After School Midnighters
放課後ミッドナイターズ
放課後ミッドナイターズ
Režisierius: Hitoši Takekiyo
Studija: Koo-Ki
Žanrai: Juodoji komedija
Transliacija: 2012, rugpjūčio 25 d.
Formatas: Filmas
Trukmė: 95 min.
YouTube resursai:
http://www.youtube.com/watch?v=CtB6WeuHZ5w
Papildoma Info:
WIKIPEDIA ANN MAL
Jau galite baigti skaityti ir tuoj pat pradėti žiūrėti filmą, nes tai endemiškoji [TITANAI] originaliausio, žaviausio, mistiškiausio, geriausiai parašyto, nuotaikingiausio, juokingiausio ir, kalbant abstrahuotai, geriausio iš geriausiųjų 2012 metų anime nominacija. Kūrybiniam kolektyvui net nereikia nulipti nuo podiumo, nes jie nušluoja kone viską. Jūs to nusipelnėte, bičiuliai!
Sokratiškasis quid
Režisierius, nesuvaldomas kaip stipriausia Japonijos gamtos stichija ir pamišęs kaip Skrybėlius, turbūt be perstojo čepsėdamas čiulpė liserginę rūgštį ir ryjo magiškuosius grybukus, kai rašė šį paranojiniu siurrealizmu ir Renesansiniu somnambulizmu persmelktą, ekstremaliai turtingą savo intuityviomis juodojo humoro išdaigomis scenarijų, paremtą Meksikietišku Helovynu, Actekų legendomis ir Kubietiško kazino scena.
Pavyzdingu makabru ir vibrantiška koloristika švytintis Art Nouveu vitražinės kaleidoskopijos grafinis gambitas, revoliucingai maištinga kokybe apjungiantis šokiruojančiai groteskiškų 3D “mokapo” efektų ir 2D ranka pieštą animaciją, mestas neįtikėtinai versalių, diferencijuotų ir diversiškų dizainerių, herkuliškai prisiekusių anti-isteblišmentui ir euforiškam ekpresionizmui, gali būti pavydėtinas ir, savaime suprantama, yra pavydimas net paties misterio Timo Burtono.
Skaitmeninės analogijos muzikos bytas, įsiveržiantis į ausies būgnelių ertmes, ir visi kiti sintetiniai hibridinio takelio skambesiai, įskaitant įgarsinimą, yra pirmarūšiai: aidi keturiasdešimtųjų stiliaus reiviško svingo ir džiugios salsos su klasikine Žvaigdžių karų instrumentika persipynę garsai, o simpatetiškąjį Kunstlijką, pagrindinį genialiai pašėlusį išradėją laboratorinio anatomijos modelio kūne, įgarsino pats Koiči Yamadera (Ninja Scroll, Cowboy Bebop, Neon Genesis Evangelion, etc.), suteikdamas nuostabiai idiosinkratišką augmentaciją skystųjų kristalų ekrane.
Karpalinio tunelio sindromas
Siužetas yra ryškių ir įsimintinų personažų festivalis – trys superdeformuotine karikatūra stilizuotos PowerPuff pradinės mokyklėlės mergaičiukės, visos itin skirtingais charakteriais (hiperaktyvuolė, snobė ir emo), su misija atsikovoti tris aukso medalius iš Undiniaus, raumeningo transvestitinio milžino, digitalizuotų bobučių vaiduoklių, apsimetančių žinančių viską, bei negyvų klasikinės muzikos kompozitorių, kurie šleikščiai pučiasi savo “gabalais”.
Tas pats enciklopediškai hipsteriškas baironiškasis herojus Kunstlijkas, apniukęs egzistencinio autoprezervacinio netikrumo, motyvuotas baime, susierzinimu ir gryno gyvuliško instinkto, vykdantis bolševikinį sukilimą Marksistiniame režime, su savo varganu kaulų depozitoriumu, įskilusia kaukole ir dulkėtais šonkauliais “entouražu”-skeletu, vardu Gotas, kuris, nors ir neturi plaučių ar trachėjos, sugeba kuo puikiausiai kalbėti – tik neklauskite kaip.
Reikia paminėti ir su alternatyviomis dimensijomis bei laiko-erdvės kontinuumu flirtuojantį, antisocialų, juodaširdišką, mutavusį musiną, kuris, su sardoniška tualetinio humoro satyros inklinacija, pastaruosius keturiasdešimt metų ėdė vien sudžiuvusį šūdą, nepamirštant ir juostos pradžioje pasirodžiusių, formaldehide išmirkusių triušių mafiozų, techniškai modifikuotais Desert Eagle ginkliukais, atvykusių tiesiai iš Sicilijos, – įsivaizduokite Apocalypse Meow ar olos sceną iš Monthy Python and the Holy Grail, tik šie gyviai dirba už morkas (ar tai pomidorus ir cukinijas).
Gera diena būti gyvam
Scientifinio metodo sumetimais skaičiavau, kiek kartų nusijuoksiu (5, 7, 8, 9, 14, 15, 18…), bet po trisdešimt ketvirtojo mečiau šią beprasmišką veiklą ir į žvengalų riaušes pasinėriau visu kūnu ir siela. Tai palamingai subliminali sugestyviai elektroninio anime eskapizmo šaradinės diskotekos satisfakcija, kai esi absoliučiai pritrėkštas, prikaltas įkaitusiomis vinimis prie kryžiaus ir su metafiziniu religingumu pasinėręs į kikenimo, šypsnių, vypsnių ar tiesiog tiesmuko krykštavimo liūną. Haliuciogeniškai psichodelinė anarchinio poparto idiomų patirtis, demografiškai skirta netgi labiau suaugėliaims, negu vaikučiams, liepianti kaip Alisai Stebuklų Šalyje išgerti iš buteliuko, rekomenduotina visiems žmogiškoms ir ne tik būtybėms, kurios turi akių obuolius. Nervingai krečiamas ekstatinio drebulio, bet pasiruošęs dar vienai to paties dozei, prašau Daktaro Animu paleisti failą iš naujo...
Skaitiklis: 4.4
Comment