.hack//TheMovie
ドットハックセカイの向こうに
<o
<o</o</o
<o
</o</oRežisierius: Hiroshi Matsuyama
Studija: CyberConnect2 sai
Žanrai: Veiksmo/nuotykių, mokslinė fantastika
Transliacija: 2012, Sausio 21 d.
Formatas: Filmas
Trukmė: 112 min.
YouTube resursai:
http://www.youtube.com/watch?v=hjUVgsyBzmw
Papildoma Info:
WIKIPEDIA ANN MAL
Studija: CyberConnect2 sai
Žanrai: Veiksmo/nuotykių, mokslinė fantastika
Transliacija: 2012, Sausio 21 d.
Formatas: Filmas
Trukmė: 112 min.
YouTube resursai:
http://www.youtube.com/watch?v=hjUVgsyBzmw
Papildoma Info:
WIKIPEDIA ANN MAL
2005, gruodžio 24 d. supervirusas kodiniu vardu “Plutono bučinys” sunaikino visas pasaulio kompiuterines operacines sistemas: MS Windows, Mac OS, Linux… visos išnyko. Po tokio kracho, kai pasaulis ir internetas pagaliau atsigavo, išleidžiamas pirmasis virtualusis online žaidimas, The World, iš karto tampantis kultiniu, su dvidešimt milijonų vartotojų prisiregistravusių per pirmuosius metus. Beyond The World perkelia mus į 2024 ir toliau ištikimai tęsia šią istoriją.
Naujas Narsus Ze Worldo
<div align=justify>
.hack (lietuvių kalba garsiai tariamas kaip taškas hakas) – pranašiško žaidybinio kiberpanko ir niekingai besispjaundžios kontrakultūros subžanro, vėliau dukteriškai pademonstruoto kiauliškai tešmenuotame Accel World ir gryną technokultūros paranoją sukeliančiame Sword Art Online, “high-tech low-life” vėliavos nešėjas yra tik todėl, kad anime visatoje neturi padorių konkurentų. <o
Du tūkstantųjų trečiajame dešimtmetyje VR šalmai virto elektroniniais vaizdo displėjaus akinukais nuo Motinos Saulės, kompiuterinį žaidimą galima įkrauti per mobiliojo telefono agregatą, o Sora, mergaičiukė dideliais ežiuko spygliais, atlieka baigiamąjį egzaminą ant liečiamojo ekrano. Morališkai psichofilosofinio egzistencializmo klausimas sociopolitiškajai tikslinei ir ne tik auditorijai: kodėl nepadarius visos edukacijos internetu?
Mąstant, ką aš veikiu visą pusvalandį akimis siurbdamas nuobodžius slice-of-life animacinius duomenis apie naiviai lepūnišką paauglę mergaitę, visokius senukus nebrendylas ir knygų žiurkes “Macintosh” asmenybėmis, staiga pastebėjau, kad subtitrai serga Alberto Enšteino disleksija, o žiūrint 1080p Bluray kokybe netikėtai pasirodė skaitmenizuotų poligonų ekrano įtrūkimai, todėl aklai gyvulišku teroru pamaniau, kad mano numylėtasis procesorius nebesusitvarko su apdorojamomis tekstūromis – kapitalo turiu per akis, kad galėčiau nusipirkti moderniausią modelį, tiesiog esu per daug emociškai prisirišęs.
Visgi, tai buvo nodalinis filmo siužeto triukas, pirmą kartą pasirodžius “Zevorlde”, po to kai pasimosuojama geltonais iš rankų neiškrentančiais bananukais ir išjungiamos visos komercinės reklamos skelbimų hologramos. Ar galite ištarti: “Ačiū tau, Šventasis Kristupai”?
“Keistojo slėnio efektas”
Grafika žvali ir tvarkinga tarsi kraujo ištroškę grobuonys, netgi per daug. Dėl ko taip yra? Dėl (1970 metais) Masahiro Mori pavadinto “keistojo slėnio efekto”, koncepcijos atsiradusios robotikoje, fenomeno besubstanciniais įrodymais apie fotorealistinio dizaino kompiuterinės grafikos industriją, stebint gyvybiškai atrodančias, bet nežmogiškas būtybes.<o
Cituoju, kad geriau suprastumėte apie ką šneku: [1] “Didėjant roboto išvaizdos (ar, šiuo atveju, fotorealistinio 3D modelio) sužmogėjimui, stebėtojo emocionalusis atsakas taps progresyviai teigiamu tol, kol supanešėjimas pasieks ribą, dėl kurios menki netobulumai per daug išryškės, ir emocinis atsakas virs absoliučiai neigiamu.” [2] “Jeigu būtybės išvaizda taps vis mažiau ir mažiau atskiriama nuo žmogaus, emocinis atsakas vėl virs teigiamu ir pasieks žmogaus žmogui empatijos lygį.”
“Pasaulio Anapus” silikoniniai senųjų charakterių reskinų perdirbiniai, įskaitant Kaitą, primena pamatinę PlayStation 2 video žaidimų intarpinių epizodų montažo fiziką, o atgrubnagiškai sumodeliuoti personažai pasižymi japoniškai kartūnine pseudo-realizmo kornukopija: neadekvataus judesių sekimo sukurtomis tuščiomis žuvies akimis be gyvybės; vaksiškai zombiškomis odos poromis, tarsi visai nenaudojant pusiaujinio paviršiaus išdėstymo ir normalaus “mepingo”, kurie stimuliuoja permatomumą; galų gale, prasta fizionomine animacijos lūpų sinchronizacija, visiškai sudergiančia renderius.
.hack anime stilius, net nepretenduojantis į realizmą, atrodytų, turėtų išvengti “keistojo slėnio” tarpeklio, tačiau kūrėjai, aiškiai negaunantys subsidinių lėšų ir patys tiekiantys šuns maistą “Taco Bell”, tarsi dirbo su nė sumauto grašio neverta modelių skulptūros, tekstūros ir judesius įrašančia įranga (jeigu iš viso tokia naudota). Kaip kokius nusikaltėlius, visą sektorių reikėtų susekti, paskelbus trečiojo lygio karinę parengtį, ir uždrausti naudotis bet kokia komunikacine technologija, kad nesukeltų kibernusikaltimų kūrybinio pragaro skandalo. Todėl niekas ir nenori kurti ir net žiūrėti CGI filmų! Trūksta inovacinio virtuozišumo ir kietų kiaušų.
Deus ex machina
Nors filmas nesveikintinas fanfaromis, pardavimų rekordų nesumuš ir didelės išliekamosios vertės jūsų gyvenime nepaliks, vis dėlto, iš griežtos meilės žanrui, pasakysiu, kad sugeba kliudyti kultūrinį nervą bei pamaloninti keliais gardžiais, įspūdingai detalizuotais urbanistinės aplinkos peizažais. Nesantys serijos mediumo pataikūniškų megalomanų konglomeratas, kalbantis sklandžia japonų kalba, ar infatilizuota tribalinė visuomenė, spekuliuojančiai verdanti naminę samanę apie hipotetinės ateities žmogiškosios sąmonės eksploraciją ir transcendenciją, rasite ir geresnių būdų kaip praleisti šeštadienio vakarą namuose už šį pupetierišką simsų egzistencijos stebėjimą įkaušusių anime sirgalių minioje, stengiantis išlikti nematomam. Kaip kad… po galais, ką galėčiau įdomaus nuveikti mūsų laikais? Ak, tiesa – pabėgti į Bermudus!<div >
Skaitiklis: 2.1
<o
</o</o</o