"Sakuros - japoniškos vyšnios. Sakuromis vadinamos kelios vyšnių rūšys: Prunus serrulata, Prunus speciosa, Prunus × yedoensis, Prunus sargentii. Sakuros auginamos kaip dekoratyviniai medžiai. Žiedai įvairių rožinių atspalvių arba balti." Kiekvienas besidomintis anime ar Japonija tikrai žino kas yra Sakuros. Taip, tai japoniškos vyšnios, kurios žavi kiekvieną žmogų savo grožiu, spalvomis ir nuostabiu kvapu.
» Taigi sukūriau temą, nes sugalvojome kaime pasodinti Sakurų (Teta labai susidomėjo šiais augalais, bet deja neturi daug informacijos), bei neatradau apie šiuos nuostabius augalus jokios temos, todėl noriu pasidalinti šiek tiek rastos informacijos ir video, taip pat ir laukti kitų žmonių atsiliepimų ar informacijos apie Sakuras, jų auginimą ir priežiūrą, bei panašius dalykus, kurie, galbūt pravers kažkam. Gal kažkas esate bandę ar yra kilus idėja auginti Sakuras? Turite kokios informacijos? O gal ir kokių patarimų? Pasidalinkit su visais.
» Šiek tiek informacijos apie auginimą ir parinkimą:
Kalbėsim tik apie vyšnias, bet lotyniškuose jų varduose vartosime ne įprastinį senąjį vardą Cerasus , o “privalomąjį” Prunus , nes visoje nelietuviškoje (ir kai kurioje lietuviškoje) literatūroje bei augalų kataloguose vyšnias rasite tik Prunus vardu.
Dekoratyvinių rūšių vyšnių yra keliolika, o kultivarų, jeigu skaičiuosim visas Japonijoje sukurtas atmainas - šimtai, jei ne tūkstančiai. Skiriasi aukščiu, medžio ar krūmo forma, žieve, lapais, žiedais ir vaisiais. Truputį skiriasi augimo sąlygomis bei atsparumu nepalankiems aplinkos veiksniams - šalčiui, sausrai, ligoms bei kenkėjams. Aprašyti visas vyšnias net nebandysiu, apsiribosiu keliomis pastabomis.
Visų pirma - kaip žinoti, ar prekybos centre taip gražiai atrodantis augalas sėkmingai augs ir pas mus? Svarbiausia - jo atsparumas šalčiui, nes kitas sąlygas (apšvietimą, dirvą, drėgmę) galima pakeisti. Lietuvoje atsparios šalčiui trešnės ( Prunus avium ), paprastosios ( P. cerasus ), kvapiosios (P. mahaleb ), smėlyninės ( P. besseyi ), kurilinės (P. nipponica var. kurilensis ), raudonlapės ( P. x cistena ) ir Saržento ( P. sargentii ) vyšnios bei jų kultivarai.
Visai netinka mūsų klimatui P. campanulata, P. caroliniana, P. cerasoides, P. hirtipes. Šiek tiek apšąla (o labai šaltomis žiemomis - palyginti smarkiai) smailiadantės arba rytinės (Prunus serrulata), liaukingosios ( P. glandulosa ), pavasarinės ( P. subhirtella ), “Tokijo” arba “jošino” ( P. xyedoensis ) vyšnios bei jų kultivarai. Šiai grupei priklauso ir dauguma ypač gražiai žydinčių sakurų, dar vadinamų japoninėmis arba japoniškomis vyšniomis. Ta proga reikėtų paminėti, kad sakuros (arba ‘Sato Zakura’) - tai ne botaninė rūšis, o įvairios kilmės sodinių hibridų ir kultivarų grupė. Sakuros Japonijoje auginamos daugiau kaip 1000 metų, tad nenuostabu, kad daugelio jų kilmės dabar niekas nežino.
Šalčiui jautrioms vyšnioms reikia išrinkti kuo “jaukesnę” vietą - atvirą saulei, bet apsaugotą nuo vėjų. Netinka žemiausios (per šalnas čia šalčiausia) ir aukščiausios (labai vėjuota) sodo vietos. Neblogai sodinti prie saulėtos sienos - ji bus papildomas šilumos šaltiniu ir saugos nuo vėjų.
Vyšnios palyginti pakančios įvairioms dirvoms, bet dauguma jų nemėgsta rūgščių dirvožemių, drėgmės pertekliaus ir juo labiau - stovinčio vandens. Labiausiai tinka nesunkus, vidutinio derlingumo ir laidus neutralios reakcijos priesmėlis ar priemolis. Labai derlingose dirvose arba gausiai tręšiamos vyšnios vešliai augs, dėl to turėsite mažiau žiedų ir daugiau kenkėjų. Vidutinio ar menko derlingumo dirvose vyšnias naudinga kas pavasarį patręšti kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais. Kalkingose dirvose dauguma vyšnių žydi gausiau.
