Japonijos kultūra
Japonijoje gausu įdomių klasikinių ir modernistinių vietų, kurias galima aplankyti, norint daugiau sužinoti apie šalies kultūrą. Nuo paslaptingo Rytų Azijos Noh teatro simbolizmo iki spindinčių Tokijaus kabaretų. Japonijoje nei vienas kultūrinės vietos apsilankymas netaps nuobodus, esinorės atėjus iš karto jo palikti...
Muziejai ir meno galerijos
Senieji Japonijos istorijos įrašai ir dailės meno pasiekimai yra saugomi šalies muziejuose. Tiesą pasakius, čia eksponuojami rasti archeologiniai kasiniai, senieji dailės meno šedevrai tik atskleidžia tautos ir jos visų žmonių vienytumą.
Tikriausiai neklysime teikdami, jog pačioje šalies muziejų viršūnėje yra Tokijaus Nacionalinis Muziejus, esantis Ueno parke, įkurtas 1871 m. Jo plati kolekcija aprėpia ne tik visą Japonijos istoriją, tačiau ir tradicinį japonų meną, bei mokslą.
Iš pradžių Nacionaliniame Kyoto Muziejuje buvo eksponuojami
paveikslai, skulptūros ir kitos brangenybės iš aplinkinių šventyklų, o dabar jame galime rasti Japonijos senovės dailės meno dirbinių iš visų istorinių periodų.
Nara Nacionalinis Muziejus yra įsimintinas savo Budizmą atspindinčių statulėlių kolekcija.
Japonijoje yra daugybė privačių, nesuskaičiuojamų muziejų, kuriuose galima rasti abiejų religijų, asmeninių kolekcijų. Kaip pavyzdžiui Tokugawa dailės muziejus, kuriame gausu Noh teatro drabužių, kardų ir kitų samurajų relikvijų.
Kanazawa mieste, yra senasis, Daimyo šeimos namas, tapęs autentišku muziejumi. Tokijuje tokie muziejai, daugiausia, yra skirti tradicinio meno išsaugojimui. Tarp jų yra Goto meno muziejus, Nezu dailės institutas, Hatakeyama kolekcija ir Okura Shukokan muziejus. Osaka- Kobe teritorijoje svarbus yra Fujita Meno Muziejus.
Pabaigai reiktų paminėti, jog daugumoje universalinių parduotuvių, esančių didžiuosiuose miestuose, viršutiniuose aukštuose taip pat yra įsikūrusios meno galerijos, kurių geriausia savybė- tradicinio ir moderniojo meno kolekcijos ne tik iš Japonijos, bet taip pat ir iš viso pasaulio.
Sodai
Japonų sodai yra išsiskiriantys ir gerai žinomi visame pasaulyje tuo, kad sukuria simbolines jūros ir peizažo miniatiūras, kurios sutelpa į tik kelis šimtus, ar dar mažiau metrų. Vystantis iš rafinuotos valdančiosios klasės ir Budizmo ir Šintoizmo principų, japonų sodai taip pat yra keičiami augalais, smėliu, vandeniu ir akmenimis, kurie, atspindi gamtos grožį.
Nesuskaičiuojamai daug sodų buvo rasta šventyklų požemiuose, kuriems yra šimtai metų. patingai turtingas tokiais sodais yra Kyoto. Geriausi pavyzdžiai būtų- imperatorinė Katsura vila, Ginkakuji ir Kinkakuji pavilijonai, Nijo pilis, ir įžymus Ryoanji šventyklos akmenų sodas. Tokijuje taip pat yra tokių sodų, kuriuos vertėtų aplankyti, tai
Higashi Gyoen Sodas, Hama Rikyu Sodas ir Koishikawa Korakuen. Tuo tarpu didelis Shinjuku Gyoen parkas, imperatorinei šeimai buvo tiesiog maloni vieta.
Kitur šalyje įsimintini sodai yra Kenrokuen, Ishikawa ir tt.
