Savo sukurta istorija ir charecteriai !!!

[maiindeg]

Jo man ir patiko

[maiindeg]

Na-Mya pirma serija

Stai sulaukete pirmosios Na-Mya serijos nepykit ir nesmerkit jai bus dauk klaidu bet stengiausi dauk parasyti delto... pasakykit ar nera blogas mano scenarijus Pirmos serijo jos visos yra udarytos is daliu kaip knygos aciu kas skaite

Na-Mya : 4 seserys Pirma dalis


Buvo ankstus rytas vos suskambejus zadintuvui pro duris kazkas iseverze ir garsei suriko.
-Labas Rytas Julia ! pusrycius jau ruosia -truputi paraudus is jaudulio ir nusisispsojus Julijos mazoji sesute Mia.
-Aaa...cia tu Mia o as jau galvojau kad cia monstrai verzesi kazkokie pasmane...-dar mieguista iskalbejo ji.
-Ka ! as ne monstras !

[maiindeg]

P.S. as rasiau Lietuviu kalab bet deje nedejau nosiniu ir kitu lietuvisku raidziu bet tikiuosi suprasit jaigu ka ir komentuoti kuri dalis nepatiko arba patiko man laiskuose. Laukiu Laisku

[Eisas Kuperis]

Na labai tikiuosi kad visu tu istorijų tesiniai tarpusavije nesipainios. Šendien parašyta dalis jų dėmesiui.

Ech, nemėgstu tų didelių šiuolaikinių kosmouostu, kaip komercinio laivo keleivis bučiau tiesiai nuo liuko nuvežtas tiesiai į pagrindinius uosto rūmus, dabar... 4 km. iki rūmų ir keliauk kaip noris. Visa laimė kad čia kiek moderniau ir netenka keliauti per visą laivų parką ir būgštauti kad nutrėkš koks pralekiantis laiviūkštis,o pasinaudoti požeminiais koridoriais su horizontaliais liftais, bet vis tiek gabaliukas kelio iki artimiausio koridoriaus laiptinės. O čia dar priėjus tenka ilgokai laukti lifto. O kas per lėtumas jo. Ištisos 7 minutės važiavimo. Galu gale sustojo. Įžengiu į privačiu laivų salę. Ji erdvi ir tuštoka. Atrodo savininkai tikėjosi daugiau privatininku. Bet ne tie laikai ir ne ta vieta. Privatūs laivai šiame visatos sektoriuje nedažnas reiškinys, daugelis sistemų čia dar tik vienu kitu tūkstantmečiu vyresnės už žeme, o kelionės komerciniais visuomeniniais laivais tikrai pigios. Tik įžengus pro duris, prie manęs pristato robotas, palydės iki registratūros. Čia ta registratūra sudėtinga. Laivas užrašomas tik įskridus į sistema, prie planetos jau privalu pateikti ir savo laivo duomenis, o nusileidus uoste dar ir galutinai užsiregistruoti. Na visgi paprasčiau, nėra tų nesąmoningų žemiškų muitinių. Na štai, registratūra. M, aš čia ne vienas. Priekį, prie stalo stovi kitas robotas, atlydėjo.... Atrodo, Imiriečiu merginą, kol nusisukusi, sunku pasakyti. Išgirdau kaip jos paprašė truputi palaukti. Ji pasisuko ir prisėdo šalimais registracijos stalo pastatytame krėsle. Apsirikau, Turnesė, ech, kai tokios begalės rasių... Tiesa ne žmogiškos formos rasių visai nepažystu ir nesidomiu. Chm, gana modernus robotas.
- Ką tik atvykote?
Nusisuku nuo manę atlydėjusio roboto į merginą.
- Taip, prieš pusvalandi, iš Yšių sistemos.
Ją pakviečia pabaigti registracijos.
- Kuriuo laivu.
Pabaigusi registracija prieina prie lango.
- Iš čia sunkai matysis. Tokių visiškai baltu, puskilometriniu....
Nebaigiu sakyti.
- Tai tu tas Xtrikas ( Xtrikai, tokia rasė garsėjanti savo gana smarkiai ekstremaliu būdu, negalinti ramiai gyventi), ketinęs sugadinti mano jachta? Ar bent numanai kiek ji kainuoja? Ir išviso ar tu....
Ech, per laisvą ryšio kanalą balsas skambėjo visai kitaip, skirtingi laivai, skirtingai transliuoja, štai ir išsikraipymas. Jei bučiau pažines tą balsą, gi nieku gyvu nebūčiau užsiminęs kuris mano laivas. Pasiteisinti vėl nespėju, Tionorietis registratorius pakviečia prie infrostalo registruoti mano laivo. Užsirašau kaip planetos svečias, jokio importo, žodžiu eilinė būtybė atvykusi tiesiog apsipirkti. Kol tvarkomi duomenis ir aš gaunu truput palaukti. Atsisuku atgal.... Turnesė jau išėjusi. Kagi. M, štai baigė tvarkyti, patvirtinu kad visi duomenys tvarkingi ir teisingi ir išeinu iš registratūros. Robotas pasiūlo palydėti iki rūmu išėjimo. Neatsisakau. Nors ir esu ankščiau čia buvęs, bet rūmai dideli, pasiklysti nesunku.
Lauke bandžiau susigauti kokį transportą, nesėkmingai. Buvau dar laive suplanavęs pirma užsukti į Infrocentrą prie jūros. Prie uosto nei vienos laisvos transporto priemonės, taigi patraukiu tolėliau. Susirandu nuomos punktą. Pusė lengvojo transporto čia man per sudėtingos, labiau vietiniam pritaikytos. Šiaip nekaip susirandu kažką primenančio ateities žemės automobilį, bet pastarasis nepriima nė vienos mano atsiskaitymo kortelės. Ech, kaip nesiseka. Darysim kitaip. Susisiekiu su savo laivu, tiksliau su Ailish, pasakau mašinos registracijos numeri i paprašau kad pervestu kažkiek pinigų jos mokėjimo sąskaitą ir taip gautu įjungimo kodą. Na štai, po minutėlės jau bandau nurodyti maršrutą. Čia vėlgi sunkumai, jokie adresai čia neegzistuoja, o žemėlapyje nerandu to centro. Čia vėlgi padeda Ailish. Pagaliau keliauju. Išleido pačiame Infrocentro pastate. M, gražus stilko statinys. Kažkiek tai primena puse piramidės. Į miesto puse siena visiškai stati, o į juros

