Anime istorija - 70-ųjų pradžia

70-sius metus anime istorijoje drąsiai galima pavadinti televizijos epocha. Didžioji animacinių filmų dalis dariusių didesnę įtaką tolimesniam anime vystymuisi buvo televizijos serialai. Jų formatą suformavo dar Tadzuka – viena serija, apie 23-25 min. trukmės per savaitę ir rodoma būdavo griežtai nustatytu tv kanalo laiku. Kaip ilgai serialas bus rodomas lemdavo jo populiarumas, mažiau populiaresni baigdavosi greičiau, labiau populiaresni buvo rodomi ilgiau. Dažniausiai serialų trumpesnių nei 20-30 serijų nebūdavo. Pilnametražiniai filmai, kaip taisyklė, išeidavo kaip serialo tęsinys – statyti filmą kurio serialas būdavo nelabai populiarus dėl didelės konkurencijos praktiškai neapsimokėdavo, studijos kurios tuo visgi užsiimdavo dažnai turėdavo didelių finansinių nuostolių. Pastebėtina, kad ši tendencija išliko iki šių dienų.
Anime TV-serialų siužetai buvo kuriami pagal epizodiškumo principą – svarbu buvo pamatyti tiktais pirmąsias serijas, kuriuose žiūrovai susipažindavo su pagrindiniais herojais, ir paskutiniąsias, kuriose viskas išaiškėdavo, o tarp jų būdavo daug serijų nesusijusių viena su kita, ir kiekviena pasakodavo atskirą istoriją iš pagrindinių herojų gyvenimo. Taigi atskiras serijas buvo galima ir praleisti, arba tiesiog žiūrėti ne eilės tvarka. Bet palaipsniui atsirasdavo vieningumo tendencija, kai kiekviena serija būdavo tęsinys praeitos serijos. Vėlesniame laikotarpyje nei vienas iš šių būdų neįsigalėjo, o atvirkščiai, jie sėkmingai gyvuoja toliau.

Taip pat sėkmingai vyko pakitimai anime auditorijoje. Jeigu anksčiau ji buvo kuriama mažiem vaikam ir mažiem paaugliam 10-12 metų, tai dabar žiūrovai pirmųjų anime jau rimtai paaugę, bet vis dar domisi “multikais”. Todėl atsiranda ir serialai skirti jau vyresniems paaugliams.

Visgi patys pagrindiniai žanrai nepasikeitė – pasakos, mokslinė fantastika, istorinės legendos, ekranizacijos.

Mergaitės-burtininkės

60-tųjų gale pasirodžiusių serialų apie mergaites, turinčias magiškąsias galias, sėkmė lėmė atskiro anime žanro atsiradimą – anime apie “mergaites (arba merginas)-burtininkes” [mahou shoujo]. Aktyviai plėsti šį žanrą pradėjo stambi japonų animacijos kompanija "Toei Douga". Jau antras šio žanro serialas, “Akko paslaptis”, suformavo pagrindinius serialų apie “mergaites-burtininkes” motyvus: pagrindinė herojė, paprasta mokinė, kažkokiu būdu įgyja magiškų sugebėjimų, kuriuos ji turi naudoti kokiam tai nustatytam tikslui. Čia jai padeda “stebuklingi padėjėjai”, maži protingi gyvūnėliai (labai dažnai - katės).

Šių serialų vinis būdavo ta, kad mergaitės turėdavo slėpti nuo visų savo sugebėjimus, ir ypač nuo artimiausių draugų. Joms reikėdavo gyventi dvigubą gyvenimą (taip atsirado momentinis mergaitės išvaizdos pasikeitimas, kai ji užsiima magija, kad niekas jos neatpažintu ir kad pademonstruoti neįprastų rūbų dizainerių sugebėjimus), ir kas ne mažiau svarbu joms tai nelabai patikdavo. “Mergaitės-burtininkės” nori vėl tapti arba tiesiog tapti (jeigu prieš tai dar nebuvo) paprastomis mokinėmis ir nieko nežinoti apie jokią magiją, bet likimas ir įvykiai neduoda joms tokios galimybės.