Arbatos gėrimo cereminija
Daugeliui, ko gero, teko girdėti apie arbatos gėrimo ceremoniją. Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą (sodai irgi savita Japonijos kultūros dalis) ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai. Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti ceremonijos metu), stovi ikebana. Nors Vakaruose ir puokštė, ir gėlių aranžavimo menas vadinami vienodai: ikebana, patys japonai turi skirtingus žodžius: puokštė vadinama ikebana, o menas – kadō. Tas pats pasakytina ir apie arbatos gėrimą: arbatos gėrimo ceremonija japoniškai vadinama cha-no yu, o ceremonijų rengimo menas – sadō. Pasigrožėję ikebana, priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos, svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Pagal tradiciją japonai ir miega, ir sėdi ant žemės. Ir ikebana, ir eilėraštis primena tuos pačius Heian laikus, kai po meilės nakties meilužiai vienas kitam siųsdavo eilėraštį su augalo šakele.
Ikebana
Ikebana nėra tiesiog paprastas gėlių sudėjimas į krūvą, kad gražiai žiūrėtųsi, kad visi aikčiotų, kaip tai daroma Vakaruose. Japonijoje gyvuoja keletas ikebanos mokyklų, kurių kiekviena šiek tiek skirtingai formuoja ikebaną. Tačiau trys pagrindinės ikebanos dalys, reiškiančios žmogų, angų ir žemę, visur išlieka. Japonų ikebana yra gyva, jai naudojamos gyvos gėlės, stengiamasi jų nesužaloti. Gyvumą suteikia ir asimetrija. Yra laikoma, kad simetrija – tai sąstingis, o simetrija – judėjimas.
Visame japonų mene ryški ma (pauzė), kurią galima aptikti ir ikebanoje, nors ji ir sunkokai pastebima. Ma reikalinga, kad žmogus susimąstytų, susitelktų. Pagal ma vietą, trukmę sprendžiama apie aktoriaus profesionalumą. Jei ma parinkta tinkamai, iškart atgyja žiūrovai.
Be ikebanos ar eilėraščio japonų namuose gali pamatyti ir kabantį paveikslą. Plačiau pasaulyje žinoma ir turėjusi nemažą įtaką – ukiyo-e technika. Vienas arsiausių dailininkų – Hokusai, nutapęs 36 Fuji kalno vaizdus (Europoje šis kalnas vadinamas Fudžijama). Viename šių paveikslų, Fuji bangoje, įžiūrima panašumų su Čiurlionio banga. Ir apskritai, šis tapybos žanras tikrai panašus į Čiurlionio paveikslus.
Bonsai
Dar viena plačiau žinoma meno šaka – bonsai, nykštukinių medelių auginimas. Europoje jis paplito ne taip jau seniai.
Tai daug kantrybės ir laiko reikalaujantis užsiėmimas – pačioje Japonijoje auginami bonsai, kuriems jau per kelis šimtus metų.
Vaidybos menas
Jau daugiau nei prieš 700 metų sukurtas japonų Nacionalinis teatras Noh yra gerai žinomas visame pasaulyje. Negalima nepastebėti aktorių judesių, nuostabių rūbų ir kaukių - būtent jie atspindi personažo charakterį ir bruožus. Noh nėra vaidinamas vien tik teatro scenose, jį taip pat galima pamatyti mokyklose, tokiose kaip Kanze Nohgakudo, Tokijuje. Noh dažniausiai atliekamas šventyklose, po atviru dangum.
Gerai žinoma ir Kabuki šimtmetinė klasikinė drama. Naudojamas ryškus makiažas, impozantiški kostiumai, veiksmas, netgi kovos su kardais. Kabuki ištisus metus galima pamatyti Tokijuje, Kabuki- za. O taip pat ir Nacionaliniame Japonijos Teatre.
Bunraku yra kruopščiai paruoštas lėlių teatras, vaidinamas trijų aktorių, kurie valdo lėles. Dažniausiai vaidinamas vaizdingas ir egzotiškas pasakojimas.
Sportas
Didžioji dauguma Japonijos žmonių domisi sportu ir skirtingais kovos menais. Kelis jų, pati šalis yra išgarsinus pasaulyje, kaip pavyzdžiui tradiciniai kovos menai.
Kiekvienas bent kiek užsiimantis sportu tikrai žino nacionalinį Japonų Sumo - imtynes, kurios dažniausiai atliekamos Shinto šventykloje per šventes arba minėtinomis dienomis. Viskas vyksta ringe, kuriame susitinka du milžiniški vyrai, laimi tas, kuris pirmas išstums savo priešininką iš ringo arba parvers ant žemės. Apskritai taisyklės yra labai sudėtingos.
