Hanada Shounen-shi
Metai: 2002
Žanrai: komedija, antgamtinis, gyvenimiškas
Režisierius: Masayuki Ojima
Studija: Madhouse
Trukmė: 25 x 25 min.
Hanada Ičiro yra devynmetis berniukas - tiesmukiškas, karštakošis, negalintis atsispirti pagundai kažką iškrėsti ir kurio sutramdyti negali niekas, net bendraudamas su savo motina nesirenka žodžių. Žodžiu, viso mažo miestelio, kuriame gyvena, siaubas. Kartą sprukdamas dviračiu po eilinės šunybės nuo įsiutusios motinos patenka po mašinos ratais, ko pasekoje tenka plikai nuskusti galvą ir dar gauna devynias siūles – o tai, pasak prietarų, bloga lemiantis ženklas. Tiesą sakant nieko gero tai ir neatneša, kadangi nuo šiol ne tik kad nebeauga plaukai (neva kaltas prakeiksmas), bet dar gi Ičiro įgauna gebėjimą matyti vaiduoklius ir su jais bendrauti. O jie jau pasinaudoja šia proga ir nepalieka vaiko ramybėje, kol jis nepadeda jiems užbaigti savų reikalų tarp gyvųjų.
Po kažkurios vienos pirmųjų serijų pagalvojau, kad anime gan vaikiškas, nuomonę pakeisi teko kai pasirodė vis dar nekalto studento dvasia negalinti iškeliauti į kitą pusę, nes taip ir nespėjo įgyvendinti savo svajonės – padėti galvą tarp moters krūtų. Žinoma tiko ne bet kokios.
Anime sukurtas pagal to paties pavadinimo Makoto Isshiki mangą, taip pat yra pasirodęs ir live action filmas.
Su įvairiausiais prašymais Ičiro susiduria nuolat, o ir juos vykdyti tenka dažniausiai ne savo noru.
Anime labai gera komedija, į mirtį žvelgianti kaip į visiškai natūralų dalyką ir dar nevenginti iš jos pasijuokti. O vien ko vertas nuolat laimingas ir apgirtęs Ičiro tėvas kartu su seneliu. Visgi kuo toliau, tuo anime daro rimtesnis, ne visada kiekvienos istorijos pabaiga būna tokia jau ir laiminga. Anime neturi vientiso siužeto, kiekvienam susidūrimui su dvasia skiriama apie 1-3 serijas. Pati ilgiausia ir labiausiai patikusi, o kartu ir rimčiausia dalis yra paskutinioji.
Piešimas labai patiko, švelnios spalvos, aplinkos nupieštos detaliai. Patys veikėjai įvairūs ir skiriasi vienas nuo kito, tačiau išlaikomas bendras stilius, kurio su niekuo nesupainiosi. Foninė muzika neišsiskyrė, bet vat OP ir ED tiesiog negali likti nepastebėti – patys Backstreet Boys abiejuose. Ir galiu drąsiai teigti, kad čia anime kūrėjai visai pataikė. Verta paminėti ir gerą seiyuu pasirinkimą, ypatingai Ičiro, kurį įgarsina moteris.
Animuota tik dalis mangos, kiek teko skaityti, ji dar leidžiama, o joje Ičiro jau suaugęs ir turi sūnų su tais pačiais gebėjimais matyti dvasias.
Anime vaikiškai naivus, į mirtį žiūrintis vaiko akimis, tarp visų gan kvailų prašymų ir, žinoma, pačių juokingiausių narpliojantis ir sudėtingas bei neretai labai skaudžias žmonių gyvenimo istorijas, kurių itin padaugėja antroje anime pusėje. Visiems tokios tematikos mėgėjams stipriai rekomenduotinas
Metai: 2002
Žanrai: komedija, antgamtinis, gyvenimiškas
Režisierius: Masayuki Ojima
Studija: Madhouse
Trukmė: 25 x 25 min.
Hanada Ičiro yra devynmetis berniukas - tiesmukiškas, karštakošis, negalintis atsispirti pagundai kažką iškrėsti ir kurio sutramdyti negali niekas, net bendraudamas su savo motina nesirenka žodžių. Žodžiu, viso mažo miestelio, kuriame gyvena, siaubas. Kartą sprukdamas dviračiu po eilinės šunybės nuo įsiutusios motinos patenka po mašinos ratais, ko pasekoje tenka plikai nuskusti galvą ir dar gauna devynias siūles – o tai, pasak prietarų, bloga lemiantis ženklas. Tiesą sakant nieko gero tai ir neatneša, kadangi nuo šiol ne tik kad nebeauga plaukai (neva kaltas prakeiksmas), bet dar gi Ičiro įgauna gebėjimą matyti vaiduoklius ir su jais bendrauti. O jie jau pasinaudoja šia proga ir nepalieka vaiko ramybėje, kol jis nepadeda jiems užbaigti savų reikalų tarp gyvųjų.
Po kažkurios vienos pirmųjų serijų pagalvojau, kad anime gan vaikiškas, nuomonę pakeisi teko kai pasirodė vis dar nekalto studento dvasia negalinti iškeliauti į kitą pusę, nes taip ir nespėjo įgyvendinti savo svajonės – padėti galvą tarp moters krūtų. Žinoma tiko ne bet kokios.
Anime sukurtas pagal to paties pavadinimo Makoto Isshiki mangą, taip pat yra pasirodęs ir live action filmas.
Su įvairiausiais prašymais Ičiro susiduria nuolat, o ir juos vykdyti tenka dažniausiai ne savo noru.
Anime labai gera komedija, į mirtį žvelgianti kaip į visiškai natūralų dalyką ir dar nevenginti iš jos pasijuokti. O vien ko vertas nuolat laimingas ir apgirtęs Ičiro tėvas kartu su seneliu. Visgi kuo toliau, tuo anime daro rimtesnis, ne visada kiekvienos istorijos pabaiga būna tokia jau ir laiminga. Anime neturi vientiso siužeto, kiekvienam susidūrimui su dvasia skiriama apie 1-3 serijas. Pati ilgiausia ir labiausiai patikusi, o kartu ir rimčiausia dalis yra paskutinioji.
Piešimas labai patiko, švelnios spalvos, aplinkos nupieštos detaliai. Patys veikėjai įvairūs ir skiriasi vienas nuo kito, tačiau išlaikomas bendras stilius, kurio su niekuo nesupainiosi. Foninė muzika neišsiskyrė, bet vat OP ir ED tiesiog negali likti nepastebėti – patys Backstreet Boys abiejuose. Ir galiu drąsiai teigti, kad čia anime kūrėjai visai pataikė. Verta paminėti ir gerą seiyuu pasirinkimą, ypatingai Ičiro, kurį įgarsina moteris.
Animuota tik dalis mangos, kiek teko skaityti, ji dar leidžiama, o joje Ičiro jau suaugęs ir turi sūnų su tais pačiais gebėjimais matyti dvasias.
Anime vaikiškai naivus, į mirtį žiūrintis vaiko akimis, tarp visų gan kvailų prašymų ir, žinoma, pačių juokingiausių narpliojantis ir sudėtingas bei neretai labai skaudžias žmonių gyvenimo istorijas, kurių itin padaugėja antroje anime pusėje. Visiems tokios tematikos mėgėjams stipriai rekomenduotinas
Comment