Šaltinis: Rojaus Sodai
Dekoratyvinių rūšių vyšnių yra keliolika, o kultivarų, jeigu skaičiuosim visas Japonijoje sukurtas atmainas - šimtai, jei ne tūkstančiai. Skiriasi aukščiu, medžio ar krūmo forma, žieve, lapais, žiedais ir vaisiais. Truputį skiriasi augimo sąlygomis bei atsparumu nepalankiems aplinkos veiksniams - šalčiui, sausrai, ligoms bei kenkėjams. Aprašyti visas vyšnias net nebandysiu, apsiribosiu keliomis pastabomis.
Visų pirma - kaip žinoti, ar prekybos centre taip gražiai atrodantis augalas sėkmingai augs ir pas mus? Svarbiausia - jo atsparumas šalčiui, nes kitas sąlygas (apšvietimą, dirvą, drėgmę) galima pakeisti. Lietuvoje atsparios šalčiui trešnės ( Prunus avium ), paprastosios ( P. cerasus ), kvapiosios (P. mahaleb ), smėlyninės ( P. besseyi ), kurilinės (P. nipponica var. kurilensis ), raudonlapės ( P. x cistena ) ir Saržento ( P. sargentii ) vyšnios bei jų kultivarai.
Visai netinka mūsų klimatui P. campanulata, P. caroliniana, P. cerasoides, P. hirtipes. Šiek tiek apšąla (o labai šaltomis žiemomis - palyginti smarkiai) smailiadantės arba rytinės (Prunus serrulata), liaukingosios ( P. glandulosa ), pavasarinės ( P. subhirtella ), “Tokijo” arba “jošino” ( P. xyedoensis ) vyšnios bei jų kultivarai. Šiai grupei priklauso ir dauguma ypač gražiai žydinčių sakurų, dar vadinamų japoninėmis arba japoniškomis vyšniomis. Ta proga reikėtų paminėti, kad sakuros (arba ‘Sato Zakura’) - tai ne botaninė rūšis, o įvairios kilmės sodinių hibridų ir kultivarų grupė. Sakuros Japonijoje auginamos daugiau kaip 1000 metų, tad nenuostabu, kad daugelio jų kilmės dabar niekas nežino.
Šalčiui jautrioms vyšnioms reikia išrinkti kuo “jaukesnę” vietą - atvirą saulei, bet apsaugotą nuo vėjų. Netinka žemiausios (per šalnas čia šalčiausia) ir aukščiausios (labai vėjuota) sodo vietos. Neblogai sodinti prie saulėtos sienos - ji bus papildomas šilumos šaltiniu ir saugos nuo vėjų.
Vyšnios palyginti pakančios įvairioms dirvoms, bet dauguma jų nemėgsta rūgščių dirvožemių, drėgmės pertekliaus ir juo labiau - stovinčio vandens. Labiausiai tinka nesunkus, vidutinio derlingumo ir laidus neutralios reakcijos priesmėlis ar priemolis. Labai derlingose dirvose arba gausiai tręšiamos vyšnios vešliai augs, dėl to turėsite mažiau žiedų ir daugiau kenkėjų. Vidutinio ar menko derlingumo dirvose vyšnias naudinga kas pavasarį patręšti kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais. Kalkingose dirvose dauguma vyšnių žydi gausiau.
Šaltinis: Rojaus Sodai
Penki žymiausi sakurų parkai Japonijoje(from www.gaijin.lt)
Visoje Japonijoje nuo šiaurėje esančios Hokaido iki pietinės Kyushyu salos galima suskaičiuoti tūkstančius sakurų parkų, todėl atrinkti geriausius iš geriausių nelengva užduotis. Kiekvienas sakurų parkas yra savitas, originalus, turintis savo istoriją ir dvasią. Parkai skiriasi savo landšaftu, augančiomis sakurų rūšimis, kompozicijomis ir t.t. Todėl lankantis žymiausiose sakurų žydėjimo vietose kaskartą patiriami nauji įspūdžiai. Kiekvienas parkas alsuoja tik jam būdinga nepakartojama atmosfera.
Žymiausiems sakurų parkams pristatyti Japonijoje yra sukurtos internetinės svetainės. Didžiausias internetinis portalas (http://hanami.walkerplus.com/) kuriame pristatoma 900 nuostabiausių sakurų žydėjimo vietų atnaujinamas kiekvienų metų kovo mėnesį prieš prasidedant sakurų žydėjimo sezonui. Šio puslapio lankytojai gali ne tik surasti visą reikalingą informaciją apie pasirinktą vietovę, bet ir svetainėje patalpinti tame parke nufotografuotas nuotraukas, kad kiti lankytojai galėtų įvertinti parko grožį.