[Eisas Kuperis]

Kuo toliau tuo istorija vis nuobodesnė.



Koks ten poilsis. Atrodo Čilo Ei niekad nepavargsta. Nėr ko stebėtis, Turnei sistemoje kiek žinau, gyvenimas verda ištisa para. Visgi laivas nemokamai stovėti uoste gali tik penkias paras tokia dovana kiekvienam atvykėliui, tad nori nenori teko jau skristi. Pakilau pirmas. Perdaviau uostui kad palikau planetos ribas ir pasilikau orbitoje palaukti Soleinos jachtos. Piorei pavadinta ji. Chm, reiks paklausti ką reiškia. Na o tuo tarpu pats išjungiu planetos laiką ir įjungiu kosminį. Nors šiaip tai jo taip niekas nevadina. Kadaise, prieš kažkiektai tūkstantmečiu kelios didelės sąjungos nusprendė patogumo dėlei kurti specialų laiko skaičiavimo sistema. Jie surinko kažkokį kelių šimtų natūraliai gyvenamu planetų vidurkį ir sukūrė tarpsistemine laiko matavimą. Para trunka dešimt tų kadaise nustatytu vienetų ir prilygsta 3,6 žemės paros. Vieną tą paros dešimtąją dalį sudaro dar šimtas dalių. Galima sakyti taip 100 minučių = 1h ir 10h = para. Šiais laikais tas matavimas netekęs prasmės, kiekviename laive gali būti net keli skritingai laikai, priklausomai nuo įgulos. Na štai, sulaukiau Čeilo, visgi horizontalus pakilimas užtrunka daugiau laiko. Jo jachta vos atpažinau. Planetoje ji aiškiai buvo šviesai žalia, gi dabar jau geltonai žalia. Arba koks ypatingas korpuso danga arba koks apsauginis laukas.
- Na, tai skrendam?
Nekantrauju griūti į lovą ir pirmiausiai gerai išsimiegoti.
- Palauk, aš taip pamesiu tave.
Ach tiesa, laivai kartais sudaro specialias vilkstines, visų laivų kompiuteriai tarpusavyje susijungia specialiu rišiu ir pradeda dirbti kaip vienas didelis skaidantis aparatai. Ryši sukurti stengiamasi net ir tada kai laivai visiškai skirtingi, tarkim vienas dar primityvi skarbonkė, o kitas pusiau gyvas organizmas. Kiekvieno laivo kompiuteris turi bent jau kažkiek dalinai perprasti kitą laivą, kad pats galėtu priimti atitinkamus sprendimus.
- Ailish, prisijunk prie Piorei.
Paliepiu eidamas nuo valdymo panelių prie šoninių langų. Išjungiu valdymo modulio apšvietimą ir apsidairau. Ech, štai koks vaizdas visad man patinka. Didelis, puslankiu juosiantis visą valdimo modulį, langas. Priekije, virš panelių tame lange kars nuo karto užsidega informaciniai langai, maloniai spindi valdymo panelių papuošimai. Šis valdymo modulis išpuoštas kaip kokio kruizinio laivo. Nors juo naudotis galima pilnavertiškai, bet jis atrodo labiau butaforinis, skirtas svečiams parodyti. Keliais aukštais žemiau yra kitas valdymo modulis, arba tiesiog tiltelis, tiesa anas gana ankštas o prabanga ten net nekvepia, grynai skirtas sudėtingiems veiksmams. Bet man čia patinka labiausiai. Erdvės kaip kokioje nedidelėje salėje. Ant blizgių grindų krenta Teonori šviesa, priekį spindi Piorei korpusas. Dar toliau kažkoks prekybinis laivas, per dydelis leisti į planeta. Pažvelgus į priešingą nuo planetos pusės, planetos šviesos apšviesti hipererdvės vartai. Išsitiesiu sofoje ir žvelgiu pro langą į erdvę. Kažkur tylai dirba laivo sistemos. Kone užsnūstu.
- Ei, tai skrendam jau.
Pramerkiu akis. A, Soleina. Jau. Priekyje, ant lango jau dega pranešimas kad viskas paruošta. O Ailish garsu nepranešė visgi.
- Taip, galim.
To paties pakartoti ir Ailish nereikia. Laivas pradeda lėtai suktis ir rikiuotis priešais vartus. Vartų robotas patvirtina kad laisva, po kelių akimirkų virš manojo sustoja Piorei. Užsimerkiu. Žinau kad tie vartai čia dar gana primityvus. Sukeliamas specialus valdomas sprogimas, atitinkamai pažeidžiantis erdvės vientisumą ir sudarantis galimybe patekti į kito matavimo posisteme, bet ne į pati kita matavimą. Hipererdvė nėra niekuo ypatinga, tiesiog čia neegzistuoja apsoliučiai jokios kliūtys ir dalis fizikinių dėsnių, todėl laivas gali netrukdomai keliauti itin greitai didelius atstumus.
Na štai, laivas praskrenda vartus ir viską apima aklina tamsa. Baugoka, bet tenka priprasti. Čia jau daugiausia priklauso nuo kompiuterių viskas, tiesa kiekvienas naujas laivas turi apsaugine sistema, rankiniu būdu sukeliamas panašus sprogimas ir išneriama bet kur kosmose.
- Tu kažkoks tilus.
- M? Taip, tikriausiai.