Tokios savotiškos istorijos koncepcija – tai klasikinis japonų patriarchalinis požiūris į merginas/moteris ir atėjusį iš vakarų naują mentalitetą, labai dėmesingą augimo procesui ir charakterio formavimuisi. Jaunimo tarpe iškilusi dviguba dilema, apie savo asmeninį gyvenimą, bei apie savo vaidmenį visuomenėje, rado savo vietą ir serialuose apie “mergaites-burtininkes”, o šios problemos aktualumas sukėlė nemažą susidomėjimą meno kūriniais sukurtais šia tema.

Trečiasis serialas “Burtininkė Mako” [Mahou no Mako-chan] (1970-71) buvo sukurtas nevisiškai pagal aukščiau išdėstytus principus. Jo pagrindinė herojė buvo undinėle Mako, Drakonų Valdovo duktė, kuri išgelbėjo beskęstantį jaunuolį vardu Akira (beje, labai populiarus 70-tais anime personažo vardas), kuri jį įsimyli ir pažeisdama Jūrų įstatymus pasiverčia į merginą ir iškeliauja į paieškas savo, taipogi keliaujančio po pasaulį, mylimojo. Šis serialas ryškiai skyrėsi nuo pirmų dviejų serialų. Pirma jo herojė buvo mergina, o ne mergaitė, ir antra, siužetas buvo labiau sukoncentruotas į jos meilės istoriją ir į įvairius gyvenimiškus klausimus, o ne į magiškus “fokusus”. Akivaizdu jog šis serialas buvo skirtas jau merginom paauglėm, o ne mažom mergaitėm. Bet visgi paaugliai jo neįvertino ir jis nebuvo labai populiarus ir neišgyveno net vienerių metų.

Vėliau buvo sukurti dar keli serialai, kurie nebuvo labai sėkmingi ar reikšmingi, bet visgi labiau įtvirtino anime apie “mergaites-burtininkes” “standartus”. Visgi 1973 metais pasirodęs serialas ryškiai pažeidė šiuos standartus. Tai buvo TV-serialas “Mažylė Hany” [Cutey Honey] (1973-74), kūrėjas Nagaem Go. Tai buvo pirmas tokio stiliaus serialas, skirtas ne mergaitėms, o vaikinams-paaugliams. Pagrindinė šio serialo herojė, vardu Kisaragi Hany, sužino iš savo tėvo testamento jog ji yra jo sukurtas androidas, ir taip ji pradeda kovoti prieš mafiją, kuri nužudė jos tėvą. Būtent šiame seriale ir atsirado pagrindinės herojės “pasivertimas” – “paprasti drabužiai”-“nuogas kūnas”-“magiškas kostiumas”. Taipogi šiame seriale atsirado magiškos kovos su blogiu idėja. Siužete beveik nebuvo jokios meilės istorijos, užtat buvo daug mokslinės fantastikos elementų. Dabar, tiesa, ekspertai ginčijasi ar buvo šis serialas iš žanro apie “mergaites-burtininkes” ar ne. Bet faktas lieka tame, jog jo įtaka tolesniam šio žanro vystimuisi buvo labai didelė.

Paskutinis svarbus pirmos kartos šio žanro serialas buvo “Burtininkė Megi” [Majokko Megu-chan] (1974-75). Tam tikra prasme šis serialas paėmė visus geriausius prieš jį buvusių šio žanro serialų bruožus. Jo pagrindinė herojė buvo Kandzaki Megi, 15-metė pretendentė į Demonų Pasaulio Karalienės sostą. Kaip egzaminą į šį postą jį turėjo nukeliauti į Žemę, kad išmoktu gyventi tarp žmonių ir ištobulinti savo meną. O Žemėje (veiksmas be abejo vyksta Japonijoje) ji sužino šeimos ir gyvenimo svarbą (pas raganą šeimos nebūna). Taipogi ji turi ir varžovę kuri irgi laiko šį savotišką egzaminą ir kaip įmanydama stengiasi visiems pakenkti. Be to ji dar turi ir “įgimtą” priešą – Šėtoną. Tai pirmas serialas mergaitėms, kur figūruoja tikras Blogis, ir taipogi pirmas serialas, kurio herojė – nėra visiškai gera, tyli ir atsakinga mergaitė (o netgi visiškai atvirkščiai). Taipogi seriale yra nemažai erotinio jumoro ir scenų panašaus turinio. Dėl to auditoriją šio serialo sudarė ne tik merginos, bet ir vaikinai paaugliai. Jis buvo labai populiarus todėl išgyvavo net 72 serijas – tuometinis šio žanro rekordas. Tolesni žanro apie “mergaites-burtininkes” serialai buvo kuriami pagal anksčiau išdėstytas koncepcijas, ir taip buvo maždaug iki 90-tųjų pradžios.