Remiantis žiniasklaidos priemonių atliekamais žymiausių lankytinų vietų rinkimais ir savo asmenine kelionių patirtimi pristatysiu penkis verčiausius jūsų dėmesio sakurų parkus Japonijoje.
Pirmoji vieta – Hirosaki parkas (Aomori prefektūra, Hirosaki miestas)
Pirmoji vieta tarp labiausiai japonų vertinamų parkų atitenka Japonijos šiaurėje Aomori prefektūros Hirosaki mieste esančiam Hirosaki parkui. Šiame parke auga apie 2600 penkiasdešimties rūšių sakurų. Lankantis Hirosaki parke vertėtų atkreipti dėmesį į seniausią Japonijoje someiyoshino rūšies sakurą, kurios amžius siekia daugiau nei 120 metų. Someiyoshino šiuo metu yra labiausiai paplitusi išveista sakuros rūšis Japonijoje. Be to, tame pačiame parke galima surasti ir pačią storiausią, kamieno apimtis apie 5.37 metro someiyoshino sakurą. Pats parkas yra išsidėstęs šalia Hirosaki pilies bokšto, tolyje matyti Iwakiyama kalnas. Sakuros, samurajų laikus menanti Hirosaki pilis ir didingas Iwakiyama kalnas sukuria nepakartojamą kompoziciją.
Prieš lankantis Hirosaki reikėtų žinoti, kad sakuros kaip ir kiti medziai gali būti formuojami taikant bonsai medelių formavime naudojamus principus. Japonijoje nuo senų laikų sakoma, kad „jeigu karpysi sakurą ji bus graži, o jeigu nekarpysi sakuros ji vistiek bus graži.“ Šis posakis susijęs su sakuros kaip augalo specifika. Sakuros lyginant su kitais medeliais nėra tokios atsparios „grožio procedūroms.“ Tačiau Hirosaki parkas būtent žymus tuo, kad čia nuo senų laikų sakuros yra formuojamos karpant. Šis kontraversiškai vertinamas sprendimas prieš trisdešimt metų netgi buvo įžiebes labai aršias diskusijas Japonijos mokslininkų ir botanikų tarpe.
Visgi grožintis šių dienų Hirosaki sakurų parku galima vienareikšmiškai teigti, kad pasirinktas sprendimas buvo teisingas. Pirma, senesnės ligotos sakuros dėl taikytų bonsai formavime naudojamų metodų atgijo ir tarsi prisikėlė antrai jaunystei. Antra, Hirosaki sakuros pasižymi ypač dideliu žiedų skaičiumi. Visų pastangų rezultatas nepakartojamo grožio oazė, kurią kiekvienais metais sakurų žydėjimo metu aplanko apie 2 milijonai lankytojų.
Antroji vieta – Yoshinoyama (Nara prefektūra Yoshino miestelis)
Antroji vieta atitenka šalia vienos senųjų Japonijos sostinių Nara (Nara laikotarpis 710-794 m.) ir Yoshino miestelio esantis Yoshino kalnas. Kalbant apie Yoshinoyama tiksliausiai tiktų frazė „vienu žvilgsniu 1000 medžių.“ Būtent šis nepakartojamas viazdas, kuomet vienu žvilgsniu galima išvysti šimtus, ar net tūkstantį žydinčių sakurų pakeri šimtus tūkstančių japonų ir kitų šalių turistus.
Ant Yoshino kalno pagrinde auga shiroyama rūšies sakuros, nors atidus lankytojas galėtų suskaičiuoti apie 200 skirtinų sakurų rūšių. Kalno šlaite auga net 30 tūkstančių sakurų. Išties įspūdingas ir sunkiai protu suvokiamas skaičius. Kalno aukštis svyruoja nuo 200 metrų iki 800 metrų virš jūros lygio, todėl dėl aukščio skirtumo sąlygotų klimato aplinkybių Yoshinoyama veitovėje sakuromis galima grožėtis apie mėnesį laiko iki balandžio 20 dienos. Kalne įrengti takai kuriais galima pasivaikščioti, į viršūnę galima pakilti autobusu. Neišdildomą įspūdį palieka potyriai, kuomet vaikščiojant kalno šlaitu papūtus lengvam vėjeliui pakyla sakurų žiedlapiai, primenantys apie gyvenimo trapumą.