Ikiri tamsa besiskverbianti per visą valdymo salės langą man visiškai nepatiko, todėl įjungiau prie pokalbio ir vaizdo ryši. Kiek smagiau.
- Oho... Nesu mačiusi tokio laivo valdymo menės. Koke čia rūmai?
Tada ir prisiminiau kad prie gaunat Laiva, jis buvo paverstas namais, nes neskraidė, galbūt tada ir buvo sukurtas toks interjeras.
- Ankščiau čia buvo ne skridimo o gyvenimui pritaikytas tvarinys, todėl ir....
- Beja, per tie laiko taip ir nesužinojau iš kur tu.
- Aš iš Ulneios šiaip bet...
- Eik, netikiu, negali būti.
- Kodėl?
- Ulneijai kitokie. Na nežinau, nesu nė vieno sutikusi ar mačiusi, bet mačiau keleta paveikslų, jie kiek kitaip atrodo nei tu, ir be to kalbama kad kiekvienas jų turi kažkokių mistinių galių. O tu turi?
- Na, ne, aš tiesiog... Na nevisai toks kaip kiti mano tautiečiai.
- Tai ne iš Ulneios tu?
- Aš šiaip gyvenu kitoje planetoje, tokioje Žemėje.
- Nesu tokios girdėjusi.
- Tiesa. Jie praktiškai nevykdo jokių kosminių skrydžių, o technologijos dar gerokai primityvesnės už tuos daiktus kur anądien pirkausi
- A, štai kaip. O ta, Že..., ta planeta graži?
- Šiaip jo. Na įsivaizduok 5 planetų turinį vienoje planetoje. Ir be jokių ten bendravimų su kitomis rasimės yra kokios 5 vietinės. Gyvų būtybių rūšių skaičius ženkliai lenkia bet kuria, kita man žinoma planetą. Tik vis dar nežinau kodėl kai kurios senesnės rasės pataria saugotis žemės ir ten per daug nelysti.
- O, tai tikriausiai ten labai įdomu.
- Na gamta graži, bet įdomumo jokio, gi sakiau technologijos žemos, o vietiniai bent jau man sunkiai suprantami.
- O tu žinai iš kur aš.
- Taip, manau iš Turnei, arne?
- Aha. Buvai kada
- Ne, tiesa sakant mažai apie ja visai žinau
Po dar kažkiektai laiko nuspendžiau kad esu nemenkai praalkęs, todėl išėjau iš valdymo salės. Keliavau į virtuve. Ech, toli ji. Vidinė gyvenamoji dalis maždaug 170 mertų ilgio, o valgykla prie pat jos galo, ties laivo viduriu. Toliau seka angarai, sandeliai ir t.t. Laivas sudalintas dalimis. Pirmieji 50m metrų laivo priekis. Visos valdymo sistemos, laivo priežiūros sistemos, du aukštai užimti valdymo salėmis. Čia karaliauja Ailish. Toliau seka didelė centrinė menė nuo pat apačios iki viršaus, iš šonu apsupta laiptų ir kelių liftų. Toji menė vėlgi užima gerus 70 metrų. Na o toliau, jau ties laivo centru visokios gyvenamosios kajutės, virtuvė, baseinas ir t.t. per visus aukštus. Tada seka rimta kapitalinė siena, už jos sandeliai. Ir keturi vartai. Po du iš laivo šonų. Vieni po laivo papilve ir ketvirti viršuje laivo, išveda į nedidele plokštesne aikštele laivo viršuje. Kas laivo gale, tuose likusiuose 60ije metrų net nežinau, ten nėra jokių įėjimų, nieko, tik į gaubta pertvara.
Pasidaręs šiek tiek užkasti patraukiau į pagrindine sale, tiksliau čia buvo mano miegamasis, mat kajutės man nepatiko, nors buvo gana erdvios ir puoštos kaip viešbučio kambariai. Salėje įsitaisiau tiesiog ant grindų, susiradau erdvėjaktoriaus valdymo klaviatūra ir pradėjau šio to ieškoti. Tikslas aiškus, norėjau daugiau sužinoti apie Turnei sistema, idomu buvo sužinoti kaip ištiesų gyvena Soleina. Toji sistema man buvo pernelyg paslaptinga, na tiesiog žiojau kad vietiniai gyva gana turtingai ir kone kiekvienas vidutiniokas gali įsigyti bent jau kosminį katerį. O jie kiek žinojau, neturi nei kolonijų, nei iškasenų, nei ypatingų technologijų, nieko ypatingo, dargi patys esti gana dideli namisėdos, retokai išvyksta iš savo sistemos. Na po poros minučių paaiškėjo. Pasirodo pagrindinėje Turnei sistemos planetoje auginami kažkokie egzotiški maistiniai augalai ir kiekvienas turintis bent koki žemės lopinėli ir pirkėją, jau gali puikiai pragyventi. Kas per augalai nesidomėjau, kainos neviliojo. Dar paaiškėjo kad vietiniai šiaip jau sako kalbą dainuoja o ne šiaip šneka kaip dažnai įprasta būna, tai štai kodėl Čeilo Ei kartais taip sunku suprasti, nors atrodo jog ji tarptautine USY kalba moka gerai.
Man tikrai trūko poilsio. Gerai neišsimiegojau nuo to laiko kai atvykau į Tionori. Jei diena Soleina sugalvos ką, tai naktį tenka keliauti ieškoti tų specialių pirkinių, kurių Ailish prisakė. Išjungiau salės apšvietimą ties apatiniais aukštais, viršui palikau. Ir užmigau.