Milžiniški robotai

Jeigu pagrindiniai anime skirti mergaitėms ir merginoms buvo serialai apie “mergaites-burtininkes”, tai tarp berniukų ir vaikinų labiau populiarūs buvo serialai apie “milžiniškus robotus”. Jau 60-tais buvo sukurti pirmieji tokio stiliaus anime serialai, bet žanro sukūrimo garbė atitenka Nagajku Go ir jo serialui “Mazinger Zet” [Mazinger Z] (1972- 74), kuris buvo kurtas toj pačioj "Toei Douga". Pagrindinis šio serialo skirtumas nuo savo pirmtakų buvo tas, kad jaunuolis – pagrindinis herojus buvo viduje savo valdomo roboto.

Šio serialo siužetas buvo ganėtinai paprastas: du mokslininkai, daktaras Kabito ir daktaras Hell (angliškai “pragaras”) archeologinių kasinėjimų metu suranda senos civilizacijos, kuri mokėjo daryti gigantiškus karo robotus, liekanas (būtent čia pirmą kartą atsiranda žodis “mecha” kuris apibūdina tokio pobūdžio įrenginius). Abu mokslininkai pripažįsta, kad šie įrenginiai gali būti panaudoti pasaulio užkariavimui. Daktaras Hell tuo ir užsiima, o daktaras Kabito nusprendžia jam pamaišyti ir sukuria savo robotą, kuris gali kautis su daktaro Hell monstrais. Be abejo daktaras Hell įsako nužudyti daktarą Kabito, ir jo pasekėjams tai pavyksta, bet dar prieš savo mirtį kilnusis mokslininkas suspėja parodyti savo giminaičiui Kabito Kodzi, kaip valdyti robotą. Ko pasėkoje, tarp daktaro Hell ir pasaulio užkariavimo atsiranda Kodzi su savo galinguoju robotu “Mazinger Zet”, o taipogi jo draugai – mergina Jumi Sajaka su savo robotu, panašiu į merginą, pavadinimu “Afroditė A” ir juokingas storulis pravarde Boss su savo robotu “Boss Borot”. Ši trijulė kovėsi su blogiu ištisas 92 serijas, ir taip serialas pelnė nemažą šlovę, ne mažesnę nei pagrindinio herojaus robotas, o taipogi po jo pasirodė nemažai pratesimų ir įvairių parodijų.

Naujuoju žanru iškart susidomėjo kompanijos gaminančios žaislus ir surenkamus modelius. Jos iškarto įvertino perspektyvią prekybą ir pradėjo finansuoti serialus apie “milžiniškus robotus” gamybą, mainais už tai gaudamos teisę gaminti ir prekiauti žaislais serialo motyvais, bei rodyti reklamą jų transliavimo metu. Akivaizdu jog dideli, sudėtingi ir surenkami robotai buvo labai vaikų mėgiami, ir tai atnešdavo kompanijoms nemažus pinigus. Todėl žanras buvo vystomas pagal “Daugiau herojų, daugiau robotų, sudėtingesnis dizainas” lozungą.

Autoriai idėjos arba robotų konstrukcijos dažniausiai buvo aukštesnės jėgos – ateiviai iš kitos planetos arba senos civilizacijos gyventojai. Tai suteikdavo daugiau laisvės anime kūrėjų fantazijoms, ir leisdavo jiem naudoti įvairius sudėtingus pseudo mokslinius terminus, sugalvojant kokiu principu veikia jų sukurta technika, peržengianti šiuolaikines technologijas. Taipogi neužilgo atsirado įvairūs surenkami/išrenkami, keičiantys savo formas robotai, galintis kovoti įvairiomis formomis ir su įvairiais ginklais.

