Anime istorija - pirmieji žingsniai


Pradžia (1917-1945) – Pirmieji eksperimentai su animacija Japonijoje prasidėjo 1913 metais, o pirmieji animaciniai filmai pasirodė 1917 metais. Tai buvo trumpučiai filmukai ilgumo nuo vienos iki penkių minučių, juos kūrė atskiri menininkai, bandantys atkurti ankstesnius Amerikos bei Europos animatorių darbus.


Pačiu pirmu Japonišku animaciniu filmu laikomas "Naujas rinktinis albumas" (Dekoboko Shin Gachou) (1917) Sim okavy Dėkomėna. Taip pat 1917-tais buvo sukurtas "Beždžionės ir krabo kova" (Saru Kani Kassen) Kytajamy Sėitaro, o 1918-tais taip pat jo "Mamotaro" (Momotarou).

20-taisiais metais filmai paprastai nebūdavo ilgesni kaip 15 minučių. Tai būdavo arba vakarų siužeto pamėgdžiojimas, kaip, pavyzdžiui, amerikietiško serialo "Katinas Feliksas" (Felix the Cat), arba dažniausiai tai būdavo klasikinių kiniečių bei japonų pasakų ekranizacija, kaip antai "Didingiausias Japonijos herojus Mamotaro" [Nihonichi no Momotarou], nupieštas tradiciniu Japonų grafikos stiliumi.

Žinomesniais nebylaus kino animatoriais laikomi Simokava Dėkotėn, Koty Dzuniti, Kitajama Sėytaro, Jamamoto Sanaz, Murata Jacudzi ir Ofydzi Noboru, karpė savo personažus iš popieriaus (taip vadinama siluetinė animacija). Jamamoto Sanaz filmas “Kalnas, ant kurio palikdavo mirčiai motinas” (Ubasuteyama) (1924) laikomas pačiu seniausiu Japonų animacinių filmų, išlikusių iki mūsų dienų.

Praktiškai visa tų dienų animacija buvo kuriama mažose namų studijose ir juos finansuodavo kinematografijos firmos, mainais gaudamos teises transliuoti filmą. Animacijos kūrimo procese dalyvavo tokios kino kompanijos kaip: "Asahi Kinema", "Takamasa Eiga", "Yokohama Cinema Kyokai" ir kai kurios kitos.

1932 metais Masaoko Kėndzo sukuria pirmąją vien animacijos studiją "Masaoka Fim Production" ir 1933 metais sukuria pirmą įgarsintą japonišką animacinį filmą “Pasaulio jėgos ir moterys” (Chikara to Onna no Yononaka).

30-tais metais Japonijoje, kaip ir visame pasaulyje, stiprėjo militarinės nuotaikos, ir senovinės pasakos užleido vietą humoristiniam siužetui, kuris vis labiau ir labiau plėtė Amerikos įtaką. Jau 1934 metais Sėo Micujo sukuria 11 minučių filmą “Kapralas Norakuro (Norakuro Gocho), populiarių Tagavos Suiūos komiksų apie nelaimėlio šuns nuotykius parodijinėje gyvūnų armijoje ekranizacija. O nuo 1937 metų, kai Japonija pradėjo intervenciją į Kiniją, ant žiūrovo pasipylė animacijos su agitaciniu turiniu kruša.

1943 metais, valdžios paliepimu, Sėo Mucuju paskyrė nufilmuoti pirmą japonų pilnametražinį animacinį filmą. Juo tapo “Momotaro, jūrų erelis” (Momotarou no Umiwashi), o 1945 metais Ėdzo Micuju nufilmavo jo pratęsimą – “Momotaro, didysis karys” (Momotarou: Umi no Shinpei). Šie filmai pasakojo apie žmogiškų žvėrelių – jūrų pėstininkų herojiškas operacijas - jie gelbėjo Indoneziją ir Malaiziją nuo karikatūriškų raguotų velniūkščių, kuriais turėtų būti amerikonai. Per keturis mėnesius po antro filmo pasirodymo Japonija kapituliavo, bet jis spėjo padaryti į spūdį jaunajam Tėdzuku Osamu.


Nauja Pradžia (50-tieji metai) 40-tųjų gale ir 50-tųjų pradžioje Japonijos ekonomiką buvo apėmusi didelė ekonominė krizė. Tai, be abejo, atsiliepė ir animacijos tobulėjimui. Be to, kino ekranai buvo perkrauti animacijos atkeliavusios iš JAV.