Rašyti dar po kiek yra, bet manau jau bus man kiek pabode.

[Likimo_Kalvis]

kaip jus netingit tiek rasyt :dizzy:

[Eisas Kuperis]

Čia kaip užplaukia kas. Sėdi ir varai kokius tris - penkis vakarus iš eilės viską užmiršęs. Taip būdavo man ir su piešimu taip ir su rašimu ir su bet kokia kita kuryba, kelioms dienoms ar savaitei susergu, o tada kokį mėnesi kita ramu. Taip mano istorija jau kuriasi maždaug 5 metus, dar nuo tada kai anime žodžio nė nebuvau girdėjęs. Tik neisivaizduoju kaip viską užrašyti.
Pirma dalis. Istorijų ciklas, serijos taip galima sakyti iš tų laikų kaip mano gerojus dar gyveno savo gimtinėje, kaip mokėsi, niekaip negalėjo suprasti kodėl mokytis turi daugiau už kitus, koks ištiesų buvo tas pasaulis, kaip jame gyveno vietiniai, žodžiu viskas apie tą planetą ir gyvenima joje.
Po kiek laiko atsirado antra dalis. Herojus užsimanė nuotikių, nušapo į kažkokį visatos užkampį, isivėlė į kelių rasių karą, nors rodės jam kad ir teisiuosius gina, grižęs namo buvo smarkiai išbartas, bet iš laimėjusios rasės dovanų įsigijo pirma savo rimtesni turtą. Keistą kosminį laivą kuris neskraidė, galėjo būti tik buksiruojamas, na jis buvo paverstas tokiu kaip ir būstu. Namie herojus neužsibuvo, jo pasaulyje gyvenimas bėgo lėtai, o jis norėjo greičio, judėjimo.
Toliau trečia dalis. Susitiko herojus tokį keliautoją irgi nuotikių ieškotoją, kuris pasiteiravo ar tas herojus nesutiktu jam patalkinti viename žygije. Padėti? Juk tai tikrai nenusižengia tam ką mokė mokytojai, taigi sutinka. Patenka jie į kažkokia keistą, apleistą vistatos kampelį, nesenai aptikta ir saugoma, tačiau lobiu ieškotojai, kontrabandininkai jau dirbo savo. Herojus buvo sau prižadėjęs tik kada tikrai reikia, naudotis tais savo sugebėjimais, tačiau tas visatos kampelis toks mistikškas kad savo pažadus greitai tenka pamiršti norint pačiam išlikti ir savo draugui padėti. Ten netikėtai susiranda keistą daiktą, kuris lyg ir gyva, lyg ir materialiai neegzistuojanti butybė galinti valdyti kompiuterius ir kitą technika. T.y. visur kur tik imanoma isiskverbti kaip programa. Tai butybei pavyksta neskraidanti herojaus livą/būstą sutvarkyti ir ivaldyti. Herojus grižta namo, nuotikių jam gana.
Ketvirta dalis. Netrukus po sugrižimo herojus sužino apie žeme, ir jam toji planeta labai patinka. Čia jis netrukus ir atkeliauja. Žmonės jam tikri keistuoliai, bet netrukus apsipranta. Jam pasidaro idomu mėgdžioti žmonių gyvenima, beveik visai nesinaudoja savo sugebėjimais, mat gyvenant kaip žmogui to net nereikia, tiesa, kartais nutinka ivairiu netikėtumu, kuomet jas herojus išprendžia savaip, su savo galiomis. Štai taip jis gyvena žemėje.
Penktiji dalis. Naujausia. Per viena nelemta atsitikima, kai herojus viską norėjo išspresti savaip, t.y. savo sugebėjimais, jos nesuveikė, o herojus atsidurė ligoninje. Na o toliau jau žinote. Išsigando, nusprendė iškeliauti iš štai dabar skaitote trumpinius iš pačios kelionės. Kas jo dar laukia nežinau net aš, bet greitai sužinosiu.
Taigi penkios dalys - penkeri metai. Kiekvienai daliai yra prigalvota po 15 - 30 atskirų istorijų sekančių viena paskui kita ir susijusiu tapusavyje. Kartais prie vienos ar kitos dalies dar prisideda po serija, je koks anime suekelia kokia mintį, į dėja gerą. Taigi viso jau dabar gautusi netrumpas 110 serijų anime (vidutiniškai po 26 per dalį)

Na o klaidos mane prismaugs. Net wodas su juodomis avimis nesusitvarko, arba ištaiso kaip jam patinka o aš nė nepastebiu ką jis padirbęs.

[SNcheZ]

Tai ka sugalvojo SNcheZ'as

Ok, dabar noriu suzinot ar ash esu unikalus durnius . Kai einu kur nors vienas, (na pvz pas matematikos korepetitoriu) visada galvoje prasideda kurybinis metas. Vot cia kazkada esu rashes savo istorija, kuri irgi gime va tokiu pat budu .