Svarbią vietą serialuose apie “milžiniškus robotus” užėmė pagrindinių veikėjų tarpusavio santykiai. Dažniausiai jie susijungdavo i nedidelę, bet gerai organizuotą komandą, gyvendavo kartu vienoje vietoje, bei kovodavo su kur kas masiškesniu bet mažai organizuotu blogiu. Pagrindinės koncepcijos aprašančios pagrindinių herojų tarpusavio santykius buvo “draugystė ir vieningumas”, o taipogi “unikalumas ir išskirtinumas” – jokių kitų šansų Žemei išgelbėti nebūdavo. Tai buvo labai artima 70-tųjų metų vyriškai giminei, kuri buvo labiau linkus statyti i pirmą vietą draugystę, o ne meilę. Netgi merginos, šių serialu herojės, buvo daugiau “kovos draugėmis”, nei “mylimosios”.

Tarp svarbesnių to laikmečio serialų galima paminėti: “Getta robotai” [Getta Robo] (1974-76), “Ateivis robotas Grendaizer” [UFO Robot Grendaizer] (1975-77), “Plieninis Džyg” [Koutetsu Jeeg] (1975-76), “Nesutramdomas robotas Kombatler-V” [Choudenji Robo Combattler V] (1976-77), “Tarp galaktinis robotas Danguard Eis” [Wakusei Robot Danguard Ace] (1977-78), “Nenugalimas ir vienintelis Daitarn 3” [Muteki Kojin Daitarn 3] (1978), “Ateities robotas - Daltanios” [Mirai Robot Daltanios] (1979) ir kai kurie kiti.

Apart Nagaja Go, kitas populiarus mokslinės fantastikos manga ekranizatorius buvo Macimoto Lėidzi. 1974 metais išleido serialą “Kosminis kreiseris Jamato” [Uchuu Senkan Yamato], o 1978 metais – serialas “Kosminis piratas kapitonas Harlok” [Uchuu Kaizoku Captain Harlock]. Abu šie anime nebuvo apie “milžiniškus robotus”. Jie pasakojo apie įvairias kosmines odisėjas, jose buvo labai daug veikėjų su įvairiais sudėtingais tarpusavio santykiais, ir taipogi nebuvo ryškiai pabrėžta kuris yra gerietis, kuris blogietis. Ir būtent Macimoto mangos fanai suvienijo naujas anime fanų grupeles viduje, jau tada egzistavusių, mokslinės fantastikos klubų.

Macimoto mangos motyvais Rintaro 1979 metais studijoje "Toei Douga" sukuria pilnametražinį anime “Galektos ekspresas 999” [Ginga Tetsudo 999], kuris dažnai buvo rodomas Rusijoje per Japonų kultūrines šventes {Nežinau tiktai kaip čia pas mus Lietuvoje, bet tuo metu mes priklausėm “CCCP” todėl labai tikėtina kad ir Lietuvos gyventojai galėjo matyti visa tai kas buvo rodoma Rusijoje}.

Ir kaip apvienijimas šių laikotarpių – didžiulių kosminių odisėjų bei “milžiniškų robotų” – 1979-80 metais išėjo fantastiškai populiarus “Sunrise” studijos serialas – “Mobilus karys GUNDAM” [Kido Senshi Gundam], kuris padarė nemažą įtaką kitiems mokslinės-fantastikos anime filmams bei serialams pasakojantiems apie žmonijos istoriją. Šis serialas dar rodomas iki šių dienų.

Nelabai “geri” herojai

Be abejo, apart “milžiniškų robotų” bei “mergaičių-burtininkių” buvo išleista nemažai ir įvairių kitokių anime serialų bei filmų. Kaip, kad 1970 metais Tedzuki studija "Mushi" kartu su sportiniu serialu “Vakarykštis Džo” [Ashita no Joe] apie jauną boksininką į anime ateina anti-herojus pagrindinio herojaus vaidmenyje. Džo – visiškai negeras berniukas, jis chuliganas ir apskritai nemaloni asmenybė, bet pagyvenęs treneris ištraukia jį iš kalėjimo ir padaro žmogumi (bei sportininku).