Buvo akivaizdu, kad ateitis atitenka ne individualiems darbams, o didelėms animacijos studijoms, panašioms į Amerikietiškasias. Pirmąja tokia studija tapo "Nippon Douga", kurią įkūrė Masaoko Kėndzo ir Jamamoto Sanaė. 1947 metais Imikava Kon studijoje "Toho Eiga" sukuria pirmąjį lėlių filmą – “Tarnautoja tvirtovėje” (Musume Dojoji). Bet apskritai animacija Japonijoje merdėjo, buvo daroma labai mažai filmų, ir jie buvo trumpametražiniai. Bet vis dėlto procesas vyko.

1956 metais pirmąją tikrai stambią animacijos studiją pavadinimu "Toei Douga" įkuria Okava Chirosi, nusipirkęs "Nippon Douga", kuri per tą laiką jau spėjo pereiti iš vienų rankų į kitas, o jos pirmuoju filmu tapo juodai-baltas “Katės įdrėskimai” (Ko neko no Rakugaki) (1957) režisieriaus Mori Jasudzi. 1958 spalį "Toei Douga" išleido pirmąjį Japonijoje spalvotą pilnametražinį filmą “Legenda apie baltą gyvatę” (Hakuja Den), kuris padarė didelį įspūdį baigiančiam mokyklą Midzaki Chajo.

Pirmieji studijos "Toei Douga" pilnametražiniai filmai labai priminė pilnametražinius Volto Disnėjaus studijos darbus – jų kūrimo procesas užimdavo apie vienerius metus, tai būdavo stambios ekranizacijos liaudies (tiktai japonų ir kinų, o ne Europos) pasakų motyvais, kuriose būdavo daug gyvūnų personažų. Kai kurie netgi pateko į Amerikos ekranus, bet ten žlugdavo, ir dviems dešimtmečiams japonų animacija praktiškai išnyko iš JAV ekranų.


Ir štai atėjo Tėdzuka (60-tieji metai) Trečiu rimtu "Toei Douga" projektu tapo filmas “Kelionė į vakarus”, (Saiyu-ki) (1960) režisierius Jabusita Taibzi. Tai buvo mangos “Didysis Goku nuotykis” (Goku no Daibouken) (1952-1959), jau tada gerai žinomo ir įžymaus mangaku Tedzuka Osamu, ekranizacija. Be abejo, Tedzuka taipogi prisidėjo prie šio filmo kūrimo. Jis susidomėjo tuometiniu animacijos verslu, ir, įkvėptas Amerikos studijos "Hanna-Barbera" darbų populiarumu Japonijoje, jis nusprendė pats užsiimti televizinės animacijos verslu ir palikti pasakų siužetus, nes sparčiai kilo mokslinės fantastikos populiarumas.

1961 metais Tėdzuka sukuria savo asmeninę animacijos studiją "Mushi Productions". Po 1962 metais išleistos nekomercinės eksperimentinės juostos “Vienos gatvės istorija” (Aru Machikado no Monogatari) 1963 metų sausį pradedamas rodyti pirmas tikrai populiarus juodai-baltas japonų animacinis TV serialas “Galingasis Atomas” (Tetsuwan Atomu) (1963-1966) (pats pirmas japonų animacinis TV serialas buvo “Otoki studijos Kalendorius paveikslėliuose” (Otoki Manga Calendar) (1962-1964), padarytas 1955 metais Jokojamos Riuyti, "Otogi" studijoje, ). Tai buvo fantastinis serialas, skirtas vaikams apie drąsaus ir protingo berniuko-roboto nuotykius.

Šio serialo sėkmė buvo tokia svarbi, kad jau 1963 metų pabaigoje Japonijoje buvo keturios televizinės animacijos studijos, neskaitant "Toei Douga" TV-padalinio. 1965 metais studija "Mushi" pradėjo kurti savo pirmąjį spalvotą TV-serialą “Džiunglių imperatorius” [Jungle Taitei] (1965-1966), kurio režisierius buvo Rintaro.

1967 metais studija “Tatsunoko” pradeda gaminti TV-serialą, kuris, beje, buvo rodomas ir mūsų TV ekranuose, pavadinimu “Lenktynininkas SPEED” (Speed Racer: Mach Go Go Go) (1967-1968), tai buvo pirmasis anime serialas sporto tematika, o 1966 metais studija "Toei Douga" išleidžia pirmą ir labai sėkmingą anime serialą mergaitėms – “Ragana Sali” (Mahoutsukai Sally) (1966-1968), kuris sukurtas pagal Micutėru Jokojamu manga “Ragana Sani” [Mahoutsukai Sunny], kuri savo ruožtu buvo sukurta pagal Amerikos TV serialą “Raganiūkštė” [Bewitched]. Pagrindinės herojės vardas buvo pakeistas dėl “autorinių” sutapimų su firma "Sony". Pirmos septyniolika serijų buvo juodai-baltos, visos kitos – spalvotos. Tai buvo ne tik pirmas serialas, skirtas mergaitėms, bet ir pirmas serialas apie “merginas-burtininkes”, iš kurių, beveik po dvidešimties metų, bemaž populiariausiu tapo serialas “Nuostabioji kovotoja SailorMoon” (Pretty Soldier SailorMoon).