Va si pirmadieni iskepiau va tokia istorija:

Vasaros pabaiga. Baigiasi atostogos, moksleiviams prasideda pamokos. Po ilgo nesimatymo jie vėl pasimato su draugais. Dėl to daugelis laukia mokyklos pradžios. Noburu Yuo prie šitų žmonių butu negalima priskirti. Jis persikėlė i Bizanitsu miesteli prieš 3 dienas ir labai nenori eiti i nauja mokykla, nes Tokijuje liko visi jo draugai ir pažystamieji. Noburu nekenčia Bizanitsu...
Išaušo rugsėjo pirmosios rytas ir linksmi moksleiviai patraukė i mokykla. Noburu, žinoma, buvo nepatenkintas ir net truputi išsigandęs naujos bendruomenes, tačiau įveikęs savo baimes patraukė į mokyklos puse, kuri buvo kitoje miestelio pusėje.
Priėjęs prie didžiulio, į japoniško stiliaus pilį panašaus, tvora aptverto, pastato Noburu pagalvojo:
- Negali būti!.. negi čia Tokugawos akademija?!! pala, gal adresą sumaišiau... Na adresas tai tas...
- Įėjęs i "pilies" kiemą jis pamato keliu metru aukščio senovės kario skulptūrą, kuri laike lentele su užrašu "Tokugawos akademija - vieta kur mokosi protingiausieji, stipriausieji, vikriausieji".
-"Tiesiog nuostabu"... - pamanė vaikinas, - i koki mėšlą dabar Motina su Tėvu mane įvėlė? Neesu gi aš nei genijus, nei sportininkas, nei galiūnas koks nors. Greičiausia nueisiu ir apsikvailinsiu visu akivaizdoje ir iki gyvenimo galo jie mane vadins BAKABAKASHII-SAN (Noburu įsivaizduoja kaip ji muša ir visaip jam kenkia mokyklos peštukai, po to mokytojai, po to klasiokai ir net valytojos) Brrrr... - nusipurto - na, kaip nors iškęsiu...
Pakeliui i klase Noburu pamato, kad visi mokiniai turi kažkokius pakabukus arba ranku raiščius su įtvirtintais kristalais, kuriu viduje kažkoks sidabro spalvos skystis.
-Keista... Įdomu kas čia per...
Vaikino minty nutraukia triukšmas iš koridoriaus priešakyje. Priekyje jis pamate mokini kuris labai piktu balsu kauke Rihoyama!!!. Staiga pikčiurnos kristalo skystis nusidažė mėlyna spalva, ir jis neapsakomu greičiu ėmė bėgti į Noburu pusę! Yuo tespėjo pagalvoti "wtf?" kai iš kito koridoriaus galo (apie 200m) šis žmogus atsidūrė prieš pat nosį. Staiga kažkas iš už nugaros pasakė "saugokis" ir pastūmė persigandusi mokinį. Krisdamas ant žemės vaikinukas spėjo pamatyti jam už nugaros buvusi žmogų. Tai buvo vidutinio ūgio vyrukas, kuris iš pažiūros, atrodė kaip truputi sumažintas Švarcnegeris.Staiga šio moksleivio kristalo skystis taip pat pradėjo keisti spalva, tik šį kartą tai buvo žalia spalva. Tada Noburu pastebėjo neįtikėtiną dalyką: tiek greituolio, tiek "Švarco" kristalai pakeitė ne tik savo skysčių, bet ir savininkų akių odenos (paprastai žmonių akių odena yra baltos spalvos, nebent ilgai i PC ekraną žiuri) spalva! "Švarcas" viena ranka pagavo piktąjį ir tėškė į siena su įspūdinga jėga! Greitasis mokinys staigiai atsistojo ir suvėlė:
-Na ką, Rihoyama, atrodo kad mums teks išsiaiškinti čia ir dabar... Klausykis, girdi, ko jie nori?
Koridoriuje buvę mokiniai jau buvo spėję apsupti juos ratu ir pradėti skanduoti "fight! fight! fight!". Yuo išgirdo žioplių minios viduryje besikalbančius du vyrukus (aukštas su storu) ir merginą:
-Crasheris prieš speedsterį... Įdomu...-susidomėjo storas
-Crasheris neturi šansų prieš speedsterį: speedsteris gali visus savo veiksmus ir organizmo procesus paspartinti iki 1000 kartu...-samprotavo aukštasis.
-Nenuvertink Rihoyamos. Tai tiesa - Ikazuchis labai greitas, bet Crasheriams budinga kieta kaip metalas oda ir raumenys bei antžmogiška fizinė galia, Ikazuchis gali ji daužyti mums praktiškai nematomu greičiu, tačiau vargu ar Rihoyama ką nors pajaus. Na, o jei jie pradės naudotis grynąja ki, tai reginys bus tikrai bus įdomus.- nusišypsojo mergina.
Abu vyrukai pritarė jai palinksėdami galvomis.
Tada Noburu akys vėl nukrypo i besimušančius mokinius. Dabar buvo aišku: greitąjį vadino Ikazuchiu, o "Švarcą" Rihoyama. Staiga speedsteris dar karta puolė crasheri, bet ši karta viskas buvo kitaip: Ikazuchio aura buvo matoma plika akimi! Smūgis buvo tikrai labai galingas, net keli koridoriaus langai išdužo. Puolimas raumenų kalnui padare daug žalos, atrodė, kad jis vos bepastovėjo.
-Niekše tu, pačioje kovos pradžioje naudoji Ki?!! Negalvok, kad aš jos nemoku naudoti...-krauju besispjaudydamas sušvokštė "Švarcas".
Rihoyamos aura staiga irgi tapo matoma akimi ir buvo aišku, kad jis ruošiasi galingam, labai galingam smūgiui, bet staiga nuskambėjo skambutis, kuris kvietė mokinius į klases. Pradingo abiejų mušeikų auros ir neįprastos akių spalvos ir kristalu skysčiai tapo normalios, sidabrinės spalvos.
-Kita karta, Rihoyama, aš tau parodysiu!..- pyktelėjęs susuko Ikazuchis ir nuėjo į pamoka. Aplink buvę žiopliai irgi išsiskirstė po klases, liko tik Noburu ir Rihoyama. Yuo priėjo prie Rihoyamos ir paklausė:
-Tau viskas gerai? Atrodo patyrei galinga smūgį, gal reikia pagalbos?
-Nesijaudink man tai kasdienybe... muštynės ir mokslas, mokslas ir muštynės, beje tu naujokas?
-Na taip...
-Nujaučiau, kad tai pasakysi... Beje kuo tu vardu, aš esu Akira Rihoyama.
-Malonu, Akira, aš esu Noburu Yuo, naujokas iš 3-A!
-3-A? Tu gi mano klasiokas! Greičiau, vėluojam į pamoka! Panele Koori mus gyvus suvalgys!
-ORO? tai ką ji kokia baisi boba?
-Toli gražu. Ji tikra gražuolė, tačiau kokia griežta ir jei pažiūrėsi jai po sijonu ar i krūtinę, tai ko gero teks paskraidyt iš 3 aukšto...
Abu nusijuokė ir nubėgo link 3-A klases kabineto. Bebėgant Noburu paklausė:
- Tiesa, Akira, sakyk kas čia per burtai, kur tu ir tas čiuvakas naudojo?
Rihoyama staiga sustojo ir pradėjo isteriškai juoktis.
-Wahahahaha Burtai? kokie burtai? tokio dalyko kaip burtai išvis nėra. Mes naudojame Ki energija, kurios turi kiekvienas žmogus. Ji kyla iš žmogaus sielos, bet nei vienas žmogus nesugeba jos valdyti...