Kitas anti-herojus buvo 1971 metais studijos "Tokyo Movie Shinsha" (TMS) išleisto anime serialo “Lupenas III” [Lupin III] pagrindinis veikėjas – genialus ir apsukrus vagis Lupenas III, anūkas, žymaus prancūzų detektyvų veikėjo, Arsenijaus Lupeno. Serialas turėjo keletą pratesimų prie kurių tiesiogiai kaip režisierius ir animatorius buvo prisidėjęs Mijadzaki Chajao. Pilnametražinis anime filmas “Lupenas III: Kagliostro spyna” [Lupin III: Cagliostro no Shiro], studijos "TMS" (1979), antras pilnametražinis filmas iš ciklo apie Lupeną, kuriam parašė scenarijų ir jį pastatė Mijadzaki, iki 1985 metų “Nausika iš vėjų slėnio” pasirodymo, populiaraus japonų žurnalo "Animage" skaitytojų buvo pavadintas “geriausiu filmu anime istorijoje”. Lupeno ir jo draugų, nuolatos papuolančių į įvairias kriminalines situacijas, nuotykiai, buvo labai atitolę nuo tų moralinių vertybių, kurios būdavo demonstruojamos kitose serialuose skirtuose jaunimui.

Dar vienas serialas su abejotinos reputacijos herojumi buvo to pačio Nagaja Go serialas “Žmogus-demonas” [Devilman] (1972). Pagrindinis herojus, seriale, kovėsi su demonais, “įgimtu žmonijos priešu”, surijančiais ir žmogaus kūną ir sielą. Pagrindinis herojus pats pasiverčia į demoną, kad galėtu kovoti su kitais demonais. Tokie moraliniai trukumai vėliau dažnai būdavo naudojami anime serialuose bei filmuose.

Vaikiški filmai bei serialai

Bet visgi didžioji anime žiūrovų dalis buvo vaikai. Todėl didesnė 70-tųjų anime dalis buvo skirta būtent jiems, ir įprastai jie neturėdavo tokių sudėtingų siužeto linijų, bei nekeldavo tokių sudėtingų ir svarbių klausimų.

Jau pagal nusigulėjusias tradicijas pagrindiniai anime žanrai, skirti vaikams būdavo įvairios pilnametražinės ekranizacijos klasikinių Europos bei rytų pasakų ir legendų motyvais. Kaip antai 1971 metais buvo sukurtas “Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų” [Ali-Baba Yonjuppiki no Tozoku] – tęsinys senesnių studijos "Toei Douga" ekranizacijų. Bet anime rinka parodė, kad tokie filmai yra neefektingi, ir jau 70-tųjų viduryje pagrindiniai anime skirti vaikams taipogi buvo serialai.

Svarbų vaidmenį čia suvaidino studija "Nippon Animation", kuri 1975 metais išleido nemažą kiekį TV-serialų – “Šuo Falndersas” [Furandasu no Inu] (Rusijos žinomas kaip “Šuniška širdis”), “Bitės Majos nuotykiai”, “Jūreivio Simbado nuotikiai”, ir kiekvienais metais vis išleisdama naujų anime serialų skirtų vaikams. Tarp kitų studijos serialų verta paminėti “Pinokio nuotikiai” (1976), ”Usūrinis šuo vardu Raskalis” [Araiguma Rascal] (1977), “Konanas – berniukas iš ateities” [Mirai Shounen Conan] (1978), todėl, kad prie jo kūrimo proceso yra prisidėjęs jau anksčiau minėtas Mijadzaki, ir tiesiog kaip kuriozą, - “Meškiukas Miša” (1979). Kaip ir matosi iš pavadinimų, pagrindiniai veikėjai arba pasakų herojai arba protingi gyvūnai. Taip buvo tęsiamos Disnėjaus tradicijos.