Antruoju tokiu serialu laikomas “Akko paslaptis” (Himitsu no Akko-chan) (1969-1970), pastatytas pagal Akacuki Fudio manga. Serialas nulėmė tolimesnį žanro “merginos-burtininkės” vystymąsi – paprasta mergaitė/mergina gauna magišką daiktą, kurio pagalba ji gali pasiversti kuo nors kitu ir pasikeitusi padėti žmonėms. Taip pat ji turi mažą, stebuklingą pagalbininką, dažniausiai tai būna koks nors gyvūnas (labai dažnai - katė). Daugiau apie serialų žanrą apie “merginas-burtininkas” rašoma kitoje anime istorijos dalyje.

Pagal Micutėru Jokojama manga tais metais sukuriamas pirmas juodai-baltas japonų TV-serialas apie “valdomus didžiulius robotus” – “Geležinis žmogus numeris 28” " (Tetsujin #28) (1966). 70-tais šią temą išplėtė ir išpopuliarino Nagaem Go, kuris pavertė ją tikru lobiu fantastinių epopėjų siužetams.

1969 metais pradedamas rodyti pats ilgiausias žmonijos istorijoje televizinis animacinis serialas – “Sadzaė-san” (Sazae-san) pagal Chasėgba Mamiko manga. Jis yra teberodomas iki šių dienų, jau kelios japonų kartos išaugo žiūrėdami ponios Sadzaė ir jos draugiškos šeimos nuotykius.

Tais pačiais metais išėjo du filmai, kurios buvo galima pamatyti per rusų televiziją. Tai – “Batuotas katinas” " (Nagagutsu wo Haita Neko) Jabukos Kimio (jo pagrindinis herojus tapo studijos "Toei Douga" simboliu) ir “Laivas-šmėkla” (Sora Tobu Yureisen) Ikėdos Chuposi, kuriame savo pirmąjį svarbesnį darbą gavo Mijadzaki Chjao.

Tuo pat metu išleidžiamas pirmas sportinis serialas skirtas beisbolui, tuo metu tai buvo pati populiariausia sporto šaka Japonijoje. Jis vadinosi “Kiodzino žvaigždė” [Kyojin no Hoshi] (1969). Ir tais pačiais metais išleidžiamas pirmas, sporto tema, pilnametražinis anime mergaitėms, apie krepšinį – “Geriausia ataka” [Attack No. 1]. Abu jie buvo gan sėkmingi, ir išvedė nemažai “standartų” į paaugliams skirtą anime žanrą apie sportą.

Tais metais Tėdzuka Osamu padarė didelę įtaką tolimesniam japonų animacijos formavimuisi - jis smarkiai išplėtė leidžiamų temų ratą ir žiūrovų auditoriją. 1969 metais jis išleidžia pilnametražinį anime, skirtą suaugusiems, - “1001 naktis” [Senya Ichiya Monogatari] žymių arabų pasakų suaugusiems motyvais, o 1971 metais pasirodo “Kleopatra” (Cleopatra) – drąsi, beveik pornografinė parodija pagal istorinius filmus iš Romos gyvenimo.

Tokiu būdu į 70-uosius metus anime įžengė jau susiformavusiu komerciniu menu, žymiai populiaresnė Japonijos, nei, pavyzdžiui, kokia kita nacionalinė animacija savo šalyje. Tuo metu beveik visi stambūs anime projektai buvo televizijos serialai, dažniausiai mangos ekranizacijos. Vienu iš nedaugelio išimčių tapo Takachatos Isao ir Mijadzaki Chajao filmas “Chorsas – narsusis saulės princas” " (Taiyo no Ouji Horus no Daibouken) (1968), kuris, nežiūrint į Toei valdžios priešiškumą (Takachata ir Mijaddzaki buvo profsąjungos lyderiai, konfliktavę su valdžia), buvo žiūrovų šiltai priimtas ir įvedė naujo žanro japonų animacijoje pagrindus.