-Tai kaip judu sugebėjote? - Noburu pertraukia Akiros šneką.
-Leisk pasakyti iki galo. Matai šitą? - parodo savo pakabuką su kristalu - Tai yra Ki ekstraktatorius, tokį turi kiekvienas Tokugawos akademijos mokinys, ir kiekvienas iš jų yra unikalus. Tai reiškia, kad bet kas negali naudotis kito žmogaus ekstraktatorium, nes jis paprasčiausiai neveiks, nežinau dėl ko taip yra... Tu dar jo neturi, kaip matau.
- Neturiu... - Noburu nuleido galva.
- Nesijaudink, dar šiandien gausi nuosava ekstraktatoriu ir sužinosi kokia yra tavo Ki.- nuramino Akira.
- Kaip suprast "kokia yra tavo Ki?"
- Ki būna 4 rūšių - žalia - crasherio Ki, kaip pas mane, mėlyna - speedsterio Ki, kaip to mulkio Ikazuchio, geltona - healerio Ki, healeriai tai mūsų gydytojai, jų ki turi gydomųjų galiu, ir paskutine raudona ... Mums galas!!! - Rihoyama sustojo kaip i žemę įbestas - panele Koori, atsipašome, kad vėluojame. Čia yra mūsų klasės naujokas! (kala Noburu i šoną) prisistatyk.
- Aš esu No...
- Noburu Yuo. Žinau tave. Dabar pasakyk kokio velnio tu vėluoji?!! - panele Koori pasilenkė prie Vaikinuko, mat buvo gana aukšta.
Tada Paneles mokytojos įspūdinga krūtinė atsidūrė prieš pat naujoko veidą. Kadangi ponas Yuo buvo normalios seksualines orientacijos jo veidas staigiai persimainė. Išsigandusio mokinuko veidas staigiai pasidarė pervertiškas. Mokytoja pastebėjo, kur nukrypo naujokėlio žvilgsnis ir dėl labai karšto charakterio siek tiek pasikarščiavo: Užvažiavo vargšui taip smarkiai, kad tas per langą, su visu stiklu iškrito. Atsigavusi po įsiučio mis Koori pamatė, kad naujausias jos mokinys dabar guli prisiplojęs prie žemės, nes buvo išspirtas iš 3 aukšto. Mokytoja atidarė savo klasės duris ir pakvietė kelis geltonosios Ki naudotojus kurie kaip mat nuskubėjo pas vargšelį Noburu.
Kai Yuo atsipeikėjo pamate angelą. Prieš jį stovėjo liekna, aukšta (apie 175cm) blondine su dangišku veidu, ir labai dailiom kūno linijom.
- Aš miriau ir patekau i rojų... - pagalvojo moksleivis.
- Noburu, toks tavo vardas? - paklausė ji.
- T-Taip, - vos pralemeno vargšas.
- Malonu susipažinti, aš esu Anko Mizuro, regis busiu tavo Ki healeris, - nusišypsojo mergina
- Aš įsimylėjau! Dieve mano, kokia ji nuostabi! - Noburu iš meiles vos nenualpo.
Kai ponas Yuo buvo pastatytas ant kojų, jie visi grįžo atgal į klasę kur jis prisistatė klasiokams. Kalbėdamas jis negalėjo atplėšti akių nuo Anko, o ji žiurėjo naujoką ir šelmiškai šypsojosi. Baigus prisistatymą panele Koori tarė:
- Na ką, Noburu Yuo, tau metas gauti ki ekstraktatoriu ir sužinoti kokia tavo Ki. Eik pas Ki-nematikos mokytoja Eikichi Juuryoku, jis tave pratestuos. Jis yra mokyklos rūsyje 31-X kabinete.
Naujokui palikus klasę mokytoja pradėjo pamoką:
- Šiandien šnekėsime apie raudonąją Ki. Ar kas žino pilna jos pavadinimą?
- Raudonoji - Berserkerio Ki. - Sušuko Anko (ji buvo geriausia klasės mokinė).
- Teisingai, Anko, dabar tu, Rihoyama, pasakyk kuo pasižymi Berserkeriai? - mokytoja uždavė klausimą.
- Berserkeriai yra patys stipriausi Ki techniku naudotojai, kitokiu Ki techniku naudotojai niekada neturės šansų nugalėt Berserkeri.- atsakė Akira.
- Nevisai teisingai, berserkeriai nepasižymi nei antžmogiška jėga, nei ypatingu greičiu, nei gydomosiom galiom, visi jų sugebėjimai būna tik dvigubai didesni nei žmogaus, netgi jų ekstraktatorius nekeičia spalvos, kai jie naudoja ki technikas. Galima sakyti, kad Berserkeriai būna patys silpniausi ki energijos naudotojai, kol nepatiria kokio nors neigiamo emocinio dirgiklio - pykčio, baimes ir t.t. ... O tada tai prasideda... Berserkeriai tada įgauna neįtikėtinos jėgos: sakoma kad vidutinio pajėgumo berserkeris pasiekęs spalvos keitimo stadija būna 2 kartus stipresnis už crasherį ir greitesnis už speedsterį, ką jau kalbėti apie didelio pajėgumo berserkerį. Atrodytu, kad jie yra tobuli, bet yra vienas labai didelis minusas dėl ko berserkeriai yra super-pavojingi - pasiekę spalvos pasikeitimo stadiją jie visiškai nebesivaldo, todėl didžioji dauguma jų priešininkų neišgyvena, arba būna sunkiai sužalojami. - dėstė mokytoja.
- Mokytoja, Tai kaip sustabdyti ber...
Tuo metu pasigirdo kurtinantis sprogimas. Visi klases mokiniai suskubo prie langu ir pamate daug dūmų einančiu iš 31-X kabineto. Visiems iš karto susiprato - kažkas negerai su Noburu Yuo.
- Visi bukit pasirengę įeiti į spalvos keitimo būseną, nagi, bėgam pas mokytoja Juuryoku! - sukomandavo panele Koori.
Nubėgę į mokyklos rūsį mokiniai ir mokytoja pamatė Mokytoją Eikichi ir Noburu... Visus juodus ir aprūkusius.
- Žinai, Koori-chan, vos spėjau tavo naujoko DNR įkelti į ekstraktatorių (mokytojas Eikichi paėmė truputį Noburu kraujo ir įlašino į naują ekstraktatorių, kad jis galėtų išanalizuoti ir materializuoti Ki energija, kaip Rihoyama sakė, šis procesas reikalingas tam kad žmogus galėtų laisvai manipuliuoti savo Ki energija), jis paėmė ir sudaužė koncentruotos Ki energijos talpykla, to pasėkoje truputį susprogome. Tai kaip dabar man atsilyginsi už savo mokinio darbelius?
Su šiais žodžiais mokytojas pagriebė panele Koori ir ėmė grabalioti jos krūtis. Po šio veiksmo jis gavo "smagų" smūgį į tarpukojį. Mokytoja dar truputi patrypusi poną Juuryoku, pasakė:
- Na kadangi visa mokykla skendi dūmuose, aš jus paleidžiu namo, iki rytojaus!
Visi moksleiviai labai apsidžiaugė ir nubėgo i klasę pasiimti daiktu. Akira priselino prie Noburu iš nugaros ir suriko "Na tu tai sugebi prisivirt košės!'. Yuo krūptelėjo ir atsisukęs trinktelėjo Akirai per galvą sakydamas "negąsdink manęs taip!".
Tuo tarpu Noburu ekstraktatorius labai trumpai žybtelėjo raudona spalva...