Svarbiausiu 70-tųjų metų ekranizatorių darbu turbūt reiktu laikyti anime projektą “Stebuklingų pasaulio pasakų ekranizacijos” (1976-79) [Manga Sekai Mukashibanashi], kurį įgyvendino keletas studijų iš kurių kone pagrindinį vaidmenį atliko studija "Nippon Animation".

Taipogi verta yra paminėti du vaikiškus TV-serialus kurie buvo pastatyti pagal originalią manga, vienas skirtas berniukams, kitas – mergaitėms. Pirmasis – tai labai populiarus vaikiškas fantastinis serialas “Dorėmon” [Doraemon], pastatytas pagal Fidzio Fidziko manga, kurį pradėjo filmuoti 1973 metais, po to darbus nutraukė, ir nuo 1979 metų jis eina iki šių dienų. Serialas pasakoja apie mažo ir labai didelio nelaimėlio berniuko nuotykius, kuriam jo anūkas, kad palengvintu gyvenimą, iš ateities atsiunčia protingą, kalbantį katiną-robotą vardu Dorėmon, kuris savo sugebėjimais bando pagelbėti pagrindiniam herojui ir jo šeimai . Antras serialas – tai anime skirtas mergaitėm “Versalio rožė” [Versailles no Bara] (1979-1980), pastatytas pagal Ikėdzi Rijoko manga, labai gražus istorinis romantinis serialas, kurio veiksmas vyksta Prancūzų Revoliucijos metais. Čia taipogi verta paminėti dar vieną serialą skirtą mergaitėms, kuris buvo rodomas ir pas mus per TELE-3 kanalą, “Kendi Kendi” [Candy Candy] (1976-1979) (beje jis buvo rodomas ir Rusijoje).

Be abejo: buvo filmų ir serialų pastatytų Japonijos istorijos motyvais. Kaip geresnį pavyzdį galima paminėti studijos "Toei Douga" serialą “Tokygava Yėjadzu jaunystėje” [Shonen Tokugawa Ieyasu] (1975) , kuris pasakojo apie žymaus Japonijos valdovo jaunystę.

Rezultatų suvedimas

70-tųjų anime techniškai ir estetiškai tobulesnė nei 60-tųjų anime. Jau 80-pradžioje buvo aišku, kad nieko panašaus savo skaičiumi ir žanrų įvairove animacijos istorijoje dar nėra buvę. Bet visgi žinoma ir populiarus anime buvo tiktai Japonijoje. Bet būtent 70-tais išaugo pirmoji karta kuri buvo ugdoma anime ir mangos. Būtent šita karta, atėjusi į komercinę animaciją, padarė anime menu, užkariavusiu visą pasaulį. Daugelis 70-tųjų anime buvo perdaryti pagal naują techninį ir meninį lygį, bet vis dar išliko gyventi ir džiuginti ne vieną kartą.



Vertėjo žodis

Daugelis čia minimų faktų, kad tas ar anas buvo rodoma Rusijos televizijoje gali būti aktualu ir Lietuviams, nes tuo laiku mes priklausėm vienai sąjungai (CCCP) ir kone viskas kas patekdavo iš kitų šalių i Lietuvą ateidavo visu pirma iš pačios Rusijos. Taipogi reikia pabrėžti dar vieną dalyką: tekstas yra verstas iš rusų kalbos beveik pažodžiui ir kažkiek pakeičiant sakinio išdėstymą, kad jis būtu taisyklingas lietuviškas sakinys, bet kadangi aš nesu profesionalus vertėjas kai kurie sakiniai gali skambėti nelabai gražiai ar netgi nelabai logiškai, todėl labai prašau visų jūsų nesigėdykit, nebijokit, bei nepasipuikuokit ir parašykit savo nuomonę apie tą ar aną, apie vieną ar kitą klaidą.


Tekstas yra verstas iš rusų kalbos teksto, kuris savo ruožtu parašytas remiantis Fredo Pateno “A Capsule History of Anime” darbų. Originalų tekstą rusų kalba galima rasti puslapyje http://www.anime.ru taipogi ten pat galima rasti daugelio čia paminėtų anime ar manga kūrėjų biografijas.

Į lietuvių kalbą vertė: DJ__ dj.dar.lt / Koregavo: slicKrox / 2009