Miyazakio sėkmės formulė arba ką užmiršo anime kūrėjai.

[Eisas Kuperis]

Wooh, kaip senai čia nesilankiau. Kadaise kartas nuo karto kviesdavau visus padiskutuoti kokia nors bendra anime tema ir vieną tokią sugalvojau pagvildenti šiandien. Tikriems anime expertams temos turinys ko gero nebus naujas, tačiau vis tiek turėtu būti įdomu. Bet pirmiausiai įdomu sužinoti kiek gerbiamoji publika jau žino ar bent numano, todėl pradedu nuo klausimo: kur slypi Miyazaki kūrybos sėkmė? Kodėl tie anime yra tokie geri? Na?

[Miesto_Druidas]

Įtariu kažkokį suktumą klausime . O šiaip kas gali būti daugiau jei ne talentas, kruopštumas, atidumas detalėms, atsidavimas ir daug daug laiko bei pastangų, paskirtų savo kūriniui. Tiesa dokumentikos nežiūrėjau, tai nežinau galbūt jis pats pasako kažkokią kitokią priežastį kodėl.

[Bardakas]

Nuoširdus atsidavimas savo kūriniui. Jo istorijose yra tam tikras autentiškumas, kurį kiti kūrėjai, o tiksliau studijos bando imituoti atkuriant paviršiaus detales, neatsižvelgiant į tai, kad Miyazakio personažai kuriami taip, kad pasijaustum išgyvenantis jų potyrius. Jo personažai turi asmenybes, charakterio bruožus ir kognityvinius raidos etapus. Bet jo kūryboje yra kur kas daugiau aspektų kurie padaro jo kūrinius sėkmingais, tačiau plėstis į animaciją ir piešimą nesinori :P

[Eisas Kuperis]

Na nei apie Miyazaki, nei apskritai apie anime dokumentikos nežiūrėjęs, bet praktika rodo, mano pastebėjimai dažnai nieko naujo neatskleidžia, tad tame ir visas klausimo suktumas
Bardako abstrakčiai paminėti elementai yra tai ko reikia bet kokio animacinio produkto sėkmei, visgi kai kurie smulkesni elementai turi didesnį efektą už kitus. Klonuotojai dažniausiai to net nepastebi.
Pvz emocijos, fizinės reakcijos/išraiškos. Jų gausu net pigiausiame school live anime, tačiau tie primityviai štampuoti efektai yra tiek pat rimti, kiek tie tuose youtube filmukuose trimečiams vaikams ir dalis anime dėmesio sulaukia tik todėl, kad žiūrovai juose jaučiasi tarsi įprastame, natūraliame matavime. Bet tai taip savaime suprantama kad net neįdomu
Bet truputi įdomiau kaip gausus pakankamai unikalių emocijų/reakcijų atvaizdavimas, net primityvų produktą, gali paversti socialiniu fenomenu. Tokiu kaip My Little Pony. Kokybiška animacija, siužetas, saugusių reference - krūva populiarumo spekuliacijų, tačiau faktas - viskas prasidėjo nuo memu, o bet kurio memo pagrindas - pakankamai unikali hilarious reakcija.

Tie poniai buvo praktiškai ant išnykimo ribos, paskutiniuose franšižės animacijose siužetas ir fizinės/emocinės išraiškos nusirito iki visiško nulio. Ir tik tuomet kai savininkams jau nebebuvo ko prarasti, suteikta laisvė autorei leido viską kompensuoti su kaupu. Ne tik išnaudoti didelių akių privalumai, bet ir kūno kalba, veido mimika.
O tuo tarpu anime... Anime viskas atbulai, vos tik prireikia išreikšti emocija, nupiešia chibi. Neturiu žalio supratimo šitai logikai. Tiesa, verta pridurti, ne vien išraiškos ponius išpopuliarino, pirmų sezonų turinys ir vaikiško stilius savo kontraversiškas efektas taip pat prisidėjo, tačiau tai jau kita tema.
Bet kaip visa tai susiję su Miyazaki? Tarp visų tų sėkmę nešančių animacinių reakcijų yra pora tokių, kurios patrauklios niekas kita. Ir šių išraiškų išskirtinai gausu geriausiai žinomuose Miyazaki darbuose. Tai smalsumas ir nuostaba.

Tinkamai pateikiant, tai galingiausias efektas ne tik animacijoje bet net ir realiame pasaulyje, pradedant k-pop talentų gif'ais ir baigiant paprasčiausiu bendravimu su nepažįstamais. Net jei šių dienų anime studijos, režisieriai tą supranta, tai apie pateikimo formos svarbą atrodo visiškai nesusimato.
Bet apie tai kad chebra žino ką daro, byloja ir tai jog smalsumui ir nuostabai išreikšti beveik visada pasirenkamas jaunas moteriškas personažas.

O kad būtu dar paprasčiau, personažas gana dažnai apdovanojamas perdėtu naivumu, tačiau toks kampų kirtimas nors ir duoda efektą, realiai pakankamai smarkiai muša per kokybę.


Žinoma, galima su manimi nesutikti, esą visai nepagrįstai iškeliu kelių efektų reikšmę ir yra daugybė gerų anime kuriuose smalsumo, nuostabos elementų apskritai beveik nėra, bet aš ir nesiekiu įpiršti minties jog tai kažkas nepamainomo ar mirtinai reikšmingo. Labiau ta laikau psichologiniu čytu . Ir kad studijos tiek gradavo kad joms nes šitaip per sudėtinga.

[titanai]

Miyazaki buvo pedofilas. Ar seksualinis -- turbūt ne -- bet tikrai psichologinis. Bičas tiesiog myli vaikus, todėl jų tiek daug ir nupiešė.

[arna]

Miyazaki buvo pedofilas. Ar seksualinis -- turbūt ne -- bet tikrai psichologinis. Bičas tiesiog myli vaikus, todėl jų tiek daug ir nupiešė.

Kai kažkada tai, labai senai, pamačiau Miyazakio "Panda! Go, Panda!" (1972), pirma mintis atėjusi į galvą buvo: "truputį pedofiliškas anime"; tačiau antra mintis buvo: "gal tais senais laikais pas žmones kuriant kažką panašaus nebuvo jokių 'neaiškių' kūrybinių intencijų, kurios šiais laikais gali atrodyti labai įtartinai".

Spoileris:

Ne į temą, tačiau prisiminiau dar vieną vaikšką(?) animacinį filmą, šį kartą JAV studijos, kuris man pasirodė "pedofiliškas"; tai "All Dogs Go to Heaven" (1989). Žiūrėjau ir nebaigiau jo žiūrėti, nes pradėjo kažkodėl tai darytis koktu.

Atsakant į gijos temą: Hayao Miyazaki yra genijus, kuriame telpa iš karto keli talentai: pasakoriaus ir iliustratoriaus. Plius moka parinkti gerą muziką savo istorijoms.