Judo yra savigynos menas, gimęs Japonijoje ir dabar paplitęs tarp entuziastų visame pasaulyje. Remiantis sverto taisykle priešininko jėga yra panaudojama savo labui. Judo yra gavęs Olimpinių žaidynių medalį ir tapo jų dalimi.
Karate yra kova be ginklų, išvystyta Okinawan valstiečių, kuriems žemių valdytojai drausdavo nešiotis ginklus. Naudojantis sutelkta energija Karate ekspertas ranka arba koja gali sulaužyti nuo plonos lentelės iki plytos, vienu smūgiu.
Aikido yra dar viena karinio meno šaka, kurioje taip pat sutelkiama energija, tačiau ją panaudojant kartu su priešininko jėga. Labiausiai Aikido yra vertinamas tarp jo pasiekėjų, kaip būdas sustiprinti savo fizinę jėgą.
Taip pat lavinamos ir moderniojo sporto šakos.
Beisbolas Japonijoje yra toks populiarus, kad jo mėgėjai net nustemba išgirdę, jog amerikiečiai taip pat jį laiko savo nacionaliniu sportu. Ypač populiarios yra metų serijos, žaidžiamos tarp vyresnių vidurinių mokyklos klasių mokinių. Profesionalus beisbolas taip pat neatsilieka - yra dvylika komandų, kurias remia pagrindinės korporacijos.
Šiuo metu Japonijoje futbolas labiausiai palitęs tarp vaikų ir jaunimo. Pastaroji- Jaunimo lyga buvo įkurta 1993 metais ir yra pripažinta, kaip aukščiausios klasės. Ji susideda iš 14 komandų, kuriuose žaidžia geriausi žaidėjai.
Golfas Japonijoje taip pat gana populiarus sportas. Yra daug pirmos klasės golfo kursų kaimuose, netoli visų didžiųjų miestų ir pačiuose miestose. Nesuskaičiuojamai daug žmonių ten lankosi ir domisi šiuo sportu.
Visuose miestose yra viešų ir privačių plaukimo baseinų, todėl plaukimas čia yra prieinamas aktyvus laisvalaikio praleidimas. Ir žinoma, vasara, pajūrio krantai yra pagrindinė vandens mylėtojų lankymosi vieta.
Alpinistai Japonijoje taip pat turi kur pasireikšti - Japonijos Alpėse gerai išvystyta ir ši spoto šaka leidžia siekti kalnų aukštumų.
Slidinėjimas yra tepęs svarbiu šalies verslu. Žiemą milijonai slidinėtojų traukia į savo mėgiamas vietas- Honshu ir Hokkaido kalnus. Slidinėjimas čia taip paplitęs, jog vasarą yra sudarytos sąlygos treniruotis- specialios nuožulniosios plokštumos.
Tarp jaunimo labai paplitęs ir tenisas. Yra daug privačių ir viešųjų teniso kortų. Dauguma pirmos klasės viešbučių taip pat siūlio šį malonumą savo nuosavuosiuose kortuose.
Animacija
Kalbant apie Japonijos kultūrą, nereiktų pamiršti pačių jų kuriamos animacijos, vadinamos anime. Tai animaciniai filmai, kuriuose vaizduojamas žmonių gyvenimas, antirealistiškos situacijos ir t.t. Anime skirstoma į daugiau skirtingų žanrų, tai- komedijos, nuotykiniai, dramos, psichologiniai filmai ir kiti. Nors viskas yra piešta, arba ranka arba kompiuterine grafika (3d), didelė šios animacijos dalis nėra skirta vaikams, kaip kad "Pokemonai"/ "Digimonai", ar tos pačios "Drakonų kovos", tai labiau jaunimui nuo 17-18 metų ir visiems kitiems, vyresniems žmonėms (Serial Experiments Lain, GITS, Akira, Samurai X ir t.t.). Labiausiai anime, be Japonijos, yra paplitusi Vokietijoje ir Amerikoje, tačiau nemažai besidominčių žmonių yra ir Lietuvoje.
Taip pat reikėtų paminėti manga, tai komiksų tipo knygos, leidžiamos atskirai, arba dažnai randamos japonų laikraščiuose. Tai lygiai tokių pat žanrų, kaip ir anime, piešiniai, tik dabar, norint suprast veiksmą, reikia skaityt, o ne žiūrėt.
Autorius: Jille / Redagavo amidau 2009