1 dalies pabaiga


Na bukit zmones, nepatingekit perskaityt ir ivertinkit, tik nebukit ziaurus
Noriu suzinoti ar verta parashyti kitas dalis.

P.S. Gal galit padet su pavadinimu?

[Sasumi]

tingiu skaityti...bet tajp taj OMG : DDDDDDD pavarej,neabejoju,kad idomu

[maiindeg]

visai nieko man patiko

[Ozis]

hmmm ,ale ziuriu daug prirasot
neretai man pritrunka kantrybes tiek daug rasyt (vis suvokiu, kad kazkur kazka palikau nepadaryto iki galo arba padaryto ne taip, o perrasinet is naujo tingiu), tiek skaityt, na bet siaip ne taip perskaiciau tiek tai ka buvo parases Eisas, tiek ka parase SNcheZ.

Na ispudis susidare toks, kad abu autoriai yra priesingi vienas kitam. Pas SNcheZ radau labai daug veiksmo, pas Eisa daug nukrypimu, aprasymu, pamastymu. Manyciau, kad pas abu tu komponentu yra siektiek per daug, SNcheZ reiktu labiau pamastyti ties personazu asmenybiu pavaizdavimu/kurimu, gamta, aplinka, juk tai irgi siek tiek itakoja personazu elgesi. Eisui reiktu daugiau veiksmo, maziau trypciojimo vienoj vietoj. Pacios istorijos tikrai yra neblogos.

