą, kuris spindėjo naktiniame danguje kaip aureolė virš miesto. Savotiškai, buvo ganėtinai gražu.
Trentas baigė kavą ir atsainiai apvedė Umbrelos emblemą ant puodelio šono savo pirštais, galvodamas apie tamsą ir šviesą, gėrį ir blogį, ir pilkos atspalvius, kurie egzistavo tarp visko. Jam reikėjo būti labai atsargiam, ir ne tik išvengti atradimo; būtent tie pilkos atspalviai neramino jį.
Po kelių akimirkų, Trentas pasuko nugarą į tamsėjantį lauką ir įėjo vidun. Jis vis dar turėjo daug ką atlikti, prieš eidamas namo.

[Squalleh]

Man vat idomu kaip Nemesis virto į Nemezidį.

[cobabara]

Ir tokio ilgio rašymus reiktų sudėt į spoilerį...