Trečioji vieta – Arashiyama (Kijoto prefektūra, Kijoto miestas)
Arashiyama yra bene žymiausias gamtos kampelis Japonijos kultūros lopšiu vadinamoje senojoje sostinėje (tik 1868 m. sostinė perkelta į Tokiją) Kijote. Arashiyama kaip ir anksčiau minėta Yoshinoyama vietovė yra kalnas kurios šlaituose auga apie 1500 yamazakura ir someiyoshino rūšies sakurų. Sakurų žydėjimo metu kalnas tarsi paskęsta nuostabiame augalijos žalumos ir sakurų žiedų kontraste. Lankantis Arashiyama vertėtų užsukti į vienos iš dviejų pagrindinių zen budizmo pakraipų Japonijoje Rinzai mokyklos pagrindinę šventyklą Tenryuji. Pastaroji šventykla garsėja nuostabiomis shidarezakura sakuromis.
Arashiyama kalnas taip pat nuostabiai atrodo rudenį koyo laikotarpio metu kuomet japoniški klevai nusidažo raudona spalva ir kalnas tarsi paskęsta raudonyje.
Ketvirtoji vieta – Himeji pilis (Hyogo prefektūra, Himeji miestas)
Himeji pilis dar vadinama ir hakurojo ar shirasagijyo, t.y. „baltojo garnio pilies“ vardais yra tipinis feodalinės Japonijos pilies kompleksas. Nesumeluosiu pasakydamas, kad tai yra pati didžiausia, turistų lankomiausia ir žinoma įspūdingiausia pilis Japonijoje. Himeji pilis 1993 metais buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. „Baltojo garnio pilies“ pavadinimas siejamas su nuostabiu išorės sienų baltos saplvos dekoru, o į viršų kylantys bokštai tarsi primena besirengiantį skristi paukštį.
Himeji pilis pradėta statyti apie 1333 metus. Vėliau daugiau nei tris šimtmečius ji buvo perstatoma ir kitaip tobulinama. Šiuo metu visą kompleksą su sustiprintomis gynybinėmis sistemomis sudaro 83 pastatai. Feodalinės Japonijojs architektūros šedevras baigtas statyti 1617-1618 metais. Reikėtų pastebėti, kad per 400 metų Himeji pilis sugebėjo stebulingai išlikti nesugriauta. Ji išgyveno itin aktyvų Himeji miesto bombardavimą antro pasaulinio karo metais. Pilies nepalaužė gamtos stichijos. Himeji skirtingai nuo šiuolaikinių statinių stebuklingai nenukentėjo ir per vieną didžiausių Japonijos istorijoje 1995 metų Didijų Hanshin žemės drebėjimą.
Himeji pilyje ir aplink ją esančioje teritorijoje auga apie 1000 sakurų. Himeji pilis itin įspūdingai atrodo žydinčių sakurų fone. Žvelgdamas į gamtos didybę ir kvapą gniaužiantį pilis grožį nejučiomis mintimis nugrimzti į Akira Kurosawa filmuose matytus samarujų laikus.
Deja, bet šiuo metu Himeji pilis yra restauruojama, tad reikės palaukti keletą metų kol vėl galėsime džiaugtis gamtos ir istorijos sinteze.
Penktoji vieta – Chidorigafuchi (Tokijo prefektūra, Chiyoda miestas)
Penktoji vieta žymiausių Japonijos sakurų parkų rinkimuose atitenka Tokijo metropolio širdyje šalia imperatoriaus rūmų nusidriekusiai Chidorigafuchi sakurų alėjai. Ueno parkas, milžinišką plotą užimantis Shinjuku gyoen parkas ir Chidorigafuchi yra bene žymiausios miestelėnų ir daugybės turistų lankomos sakurų žydėjimo vietos Tokijo metropolyje. Visgi mano vertinimu, jeigu sakurų žydėjimo metu tektų lankytis Tokijuje jūsų kelionės taikiklyje pirmiausiai turėtų atsidurti Chidorigafuchi. Chidorigafuchi sakurų alėjoje auga apie 260 someiyoshino ir ooshima rūšies sakurų. Skirtingai nuo kitų parkų Chidorigafuchi vertėtų apsilankyti vakare kuomet per patį žydėjimo piką (dažniausiai balandžio pirma savaitė, nors reikėtų pasitiklinti kiekvienais metais) nuo 18.30 iki 22 valandos yra įjungiamas specialus apšveitimas. Sakuromis taip pat galima grožetis ne tik judant su žmonių mase sakurų alėja (ilgis apie 700 metrų), bet ir plaukiant valtele šalia imperatoriaus rūmų esančiame kanale. Teisa jeigu norite išinuomuoti valtį patarčiau užsisimti eilę bent prieš porą valandų iki pajungiant apšvietimą. Reginys kurį jūs išvysite plaukdami valtimi tirai bus vertas įdėtų pastangų. Visgi kaip sakoma geriau vieną kartą išvysti nei, kad dešimt kartų išgirsti, todėl lauksime jūsų atvykstant į žydinčių sakurų šalį.