Kas jūs įkvepia kūrybai? Kuom jūs tikite? Kas jūsų mūza?
Collapse
X
-
Šiaip tai labai teisingai.
Kas įkvepia? Standartiškai kaip ir visus - aplinka, o kas gali būti daugiau?
Kūryba? Tik kombinacija jau buvusių idėjų ,iš šio pasaulio detalių. Kažkas naujo? Ne,- gera kompozicija, tik tu apie ją nepagalvojai, nes autorius gyvena „kitur“. Jam tai įprasta, jo patirtis visai kita. Pridėk savo patirtį ir grandinė tęsis...net ir tas nebūtina. Idėja pati tobulės, net tau pabaigus kurt. Įkvėpimo nebuvimas pats virs įkvėpimu.
Sapnai, muzika, kitų autorių kūryba ,žmonės ,emocijos, gamta, abstrakcijos, fėjos, nykštukai, drakonai... viskas yra iš šio pasaulio, o mes jo kompozitoriai.
Šituo klausimu nieko nauja, taip, kaip ir turi būt...taip bus ir toliau.Paskutinis pakeitimas nuo Absurdëh; 2012-04-26, 00:07.d9 || amvorg || amvazar'17👍 3Comment
-
Ojoi... mano santykiai su kūryba komplikuoti Visuomet maniau kad esu kūrybiškai bipoliška – turiu problemų su įkvėpimu. Jis pas mane pasirodo periodiškai. Būna dienų, kai tiesiog nenustygstu vietoje ir ranka pati keverzoja visur kur tik yra popieriaus, išornamentuoja visas sąsiuvinių paraštes, o apsiimti piešiniai atneša gerų rezultatų. Dažniausiai šis kūrybiškas periodas praeina man galutinai pasitenkinus, t.y. nupiešus tokį piešinį, kuris man pačiai atrodo taip arti šedevro, kiek tik pagal mano piešimo lygį gali būti. Paskui kūrybinės jėgos mane apleidžia, aš daugiau nebenoriu piešti, sąsiuviniai lieka švarūs. Būna, kad ir šiuo periodu kartais pamanau ką nors papaišyti, bet geriau nereikia – pieštukas manęs neklauso, niekas nevyksta taip kaip aš noriu. Tenka nuleisti rankas ir laukti ateinančios sekančios įkvėpimo bangos.
Beje, visa tai galima pritaikyti ne tik piešimui, bet ir kitokioms kūrybos formoms – būna kad ir fotoaparatas manęs neklauso, nesinori nieko rašyti. Ir deja tos kūrybinio išsekimo fazės paprastai užtrunka ilgiau negu įkvėpimo fazės. Dėl to aš tikriausiai negalėčiau dirbti tokio darbo kur reikia pasikliauti savo įkvėpimu, pavyzdžiui sukurti ką nors pagal užsakymą.
Anyway, neseniai pastebėjau įdomų dalyką. Per kūrybinio išsekimo laikotarpį mano įkvėpimas nepasitraukia visiškai, jis perima kitokias formas. Galbūt man nesiseka kurti tradicine prasme, tačiau kūryba pasireiškia kitaip. Štai geriausias ir aktualiausias pavyzdys būtų toks, kad neseniai pradėjus žiūrėti Sopranus aš perėmiau serialo atmosferą ir (nesijuokite) per Simsus pati sukūriau mafijos šeimą, kurią labai įsimylėjau. O ką? Juk virtualus namo statymas, žmonių kūrimas irgi kūryba . Tai tik vienas iš pavydžių. Blogas dalykas su manim yra tas, kad per daug visko vyksta mano galvoje ir per mažai tikrovėje. Galvoju daugiau negu išreiškiu. Būna kad išėjus į lauką, ypač pavasarį, aš pajuntu Retro orą (taip aš vadinu mane apimantį jausmą, lyg būčiau atsidūrusi praeityje, o gyvenant tarp sovietinių blokų tai nėra toks jau retas reiškinys). Dažnai užtenka pamatyti kokį nors vaizdą (ar jis būtų tikrovėje, ar nuotraukoje), ir paleidžiamasis mechanizmas suveikia, galvoje išsivysto visiškai nauji pasauliai, įkvėpti to reginio. Nelabai moku šio fenomeno paaiškinti žodžiais, tad vadinu tai tiesiog atmosferomis. Su tomis atmosferomis jau vėlgi visai atskira kalba, aš turiu susidariusi sąrašiukų, kokie daiktai susiję su kokiomis atmosferomis.
Taigi mane, kaip ir daug kas čia jau minėjo, įkvepia labai daug dalykų. Vienas vaizdinys, vienas daiktas, priminęs man kažkokius tolimus pasaulius, vienas staiga į galvą šovęs sakinys, iš kurio išvystau visą istoriją... Ir visa tai irgi galima išreikšti visokiomis formomis.
O beje, tai, kad aš čia tiek visko prirašiau ir išliejau savo širdį – dar viena netipiška kūrybos forma (:_____
In the future 15 people will be famous
👍 1Comment
-
Comment