Kas del rasymo neiprastoj aplinkoj, tai SNcheZ tikrai nesi tu toks vienas. As irgi megstu vaziuodamas i univera apgalvoti siuzetines linijas, pagrindinis mintis, nusipaisyti personazus mintyse. Neretai tenka visa tai perkelti ant popieriaus butent paskaitos metu, o kartais net pacios paskaitos itakoja mano istorijas
Heh na o toliau kas is tos itakos gaunasi (tikiuosi anksciau sitam forume nepostinau):

//--------------------[Story]----------------------------------------------------------

Eilinė šilta vasaros diena (antradienis) ėjo i pabaigą. Pievelėje prie Fizfako, visi žino kur ji randasi, jei bent karto ėjo pėstute nuo Antakalnio žiedo, žaidė keli žiurkėnai. Jie atrodė kaip viena šeimynėle (na ištiesų žmogiška akim sunku atskirti tuos žiurkėnus, mat jie atrodo labai vienodi), tačiau buvo ne taip, iš tiesų bekeliaudami žiurkėnai sutiko savo gentainį (gilia biologine prasme), kuris su malonumu sutiko pasidalinti savo gyvenimo išmintimi. Tas gentainis buvo kažkoks kitoks, nei anksčiau jų sutikti žiurkėnai, visu pirma jo kailiukas žvilgėjo (!!!), na, o kiti jo keistumai ir šiaip ypatumai nebuvo itin svarbus klausytojam.
Trupučiuką nuklydom į lankas, visai taip kaip jau norėjo padaryti keli mažiau nusistatė įgyti gyvenimo patirties žiurkėnai. Tuo tarpu naujas pažystamas tęsė savo iškilminga kalba apie kailiuko purumą ir žvilgėjimą. Jaunesnieji žiurkėnai atidžiai jo klausėsi ir gaudė kiekvieną žodį. Patenkintas jam skiriamu dėmesiu �sensėjus� prišokdavo vis prie kitos žolelės ir išsamiai paaiškindavo kam ji tūrėtų būti naudojama ir kodėl jos niekada nenaudoja žiurkėnai. Tai užtruko...
... gana ilgai (ne itin išlavėjusiu žiurkėno laiko pojūčiu), tad kai kurie žiurkėnai pradėjo žaisti (vieni jie bijojo nuklysti toli į lankas) besileidžiančios saulės spinduliuose, tuo tarpu kantriausi 2 ar 3 žiurkėnai toliau sekė paskui mokytoją ir kantriai laukė tos vienos žolelės, kuri išspręstų tą, rodos, pagrindinę gyvenimo bėdą. O naujasis žiurkėnų pažystamas, kuris akivaizdžiai buvo garbesnio amžiaus nei jo klausytojai, jau pradėjo akivaizdžiai mėgautis pačiu paieškos procesu. Staiga, matyt suvokęs, kad neaptartų žolių neliko, jis sustojo, atsistojo ant užpakalinių kojelių ir nuskynė vieną žolelių, bei labai patenkintas atsisuko į savo "mokinius" (nežinia kada jis spėjo įsikišti tąją žolę tarp dantų, bet ana styrojo kaip faktas) jis, šiek tiek švepluodamas (o ko daugiau galima norėti iš žiurkėno su žolele dantyse), tarė:
� Va tai ko mes ieškojome...
Vienas nemažiau laimingas žiurkėnas pasisuko į mane ir tarė:
� Ozi, pabusk...

***

Aš pabudau. Tikrai nesitikėjau, kad įmanoma užmigti per paskaitas, bet pasirodo tai yra ištiesų įmanoma.
Tuo tarpu Andrius pridėjo:
� Puokštis pagaliau užrašė integralą.
Ir iš tiesų prie lentos stovėjo Puokštis rankoje laikantis flomasterį ir įsikandęs akiniu rėmelį (visai kaip senasis žiurkėnas žolelę). O už nugaros, ant lentos, puikavosi integralas...
//-------------------------------------------------------------------------------

[maiindeg]

pas visus tokios unikalios istorijo man visos jos patinka, o ka manot apie mano istorija
ai beto greit bus tesinys 2 serijos

[Eisas Kuperis]

Na veiksmo mažoka, jo visai nėra. Paprastai jo atsiranda kai kokia istorijos dalį papildinėju antra, trečia karta. Pirma gaunasi kaip ir nupiešta aplinka, kuriai ir šiaip dažniausiai skiriu labai daug dėmesio, vėliau įsiterpia veiksmas.
Čia labai bandyta sutrumpinti, mat bijojau kad niekas tikrai neistengs perskaityti visko kas nutiko iki šios akimirkos nuo pat nutikimo žemėje. Kadangi tie atsiminimai dabar artėja prie dabarties, tai ir veiksmo padaugės.
Kas vyks atimiausiu metu, mano galvoje jau turi gana aiškų vaizdą, tačiau klausimas tik kada dabar vėl nuspresiu vakara paaukoti priewordo lapo

[Lax..]

Žiauriai patiko žiurkėnai

[maiindeg]

Na-Mya : Nelauktas uzpuolikas 2 serija

Na-Mya : Nelauktas uzpuolikas Pirma dalis


Devianui puolant Larijus greitai auksta pasoko i virsu apsisuko ore ir nusileido tiesei prie Lianos, ja ispyle saltas prakaitas kai prie jos kaklo jis prikiso savo spaga ir nusisipsojo.
-Tau nepavyks manes nugaleti kaip ir tada kai kovojom mokykloje!-pasakes ji nusijuoke ir greitai atsoko nuo jos atgal.
Mergaites ziuredamos Lianos ir Larijaus kova buvo sokiruotos.
-DemiantesFira!-garsei susukis Lianai iskele rankas i virsu ir isrankos pasirode ryskei raudona sviesa ir is nugaros islindo juodi medziagos gabalai kuri ja apviniojo o paskui virto rubais tiesei pries ja atsidare zeme, ji buvo apskritimo formos ir islindo dviasmenis milziniskas kardas,ji sugriebe abiem rankom ji uz rankenos ir istrauke is zemes.
-Dabar rimtai kovosim